Religija ir filosofija

Rabinas J. Sacksas: privalu atsispirti dualizmo gundymams

Tiesos.lt siūlo   2016 m. kovo 26 d. 15:39

8     

    

Rabinas J. Sacksas: privalu atsispirti dualizmo gundymams

Donatas Puslys | Bernardinai.lt

„Ar žinote, kad rabinui Sacksui buvo skirta Templetono premija?“ – vos tik peržengus slenkstį manęs klausia jo padėjėja Joanne. Ne, nežinojau ir šis apdovanojimas tapo itin maloniu mano viešnagės pas buvusį Didžiosios Britanijos rabiną Jonathaną Sacksą siurprizu.

Templetono premija kasmet skiriama dar gyvam esančiam asmeniui, kuris savo įžvalgomis, atradimais ar praktine veikla yra pabrėžę dvasinę žmogaus gyvenimo dimensiją. Prieš rabiną J. Sacksą šia premija buvo apdovanotos tokios asmenybės kaip motina Teresė, Chiara Lubich, Billy Grahamas, Aleksandras Solženicynas, Michaelas Novakas, Freemanas Dysonas, Charleas Tayloras, Dalai Lama, Desmondas Tutu ar Jeanas Vanier.

Vykau pas rabiną Sacksą nė nenutuokdamas apie apdovanojimą. Vykau paskatintas jo knygų ir tekstų, kuriuose jis labai aiškiai ir giliai kalba apie opiausias mūsų laikmečio problemas – religinį fanatizmą, multikultūrinio projekto klystkelius, visuomenės atomizaciją, atsakomybės etikos nuosmukį, mokslo ir tikėjimo supriešinimą, sekuliarizacijos sukeltas įtampas.

Anot jo, sekuliarizacijos procesas nesugebėjo suteikti žmonėms gairių, susijusių su pamatiniais klausimais apie jų tapatybę. Siūlomos ideologinės alternatyvos dažnai netgi būdavo itin pavojingos ir šiandien, laimė, jau yra diskredituotos. Atsivėrusį vakuumą, rabino pastebėjimu, šiandien neretai užpildo religinis fundamentalizmas, pasireiškiantis neapykantos kitam kurstymu. „Per dažnai religijos istorijoje žmonės žudė gyvybės Dievo vardu, kariavo karus taikos Dievo vardu, neapkentė vienas kito meilės Dievo vardu ir vykdė žiaurumus atjautos Dievo vardu. Kai visa tai vyksta, Dievas prabyla tyliu, kartais vos girdimu balsu, kurį beveik užgožia tie, kurie tariasi kalbantys jo vardu. Tokiu metu jis ištaria: „Ne mano vardu“, – rašo J. Sacksas savo naujausioje knygoje.

Kone valandą trukęs mudviejų pokalbis nuo religinio fundamentalizmo problematikos vedė prie kitų opių nūdienos klausimų – Europos Sąjungos perspektyvų ir europinės tapatybės klausimų, utopinių svajų apie postideologinį, postreliginį pasaulį žlugimo, tarpreliginio dialogo.

Viename savo paskutinių rašinių teigėte, kad norint suprasti antisemitizmą, reikia žiūrėti ne į žydus, o į antisemitus. Žmonės daro klaidą, norėdami suvokti antisemitizmą dairydamiesi į žydus ir bandydami juose rasti priežasčių, dėl kurių kyla tas antisemitizmas. Ar ta pati klaida nėra daroma ir tada, kai norime suvokti religinio fanatizmo, prasiveržiančio smurtu, problemą. Juk veikiausiai reikia žvelgti ne į pačią religiją ir jo šventuosius tekstus, o veikiau į jos išpažinėjus.

Savo knygoje („Ne Dievo vardu“ – red. past.) aš kalbu apie tai, kad yra labai sudėtinga žinoti tikrąsias priežastis. Daug skaičiau apie tai, kodėl jauni musulmonai radikalizuojasi. Akivaizdu, kad visai tai yra susiję su pažeminimo jausmu, jog islamas nesuklestėjo moderniame pasaulyje, kad islamas iš tikro taip niekada ir neatsigavo po Osmanų imperijos žlugimo. Buvo puoselėjama didžiulė svajonė, kad sekuliarus arabų nacionalizmas pasieks didžių dalykų. Tačiau atrodo, kad ši svajonė išsisklaidė net ir Turkijoje, kur ji ir gimė.

Kai jautiesi pažemintas, visada yra du keliai, kaip su tuo susitvarkyti – internalizacija ir eksternalizacija. Pirmuoju atveju mes klausiame savęs, ką padarėme ne taip, kaip viską pataisyti. Jei žengiame antruoju – eksternalizacijos – keliu, tai visada klausiame, kas gi mums tai padarė.

Net ir tokia išsivysčiusi kultūra kaip Vokietijos kadaise pasidavė eksternalizacijos pagundai, patyrusi keletą pažeminimų – po pralaimėto Pirmojo pasaulinio karo, Versalio sutarties, ekonominio žlugimo ir dėl to kilusios hiperinfliacijos. Labai lengva yra viską eksternalizuoti – tai ypač lengva, kai žmonės jaučia pažeminimą ar grėsmę. Tuomet atsiveria kelias iškilti neapykantos politikai.

Pažvelkime į tai, kaip lengvai tokią politiką buvusioje Jugoslavijoje įtvirtino Slobodanas Miloševičius ir Radovanas Karadžičius, pažvelkime į tai, kaip lengvai hutų genties atstovai buvo pastūmėti vykdyti genocidą Ruandoje. Juk jie gyveno šalia su tutsiais, jie kūrė mišrias šeimas. Įskiepyti neapykantos politiką yra labai lengva, labai lengva priversti žmones patikėti, jog jie yra aukos, kad kažkas jiems specialiai kenkia.

Kadangi kalbu geriau nei rašau, žinau, kaip lengvai galima išjudinti auditoriją, kaip lengva priversti klausančiuosius patikėti, jog jie yra aukos, kad pasaulis jų nekenčia. Tai yra labai lengva, tačiau kartu ir be galo pavojinga.

Manau, kad būtent tai dabar ir vyksta su islamo religija. Manau, jog visa tai galėtų nutikti ir su judaizmu. Tiesa, mes tiek esame linkę viską internalizuoti, kad kai regime aplink tuos, kurie mūsų nekenčia, iš karto puolame savęs klausti, ką ne taip padarėme. Aš manau, kad tiek judaizmas, tiek monoteizmas apskritai turi tą savybę skatinti žmones viską internalizuoti, nes viskas, kas gera, bloga ar nesuvokiama, yra susitelkę Dieve. Visa, kas gera ir bloga, yra susitelkę mumyse, nes mes esame apdovanoti laisve. Atminkime Dievo kalbą Kainui, kurioje jis klausia Kaino, kodėl jam taip pikta ir argi jis, jei darysiąs gera, nebūsiąs pripažintas. Nuodėmė beldžiasi į duris, tačiau gali ją sutramdyti. Tai yra pirmasis tikras konflikto internalizavimas, kai mūšio lauku tampa žmogaus siela. Aš visada teigiau, kad monoteizmas galiausiai internalizuoja konfliktus.

Tačiau tai vis dėlto nesustabdė žydų, krikščionių ir musulmonų nuo dualizmo pagundos. Krikščionybė čia apskritai turi labai ilgą istoriją, ir joje velnias vaidina žymiai didesnį vaidmenį nei judaizme.

Manau, kad būtent tai – posūkis į dualizmą – dabar ir vyksta su islamu, ir nemanau, kad tai susiję su šios religijos tekstais.

Rašytojas Amosas Ozas fanatizmo augimą aiškino tuo, kad klausimams tampant vis sudėtingesniems, žmonės ima trokšti kuo paprastesnių atsakymų. Taigi fanatizmas prasideda nuo tų paprastų atsakymų, kurie lengvai padalija pasaulį į juodą ir baltą puses. Tačiau esminis klausimas čia yra tai, kodėl būtent religija turi tokį potencialą tapti fanatizmo šaltiniu? Ar tai reiškia, kad visokie sekuliarūs, rudi ar raudoni, religijos pakaitalai jau yra praeities liekanos, nebepajėgios sukelti kolektyvinių aistrų?

Religija lieka tada, kai visa kita žlunga. Išbandai sekuliarųjį nacionalizmą, ir jis žlunga. Tu prarandi savo tikėjimą sekuliariomis idėjomis.

Viskas priklauso nuo to, kokia jėga dominuoja tuo laikmečiu. Europoje XVI amžius ir XVII amžiaus pradžia buvo labai religingas laikotarpis. Žinau, kad Shakespeare‘as nebuvo labai religingas, tačiau tokie buvo Miltonas, Johnas Donne’as. Pastarasis netgi buvo dvasininkas. Tai buvo pats religingiausias laikotarpis Anglijos istorijoje. Ir revoliucionieriai buvo religingi, nes tuomet tai buvo dominuojantis dalykas. Tik su Spinoza ir Locke’u prasidėjo ilgai trukęs lėtas procesas, kai religiją imta suvokti kaip problemą. Todėl sekuliarizacija buvo pradėta laikyti tos problemos sprendimu. Tačiau dabar regime, kaip viskas atsikartoja priešingai – sekuliarizacija imta laikyti problema, o religija – sprendimu. Tad švytuoklė pakrypo į visiškai priešingą polių.

Turint mintyje tai, kad islamas yra labai galinga religija, jog jis yra labai atsparus sekuliarizacijai, visada atrodė labiau tikėtina, kad žmonės atsigręš būtent į šią religiją, o ne į kažką kita.

Darykime prielaidą, kad Didžioji Britanija nusprendžia pasitraukti iš Europos Sąjungos. Įsivaizduokime, kad Europa subyra. Ar visi Europoje staiga taps krikščionimis? Ne, nes krikščionybė yra labai pasiduodanti sekuliarizacijai. Ji labai greitai atsiskiedžia sekuliariomis idėjomis. Tuo tarpu islamas – nežinau, kodėl – sekuliarizacijai yra ne toks paveikus. Iš visų didžiųjų religijų jis yra atspariausias sekuliarizacijai. Tad jis lengvai gali būti pasitelktas kovoje su sekuliarizacija. Tiesa, viskas vyksta lėtai. „Musulmonų brolija“ buvo sukurta 1928 metais. Mes šiandien susiduriame su reiškiniu, kuris vystėsi ir brendo labai ilgai.

Savo knygoje „Ne Dievo vardu“ akcentuojate, kad karai gali būti laimėti pasitelkiant ginklus, tačiau taiką galima pasiekti tik padedami idėjų. Ar šiandien mes turime tų idėjų, į kurias būtų galima atsiremti? Vieną tokių utopinių idėjų atsispindi Johno Lennono dainos „Imagine“ tekste. Ten dainuojama apie pasaulį, kuriame taika pasiekta nebelikus ideologijų, nebelikus religijų. Daina leidžia suprasti, kad ideologijos ir religija yra tie taikai kliudantys kliuviniai. Jūs kritikavote tokias idėjas.

Man labai gaila, kad peikiu J. Lennoną. Dauguma, taip pat ir Joni Mitchell, galvojo, jog būtent tai yra sprendimas. Nemanau, kad mes esame radę sprendimą. Aš teigiu, jog mes dabar eksperimentuojame su bandymu, kuris niekada anksčiau nebuvo išbandytas. Mes gyvename postideologiniame amžiuje, kuriame nusprendėme, jog jame nebeturi likti ne tik religijos, tačiau ir jokių sekuliarių jos pakaitalų – rasės, tautinės valstybės, ekonominių ar politinių ideologijų. Gyvename postnacionalistinėje, pokomunistinėje, postrasistinėje aplinkoje, kur vienintelis likęs dalykas yra individas ir laisvos šių individų asociacijos – „crowdsourcingas“, „flashmobai“. Visa tai labai lengvai pasiekiama pasitelkiant socialinius tinklus, tačiau tai jau nebėra bendruomenės, o veikiau tik minios.

Kaipgi mes atsidūrėme šiame kelyje? Žmonės sako, kad prieš mus tuo pačiu keliu kadaise laiku perėjo ir senovės Graikija, Roma ar Renesanso Italija. Kalbama apie tuos nuostabius pakilimo amžius, kai suvešėjo individualizmas, kai suklestėjo menas, kuris pradėtas vertinti žymiai labiau nei moralė. Visa tai ilgai netruko. Manau, kad mes dabar atsidūrėme tokioje pačioje padėtyje. Tad aš mėginu žmonėms pristatyti nuosaikią religijos versiją, nes po 10 ar 20 metų kai kam to gali labai prireikti, kai individualizmas pasirodys ne toks tvirtas ir atsparus.

Aš labai dažnai tiesiog numetu ant stalo tam tikras idėjas ir laukiu 20 metų, kol kas nors ištars, kad tai iš tikro yra puiki idėja. Tada mano knygos jau būna primirštos, tačiau esmė yra ne tai, o pati idėja.

Kai kalbate apie nuosaikią religijos versiją, tai ar čia nekyla pavojus pasiduoti neteisingiems vertinimo kriterijams? Turiu mintyje kad ir popiežiaus Pranciškaus situaciją, kai viena pusė, t. y. radikalesni katalikai, kaltina jį išduodant Bažnyčios mokymą ir žengiant liberalizmo, prisitaikymo prie pasaulio keliu, tuo tarpu kita pusė, t. y. daugiausia sekuliarūs asmenys arba proginiai katalikai, vis dar skundžiasi, jog Bažnyčia nėra pakankamai moderni, kad ji neatitinka laiko dvasios. Taip tas nuosaikus religingumas tampa taikiniu, atakuojamu iš visų pusių.

Tą dieną, kai buvau patvirtintas vyriausiuoju rabinu (1991 metais – red. past.), mano draugas iš Izraelio atsiuntė telegramą, nes tomis dienomis dar bendravome tokiomis priemonėmis. Jis man rašė, kad nors aš dar net nepradėjau eiti savo pareigų, jau buvau užsipultas tiek dešiniųjų, tiek kairiųjų. Tai jis man ir pasakė, jog veikiausiai darau kažką teisingo.

Tų išpuolių tiek iš kairės, tiek iš dešinės galima tikėtis. Atsilaikyti ir išlaikyti savo kelią nėra lengva, todėl aš manau, kad kaip tik dabar yra tas metas, kai visų pasaulio tikėjimų nuosaikieji lyderiai privalo susiburti ir suteikti vienas kitam paramą. Manau, kad mes privalome darbuotis su žmonėmis, kurie yra labiau į dešinę nei mes, tačiau manau, kad taip pat privalome dirbti ir su tais, kurie apskritai nėra religingi.

Aš labai vertinu Amosą Ozą. Nemanau, kad jis yra religingas, tačiau aš vis tiek labai gerbiu tai, ką jis kalba. Mes galime darbuotis su sekuliariais humanistais. Mums tiesiog reikia suburti tokius žmones, kurie suvokia, kad yra ne tik materialinės, tačiau ir dvasinės vertybės, jog mums reikia kažko daugiau nei tik vienišas individas, kad mums reikia bendruomenių ir šeimų. Aš manau, kad jei žmogus su visu tuo sutinka, man nebe taip svarbu, ar jis tiki Dievą, ar ne. Mes vis tiek galime būti bendražygiai siekiant bendro tikslo.

Savo knygoje „Namai, kuriuos statome kartu“ kalbate ne tik apie socialinį kontraktą, kuriuo įsteigiama valstybė, tačiau ir apie sandorą, kuri pagal bendras moralines normas sukuria visuomenę. Jūs sakote, kad valstybė yra namai, kuriuos statome kartu. Tačiau kaip šiandien, kai visuomenei stinga sandoros, kai ji yra atomizuota, dar galime susitarti ne tik dėl to, kaip tas bendras namas atrodys, tačiau ir dėl to, kas ir kokį indėlį norės įnešti į šį projektą? Kaip įkvėpti žmonėms vilties?

Du žmonės, kuriems labiausiai patiko mano knyga „Vilties politika“, buvo Tony Blairas ir Gordonas Brownas (buvę Didžiosios Britanijos premjerai – red. past.). O žmogus, kuris labiausiai perprato šios knygos žinią, buvo Davidas Cameronas (dabartinis premjeras – red. past.). Aš nežinau, ar dar kas nors ten supranta mano knygą, tačiau ją priėmė trys premjerai, kurių nevienijo bendra religija. Tony Blairas šią knygą minėjo 1997 metais savo kalboje „Mano sandora su Britanija“. Tada ši knyga buvo tik pasirodžiusi. Gordonas Brownas parašė šiai knygai įvadą, o Davidas Cameronas per 2010 metų rinkimus, po kurių jis pirmą kartą tapo premjeru, kalbėjo apie didžiosios visuomenės projektą.

Gera naujiena yra ta, kad trys premjerai suprato šią knygą. Bloga naujiena yra ta, kad nesu tikras, jog likusi Britanija ją suprato. Žymiai lengviau apie šiuos dalykus kalbėti Amerikoje. Amerika išlaikė sandoros kalbą, ir dauguma prezidentų ją vartojo. Nežinia, ar ją vartos Donaldas Trumpas ar Hillary Clinton, tačiau Billas Clintonas tą darė. Jis sakė, kad mes turime savo pažadėtąją žemę, tad padarykime ją pažado žeme. Tai yra labai biblinė kalbėsena. Panašiai kalbėjo ir George’as W. Bushas ir Barackas Obama. Amerikoje jie vis dar supranta šią kalbą, tuo tarpu Europoje ji jau yra prarasta.

Tai buvo labai svarbus dalykas Calvino Ženevoje, Nyderlanduose, Škotijoje, Anglijoje XVII amžiuje. Tačiau nuo to laiko mes šį kalbėjimą apie sandorą praradome. Tad nežinau, tikrai nežinau. Galbūt tam dar nepribrendome, nes nesu tikras, jog žmonės gatvėje supranta tokią kalbą.

Jūs savo knygoje „Ne Dievo vardu“ kritikuojate ir tris šiandienai pamatinius filosofus – Isaiah Berliną, Karlą Popperį ir Friedrichą Hayeką. Jie buvo dideli laisvės šalininkai ir pasisakė prieš komunizmą bei kitas totalitarines ideologijas. Tačiau jie taip pat nenorėjo sutikti su tuo, kad šiame pasaulyje egzistuoja ir absoliučios moralinės normos. Anot jūsų, taip šie filosofai pateko į reliatyvizmo spąstus, nes net jų ginama laisvė negalėjo būti laikoma neginčijama vertybe. Ar reliatyvizmas ir netampa ta pagrindine kliūtimi į visuomenės sandorą šiandien?

Aš manau, kad šie filosofai – Popperis, Berlinas ir Hayekas – visiškai nebūtų su manimi sutikę. Man artimiausi yra tokie filosofai kaip Michaelas Sandelas iš Harvardo, Michaelas Walzeris iš Prinstono ir Charlesas Tayloras iš McGillio. Tayloras yra katalikas, Sandelas ir Walzeris – judėjai, tad visi jie puikiai supranta sandoros kalbą. Kalbėti apie visuomenės sandorą, atrodo, labiau yra amerikiečių ir kanadiečių, o ne europiečių tradicija.

Aš apie visa tai kalbėjau savo knygoje „Vilties politika“. Daviau ją perskaityti Isaiah Berlinui, tačiau galiausiai taip ir nesužinojau, ką jis manė apie šią knygą. Kai paskambinau jam pasiteirauti nuomonės, jo žmona atsiliepė ir pranešė, kad Isaiah prašė, jog aš vadovaučiau jo laidotuvių ceremonijai. Po keturių dienų jis mirė, ir aš vadovavau jo laidotuvėms. Kai susitiksime danguje po to, kai sulauksiu 120 metų, paklausiu jo nuomonės, tačiau nemanau, kad jis pritartų mano knygai.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Julius Puras       2016-03-29 16:15

Deja blogis ir gėris bus tol kol givens žmonės. Pagal savo vertybes rinksis kas yra blogis Ir kas yra gėris ir tokiu pagrindu jungsis į bendruomenes. Ir tos bendruomenės rūpinsis savo saugumu. Ir čia jau užprogramuota nesantaika ir dar daugiau karas.

Raigerdas apie L.Palmaičio nusišnekėjimus       2016-03-28 22:50

Prie žemiau parašyto mano komentaro, reikėtų pridėti ir šitą, nes kalba eis vėl apie Letą Palmaitį. Štai Letas porina:“Jeigu jis rabinas, religijos mokytojas, kodėl jam D-vas nėra REALUS istorijos Subjektas? Gal tik kažkur pasitraukęs “geras dėdė”, pomirtinių dalykų tvarkytojas? Raigerdo “mitinė būtybė”?” Atsakymas yra labai paprastas: rabinas Jonathanas Sackas nėra pamišęs žmogus ir jis sugeba, skirtingai nei kritikas Letas Palmaitis, pažiūrėti REALYBEI į akis. Jeigu Dievas būtų REALUS istorijos Subjektas, tai žmonėms būtų nereikėję rašyti Biblijos, nes ją jis būtų pats parašęs. Dievą kaip subjektą gali palyginti tik Letas Palmaitis, nes jį jis prilygina žmogaus galvosenai. Letui Palmaičiui nieko nereiškia sumenkinti Dievą iki subjekto lygio, kaip ir rabiną sumenkinti iki aklojo lygio. Bet už tai koks kietas Letas Palmaitis, kuris ne tik švaistosi neigiamais verinimais rabino atžvilgiu arba Davido Camerono atžvilgiu, kurį prilygina dauno lygiui, o tai reiškia, kad visa anglų tauta yra netgi žemesnio lygio nei dauno sindromą turintys žmonės, bet jis net Dievą prilygina subjektui. Pats pasakymas istorijos Subjektas yra absurdiškas, nebent į istoriją mes žiūrėtume fatalisto akimis. Jeigu Dievas būtų Realus istorijos Subjektas, tai jis turėtų ir atsakyti už tą Realią istoriją. Bet Biblijoje už tai atsako žmogus, o ne Dievas, kuris ateina teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Iš pradžių yra tvirtinama, kad Kristus atpirko žmonių nuodėmes, o jau pasaulio pabaigoje tas pats Kristus ateina teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Na, gyvųjų, tai dar suprasčiau, bet ką paimsi iš tų mirusiųjų, kurių kūnai sudūlėjo, o kiti pelenais pavirto? O kur tie milijardai mirusių dvasių? Kokioje nors dėžėje laukia paskutinio savo teismo? Ir visa tai Letas Palmaitis laiko REALIA ISTORIJA? Bet reali istorija yra tokia, kad tikėjimas Dievo teismu būdingas ne tik krikščionybei, bet ir kitoms šiuolaikinėms religijoms, ypač islamui, dieviškojo autoriteto atlyginimas po mirties teisiesiems ir neteisiųjų nubaudimas buvo išpažįstamas Babilono, Egipto, Persijos, senovės Graikijos religijose, t.y. iki Kristaus gimimo ir netgi iki Biblijos atsiradimo. O dabar pažiūrėkime į tai, ar supranta Letas Palmaitis, kas yra subjektyvumas:[lot. subjectivus — būdingas subjektui], šališkumas, vertinimas, remiantis tik asmeninėmis pažiūromis, interesu, skoniu. Taigi, tikėjimas yra SUBJEKTYVUS dalykas, ir šitą dalyką turėtų suvokti dauguma katalikų, nes daugumai niekaip neišeina šito suprasti. Todėl prievartauti kitus žmones, ką daro Letas Palmaitis, ir nemaža dalis katalikų, kad visi žmonės paklustų Leto Palmaičio ar kokio nors kataliko subjektyviam supratimui apie Dievą, yra neleistinas dalykas tiek pagal teises normas, tiek pagal bendražmogiškas vertybes. Letas Palmaitis kritikuoja Raigerdą, kad man Dievas yra “mitinė būtybė”. Aš nesu kažkoks degradas, kad Dievą lyginčiau su mitine būtybe. Aš nesu parašęs nei vienos knygos, kur būčiau vaizdavęs Dievą, kaip mitinę būtybę. Mano manymu, ir komentaruose apie tai ne kartą rašiau, kad man Dievas yra kaip amžinas žmonių siekis jį pažinti. Kai man žmogus tvirtina, kad jis pažįsta Dievą, tai aš suprantu, kaip žmogus yra nutolęs nuo paties savęs. Kadangi žmogui yra būdinga - tai, ką jis pažįsta, ir apie ką žino, jis pradeda naudoti savo reikmėms, tai mano subjektyvia nuomone, Dievą negalima paversti priemone, kad pasisavinti jį ir terorizuoti juo kitus žmones. Tai yra daugiau nei klaiku, nes Dievas negali būti priemone. Negalima priešpastatyti Dievą žmogui, nes mes, tikėtina, esame jo dalis. Antraip žmogus yra tik gyvulys ir jis neturi net mažiausių šansų tapti ta dieviška dalelyte, kokia yra žmogus su savo neribotomis galimybėmis valdyti ne tik šią planetą, bet netgi galaktikas.

Raigerdas        2016-03-28 21:24

Šis Leto Palmaičio komentaras nėra blogas, bet jeigu vertinčiau, tai vertinčiau jį tik šešetu. Viskas būtų gerai, jeigu Letas Palmaitis, kaip tai būna su juo dažnai, neįkristų į prieštaravimus. Tačiau prieštaravimai yra ne tik jo galvoje, bet ir pačių Šv. Rašto autorių tekstuose (tiksliai nežinau, nes gali būti prieštaravimai ir vertime į lietuvių kalbą). Letas Palmaitis čia prakalbo apie aklus. Jeigu Letas Palmaitis turi omeny Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslą, tai Letas jį traktuoja, kad rabinas Jonathanas Sackas yra aklas vedlys. Tačiau Letas Palmaitis klysta, kadangi vedlys nėra paklydęs, nes jis yra aklas, dvasiškai aklas žmogus. Todėl tame ir yra absurdas, kad tas vedlys apsiima vesti kitus, pats būdamas aklas. Tai ir pavaizdavo Piteris Breigelis, nes jis jau pavaizdavo vedlį krentantį į duobę. Flamandų dailininkas paėmė šią istoriją iš Biblijos, kur Kristus palygina neprotingą akląjį, kuris pasišovė būti vedliu: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkrinta į duobę?!“ (Lk 6, 39). P. Breigelio paveiksle yra vaizduojamas tas laikmetis ir Kristaus pasakytus žodžius jis pritaiko savo laikmečio pavaizdavimui. Taigi, jeigu paimti Bibliją, tai Letas Palmaitis neteisingai palygino Jonathaną Sacksą su vedliu. O tai yra rodiklis, kad Letas Palmaitis čiuožia paviršiumi per Bibliją ir nelabai įsikertą į ten duotus esminius gyvenimo dėsnius. Kas yra rabinas? Rabinas (hebr. רַבִּי rabi – mokytojas) – judaizmo religijos mokytojas. Kiekvienas rabinas privalo gerai išmanyti Torah knygą, 613 Įsakymų ir Halakha įstatymus. Rabinui ir jo šeimai keliami aukšti moraliniai reikalavimai. Rabino žmona turi būti skaisti prieš vedybas, o rabino dukterys ir sūnus skaistūs iki vedybų. Taigi, rabino tikrai nepavadinsi aklu. Manyčiau, kad iš Leto Palmaičio pusės tai yra šventvagystė, nes rabinus ruošia rabinų ješivos, t.y. mokyklos. L.Palmaitis jos nėra baigęs ir nėra jai vadovavęs, todėl jo kritika daugiau yra panaši į pasipūtimą, kad parodyti, kad jis daugiau išmano šv. Raštą, nei Jonathanas Sackas. Piterio Breigelio paveiksle yra praplėsta vaizdiniais Kristaus palyginimas. Tuo metu flamandus užkariavo ispanai, ir XVI amžiuje buvo įsismaginusi ispanijos Inkvizicija. Šalį paliko daugybė pirklių ir šviesių protų, nes bijojo inkvizitorių persekiojimo, o klestėję miestai pradėjo žlugti. Situacija labai panaši, kokia buvo Rusijai užkariavus Lietuvą. Ne be reikalo dailininkas vaizduoja ne du aklus, kaip buvo Kristaus palyginime, o šešis. Ir ne be reikalo centrinėje vietoje, nors ir antrame plane matosi bažnyčia, kuri viskam ir vadovavo tuo metu. Ji ryškiai geriau atrodo, nei kiti vargingesni pastatai. Reiškia vedlys yra bažnyčia, kuri yra akla tam, kas vyksta šalia jos. Breigelio pavaizdavimas yra super tikslus arba labai preciziškas perduodant Kristaus palyginimą. Tuo tarpu Letas Palmaitis daugiau svaidosi Biblijoje esančiais palyginimais, kad tėkštelėjus į rabiną jį pažeminti ir paniekinti, o tuo pačiu ir užmaskuoti savo neteisumą.

ruta       2016-03-28 8:18

Kalbos zmogaus , turincio sveika prota .Blogai , kai be religijos , zmones nesugeba buti moralus , dori , garbingi , kad reikia ‘vezdo’ , kuris vadinasi dievu , religija , tykejimu ..

Letas Palmaitis       2016-03-27 15:12

Jei matai dabarties garsiniamą ideologinių knygų autorių, siūlantį viską sutaikančius vidurio sprendimus, žinok, kad tai GERIAUSIU atveju paklydęs aklasis aklųjų vedlys. Ką jis čia šneka yra jovalas, kuriame į vieną krūvą metami skirtingų epochų skirtingi reiškiniai, kurių kilmė ir priežastys (anglų religingumas, Osmanų imperijos žlugimas tt.) net neanalizuojamos. Jei jo knygą “suprato” tokie subjektai, kaip sodomitų santuoką pavadinęs didžiausiu demokratijos pasiekumu Tony Blairas, kuris nepastebėjo čečėnų genocido ir jo metu šlaistėsi pas putkiną, arba daunas Davidas Cameronas, viauksintis paskui bilderberginę Honeckerio raganą, tai jau rodo, su kokiu geradėju turime reikalą. Jam iš dešinės ir iš kairės yra tarp savęs nesutariantys velniai, o vietoj D-vo sandoros - satanisto George’o W. Busho “sandora” tarp šėtono ir visuomenės siekiant “pažadėtosios žemės” pažadėtoje pekloje.
Jeigu jis rabinas, religijos mokytojas, kodėl jam D-vas nėra REALUS istorijos Subjektas? Gal tik kažkur pasitraukęs “geras dėdė”, pomirtinių dalykų tvarkytojas? Raigerdo “mitinė būtybė”?
Idėjos, neva sekuliarizuotas islamas (?) “suklestės” (?), buvo būtent britų spectarnybinių “mokslininkų” lourensų arabiečių įkaltos į egiptiečių ir turkų galvas, kad britai nušluotų islamą nuo kelio į naftos telkinius. Tai puikiai numatė nacionalistas Theodoras Herclis, kuris siūlė priešpriešpaskutiniajam kalifui Abdiulhamidui II išgelbėti kalifatą ir sumokėti jo skolas mainais į žydų valstybę Palestinjoje. Užuot į tai pasiūlęs bent autonomiją, sultonas išdidžiai atsisakė ir pražudė kalifatą, o pasaulį pasmerkė dviem pasauliniams karams, nes Herclis kreipėsi į tuos pačius britus pristatydamas būsimąją žydų valstybę kaip britų placdarmą kelyje į Indiją. Tame kelyje britams kaip tik trukdė Vokietijos palaikoma Turkija, kurią ir reikėjo sunaikinti pasauliniame kare. Štai karo priežastis. Koks susitaikymas po to gali būti tarp Izraelio ir arabų? Žydai darė tai, ką jiems laimino D-vas, musulmonai pražioplino šansą atgyti ir tapti tokia globalia jėga, kuria tapo Britanija.
Abu karai - ne britų ir ne žydų “sąmokslas”, bet D-vo planas sugrąžinti Savo tautą į jos Žemę, nes D-vo iš istorijos neištrinsi, Jo sprendimai ir pranašystės neatšaukiami, joks mizantropas Fellay su visa “jotų” armija jų neiškreips ir nepakeis!
Tačiau per amžius Kristaus išdavystėmis grįstas “graikiškos” krikščionybės kelias (pirminės žydų krikščionybės ištrynimas ir sumaišymas su “niekingais d-vžudžiais” pataikaujant romėnų ambicijoms, karolingų Europos-Bažnyčios suskaldymas į godžias neopagoniškas po Kristaus vėliava tarp savęs už grobį besipešančias karalystes (neregėtas dalykas islame!), kruvinos pavergiamosios “misijos” su etnocidais ir genocidais (prūsai, indėnai, prekyba vergais), valstiečių apiplėšimas ir įbaudžiavinimas iki vergovės, uždrausto bankinio lupikavimo taikymas tikėjimo “broliamas”, nacionalistinė reformacija pakeliui į “tautinių dievų” atkūrimą, Hitleris su Leninu ir galiausiai “Kaulų ir kaukolės” Naujoji Pasaulio Tvarka pagal Orwellą - štai kur atėjo “graikiška krikščionybė” nuo Platono iki šėtono. Dabar turime pontifiką, kuriam visos religijos geros, o bet koks fundamentalizmas, t.y. siekimas Tiesos savo gyvybės kaina, yra blogas, kaip ir šiam Sacksui.
Tfū, teprasmenga, jei netiki tuo, ką pats skelbia iš Toros. Jei tau D-vas sakė apie pagonis “Jų stabus nuverskite, šventas girias iškirskite!”, privalai to ir laikytis, bet ne bendrai su pagonimis statyti anrikristo karaliją, tarsi D-vo nėra arba Jo žodžiai nustojo galios, laikini, kažkieno sugalvoti ir pan. Jei taip, nesivadink rabinu, atmesk Torą ir šok “Glory Glory Sexuelly” kartu su ateistais.
Laimei, jis yra teisus: ateina žydų fundamentalistų laikai, kurie tiek pranašų, tiek apaštalo Pauliaus išpranašauti: mesijinis Izraelis skelbia JHS Mesiju! Praėjo Eusebijaus suklastotos “mesijinės” graikų-romėnų imperijos laikas, ateina Teisėjas, Maranata! Halelūja!

Status quo       2016-03-27 12:12

prtingų žmonių, kaip šis rabinas, mintys šiuolaikiniam “išsilaisvinusiam” gyviui niekada nebus suprantamos, o tuo labiau savos.

Templetonas       2016-03-26 23:42

Berods 2014m. Templeton Freedom Awards gavo Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas. Tikriausiai instituto patarimai Lietuvai yra neįkainojami.

Raigerdas >Letui Palmaičiui       2016-03-26 19:17

Gerbiamas Letai, aš net nieko nežinodamas apie Jungtinės Karalystės rabiną Jonathaną Sacksą rašiau tą patį, apie ką rašo jis savo knygoje:„Per dažnai religijos istorijoje žmonės žudė gyvybės Dievo vardu, kariavo karus taikos Dievo vardu, neapkentė vienas kito meilės Dievo vardu ir vykdė žiaurumus atjautos Dievo vardu. Kai visa tai vyksta, Dievas prabyla tyliu, kartais vos girdimu balsu, kurį beveik užgožia tie, kurie tariasi kalbantys jo vardu. Tokiu metu jis ištaria: „Ne mano vardu“, – rašo J. Sacksas savo naujausioje knygoje”.
Pats dėl to ant manęs labiausiai pykote. Rabinas J. Sacksas gavo Templetono premija. Man, savaime aišku, niekas jokios premijos neduos, bet Letui Palmaičiui bent derėtų manęs atsiprašyti, nes aš, pasirodo rašiau teisingai, o Letas Palmaitis sąmoningai klaidino žmones, kad neva, aš klaidinu skaitytojus.  Įdomu, įdomu, kad tas Leto Palmaičio nekenčiamas pagonis parašė teisingiau, nei abraomines religijas propaguojantis Letas Palmaitis. Net man pačiam įdomu pasidarė.

Rekomenduojame

Garsaus medicinos žurnalo redaktoriai: vakcinų ir vaistų tyrimų duomenys turi būti nedelsiant atverti visuomenei

Kanadoje mokytoja nušalinta nuo darbo dėl „transfobinės“ kalbos naudojimo

Reikalavimas dėl politinės prekybos Lietuvos suverenitetu ir lietuvių kalbos valstybinio statuso panaikinimo

Nacionalinis susivienijimas dėl klausimo apie „pragarą“ kreipėsi į LRT etikos kontrolierę

Anot politologo, Putinas nebūtų teikęs Vakarams praktiškai neįgyvendinamų reikalavimų, jei realiai nesvarstytų karinės atakos

Edvardas Čiuldė. O kur mūsų pasaulyje pasidės Dievas? (I)

Kun. Algirdas Toliatas. Kviečiu maldai už Suomijoje teisiamus vyskupą Juhana Pohjola ir buvusią vidaus reikalų ministrę Päivi Räsänen

Ispanų europarlamentaras: Briuselis turi padėti lenkams pakeisti vyriausybę

Lidija Veličkaitė. Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja

Vengrijos URM P. Szijjarto: mūsų nekenčia, nes vykdome patriotinę, krikščionišką politiką

Almantas Stankūnas. Patys dalinsime narkotikus?

Dominykas Vanhara. Dėl karo grėsmės

Linas Karpavičius. Kanadoje oficialiai bus bandoma uždrausti LGBTQ+ konversijos terapiją

Vytautas Sinica. Valstybinės kalbos laidotuvės?

Airija panaikins daugumą COVID viruso apribojimų, įskaitant COVID pasą

Linas Karpavičius. Ukraina vs Rusija: savarankiška, nacionalinė Ukraina nėra niekam reikalinga

Kardinolas Sigitas Tamkevičius: Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiška

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Neišmoktos politikos pamokos: tikrovė – ne kompiuterinis žaidimas, suklydęs iš naujo neperžaisi

Valdžia rengia apynasrį socialiniams tinklams

Aleksandras Nemunaitis. Nesuprantu kodėl biudžetinės įmones masiškai verčiamos į VšĮ

Tarp Airijos studentų plačiai paplitęs narkotikų vartojimas – tyrimas

Kardinolas S. Tamkevičius SJ. Dievo Žodis ir laisvė – III eilinis sekmadienis

Visame pasaulyje vyko protestai prieš primygtinius reikalavimus skiepytis

Demonstracija Stokholme buvo didesnė nei praneša policija ir žiniasklaida

Linas Karpavičius. Netrukus Trumpas paleis naują socialinės žiniasklaidos platformą „TRUTH Social“

Linas Karpavičius. Arizonos rinkėjai vis dar laukia teisingumo

Jurga Lago. Toji Yoko Ono instaliacija banke su 141 grabeliu man atrodo iliustruojanti…

Tomas Čyvas. Aptvarienos naujienos

Atono kalno vienuoliams prokurorai iškėlė bylą dėl raginimo nesiskiepyti

Česlovas Iškauskas. Savaitės pjūvis. „Trys raidės“ – atverta Pandoros skrynia

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.