Įžvalgos

🌄Rasa Baločkaitė. Po dviejų išdavysčių: Valentinas ir karalius

Tiesos.lt siūlo   2017 m. rugsėjo 7 d. 10:06

7     

    

Rasa Baločkaitė. Po dviejų išdavysčių: Valentinas ir karalius

Kviečiame susipažinti su Rasos Baločkaitės pasakojimu apie gėdingą Švedijos Karalystės sprendimą pripažinti sovietinę Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją bei aneksiją, ne vieno istoriko ir apžvalgininko pavadintą politine Baltijos šalių išdavyste.

Šis susisaistymas su Sovietų sąjunga buvo paženklintas ir politinio prieglobsčio Švedijoje ieškojusių legionierių neviltimi ir krauju – Kremliui pareikalavus Švedijos socialdemokratų vyriausybė nusprendė legionierius grąžinti prieš jų valią į Sovietų sąjungą.

Dėl tokio „ne visiškai sąžiningo“ elgesio tuomet okupuotų Baltijos šalių atžvilgiu Švedijos premjeras Fredrikas Reinfeldtas (Fredriko Reinfelto) pirmąkart atsiprašė 2011 m. rugpjūčio 15 d., susitikęs su Švedijoje viešėjusiu tuomečiu Lietuvos ministro pirmininku Andriumi Kubiliumi.

Kaip pakomentavo A.Kubilius, šis atsiprašymas Lietuvai labai svarbus. Kaip ir „Švedijos parama ir pagalba Lietuvai atkūrus nepriklausomybę [...]. Iki šiol prisimename tuomet ypač mus džiuginusį faktą: Švedijos – pirmosios iš Europos šalių – ambasados atidarymą Vilniuje 1991 metų rugpjūtį“,– prieš vizitą kalbėjo Lietuvos Seimo pirmininkė.

„Šiaurės Atėnai“

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Nors daugelis karo, tremties, konclagerių ir gulago naratyvų dažnai akcentuoja biologinio išlikimo detales, tyrėjų teigimu, trauminis patyrimas visų pirma yra radikalaus bejėgiškumo ir apleistumo pojūtis, kai žmogus pats neturi galios savo likimui ir nesulaukia pageidaujamos pagalbos iš aplinkos.

Kaip potrauminiu laikotarpiu yra atkuriama asmeninė autonomija ir pasitikėjimo ryšiai?

Tyrėjų teigimu, esminė sąlyga tam yra pripažinimas, t. y. nukentėjusio asmens istorijos, jo traumų ir emocijų validacija bei patenkintas asmens siekis būti išgirstam ir suprastam. Šiuo aspektu iškalbinga, nors mažai žinoma Valentino Silamikelio ir kitų Baltijos šalių legionierių istorija.

Valentinas Silamikelis gimė 1924 m. Būdamas 16 metų, matė sovietinę okupaciją bei birželio 13-osio ir liepos 2-osios deportacijas, kurių metu buvo ištremta 16 000 ir 62 000 žmonių. Netrukus, 1941 m., prasidėjo karas, Latviją okupavo nacistinė Vokietija. Maždaug tuo metu šešiolikmetis Valentinas pradėjo rašyti dienoraštį. Vienas pirmųjų įrašų – apie karo metų nežinomybės ir bejėgiškumo būseną.

1942 02 01. Šiandien mūsų religijos mokytojas pasakė mums – tas, kuris turi valią ir tikėjimą, visada pasiekia savo tikslus, tačiau šiandien tai negalioja – šiandien mes gyvename pasaulyje, kuriame įvykiai blaško žmones tarytum dulkes, o valia ir tikėjimas neturi prasmės. Ar tikrai taip ir yra?

1943 m. Vokietija ėmė formuoti Waffen-SS – karines pajėgas, sudarytas iš nacių okupuotų šalių gyventojų ir skirtas kovai su Raudonąja armija. Šiuo pagrindu buvo suformuoti Estijos ir Latvijos legionai ir savisaugos batalionai Lietuvoje. Šiandien Waffen-SS veikla vertinama prieštaringai – 1946 m. Niurnbergo tribunolas paskelbė Waffen-SS kriminaline organizacija, tačiau pritaikė išimties taisyklę ne savo noru patekusiems šauktiniams (tarnyba šaukiamojo amžiaus vyrams buvo privaloma, nepaklususiems grėsė priverstinis darbas Vokietijos lageriuose), vėliau išimtis buvo pritaikyta Latvijos ir Estijos legionams. Valentinas Silamikelis, išvengęs pirmojo šaukimo, 1944 m. vasarą atsidūrė Waffen-SS dalinyje.

Karui baigiantis, 1945 m. gegužės 8 d., Silamikelis su kitais legionieriais laivu, apšaudomi iš sovietinių katerių, pasitraukė į Švediją. Kelionės metu žuvo 70 žmonių, likusieji – 150 ar 170 – atvyko į Gotlando salą ir pasiprašė politinio prieglobsčio. 1945 m. birželio 2 d., Sovietų Sąjungai pareikalavus, Švedijos parlamento daugumai pritariant, buvo priimtas nutarimas dėl ekstradicijos. Nutarimas kone pusmetį buvo laikomas slaptu, o legionieriai gyveno internuotųjų asmenų stovykloje, būdami nežinioje. Kai 1945 m. lapkričio 19 d. nutarimas buvo paviešintas, legionieriai, protestuodami prieš tokį sprendimą, paskelbė bado streiką. Toliau – įrašai iš Valentino dienoraščio.

1945 11 21. Prakeikimas – mes būsime sugrąžinti. [...] nusprendėme, kad jei daugiau nei 6 švedai ateis į stovyklą ir norės mus išvesdinti, mes 1) nusirengsime nuogai ir prisirišime prie spygliuotos vielos, 2) sudeginsime savo drabužius, 3) nusižudysime. Ir mes nedrebame, galvodami apie tai.

1945 11 25. Šiandien parašiau peticiją Švedijos karaliui. Nelabai gerai moku švediškai, todėl rašiau vokiškai. Man tai priminė tas dienas, kai 1929 m. karalius Gustavas lankėsi Rygoje, o aš, būdamas penkiametis, kartu su kitais vaikais sveikinau jį, mojuodamas Švedijos vėliavėle. [...] Žmonės Stokholme kalba apie mus. Studentai protestuoja [...], o karalius gauna tūkstančius laiškų ir telegramų. [...] Švedijos bažnyčiose meldžiamasi už mus, [...] prie stovyklos būriuojasi žmonės su gėlėmis, vėliavėlėmis ir plakatais.

1945 11 26. Kapralas Gustavas Vilkė bandė nusižudyti kišeniniu peiliuku, tačiau nepataikė į širdį ir išliko gyvas. Leitenantas Arturas Plumė peiliu persirėžė pilvą ir yra be sąmonės. Abu išvežti į ligoninę. Padėk Dieve jiems išgyti. [...] Aš jaučiuosi nusilpęs. Keliuosi lėtai, nes man sukasi galva, [...] tačiau nebejaučiu tokio aštraus alkio kaip anksčiau.

1945 11 28. Praėjusią naktį nusižudė leitenantas Oskaras Lapa. Jis susipjaustė venas ir smeigė peiliu sau į širdį. [...] Vyriausybė nusprendė, kad mes esame pernelyg nusilpę dėl bado ir būsime hospitalizuoti. [...] Mus veža į ligoninę. [...] Švedė slaugė, jauna ir graži, nuavė man batus, o plaudama man kojas verkė. Jos vardas Aina Eriksen. Lig šiol jaučiu jos rankų prisilietimus.

1945 12 08. Ligoninėje Kalmare slaugė Margit Karlsen organizavo šešių legionierių pabėgimą į Daniją. Vidurnaktį sargyba „dingo“, tačiau vyrai atsisakė išeiti – jų buvo 15, o pabėgti galėjo tik 6. Individualus pasitraukimas iš kovos laikomas dezertyravimu, todėl jie pasakė: „Arba nė vienas, arba visi.“

1945 m. gruodžio 11 d., sulaukę specialios komisijos, turinčios ištirti ir įvertinti jų atvejį, legionieriai nutraukė dvi savaites trukusį bado streiką. Valentinas mini, kad gruodžio 21 d., neatlaikęs įtampos, leitenantas Edvinas Alksnis pieštuku dūrė sau į akį, pasiekė smegenis ir „guli mirties patale“. 1946 m. sausio 10 d. legionieriai buvo perkelti į kitą ligoninę, iš jų paimti asmeniniai daiktai, tokie kaip diržai ir degtukai, kitą dieną legionierius pasiekė gandai apie brutalią vokiečių ekstradiciją, o sausio 14 d. neliko abejonių, jog, nepaisant protestų, jie patys taip pat bus išsiųsti į Sovietų Sąjungą.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

Galerijoje – nuotraukos iš Švedijos skaitmeninių archyvų (šaltinis: Roberto Čerškaus veidaknygė).

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

$+$       2017-09-8 22:19

Pirmiausia jie buvo esesininkai, jų viršininkas buvo raichsfiureris SS H. Himleris, o ne feldmaršalas V. Keitelis. Obergrupenfiurerį SS E. Kaltenbriunerį Niurnberge pakorė ne už gražias akis. SS Niurnberge buvo pripažinta nusikaltima organizacija žmogiškųmui, tokiems politinis prieglobstis neteikiamas. Iš 38 Wafen SS divizijų tik trečdalis buvo rekrūtai, kiti - savanoriai. Kad 19 divizija (latvių Wafen SS) buvo formuojama daugiau iš rekrūtų, būtų logiška manyti, tačiau 15 divizija, suformuota dar 1943 m. akivaizdu, kad galėjo turėti savanorių.

Dėl moralizavimo. Pabandykite su lenkais, formuoti Wafen SS iš lenkų buvo uždrausta, nes lenkai buvo laikomi pusiau žmonėmis. Net tada, kai buvo liberalizuota formavimo tvarka ir atsirado vengrų ir net baltarusių divizijos.

Pikc       2017-09-8 18:44

“O ką jie darė...” - jie kovojo prieš kruviniausią XX a (jei ne visų laikų) režimą. O “moralizuoti”, kad neutralia pasiskelbusi valstybė be jokio juridinio pagrindo bolševikiniams žvėrims atidavė politinio prieglobsčio pasiprašiusius karius yra tiesiog BŪTINA.

$+$       2017-09-8 12:44

Švedai bijojo atsakomybės, nes tiekė Hitleriui specialų plieną, kuris buvo naudojamas tankų šarvams ir nikelį. Pagal nepatvirtintą informaciją, Norvegijoje dirbo Švedijos specialistai su Švedijos valdžios žinia (pritarimu), kur buvo gaminamas sunkusis vanduo “Fau” raketoms.

Apie plieną ir nikelį rusai žinojo, o švedai žinojo, kad rusai žino apie jų biznį.

Kitą vertus, nesuprantu, kodėl reikia moralizuoti tokia tema. Informacija, kad Wafen SS buvo formuojama prievartą yra tik apie latvių legioną. Ir ta informacija yra šių laikų. Visa istorinė medžiaga vienareikšmiškai teigia, kad visi legionai, įskaitant ir Vokietijos, buvo formuojami savanoriškais pagrindais. O ką jie darė...

Mūsų       2017-09-8 11:44

dabartiniai policininkai nieku gyvu nebūtų vykdę tos nežmoniškos akcijos. Jie ...o Dieve, pamiršau Garliavą.  Atsiprašau. Atsiprašau. Atsiprašau.

Julius Puras       2017-09-8 5:19

Idomo tas švedas kur fotografuojasi Ukrainoje galima sakyti vos lavonu fone, ar yra sukures apie tai filma? Koki nors nematomas frontas II.

Pikc       2017-09-7 16:19

Skirtumas tas, kad švedai nebuvo sovietų sąjungininkai - jie buvo pasiskelbę neutralia šalimi.

Marginalas       2017-09-7 15:38

Tai ne vien švedai darė, bet visi stalino sąjungininkai.


Rekomenduojame

Europos Parlamentas griežtina poziciją dėl Lenkijos

Pirmoji pasaulyje „gyvybės vizas“ žydams išdavė Lietuva, bet pasaulis to nežino

Pirmą kartą Danijos teismas už teroristinius nusikaltimus atėmė pilietybę

Kviečiame paremti Andriaus Švarplio peticiją – apginkime ir krikščioniškų pažiūrų Seimo nario žodžio laisvę

Karolis Kaupinis. Viešas laiškas tiems, kuriems rūpi

1863–1864 m. sukilimo dalyvių palaikus siūloma palaidoti Rasų arba Bernardinų kapinėse

Vytautas Radžvilas. Prigimties pabaiga

Dr. Ignas Kalpokas. Kodėl socialiniai tinklai tapo politikos technologijų dalimi?

Povilas Urbšys. Esu seksistas ir mužikas

Žilvinas Nečiūnas. Kas „gelbėja“ Gedimino kalną

Andrius Navickas. Sutrikusio žmogaus žalojimas nėra rūpestis jo teisėmis ir laisve

Apie Dainiaus Kepenio „lengvatikystę“, arba Kokia argumento „atsimena iš pasakojimų“ vertė?

Savo parašu paremkime Aldonos Jankevičienės peticiją: apginkime tuos, kurie žuvo vardan Tėvynės, pareikalaukime teisingumo

Rita Miliūnaitė. Ar požiūris į kalbą reiškia požiūrį į valstybę?

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Eugenija Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: Kaip bendrauti su kontroversiškais žurnalistais. Patarimai priešiškiems propagandistams ir agitatoriams

Kokį užnugarį turi Lietuvos juodintojai?

Vydas Astas. Didvyrių aikštėje nesivoliojama

Irena Vasinauskaitė. Atsitiktinumas ar sąmoningas tiesos slėpimas?

Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

Vytautas Sinica. Siūlomos Civilinio kodekso pataisos sieks uždrausti Lietuvoje lyties keitimą

Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Nevyriausybinių organizacijų konfederacija tęsia darbus

Nuo bačkos. Linas Kukuraitis: „Atverkime duris, statykime tiltus, nebijokime, priimkime vieni kitus ir visi kartu judėkime bendrystės link“

Rasa Čepaitienė. „Tvirtai į savą kultūrą įaugęs žmogus nesileis taip lengvai nupučiamas globalizacijos vėjų“

Geroji Naujiena: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“

Liudvikas Jakimavičius. Apie laiko dramaturgiją

LLKS vadovas apie prokurorų sprendimą dėl Rūtos Vanagaitės: „Tai – nesuvokiama“

Vytautas Sinica: Kas atsitikę su tais žmonėmis?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.