Įžvalgos

Rasa Baločkaitė. Ir draudimas kalbėti apie patirtą prievartą, ir sankcijos prabilusiems yra vienas esminių smurto komponentų

Tiesos.lt redakcija   2018 m. rugpjūčio 3 d. 13:18

5     

    

Rasa Baločkaitė. Ir draudimas kalbėti apie patirtą prievartą, ir sankcijos prabilusiems yra vienas esminių smurto komponentų

Tiek Hannah Arendt, nagrinėdama totalitarizmo prievartą prieš žmones, tiek Sandra Butler, analizuodama indivdualų fizinį ar seksualinį smurtą patyrusių asmenų istorijas, teigia, jog vienas iš esminių smurto komponentų yra draudimas kalbėti, t.y. smurtą patyręs asmuo jaučiasi bejėgis, nes negali iškomunikuoti jam nutikusio blogio, negali būti išgirstas, neturi galimybių būti išklausytas ir suprastas – jo patirtis yra neigiama, jis yra tildomas, juo yra abejojama, – disidentai gydomi psichiatrinėse ligoninėse, o smurtą patyrusios moterys pačios yra gėdinamos ir stigmatizuojamos.

Kas atsitinka, kai koks nors skausmingas įvykis – fizinis ar emocinis smurtas, alkoholizmas, politinis teroras – iškreipia santykius šeimoje arba visuomenėje? Dažniausiai yra transformuojami, iškreipiami emociniai santykiai ir formuojasi sąlyginės pusiausvyros, arba patologinės homeostazės būsena. Tai reiškia, jog pusiausyvra šeimoje išlaikoma su viena būtina sąlyga – apsimetinėjama, kad minėtosios problemos šeimoje neįvyko ir kad nenormalu yra normalu.

Daugybiniai psichloginės savigynos mechanizmai, socialinis spaudimas ir ekonominio išgyvenimo būtinybė skatina žmones tylėti.

Jei kas nors ryžtasi pažeisti draudimą ir imasi kalbėti, pažeidžiama patologinės homeostazės būsena, visas gyvenimas – socialiniai santykiai, emociniai ryšiai, vaidmenys, tapatybės – griūva tarsi kortų namelis, ir pasaulis tarsi perkuriamas iš naujo. Čia tuo atveju, jei šeima/bendruomenė pokyčiams nesipriešina ir yra pasiruošusi išgyventi skausmingas transformacijas.

Kas atsitinka tais atvejais, jei šeima ar bendruomenė nelinkusi keisti nusistovėjusios toksiškos pusiausvyros būsenos? Tokiu atveju problema tampa ne patiriamas smurtas ar teroras, bet asmuo, prabilęs apie patiriamą smurtą ir terorą.

Dedamos didžiulės pastangos jį nutildyti. Apie politinius disidentų persekiojimus neminėsiu, o individualiame lygmenyje tai veikia taip: asmuo, prabilęs apie problemas, apšaukiamas ramybės drumstėju ir problemų kėlėju, neadekvačiu, nestabiliu, nedėkingu, jam taikomos socialinės ir ekonominės sankcijos, pvz., jei tai moteris, iš jos atimami vaikai ir ribojama galimybė su jais matytis, jei tai pilnametystės sulaukęs vaikas, jis netenka ekonominės paramos ir socialinių ryšių, su juo nutraukiami ryšiai, prieš jį nuteikinėjami broliai ir seserys, giminaičiai, visa artimoji aplinka, jei žmogus tikintis, gali būti, prieš jį nuteikinėjama ir tikinčiųjų bendruomenė.

Toks žmogus lieka vienui vienas, kaip našlaitis: vienas per Kalėdas ir per Velykas, ir per Visus Šventus, dažnai ir pats palūžta, ima abejoti savimi. Ieškodamas supratimo ir bandydamas atsiverti kitiems, mažai pažįstamiems žmonėms, toliau yra reviktimizuojamas – apšaukiamas keistu, neadekvačiu, problemišku, o pikti žmonės gali lengvai pasinaudoti jo pažeidžiamumu. Taip susidaro uždaras ratas – asmuo vėl patenka į ydingus santykius, toliau yra žeminamas ir išnaudojamas, ir toliau stiprėja jo įsitikinimas dėl jo paties blogumo ir neadekvatumo.

Todėl daugelis žmonių renkasi tylėti, nes jie žino, kad prabilę praras viską, išaugos, geriausiu atveju, tik gyvybę.

Ir štai šiandien sužinojau iš Beatos Tiškevič interviu, jog kalbėti yra paprasta: „Pasakai, ir niekas nesugriūva, niekas stipriai nepakinta, nebent pagerėja. Tai supratus, mane ištiko nedidelis šokas.“ Hm… Mane irgi ištiko nedidelis šokas.

Dar daugiau – Beata sako: „Mūsų tėvai gyvena burbule.“ Man atrodo, pati Beata gyvena savo sostinės liberalaus jaunimo burbule. Iš serijos: gyvenu sostinėje, esu jauna, nepriklausoma, išsilavinusi, kuriu, vaidinu teatre, turiu savo laidą, leidžiu knygas, reflektuoju į eterį savo traumas, nu, tokią truputį Ophra Winfrey pavaidinu, va, apie savo traumas paatvirauju, nebijau.

Dauguma pažeidžiamų žmonių – tų, kurie laidų neveda, knygų nerašo, eterio neturi – žino, kad jie nebus išklausyti, jais nebus patikėta, jie nebus suprasti, bet bus pasmerkti, stigmatizuojami, demonizuojami, praras daugumą, jei ne visus socialinius ryšius, jie žino, kad kalbėjimas juos nublokš į tokį dugną ir į tokį pragarą, kad maža nepasirodys. Jie žino, kad rizikuoja viskuo, rizikuoja iš principo savo gyvenimu.

Todėl žmonės, išdrįsę rizikuoti ir kalbėti apie smurtą, savo motyvaciją aiškina tuo: „Geriau siaubingas galas, negu siaubas be galo.“ Tai tiek.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Jules       2018-08-4 14:26

Nebuvo desovietizacijos, derusifikacijos, depolonizacijos, vadinasi, Prichvatizaciją suplanavo, organizavo ir įvykdė eksiukai - Former Bolsheviks, kaip mėgdavo kartot CNN, kuri pati dabar jų pusėje. Prichvatizatorių pusėje, taigi.

tiek       2018-08-4 12:42

prichvatizacija ,deja ,nebuvo vien “ambalinė” . Tai buvo absoliučiai visų sisteminių palaimintas Lietuvos išprievartavimo aktas.

Bet kaip        2018-08-3 21:21

tai tinka Garliavos pedofilijos istorijai. Mergaitė, prabilusi apie patirtą prievartą ir jos plinkos žmonės, tėvas, teta, seneliai,panorę apginti ją, visai Lietuvai stebint, patyrė pragarą, kuris dar niekaip nesibaigia…

Taiklios        2018-08-3 17:16

ir tikslios mintys.

Jules       2018-08-3 14:24

Taigi kaip jautėsi eiliniai vokiečiai, kai anglai pirmiausia pradėjo juos masiškai bombarduoti didmiesčių darbininkų ir ubagų gyvenamuosiuose kvartaluose, o ne jų karinius objektus, nenori papasakoti šitie pseudo išminčiai, dezistai ir pseudo istorikai? Ir tik po trijų mėnesių tokių ubagų kvartalų bombardavimų ir Vokietija ėmėsi atsakomųjų veiksmų – pradėjo bombarduoti Angliją, tylėjusi tris mėnesius ir leidusi žudyti savo darbininkijos klasę, jų gyvenamuosiuose didmiesčių mikrorajonuose – deginti gyvus. Apie tai paviešino ne kas kitas, o patys bombačnykai ir tokių planų autoriai, projektuotojai ir vykdytojai bei eiliniai karo lakūnai. Dabar informacijos apie šiuos nusikaltimus labai daug, bet demagogijos ir tylos apie tai dar daugiau, kodėl? Oligarchijos dvaro docentams priminsiu, kad informacijos apie tai galite gauti iš tų vykdytojų pirmųjų lupų, kurie tai aprašė savo prisiminimuose ir publicistikoje, taigi. Taigi apie tai parašė: J.M.Spaight, CB, CBE, Principal Secretary to the Air Ministry; Dennis Richards, the Royal Air Force 1939-1945. The Fights at Pdds. H.M. Stationary office. Imkit ir skaitykit, ir studentams pagaliau vienąkart paaiškinkite, kas tai buvo ir yra? O Helsinkio aukos Stalino Rusijos oro atakų metu irgi nerūpi? Kaip jaučiasi tokį smurtą patyrusios tautos, Gulage žuvę ir išgyvenę žmonės? Tyla irgi, kodėl? Ką patyrė mūsų lietuviai kaip rekrūtai Sovietinėje kariuomenėje, kaip joje išgyveno ir kaip buvo suluošinti? Pagaliau Černobilis, į kurį lietuviai pateko per karinius komisariatus ir negalėjo pasipriešinti, irgi nieko nerašoma, kodėl? Kaip eiliniai lietuviai išgyveno ambalinę prichvatizaciją, mafijos siautėjimą, kaip prarado viską ir gavo gelbėtis užsieniuose? Kiek karo pabėgėlių lietuvaičių buvo supleškinta Dresden’e per šv.Valentiną?


Rekomenduojame

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (I)

Arvydas Juozaitis reikalauja švietimo ir mokslo ministrės atsistatydinimo

Partizano Juozapo Streikaus-Stumbro baigiamoji kalba Troikos teisme

Vladas Vilimas. Kam reikalinga Konstitucijos pataisa dėl individualaus skundo?

LAT: medžių kirtimui pasipriešinusiems kauniečiams baudos neskirtinos – visuomenė turi teisę reikalauti kokybiškos informacijos apie medžių būklę

Kaip ideologija nugali mokslą: net „Mein Kampf“ galima „prakišti“ už mokslinį straipsnį

Povilas Urbšys. Kas nuoširdesnis: prof. V. Landsbergis ar R. Karbauskis?

Peticija: solidarizuokimės su mokytojais ir pareikalaukime ministrės atsistatydinti – padėkime pasiekti pozityvių švietimo pokyčių

Vytautas Radžvilas. Lietuvos pakasynos – valstybės lėšomis

Andrius Švarplys. Pasaulis, kuriam nesame pasiruošę

„Lithuanian Freedom Fighters“: video pasakojimas apie Lietuvos Laisvės kovas ir kovotojus

Vytautas Rubavičius. Mokytojui – „skaičiuoklę“ į dantis

Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į knygos „Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai“ pristatymą

Valdas Vasiliauskas. Konservatoriška svajonė ar klejonė?

Darius Kuolys. Švilpiu ir aš stebėdamas Švetimo ir mokslo ministerijos įslaptintus viešuosius pirkimus

Vytautas Radžvilas. Moj adres – [evro]sovetskij sojuz…

Eglė Česnakavičiūtė. „Atlikęs pareigą Tėvynei“. Skiriama visiems laisvės kovotojams, vis dar neturintiems amžino poilsio vietos

Lietuva palydėjo į amžinąjį poilsį Adolfą Ramanauską-Vanagą

Geroji Naujiena: Visi esame kilę iš vieno ir palaiminti būti viena

Rasa Čepaitienė. Balta

Prieštaraujame vilkų sumedžiojimo kvotos padvigubinimui: miškas be vilko – ne miškas

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė: „Išsipildė mano svajonė“

Kviečiame spalio 5 ir 6 dienomis pagerbti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą (programa; papildyta video)

Tarptautinės Mokytojų dienos minėjimas Kaune: Danguolė Petrauskaitė-Juodžbalienė. Diena, kai baigiasi kantrybė, arba Kaip man ne gėda

Advokato Sauliaus Dambrausko darbų ginant viešąjį interesą apžvalga: paremkime šias pastangas –  tapkime beprecedenčio proceso dalimi

Kviečiame į Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymą Šiauliuose

Vygantas Malinauskas. Socialinis teisingumas pagal Trump’ą ir Lietuvą

Arvydas Juozaitis: jei būčiau išrinktas Lietuvos prezidentu…

Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą ir populistus

Andrėjus Gaidamavičius. Spalio 13-oji – diena iškirstai Labanoro giriai apverkti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.