Įžvalgos

Rabinas Jonathanas Sacksas. Kultūrinio klimato kaita ir religijos ateitis

Tiesos.lt siūlo   2018 m. sausio 12 d. 1:15

23     

    

Rabinas Jonathanas Sacksas. Kultūrinio klimato kaita ir religijos ateitis

y-news.lt

Gyvename įdomiais laikais. Kartais man atrodo, kad pasaulis taip pamišo, jog jam apibūdinti geriausiai tiktų nuostabi Woodyʼo Alleno pastaba: „Dabar žmonija atsidūrusi sunkiausioje kryžkelėje per visą istoriją. Vienas kelias veda į nusivylimą ir visišką neviltį, kitas – į neabejotiną baigtį. Melskimės, kad mums pakaktų išminties teisingai pasirinkti.“

Tikrai, štai taip kartais ir atrodo.

Arba kartais norisi prisiminti man labiausiai patinkantį žydišką pasakymą: „Nerimauti galima pradėti dabar. Smulkiau bus pranešta vėliau.“ Nes mes iš tikrųjų patiriame vieną iš pačių sudėtingiausių revoliucijų per visą žmonijos istoriją. Tai interneto sukeltų politinių, ekonominių ir visuomeninių pokyčių metas, tai didžiausia ir lemtingiausia revoliucija nuo XV a., kai Vakaruose buvo išrasta spausdinimo mašina. Viską galiu apibendrinti viena fraze – „kultūrinio klimato kaita“.

Nerimaujame dėl fizinio klimato kaitos, dėl to, kad tokia kaita ne tik nulems šiltesnius orus, bet ir išprovokuos ekstremalesnius gamtos reiškinius; tas pats nutiks ir keičiantis kultūriniam klimatui. Teks patirti ne tik didžiules karščio bangas, bet kartais ir speigą, vėjus ir liūtis. Keturis amžius Vakaruose dominavęs senasis modelis suiro, o naujasis dar nesukurtas, tačiau mūsų dvasinei patirčiai – mūsiškiam ozono sluoksniui – jau stipriai pakenkta. Rezultatas – revoliucija, kilusi aiškinantis religijos vaidmenį visuomenėje ir plintanti įvairiomis kryptimis.

Vertėtų kalbėti ne apie religingumo laipsnį, nes iš tikrųjų tasai laipsnis ir didėja, ir mažėja vienu metu – daugybė žmonių darosi religingesni, daugybė žmonių darosi mažiau religingi. Rezultatas – daugybė audrų Vakaruose ir dar daugiau jų kitur, Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Noriu paaiškinti, kodėl, mano manymu, taip įvyko ir ką mes galėtume padaryti, kad išgelbėtume planetą nuo kultūrinės klimato kaitos.

Kas atsitiko: sekuliarizacija, vakarietiškėjimas, prisitaikymas

Taigi pirmiausia leiskite man paanalizuoti, kas atsitiko. Paprasčiausias į galvą šaunantis atsakymas – nuo XVII ar XVIII a. Vakarai buvo sukūrę tris didžiuosius pasakojimus. Šiandieną jie visi sunykę. Štai tie trys didieji pasakojimai; pirmasis – pasaulis vis labiau pasaulietiškėja. Antrasis – pasaulis vis labiau vakarietiškėja. Trečiasis – kad išsilaikytų moderniame pasaulyje, bet kokia religija turi taikytis prie visuomenės. Religija turi plaukti palei srovę. Visi šie trys pasakojimai gyvavo keturis amžius. Tačiau šiandieną jie visi bliūkšta.

Paanalizuokime kiekvieną atskirai. Pasaulietiškėjimo tezė veikė keturis amžius. Ji turėjo keturias dimensijas – po vieną kiekvienam amžiui. XVII a. pasaulietiškėjimas buvo siejamas su žiniomis. Mokslo pasaulis sulaukė Newtono, filosofija – Descarteso; abu šie mokslininkai nebuvo nei bedieviai, nei nusiteikę prieš religiją. Tiesą sakant, jie buvo labai religingi, tačiau savajam mokslui ieškojo nedoktriniškų pamatų. Tai ir yra Newtono fizikos ir Descarteso filosofijos esmė.

XVIII a. dvi didžiosios revoliucijos – 1789-ųjų Prancūzijoje ir dar anksčiau, 1776-aisiais, Amerikoje – pradėjo pasaulietinti valdžią. XVIII a. pasaulis pirmą kartą išvydo religijos ir valdžios skyrybas arba, kaip buvo sakoma Jungtinėse Valstijose, bažnyčios ir valstybės skyrybas. XIX a. išvydo kultūros pasaulietiškėjimą. Žmonės statė koncertų sales, meno galerijas ir muziejus ir taip patirdavo didingumą nebūtinai eidami į maldos namus. Salės, galerijos ir muziejai atstojo bažnyčią.

XX a., pradedant septintuoju dešimtmečiu, susidūrė su moralės sekuliarizacija – Vakarai atitrūko nuo tradicinės judėjiškos-krikščioniškos etikos, ypač gyvenimo šventumo ir santuokos šventumo atžvilgiu. Taigi keturi pasaulietiškėjimo šimtmečiai leido mums tikėtis, kad šis procesas tęsis, tačiau jis nesitęsia, nes matome, kad XXI a. pasaulis darosi religingesnis – bent jau Viduriniuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Azijoje. Pradėjome desekuliarizacijos amžių.

Antrasis metapasakojimas – vakarietiškėjimas. Sakoma, kad bet kuri šalis, norinti žengti į modernų pasaulį, turi tapti vakarietiška. Ir šitai ištisus šimtmečius buvo tiesa, tačiau šiandien – jau nebe, nes matome, kaip staiga su visu įkarščiu grįžta modernybės amžiaus užgožtos keturios labai senos civilizacijos. Taip sakydamas turiu omenyje Kiniją, Indiją, Rusiją ir islamą – tiek sunitus Saudo Arabijoje, tiek šiitus Irane. Visos šios kultūros tiki, kad rytojus priklauso joms, o ne Vakarams. Štai toks tasai antrasis didysis pasakojimas – vakarietiškėjimas.

Trečiasis buvo prisitaikymas – norėdama išlikti moderniame pasaulyje religija turi prisitaikyti ir įtikti platesnei visuomenei. Šiandieną viskas yra atvirkščiai. Pastaruosius penkiasdešimt metų greičiau augo konservatyvios bažnyčios, ortodoksų ir ultraortodoksų sinagogos, o ne liberalios bažnyčios. Islame klesti radikaliosios islamizmo formos; nuosaikesnės formos menksta. Taigi visais minėtais atvejais matome tai, ko nematėme keturis amžius, – religijai nereikia taikstytis, dabar religija atstoja rezistenciją. Religija nesistengia taikiai gyventi su pasauliu; religija prieštarauja pasauliui, meta pasauliui iššūkį ar, paprasčiausiai, traukiasi iš pasaulio. Kalba sukasi ne apie smulkius pokyčius. Pusė pasaulio žmonių tampa menkiau religingi. Pusė pasaulio žmonių tampa religingesni, ir įtampa tarp šių grupių didėja sulig kiekviena diena. Tai ir yra kultūrinio klimato kaita, ir Vakarams ši kaita – svarbiausias įvykis nuo didžiųjų religinių XVI ir XVII a. karų.

Vienas atsakas – traukimasis į uždaras bendruomenes

Antras klausimas, kurį norėčiau pateikti: kodėl taip nutiko. Ir dabar norėčiau pakalbėti apie du ypatingus pranašus, kurie numanė, kad taip ir bus, kai niekas kitas nė nenutuokė. Vienas iš jų – Alasdairas MacIntyreʼas, didis filosofas, buvęs marksistas, o dabar – katalikas. 1981-aisiais Alasdairas MacIntyreʼas išleido vieną iš svarbiausių XX a. knygų After Virtue („Anapus vertybių“). Man ir daugeliui kitų ši knyga kone pakeitė gyvenimą. Svarbiausias knygos teiginys – Šviečiamojo amžiaus pastanga.  Šviečiamojo amžiaus projektas – įtvirtinti moralę ant racionalumo pamatų – iš tikrųjų žlugo. Jis sakė, jog dabar mes žengiame į  naują tamsos amžių, arba, jo žodžiais tariant, net negalima sakyti, kad barbarai prie slenksčio; iš tikrųjų tie barbarai mus jau kuris laikas valdo. Jo manymu, mums liko vienintelis kelias – burtis į uždaras bendruomenes ir elgtis taip, kaip šeštame amžiuje elgėsi Šventasis Benediktas – statyti vienuolynus.

Šiais metais šitai visiems tapo žinoma kaip „Benedikto pasirinkimas“. Kai kas iš jūsų bus matęs ar skaitęs taip pavadintą Rodo Dreherio knygą; ir kiti katalikai, tokie kaip Charlesas Chaputas, yra apie tai rašę. Jo knyga pavadinta Strangers in a Strange Land („Svetimi svetimoje žemėje“). Alasdairas MacIntyreʼas jau 1981-aisiais numatė, jog taip nutiks. Antrasis tai numatęs kalbėjo dar šešiolika metų anksčiau; jis – dabar jau velionis – didis rabinas Josephas Soloveitchikas. (Alasdairas MacIntyreʼas gyvas, ir mes jam linkim geros sveikatos arba, kaip mes, žydai, sakome: „Gyvenk iki šimto dvidešimties.“ Nors mano močiutė, mano bubbe, visiems linkėdavo sulaukti 120-ties ir trijų mėnesių. Jos visi klausinėdavo: „O kam dar tie trys mėnesiai?“ „Nenoriu, kad staiga numirtumėte“, – atsakydavo ji.) 1965-aisiais rabinas Soloveitchikas išleido knygą, pavadintą The Lonely Man of Faith („Vienišas tikintis žmogus“). Jis teigė, kad du pasakojimai apie sukūrimą, išdėstyti „Pradžios knygoje 1“ ir „Pradžios knygoje 2“, yra ne tik skirtingi dokumentai, bet ir dvi skirtingos žmogaus situacijos dimensijos.

„Pradžios knygoje 1“ žmonėms, sukurtiems pagal Dievo paveikslą, buvo pasakyta „pripildyti žemę ir ją valdyti“. Tokį žmogų jis pavadino „didingu žmogumi“, mes visa tai pavadintume pasaulietiška žmonija, dominuojančia natūra. „Pradžios knygoje 2“ žmonės sukuriami iš žemės dulkių, kurioms Dievas įkvepia gyvybę. Žmonės apgyvendinami Rojaus Sode ne tam, kad jį pripildytų ir valdytų, bet kad jį saugotų ir gintų, ir tokį žmogų rabinas Soloveitchikas pavadino „pasižadėjusiu žmogumi“. Taigi, sakė jis, abu žmonės visada mumyse gyvi; visada juntame pasaulietišką poreikį dominuoti ir valdyti gamtą ir religinį poreikį žvelgti į gamtą su pagarbia baime.

Visi yra skaitę tą The Lonely Man of Faith ištrauką ir visi manė, kad rabinas Soloveitchikas yra vadinamasis modernus žydas ortodoksas. Visi kalbėjo: gerai parašyta. Bet visada būtinai perskaitykite ir paskutinį kiekvienos knygos skyrių. Žmonės jį suprato absoliučiai klaidingai, nes paskutiniame skyriuje jis pasakė, jog iki šiol šie du elementai visada buvo kiekvieno iš mūsų dalis, ir mes dėl to grūmėmės. Tačiau šiandieną, rašė jis, didingasis pasaulietiškas žmogus iš „Pradžios knygos 1“ tapo toks galingas, toks dominuojantis, kad „Pradžios knygos 2“ pasižadėjęs dvasingasis žmogus tiesiog nebeįstengia varžytis. Todėl norėdami išsaugoti savąjį dvasingumą turime gręžtis nuo pasaulio. Štai toks žydiškas pasakojimas, pateiktas šešiolika metų anksčiau nei Alasdairo MacIntyreʼo tiesos. Žydai taip nepasakytų, bet tai ir yra žydiškas Benedikto pasirinkimo analogas – jeigu nori išlaikyti tikėjimą, gręžkis nuo pasaulio. Jiedu buvo tikri pranašai, nes jau seniai nujautė, kas mūsų laukia.

Kas netikėjimo amžiuje nutinka šeimai, bendruomenei ir visuomenei?

Dabar minutėlei pakeisiu toną, nes štai ką prisiminiau. Prisiminiau vieną epizodą iš Holivudo filmo, kai filmo veikėjas nori iš vieno automobilio įsigauti į kitą. Jis išsirango iš automobilio, ranka įsikimba į kitą mašiną ir pro langą įkiša galvą. Galva kitame automobilyje, o kojos – pirmajame; abu automobiliai važiuoja lygiagrečiai. Staiga viduryje kelio atsiranda salelė, ir abiems automobiliams reikia ją aplenkti iš abiejų pusių. Tas pats nutinka ir religijai konkrečioje visuomenėje. Beveik visą laiką galėjome gyventi kojas įmerkę visuomenėje, o galvą panardinę religijoje, arba atvirkščiai. Tačiau šiandien du automobiliai skiriasi – suka kas sau. Jie jau nebegali važiuoti lygiagrečiai. Tiedu balsai mums jau seniai pasakė, kad taip nutiks, ir aš šitai pavadinčiau kultūrine klimato kaita, kuomet religija ir visuomenė suka priešingais keliais.

Dabar norėčiau paklausti paprasto klausimo: kaip mus šitai veikia šiuolaikiniame pasaulyje? Atsakymas slypi trijose lygmenyse: pirmasis – šeima, antrasis – bendruomenė, trečiasis – visuomenė. Kas nutiks šeimai, bendruomenei ir visuomenei, kai Vakarai praras tikėjimą, religinį tikėjimą?

Šeima: reprodukcijos savižudybė

Pirmasis lygmuo – šeima. Esu tikras, jog žinote, kad Anglijoje kai kas įsivaizduoja Dievą kaip senuką su žila barzda, kurio vardas – Charlesas Darwinas. Jis – ateistų šventasis globėjas. Didžioji kultūrinės klimato kaitos ironija yra tai, kad jeigu Charlesas Darwinas šiandien būtų gyvas, jis būtų vienas iš aistringiausių religijos gynėjų, o ne jos priešininkų. Kaip taip gali būti? Jeigu jau kalbame apie Darwiną ir natūralią atranką, kaip patikrinti, kiek individas tinkamas adaptuotis? Atsakymas – reprodukcinė sėkmė. Galimybė savo genus perduoti kitai kartai. Darwinui tai ir buvo tinkamumo požymis. Šiandien pasaulietiškiausias Žemės rutulio regionas – Europa. Ji tiesiog įspūdingai negeba perduoti savo genų kitai kartai. Kad žmonių skaičius išliktų stabilus, gimstamumo rodiklis turėtų būti 2,1 vaiko kiekvienai populiacijos moteriai. Jeigu kiekviena moteris pagimdo štai po tiek vaikų, žmonių skaičius išlieka stabilus, žmonija nedidėja. Metų metus prie šio 2,1 rodiklio nepavyko pasistūmėti jokiai Europos šaliai. Europoje šis rodiklis svyruoja tarp 1,8 ir 1,3, kai kuriose šalyse jis nukritęs iki 1,2, o pats žemiausias – Vokietijoje.

Taip yra ne tik Europoje, kur prasta gimstamumo situacija nesikeičia jau du ar tris dešimtmečius. Tokie dalykai dedasi net Jungtinėse Valstijose – Sveikatos statistikos nacionalinio centro neseniai pateikti skaičiai parodė, jog tokio žemo gimstamumo rodiklio JAV dar niekada nėra buvę. Jungtinės Valstijos dar nepasiekė Europos skaičių, bet jau pradėjo judėti ta kryptimi. JAV sparčiausiai auganti religinė kategorija yra vadinamieji „jokie“ – jauni žmonės, kuriems nereikia „jokio tikėjimo“. Kodėl taip yra? Kodėl religija veikia gimstamumo rodiklius? Na, išties žavinga… Žmonės sako, kad gyvenime galima pasiekti pilnatvę tik tada, kai tampama tėvais, jeigu apskritai pavyksta sulaukti tokios privilegijos. Bet ar žinojote, kad vaikų turintys žmonės, augindami ir auklėdami vaikus, jaučiasi mažiau laimingi už tuos, kurie jų neturi? Paradoksas, nes, kaip sako žydai, „kas apsunkintų gyvenimą, jeigu ne vaikai?“

Kad susilauktum vaikų ir juos užaugintum, reikia didžiulės laiko, pinigų, pastangų ir energijos aukos. Religingiems žmonėms aukos samprata aiški. Mes ja ir gyvename. Tai ir yra mūsų gyvenimo dalis. Tačiau pasaulietiškos, vartotojiškos individualistų kultūros žmonėms daug sunkiau gyventi aukojantis. Niekas tokioje kultūroje neprovokuoja aukotis, todėl pažvelgus istoriškai, aiškėja, kodėl kultūrai imant prarasti tikėjimą pradeda mažėti gimstamumas. Taip yra ne tik dabar. Taip būdavo ir anksčiau, jei peržvelgsime istoriją. Taip nutiko ir Senovės Graikijoje antrajame amžiuje prieš mūsų erą. Taip nutiko ir Senovės Romoje. Taip nutiko ir renesansinėje Italijoje. Tyrimus atlikę žmonės sako, jog nėra buvę tokio atvejo, kad pasaulietiškai visuomenei būtų pavykę išlaikyti įprastus gimstamumo rodiklius. Visais amžiais visos pasaulietinės visuomenės pasiblogindavo demografinę padėtį. Taigi XXI amžius bus religingesnis už XX amžių net ir tada, jeigu nė vienas žmogus iš netikinčio netaps tikinčiu. Taip nutiks dėl paprastos priežasties: šiandien visame pasaulyje aiški tendencija – kuo esi religingesnis, tuo daugiau turi vaikų.

Šis demografijos faktas galioja visam pasauliui. Beje, jis ir paaiškina, kodėl pastarąjį dešimtmetį viesulu Europą užgriuvusi imigracija tokia didžiulė, kodėl imigrantų srautai dabar didesni nei bet kada anksčiau. Europa priėmė imigrantus ne todėl, kad tapo dosnesnė nei bet kada anksčiau, bet todėl, kad Europoje gimsta mažiau žmonių nei anksčiau. Imigracija – vienintelis būdas, galintis padėti Europai pasipriešinti žmonių mažėjimui ir populiacijos senėjimui. Europa žus, nes nebuvo atidi. Ji ne taip perskaitė Charlesą Darwiną, priėmė jį kaip ateistų šventąjį globėją ir nesugebėjo suvokti, jog iš tikrųjų jis buvo reprodukcinės sėkmės pranašas, jog jam pakako tikėjimo pakviesti į šį pasaulį vaikelį. Štai kaip religija, tiksliau, religijos netektis, mažina šeimas.

Bendruomenė (1): žaidžiu kėgliais vienas

O dabar – apie visuomenę. Dar šiek tiek norėčiau pakalbėti apie Darwiną. Mąstydamas apie savo paties teoriją Darwinas iškėlė vieną problemą. Jis buvo labai sąžiningas ir pripažino, kad jo teorijoje galima įžvelgti vieną probleminį klausimą. Ir šis klausimas kėlė grėsmę  visam natūralios atrankos principui.

Darwino dvejones geriausiai galėčiau paaiškinti pasitelkęs filmą The Imitation Game („Vaizduotės žaidimas“) apie Alaną Turingą ir apie tai, kaip karo metu jis perprato vokiečių kodus. Turingą vaidina Benedictas Cumberbatchas; filme vaidina ir Keira Knightley. Vienu metu ji prašo Turingą papasakoti anekdotą, o šitai jam sekasi taip pat prastai, kaip ir man. Jo pasakojamas anekdotas yra apie du džiunglių tyrinėtojus. Staiga jie išgirsta riaumojantį liūtą. Pirmas tyrinėtojas bėga ieškoti vietos, kur jiedu abu galėtų pasislėpti. Antrasis aunasi sportinius batelius. Pirmasis sako antrajam: „Tu išprotėjai. Juk negali bėgti greičiau už liūtą.“ Antrasis atsako: „Man ir nereikia bėgti greičiau už liūtą. Man pakaks bėgti greičiau už tave.“ Štai jums klasikinė įtampa tarp altruisto, norinčio išgelbėti abu, ir natūraliosios atrankos atstovo, paprasčiausiai norinčio išsigelbėti. Taigi kurį iš jų liūtas suės? Altruistą.

Darwinas tai žinojo, todėl, pagal jo teoriją, bėgant laikui altruistai turėtų išnykti, nes būtent juos liūtai ir suėda. Tačiau Darwinas suprato, jog kiekvienoje kada nors egzistavusioje žmonių visuomenėje žavimasi altruistais, o ne natūraliosios atrankos išlikėliais. Ir šitai grasino sugriauti visą jo teoriją. Vis dėlto galiausiai jis sugalvojo atsakymą ir jį užrašė gerokai vėliau išleistoje knygoje The Descent of Man („Žmogaus kilmė“). Dabar šiandienos kalba apibendrinsiu, ką jis ten sakė. Pasaulis dar nieko nežinojo apie genus, bet iš tikrųjų jis sakė, jog kiekvienas turime savus genus, todėl esame individualybės, tačiau išlikti galime tik būdami grupėse. Bet kad išliktų grupė, jos nariai turi būti altruistai. Grupėje turi būti žmonių, kuriems grupės interesai yra svarbesni už asmeninius jų interesus.

Štai kaip Darwinas išsprendė kilusį klausimą. Kad sukurtume grupes, mums reikia altruizmo, o be grupių neišliktume. Ši tema išties įdomi, ir nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio ja labai domisi įvairios disciplinos – evoliucinė psichologija, ekonomika ir sociologija. Ši tema aktuali ir lošimo teorijai, ir dar vienai nuostabiai situacijai, tinkamai paminėti labai trokštant baigti užmegztą pokalbį, vadinamajai kalinio dilemai. Šiaip ar taip, žmonės šį reiškinį vadina įvairiai. Biologai jį vadina abipusiu altruizmu, sociologai – pasitikėjimu, ekonomistai – socialiniu kapitalu, kai visuomenėje daug vienas kitam padedančių altruistų. Tokia visuomenė turtinga socialinio kapitalo. Kai visuomenėje daug dažniausiai apie save galvojančių individų, socialinis kapitalas prastas. Klasikinę studiją apie socialinį kapitalą mūsų laikais parašė didis Harvardo sociologas Robertas Putnamas. Jis garsus savo įžvalga, jog Amerikoje daugiau žmonių nei bet kada susidomi kėgliais, bet vis mažiau buriasi į komandas ar lygas. Savo knygą jis pavadino Bowling Alone („Žaidžiu kėgliais vienas“). Toks žaidimas jam atrodo tarsi individualistinės visuomenės simbolis – visuomenės, turtingos individualaus gyvenimo, bet stokojančios socialinio kapitalo. Kitaip tariant, tokioje visuomenėje trūksta altruizmo. Tačiau Putnamas, kaip Darwinas, labai sąžiningas ir mąslus mokslininkas, nevengiantis mesti iššūkio savo paties idėjoms.

Bendruomenė (2): Bažnyčios lankymas ir altruizmas

Taigi 2000-aisiais Putnamas išleido knygą Bowling Alone, o 2010-aisiais – dar vieną puikią knygą American Grace („Amerikietiškas mandagumas“). Šioje knygoje jis rašo: „Amerikoje tikrai yra socialinio kapitalo. Tik kur jo ieškoti? Bažnyčiose, sinagogose, šventyklose, maldos namuose.“ Žmonės, nuolat lankantys sinagogas ar bažnyčias, džiaugiasi dar ir gera sveikata. Vienas JAV atliktas rimtas tyrimas parodė, kad nuolat maldos namus lankantys žmonės savo amžių pailgina septyneriais metais.

Bet tikroji tiesa štai tokia – jei nuolat lankaisi bažnyčioje, sinagogoje ar kitokiuose maldos namuose, labiau tikėtina, kad padėsi nepažįstamajam, pamaitinsi alkaną, priglausi benamį, kam nors rasi darbo, paaukosi labdarai (nesvarbu, ar pasaulietiškiems, ar religiniams tikslams), tapsi savanoriu. Geriausia prielaida tokiam darbui – ne klasė, ne etniškumas ar išsilavinimas. Geriausias rodiklis – ar nuolat lankai maldos namus, ar ne. Robertas Putnamas patobulino šią frazę ir pasakė, jog nesvarbu, ar tu tiki, svarbu, ar eini. Labiau tikėtina, kad nuolat į bažnyčią vaikštantis ateistas bus didesnis altruistas nei tas, kuris nuoširdžiai tiki, bet tiki pats sau. Taigi jeigu esi ateistas, bet atėjai į sinagogą, tikėtina, esi doras žmogus. Sinagogoje būna daug ateistų. Tiesą sakant, vienas jų, dabar jau iškeliavęs ir visų apraudotas didysis filosofas iš Kolumbijos universiteto Sidneyʼus Morgenbesseris sirgdamas sakė: „Nesuprantu, kodėl Dievas taip ant manęs pyksta tik dėl to, kad Jo netikiu.“

Kitas pavyzdys – kvantinės fizikos specialistas Nielsas Bohras (dar vienas atsimetęs žydas). Kartą Bohrą aplankė draugas ir virš jo lauko durų pamatė pasagą. Svečias jam tarė: „Nielsai, juk tu tikrai tuo netiki?“ Bohras nusišypsojo ir atsakė: „Taip, aišku, kad netikiu. Bet iš tikrųjų pasaga veikia nepaisant to, tiki tu ar netiki.“ Iš esmės tą patį apie religiją sakė ir Robertas Putnamas – ji veikia nepaisant to, tiki tu ar netiki, tol, kol vaikštai į maldos namus. Kitaip tariant, šiuolaikiniame pasaulyje religija yra svarbus bendruomeniškumo šaltinis. Ir šituo tikrai nenustebintum vieno iš didžiausių visų laikų Amerikos rašytojų Alexiso de Tocquevilleʼio. 1832-aisiais išleidęs pirmą „Demokratijos Amerikoje“ dalį jis pasakė, kad religija padarė Amerikai didžiulę įtaką, nes ji remia šeimų, bendruomenių ar savanoriškų labdaros asociacijų altruizmą. Jis sumanė puikią frazę „bendravimo menas“ – buvimo kartu, susibūrimo menas. Kalbėdamas apie bendrystės svarbą jis sugalvojo dar gražiau – pasakė, kad ėmęsi bendravimo meno „mokomės laisvės“.

Tasai laisvės mokslas – galimybė susiburti į bendruomenes, kad vieni kitiems padėtume. Šiandieną tokio pobūdžio bendruomenės dažniausiai esti religijos lauke. Pateiksiu jaudinantį pavyzdį. 2011-aisiais britų labdaringa medikų organizacija Britanijoje atliko tyrimą. Paaiškėjo, kad eilinis britas nuo 18 iki 30 metų turi po 237 feisbuko draugus. Paklausus, keliais iš jų būtų galima pasikliauti ištikus nelaimei, įprastas atsakymas – dviem. Ketvirtis atsakė, kad vienu, aštuntadalis apklaustųjų – kad nė vienu. Patikėkite, nėra didesnio feisbuko gerbėjo už mane. Manau, kad feisbukas yra fantastiškas, kad jis suburia žmones. Tačiau tarp feisbuko draugo ir tikro bičiulio, su kuriuo susitinki akis į akį, yra skirtumas. Įdomiausia, jog pasirodžius šiam pranešimui prisiminiau tai, kas nutiko mūsų sinagogoje.

Prieš trejus metus, 2008-aisiais, mūsų sinagogoje Londone ėmė lankytis jauna pora su trimis mažais vaikais. Jie išsikėlė iš Niujorko, nes vyriškis ką tik tapo kompanijos „Lehman Brothers“ Europos padalinio vadovu. Praėjus dviem ar trims savaitėms po jų atvykimo, „Lehman Brothers“ nebeliko. Po trejų metų jis atėjo į sinagogą ir ekspromtu pasakė kalbą: „Mano žmona, aš ir mūsų vaikai grįžtame namo trejus metus pragyvenę Britanijoje. Noriu, kad žinotumėte, jog be šios sinagogos ir bičiulių, kurių susiradome, nebūtume išgyvenę šių trejų metų.  Mes jautėmės visai atplėšti nuo savųjų. Neturėjau darbo, neturėjau draugų, nieko, bet šioje sinagogoje visi mums norėjo padėti.“ Tikriausiai esate girdėję panašių istorijų savo bažnyčiose ar maldos namuose. Šiandieną bendruomenės gyvos ir gyvuoja, bet tik religinėje aplinkoje, o pusė Amerikos šiais laikais tokios palaikančios aplinkos neturi.

Štai kodėl miniu du itin nuovokius šiuolaikinius amerikiečius, kurių nuomonę labai gerbiu. Kalbu apie Charlesą Murrayʼų iš politinės dešinės ir Robertą Putnamą iš politinės kairės, kurie padarė tokią pačią išvadą – Murrayʼus 2012-ųjų knygoje Coming Apart („Byrėjimas“), o Putnamas – 2015-ųjų knygoje Our Kids („Mūsų vaikai“). Jiedu abu padarė išvadą, jog nors pusė Amerikos turi paramą siūlančių bičiulių, turi bendruomenes ir šeimas, kita pusė viso to neturi. Jie teigė, jog Amerika tapo nebe viena šalis, dabar Amerika – dvi šalys. Šiandieną Amerika – skilusi šalis. Taigi praradę tikėjimą pamatysite, kaip mažėja gimstamumas, taip pat pamatysite, kaip žlunga bendruomenės.

Visuomenė: socialinis sandoris negali pakeisti socialinio susitarimo

O dabar – apie trečią lygmenį, apie visuomenę. Kas yra visuomenė? Pastaruosius 50 metų politiniame diskurse dominavo dvi institucijos – rinkos ekonomika ir liberali demokratinė valstybė. Tačiau visuomenė skiriasi nuo rinkos ir valstybės. Visuomenė siejasi su kultūra, bendromis mūsų vertybėmis, su tuo, kaip vieni su kitais elgiamės. Cituojant garsiąją Alexiso de Tocquevilleʼio frazę, visuomenė sietina su „širdies įpročiais“. Visuomenė sietina su bendromis erdvėmis miestuose ar miesteliuose, ir apskritai visuomenė nėra nei rinka, nei valstybė.

Tyrimus atlikę žmonės sako, jod dar nėra buvę taip, kad pasaulietiška visuomenė būtų įstengusi išlaikyti gimstamumo rodiklius. Per šimtmetį kiekviena supasaulietiškėjusi visuomenė pradeda mažėti.

Rinka sietina su produkcija ir turto paskirstymu. Valstybė – su valdžios sukūrimu ir paskirstymu. Visuomenė sietina su santykiais, nepriklausančiais nuo turto ar valdžios. Visuomenė yra tai, kaip mes elgiamės su kitais, su draugais, kaimynais, su nepažįstamaisiais, ir už tai rinka mums neatsilygina, o valstybė neverčia elgtis atitinkamai. XIX ir XX a. Amerikoje ir Britanijoje gyvavo labai stiprios visuomenės – tvirta kolektyvinė tapatybė, visiems priimtinas bendras moralės kodeksas, stiprios savanorių draugijos. Anglams atrodė, jog tai savaime suprantama. XIX a. gyvenęs anglas kartą rašė: „Gimti Anglijoje – tai gyvenimo loterijoje laimėti pagrindinį prizą.“ Tačiau Amerika, sulaukdavusi vis naujų imigrantų bangų, turėjo darbuotis mėgindama išlaikyti tapatumą, visuomenę jungiantį saitą. Tam buvo parinktas žodis, ir tasai žodis labai įdomus. Tai raktinis Amerikos politikos žodis. Tasai žodis – susitarimas.

Apie tai dažnai kalba inauguruojami prezidentai. 1825-aisiais apie tai kalbėjo Johnas Quincyʼs Adamsas, 1889-aisiais – Benjaminas Harrisonas, 1937-aisiais – Franklinas D. Rooseveltas. Taikliausias buvo Lyndonas Johnsonas 1965-aisiais. Paklausykite mažos inauguracijos kalbos ištraukėlės: „Jie, išeiviai, svetimšaliai, atkeliavo čia ir sudarė su šia žeme sutartį, grįstą teisingumu, pasirašytą laisve, sutvirtintą vienybe. Ji buvo pasirašyta tam, kad vieną dieną įkvėptų visai žmonijai viltį, ji ir dabar mus vienija. Jeigu laikysimės to susitarimo, klestėsime.“ Garsiausias amerikietiško susitarimo posakis – tai frazė, kuri galėtų būti kertine amerikietiškos politikos fraze: „Mes, žmonės.“ Tokios frazės niekada neišgirsite Britanijoje, tačiau Amerikos politikoje ši frazė esminė. Toji frazė yra ir Konstitucijos įžangoje. Toji frazė buvo Baracko Obamos antrosios inauguracijos kalbos leitmotyvas. Jis ją pavartojo penkis ar šešis kartus. Frazė „mes, žmonės“, kilo iš įsipareigojančio požiūrio į visuomenę, nes ji įkūnija kolektyvinės atsakomybės sampratą – mes visi esame drauge, mes visi vienas už kitą atsakingi. Tai labai reta, labai ypatinga ir išties religinė mintis.

Žinoma, ji atkeliavo iš judaizmo ir krikščionybės. Sutartis – tai esminis tiek hebrajiškos Biblijos, tiek Naujojo Testamento žodis. Jis tapo, sociologo Roberto Bellaho žodžiais tariant, „amerikietiškos pilietinės religijos“ pagrindu. Kadangi Amerika darosi mažiau religinga, žodis „susitarimas“ vartojamas rečiau. Jeigu nebebus susitarimo, teliks socialinis sandoris. Socialinis sandoris – jau kas kita. Socialinis sandoris – tai tarsi kontraktas, kurį sudarote su mechaniku, su stomatologu, su prekybos centru. Jūs sumokate ir gaunate. Sumokate mokesčius ir gaunate valdžios paslaugas. Šalys ginčijasi dėl to, kas turi mažiau mokėti, kas gauna daugiausiai paslaugų, bet kalba sukasi tik apie kontraktą, sandorį. Ne apie susitarimą. Nekalbama apie tai, jog „visi esame vienas už kitą atsakingi“. Jeigu neteksime socialinio susitarimo, mums teliks socialinis sandoris. Atskiri piliečiai vis mažiau ir mažiau darbuosis skatinami kolektyvinės atsakomybės jausmo. Vis daugiau darbų, kuriuos kažkada nudirbdavo šeimos ir bendruomenės, šiandien yra nudirbami valstybės. Tie darbai užkrauti vyriausybės agentūroms. Rezultatas – didesnė valstybė ir vis mažesnė ir mažesnė visuomenė.

Naujienos išties prastos, nes įsigalėjus socialiniam kontraktui kažkas laimi, kažkas pralaimi. Laimėtojai išlošia daug, pralaimėjusieji daug praranda. Nebelieka bendro tapatumo jausmo, o labai dažnai pralaimi tie, kurie negali pasinaudoti pagalbos tinklu. Jie palikti vieni patys, pažeidžiami. Kaip rašo Arlie Hochschild, pusė žmonių jaučiasi esantys „svetimšaliai savo pačių žemėje“.

Tačiau tiesa yra tokia: jeigu nuolat vaikštai į bažnyčią, sinagogą ar kitą maldos vietą, greičiausiai padėsi ko nors stokojančiam nepažįstamajam, pamaitinsi alkstantį, priglausi benamį, surasi kam nors darbą, paaukosi labdarai (nesvarbu, ar pasaulietiškiems, ar religiniams tikslams), tapsi savanoriu. Taigi peržvelgėme visus tris lygmenis. Netenki religijos – pradedi netekti šeimų, valios ir pasiaukojimo auginti vaikus. Imi prarasti stiprias bendruomenes – pradedi netekti susitarimu grįstų visuomenės saitų, visuomenės, kurią atstoja pasakymas „mes, žmonės“. Jeigu aš teisus, sulauksime rimtų pasekmių. Pasirodo, vakarietiška laisvė, gimusi 1640-ųjų revoliucijos metu Anglijoje ir 1775-aisiais Amerikoje, nėra iš anksto numatyta visos žmonijos situacija. Pasirodo, jog tai ypač specifinė konkrečios judėjiškos-krikščioniškos tradicijos išdava. Niekur kitur nerasite lygiai taip pat susiklosčiusios situacijos.

Olandija, aišku, taip pat buvo to susitarimo dalis; ir dar galima paminėti kelias šalis. Minėtos laisvės kilmė puritoniška ir kalvinistinė, paskui ją kiek pakeitė tokios figūros kaip Spinoza Olandijoje, Johnas Lockeʼas Anglijoje, dar vėliau – Jeffersonas ir jo draugai Amerikoje. Tai labai labai specifinė laisvė.

Religija nežus

Dabar norėčiau apibendrinti savo mintis. Gyvename žmonijai labai svarbiu metu, kultūrinio klimato kaitos metu. Jo ženklai (tarsi nusistovėję orai) – progresuojantis pasaulietiškėjimas, progresuojantis vakarietiškėjimas, religijos taikstymasis prie visuomenės – jau nebeatrodo patikimi, nusistovėję orai ima keistis. Žengiame į didžiuosius pasaulio desekuliarizacijos amžius, išgyvename XXI a. formuosiančių nevakarietiškų kultūrų pakilimą. Galutinis rezultatas, kaip prieš kelis dešimtmečius mus įspėjo rabinas Soloveitchikas, Alasdairas MacIntyreʼas ir kiti, aiškus: jeigu visuomenė praras religiją, bus prarastas ir santuokos šventumas. Bus prarasti visuomenę jungiantys saitai ir socialinis susitarimas, teigiantis e pluribus unum – „mes visi esame viena“.

Viena aišku. Religija nežus. Religingieji turi didesnes šeimas ir stipresnes bendruomenes. XXI a. jų skaičius didės, augs ir jų pasitikėjimas. Tačiau pasaulietiškiesiems Vakarams gresia rimtos bėdos. Jie vėl kartoja daug kartų istorijoje regėtą scenarijų – turiu omenyje senovės Atėnus, Romą, renesansiškąją Italiją. Visada nutinka tas pats. Klestėjimo ir kūrybiškumo kulminaciją pasiekusi kultūra ar civilizacija susivokia, kad žmonės tampa vis didesni individualistai. Jie tampa vis didesni hedonistai. Jie vis skeptiškiau ima žvelgti į religiją, todėl prarandami socialiniai ryšiai, socialinė energija ir socialiniai idealai. Niekas to geriau nesuformulavo už didį amerikiečių istoriką Willį Durantą. Jaunystėje jis norėjo būti kunigas, bet iš tikrųjų tapo ateistu. Taigi paklausykite, ką tasai ateistas sako, jo žodžiai neįtikėtinai galingi.

Nepaprastai gerai išstudijavęs didįjį civilizacijos pasakojimą jis teigia: „Tam tikru istorijos momentu intelektualiosios klasės apleidžia senąją teologiją, o paskui, kiek padvejojusios, – ir su ja susijusį moralės kodeksą. Literatūra ir filosofija tampa antiklerikalinės. Išsilaisvinimo judėjimas kyla iki didžiulių proto garbinimo aukštumų, o paskui krinta pavirtęs paralyžiuojančiu nusivylimu kiekviena dogma ir kiekviena idėja. Religijos pagalbos netekęs elgesys pavirsta epikūrišku chaosu, o pats gyvenimas, iš kurio atimtas guodžiantis tikėjimas, tampa našta, tokia pačia, kaip sąmoningai pasirinktas skurdas ar varginantys turtai. Galiausiai visuomenė ir jos religija, puolę draugėn tarsi kūnas ir siela, nugrimzta į harmoningą mirtį. Tuo tarpu prislėgtųjų gyvenime randasi naujas mitas, žmogiškajai vilčiai suteikiantis naują formą, žmogiškajai pastangai įkvepiantis drąsos ir po šimtmečių chaoso sukuriantis naują civilizaciją.“

Tai labai išmintingas įspėjimas mūsų laikams, nors ir parašytas prieš 60 metų.

Vis daugiau darbų, kuriuos kažkada nudirbdavo šeimos ir bendruomenės, šiandien yra nudirbami valstybės. Tie darbai užkrauti vyriausybės agentūroms. Rezultatas – didesnė valstybė ir vis mažesnė ir mažesnė visuomenė.

Trys religijos keliai

Taigi tokiame pasaulyje, koks jis yra dabar, religija gali atlikti vieną iš trijų darbų. Pirmas – ji gali stengtis nugalėti visuomenę. Tai radikali islamo versija. Antras – ji gali nusišalinti nuo visuomenės. Tai Benedikto pasirinkimas arba ultraortodoksų pasirinkimas, arba Soloveitchiko pasirinkimas. Trečias – ji gali stengtis dar kartą įkvėpti visuomenę ir padaryti taip, kaip sakė Willis Durantas, – suteikti žmonėms naują žmogiškos vilties formą ir įkvėpti drąsos žmogiškajai pastangai.

Jeigu sutiksime su pirmu pasirinkimu, radikaliuoju antivakarietišku pasirinkimu, nersime tiesiai į tamsos amžius.

Jeigu sutiksime su antruoju pasirinkimu, tamsos amžius išgyvensime, bet tamsa taip ir liks tamsa.

Tačiau jei sutiksime su trečiuoju pasirinkimu, jeigu būsime teisingi sau ir neabejingi kitiems, įgysime šansą išvengti tamsos ir pasipriešinti kultūrinio klimato kaitai. Kalbėdamas apie religiją neturiu omenyje religijos kaip mokslo pakaitalo. Ir tikrai nenoriu priešinti religijos su laisva visuomene. Nepamirškite, kad moderniojo pasaulio – Olandijos, Anglijos, Amerikos – laisvės architektai Spinoza, Lockeʼas ir Jeffersonas darbavosi vardan religijos, o ne prieš ją protestuodami.

Ką turiu omenyje kalbėdamas apie religiją ir viešumą? Ogi paprasčiausiai tai, kad religija turi būti suprantama kaip mus siejančių ryšių pašventinimas, kaip mūsų vienatvės atpirkimas, kaip ištikimybė ir meilė, kaip altruizmas ir atjauta, kaip susitarimas ir įsipareigojimas, kaip santuokos pašventinimas; religija stiprina bendruomenę ir padeda susiūti įplyšusį visuomenės audinį. Tokio pobūdžio religija tenkinsis mažuma. Kad ir kur bekeliautų, ištisus 2000 metų žydai irgi buvo mažuma; kalbant nemirtingais sero Eltono Johno žodžiais, kiekvienam žydui galima pasakyti: „Aš vis dar laikausi“. Taigi religija irgi gali būti mažuma, bet toji mažuma gali būti nepaprastai įtakinga. Ji neieško valdžios; ji ieško įtakos. Religija susiliejusi su pasauliu, ji nenori iš to pasaulio trauktis.

Jeigu įmanoma, galėtume suartinti tuos du automobilius. Gal mums paaiškės, kad mūsų kojos gali būti visuomenėje, o galva – Danguje, kad galime atnešti šviesą, įveiksiančią tamsą. Štai tokios religijos pasauliui reikia nedelsiant.

Šaltinis: mercatornet.com

y-news.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Masrginalas dėl jotų       2018-01-22 17:44

1 Kor 14:34

Jota Marginalui       2018-01-20 14:14

Buvau parašiusi ilgą komentarą, bet netyčia išsitrynė. O dabar iš naujo viską rašyti, kaip Pats galite suprasti, nebėr ūpo. Paminėsiu tik pagrindinius dalykus. Žinot, tikrai nesuprantu, ką jūs čia norite pasakyti apie tą “Šabato “perkėlimą į sekmadienį”. Kol buvo nukirpta krikščionybės virkštelė nuo judaistinių tradicijų, prabėgo mažiausiai pusė amžiaus. O ŠR pažinimas tebesitęsia iki šiol, su pakilimais ir nuopuoliais. Daugiau negu naivu tvirtinti, jog nuo šabato “perkėlimo į sekmadienį” priklauso krikščionybės kokybė ir “ramybė”. Mąstykite fundamentaliau: Kristus pasakė galįs sugriauti šventovę ir per tris dienas ją atstatyti, ką ir padarė mirtimi ant kryžiaus ir Prisikėlimu trečiąją dieną. Mirties valandą šventyklos uždanga perplyšo pusiau - VISKAS, jūsų judaizmas neteko galios, IŠSIPILDĖ! Ir būtent dėl savo Aukos Kristus mums paliko Ramybę, o ne dėl to, ką jūs ten išsukote - neva dėl “atsisakymo nuo Šabato”. KB vadovų, kaip jūs rašote, epitetas “vyresnieji broliai” (pirmasis jį pavartojo, regis, JP II) irgi prie gerą pusšimtį metų kilo iš eretiškos ekumenizmo doktrinos ir išsigimė į tvirtinimą, neva žydams Kristų galinti atstoti Tora! Krikščionių vienybės sekretoriato nurodymai, kaip pristatyti žydus ir judaizmą Katalikų bažnyčioje yra melagingi nuo pradžios iki galo. Jais, kad ir kaip gaila, vadovaujasi ir “Tiesos” portalas, apgaudinėdamas nieko nenusimančius skaitytojus; ir ne tik - visa modernistinė katalikybė, persigėrusi to netikro raugo, klaidina savo tikinčiuosius.
Jūs pats čia irgi tyčia ar netyčia esate padaręs negerą įtaką ir suklaidinęs keletą naivuolių. Bet tikiu, jog kada nors atsiskleis tiesa ir nukris šitas apgaulingas “vyresniųjų brolių” šydas. Nes tikrieji “vyresnieji broliai” yra tie, KURIE PASIEKĖ TIKSLĄ (Rom 11,7). Kiti užkietėjo! Ir jokios pseudoteorijos apie stebuklingąjį “Šabatą” šito nepaneigs.

Marginalas PS       2018-01-18 17:19

Per skubėjimą nepaaiškinau, kam paminėjau Šabato “perkėlimą į sekmadienį”. Rašiau, kad netiko graikams. Kas supranta, kodėl netiko? Todėl, kad pirmieji krikščionys graikai smarkiai kentėjo nuo pagoniškos Romos valdžios už susirinkimus per Šabatą, nes buvo palaikomi sukilėliais žydais.
Kad pirmojoje Bažnyčioje rinktasi būtent per šabatus laukiant saulėlydžio į pirmąją savaitės dieną (dabar vadinamą septintadieniu - sekmas lietuviškai “7tas”), kada švęsdavo Euscharistiją, aišku iš Apd 20:11 pasakojimo apie Eutichijų, užmigusį ant palangės ir iškritusį, kurį atgaivino Paulius: Pauliui po pusiaunakčio į mūsų “pirmadienį” nebūtų reikalo duonos valgyti, visi seniai būtų išsiskyrę dar dienos metu. 
Bijodami pagonių valdžios, pirmieji krikščionys nežydai jau seniai Romoje ir Aleksandrijoje atsisakė nuo Šabato šventimo “sekmadienio” (t.y. pirmosios savaitės dienos) naudai.
Na ir kas? O tas, kad atsisakymas nuo Šabato=Ramybės gerai paaiškina, kodėl konstantininė krikščionybė nebeturi ramybės nuo 325 m. iki pat šios dienos, kai susiskaldymas jau pavirto atomizavimu. Rabiniškas judaizmas ir islamas irgi turi sunkiai tarp savęs suderinamų krypčių, bet tokio marazmo ten nėra.
Tik neseniai pradėję susigaudyti ir radę antisemitizmo priežastį KB vadovai ėmė atsiprašinėti už persekiotus ir vadinti rabiniškus žydus “vyresniaisiais broliais”. Kokia nesąmonė! Jie pusbroliai, bet ne broliai, nes ši religija yra iš esmės nauja - tai jau liudija atsisakymas nuo aukuro Šventyklos kalne (plg. Ezra 3:6), kuriame be vargo galima atlikti per 2000 metų neatliktą tautos apvalymą pagal Įstatymą. Tuo pusbroliai diskreditavo save lygiai taip, kaip konstantininkai save savo antikrikščioniška istorija, ypač prisimenant valstiečių įbaudžiavinimą iki vergijos (ar tie “fariziejai”, “skriaudę našles”, kada nors išdarinėjo ką panašaus? ar ne atleisdavo įsiskolinusius į vergiją per jubiliejinius metus?)
Diskreditacija ir bus priežastis, kodėl šv. Jaakovo apaštalinė Bažnyčia pranašiškai atgyja Israelyje.
Ieškoti Tiesos per galutinį marazmą yra PAREIGA, bet ne “išpuoliai prieš krikščionybę”. Tiek, kiek tradicinėje krikščionybėje dar lieka Kristaus (“kur du ar trys renkasi Mano vardu”), tiek joje lieka Išganymo. Atsisakyti nėra kur, nes autentiškam (sinagoginės tradicijos, bet ne atkeliavusių buvusių baptistų ar adventistų - mano senelė žydė! - su hebrajiška terminija) mesijiniam judaizmui gojai nereikalingi - kai bando už žydus kurti “mesijines bendruomenes”, tai sukelia tik susierzinimą: turi savo “krikščionybę”, tegu su ja ir ieško Išganymo. Jei kas gyvena šalia tikros mesijinės bendruomenės, gali būti priimtas be apipjaustymo, kaip apaštalų laikais, bet niekas jiems tokių bendruomenių nekurs.

Jota       2018-01-18 13:01

Vienodai svarbu ir Tekstas, ir Bažnyčios Tradicija, ir Mokymas. Ar aš jums ne tą patį sakiau 12.48 apie Mt pabaigą, ką ir jūs 23.30? Ir gal aš pritariu   Romos vyskupui, kuriam “visos religijos yra geros” ir kuris kruopščiai kuria visuotinę globalistinę religiją? Maža paminėti Kim Davies! Galgi jūs argumentuojate “katalikiškai”, nuolat primindamas Bažnyčios susiskaldymus ir stengdamasis žūtbūt įkišti į katalikybę judaistinį kylį su savo šabatais, tebęsitęsiančiu “išrinktumu” ir nupuvusiomis šaknimis? Pasižiūrėkite į savo judaizmą - kas iš jo beliko? Galgi jis nepatyrė susiskaldymų? Ir nuo kada katalikai ėmė laikyti autoritetu ir cituoti satanistą, šamaną ir kelio antikristui ruošėją A. Šmulevičių? Ko jūs iš tikrųjų laukiate ateinant - Kristaus ar antikristo?
Laimingi, kurie laukia tikrojo Dievo!

Marginalas vėl       2018-01-17 23:30

Jota nesupranta, kad bandydama ginčytis Teksto (kurio nemoka) pagrindu nieko nelaimės. Teksto pagrindu ginčijasi evangelikai (skirtingai nuo Jotos, jie žino Tekstą kuo puikiausiai).
Tačiau katalikų ir pravoslavų pozicija kitokia: svarbu ne Tekstas, bet Bažnyčios tradicija. Yra net koncepcija, kad per Šventąją Dvasią Apreiškimas veikė ir toliau, todėl su Jos veikimu bet kurie vėlesni įrašymai darosi autentiški.
Pvz., jei Trivienybė yra Pačios Šventosios Dvasios per balsų daugumą atskleistas neginčijamas faktas, tai kad ir kaip vėlai po Kristaus gimimo būtų buvusi suformuluota krikštijimo formulė, ji pati irgi neginčijamas faktas, o todėl “Eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” ir yra būtent tai, ką sakė Pats Kristus, visai nesvarbu, kada tai įrašyta ranka!
[Suprantama, trijų D-viškų Subjektų paminėjimas pats savaime nereiškia jokios Trivienybės pagal Nikėjos-Konstantinopolio Credo, tačiau kadangi tas Credo irgi per Šventąją Dvasią, tai ir formulė reiškia Trivienybę būtent Nikėjos-Konstantinopolio prasme (su visais daug vėlesniais priedais prakeikiant monofizitus, nestorijonus, monotelitus ir kt.)]
Tarkim, Šventajame Rašte šabatavimas (sabbatismus) ne tik nėra atšauktas, bet ir patvirtintas Hebr 4:8,9 (nepadirbtas vertimas : Ибо если бы Иисус Навин доставил им покой, то не было бы сказано после того о другом дне. 9 Посему для народа Божия еще остается субботство) ir Mt 24:20. Bet jei Šventoji Dvasia pažadino Mk 13:18 išmesti Šabatą, nes JHS GYDĖ per šabatus, o graikams šabatas nepatinka, tai Šabatas ir “perkeltas”.
Kada Jota ims argumentuoti tikrai katalikiškai, tada aš pakelsiu rankas, nes ką čia gali pasakyti? Nebent patarti pažiūrėti į rezultatą, į visą eigą nuo 325 m. su visais paskesniais susiskaldymais ir savitarpio prakeikimais iki Romos vyskupo, kuriam “visos religijos yra geros”. Beliks pritarti jau pačioje Katalikų Bažnyčioje susiskaldymą pagal dar pagoniškos Romos principą Dulce et decorum est pro Patria mori įvedusiam patriotizmui, dėl kurio vakarykščiai broliai katalikai prancūzai ir vokiečiai, vos prasidėjus 1914 m. karui, tapo vyskupų laiminamais priešais, bet Romos Popiežius nė nebandė brolžudystės stabdyti, pasmerkti vyriausybes, o karo vadus atskirti nuo Bažnyčios. Argi tai nerodo, kad Jo Eminencijos paminėta ir propartiejiečių politiškai išnaudojama Tėvynės meilės “kolona” yra AUKŠTESNĖ nei Paties D-vo “kolona”?
Ir į tai būčiau užsimerkęs, jei ne Vatikano pareiškimas, kad Romos vyskupo susitikimas su Kim Davis nereiškia pritarimo pirmiesiems Bažnyčios fundamentalistams, ėjusiems mirti cirkuose, kad tik nenusidėtų Kristui vykdydami valstybės įstatymus dėl pagoniškos aukos imperatoriui (t.y. kartojusiems tai, ką darė “nevidonai” žydai, išdrįsę sukilti prieš Šlovingąją Romą).
Mano protui, visų susipainiojimų kaltininkui, gana, laimingos yra, kurios jo neturi!

Marginalas       2018-01-17 18:58

Apie ĮstatymO galiojimą

Marginalas       2018-01-17 18:56

Apaštalų susirinkimas tokios nesąmonės nenusprendė, nusprendė, kad įtikėjusių gojų nereikia apsunkinti tuo, kas reikalaujama iš žydų. Apie Įstatymą galiojimą iki pat dangaus ir žemės pabaigos aiškiausiai sakė Patrs JHS - galiojimas žydams sustojo ten, kur reikalinga Šventykla, o jos nebėra (visus aukojimus perėmė Golgotos Auka, tačiau ne “panaikino”, bet padarė menkas lyginant su Golgotos Auka, o Šventykla dar egzistavo).
Kada Šventykla dar stovėjo, šv. Jaakovo vadovauta Jerūšalaimo bendruomenė laikėsi viso Įstatymo, o Paulius, pas juos atvykęs, nuolankiausiai nuėjo į Šventyklą ir atliko visa, ko reikalavo Įstatymas (gal tapo Kristaus priešu?). Reikia žinoti bent tekstą.
Kas kaip susipainiojo nenoriu čia narplioti, nes aiškiai pasakyta:
“Jūsų jotos tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti klusnios, kaip skelbia Įstatymas” (1 Kor 14:34). Tai kuris gi Įstatymas, che-che? Graikų “panaikintas”?

Jota       2018-01-17 12:48

Jei ir būtų klastotė, ką tai keičia? Gal tuomet ir Kristaus mirtis ant kryžiaus yra klastotė? Juk iš to, kaip Kristus atleidžia atgailaujančiam plėšikui, galima spręsti apie troškimo krikšto, atgailos būtinybę ir viską, kas iš to plaukia; o Kristaus atperkamoji auka ant kryžiaus yra esminė krikščionybės dogma, be kurios krikščionybė virstų eiline žmogiška religija.
Ir kokią krikščionybę tuomet jūs laikote “autentiška”? Rabinas čia mini “judėjišką-krikščionišką” tradiciją, kai kurie kiti “judeokrikščionybę”. Nėra tokios nei tradicijos, nei krikščionybės. Apaštalų susirinkimas, vykęs 51 m., nusprendė, kad jokie judaistiniai ritualai (apipjaustymas, šabo laikymasis ir kt.) nebegalioja; jeigu jie būtų paskelbę tebegaliojant Senąjį Įstatymą, būtų tapę Kristaus priešais (žr. Apd 15).
Ir juo labiau neteisinga tiesiogine prasme vertinti Iz 61, 5-6, kuo dabar remiasi jūsų broliai, laukiantieji moshiacho. Visa tai jau išsipildė dg. kaip prieš 2 tūkst. metų. Jūs esate susipainiojęs, jau sakiau.

Marginalas       2018-01-15 19:46

Evangelijos klastotos dėl suprantamų priežasčių: nebuvo privalomo teksto, o perrašinėtojai nesuprato, kad teksto negalima keisti, tobulinti, įrašinėti ir pan. Apie Mato pabaigą (kuri kitokia skirtinguose rankraščiuose, trivienybės neturi Eusebijus, bet turi kiti, o tai reiškia, kad klastotė įvyko gerokai po karų) rimti mokslininkai seniai nebediskutuoja: tai vėlyvas įrašymas.
Kad žydų tauta “nepasiduoda”, tai gerai, tačiau netiesa, kad nepasiduoda autentiškai krikščionybei, ne graikų padirbtai. Ji kaip tik atgyja Israelyje vietoj savęs diskreditavusio rabinizmo, kuris uždraudė žydams net atlikti Kalne apsivalymą ant aukuro, pastatyto bet kurioje vietoje pagal Įstatymą (apie Šventyklą, Senąją ar Naująją Kristaus Asmenyje, dar nekalbant).
messianic.lt
PS Pačios Trivienybės nediskutuoju ir ne “kritikuoju”/

Jota > Tik       2018-01-15 11:01

Nieko tu nesupratai. Šitie sodomito Eltono Džono žodžiai iš tikrųjų reiškia Mt 13, 14-15:

“Jiems pildosi Izaijo pranašystė:
‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite,
žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. 
Šitos tautos širdis aptuko.
Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis,
kad kartais nepamatytų akimis,
neišgirstų neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi
ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.’


Kodėl šitoje iš pažiūros geroje svetainėje teisinama tai, kas nepateisinama?

ESmė       2018-01-14 10:39

“kiekvienas turime savus genus, todėl esame individualybės, tačiau išlikti galime tik būdami grupėse. Bet kad išliktų grupė, jos nariai turi būti altruistai. Grupėje turi būti žmonių, kuriems grupės interesai yra svarbesni už asmeninius jų interesus.” Altruizmą skatina religingumas.
Štai kur esmė. Štai dėl ko žlugo daugelis garsių, didelių valstybių, tame tarpe ir LDK. Kol bendruomenės (visuomenės) interesas yra aukščiau už individo, visuomenė (bendruomenė) auga ir klesti. Prioritetams pasikeitus - ji žlunga. Tai aksioma

Tik       2018-01-13 21:24

dabar supratau žydo žodžių” Aš vis dar laikausi ..“prasmę.
Prieš beveik tris tūkstantmečius tose žemėse , kur ir gyveno izraelitai , judėjai ir dar daug kitų tautų , vyko karai, nukariavimai, trėmimai ir tautų asimiliacija. Vienas iš tokių asimiliacijos priežasčių buvo tas, kad progai pasitaikius, ar iškylus būtinybei, tautos periimdavo ar buvo priverstos priimti kitą tikėjimą, tik dabartiniai žydai, regis izraelitai ar judėjai nepajudinamai, nesusiviliodami patogiai iškeisti savo tikėjimą į kitą tuo metu atrodantį viliojančiai, laikėsi savo Tikėjimo ir taip iki šiol. Kur tos tautos , kurios gyveno tuo pačiu metu su dabartinių žydų protėviais. Istorija išvardija tų tautų vardus , tačiau jų dabartiniuose amžiuose nebesurasi ir menkiausios žymės - nebeatseksi. Nyko ir išnyko. Štai regis iš pažiūros silpno ginklo- Tikėjimo galios pavyzdys. Tai Lyg atsako į  paniekinamą Stalino klausimą; O kiek tas popiežius turi divizijų?” Ir kas iš to išėjo istorijos eigoje.

Jota       2018-01-13 12:38

Neskaičiau aš visų šitų rabiniškų pliurpalų. Kas gali jų šitiek perskaityti?  Pakanka to, kad jis remiasi “nemirtingais” iškrypėlio Eltono Johno žodžiais, jog kiekvienas žydas “vis dar laikosi”. Taigi jis kalba apie “kiekvieną žydą”, o NE apie SINAGOGINĘ tradiciją, kurios atstovų belikę gal koks 20 proc. iš visų jūsų.  Ir kuo čia dėtas jūsų banalus, įkyrėjęs iki gyvo kaulo šauksmas apie “antisemitizmą”? Tikrieji semitai yra arabai, o jūs, dabartiniai žydų tautos atstovai, persimaišę su visomis pasaulio tautomis, vargu ar beturite semitų kraujo.

Tvirtinimai, jog Evangelija suklastota, yra viena iš didžiausių amžiaus aferų. Tokiu atveju jums teks “taisyti” VISĄ Šventąjį Raštą, nes jis yra nedaloma visuma.  Mato evangelijos pabaiga kalba apie ST išpildymo esmę - apie žmonijos įtraukimą į dieviškąjį  gyvenimą per Kristaus auką ant kryžiaus, t.y. per Senojo Įstatymo įvykdymą, kas buvo skelbta nuo pat Pradžios knygos. Ir kito kelio NĖRA!  Mt 28, 19: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan TĖVO ir SŪNAUS, ir ŠVENTOSIOS DVASIOS”, mokydami laikytis VISKO, ką tik esu jums įsakęs”. Kas čia prieštarauja Kalno pamokslui? Palyginkite dar Mt 5, 17-20.

Aš iš jūsų daug ko pasimokiau: darbštumo, užsidegimo, ko taip trūksta daugeliui katalikų. Tačiau arba jūs beviltiškai susipainiojot, arba piktybiškai meluojate. Kaip jūs galite išpažinti Kristų ir neigti jo žodžius, kad Jam duota “visa valdžia danguje ir žemėje”, tarp to, aišku, ir Izraelyje su visa Jeruzale? Bet tai išsipildys laikų pabaigoje,  o dabar - tamsybių siautėjimo metas.

Nebenoriu aiškintis dėl to jus “pažįstančio kunigo”. Jei su juo asmeniškai - tai mažai beturiu kokių nors ryšių. Žinau, kas slypi po tuo teiginiu “pažįstantis kunigas”. Viena vertus, kvaila, ir tiek, kita vertus, čia reiktų kalbėti apie naują judaizuojančių užkrato bangą Bažnyčioje. Neišdegs.

Marginalas PS       2018-01-12 19:30

Be to, Jonatanas Sachsas kalba tą patį ir, ką ir Jotos propartijiečiai, ir tuo pačiu politikavimo lygmeniu, kaip ir jie, tad anas mano komentaras vienodai tiko ir jiems, bet Jota to nepastatebi, užtat prikibo prie Sachso TIK DĖL JO TAUTYBĖS, bet ne dėl propartijietiško publikacios turinio.
Tuo ji parodo, kad jos tikėjimo esminė dalis yra būtent antisemitizmas su visais idiotiškais teigimais, neva Jeruzalė ir visa šalis priklauso Romai. O tai Judėją užpuolusios pagoniškos Romos dirvoje gimusi antisemitinė (rasistinė nuo Martyno Liuterio) konstantininė krikščionybė, kurią Jota ir bando skleisti mane “pažįstančio kunigo” palaiminimu.

Marginalas       2018-01-12 15:40

Visiškai nepritariu Jotos antisemitizmui.
Be to, filosofiniai svarstymai apie D-vo “prigimtis” ir “substanciją” buvo grynai graikiški, jų nėra rašytiniame Apreiškime (Mato pabaiga - klastotė), jie svetimi Kristaus naujienos esmei, išdėstytai Kalno pamokslu, teologijos pradininkas Paulius nė žodžiu nemini tokio neva “pamatinio” dalyko, kaip trivienybė, jie išstūmė esmę į antrą planą, suskaidė Bažnyčią, tūkstančius dorų krikščionių išmetė anapus jos padėjus susikurti islamiškai reakcijai į nestorionų išvarymą, galų gale nuvedė į totalinį savęs prakeikimą (po visų dėl “klaidingai” aiškinamų “substancijų” ir “prigimčių” išvarytų ir prakeiktų eretikų abi likusios Bažnyčios pusės pagaliau prakeikė viena kitą 1054 m.), o rezultatą matome dabar.
Tikras šv. Jaakovo tikėjimo atgimimas vyksta ne tarp evangelinių žydų imigrantų į Israelį, buv. baptistų ir sekminininkų (pvz., “mano senelė, paaiškėjus, buvo žydė, valio! turiu teisę į aliją”), bet tarp SINAGOGINĖS tradicijos žydų, kurie niekad istorijoje neturėjo nieko bendro su konstantininkų bažnyčia, iš kurios kilo VISOS dabartinės denominacijos.
‘Am Jisrā’ēl Haj!
Israelio Tauta gyva!

Jota       2018-01-12 14:58

Visiškai pritariu su Marginalo nuomonei (18.14). Bet apie kokį Dievą rabinas kalbės? Apie vienasmenį? Tokio Dievo nėra. Tikrojo, trejybinio Dievo rabinas nepripažįsta (“kalbant nemirtingais sero Eltono Johno žodžiais, kiekvienam žydui galima pasakyti: „Aš vis dar laikausi“).
O “Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų”(2Jn,9).

Pikc       2018-01-11 22:04

“Visos šios kultūros [kinų, indų, rusų ir musulmonų] tiki, kad rytojus priklauso joms, o ne Vakarams.” - o Vakarai, įnirtingai ir entuziastingai užsiėmę savinaika, vis stiprina tokio jų tikėjimo pagrindą. smile
Apskritai, straipsnis gana įdomus ir skamba įtikinamai - nors abejočiau, kad tas Vilis Diuranas (Will James Durant), būdamas ateistas, citatos pabaigoje (“Tuo tarpu prislėgtųjų gyvenime randasi naujas mitas, žmogiškajai vilčiai suteikiantis naują formą, žmogiškajai pastangai įkvepiantis drąsos ir po šimtmečių chaoso sukuriantis naują civilizaciją”) kalbėjo būtent apie religijos atgimimą, o ne apie kokios nors kvazireliginės ideologijos iškilimą (o juk taip jau ne kartą buvo - ir vyksta dabar). Antra vertus, neskaičiau jo darbų, tad negaliu tvirtinti.

kristus       2018-01-11 20:34

Dievo vardas Elis.

Tiesa       2018-01-11 19:04

Jų Sutartis grįsta Laisve - Teisingumu - Vienybe. Tai garantuoja klestėjimą.

Marginalas       2018-01-11 18:14

Autorius gal varžosi atvirai kalbėti apie D-vą? Nemadinga? Daugelis nesupras? Tačiau kokia prasmė religijoje be D-vo? Juk būta ir ateistinių religijų, kaip maoizmas ar stalinizmas.
D-vas nėra ir nebus mažuma. Arba Jis svarbiausias Veikėjas, arba prasmės nėra ne tik religijoje, bet ir bet kokioje egzistencijoje apskritai.
Laimei, akivaizdžios pranašystės pildosi tiksliai ir pagrindo abejoti D-vu nėra JOKIO.

Izraelis turi       2018-01-11 14:28

dvigubą pilietybę.Izraelis elgiasi pamokančiai.

AAA       2018-01-11 12:20

Aiškiau nei aiškiai surašyta. Ir vis tik, kas tie liberalizmo-liberastijos šaukliai, propaguotojai? Ko jie siekia bei kas juos nuolatos finansuoja?

grumstas       2018-01-10 23:31

Ačiū “Tiesos” kolektyvyui- bendruomenei už puikų straipsnį. o praeitą kartą bažnyčioje pirmą kart išgirdau kunigo pamokymą; “Nesigėdinkite savo Tikėjimo..” Dar pridėjo: - Tai tokia bomba…
Bomba - tai supratau-  tiems , kuriems Dievo nėra. Gal ji galingesnė ir už islamiškają?


Rekomenduojame

Dainius Paukštė. Pirmasis žvilgsnis į Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategiją

Kauno forumo DEKLARACIJA: kauniečiai už gyvąją Lietuvą

Andrius Švarplys. Apie Gorį – Platono olą Gruzijoje

Algimantas Rusteika. Steigiamas Kauno forumas: dabar ir vėl yra Pradžia

Apskritojo stalo diskusija „Partizaninio karo problematika istoriografijoje“. Vidmanto Valiušaičio komentaras

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.