Prof. Vytauto Radžvilo perspėjimai Lietuvai

Tiesos.lt siūlo   2013 m. liepos 15 d. 0:41

0     

    

Prof. Vytauto Radžvilo perspėjimai Lietuvai

Skelbiame dienraščio „Respublikos“ publikuotą „Aikštės TV“ parengtą ir portale Tiesos.lt rodytą pokalbį su filosofu Vytautu Radžvilu (reportažo autorius – Laisvūnas Šopauskas, operatorė – Aušra Gabalytė).

Kolegiškai apgailestaujame, kad komercinis „Respublikos“ dienraštis publikuoja visuomeninio portalo parengtą medžiagą be jokios nuorodos – nesolidu. Video įrašą žiūrėkite ČIA.

ES komisarės Vivjen Reding (Viviane Reading) kalba yra neeilinis įvykis, tačiau labai natūralu, kad Lietuvoje jis liko tarsi nepastebėtas. Tiesa, šituo pasisakymu pasipiktino dalis žiniasklaidos priemonių, tačiau paprastai tai yra žiniasklaidos priemonės, kurios dažniausiai noriai yra priskiriamos prie mažųjų arba net marginalių informacijos šaltinių. Svarbus todėl, kad ženklina savotišką lūžį, kurį trumpai galima taip nusakyti: po Lisabonos sutarties ES prasidėjo gilūs tektoniniai poslinkiai, iš esmės keičiantys valstybių sandraugą, į kurią esame įstoję prieš 10 metų.

Įstojome į ES, manydami, kad tai yra laisvų tautų ir valstybių bendrija, tačiau, priėmus Lisabonos sutartį, prasidėjo tai, kas vadinama ES federalizacija (federacija – nuo lot. foederatio „sąjunga, junginys“; valstybės santvarkos forma, kai kelios valstybės arba žemesnio lygio nacionaliniai ar istoriškai susiklostę junginiai yra susivieniję į vieną valstybę). Šitas procesas buvo seniai numatytas, nes dar XX a. 5-ąjį dešimtmetį faktiškai buvo dvi būsimosios Europos vienijimosi strategijos ar perspektyvos.

Vieną strategiją siūlė ES tėvai R.Šumanas (R.Schuman) ir K.Adenaueris, kurie Europos būsimą susivienijimą (tuomet Sąjunga jo niekas nevadino) įsivaizdavo kaip laisvų valstybių federaciją. Daugeliui tokios vieningos Europos prototipas atrodė Šveicarija.

Tuo pat metu Europoje buvo galingos ir kitos jėgos, kurios Europos vienijimąsi siekė grįsti ne krikščioniškais pagrindais, o radikaliomis modernybės idėjomis. Ir tokie žmonės, kaip italų tautybės komunistas A.Spinelis (A.Spinelli) bei kiti, faktiškai ES įsivaizdavo kaip projektą, apie kurį kartais buvo kalbama net prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Turiu mintyje vadinamąsias vieningas Europos valstijas – buvo manoma, kad Europą galima suvienyti marksistinės ir liberaliosios ideologijų pagrindu.

Esminis dalykas buvo tas, kad 6-ojo dešimtmečio viduryje, o faktiškai apie 1952 metus, pirminė Europos tėvų pasirinkta strategija iš esmės žlugo, ją pakeitė vadinamasis neofunkcionalizmas, kurį įkūnija dažniausiai Europos tėvu vadinamas Žanas Monė (Jean Monnet).

Ši strategija buvo liberalių ir marksistinių idėjų samplaika, tačiau galima pasakyti, kad ilgą laiką vienijimasis buvo gana lėtas. Ir faktiškai daugelis tendencijų paprasčiausiai nespėjo išryškėti. Štai kodėl stojant į ES buvo pagrindas manyti, kad stojame į tikrą laisvų valstybių sąjungą. Ir taip pat stojant buvo pažadėta daugelis dalykų, tarp jų ir tai, kad nebus iš esmės kėsinamasi į kultūrines, religines bei moralines tradicijas.

Tačiau Monė projekte iš pat pradžių slypėjo visai kita federalizacijos logika. Ir drįsčiau teigti, kad maždaug apie 2005 metus pradėjo aiškėti, kad Monė strategija neveiks. Pagrindinis vadinamosios neofunkcinės strategijos postulatas buvo tas, kad Europą vienyti reikia pradėti iš apačios, ir pirmiausia per ekonomiką. Buvo nuomonė, kad ekonominis vienijimasis, kurį įkūnija laisva darbo jėgos, prekių bei paslaugų rinka, taip pat tos vienybės simbolis euras savaime skatins europiečių bendradarbiavimą ir kitose srityse. Pavyzdžiui, privers keisti įstatymus ir pan., ir taip natūraliai Europa kaip koks obuolys subręs politinei federacijai. Tačiau šis projektas pasirodė nerealistiškas – tokio tipo natūrali sąjunga iš apačios nesusiklostė.

Buvo susigriebta, kad strategija neveikia. Tada nuspręsta pradėti ES vienyti iš viršaus. Būtent tokią strategiją siūlė vienas iš ES tėvų – minėtas komunistas Spinelis. Ir šita strategija buvo pradėta įgyvendinti rengiant konstitucinę sutartį Europai, tačiau net dvi valstybės, Prancūzija ir Olandija, šitą sutartį atmetė.

Manau, kad tas atmetimas buvo nepaprastai reikšmingas įvykis, nes nuo tada pradėjo ryškėti tikroji ES prigimtis, kurią iki tol suprato tik saujelė teoretikų ir politikos mokslų specialistų.

Šiandien jau drąsiai galima sakyti, kad ES integracija nėra joks tautų ir valstybių vienijimasis, kaip įprasta manyti remiantis vadinamuoju sveiku protu. Iš tiesų ES kūrimas yra didžiausias pasaulyje socialinis eksperimentas, kuris tęsia Apšvietos amžiaus didžiųjų socialinių politinių eksperimentų tradicijas.

Šiek tiek supaprastintai galima sakyti, kad Europos Sąjungos integracija yra naujas socialinės inžinerijos tarpsnis ir jos metu faktiškai mėginama derinti tai, ką mes vadiname komunizmo statybos projektu, su vykdoma permanentine rinkos revoliucija ir demokratinės globalizacijos projektu, kurį vykdo JAV.

Kalbant dar aiškiau: ES vienijimasis yra mėginimas suderinti tai, ką vadintume radikaliomis laisvos rinkos idėjomis, su neomarksistine kultūrine programa. Galima sakyti, kad šitokio tipo integracijos šaukliai Lietuvoje yra, pvz., garsioji Naujoji kairė-95 (NK95) bei Lietuvos laisvosios rinkos institutas.

Kadangi tai yra tokio tipo socialinės inžinerijos projektas, visai natūralu, kad jis vis daugiau įgyja prievartos bruožų. Ir vienas esminių šio projekto aspektų, arba dimensijų, be jokios abejonės, yra pastangos kurti, kaip sakė Nyčė (Nietzsche), „gerąjį“, o šiandien sakytume „naująjį“ europietį. Tas naujasis europietis yra ne kas kita kaip vadinamojo naujojo žmogaus, kurį skirtingais metodais kūrė sovietai, kūrė amerikiečiai, versija. Europos Sąjungoje jis yra absoliučiai būtinas politiškai.

Reikalas tas, kad dėl daugybės priežasčių, kurių čia neliesime, ES negali tapti normalia klasikinio tipo federacija, kai valstybės, kaip savarankiški subjektai, susitinka ir sutaria ES perduoti tam tikrą dalį savo įgaliojimų. Tokio tipo federacija, kaip, pvz., kadaise susikūrė JAV, šiandien Europoje negalima iš principo.

Todėl visiškai neatsitiktinai ES vadovybė, pirmiausia pono Ž.M.Barozo (J.M.Barroso) ir vyriausybių vadovų tarybos pirmininko H.van Rompėjaus (H.Van Rompuy), kuris vadinamas ES prezidentu, lūpomis, atvirai prabilo, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra paprasčiausia atgyvena. Šitokio tipo integracija reikalauja jas pašalinti dėl banalios priežasties: kol egzistuos tautos ir nacionalinės valstybės, vaizdžiai galima sakyti, kad jų politinio lojalumo svarbiausias objektas bus jų sostinės, o ne Briuselis. Todėl šis projektas įsibėgėjo ir faktiškai imamas kurti vadinamasis naujasis europietis. Šis naujasis europietis tariamai turi įkūnyti vadinamąsias europines vertybes. Tačiau galima drąsiai ir atsakingai pasakyti, kad tokio dalyko, kaip europinės vertybės, iš esmės nėra ir negali būti. Nes europinėmis vertybėmis vadinami arba universalūs dalykai, pvz., demokratinis valdymo būdas, kuris egzistuoja ne tik Europoje, arba vadinamosios žmogaus teisės, kurias pripažįsta ne vien europinės šalys. O jei atsiribojama nuo šitų dalykų, kas galiausiai lieka? Lieka tos pačios politinės, ekonominės ir socialinės idėjos, kurios šiandien mėginamos įgyvendinti.

Kaip sakyta, šių idėjų pagrindiniai šaltiniai yra du: neomarksizmas ir liberalizmas, atitinkamai pagal šias idėjas pradedamas radikaliai pertvarkyti ir visų Europos tautų kultūrinis veidas.

Jei reikėtų trumpai pasakyti, ką realiai reiškia šitas pertvarkymas, formulė būtų daugiau negu akivaizdi, nes nebijant suklysti galima ją mechaniškai perkelti iš buvusios Sovietų Sąjungos praktikos. Sovietų Sąjungoje buvo tokia formulė: „Kultūra savo forma turi būti nacionalinė (tautinė), bet socialistinė savo turiniu“.  Faktiškai, tiesiogine to žodžio prasme, mus pradeda perdirbinėti pagal idėjas, kurių ištakos yra tos pačios marksizmo idėjos.

Kai kalbame apie grįžimą į Europą, dažnai nesusimąstome, kad Europoje mes buvome itin ilgai, gal net europeizacijos keliu buvome nuėję toliausiai. Mat mažai kas įsisąmonina pamatinį faktą, kad ta doktrina, kurios vardu buvo padarytas milžiniškas socialinės inžinerijos eksperimentas Rytų Europoje, vis dėlto yra marksizmas – gryniausia europinė doktrina. O šitą faktą sunku suvokti todėl, kad dėl grynai palankių istorinių aplinkybių marksizmas Vakarų Europoje taip ir liko nediskredituotas.

O reikalas tas, kad 4-ąjį XX a. dešimtmetį vyko kova tarp marksizmo ir nacionalsocializmo. Ir Europoje laimėjo nacionalsocializmas. Todėl, vaizdžiai kalbant, galima pasakyti, kad Vakarų europiečiai nukentėjo dvigubai. Nacionalsocializmo įsigalėjimas ir didžiosios dalies Europos pavergimas buvo blogis jau savaime, o antras blogis buvo tas, kad vien todėl, kad laimėjo nacionalsocialistai, Vakarų Europos komunistai neturėjo progos parodyti savo tikrojo veido. Vienintelė Europos šalis, kurioje jie vis dėlto spėjo tą veidą parodyti, buvo 4-ojo dešimtmečio Ispanija, kurioje buvo vykdomi milžiniški nusikaltimai.

Ir štai po karo dėl Maršalo plano ir įvairiausių kitų priežasčių komunistai į valdžią Vakarų Europoje neatėjo. Todėl šiandien netenka stebėtis, ir tai labai simboliška, kad mes, išėję iš Sovietų Sąjungos, kurios paskutinis prezidentas buvo komunistas Gorbačiovas, mėginame arba esame raginami stoti į federaciją, kurios tikrasis lyderis šiuo metu yra Portugalijos komunistas Ž.M.Barozas.

Kitaip sakant, mes perėjome labai įdomų ratą, todėl nereikia stebėtis, kad patiriame tuos pačius dalykus (tik naujomis formomis), kuriuos buvome priversti kęsti ištisus 50 metų.

Tai kas čia nauja? Iš tiesų nauja yra tiktai tai, kad maždaug 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovai nutarė, kad klasikinis marksistinis Europos pavergimo projektas yra neįgyvendinamas. Jų požiūriu, vadinamasis proletariatas yra pernelyg reakcinga klasė, nes lengvai linkstanti suburžuazėti, ir jį galima lengvai nupirkti. Todėl buvo pasirinktas ne ekonominės ir tiesioginės politinės revoliucijos kelias, o pasirinkta nepastebima vadinamosios kultūrinės revoliucijos strategija, kurios esmė – pakeisti tikrovės suvokimą, įdiegiant žmonėms visiškai naujus savivokos ir moralės standartus.

Šitos revoliucijos, ypač kaip ją formulavo H.Markuzė savo veikaluose, ašis turėjo būti vadinamoji seksualinė revoliucija. Buvo labai gerai suprasta, kad vis dėlto galimas ir antras, daug efektyvesnis, žmonių valdymo būdas. Sovietų klasikinė totalitarinė sistema žlugo todėl, kad ji per daug akivaizdžiai ir per labai rėmėsi prievarta. Tačiau yra kitas būdas – sukurti demoralizuotų žmonių visuomenę ir žaisti jos instinktais.

Taigi šis projektas dabar įsibėgėja. Štai kodėl kurį laiką sąlygiškai gyvenome ramiai, bet dabar, kai išryškėjo ekonominė krizė ir pradedama forsuoti federacija, natūralu, kad greitinamas ir šito kultūrinio perauklėjimo projekto įgyvendinimas. Juk faktiškai dar net nespėję įstoti į ES mes nepajutome, net nekalbėjome, kaip lengvai grįžome į sovietmetį.

Juk dauguma esame tos kartos, kuri gerai atsimena, kaip visokio plauko mokslinio komunizmo, Komunistų partijos istorijos katedrų žmonės, įvairiausi partijos ir komjaunimo veikėjai aiškino, kokie mes tamsūs ir primityvūs, atsilikę ir pan. Net nesupratome, kad vien todėl, kad Lietuvoje nebuvo normalios, arba tikros, socialinių mokslų laipsnių nostrifikacijos, beveik visi žmonės, kurie mus vedė į vadinamąjį šviesų komunizmo rytojų, ne tik išliko, bet ir labai greitai suprato, kur atsidūrė, ir tapo karštais europeizatoriais. Kitaip tariant, tereikėjo nuvažiuoti į Europą – ir jie sutiko vienminčius.

Štai kodėl Lietuva tapo šalimi, kurioje iš mūsų tautos vertybių, religinių, kultūrinių tradicijų, drįsčiau teigti, tyčiojamasi kai kada ciniškiau negu praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Juk sunku buvo įsivaizduoti, kad tokie tikrai nesimpatiški asmenys, kaip Sniečkus, Paleckis, Gedvilas ar pan., būtų galėję išdrįsti viešai pasakyti, kad Basanavičius buvo psichinis ligonis, o Kudirka – nevykėlis. Bijau, kad moralinės ir psichinės mūsų savimonės tikrojo triuškinimo masto dar nesame suvokę.

Kalbant apie kitus dalykus, kurie tiesiogiai susiję su ponios Reding kalba, reikia turėti mintyje, kad vadinamosios mažumų lygybės, homoseksualų teisės ir panašūs dalykai iš pat pradžių buvo programiniuose komunizmo ideologijos kūrėjų tekstuose. Noras sunaikinti tradicinę šeimą yra visiškai akivaizdus, ypač Engelso veikaluose.

Ši programa Rusijoje po bolševizmo pergalės iš karto buvo pradėta nuosekliai įgyvendinti. Rusijoje faktiškai buvo panaikinta santuoka, įvestos visos šitos lygios teisės ir nežabota seksualinė laisvė. Mažai kas žino, kodėl po dešimtmečio visa tai staiga buvo panaikinta. Panaikinta todėl, kad šalis tiesiogine to žodžio prasme pranoko venerinių ligų rekordus, kita vertus, atsirado labai daug beglobių vaikų, kurie elgetaudami Maskvos ir Peterburgo gatvėse darė gėdą pirmajai pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybei.

Kai šiandien mėginama demagogiškai įrodyti, kad atseit griežtos moralinės normos buvo vos ne sovietinio totalitarizmo apraiška, iš tikrųjų klastojama istorija, naudojantis tuo, kad daugybė žmonių gerai jos nežino. Galima pasakyti taip: 3-iojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje bolševikai įvedė gana griežtus šeimos standartus, iš esmės prieštaraudami savo pačių doktrinos principams. Ir taip padarė grynai dėl pragmatinių priežasčių. Kitaip sakant, jų pradėtas eksperimentas katastrofiškai žlugo. Todėl šiandien, kai kas nors pasako, kad vis dėlto nereikėtų ardyti tradicinės šeimos ir panašių dalykų, yra juokinga klausyti priekaištų, kad jūs esate nei daug nei mažai totalitarinio režimo atgyvenos ir remiate komunistinę praktiką. Bet yra visai kitaip.

Kodėl šitas spaudimas iš ES, be abejo, stiprės, priežasčių yra labai daug. Manyčiau, komisarės Reding kalba gali būti teisingai aiškinama tik supratus, kad vienijimasis ES įgyja totalitarinio projekto bruožų.

Kodėl visos šitos vadinamosios lygios teisės, tradicinių moralinių normų bei bendruomenių ardymas yra toks svarbus? Tai lemia dvi priežastys. Reikalas tas, kad totalitarinės socialinės inžinerijos požiūriu labai svarbu žmones paversti vadinamąja žmogiška medžiaga, paversti juos izoliuotų atomų mase. Ir ta strategija, kurios esmė – sutraukyti socialinius ryšius, natūraliai ir neišvengiamai dviem svarbiausiais taikiniais turi pasirinkti dvi bendrijas – šeimą ir tautą. Kodėl? Todėl, kad šeima ir tauta yra dvi natūralios bendruomenės. Ir kol yra šeimos ir tautos solidarumo ryšiai, kol žmonės jaučia vieni kitiems realius įsipareigojimus, tol jie sugeba kolektyviai gintis prieš kėsinimąsi į jų laisvę ir panašaus tipo žaidimus su jais.

Todėl šis projektas (šeimos ir tautos ardymo) turi dvi dimensijas, arba aspektus. Pirmiausia tai, kad vykdomas milžiniško masto politinis eksperimentas, kurio tikslas yra patikrinti, ar iš tiesų žmonės yra laisvai minkoma žaliava, iš kurios galima daryti, ką nori. Kitaip sakant, yra tikrinama, ar vis dėlto galima taip sustyguoti smegenų plovimo kampaniją, kad būtų galima radikaliausiai pakeisti visus žmogaus įsitikinimus ir kartu įtikinti mus tuo, kad tai, kas sveikam protui – didžiausia nesąmonė ir absurdas, yra normalu. Taigi patiriame vieną testą. Kita priežastis, dėl kurios vykdomi šie socialinių ryšių ardymo eksperimentai, yra ekonominė.

Šiuo atveju galima kalbėti apie du eksperimento aspektus. Pirmiau aptarsime ekonominę priežastį. Kodėl ir dėl kokių ekonominių priežasčių ardoma šeima ir tauta? Priežastis ir paaiškinimas yra labai paprasti. Dabartinio tipo ekonominei sistemai reikalingi absoliučiai jokių saitų ir įsipareigojimų neturintys individai, kurie galėtų laisvai migruoti po pasaulį, kaip visiškai laisva vadinamoji darbo jėga, kurie nebūtų prie nieko prisirišę, kuriuos būtų galima lengvai permesti į bet kurią pasaulio vietą. Visi šeiminiai ir tautiniai sentimentai, kaip jie vadinami, faktiškai daro žmones nepakankamai efektyvius naujo tipo ekonomikai. Kitaip sakant, jie trukdo žmones galutinai paversti tuo, kas šiuolaikinėje ekonomikoje ir socialinėje literatūroje vadinama žmogiškaisiais ištekliais, kurie neturi nieko žmogiško.

Kur kas rimtesnis, be jokios abejonės, dalykas yra vadinamosios mažumų teisės. Mažai kas pagalvoja, kodėl mažumų teisių klausimas iškilo palyginti ne taip jau seniai – prieš 30–40 metų.

Atsakymas būtų toks. Jis vargu ar iki tol galėjo iškilti, nes jį kelti nebuvo ypatingos prasmės. Jis iškilo tada, kai atsirado tokie dalykai, kuriuos šiandien vadiname reprodukcinėmis technologijomis. Reikalas tas, kad reprodukcinės technologijos jau šiandien yra industrija su mijijardinėmis apyvartomis. Norint, kad ši industrija klestėtų, reikia, kad kuo daugiau būtų žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių būtų priversti jomis naudotis. Kalbant paprastai, galima pasakyti, kad tokios strategijos požiūriu vadinamoji įprastinė, natūrali šeima turi vieną nepataisomą trūkumą: joje vaikai atsiranda pernelyg pigiai. Visai kas kita, kai reikia sudėtingiausių apvaisinimo procedūrų, vaistų, donorų, pakaitinių motinų bei kitokių brangiai kainuojančių modernios technologijos dalykų.

Kad tokia industrija galėtų suklestėti, be abejonės, reikia sukurti didelę potencialių klientų grupę. Ypač šį klausimą daro aktualų naujausi genetikos laimėjimai. Palyginti neseniai atrasta, kad kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių genomą. Realiai tai reiškia, kad ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įmanoma padaryti, kad vienalytė pora tiesiogine to žodžio prasme galėtų turėti grynai jųdviejų vaiką, paimant iš vieno moterišką, iš kito vyrišką genomą. Tačiau tai būtų pasakiškos sumos.

Šiame kontekste galima suprasti, kodėl taip atkakliai siekiama įteisinti vienalytes santuokas. Viena vertus, tradicinė šeima yra nuosekliai ir aršiai puolama kaip beviltiška atgyvena, kita vertus, reikalaujama vienalyčių santuokų.

Paaiškinimas yra gana pragmatiškas, o priežastis banali. Jei atsiranda ir išplinta vienalytės santuokos, vadinasi, tokio tipo šeimos gali pretenduoti į valstybės paramą savo problemoms spręsti. Tai reiškia, kad kol nėra vienos lyties santuokos institucijos, tokie reprodukciniai genetiniai žaidimai, apie kuriuos kalbame, buvo, yra ir liks nedidelio labai turtingo elito žaidimu. Bet jei tu nori tai paversti milžinišku pelningu verslu ir padaryti viena iš pagalbos šeimai formų, tai vienalytes šeimas būtina juridiškai įteisinti. Kad toks pilietis, paprašęs iš valstybės (visų mokesčių mokėtojų) paramos savo norams įgyvendinti, nesulauktų atsakymo: „Kas jūs esat?“ Jis galės pasakyti, kad jo šeima yra tokia pat kaip ir visos kitos.

Šitie dalykai: tiek politiniai, tiek ekonominiai – turėtų padėti suprasti, kodėl, atrodytų, į kažkokius nereikšmingus renginėlius – saujelės žmonių eitynes ar panašiai – sulėkė pusė Europos politinio elito atstovų. Yra gerai suprantama, kad, įteisinus tuos dalykus, visos išlaidos, kurios skiriamos vadinamajam pažangiam švietimui ir propagandai, atsipirks su kaupu.

Todėl nesunku suprasti, kodėl Europos komisarė taip griežtai reaguoja į bet kokias užuominas, kai mes tam priešinamės. Šitie dalykai turėtų būti kuo plačiau aptariami ir suvokiami, nes kol kas padėtis nėra jau tokia beviltiška, bet bėda ta, kad Lietuvos visuomenė menkai informuojama, kas iš tiesų vyksta. Nes naivus, į šituos dalykus neįsigilinęs, žmogus gali paklausti: „Na, ir kas čia tokio blogo, kad bus suteiktos vienos ar kitos teisės?“

Iš tiesų po visa šita tolerancijos retorika slypi nepaprastai subtilus, labai giliai paslėptas, bet kartu potencialiai labai pavojingas žaidimas. Ir čia jau galima sakyti, kad, palyginti su sovietine socialine ir antropologine inžinerija, yra visai kitas lygmuo. Daug aukštesnis dėl paprastos priežasties. Sovietai iš tiesų norėjo sukurti vadinamąjį naują tarybinį žmogų, bet neturėjo tam priemonių, išskyrus ideologinę propagandą ir kitokias smegenų plovimo priemones. Šiandien jau turime kombinaciją: smegenų plovimo mašina plius šiuolaikinio mokslo laimėjimai, o pirmiausia biologijos laimėjimai.

Taigi padėtis labai rimta ir tik nuo mūsų piliečių susivokimo, ryžto priešintis priklausys, ar iš tiesų būsime paversti amorfiška, bejėge žmogiška žaliava, su kuria eksperimentuos, kas kaip norės, ar vis dėlto išliksime orūs žmonės, laisva tauta, kuri pasakys: „Mes jau patys išsiaiškinsime, kas mums tinka ir kas netinka, kas pažangu ir kas nepažangu. Bet tai priklauso tik nuo mūsų“.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Birželio sukilimas tarp antivalstybinės propagandos ir susitaikymo tiesoje

Vytautas Sinica. Tokios partijos Lietuvoje nėra

Ramūnas Aušrotas. Neužmirškite skaityti tarp eilučių

Kurlink teka ar tekinamas Lietuvos laikas, jei jį „aplenkęs“ politikas Putino propagandinėje TV šlovinamas „tarp vyrų“ kaip „modernus europietiškas“?

Algimantas Rusteika. Kas nuplėšė atminimo lentą kariams savanoriams Gedimino bokšte

Rūta Visocnik. Seneliai „išeisinti“

Algimantas Rusteika. Užrašai iš beprotnamio

Saulius Dambrauskas. Lietuva nevykdo Orhuso konvencijos

Dalius Stancikas. Kaip lietuviai suvokė getus

Neringa Venckienė kreipėsi į JAV Aukščiausiąjį teismą prašydama išaiškinti ir peržiūrėti Ekstradicijos įstatymą

Leonas Merkevičius. Absurdas

Algimantas Rusteika. Šių laikų herojai

Vidmantas Valiušaitis. Dar vienas išpuolis prieš Lietuvos istorinės atminties ženklus – kas šįkart „įsiamžino“?

Ramūno Bogdano įžvalgos apie norvegų „Barnevernet“ ideologines prielaidas

Algis Avižienis ir Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“ –  apie 20 Putino valdymo metų

R. Šimašiaus veiksmai apskųsti Generaliniam prokurorui

Neringos Venckienės ekstradicija atidedama 30 dienų

Irena Vasinauskaitė. Signataras: „Valdžiai pasakiau – pritrūks geros valios stabdyti medžiapjūtę, važiuosim aiškintis pas ES pinigų dalintojus“

Vidmantas Valiušaitis. Prezidentiniam Kultūros forumui

Šiaulių medžių gynėjai siūlo premjerui bendradarbiauti stabdant nusikalstamą medžiapjūtę

Krescencijus Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? arba Tragikomiška opera su priedainiu

Rasa Čepaitienė. Tai visai kita istorija

Jono Vaiškūno viešas kreipimasis į Prezidentą Gitaną Nausėdą ir Kultūros forumo istorinės atminties klausimams nagrinėti dalyvius

Irena Vasinauskaitė. Kovo 11-osios Akto signataras kviečia vilniečius į piketą

Tarp tūkstančių šalies pirmakursių nėra nė vieno būsimo matematikos mokytojo!

Blogas Zeppelinus. Obuolys nuo obels netoli nurieda

Br. Lukas Skroblas OSB. Mergelės Marijos gimimas

Geroji Naujiena: „Dievas su mumis“

Vytautas Sinica. Akcija dėl Lietuvos didvyrių Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atskleidė ypatingą, ilgai nepastebėtą reiškinį

Justas Mundeikis. Apie vaiko pinigus, politikų pažadus ir bunkančią visuomenę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.