Naujienos

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė: „Išsipildė mano svajonė“

Tiesos.lt siūlo   2018 m. spalio 6 d. 1:22

4     

    

Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė: „Išsipildė mano svajonė“

Virginijus Savukynas |  LRT.lt

„Visą laiką tikėjausi ir visą laiką ieškojau“, – sako Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, paklausta, ar tikėjosi surasti tėvo palaikus. Partizanų vado dukra sako besitikinti, kad po oficialios laidojimo ceremonijos įvyks lūžis visuomenės istorinėje sąmonėje ir partizanų auka bus geriau suprasta. „Visada vyliausi, kad bendras požiūris keisis, kad ateis tikroji istorinė atmintis, ir matau, kad ji sugrįžta“, – kalba A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Tikėjotės surasti savo tėvo palaikus?

Visą laiką tikėjausi ir visą laiką ieškojau. Gavusi nors ir menkiausią signalą važiuodavau, aiškindavausi, gal kažkas turi žinių. Tačiau vienai tai padaryti buvo labai sunku. Prieš 10 metų, kai vyko 90-ties metų tėvelio minėjimas Seime, kreipiausi į valstybės vadovus, tikėdamasi pagalbos, nes jis žuvo už valstybės laisvę. Iniciatyva buvo, priimtos rezoliucijos, nukreipimai institucijoms, kurioms privalu užsiimti tokiu darbu. Turėjau žinių ir apie Našlaičių kapines, jas perdaviau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Išsipildė mano svajonė, mano viltis.

Kokius prisiminimus apie jį išsaugojote?

Kai tėvelį sušaudė, man buvo devyneri, taigi aš jau nebuvau mažas vaikas. Mūsų aplinka, kurioje gyvenome, buvo patriotų, rėmėjų, savo šeimomis ir gyvybėmis rizikuojančių žmonių. Žinome, kokia buvo sovietinė sistema. Tai buvo naikinimo mašina. Jauniems žmonėms, pagalvoju, dabar sunku įsivaizduoti tą laikmetį, tačiau mano aplinkos žmonės buvo nusiteikę gelbėti, padėti ir būti bendroje kovoje už Lietuvos laisvę. Mačiau žmones, kurie stengėsi, aukojosi dėl Lietuvos laisvės ir mano tėvelis atmintyje išliko kaip žmogus, kurį ta aplinka gerbė, kuriuo pasitikėjo.

Viename interviu esate pasakojusi apie paskutinį susitikimą su tėveliu.

Tos akimirkos yra taip giliai įstrigusios, aš jas taip gerai prisimenu. Tačiau kartais man skaudu apie tai pasakoti. Geriau grįžti prisiminimais į tą laiką, kai mes galėjome būti kartu, nors ir buvo sunku, tvyrojo įtampa, mūsų ieškojo…

Būdama vaikas, jūs supratote, kad jūsų šeima yra ne tokia pati kaip aplinkinės? Jums teko slapstytis, vengti NKVD pareigūnų, stribų? Kaip jūs tai priėmėte?

Patalpinus bet kokį žmogų, vaiką į tokią aplinką staiga, netikėtai, jam tai atrodytų labai keista, tačiau likimas lėmė taip, kad aš nuo kūdikystės jau buvau nelegali Lietuvos TSR pilietė. Aš buvau tikrosios Lietuvos gyventoja – tos, kurioje gyveno partizanai, už Lietuvos laisvę aukotis pasirengę žmonės. Taigi tas supratimas atėjo tiesiog su oru, su tėvų aplinka.

Mano močiutė taip pat aštuonerius metus slapstėsi, padėjo partizanams ir tuo pačiu man, nes kai vyko aktyvi kova, aš negalėjau būti kartu su tėvais. Tai įaugo į kraują, taip pat ir žinojimas, kad tavo tėvai yra autoritetai kitiems žmonėms. Jie buvo autoritetas ir man, aš mačiau, kad jų poelgiai yra teisingi ir jie man paliko neįkainojamą gyvenimo vertės supratimą.

Šiomis dienomis labai daug kalbama apie jūsų tėvelį, o ką galėtumėte papasakoti apie savo motiną? Jai irgi teko daug iškentėti.

Jos gyvenimo kelias buvo taip pat nepaprastas. Tėvelis buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs vadovo pareigas Jonui Žemaičiui-Vytautui susirgus ir vėliau jam žuvus. Kaip pirmasis jo pavaduotojas, jis tapo tos kovojančios Lietuvos paskutiniu vadu. Taigi šalia nepaprasto žmogaus turėjo būti kitas nepaprastas žmogus – mano mama.

Ji buvo šviesi, be galo ori asmenybė, partizanė slapyvardžiu Vanda. Jos gyvenimas buvo labai sunkus ir sudėtingas, tačiau ji visada išliko ori. Laisva Lietuva jai buvo svarbiausias atlygis už tai, kam ji paskyrė savo gyvenimą. Ji sulaukė visokių pasiūlymų išsižadėti savo, kaip partizanės, praeities, siūlymų dirbti pedagogės darbą manais į tai, tačiau ji buvo tvirta kaip uola. Ji niekada nesigailėjo, kad rinkosi tokį kelią, net kai sugrįžo iš lagerio, kuriame kalėjo kaip politinė kalinė.

Esate išleidusi tėvelio prisiminimus knygoje „Daugel krito sūnų“. Kada juos pirmą kartą perskaitėte ir kokį įspūdį jie paliko?

Kai mama sugrįžo iš lagerio, mes dažnai kalbėdavome apie tai, kad yra tie prisiminimai. Mama gerai žinojo, kaip ir kur jie buvo slepiami, kada juos galima paimti. Mama cituodavo tėvelio prisiminimuose buvusią dedikaciją man. Kai ją perskaičiau pati, virpėjo širdis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mes vykome į tas vietas, kur prisiminimai turėjo būti. Kai atsiminimus jau laikiau savo rankose, supratau, kad juos reikia kuo greičiau publikuoti. Pirmieji rankraščiai buvo išleisti 1990-aisiais. Tuos prisiminimus labai verta perskaityti, nes tai nėra prisiminimai apie savo kelią, tai yra atsiminimai apie laisvės kovų kelią. Tai – tikroji mūsų tautos istorija. Žinome, kaip sovietmečiu buvo niekinamos mūsų vertybės, juodinami partizanai, tad skaitant galima pamatyti, kad tie žmonės atidavė viską.

Ko tikitės iš visuomenės po oficialios jūsų tėvelio laidojimo ceremonijos? Ar tikitės, kad įvyks lūžis mūsų istorinėje sąmonėje ir partizanų auka bus geriau suprasta?

Tikiuosi šito, nes valstybinės laidotuvės yra ir mūsų valstybės vadovų pozicija, kaip mes vertiname laisvės kovas. Visada vyliausi, kad bendras požiūris keisis, kad ateis tikroji istorinė atmintis, ir matau, kad ji sugrįžta. Dabar yra populiarūs žygiai partizanų laisvės kovų takais, jauni žmonės domisi, supranta.

lrt.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nepastebėjau Juozaičio       2018-10-7 19:03

Nesimatė nuotraukose Juozaičio. Mačiau daug šviesių veidų, tarp jų ir gerbiamo N.Puteikio.

Nepastebėjau Karbauskio       2018-10-7 12:35

Peržiūrėjau augybę nuotraukų iš Vanago laidotuvių, tačiau nei vienoje nuotraukoje nesimatė Karbauskio, pakomentuokite, prašau, kas žinote, ar jis buvo laidoruvėse ir kurioje vietoje dalyvavo? Taip pat ir apie kandidatus į prezidentus, ar visi buvo atėję atsisveikinti, palydėti? Mačiau gyvai tik Nausėdą.

Išties       2018-10-6 18:15

Norėčiau šiek tiek sužinoti apie Didvyrio A.Ramanausko-Vanago išdavimą  Kaune organizavusius pagrindinius agentus,jų likimą.Vienas iš jų kilęs iš Leipalingės /Lazdijų raj./apylinkių.Kaip jaučiasi šių išdavikų artimiausieji asmenys?

dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com       2018-10-6 6:56

Miniu 2018 metus kaip Adolfo Ramanausko - Vanago metus. Tam savo gyvenamąjame kambaryje įsteigiau A.Ramanausko Vanago kampelį, kuriame yra padidinta žinoma jo nuotrauka su dviem vanagais, o iš abiejų pusių yra Trispalvė ir dar raudona vėliava su Vyčiu, kurias man atsiuntė Lazdijų rajono savivaldybė, kai paaukojau tokių vėliavų iškėlimui 100 eurų prie A.Ramanausko Vanago paminklo 2017-09-26, gal 29 dieną? Taigi A.Ramanausko Vanago nuotrauką puošia tokios pačios vėliavos, kaip ir prie jo paminklo Lazdijuose.


Rekomenduojame

Dėl naujienų portalo DELFI tendencingo manipuliavimo viešąja nuomone ir kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus A. Juozaičio teisių pažeidimo

Liudvikas Jakimavičius. „Tokios protkrušystės gal galėtume tikėtis Mozambike ar Šiaurės Korėjoj“

Vidas Rachlevičius. Stebint Brexit‘o batalijas Briuselyje ir Britanijoje neapleidžia „déjà vu“

Rasa Baločkaitė. Šliaužiantis totalitarizmas, arba Kairiosios minties vingiai

Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ kreipimasis į premjerą

Prie URM vyks piketas – prieš J.Noreikos atminimo juodinimą, už – L.Linkevičiaus atstatydinimą

Vytautas Vyšniauskas. Vilniaus universiteto Centrinė akademinės etikos komisija pripažino…

In memoriam dr. Augustinui Idzeliui. Vidmanto Valiušaičio atsisveikinimo žodis ir interviu „Tautos atsakas sovietams – sukilimas“

Andrejus Gaidamavičius. Tarp mitų ir tikrovės: atsakymai Aidui Pivoriūnui

Andrius Tapinas: TS-LKD – mūsų partija

Algimantas Rusteika. Ko trokšta – apie tą meluoja

Liutauras Stoškus. Sakote „iškertamas tik vienas procentas per metus“? Tuomet išmeskit iš namų lovą ir įsitikinsite, daug tai ar mažai

Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (II)

Gintautas Kniukšta. „Ne, ministre, nei rytoj, nei po savaitės Labanoro girios jūs nekirsite“

Patriotinės organizacijos kviečia į piketą prie URM: Pone ministre, jei turite savigarbos – atsiprašykite, jei ne – atsistatydinkite

Vladimiras Laučius. Apie europiečių dviveidišką „žaliąją“ politiką

Algimantas Zolubas. Kilnus reiškinys

Geroji Naujiena: Kad būtume laisvi pasirinkti ne turėti, o būti

Algimantas Rusteika. Visuomeninio transliuotojo tyla – irgi žinia: pabaigos pradžia jau arti

Apginkime Lietuvos miškus: žygis už Labanorą –  žygis už Lietuvos ateitį

Ženevos pareiškimas: turime suprasti, kas iš tiesų yra žmogaus teisės

Karolis Venckus: „Mama yra be galo stipri, tačiau sėdėti kalėjime už nieką nėra malonu“

Algimantas Rusteika. LRT dabar – svarbiausias valstybės klausimas

Letas Palmaitis. Kas kieno brolis („Visos religijos yra geros“ tema)

Jurga Lago. Kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu

Andrius Švarplys. Apie Lietuvą, „privažiavusią prie rampos“

Vytautas Radžvilas. LRT depolitizavimo spektaklis turi baigtis

Seime buvo svarstomos parlamentinio tyrimo išvados dėl LRT veiklos

Labanoro Žygis – Ateik ir Pamatyk Pats!

Mindaugas Kubilius. Valstybės gyvasties klausimas: ar išsivaduosime iš „mužikų“?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.