Naujienos

Raisa Dobkach. Ką atvėrė Gedimino kalno nuošliauža, arba Negalima ištrinti atminties

Tiesos.lt redakcija   2017 m. liepos 31 d. 12:47

7     

    

Raisa Dobkach. Ką atvėrė Gedimino kalno nuošliauža, arba Negalima ištrinti atminties

Veidaknygė

Prieš kokį mėnesį apgailėtinasis mūsų (Rusijos – vert. past.) kultūros ministras Medinskis pareiškė, kad tikroji istorija neegzistuoja – tėra tik laisvų traktuočių ir subjektyvių interpretacijų rinkinys. Kaip sąmojingai pastebėjo vienas pažįstamas tinkle, „tokiu atveju neegzistuoja ir tikrasis Medinskis“.

O prieš keletą dienų mažoje Lietuvoje įvyko istorinė sensacija. Būtent sensacija tiems, kas domisi šia tema – tačiau ir tiems, kurie nors ką girdėję, ji sako labai nemažai. Kalbama štai apie ką. 1863–1864 metais Vilniuje (tų laikų Wilno) per vadinamąjį Sausio sukilimą, išplitusį Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje, karinio generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, atsiųsto malšinti sukilimą ir įvesti regione „tvirtos rankos“ valdžią įsakymu, buvo vykdomos mirties bausmės sukilimo, partizanų būrių ir sukilėlių konspiracijos vadovams. Dalį žmonių pakorė, dalį – sušaudė. Nužudytuosius laidojo ypač slapta, nepalikdami jokių kapavietės pėdsakų, be atpažinimo ženklų – kad kapai netaptų piligrimysčių ir lenkų patriotinių demonstracijų traukos vieta. Pusantro amžiaus niekas nežinojo, kur tie žmonės palaidoti, sklido tik neaiškūs gandai.

Tarp ryškiausių sukilimo vadų, nubaustų mirties bausme 1863 metais, buvo Zigmantas Sierakauskas (Zygmunt Sierakowski), o jo istorija – viena iš tragiškiausių ir labiausiai stebinančių XIX a. istorijų. Buvęs Peterburgo universiteto studentas, Nikolajaus epochos politinis tremtinys „Orenburgo linijoje“, Aleksandro atlydžio metu jis sugebėjo padaryti puikią karjerą Rusijos kariuomenėje. Vienos iš geriausių tų laikų mokymo įstaigų – Nikolajaus generalinio štabo akademijos – absolventas; tarnavo adjutantu Karo ministerijoje, jo viršininkas buvo dar vienas labai ryškus savos epochos žmogus – karo ministras Dmitrijus Miliutinas.

Aleksandro reformų laikais Sierakauskas tapo vienu iš tikrai lemtingo įstatymo iniciatorių ir kūrėjų – įstatymo dėl kūniškų bausmių panaikinimo Rusijos armijoje. Nuo tol kareivio nebebuvo galima mirtinai primušti špicrutenais – tiems, kurie supranta, kas tai yra, tai buvo tikras epochos proveržis, sulygintinas su baudžiavos panaikinimu. Žurnalo Современник („Amžininkas“) bendradarbis, artimas Černyševskio ir Ševčenkos draugas, Gerceno pažįstamas, Nikolajaus akademijoje jis organizavo ratelį (tartum literatūrinį saloną), kuris tais atlydžio metais tapo vienu iš svarbiausių Peterburgo visuomeninio gyvenimo centrų. Atskirai įdomios istorijos, kaip šio ratelio auklėtiniai pasklido po pasaulį, kaip pėdsakai ir gijos nusitęsė ir toli į Vakarus, į Paryžiaus barikadas 1871-ųjų gegužę, ir toli į rytus, į Petrovsko gamyklą prie seno dekabristo Gorbačevskio kapo – tai nuostabus pats savaime likimų nėrinys: Nikolajaus akademijos, atlydžio vaikai, kuriuose ruseno ši jaunystės patirtis.

Pats Sierakauskas buvo nuostabus žmogus. Jis rašė stebinančius, nepaprastus laiškus. Apie gyvenimo triumfą, žmogaus pergalę prieš mirtį. „Žemiškasis gyvenimas – pirmoji gyvenimo diena. Ne, jei ir priartintume antrosios dienos pradžią, tai ne abuojumo, o pakylėjimo dėka. Iki susitikimo, Vladimirai! Gyvenimas nesibaigia, mes nemirtingi – šiandien arba ryt!.. Mirtis – tik persimainymas, Vladimirai! Išvysime mirties veidą, įveiksime mirtį, ir būsime visagaliai!“ – rašė jis, o Vladimiras – dar viena ypač įdomi Rusijos istorijos asmenybė, vėliau įžymus advokatas, juristas, publicistas Vladimiras Spasovičius. Štai kaip glaudžiai persipina žmonių likimai.

Iki sukilimo buvo likę nedaug laiko, kai Sierakauskas vedė Apoloniją Dalevskytę (Apolonia Dalewska) – jauniausiąją didelės neturtingų Lietuvos šlėktų šeimos dukrą. Tai taipogi buvo įstabi meilė. Ji buvo gerokai už jį jaunesnė, jis jai rašė apie nepaprastą meilės ir laisvės laimę: „Kalbėjau apie pasiaukojimo būtinybę, ir kalbėdamas jutau, kokia laimė būti turtingam, tokiam turtingam, kaip aš dabar. Kokia laimė – turėti save, turėti galimybę tiek paaukoti. Ką gali paaukoti tas, kuriam gyvenimas apkarto? Aš gi turiu begalinę pasiaukojimo laimę – turiu tave…“. Jų vestuvės ilgam liko atmintyje, apie jas rašydavo kaip apie „paskutinę mazurką Lietuvoje“; praeis vos keli mėnesiai – ir audros sūkurys įsuks beveik visus pakviestuosius, ir daugelis, daugelis neišgyvens nė metų...

Iš esmės jis nebuvo sukilimo šalininkas. Profesionalus kariškis, įgijęs išsilavinimą vienoje iš geriausių mokymo įstaigų, kaip niekas kitas jis suvokė nepasiruošimą, prastą organizaciją, galiausiai – sumanymo, neišvengiamai kruvino ir sielvartingo martyrologo, beviltiškumą. Jis svajojo veikti legaliai. Ir apie tikras reformas, imperijos pertvarkymą į laisvą federaciją, gerbiančią visų tautų ir kalbų teises. Bet negalėjo nusikratyti atsakomybės. Kaip bebūtų, tai buvo jo karas. Jis sutiko imtis vadovauti partizanų judėjimo karinei organizacijai Lietuvoje. Savo viršininkui, karo ministrui Miliutinui, jis paliko raštelį, kad išeina. Jį būtų galima kaltinti dezertyravimu, tačiau kitaip pasielgti jis negalėjo.

Jis padarė viską, kas galėjo nuo jo priklausyti, bet nepaisant visų pastangų, blogai parengti ir prastai ginkluoti partizanų būriai greitai buvo sutriuškinti, o sunkiai sužeistas Sierakauskas pateko į nelaisvę. Suteikti jam malonę prašė daug žinomų Rusijos ir užsienio politikų, administratorių, visuomenės veikėjų – jis buvo žinomas ir populiarus. Tačiau Michailas Nikolajevičius Muravjovas, norėjęs pademonstruoti savo galią regione, paskyrė mirties bausmę.

Mirties bausmės išvakarėse sužeistam, ant kojų nepastovinčiam Sierakauskui buvo suteiktas pasimatymas su žmona. Muravjovas privertė nėščią Apoloniją per langą stebėti bausmę. Ji neteko sąmonės. Taip ir nesužinojusi, kur palaidotas jos vyras, ji pagimdė ligotą kūdikį – mergaitę, kuri po dvejų metų mirė nuo sunkios epilepsijos. Pati Apolonija gyveno dar ilgai, daugiau niekada neištekėjo – atbuvusi tremtį Rusijoje, išvažiavo į Varšuvą, ten dirbo mokytoja mokykloje, paliko prisiminimus…

O dabar grįžkime į šios istorijos pradžią. Prieš keletą mėnesių Vilniuje, Gedimino kalne, įvyko nuošliauža. Buvo atidengti seni, spėjama, XIX a. vidurio, palaidojimai. Specialistai pagal daugelį požymių įtarė, kad būtent čia laidojo mirties bausme nubaustus 1863 metų sukilėlius: iš pradžių nekalbėta apie vardus ar detales, tačiau iš esmės buvo žinoma, kas jie galėtų būti. Prasidėjo kasinėjimai. Ir štai prieš keletą dienų paskelbė rezultatus. Vienas iš aptiktų kūnų buvo palaidotas atskirai, o ant piršto (skeletas gerai išliko) rastas auksinis žiedas.

Suprantate – yra gausybė vestuvinių žiedų, ir toli gražu ne kiekvieną iš jų galima kaip nors identifikuoti. Dažniausiai tai žiedas, ir tiek. O čia pasimatė aiškiai išgraviruotas įrašas: „Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“ (11 rugpjūčio / 30 liepos).


Ir štai ši ypatinga nuotrauka: ranka su archeologo pirštine, o ant jos žiba aukso žiedas. Jūs suprantate? Ar suprantate, ką tai reiškia? Jis visąlaik čia gulėjo, visus pusantro šimtmečio: per tą laiką Vilniuje spėjo dešimt kartų pasikeisti valdžia, miestas pergyveno visus karus ir revoliucijas, visas XX a. tragedijas ir nelaimes – sovietinį terorą, deportacijas, Holokaustą, beveik visišką gyventojų pasikeitimą ir paskutinį proveržį laisvės link 1991-aisiais, kai žmonės stovėjo prie Televizijos bokšto ir tikėjo, ir tikėjosi, ir atgavo.

Ir štai dabar – žiedas. Simbolis, kad niekas neišnyksta, niekas nebūna veltui, negalima ištrinti atminties, negalima paslėpti žmogaus pėdsakų, negalima tiesiog pakeisti istoriją vienu eilinio valdytojo ar ministro plunksnos brūkštelėjimu. Visa, kas slapta, kada nors būtinai tampa matoma. Viskas, kas palaidota, paslėpta giliai po žeme – iškils į paviršių ir sužėrės dangaus šviesoje. Tai amžina gyvenimo pergalė prieš mirtį, laisvės – prieš nebūtį, tiesos – prieš melą, tai tikėjimo, meilės ir vilties pergalė.

Vertė Indraja Šalaviejūtė

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

teisingai pastebėta dėl kalbų       2017-08-2 2:35

Raisa DOBKAČ, o ne DobkaCH!

Apie garbės suvokimą.       2017-07-31 17:04

Būtų labai garbinga ir šmintinga atsiprašyti Amerikos už patyčias iš jų prezidento Trampo.Juk jis tik simbolis.Dirba su juo ir yra labai svarbi,ypatingai svarbi jo aplinka,kuri ir lemia beveik viską.

nu ne, dabar garbė kitokia       2017-07-31 16:38

garbingas, kas turi daug valdžios ir pinigų
neturi reikšmės, kaip ta valdžia ar pinigai pasiekti.
tuo pasižymi ypač teisėsauginiai.
——-
(XIX amžiaus , XX am. pirmos pusės garbingi pravardžiuojami kedofilais, patvoriniais, skurdeivomis, runkeliais, patriotais-idiotais, reakcionieriais ir t.t.)

Jokimui apie suvokimą       2017-07-31 15:50

Tiek XIX, tiek XXI amžiuose garbė ir padorumas yra garbė ir padorumas.
Buvo suvokiančių tada, yra suvokiančių ir šiandien.
Taip buvo ir bus visada.
Nebent būtų galima kalbėti apie turinčių ir neturinčių sąžinės kiekybinį santykį ir jų pasiskirstymą visuomenės sluoksniuose.

Joachimas       2017-07-31 14:55

Puikus tekstas. Ačiū p. Raisai už istorijos suvokimą, kokį retai turi net profesionalūs istorikai.

Kartu noriu atkreipti autorės ir skaitytojų dėmesį į dar vieną reikšmingą faktą: GARBĖS suvokimo statusą XIX a. viduryje Rusijos imperijoje. Įstabu ir net šiandien pamokoma, kad imperijos požiūriu dezertyrą ir sukilėlį Z. Sierakowski laidoję caro kareiviai vadovaujami savo karininkų nepasisavino jo daiktų: nei kataliko-sukilėlio kryželio nei šeimyninės relikvijos auksnio žiedo…. O juk kareiviai ir karininkai tikrai nebuvo turtuoliai…. Greičiau, priešingai. Tai puikiai parodo, jog tokios sąvokos, kaip GARBĖ SĄŽINĖ PAREIGA nebuvo tik tušti žodžiai….

Marginalas       2017-07-31 14:26

1991-aisiais atgavo laisvę, tik neilgam. Ir tegu niekas nesvaičioja, kad tas neilgam - dėl “antisovitizacijos” Lietuvoje nebuvimo. Kokios “desovietizacijos” reikėjo Vakarų Vokietijai, kai suvienytajai dabar vadovauja sterva Honeckerio komsomolka, šiandien - “garbingosios” Bilderbergo grupės (kurios pastangomis globalistų  pasaulyje pastatomos visos valdžios marionetės) tikroji narė, nuo galvos iki kojų sutepta čečėnų krauju kremliaus vampyro draugė?
Po visų prancūzijų tiek liberalizmas, tiek oligarchizmas, tiek marksizmas turi tą patį šaltinį, į kurį, deja, tęsiasi (kaip rašoma šioje publikacijoje) Sierakausko ratelio auklėtinių pėdsakai - tebūnie prakeiktos tos 1871 m. barikados!
Nors Sierakauskui “žemiškas gyvenimas - pirmoji gyvenimo diena”, išvados nepadarytos: D-vo Tiesos laikymasis turi būti nuoseklus. Versti vieną valdžią tam, kad jos vietoj išdygtų kita ne-D-vo valdžia, yra bepročio darbas: bus tik dar šėtoniškiau.

Dobkachas - Šalaviejūtytis       2017-07-31 13:59

Labai daug ką atvėrė, bet jau bijau ir pagalvoti ką toliau atvers!
Panelė Indraja pradžiai atvėrė mįslę, kokia kalba reikėtų tarti autorės pavardę: anglų, prancūzų ar kaip dar nemažai daliai retrogradų įprasta - lietuviškai.
Na, o toliau seks baisinės diskusijos ką rašyti ant paminklo. Turint visišką bemokslį, neišsilavinusį Seimo pirmininką galima numanyti, ką užgiedos valdžios šeriami kalbininkai. Juk Sierakauskas niekur nepasirašė Jablonskine rašyba.
Lenkai reikalaus “originalo”.
Rusai taip pat turi visišką teisę į jo pavardės Petrapilinį variantą.
Gudai pakels triukšmą, kad jis ne žemaitis. Jau nekalbu, ką jie išdarinės Kalinausko klausimu.
O ką sakys tie, kurie skelbiasi Vilniuje XIX amžiuje buvę dauguma?
Ar liks kas lietuviams? Drąsos, proto ir susivokimo jau seniai nelikę.
Bijau, kad Seimo viršūnių ir apačių proto galios gali neatlaikyti įtampos. O tada pamatysime ksenofilinių hienų puotą ant mūsų Lietuvėlės palaikų.


Rekomenduojame

Geroji Naujiena. „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15)

Vidmantas Valiušaitis. Lietuvai labai reikėtų žuvusių karių kapų apskaitos, priežiūros, tvarkymo centro

Iš nesutinkančių su dukters ketinimu keisti lytį tėvų atimtos globos teisės

Keletas vaizdų iš vasario 17-osios akcijos „Ar dar gyva Deimantė?“

Arkivysk. Gintaras Grušas: „Valstybė yra bendrasis gėris, tačiau ji kyla iš asmeninės atsakomybės“

Prie Šimtmečio rato Lukiškių aikštėje pagerbtas ir įamžintas visų laikų Lietuvos laisvės kovotojų atminimas

Vytauto Landsbergio Vasario 16-osios kalba, skirta atkurtos Valstybės šimtmečiui: „Punktai sakymų“

Simono Daukanto aikštėje 69-ąjį kartą bus paminėtas Deimantės Kedytės smurtinis pagrobimas ir pradanginimas

Kitoks Delfi.lt? Tuo, kas vyksta Vokietijoje, sunku patikėti: jei netelpi į rėmus, gresia nemalonumai

Iš redakcijos pašto. AfD Bundestago nariai: „Mes už europietišką Europą“

Vytautas Radžvilas: „Šiandien švenčiame Lietuvos valstybės idėją, bet kol yra idėja, tol yra ir Lietuvos valstybė“ (papildyta kalbos tekstu)

Rezistentai Petras Plumpa ir kun. Robertas Grigas apie vyskupus ir kunigus, paaukojusius savo gyvenimą ir net gyvybę už Lietuvos laisvę

Vytautas Rubavičius. Vokietijoje Alternatyva įgavo jau valdžios, o kada ji susikurs Lietuvoje?

Nuoširdūs sveikinimai!

Algimantas Rusteika. Lietuva yra tie, kurie sakome ‘Mes’. Ne jie

Partizanas Jonas Kadžionis-Bėda ir jo testamentinė kalba: „Lietuva išliks, nes laisvę gavo per stebuklą“

Štai ir sulaukėm. Liudvikas Jakimavičius: „Net okupantų valstybė TSRS valstybinių švenčių proga skelbdavo amnestijas, o ne nuosprendžius“

Verta prisiminti. Kaip okupantai baiminosi Lietuvos nepriklausomybės 70-mečio

Irena Vasinauskaitė. Gražuolių kaime iki šiol vaidenasi?

Ramutė Bingelienė. Cenzūros grimasos Seime

Kiek verti 100 eurų Lietuvoje ir likusioje ES?

Algimantas Rusteika. Tiesos išbandymus pereina ne visi

Vidmanto Valiušaičio knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ sutiktuvės

Janina Survilaitė. Klampūs archyvų atstatymo keliai

Bernardas Dringis. Klausimai, kylantys Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse

Popietė su Laisvės premijos laureate s.Nijole Sadūnaite

Apie išprievartavimą melavusi feministė nuteista už šiurkštų šmeižtą

Algimantas Zolubas. Pilietinė veikla – politinė

Teisininko žvilgsnis į BK normą dėl seksualinio priekabiavimo. Vytautas Sirvydis: sunku rasti kitą tokį lengvai „pritempiamą“ straipsnį

Vytautas Vyšniauskas. Neiškęstas privatusis patriotizmas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.