Įžvalgos

Vladimiras Laučius. Demokratinio kapitalizmo saulėlydis (II). Tamsieji amžiai

Tiesos.lt siūlo   2018 m. spalio 17 d. 13:42

2     

    

Vladimiras Laučius. Demokratinio kapitalizmo saulėlydis (II). Tamsieji amžiai

lrt.lt

Straipsnio pirmąją dalį skaitykite ČIA.

Šiuolaikinės demokratijos modelį, įsigalėjusį po Antrojo pasaulinio karo ir iš esmės tarnavusį gerovės valstybės tikslams, praėjusio amžiaus paskutiniame ketvirtyje ėmė keisti neoliberalizmas.

Šį procesą savo knygoje „How Will Capitalism End?” aprašantis Wolfgangas Streeckas pažymi, kad neoliberalizmo pergalingas žygis sutapo su mąžtančiu (neskaitant retų ir trumpalaikių išimčių) rinkėjų aktyvumu.

Autoriaus pastebėjimu, nuo rinkimų daugiausia nusišalino mažesnes pajamas gaunantys rinkėjai – paradoksaliai kaip tik tie žmonės, kuriems labiausiai reikėjo didesnę socialinę lygybę garantuojančios demokratijos. Sumažėjo – kai kuriose šalyse dramatiškai – ir narystė tradicinėse partijose, profsąjungose (p. 21).

Prasidėjo visuotinė denacionalizacija, žinoma kaip globalizacija. Kapitalas ir kapitalo rinkos peržengė valstybių sienas. Vietinės darbo jėgos derybinė ir politinė galia sumenko.

Neoliberalizmo žygis startavo kaip kapitalo maištas prieš pokario keinsizmą. Demokratija tapo nebeefektyvi kaip ekonominio augimo veiksnys ir kai kuriais atžvilgiais virto net kliūtimi naujajam ekonominiam modeliui. Taip gimė vadinamoji „postdemokratija“ (Colino Croucho nukalta sąvoka).

„Vėliausiai dešimtajame dešimtmetyje „globalizacija“ virto pagrindine neoliberalųjį kapitalizmą legitimuojančia politine ir ekonomine formule, kurios esmę nusako vokiškas žodis Sachzwang, reiškiantis jokio pasirinkimo nepaliekančią faktinę prievartą.

Netrukus net politinė kairė integravo į savo pažiūras globalizacijos idėją kaip politinėmis priemonėmis nestabdomą, neišvengiamą evoliucinį procesą, ir ėmė vaduoti šią idėją iš socialdemokratinio kalėjimo

<…>

Nuo šiol nebe tiek rinkos buvo talpinamos valstybėse, kiek valstybės – rinkose“ (p. 22).

Net kairiosios vyriausybės persiorientavo „konkurencingumo“ linkme: darbas vėl buvo suprekintas, o išlaisvintas ir daug mobilesnis kapitalas ėmė reikalauti mažesnių mokesčių, mažesnio reguliavimo ir didesnio vadinamojo lankstumo.

Globalizacijos diskursas per du dešimtečius įtvirtino naują – paklusnumo tarptautinių rinkų reikalavimams – politinės ekonomijos logiką. Streecko knygoje ji vadinama NJA – „Nėra jokios alternatyvos“.

„Šių reikalavimų akivaizdoje demokratija pradėjo atrodyti nebe kaip siektinas standartas, o atgyvena: per lėta ir vangi, kolektyvistinė ir konservatyvi, nepakankamai inovatyvi, palyginti su mitriais individais, greit atsiliepiančiais į rinkos siunčiamus ženklus ir konkurenciją.

Iškilo naujos santvarkos poreikis – lanksčios, globalios, pakeičiančios valstybes „pilietinėmis visuomenėmis“, tarptautinėmis organizacijomis, verslo sektoriais ir „problemų sprendėjais“ – ekspertais“ (p. 23).

Greičiausiai „globalizavosi“ finansų sektorius. Finansai tapo tarsi atskira vyriausybe, o paskolų alkstančios valstybės, nebegalinčios apmokestinti savo turtingiausių piliečių dėl sąlygas diktuojančio kapitalo mobilumo, tapo priklausomos nuo privataus finansų sektoriaus ekspertinių konsultacijų.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

G.P.       2018-10-17 15:50

Puikus tekstas. Vertas skaityti kiekvieną rytą ir vakarą.

Oho, ką parašė       2018-10-17 15:26

kovotojas su fašizmu Lietuvoje kaip ir Tarabilda. Išties įdomu, kokion pusėn jiedu abudu pakryps - pasuks? Va kur klausimas.

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.