Visuomenės pokyčių analizė, Demokratija ir valdymas, Partijos

Ramūnas Aušrotas. Andrius Navickas bando išvesti konservatizmą pro ankštus vartus

Tiesos.lt redakcija   2019 m. rugpjūčio 27 d. 3:05

7     

    

Ramūnas Aušrotas. Andrius Navickas bando išvesti konservatizmą pro ankštus vartus

Pasak Andriaus Navicko, konservatizmas – ne pamatinių gėrių, kaip bendrojo gėrio sudedamųjų ir visuomenės tvermės pamato, apsauga, bet sinkretizmas viso to, kas kitose politinėse partijose yra gerai, ir to, ko kitose politinėse partijose trūksta.

Istoriškai konservatizmas buvo reakcija į grėsmę, kurią šiems gėriams sukėle Apšvietos teorija ir Prancūzų Didžiosios Revoliucijos praktika. Reakcija, kurios dabar trūksta. Būtent konservatoriškos, o ne liberalios ar socialdemokratinės reakcijos vakuumo sukurtame lauke ir vyksta naujų politinių judėjimų (Andriaus minimo LVŽS) ir kitų formavimasis.

Konservatoriška prigimtis pasireiškia ne progamų rašymu, bet laikysena ir priimamais sprendimais. O būtent tokios konservatoriškos laikysenos ir sprendimų trūksta. Vienas komentatorius Andriaus prašė pateikti partijos pareiškimo, aiškiai išreiškiančio įsipareigojimą krikščioniškoms vertybėms, pavyzdį. Kitaip tariant, ne apie Ažubalio ir Kasčiūno pareiškimą, ne Saudargo ar Andriaus straipsnį, bet partijos? Aš tokio nepamenu. Jei tautinė, krikščioniškoji ir konsevaroriškoji mintis apsijungia, tai tik tokiais retais atvejais kaip I. Rozovos klausimu, t.y. politinio saugumo klausimais. Taip lietuviškieji konservatoriai yra matomi ir suprantami ir Briuselyje.

Konservatorių ir krikdemų susijungimo praktinė pasekmė yra ta, kad krikdemai gali veikti (ir veikia) konservatorių partijoje, bet partija neveikia (ir – žiūrint į partijos sąstato kaitą, vargu kada ar veiks) jų vardu. O deklaracija, kurią cituoja Andrius, yra tik graži rinkėjams skirta deklaracija.

Konservatoriai visada rėmėsi mažosiomis visuomenės struktūromis – šeima, Bažnyčia ir bendruomene, o ne individu, kurio aistras kurstė ir kurio poreikiais manipuliavo tiek liberalizmas, tiek ir socializmas. Dabartinis konservatizmas visuomenės struktūros fragmentizacijos akivaizdoje yra linkęs ne stiprinti institucijas, bet politinio kapitalo ieškoti individų norų ir troškimų sintezėje, tai pavadindamas „bendruoju gėriu“.

Andrius sako, kad „kartu su liberalais galime ginti laisvę nuo perteklinių ribojimų, nuo pastangos visiems primesti vienintelį „teisingą“ gyvenimo būdą“. Bet juk jo vadinamoji „populistinė reakcija“ ir kyla dėl to, kad visuomenės nariai jaučia grėsmę, jog jiems yra bandoma primesti vienintelį gyvenimo būdą, o konservatoriai arba nebemato čia grėsmės (dauguma), arba jei ir bando apie tai kalbėti, tai kalba apie tai aptakiai ir eufemizmais (Andrius). Juk ne liberalizmą kaip tokį kritikuoja populistinės partijos, ne liberalizmo bijo krikščionys ir šeimos, bet liberalizmo ideologijos, vedančios prie naujos fašizmo formos. Bet šis terminas konservatorių politiniame žodyne (ir Andriui) yra tabu.

Na, ir labai gražiai, bet naiviai skamba troškimas „įtikinti liberalus“, kad „žmogus turi prigimtinę tvarką, kurios paisymas būtinas, siekiant autentiško asmens klestėjimo“. Juk būtent žodis prigimtinis ir yra tai, kas fundamentaliai skyrė, skiria ir skirs konservatizmą nuo kitų politinių ideologijų: liberalizmo ir socializmo. Tai žodis, kurio nei liberalai, nei socialistai nesupranta ir nenori suprasti. Klausimas, ar be Andriaus dar kas nors konservatorių partijoje jį supranta?

* * *

Andrius Navickas. Apie TS-LKD tapatybę, panašumus ir skirtumus nuo kitų politinių jėgų ir perspektyvas

Politinės santalkos pamatai

2008 m. jungiantis Lietuvos konservatoriams ir krikščionims demokratams, buvo paskelbta, kad nauja politinė santalka kuriama, siekiant telkti tautą ir stiprinti Lietuvoje krikščioniškosiomis vertybėmis bei klasikine dorybių tradicija grindžiamą demokratiją, puoselėti atvirą pilietinę visuomenę, stiprinti modernią nepriklausomą demokratinę valstybę, skatinti laisva iniciatyva ir bendrosios gerovės tikslais grindžiamos šalies ekonomikos plėtrą, išsaugoti ir puoselėti lietuvybę bei tradicines Lietuvos kultūros vertybes. TS-LKD savo veikloje įsipareigojo remtis krikščioniškosios moralės, šiuolaikinės konservatizmo minties, tautiškumo ir europietiškos centro dešinės politikos principais bei tradicijomis, moralės nuostatomis ir teisingumo principais, atviros Europai lietuvybės idealais, puoselėti patriotizmą, laisvės ir pasipriešinimo kovų istorijos įamžinimą ir pagarbą jų dalyviams, siekti sovietinės okupacijos padarinių panaikinimo ir istorinės tiesos apie pasipriešinimo kovas atkūrimo.

Visi šie tikslai įvardinti Jungtinėje TD-LKD programoje, kurios niekas per daugiau nei dešimt metų neatšaukė. Priešingai, 2018 m. paskelbtoje partijos programinėje deklaracijoje buvo dar kartą pabrėžta, kad TS-LKD siekia teisingesnės, europietiškus gerovės standartus teikiančios visiems ir kiekvienam, padoresnės ir garbingesnės valstybės, kurioje bet ir tai, kad yra pasiryžusi visada išlikti žmonių, o ne valdžios partija.

Deja, Lietuva susidūrė su nauja radikalizmo mada, kuri politinį nuosaikumą, kantrų bendro gėrio puoselėjimą skelbia „nusigręžimu nuo vertybių“ bei „silpnybe“, o skirtybes suvokia ne kaip naujų galimybių kūrybai steigimą, bet kaip grėsmę, prieš kurią būtina nukreipti visą energiją ir jėgas. Ne vienoje Europos valstybėje politinio radikalizmo mados atvėrė kelią toksiškam populizmui, kuris atmeta kaip atgyvena bet kokius tvarius pavidalus politikoje, manipuliuoja žmonių baimėmis ir politiką bando paversti lozungų karu.

Diskutuoti su šio tipo populistais nedaug prasmės, nes jie dažnai apeliuoja į žmonių gąsdinimui susikurtus melagingus faktus, beria neišpildomus pažadus ir parazituoja sudėtingų struktūrinių problemų ar valdžios klaidų „žaizdose“ (bet, deja, negali pasiūlyti patikimo jų gydymo.) Vienas iš dažniausiai naudojamų dabarties populistų ginklų – „gąsdinimas liberalumu“. Liberali demokratija pateikiama kaip išdavikiška politika, skirta aptarnauti išskirtinai politinio elito interesus.

Prie to, kad didelei daliai žmonių liberalizmas tampa „atpirkimo ožiu“ už visas šiuolaikines problemas, labai prisidėjo ir vis dar prisideda „liberalais“ pasivadinę politikai, kurie gina ne klasikinę liberalizmo tradiciją, bet jos karikatūrą, kuriai būdingas turto garbinimas, vienpusis ekonomizmas bei kritinio mąstymo sutapatinimas su cinizmu. Kita vertus, itin pavojinga tai, kad toksiška liberalizmo kritika kovoja ne tik prieš deformacijas, bet prieš pačią laisvę ir kiekvieno asmens klestėjimo, kaip pamatinio politikos tikslo, sampratą.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad nors beviltiška veltis į ginčą su „vertybių gelbėtojais“ pasiskelbusiais populistais apie tai, ar TS-LKD „suliberalėjo“, bet patys sau ir tiems žmonėms, kurie mumis pasitiki ir seka, įvardinti, kaip mes suvokiame savo unikalią tapatybę ir skirtumus tiek nuo liberalų, tiek nuo socialdemokratų, tiek nuo įvairios krypties populistų.

TS-LKD ir socialdemokratinė „globos valstybė“

Net neabejoju, kad galime sutarti su socialdemokratais dėl to, kad dabartinė socialinė ir ekonominė nelygybė veda į pražūtingą atskirtį, kuri pažeidžia pamatinį socialinio teisingumo principą. Politinė valdžia negali būti abejinga stebėtoja, kai visuomenėje pinigų įtaka tampa didesnė nei talento, kūrybiškumo ir kompetencijos. Galime sutarti ir dėl profsąjungų svarbos bei būtinybės labiau įtraukti darbuotojus į įmonių valdymą, dėl to, kad nepriimtina jokio pobūdžio diskriminacija, turime saugotis nuo monopolijų įsigalėjimo ekonominiame gyvenime, padėti stiprėti įvairiose krizinėse situacijoje atsidūrusiems žmonėms.

Sutariame ir dėl itin svarbaus dalyko, kad siekdami, jog kiekvienam žmogui būtų užtikrinti bent minimalūs europietiškos gerovės standartai, turime didinti valstybės perskirstomą biudžeto nuošimtį.

Kita vertus, TS-LKD akcentuoja, jog solidarumo principas neatsiejamas nuo subsidiarumo ir gerovės valstybė neturėtų tapti globos valstybe. Valstybės teikiama pagalba turi stiprinti žmones, o ne paversti juos išlaikytiniais. Šiandien didžiulė problema yra ne tik materialinis, bet ir elgesio skurdas, t.y. daug žmonių yra praradę motyvaciją, įgūdžius atsakingai rūpintis savimi ir savo šeima, orientuojasi vien tik į pašalpas. Taip pat į socialinę politiką kur kas labiau turėtų būti įtraukiamos įvairaus pobūdžio bendruomenės, verta judėti didesnės decentralizacijos link. Pasaulietinis valstybės pobūdis, skirtingai nei yra įpratę pabrėžti socialdemokratai, yra visiškai suderinamas su kūrybingu ir abipusiškai naudingu valstybės ir solidžią atramą visuomenėje turinčių religinių bendrijų bendradarbiavimu. Pastarasis gali būti itin svarbus, rūpinantis bendruoju gėriu tirpdant skurdo grandines.

Dar vienas svarbus TS-LKD skirtumas nuo socialdemokratų – dėmesys ekonominėms inovacijoms ir valstybės modernizacijai, pereinant nuo kontrolės prie veiksmingos viešosios vadybos ir socialinio kapitalo kūrimu besiremiančios lyderystės sampratos. Kitaip sakant, mes puikiai suprantame, kad svarbu ne tik teisingesnis biudžeto „pyrago“ paskirstymas, bet ir tai, kad būtų ką perskirstyti, taip pat mažėtų administravimo kaštai. Turime atsisakyti verslo ir valstybės, verslininkų ir samdomųjų darbuotojų interesų supriešinimo. Būtina sąlyga – kompleksiška socialinė politika, kuri skatina verslauti, kūrybiškai panaudoti savo talentus, o ne vis didėjantis pašalpas gaunančių žmonių ratas, įvairaus pobūdžio atskirčiai tik didėjant.

TS-LKD ir liberalus „viskas tinka“

Lietuvoje ne viena partija tvirtina, kad yra išaugusi politinio liberalizmo dirvoje. Nėra paprasta atsakyti, ar šios partijos turi aiškų bendrą vardiklį. Panašiausia, jog juo galima būtų vadinti idėją, kad kiekvienas žmogus yra savosios laimės kalvis ir valstybė turėtų kuo mažiau kištis į individualių pasirinkimų turinį. Kita vertus, šiuolaikiniai liberalai dažnai yra patys stropiausi moralistai, bandantys įtvirtinti „modernų“ gyvenimo būdą. Tai, deja, neretai sukarikatūrina labai svarbias sąvokas „žmogaus teisės“ ir „tolerancija“ ir jos tampa ne drąsiu asmens laisvės ir unikalumo gynimu, bet konformistinės vartotojiškos ideologijos įtvirtinimu.

Nepaisant to, neabejoju, kad TS-LKD gali sutarti su įvairioms partijoms priklausantiems liberalams, kad būtent asmens klestėjimas yra svarbiausias politikos tikslas. Dera sutikti su liberalais ir dėl to, kad, kovojant su atskirtimi ir struktūrine socialine nelygybe, nedera naikinti natūralios vidinės įvairovės, taip pat neturime bijoti globalių iššūkių, apimančių visą pasaulį ir skirtybes dera priimti kaip galimybę kūrybai, o ne kliūtį, kurią būtina pašalinti. Politinė valdžia turi atstovauti visiems piliečiams, nepaisant jų įsitikinimų, lyties, tautybės, gyvenimo būdo.

Nors, kaip minėjau, „žmogaus teisių“ sąvoka šiandien dažnai primena balioną, kurį kiekvienas prisipučia kiek nori, tačiau ji vis vien yra esminė, nes gina kiekvieno žmogaus orumą ir primena, kad nei vienas žmogus negali būti traktuojamas kaip priemonė. Ypač dėmesingi privalome būti tų žmonių, kurie priklausomi nuo kitų: vaikų, ligonių, senjorų ir t.t. – teisėms.

Dar vienas bendrumas, kalbant apie TS-LKD ir liberalų pozicijas, pozityvus požiūris į Europos Sąjungą, kaip vieną svarbiausių šių laikų tarptautinių projektų. Mes atmetame lėkštas analogijas tarp ES ir Sovietų Sąjungos ir teigiame, kad ES būtina būtent todėl, kad tokie kruvini totalitariniai eksperimentai, kaip SSSR, negalėtų pasikartoti.

Kartu su liberalais galime ginti laisvę nuo perteklinių ribojimų, nuo pastangos visiems primesti vienintelį „teisingą“ gyvenimo būdą. Taip pat mus jungia įsitikinimas, kad pernelyg išsikerojusi valstybė praranda gyvybingumą, o socialinė politika turi stiprinti piliečius, o ne vien dalyti pašalpas, galvojant labiau ne apie jų ateitį, bet apie prielankumą artimiausiose rinkimuose.

Kita vertus, mes, TS-LKD politinė bendruomenė, žinome ir tai, kad laisvė neatsiejama nuo atsakomybės, o žmogus yra bendruomeniška būtybė ir stiprios bendruomenės ne tik nėra kliūtis laisvei, bet yra būtinos autentiškas asmens klestėjimui. Taip pat mes žinome, kad dabartis išauga iš praeities ir yra veikiama tradicijos, mūsų vilčių, tikėjimo ir meilės darbų. Be kita ko, tai reiškia, jog istorinės atminties puoselėjimas, rūpestis kultūrine ir tautine tapatybe yra būtini gyvybingai politinei bendruomenei.

Pagaliau, mes žinome, kad žmogus gyvas ne vien duona ir renginiais, bet yra taip pat kūrybinį potencialą ir prasmės poreikį turinti būtybė. Toli gražu ne visais atvejais galime kliautis vien rinkos logika, nes yra sričių, kur būtinas pasitikėjimo, bendrystės ir savęs dovanojimo kultūros įtvirtinimas.

Vienas didžiausių išbandymų TS-LKD – įrodyti dabarties liberalams, kad medis yra daugiau nei mediena, šeima yra daugiau nei vien ūkinis vienetas, o žmogus turi prigimtinę tvarką, kurios paisymas būtinas siekiant autentiško asmens klestėjimo.

Kūrinijos puoselėjimas, „žalioji darbotvarkė“ privalo vis labiau persmelkti TS-LKD politinį veikimą, tuo labiau, kad Lietuvos „žalieji valstiečiai“ diskreditavo svarbią darnaus vystymosi idėją. Ypatingą vietą TS-LKD politiniame veikime privalo užimti kompleksinės paramos šeimoms politika. Pastaroji turi siūlyti konkrečias paramos, apsaugos priemones visiems šeimos nariams, o ne skirstyti žmones į „teisingas“ ir „neteisingas“ šeimas. Lietuvoje negali likti „antrarūšių“ vaikų, kuriems ekonominė šeimos situacija ar geografinis regionas, kuriame gyvena, užkerta kelią gauti kokybišką išsilavinimą. Pagaliau, negalime leisti supriešinti tradiciją ir dabar populiarias vizijas, biologinį, dvasinį ir socialinį asmens pradus. Kova su bet kokio pobūdžio diskriminacija, smurtu, stigmatizacija neturi ignoruoti kiekvieno asmens prigimtinio unikalumo ir orumo.

TS-LKD ir toksiškojo populizmo kraštutinumai

„Populizmas“ savaime nėra būtinai neigiamas reiškinys. Tai apeliavimas į visus žmones teigiant, kad politiniam elitui turėtų rūpėti bendras politinės bendruomenės gėris, o ne savi interesai. Deja, ilgainiui šiuo kilniu šūkiu pradėjo dangstytis politikai ir politinės grupės, kurios tik įvardija problemas, manipuliuoja žmonių baimėmis, bet nesugeba pasiūlyti politinių „pūlinių“ gydymo. Viena iš priežasčių, populistai pernelyg daug jėgų skiria tikrų ir menamų „kaltininkų“ paieškoms, be to, stengiasi pataikauti potencialiems rinkėjams, o ne imtis atsakingos politinės lyderystės.

Populistai dažniausiai iš dalies teisūs: kiekvienoje valstybėje yra skaudžių problemų ir neteisybės. Tačiau, deja, jų siūlomi primityvaus politinio veikimo metodai tik komplikuoja situaciją. LŽVS galima vadinti tipiniu populistiniu projektu, kai buvo „ilgalaikiam politiniam veikimui“ priešpastatyti „profesionalai“. Labai greitai paaiškėjo, kad LŽVS lyderis „profesionalumą“ suprato, kaip lojalumą ir beatodairišką jo įnorių vykdymą.

Svarbu pabrėžti, kad ir populistinėse politinėse jėgose gali būti politikų, kurie idealistiškai tikėjo, kad kova su tradicinėmis partijomis – tai Lietuvos „gelbėjimas“. Suklysti žmogiška, svarbu nelikti klaidoje. Lietuvos bėda, kad politiškai subankrutavus eiliniams „gelbėtojams“, ir vėl pradedame ieškoti naujų.

Vienas iš pavojingiausių šiuolaikinio populizmo bruožų, kuris ir leidžia jį vadinti toksišku – tai, kad dažnai griebiamasi manipuliacijų ir „pamėklių“ (melagingų faktų). Interneto platybėse galima atrasti daugybė melagingų pasakojimų apie kraujo ištroškusius imigrantus, vaikų grobimą ar įvairias konspiracines teorijas. Populistams įprasta ne diskutuoti, bet gąsdinti, pranašauti artėjančią katastrofą, kurią esą politinė valdžia slepia, nes pati yra sąmokslo dalininkė.

Lietuvos partinės sistemos perspektyvos

Nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo mūsų politinė sistema struktūravosi kiek kitokiu principu nei Vakaruose. Vienas iš svarbiausių „dešinės/kairės“ kriterijų pokomunistinėje Lietuvoje buvo požiūris į sovietinę praeitį ir į Kremliaus grėsmę. „Dešinieji“, paprastai išaugę iš Sąjūdžio tradicijos, sovietmetį vertino kaip nelaimę ir teigė, kad Kremlius vis dar kelia politinį pavojų. „Kairieji“ labiau nostalgiškai prisiminė sovietmetį – nenuostabu, didžioji jų dalis buvo komunistų partijos ar komjaunimo nariai ir tvirtino, kad turime būti pragmatiški santykiuose su Rusija.

Kartų kaita politikoje, Krymo okupacija, socialinių tinklų bumas radikaliai keitė politinę sistemą Lietuvoje. Tai aiškiai patvirtino praėjusieji Seimo rinkimai, kai nugalėjo populistinė jėga, kurioje į vieną politinį „kokteilį“ buvo suplaktos radikaliai skirtingos pozicijos, LŽVS pergalę lėmė šūkis, kad atėjo metas permainoms ir būtina perimti valstybės vairą iš tradicinių politinių partijų. Akivaizdu, kad toks perėjimas virto tik dar vienu politiniu kataklizmu. Esminis klausimas – ar didžioji dalis politinės bendruomenės turės drąsos pripažinti, jog suklydo ir nebandys „tobulinti klaidą“. Tai būtų tas pats, kas pasiklydus nuspręsti paprasčiausiai eiti greičiau – o gal pavyks išsigelbėti?

Daug kas priklausys ir nuo tradicinių partijų, pirmiausia, nuo TS-LKD. Jei mes sugebėsime ne tik kritikuoti prastus dabartinės valdžios sprendimus, bet įtikinti žmones, kad egzistuoja vaisinga ir racionali alternatyva „vienadieniams“ populistų eksperimentams. Jei sugebėsime į kitas politines jėgas žvelgti ne tik kaip į konkurentes, bet ir kaip į potencialias politines bendradarbes, matysime ne tik skirtumus, bet ir panašumus. Populizmo iššūkis daug ką pakeitė. Jei dar prieš praėjusius rinkimus būčiau teigęs, kad turėsime rinktis tarp „dešinės“ ir „kairės“ alternatyvų, tai šiandien drįstu sakyti, kad teks rinktis tarp atsakingo gerovės valstybės kūrimo ir toksiško populizmo apžavų.

Prezidentas G. Nausėda buvo pasikvietęs pokalbio TS-LKD, LSDP ir LLS lyderius. Labai tikėtina, kad valstybės vadovas būtų laimingas, jei tokiame formate po Seimo rinkimų būtų svarstoma ne kaip reaguoti į Ramūno Karbauskio įnorius, bet kaip suformuoti kompetentingą, atsakingą ir politinės lyderystės nesibaidančią Vyriausybę.

Iki Seimo rinkimų teliko metai ir margaspalviai „gelbėtojų“ pulkai jau rikiuojasi. Jų tik daugės. Svarbiausia, kad politinių kovų šurmulyje niekada nepamirštume, dėl ko kaunamės, kas esame, nes galiausiai išlieka tik tai, kas turi tikrus pamatus.

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Citata       2019-08-28 20:05

“Iki Seimo rinkimų teliko metai ir margaspalviai „gelbėtojų“ pulkai jau rikiuojasi.” Ir kita Navicko citata: “Prezidentas G. Nausėda buvo pasikvietęs pokalbio TS-LKD, LSDP ir LLS lyderius. Labai tikėtina, kad valstybės vadovas būtų laimingas, jei tokiame formate po Seimo rinkimų būtų svarstoma ne kaip reaguoti į Ramūno Karbauskio įnorius, bet kaip suformuoti kompetentingą, atsakingą ir politinės lyderystės nesibaidančią Vyriausybę.” Sudėjus abi citatas į krūvą ir pasimato demagogijos mastas. Tai kas vertybiniu požiūriu yra tikrieji “margaspalviai”, ir kokiu pagrindu galėtų vienytis krikščionys su radikaliais ateistais? Tfu, kokia demagogija.

Raigerdas        2019-08-28 15:50

Dieve tu mano, pasirodo, kad turime ir Lietuvoje dar vieną neklystantį konservatorių ideologą, o tiksliau demagogą. Štai ką rašo tautos išlaikytinis A. Navickas:“Kartų kaita politikoje, Krymo okupacija, socialinių tinklų bumas radikaliai keitė politinę sistemą Lietuvoje. Tai aiškiai patvirtino praėjusieji Seimo rinkimai, kai nugalėjo populistinė jėga, kurioje į vieną politinį „kokteilį“ buvo suplaktos radikaliai skirtingos pozicijos, LŽVS pergalę lėmė šūkis, kad atėjo metas permainoms ir būtina perimti valstybės vairą iš tradicinių politinių partijų. Akivaizdu, kad toks perėjimas virto tik dar vienu politiniu kataklizmu. Esminis klausimas – ar didžioji dalis politinės bendruomenės turės drąsos pripažinti, jog suklydo ir nebandys „tobulinti klaidą“. Tai būtų tas pats, kas pasiklydus nuspręsti paprasčiausiai eiti greičiau – o gal pavyks išsigelbėti?”. Trumpiau tariant, mes esame tie “suklydę”, nes kelias yra tik vienintelis - tai kelias, kurį nurodo A.Navickas. Jokio Krymo nereikia, nes A.Navickas jau užsiimdamas religine veikla ir dirbdamas VU, organizavo ekstremistus ir kiršino tarpusavyje religines grupes. Tai apsigimęs piktadarys. Vienintelis dalykas, ko jis siekia, tai, kad piktadarystes jis galėtų daryti valstybinių institucijų vardu. Šitas žmogus negali be piktadarysčių, nes kitaip gyventi nemoka. Prisiminkite jo propagandą “Balsuokite už Šimonytę”. Ir vis kartojasi ta pati istorija, lyg sugedusi plokštelė: “didžioji dalis politinės bendruomenės turės drąsos pripažinti, jog suklydo ir nebandys „tobulinti klaidą“. Kokie mes vargšai. Panašią demagogiją skleidė komunistai ir Ikvizitoriai. Komunistai šaukė:“Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams”. Neklystantis Leninas, Stalinas, dabar apsireiškė Lietuvoje neklystantis A. Navickas, Rusijoje yra toks neklystantis Aleksandras Dvorkinas, kuriam visos religijos yra blogio įsikūnijimas, ir tik Rusijos Provoslavų Cerkvės propaguojama religija yra pati teisingiausia ir pati geriausia. Aš matau, kad demokratija yra geras dalykas, tačiau kiek įvairių piktadarių tuo naudojasi. Ką galima padaryti? Reikia imtis visų įmanomų priemonių, kad atjungti šituos piktadarius nuo valstybinio maitinimo. Andrius Navickas nesugebės konkuruoti privačiame sektoriuje. Jo demagogijos niekas nepirks. Vienintelė vieta, kur jie gauna maitinimą yra valstybinės įstaigos. Bet netgi į valstybines institucijas jo niekas nepriimtų, nes jis gali pakliūti tik per korupcinius ryšius, kur sėdi žmonės ir nenori dirbti mūsų visuomenei, bet nori piktnaudžiauti, pasinaudodami užimamomis pareigomis, kaip tai dabar daro A.Navickas. Šiurpas krečia nuo tokių išlaikytinių, kurie neša ne naudą mūsų visuomenei, bet žalą.

Superinis       2019-08-28 5:32

demagogas, bet davatkoms toks tinka - tiek politikoje, tiek ..., nebesakysiu kur? Tiesa, o koks jo dezinfologijos mokslinis laipsnis? Magistras ar daktaras?

Taip       2019-08-27 17:13

Gerb.Ramūnai Aušrotai,esate teisus.Neverta pertekliniai diskutuoti su Andriumi Navicku,kuris iš širdies yra liberalkrikščionis,tad jam liberalmarksistai vadovaujami Gabrieliaus yra yra gera politinė užuovėja.

Žodžio laisvė...       2019-08-27 14:37

A.Navickai, žali valstiečiai ne blogesni už konsevatorius.Jaučiate ,kad rinkimuose vėl prakišite,tai ir piešiate save šviesiomis spalvomis.Nieko nebus.Galite suokti
kuo gražiausias giesmes.Konservų bebrai per tris dešimtis metų neiškėlę kojų iš Seimo
yra tikrų tikriausi išlaikytiniai- sąrašiniai,nesirūpinę nei dienos apie Tautos
gyvenimą ir išgyvenimą.

Anekdotas       2019-08-27 8:56

Kuris beveik tampa keiksmažodžiu,, Konservatoriai’‘, su kokia stebuklinga lempa ten ieškoti konservatizmo?.

Matininkas       2019-08-27 7:32

Na toks pro siaurus tikrai netilps.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Ką reiškia žodis „bėglys (-ė)“?

Saulius Linkus. Įdomus tas teisingumas…

Povilas Gylys. Apie mirtiną pavojų Neringai Venckienei

Algimantas Rusteika. Nebijokite

Verta prisiminti, kaip Garliavos antpuolį 2012-ųjų gegužės 17-ąją komentavo Vytautas Landsbergis ir kaip Gintaras Černiauskas

Geroji naujiena: Kad būtume Prisikėlimo vaikai

Nuo bačkos. Saulius Skvernelis: „Paklauskime apie tai, kiek mūsų universitetų mokslinio potencialo rezultatų yra komercializuota mūsų pramonėje…“

Kaip LRT propaguojamą surogaciją traktuoja „pasenę, neatitinkantys šių dienų realijų“ LR įstatymai

Algimantas Rusteika. Pasaka apie ponus ir runkelius

Neringa Venckienė suimta 2 mėnesiams. „Tai absurdas“, – teigia advokatas Marijus Velička

Ramūnas Aušrotas. Apie konferenciją „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ ir tėvų teisę patiems nuspręsti, kaip lavinti savo vaikus

Liudvikas Jakimavičius. Lietuviškoji Dreifuso byla

Aurelija Stancikienė. Apie teisingumą dėžutėse

Visi į mitingą prieš LRT vykdomą politiką. Susitinkame šeštadienį 14 val. prie LRT, Konarskio g. 49

Karolis Venckus. Kaip iš 39 Neringai Venckienei inkriminuotų nusikalstamų veiklų JAV teismas paliko 4

Algis Avižienis „Iš savo varpinės“: Kaip TROJKA Graikiją „gelbėjo“

Ramūnas Aušrotas. Laida „Spalvos. Gėjai tėčiai“ pažeidė įstatymą. Teisininko komentaras

Valdas Vižinis. Siaubūnės Neringos neliko, arba Laiškas Karlui

Darius Kuolys. Svarbūs Lietuvos švietimo duomenys

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus tarybos pareiškimas dėl 2020 metų valstybės biudžeto

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Andrius Švarplys. N. Venckienė atgabenama į Lietuvą. Yra tik dvi išeitys: bloga ir blogesnė. Geros nėra

Apie Neringos Venckienės ekstradiciją JAV žiniasklaidoje

Ar tikrai? Valdas Vižinis. „Neringa grįžta į kiek kitokią Lietuvą...“

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Atminties šviesa neišvydusiems saulės šviesos

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.