Emigracija, imigracija, demografija

Ramūnas Trimakas. Decivilizacija

Tiesos.lt siūlo   2016 m. vasario 8 d. 14:37

21     

    

Ramūnas Trimakas. Decivilizacija

kulturosbarai.lt

Apipelijusių kaulų šokis

Ne orveliškais, o kalendoriniais 1984-aisiais Milanas Kundera paskelbė esė, pavadintą „Europos pagrobimas. Vidurio Europos tragedija“[1]. Pirmoji šio teksto pastraipa primena dramatiškus įvykius: 1956 metų lapkričio mėnesį Vengrijos naujienų agentūros direktorius dar spėjo išsiųsti teleksą, pranešdamas pasauliui, kad rusų puolimas prieš Budapeštą prasidėjo. Netrukus sovietų artilerija Vengrijos naujienų agentūros pastatą sulygino su žeme. Paskutiniai skubaus pranešimo žodžiai buvo tokie: „Mes mirštame už Vengriją ir Europą.“

Kundera svarsto, ką norėta tais žodžiais pasakyti? Kad rusų tankai Budapešte nesustos ir veršis į Vakarus? Ne. Vengrijos naujienų agentūros išsiųstame pranešime buvo pasakyta, kad Sovietų Sąjunga, užpuldama Vengriją, kartu puola ir Europą, kuriai Vengrija atstovauja. Kovodami už savo likimą ir žūdami Budapešto gatvių mūšiuose, vengrai kovėsi ir už savo Tėvynę, ir už Europą – tokią, kokią jie manė apginsiantys, pasipriešindami invazijai iš Rytų.

Kundera pažymi: „Žūti už savo šalį ir už Europą“ – tokia frazė niekam neateitų į galvą Maskvoje ar Leningrade; tai frazė, kuri gali būti išmąstyta tik Budapešte arba Varšuvoje.“

Praėjo trisdešimt vieneri metai nuo tos dienos, kai ši esė buvo paskelbta. Politiškai nekorektiškai paklauskime savęs, ar ką tik cituota frazė galėtų būti ištarta Londonistane (šią sąvoką nukaldino Melanie Philips) arba Paryžiobade (autorystė mano)? Atsakymas, akivaizdžiai raibuliuojanti informacinių pranešimų ir pasienio reportažų, neseniai transliuotų jau iš nūdienos Vengrijos, paviršiuje, verčia kalbėti apie aksiologinį kolapsą, kad ir kaip dramatiškai tas skambėtų.

Kundera išdėstė karčius priekaištus Vakarams dėl jų abejingumo, kai vyko Vengrijos tragedija 1956 metais, kai sovietai įsiveržė į Čekoslovakiją 1968 metais ar per vadinamuosius Lenkijos „įvykius“ 1956, 1968 ir 1970 metais. Sąmoningai ar netyčia Kundera nepaminėjo kitų, ne mažiau kruvinų epizodų, sukilimo Rytų Vokietijoje (vok. Volksaufstand in der DDR) 1953 m. ir pan. O antai austrų romanistas ir „politinis aktyvistas“ (ši politiškai korektiška žodžių diada aprėpia vakarietiškojo „progresyvizmo“ esmę) Peteris Handke Vidurio Europą (vok. Mitteleuropa) atsainiai laiko ne daugiau kaip „meteorologiniu apibūdinimu“. Tai, kas Vakarams atrodė nors nepageidautina, bet visiškai nereikšminga geopolitinė konfrontacija su komunistine rusų imperija – didžiąja sąjungininke per Antrąjį pasaulinį karą, milijonams Vidurio Rytų Europos gyventojų virto dešimtmečius užsitęsusiu fiziniu naikinimu, gniuždymu, vergove. Kundera konstatuoja, kad Vakarai, sutikę po karo „perprojektuoti“ politinės įtakos zonas ir atidavę Vidurio Europą civilizaciniu požiūriu svetimai Rusijai, patys atsisakė neatsiejamos savo dalies, kuri „[…] daugiau nebebuvo suvokiama kaip vertybė“. Tai, kas įvyko po 1945 m., buvo ne tik ir ne tiek politinio pobūdžio katastrofa – reikėtų kalbėti apie ataką prieš civilizaciją. (Aptardamas Jaltos konferencijos padarinius Vidurio Rytų Europai, Kundera nepaminėjo Helsinkio susitarimų 1975 m., kurie buvo ne tik taikaus sambūvio Šaltojo karo metais paieškų simbolis, bet ir pataikūniško Vakarų nuolaidžiavimo aktas, tiesa, šie susitarimai neturėjo sutarties statuso.)

Kadaise, tik žlugus Sovietų Sąjungai, 1992 m. lapkritį Vladimiras Bukovskis, rašydamas pratarmę antisovietinei knygai „Monumentas žmonių aklumui“, Šaltojo karo epochą apibūdino taip: „Dabar juokinga prisiminti, tačiau tais tolimais metais antikomunizmas, o ir tiesiog negatyvus požiūris į Sovietų Sąjungą Vakarų inteligentų buvo vertinamas kaip kvaila liga, ir sąžiningas surambėjusio socializmo buities vaizduotojas negalėjo tikėtis ne tik savo talento pripažinimo, bet ir paprasčiausios recenzijos. Tik nedaugeliui iš mūsų tuo laiku pavyko pramušti plyšį tylėjimo sienoje. […] Juk net ir man kažkokia kairuoliška menkystė viename ginče per televiziją išdrįso užsiminti, esą „kai kurie žmonės“ mano pažiūras gali įvertinti kaip „savo šalies išdavimą“. […] Juk ir čia, Vakaruose, yra galingos politinės jėgos, kurios gali padaryti labai nelaimingą kiekvieną gudruolį, netikėtai atskleidusį joms netinkamas tiesas. […] Todėl ir Vakaruose nė kiek ne daugiau žmonių negu buvusioje SSRS išdrįso pasivadinti antikomunistais“[2].

Vienu metu šmėstelėjo nedrąsi viltis, kad vyks permainos. Tačiau labai greitai, mosuojant SES (Socialistinės Europos Sąjungos) vėliava, laisvės horizontas Lietuvoje ėmė trauktis sparčiau nei šagrenės oda, suvešėjo autocenzūra, kurią skatina tiek atitinkami teismų sprendimai, tiek „reikiamas“ finansavimo paskirstymas, kuris pavedamas tokiai veiklai ypač „tinkamiems“ žmonėms.

Lengviau yra neieškoti netinkamų paralelių – pernelyg daug vandens nutekėjo, viskas pasikeitė iš esmės. Ar verta šiandien prisiminti su kiekviena diena nykstančius praeities kontūrus, ką bendra jie gali turėti su dabarties aktualijomis? Atrodytų, protingiau būtų palikti šią tematiką naujausių laikų istorikams. Vidurio Rytų Europa sėkmingai (prieš dešimtmetį buvo mėgstama oficialiai tą pabrėžti) grįžo į gimtuosius namus. Sovietmečio realijas, keičiantis kartoms, prisimena vis mažiau gyvų liudytojų, o „nenutrūkusios stygos“ naratyvas, pareiškimai, esą „ir anuomet dirbome Lietuvai“ (Čekijai, Lenkijai, Vengrijai… – įrašykime savo nuožiūra), skatina atsipalaiduoti, neieškant dėsningų paralelių tarp anuomet ir dabar, tarp nenutrūkusios tų pačių pavardžių gimininės-klaninės tąsos ir atitinkamos politikos visuose buvusios Sovietų imperijos plotuose.

Progresyvizmo dromedarija tęsia karo žygį

Aplinkybės, susiklosčiusios postpostsovietinėje erdvėje, traukia ir ateityje trauks tyrinėtojų dėmesį. Tačiau ne mažiau domintų geografiškai artima Vakarų ideokratinė erdvė. Ją patyrinėjus, tenka konstatuoti, kad minėta „styga“ iš tikrųjų nenutrūko ne tik Lietuvoje, bet ir mūsų partnerių vakariečių galvose. Tuo įsitikiname kasdien. Pavyzdžiui, šiemet lapkričio 29 d. „The Washington Times“ paskelbė straipsnį „Keliantis nerimą Lenkijos nukrypimas į dešinę“[3]. Jo autorius Džeksonas Dylas (Jackson Diehl), atstovaujantis JAV žiniasklaidoje vyraujančiai „liberaliajai“ (tiksliau tariant, kairuoliškai) pozicijai, su nerimu konstatuoja, kad šių metų rinkimų į Lenkijos Seimą rezultatai buvo dėsninga reakcija į ankstesnę Lenkijos vyriausybės vykdytą politiką – politinė kairė Lenkijoje diskredituota. Pasak Dylo, naujajai vyriausybei vadovauja antisemitai, eurofobai ir sąmokslo teorijų šalininkai, o tai rodo „[…] visuotinai augantį, išsiplėtusį nuo Graikijos iki Prancūzijos, priešiškumą europinėms institucijoms su jų diegiama tolerancijos ideologija“. Mintis, kad tai dėsningas atsakas į moralinį reliatyvizmą ir kultūrinį nihilizmą, Vakarų politinio korektiškumo oportunistams atrodo šventvagiška.

O budrumas ir pilietinis sąmoningumas politinio korektiškumo fronte išsisklaido kaip rytmečio migla, patekėjus totalitarizmo saulei, – tą puikiai iliustruoja marksistinės bolševikų sektos Rusijos imperijoje ir islamistinės sektos, paskelbusios Islamo valstybę Sirijoje ir Irake. Sektantų (tiek marksistų, tiek mahometonų) grupuotės užgrobė šalių, kurias vietiniai tironai nugramzdino į suirutę, teritorijas, kad nuožmiu teroru, masinėmis žudynėmis įgyvendintų utopistines savo vizijas. Rekrutuodami atvykstančius rėmėjus iš viso pasaulio, utopistiniai vizionieriai chaoso išsekintose šalyse užgrobia vis naujus plotus, vykdo parodomąsias egzekucijas (Vladimiras Uljanovas Leninas irgi reikalavo „sušaudyti visus revoliucijos priešus iki paskutinio“), grasina, kad pavergs pasaulį. Be abejo, vien grasinimais neapsiribojama – aktyviai telkiamos teroristinės grupuotės Vakarų Europos valstybėse, vykdoma ardomoji veikla iš vidaus, rengiami išpuoliai. Vakarų reakcija santūri, vengiama platesnio masto konfrontacijos, apsiribojama epizodiškais, ribotais kariniais veiksmais. Vakarų lyderiai ne pirmą dešimtmetį viešai aiškina tarptautinius santykius grindžiantys idealizmu, nepaisydami nacionalinio saugumo interesų, ir skėsčioja rankomis, esą sutriuškinti teroristines sektantų grupuotes vis tiek neįmanoma. Darniu choru skamba simpatikų Vakaruose ditirambai Rytų utopiniams „projektams“, ignoruojant vykdomus masinius nusikaltimus ir grasinimus Vakarų civilizacijai. Kiekvienas, raginantis kuo greičiau sutriuškinti ekstremistų grupuotes, kol jos dar sąlygiškai silpnos, kol neišplėtė savo galios ir įtakos zonų, bus apšauktas karo kurstytoju,*** fobu ir dešiniuoju radikalu. Tokio visuomenės ar politikos veikėjo karjera bus palaidota akimirksniu. Kuo baigiasi toks patologiškas Vakarų isteblišmentui būdingas tikrovės neigimas ir šokiai su rytietiškų utopijų vilkais, Vidurio Rytų Europos gyventojai jau ne kartą patyrė savo kailiu. Vieno iš tokių „šviesios ateities projektų“ architektai, „konstruktyviai bendradarbiaudami“ su Vakarais, grobė vis naujas teritorijas, pasivogė (talkinant minėtiems simpatikams) branduolinį ginklą ir iki šiol grasina paversiantys žmoniją „radioaktyviais pelenais“, jei kas nors trukdys įgyvendinti sektantiškus jų „idealus“. Kuo baigsis analogiška islamiškosios utopijos istorija, nesunku nuspėti, ypač turint omeny tokią turtingą ir turiningą Vakarų kolaboravimo su žmogžudžiais, kurie dangstosi demagogiškais antikolonializmo ir kovos už nuskriaustuosius šūkiais, patirtį.

Vakarų Europos isteblišmento reakcija į kairiųjų ekstremistų teroro išpuolius ir žudynes Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje ar Vakarų Vokietijoje, vykdytas XX a. 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais, harmoningai rezonuoja su dabartiniu atsaku į islamistų terorą. Teroristai nekalti, kalta aplinka. Net paslydus ir veidu išsidrėbus į sovietų specialiųjų tarnybų paliktą kruvinų nusikaltimų šliūžę, primygtinai nenorima matyti akis badančių įkalčių, vedančių Rytų kryptimi. Išpuoliai, kad ir kokie kruvini jie būtų, jokiu būdu neišprovokuos griežtos atsakomosios reakcijos.Tuos, kurie mus prakeikia ir žudo, reikia dar karščiau priglausti prie mylinčios savo širdies.

Eilinių prancūzų ar amerikiečių žudynės, mūsų dienomis surengtos islamistų, nesulaukia adekvataus valdančiųjų partijų atsako. Pirmiausia susirūpinama, gal musulmonai jaučiasi nesaugūs, nors žudoma būtent islamo vardu ir jo garbei (teiginiai, esą eiliniai serijiniai žudikai, cituojantys Koraną, neatstovauja islamui, tėra išsisukinėjimas). Musulmonų bendruomenės kažkodėl neskuba tokių veiksmų aiškiai pasmerkti (garsiau liejasi prakeiksmai Vakarams dėl jų vykdomos politikos), jau nekalbant apie pastangas bendradarbiauti, kad būtų užkirstas kelias tolesniam kraujo liejimui. Greičiau atvirkščiai – nerimaujama, esą dažnėjančios žudynės išprovokuos musulmonų holokaustą Europoje[4]. Tačiau beginklių musulmonų skerdynių, klykdami „Garbė Jėzui Kristui“, vadinamieji kitatikiai dar niekur nesurengė, kad ir kaip tuo gąsdintų kairieji Vakarų politikai su islamiškaisiais savo sąjungininkais.

Islamistų surengtų skerdynių aukos ir jų artimieji nenusipelno, kad politiškai korektiškas isteblišmentas atkreiptų į juos dėmesį. Štai ant gliancinio „The Rolling Stone“ žurnalo 2013 m. liepos mėnesio viršelio puikuojasi sexy berniukas Džocharas Karnajevas, Bostono maratono sprogdintojas. O aštuonerių metų Martinas Ričardsas, kuris, sunkiai sužalotas sprogimo, mirtinai nukraujavo, arba jo artimųjų netekties skausmas politiškai korektiškos melasklaidos nedomina. Jie paprasčiausiai ignoruojami. Kai Londone vidury baltos dienos, žiopsant praeiviams ir policijos pareigūnams, buvo sukapotas į gabalus karališkojo fuzilierių pulko būgnininkas Ly Rigbis (Lee Rigby), pirmiausia pasirūpinta musulmonų, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje, saugumu. Tačiau kitu atveju Londono policija parodė išimtinį operatyvumą – pareigūnai mikliai suėmė Chathamo gyventoją, 85 metų pensininkę, ir, surakinę antrankiais, uždarė daboklėje. Koks jos nusikaltimas? Garbingo amžiaus moteris padarė pastabą islamistams, gatvėje džiūgavusiems dėl kitatikio parodomojo išmėsinėjimo, todėl šie pasijuto įžeisti ir nesaugūs. Močiutei pateikti kaltinimai dėl rasistinių įžeidimų ir, neabejokite, – teistumas. Tai tiesioginė politikos, kuri draudžia savo šalies kareiviams dėvėti uniformą Londono gatvėse, bet leidžia tose pačiose gatvėse demonstruoti plakatus „Islamas valdys pasaulį“, pasekmė. Nužudytojo tėvas, viešai pareiškęs pasipiktinimą, kad žudikams buvo skirta 200 000 svarų sterlingų teisinei pagalbai, apšauktas kultūriškai nejautriu ir neturinčiu pakankamai empatijos, tokios reikalingos multikultūriniam pasauliui… Sąrašą galima tęsti be galo…

Įvykus dar vienoms žudynėms, dalis Vakarų politikų skuba priminti propagandinį šūkį, esą „islamas – taikos religija“ (keliais dešimtmečiais anksčiau prosovietiniai Vakarų simpatikai kartodavo mantrą „komunizmas – šviesi idėja“, nepaisydami gausybės faktų apie nusikaltimus žmogiškumui ir masines žudynes). Paraidžiui cituojant sovietinės propagandos šabloninius šūkius, Džono Rido (John Reed) ir Volterio Diurančio (Walteri Duranty) „reikalas amžinai gyvas“, todėl nereikėtų stebėtis, kad informuojant apie Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, toliau skamba „nenutrūkusi styga“ – tęsiamos Vakarų prosovietinės žiniasklaidos, mūsų dienomis evoliucionavusios į prorusiškąją, tradicijos. Antai britų kairiosios dezinformacijos minaretas BBC „progresyvizmo“ muedzinų balsais skelbia žinią, kad Krymo gyventojai sveikina susijungimą su Rusija, pasakoja apie laime trykštančių rusų džiaugsmą dėl sėkmingai įvykdytos aneksijos. O kariniai Rusijos veiksmai, katastrofiška Krymo totorių padėtis, prasidėję politiniai jų persekiojimai empatiškiems multikultūrininkams neatrodo verti dėmesio[5].

Ir tai anaiptol ne vieno informacinio Vakarų kanalo ypatumai: antai buvo pranešama, kad rusų numušto keleivinio reiso MH17 žūties vietoje tyrimą atliekantys Australijos ir Nyderlandų pareigūnai vykdė savo pareigą, rizikuodami gyvybe, nes jų tyrimą apsunkino Ukrainos kariniai daliniai, suaktyvinę kovines operacijas, nukreiptas prieš prorusiškus separatistus, bet nė žodžio nepasakyta apie tai, kaip australų ir olandų tyrėjams atlikti pareigą trukdė Rusijos kariuomenė, saugumiečiai su vadinamaisiais „separatistais“[6]. Vadovaujantis tokia logika, nekyla abejonių: Viktoras Janukovičius – teisėtas prezidentas, o apie tuos, kurie jam priešinasi, to pasakyti negalima, dar daugiau – tas pasipriešinimas sukėlęs grėsmę. Be abejo, apie Chamo – ukrainiečiai kitaip jo ir nevadino – nusikalstamą veiklą, išprovokavusią savigarbos revoliuciją, straipsnyje net neužsiminta[7].

Ideologinė kova su Pabaltijo ar Ukrainos „fašistais“, primygtinai nenorint matyti Rusijos karinės agresijos ir karo nusikaltimų, yra neatsiejama nuo entuziastingo islamo šlovinimo, vertinant jį kaip potencialią alternatyvą „nužmogėjusiems Vakarams“, esą praturtinančią juos orientalistine patirtimi. O karinė islamistų sausumos operacija Paryžiaus centre, kai buvo nužudyta 130 beginklių civilių, dar 368 sužeisti (kai kurie šaltiniai nurodo dar didesnį aukų skaičių), esą neturi nieko bendra su islamu ar „šventuoju karu“, nors jis jau daug kartų paskelbtas Europai. Dažnėjant išpuoliams ir kas kartą augant nužudytųjų skaičiui, lankstymasis Rytų pusėn darosi dar uolesnis (vien Prancūzijos prezidento Fransua Olando (François Hollande) skrydis į Maskvą, tarsi tie teroristiniai išpuoliai priklausytų nuo Kremliaus, o ne nuo Islamo valstybės, nusipelno atskiro teksto).

Šuolis į žiojėjančią nebūties ateitį

Įdomus ne tiek reguliariai pasikartojančio sugrįžimo mitas, ištrūkus iš sovietų vergovės, kiek amžino atėjimo ne ten faktas. Vidurio Rytų Europos gyventojai, atkakliai siekę iš socialistinio lagerio pagaliau nusigauti į saugią Europos valstybių bendriją, savo nuostabai (ir vietinės komunistų nomenklatūros džiaugsmui) aptiko teritorijas, užvaldytas Vakarų kairiųjų lunatikų, jau prieš daugelį metų pelniusių pravardę „naudingi idiotai“, nors šiuo atveju labiau tiktų agentūrinio tinklo sąvoka. Pavyzdžiui, ( Tieris Voltonas (Thierry Wolton), atlikęs išsamius tyrimus ir paskelbęs knygas „KGB Prancūzijoje“[8], „Didysis verbavimas“[9] (gal tinkamesnis vertimas būtų „Didysis rekrutavimas“), „Įtakojama Prancūzija. Paryžius–Maskva: slaptų santykių trisdešimtmetis“[10], gimtojoje šalyje ne sykį kaltintas, kad kuria sąmokslo teorijas. Tačiau dabar jis atrodo veikiau naivus optimistas, neįvertinęs sovietų įsiskverbimo ir protų užvaldymo mastų, nes po SSRS žlugimo komunistinių kliedesių įtaka niekur neišnyko, greičiau atvirkščiai – plėtėsi ir gilėjo.

Kolapsą patyrusio socialistinio lagerio gyventojai – tie, kurie dar prisimena, kaip vykdavo sovietinio „internacionalizmo“ ir „kovos su bedvase Vakarų kultūra“ akcijos, – žvelgdami į šiandieninę Vakarų Europą, išgyvena lengvą deža vu (déjà vu) pojūtį. Švedijos Karalystė, ne vien pirmaujanti tarp musulmonų imigrantų rengiamo išprievartavimų džihado aukų, bet ir pergalingai marširuojanti politinio korektiškumo priešakyje, nesiliauja stebinti Vidurio Rytų Europos gyventojų, įsikūrusių kitame Baltijos krante. 2009 m. Eva Brunne buvo paskirta pirmąja Stokholmo vyskupe lesbiete – švedų pasididžiavimo jausmą sustiprino faktas, kad tai pirmas toks atvejis pasaulyje. Veiklioji vyskupė pasiūlė savo diecezijoje nuimti visus kryžius nuo šventyklos. Kodėl? Todėl, kad musulmonai, atvykstantys į Stokholmą, nesijaustų įžeisti, net galėtų užeiti ir pasimelsti (planuojama įrengti jiems atskirą patalpą). Ir jau jokiu būdu nevalia garsiai prasižioti apie tai, kad Vokietijoje mečetėse vadinamieji „pabėgėliai“ yra verbuojami įsilieti į džihado kovotojų gretas[11].

Atrodytų, tokios istorijos dvelkia beviltiškumu ir išankstinio pasmerktumo dramatizmu, kuris visai nevertas filosofinės Anicijaus Manlijaus Severino Boetijaus tragedijos – jis buvo kankinamas ir nužudytas, pataikaujant civilizaciją naikinusiems barbarams, nes bandė išsaugoti bent paskutinius padorumo ir sveiko proto likučius. (Tiesa, šiuolaikinė politiškai korektiška Antikos ir ankstyvųjų Viduramžių istorija jau teigia, esą tada vyko transformacija, bet ne užgrobimas ir niokojimas.) Prancūzų rašytojas Renaud Camus už knygą „Didysis pakeitimas“, kurioje aprašė islamiškojo Prancūzijos užvaldymo mechaniką, 2014 m. buvo apkaltintas rasizmo kurstymu ir nuteistas – jam skirta 4000 eurų bauda. Tarp kitko, dar 2011 m. jis išleido „Decivilizaciją“. Esė stiliumi parašytoje knygelėje konstatuojamas faktas, kad civilizacinis procesas sustojo, pradedant švietimo sistema, baigiant suirusiais ryšiais šeimose tarp kartų. Atsiverianti tuštuma neišvengiama dėl tradicijų niekinimo ir nutraukto inkultūracijos proceso.

Tomaso Souvelo (Thomas Sowell) teigimu, jeigu nesame pasiryžę kovoti už civilizaciją, teks susitaikyti su barbarybe. Jeigu į mūšį už civilizaciją stoja vien liurbiai ir vėplos, tai barbarai yra tiesiog pasmerkti nugalėti, ypač kai jiems talkina nuo Lenino diktatūros laikų nepaliaujamai gausėjanti liberalių vakarietiško sukirpimo rytietiškam imperializmui simpatizuojančių lunatikų armija…

[1] Milan Kundera. The Tragedy of Central Europe. The New York Review of Books, 1984, april 26.
[2] Vladimiras Bukovskis. Monumentas žmonių aklumui. Kn. Viktoras Suvorovas. Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą? Vilnius: Mintis. 1995, p. 361–365.
[3] Diehl Jackson. Poland’s disturbing tilt to the right. The Washington Post. 2015 November 29.
[4] Karolina Stažytė. Kaune gyvenantis musulmonas: „Teroristų tikslas – Europos musulmonų holokaustas“.
[5] Patrick Jackson. Crimean Locals Welcome Future in Russia. BBC News. 18 March 2014.
[6] MH17: Australian and Dutch Police Recover Human Remains at Crash Site.
[7] Max Fisher. Ukraine’s parliament just threw President Yanukovych under the bus. That’s great news. The Washington Post, February 20, 2014.
[8] Therry Wolton. Le KGB en France. LGF – Livre de Poche. 1987, p. 512.
[9] Therry Wolton. Le grand recrutement. Grasset. 1993, p. 399.
[10] Therry Wolton. La France sous influecce. Paris-Moscou: 30 ans de ralations secrètes. Grasset. 1997, p. 506.
[11] Anton Troianovski and Ruth Bender. German Officials Warn of New Security Risk: Local Extremists Recruiting Refugees. The Wall Street Journal, November 29, 2015.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2016-02-9 23:11

Vaidai, taip Jezus nesake kirsti priesu.Cia isvestinis teiginys NEPANEIGIANTIS isakymo myleti juos.
Gaves antausi atsuki kita skruosta, jei tai pades suvokti jo suklydima.Ka daryti gavus antra karta Jezus nesako.Niekur nesako ir leisti save uzmusti.Ir ginkla nesioti savo mokiniams nedraude.
Siaip oponavau teiginiui, kad girdi krikscionybe kalta, kad islamas varzo ir diktuoja Europai.
Islamas puola nes europieciai nusisuka nuo Dievo ir bijo musulmonu labiau negu Dievo.

VaidasVDS       2016-02-9 13:56

Tiesa, nekalbėjau apie Dzeiko teoriją kirsti priešus, žinančius ką daro. Jėzus tikrai dėl to nepasisakė. Todėl galima tik žmogiškai išmąstyti, kad reikia padaryti viską, kas įmanoma dvasinio, ir tik beviltiškoje padėtyje galima panaudoti jėgą, bet nebūtinai žudymą, jei įmanoma. Jei visa žmonija priimtų tikrąją Jėzaus evangeliją, karai iš viso taptų neįmanomi.

About Enough Is Enough       2016-02-9 13:12

PRESS STATEMENT

FOR IMMEDIATE RELEASE
February 8, 2016

Utah Legislature’s Unanimous Committee Resolution Declares Pornography a Public Health Crisis
Statement by Donna Rice Hughes, CEO & President of Enough Is Enough (EIE)
GREAT FALLS, VA-  On Friday February 5, the Utah State Legislature’s resolution on the public health crisis of pornography passed unanimously through committee.

“Enough Is Enough® applauds the leadership of the Utah State Legislature’s committee resolution declaring the public health crisis caused by pornography. This unanimous landmark decision shows the courage and conviction of a legislative body to deal with unpopular and often misunderstood social justice issues such as pornography.
Unfortunately, deviant and extreme Internet pornography has become increasingly more mainstream due to few barriers of entry since 1994 when EIE launched the national movement for prevention solutions to protect children from prosecutable content online.
Since that time, numerous peer-reviewed research studies continue to reveal that Internet pornography use is a fueling factor in the sexual exploitation of children, violence against women, sex trafficking, sexual and erectile dysfunction and physiological and chemical changes in the brain. A shared responsibility between the public, Corporate America and government is necessary to curb the continuous flood of Internet pornography in our nation. Now that science backs up the reality of Internet pornography’s harm to children, adults and cultures, we are hopeful that other states will address this serious issue very soon.”

Media inquiries can be sent to .(JavaScript must be enabled to view this email address).
For more information on the issue, please see “The Internet Pornography Pandemic: The Largest Unregulated Social Experiment in Human History” by Donna Rice Hughes. http://enough.org/inside.php?id=146ROL4UI

®
Enough Is Enough® (EIE) is a 501(c) 3 national, non-partisan non-profit with a mission to make the Internet safer for children and families by advancing solutions that promote equality, fairness and respect for human dignity with shared responsibility between the public, technology and the law. http://www.enough.org; www.internetsafety101.org; http://www.friendlywifi.org

VaidasVDS       2016-02-9 12:59

Dzeikui
Man atrodo, kad mes abu neiškraipėme Kristaus mokymo, tik nelabai aiškiai supratome vienas kitą.
Jėzus pats ne visada paaiškindavo savo posakius ar paraboles, todėl kai kurie aiškinimai bet kokiu atveju būna neteisingi arba teisingi tik iš dalies. Aš savo aiškinimus pateikiu iš asmeninės dvasinės patirties.
Galiu pasidalinti ir praktine patirtimi dėl kito skruosto atsukimo.
Tai buvo sovietinėje (kai kam šis pavadinimas nepatinka, bet geresnį sakė tik mano senelis tuometinę Lietuvą vadindamas Terbų Lietuva) armijoje. Ir buvo du kartus. Tuo metu apie tikėjimą neturėjau beveik jokio dvasinio išprusimo. Abu kartai buvo su azijiečiais seržantais, stebint tiek jų draugams, tiek kitiems. Abu kartus buvau prašomas daryti su morale prasilenkiančius dalykus. Abiem atvejais atsisakiau. Vienas, šiek tiek kvailesnis, man sudavė į veidą du kartus ir jam tik tada atsibodo. Kitas, šiek tiek protingesnis, po to, kada pasakiau - chočieš ubei, no dielat nie budu, nesudavė nė karto, tik įsakė, nes buvo seržantas, pakviesti kitą karį. Be abejo, iš karto žmogus pasitaisyti negali, bet vėliau… kas žino…

Dzeikui Vaidui       2016-02-9 12:31

Neiškraipykit Kristaus mokymo.Jis aiškiai pasakė:“Mylėkite savo PRIEŠUS”.
  Apie idiotus ar tuos,kurie nežino ką daro čia nekalbama.Tik kitoje vietoje sakoma-atleiskite jiems,nes jie nežino,ką daro.

VaidasVDS       2016-02-9 10:54

Dzeikai,
nekurkite naujų teorijų.
Jėzus nemokė mylėti priešų, tik tuomet, kuomet buvo prikaltas ant kryžiaus.
Jis to mokė apaštalus visą savosios tarnystės laiką.
Tačiau kito skruosto atsukimas vis dar aiškinamas gluminančiai neteisingai.
Atsukti kitą skruostą idiotui yra neprotinga, nes jis smogs ir antrą, ir trečią kartą.
Tačiau atsukti skruostą klystančiam, bet galinčiam pasitaisyti, reikalauja ir ryžto, ir drąsos, ir ištvermės. Būtent tai mintyse ir turėjo Jėzus. 
Be abejo, sunku suvokti, kas čia idiotas, o kas ne ne. O tą galima patikrinti žmogiškai tik vienu būdu. Jei smogia antrą kartą - idiotas. Jei susilaiko - jį galima pataisyti…

Dzeikas       2016-02-9 10:12

Nekalbekite netiesos.
Kristus sake myleti priesus NES jie nezino ka daro.Jis gi, Kristus isvaike prekijus is Tevo namu, Jis gi liepe savo mokiniui grazinti kalavija i makstis, nepasake atmesti kalavija, kad turetume kuo apsiginti nuo priesu ZINANCIU ka daro.Jeigu nera kitos iseities privalome kirsti priesus, net ir myledami juos kaip Dievo sutverimus.
Netiesa remiasi DALIMI tiesos.

ruta       2016-02-9 9:29

Mano a.a. Tevas buvo ateistas , bet tai jam netrukde kovoti pries sovietini rezima[ nuteistas 1933 m. ‘troikos ‘PP OGPU pagal 58 - 2 ,58-10 d.10 metu ITL /lageris/Bamlage , Omsko etapu ] Atliekant bausme buvo antra karta nuteistas Amuro teismo pagal 58-10 dali .  dar desimciai metu ir 5 metams piliecio teisiu atemimui .
Ar ateistas negali gyventi pagal desimt dievo isakymu , kurie labai aiskiai nusako zmogaus prioritetus ir ne todel , kad nesilaikius , uzrustinsime dieva , o todel , kad tai sveiko proto pagimdyta ismintis , kuria suprast turetu net puskvailiai/  liberastai , tolerastai /.
Kas dabar mums trukdo laikytis tu prioritetu ir reikalauti , kad MUSU valdzia ju laikytus ?

VaidasVDS       2016-02-9 8:51

Letai,
niekas taip tikėjimo nekompromituoja, kaip islamas.
Jėzaus labai paprasti žodžiai: iš jų vaisių jūs tikrai atpažinsite juos. Ką pasauliui davė islamas, mes puikiai matome - begalvių barbarų armiją, šturmuojančių dvasingumą praradusią Europą.
Ir taip nešama neva dieviška tvarka?
Apgailėtinas mąstymas ir labai gaila, kad įnešei tiek sumaišties į gana protingų žmonių mastymą.
O blogus vaisus duoda visi, pasidavę materialiems ir pagoniškiems siekiams. Judaizmas turėjo daug pagoniškų (karų šlovinimas) ir barbariškų (užmėtymas akmenimis) bruožų. Krikščionybė supagonėjo tuomet, kai nusprendė priimti ne kai kurias tikrąsias tiesas iš judaizmo, bet tiesiog faktiškai visas (Senąjį Testamentą), islamas iš viso grįžo į barbarizmą (užmėtymą akmenimis ir kitas nesąmones).
Ir nesistebėk, kad pasaulis išprotėjęs, nes jis yra išprotėjęs iš tiesų, nes netikri pranašai jau seniai valdo beveik visą pasaulio religiją...

Ar gali būti diskusijos?       2016-02-8 23:41
kazin       2016-02-8 22:38

ar taip kristus laikytis tikrus krikscionis prisake?

Palmaičiui       2016-02-8 22:06

Tikras krikščionis privalo laikytis Kristaus priesakų:Mylėk savo priešus ir laimink juos;jei duoda per vieną skruostą-atsuk antrą.Bėda ta,kad tikrų krikščionių nebeliko,užtat ir pasiekė mus Dievo bausmė.

grazina       2016-02-8 21:53

dekui komentatoriams uz issakytas nuomones…uz parasytus komentarus norintiems juos skaityti…juk svarbiausia siuo metu, kad mes buriames,bendraujame,rasome,skaitome…giliname zinias…nesama abejingi ivykiams…neizeidinejame del nepatikusios kito nuomones…bukime ir ateityje mokytojais ir mokiniais…aciu!

politologai       2016-02-8 21:17

taktiskai kalbasi apie vistas.

Family Watch International       2016-02-8 21:10
Realistas       2016-02-8 20:12

Perskaitęs straipsnį susimąsčiau, kad (kaip bebūtų gaila) reikėtų pripažinti, jog Europos ištižimą prieš jos islamizaciją gimdo toji pati krikščionybė - “meilės religija kitokiems”. Taigi, krikščionybė kuriasi ir toji pati krikščionybė pati save naikinasi. Iš čia išplaukia išvada, kad norint išsaugoti krikščionybę, reikia grįžti prie tradicinės jos formos, pritaikytos ne šventai, bet realiai krikščionių bendruomenei. Juk, nors esame krikščionys, tačiau nesame šventieji.

Tai Amerika       2016-02-8 19:13

atidavė Siriją Rusijai.Kur praėjo JAV,kai valdė Bušas, vis tiek geriau.Gaila tos ypatingos šalies.Dabar ten suvešės kadyrovai.Esminė Amerikos klaida,pabėgėliai tik smulkmena,koia teroro banga gali atsiristi į Europą,kai už nugaros Rusija.Pas mus pabėgėliai gali pasipilti iš rytų.

marksistai prieš Kristų       2016-02-8 17:27

tiek komunistai, tiek dabartiniai EU marksistai labiausiai nekentė ir nekenčia krikščionybės ir Kristaus.
O jų įrankius puikiai aprašė A.Maceina “Niekšybės paslaptis”
Todėl žydeliai ir marksistai nekenčia ir A.Maceinos.

Letas Palmaitis       2016-02-8 16:38

Autorius neturi nei tikėjimo D-vu, nei nuovokos apie tai. Nuosekliam tikinčiajam nebelieka kitos alternatyvos - arba sukilti prieš sodomodemokratinį orvelizmą kad ir kartu su islamu, jei krikščionys iškėlė baltas vėliavas, arba nusižudyti praradus tikėjimą, nes norinčiam Vienos Tiesos šiame globalistų progare vietos nėra. Šilta vietelė iki eutanazijos orveliniame elektroniniame konclageryje jo netenkins. Visiškai suprantu tuos, kurie nuotraukoje. Tai Tiesos troškimo šauksmas, kurio diplomuoti šliužai “teisingų” štampų platintojai negali suvokti iš prigimties.
Apokaliptinėje epochoje vyksta tik viena kova: tarp tikinčiųjų ir satanistų dėl D-vo Karalystės Tiesos, nors dažnai net patys kariaujantieji to nesupranta.

Povilas       2016-02-8 15:44

Eksperimentas Nr.1 - CCCP
Eksperimentas Nr.2 - EU
Skirtumai vis nyksta. Panašumų vis daugiau.
Kodėl?
Gal todėl, kad autoriai iš vieno lizdo?
Ir dar. Įdomu,ar prireiks trečio bandymo?

grazina       2016-02-8 15:30

Aciu autoriui uz straipsni.Tik… ar zmonems norisi zinoti karcia tiesa? O gal tik
saldaus melo uztenka?


Rekomenduojame

„Iš savo varpinės“: Kodėl Donaldas Trampas nori užtverti Meksikos sieną? Kas ir kodėl tam priešinasi?

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas bus pagerbtas ir JAV

Geroji Naujiena: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mt 17, 5)

Vytauto Radžvilo kalba, pasakyta per „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40-ties metų jubiliejaus minėjimą Vilniuje

Susipažinkime: Kovojančios Lietuvos Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas

Kuo reikšmingas EŽTT sprendimas, kad sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus gali būti laikomos genocidu

Lietuvos ypatingasis archyvas: skelbiama KGB sudaryta Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamoji byla

Valdas Vasiliauskas. Senoji gvardija suvirškino ir komitetus

Algis Krupavičius. Pati visuomenė turi keistis

Arvydas Juozaitis. Dar kartą dėl trukdymų piliečiams rinkti parašus už teisę kandidatuoti Prezidento rinkimuose ir dėl dezinformacijos

Kviečiame kartu paminėti „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ 40 metų jubiliejų

Arvydas Juozaitis. Kaip veikia šeimų ardymo politika

Vytautas Sinica. Vilniaus mero rinkimų tragizmas

Jurgis Didžiulis apie rinkimus ir pasirinkimus

Aurelija Stancikienė. Kaip aš ėjau už Vytį

Krescencijus Stoškus. Šventė tarp džiaugsmo ir skausmo

Iniciatyvinės grupės „Santarvė tautos sėkmei“ (STS) pareiškimas

Kauno forumo pareiškimas dėl Europos Parlamento ir Prezidento rinkimų

Arkivysk. Gintaro Grušo pamokslas Kovo vienuoliktąją: „Jei nustojame šventumą laikyti tikru ir pasiekiamu tikslu, kam tada mums laisvė?“

Arvydas Juozaitis dėl EP rinkimų ir nacionalinės vienybės: su Vytautu Radžvilu sutarta dėl abipusės paramos

EŽTT: nacionalinių teismų išvada – sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas laikytinas lietuvių tautos genocidu – pagrįsta

Genocido tyrimo centras nepasiduos vulgariam spaudimui

Rasa Čepaitienė. Dvidešimt keturios dienos

Filosofą ir rašytoją Arvydą Juozaitį kalbina Tomas Girdzijauskas

Romualdas Ozolas. Lietuvos Manifestas

Skelbtas piketas prie Gitano Nausėdos rinkimų štabo įvyko, visuomenės susitikimas-diskusija su jo patarėju Linu Slušniu – ne. Išsigąsta?

Algimantas Rusteika. Ar išnaudosime galimybę, kuri nepasikartos?

Ramutė Bingelienė. Kad trisdešimtieji atkurtosios Nepriklausomybės metai netaptų dar vienu apmaudo ir netikėjimo Lietuva dešimtmečiu!

Liudvikas Jakimavičius. Kovo 11-oji verta Santarvės pakto

Lietuva švenčia Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Kovo 11-osios renginiai: tiesioginė translaicija iš Seimo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.