Įžvalgos

Prof. Saulius Arlauskas apie V. Radžvilo persekiojimą: ES elitas turėtų įsiklausyti į kritiką, o ne persekioti kritikus…

Tiesos.lt siūlo   2017 m. rugpjūčio 3 d. 1:33

11     

    

Prof. Saulius Arlauskas apie V. Radžvilo persekiojimą: ES elitas turėtų įsiklausyti į kritiką, o ne persekioti kritikus…

pozicija.org

Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje nerimsta diskusijos dėl TSPMI skandalo, kai per studentus buvo pradėtas susidorojimas su profesoriumi Vytautu Radžvilu. Portale alkas.lt ir pozicija.org (portale Tiesos.lt) paskelbtas pokalbis su žmogaus teisių gynimo organizacijų atstovu Romualdu Povilaičiu pavadinimu „TSPMI“ primena Aukštąją partinę mokyklą“. Jame sudėlioti teisiniai šio skandalo akcentai.

Žmogaus teisių požiūriu TSPMI administracija diskriminuodama profesorių dėl pažiūrų, pažeidė Vilniaus universiteto akademinės etikos kodeksą. Kol kas jokios reakcijos iš Vilniaus universiteto akademinės bendruomenės negirdėti. Kaip beje, ir į visuomenininkų prašymą nuodugniai ištirti konfliktą iki šiol neatsakė nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei Seimo švietimo ir mokslo komitetas. Daugelio aukštųjų mokyklų dėstytojai su nerimu laukia konflikto atomazgos, nes jo baigtis taps gairėmis ateičiai. Taigi ar tebegalioja aukštosiose mokyklose konstitucinė nuostata, laiduojanti asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, taip pat nuostata, kad „Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“?

Šia tema kalbamės su teisės filosofu, prof. dr. Sauliumi Arlausku.

Gal ir galima suprasti TSPMI administraciją: jeigu yra nerašytinė aukščiausios valdžios direktyva gniaužti bet kokią Europos Sąjungos kritiką, tuomet logiškas spendimas riboti tokių mokslininkų kaip V. Radžvilas minčių sklaidą. Šiuo atveju nepriimtinų pažiūrų nedrįstama atvirai uždrausti, tačiau jos tikriausiai bus ribojamos nepageidaujamų mokslininkų skaitomus kursus darant neprivalomais. Pamėginkime objektyviai įvertinti susiklosčiusias aplinkybes.

S.A. Vienu metu (1983–1984 metais) Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos istorijos ir logikos katedroje su V. Radžvilu buvome profesoriaus Broniaus Genzelio aspirantai. Katedrai vadovavo profesorius Rolandas Pavilionis. Apskritai VU filosofų bendruomenėje dominavo Vakarų filosofija. Daugeliui rūpėjo ne marksizmas-leninizmas, o Vakarų filosofų mintys. Iš tiesų, V. Radžvilas pakilo iki Vakarų filosofų mąstymo aukštumų ir filosofinio, t. y. adekvačiai protingo, pasaulio supratimo standartų – tie, kas pasiekia tokius standartus, paprastai yra politiškai aktyvūs. Universitetui savarankiškai ir kritiškai mąstantys profesoriai yra tikras lobis. Vilniaus universitetas solidžių mokslininkų tikrai turi.

Grįžkime prie sovietmečio filosofijos mokslo studijų universitete. Atvirai pasakysiu, mes tikėjome, kad Vakaruose išmintis skleidžiama ne tik knygose, bet ir gyvenime, kasdieniuose žmonių santykiuose. Sovietinė valdžia gniaužė viešą savo politinės sistemos kritiką, o mes galvojome, kad Vakarų šalių politinė sistema nebijo jokios kritikos, nes neįmanoma sukritikuoti to, kas savaime yra protinga.

Paradoksali tiesa, bet. Pasirodo, dabar, gyvendami Vakarų demokratinių valstybių erdvėje, pradėjome paniškai bijoti kritikos. Bijoti tų autorių pasisakymų, kurie remiasi ne kuo kitu, o Vakarų šalių filosofų mintimis.

Akivaizdu, kad kažkas negerai. Akivaizdu, kad V. Radžvilo likimas svarbus ne tik žvelgiant iš grynai humanistinių, bet ir iš politinių pozicijų. Ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos politinis elitas turėtų įsiklausyti į kritiką ir tinkamai reaguoti, o ne nuo kritikos bėgti ir kritikus persekioti. Jei bėgs, tai Brexit virusas išplis po visą Europą.

ES valstybių valdantysis elitas nerimauja dėl išcentrinių jėgų, kurios klibina ES pamatus. Nepaisant gausybės Briuselio priekaištų Vengrijai ir Lenkijai, vargu ar priekaištautajai norėtų, kad ES ištiktų vėl kažkas panašaus į „Brexit“. Mūsų visuomenė taip pat nesuinteresuota ES silpnėjimu. Taigi valdančiojo elito nerimas pagrįstas. Gal dėl to pernelyg jautrus Briuselio biurokratų požiūris į kritiką. O mūsų valdžia, vykdydama jų direktyvas, kaip visada persistengia – toks per dešimtmečius okupacijos išsiugdytas įprotis. Turiu galvoje, kad žodžio ir pažiūrų laisvė gerai, bet nepasitikėjimas ES ir jos kritika nėra pageidautinas dalykas. Tad ką daryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, t.y. nevaržyti žodžio laisvės ir nesilpninti pasitikėjimo ES kaip politiniu dariniu?

S.A. Kalbame apie Europos Sąjungos pamatus. Ką turime omenyje?

Manau, kad Europos Sąjungos pamatas yra suverenių valstybių susivienijimas kurti bendrą ekonominę, socialinę ir politinę erdvę. O gal Europos Sąjungos pamatas yra centralizuota valstybė, valdoma iš Briuselio?

Manyčiau, kad antrasis variantas tikrai neturi perspektyvų. Visos ES šalys savo konstitucijose deklaruoja nacionalinio suvereniteto viršenybę. Tai viena esminė aplinkybė.

Kita esminė aplinkybė, kad lenkų, vengrų, vokiečių ar lietuvių tautos turi savo istorinį identitetą, kurio politinėmis manipuliacijomis lengvai neištrinsi. Tam reikia daug laiko.

Pagaliau, manau, kad klaidinga galvoti, jog Vokietija ar Prancūzija grynai iš altruistinių paskatų siekia išsaugoti Europos Sąjungą, gelbėti Graikiją nuo finansinio bankroto ir panašiai. Manau, Vokietijos politinis elitas visų pirma rūpinasi savo tauta, o kitomis tautomis tiek, kiek tai naudinga Vokietijai. To didžiųjų valstybių šališkumo nejaučiame todėl, kad būdami Europoje drauge visi esame stipresni ir galime sėkmingiau konkuruoti pasauliniu lygiu.

Lietuvos politikai kartais stokoja savarankiškesnio mąstymo. Bent jau tuo požiūriu, kad nepasitiki tautiškiau ar kritiškiau mąstančiais visuomenės veikėjais. Vertėtų drąsiau galvoti apie įvairius Europos Sąjungos raidos scenarijus – pradedant nuo Lietuvai blogiausio ir baigiant geriausiu. Manau, kad niekas mūsų nenubaustų, jei, pvz., prie Vyriausybės veiktų strateginės valstybės raidos prognozės grupė, kurią sudarytų geriausi įvairių valstybės gyvenimo sričių specialistai. Juk masinę emigraciją galima buvo numatyti prieš gerą dešimtmetį ir dėl to adekvačiai elgtis.

Deja, niekam tai nerūpėjo. Labiau rūpėjo laimėti rinkimus – visa tai mūsų provincialumo požymiai.

Pačioje žodžio laisvėje slypi dviprasmybė, nes bet kokia informacija turi mažiausiai dvi puses – pozityviąją ir negatyviąją. Jei visuomenę veiktų vien blogis, ji negalėtų egzistuoti. Taigi objektyviai egzistuoja gėrio ir blogio pusiausvyra. Neabejoju, kad daugeliui atrodo, jog gėrio esama kelis kartus daugiau. Blogis tik labiau tiražuojamas. Taip yra ir Lietuvoje, dėl to susidaro įspūdis, kad žmonės mūsų šalyje ypač nelaimingi. Nors nevyksta jokie karininiai konfliktai, krašto nesiaubia gamtos stichijos, žiniasklaidoje vyrauja visuotinis nerimas, nepasitenkinimas, pyktis, pagieža ir patyčios – informacinis laukas užtvindytas negatyvia informacija. Kitų demokratinių valstybių žiniasklaidoje negatyvios informacijos kelis kartus mažiau, nors tų valstybių visuomenėse taip pat yra smurto, korupcijos, piktnaudžiavimo ir kt. Įdomu, kad mes pakantūs visuotinėms patyčioms ir blogio tiražavimui, bet nepakantūs kitokiai nuomonei…

S.A. Apie žiniasklaidos laisvę demokratinėje valstybėje reikėtų kalbėti atskirai ir iš esmės. Pasakysiu trumpai: visi socialiniai santykiai, taip pat materialinių ir informacinių gėrių apyvarta, privalo vykti sąžiningai. Tai ne tik moralinis palinkėjimas, bet ir teisės principas. Kai prekės pardavėjas su pirkėju elgiasi nesąžiningai, pvz., jį apgauna, už tokį nesąžiningumą jis gali būti nubaustas pagal Lietuvos valstybės įstatymus.

Lygiai tas pat yra su informacijos sklaida. Kai informacijos skleidėjas nesąžiningai pateikia informaciją vartotojui (pvz., reportažo dominuojantis tikslas yra sumenkinti, netgi pažeminti, paniekinti Seimo ar Vyriausybės narį) visiškai nesusimąstant apie tokios informacijos pozityvumo akcentus, tai pažymi nesąžiningumą, į kurį turėtų atkreipti dėmesį žiniasklaidos savitvarkos institucijos ar atitinkami valstybės pareigūnai.

Sakoma, kad žiniasklaida taip pat yra verslas, čia galioja verslo dėsniai, todėl moralė – antraeilis dalykas.

Netiesa. Ir versle, ir žiniasklaidoje sąžiningumas yra pirmaeilis dalykas. Su nesąžiningu verslininku niekas nenori turėti reikalų, teismai jį persekioja. Nesąžiningų straipsnių taip pat arba neskaito, arba jie atsiliepimuose susilaukia griežtos skaitytojų kritikos. Gal tik teismuose trūksta bylų. Mūsų visuomenės informavimo priemonėse yra per daug negatyvo ne tik todėl, kad turime daug opių problemų, bet ir todėl, kad stokojama sąžiningumo, pozityvumo informuojant visuomenę.

Tenka pripažinti, kad neoliberaliosios pakraipos žiniasklaida „zombina“ žmones piršdama jiems vertybes, kurių nepatikrino nei mokslas, nei laikas. Pvz., daug triukšmo sukėlusi Stambulo konvencija. Su ja mums peršamos mintys ir idėjos, kurių pasekmės yra nenuspėjamos. Daugelis to nesuvokia: sako, na, kas nutiks jūsų šeimai, jeigu Lietuva šią konvenciją ratifikuos?

Sunku paaiškinti, kas nutiks, kai bus panaikintos ribos tarp vyro ir moters. Istorija to nepatikrino. Tokie tiesos šaukliai kaip V. Radžvilas sako, kad taip siekiama ištrinti ribą ne tik tarp vyro ir moters, bet ir tarp tiesos ir melo. Žmogus be vertybių kaip keleivis be gairių. Jis nepajėgus nė spėlioti, koks bus rytojus.

S.A. Dabar viešuosiuose debatuose dominuoja vadinamasis politkorektiškumas. Jo esmė – ne protas valdo pasaulį. o individai – su savo subjektyviu, dažniausiai lėkštu gyvenimo ir tiesos supratimu. Stambulo konvencija – tai akivaizdus mūsų laikmečio idėjų konfliktas su protu. Galime suprasti, kad vyro ir moters socialiniai vaidmenys formuojasi auklėjimo procese, bet neįsivaizduoju, kaip galima įrodyti, kad berniuku ar mergaite nėra gimstama.

Sako, žmogus yra laisvas ir gali savaip perkurti patį žmogų. Pvz., perkurti lytį, vyrą paversti moterimi. Tikrai šiuolaikinės technologijos daug ką gali. Bet ar tai protinga?

Apie žmogaus laisvę ir jos ribas mąstė filosofas I.Kantas. Jis skyrė protingą ir neprotingą laisvę. Kantas sakė, kad žmogaus laisvė yra protinga, kai žmogus nepažeidžia visuotinio gamtos įstatymo ir juo vadovaujasi. Argi vyro ir moters lyčių skirtumas neatitinka visuotinio gamtos įstatymo, ar gamta nepaliepia atskirti berniuką nuo mergaitės? Manau, kad tikrai paliepia, bet žmogus gali to negirdėti. Kas laukia žmonijos, siekiančios pergudrauti gamtą?

Manau, visiškas pralaimėjimas.

Grįžkime prie TSPMI. Šis institutas jau įgijo „partinę“ žymę. Atgauti reputaciją bus sunku. Tačiau pastarasis pavyzdys atskleidžia dar vieną dalyką, kad intelektualai nėra vieningi. Ir juos graužia tas pats individualizmo kirminas. Be kita ko, intelektualai nesugeba gintis. TSPMI dėstytojas Deividas Šlekys, diskusijoje pristigęs argumentų, V. Radžvilą viešai pavadino „nusenusiu egomaniaku“ – tai įprasta „turgaus“ kultūra. Jei ponas D.Šleikys būtų ką nors panašaus pasakęs apie LGBT judėjimo dalyvius, neabejoju, jau kitą savaitę mintų teismo slenksčius. Oponentas grubiai pažeidė Lygių galimybių įstatymą, kuris draudžia diskriminaciją dėl įsitikinimų, pažiūrų arba amžiaus. Įstatymo 4 straipsnis nustato, kad teismuose nagrinėjant skundus ar pareiškimus dėl diskriminacijos įsitikinimų, pažiūrų ar amžiaus pagrindu skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas. Viena advokatų kontora jau pasiūlė pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tad D.Šleikiui tektų gerai paplušėti įrodinėjant, jog nieko blogo apie profesorių nenorėjo pasakyti. Tokių pavyzdžių labai daug. Tačiau intelektualai nesinaudoja savo teisėmis, nors kai kas tokios progos niekada nepraleidžia. Kodėl?

S.A. Dėl aukštųjų mokyklų virsmo „partinėmis“ pridursiu dar vieną svarbų dalyką. Neabejoju, kad TSPMI studentai studijuoja ir I. Kanto filosofiją, kuri nėra tinkama politkorektiškai suprantamai laisvei (gyvenk kaip nori, tuokis su kuo nori). I. Kantas tikrai nemanė, kad nėra prigimtinio skirtumo tarp vyro ir moters. Kalbu visai rimtai. Mano įsitikinimu, tokių klasikų, kaip Platonas, Augustinas, Akvinietis, Kantas, Hegelis, filosofinių darbų studijos nesuderinamos su šiuolaikine ideologija žmogaus teisių srityje. Taigi šių filosofų idėjų studijos taip pat yra kenksmingos. Todėl nepakanka susidoroti su V. Radžvilu. Šiandieniniai jūsų paminėtos „turgaus kultūros“ atstovai aukštosiose mokyklose turėtų atlikti ne tik dėstytojų, bet ir dėstomų dalykų inventorizaciją. O gal ir filosofijos kursų atsisakyti, – juk jūsų minimas V. Radžvilo kolega ir taip viską žino! Jam nebereikalingas ne tik V. Radžvilas – jis žino daugiau nei Platonas!

Tiesą sakant, nuo šios minties šiurpstu.

Rimti filosofiniai kursai naikinami ne tik VU, bet ir MRU. Ten neliko Teisės filosofijos katedros, o po to ir teisės filosofijos bei teisės filosofijos kurso kaip privalomojo. Be abejo, nereikalingi ir specialistai. Teisės filosofija – tai mokslas apie teisės išmintį. O teisės išmintis – tai teisės principai. Ar gali būti teisininkas apie tai negirdėjęs?

Klausiate, kodėl intelektualai nesinaudoja savo teisėmis? O pamėginkite jomis pasinaudoti, kai masiškai tikima, kad tradicinis supratimas apie vyro ir moters socialines funkcijas yra reliktas, kai ministrai iš tribūnos Seime skelbia naujas pažangias tiesas apie Stambulo konvenciją, o ją kritikuojančius profesorius vadina neišmanėliais?

Kai tokia viešoji opinija, kokia tikimybė, kad teisėjai apgins klasikinei filosofijai atstovaujantį profesorių?

Ar nemanote, kad taip yra dėl to, jog visuomenėje stinga drąsių žmonių. Sovietmečio disidentai nesibaimino netekti darbo, nebijojo netgi lagerių ir kalėjimų. Dabar kalėjimas už pažiūras niekam negresia. Kas nutiko mūsų inteligentams?

S.A. Jau minėjote apie TSPMI dėstytojų kritišką laikyseną V. Radžvilo atžvilgiu. Taigi jo nepalaiko kolegos. Kaip tai paaiškinti? Juk visi TSPMI dėstytojai pretenduoja būti intelektualais, tiesos jaunimui skleidėjais. Bet tikras intelektualas dar yra ir inteligentas – asmenybė. Asmenybė ta prasme, kad gyvena taip, kaip kitus moko. Pavyzdys – legendinis Sokratas. Tokių asmenybių niekada nebuvo daug.

Sokrato laikais buvo daug tokių, kurie jį teisė. Kaip matome, istorija nesikeičia. V. Radžvilas, nors ir ne Sokratas, bet viešai ir drąsiai skelbia savo idėjas ir už tai kenčia.

O apie baimę sakyti tiesą ir negresiant kalėjimui… Manau, kad viena iš priežasčių ta, kad tiesa tapo miglota. Atrodytų, tiesa yra leisti žmogui gyventi taip, kaip jis nori. Tiesa yra kiekvieno laisvė, o universalių vertybių tarsi nėra. V. Radžvilo likimas tokiu atveju yra jo paties pasirinkimas kalbėti apie universalias vertybes.

Universalios vertybės aptariamos klasikų veikaluose, jas skelbia didžiosios pasaulio religijos, bet tai, pasirodo, mūsų laikmečiui neaktualu.

Taigi kodėl nėra disidentų?

Disidentai sovietmetyje turėjo tiesa pagrįstus įsitikinimus, juos skelbė ir turėjo pasekėjų. Dabar tokie žmonės neįdomūs, nes jie kai kam tapo nepageidaujami konkurentai.

Nors, kaip čia pasakius… V. Radžvilas yra daugelio studentų gerbiamas – noro pažinti universalias vertybes neįmanoma sunaikinti. Yra daug jaunimo, kuris nenori būti „zombinamas“. Ir tai nuteikia optimistiškai.

Dėkoju už pokalbį.

pozicija.org

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Britka       2017-08-6 16:33

Gal, V.Radžvilą siūlykite deleguotis rinkimams į prezidentus..čia ne juokais

paaiškino       2017-08-5 13:30

kad “V. Radžvilas pakilo iki ... protingo supratimo standartų”. Derėtų dar paaiškinti, ką reiškia “standartas” ir “standartinis filosofas”.

Skubėkite į Tiesos.lt: turime grynuolį!        2017-08-5 1:00

Jis pats At(si)skleidė  2017-08-4 12:10
100% eurokomjaunuolis! Tikras “pažanguolis”!
Mano džiaugsmas dėl etaloninio eurokomjaunuolio egzemplioriaus nuoširdus:
toliau žengti išties nėra kur - už mūsų Europa!
“Komunizmas – tai tarybų valdžia plius šalies elektrifikacija”,
o Atėnai, Roma ir Jeruzalė juk dar nebuvo elektrifikuoti
ir, neapšviesti Iljičiaus lemputės (Europos gėda!), skendėjo tamsybėse.
Dabar šviečia tik tie, kurie, kaip Hosė Manuelis Baroso ar Žanas Klodas Junkeris,
prisijungę prie marksisto Iljičiaus laido.
Tik ne Viduramžių riteriai - radžvilai.

Atskleidė       2017-08-4 12:10

už ką prof. Vytautas Radžvilas pasisako savo paskaitose:
a) Atėnai - proto viršenybė prieš aistras,
b) Roma - įstatymai grįsti teisingumu,
c) Jeruzalė - tikėjimas, viltis ir meilė.
O gal kažkas tikisi VU paversti Viduramžių Sorbona.
Jau skelbė Vilnių ir Šiaurės Atėnais ir Šiaurės Jeruzale.

taip       2017-08-3 17:56

Aš nemanau, kad Lietuvos politinis elitas siekia leisti žmogui gyventi taip, kaip žmogus nori. Jis siekia, kad žmogus gyventų pagal griežtai nubrėžiamą politrukams asmeniškai artimą naujųjų racionalizacijų kursą. Tik privertęs paklusti savuosius,  mūsų politinis elitas užsitarnauja pritarimą pas vadeliotojus. O kaip su pagarba?  Apsimeta, kad viskas gerai ir skendi pigiuose paslaugios žiniasklaidos įvaizdžiuose.
Klasika: tarnas geriausiu atveju ponui laiko špygą kišenėje. Atvirai ją parodo tik dar vargšesniam už save. Viešai ir drąsiai kalba ne tarnai.

Mylėti EUROPĄ, todėl kritikuoti ES multi-kulti       2017-08-3 15:46

Tie, kurie prof. Vytautą Radžvilą ir panašių pažiūrų žmones įvardija “EURO+SKEPTIKAIS”, sąmoningai(?) klaidina, tarsi nežinotų, kas yra tai,
kas Europą išties daro Europa - Atėnai (proto viršenybė prieš aistras ir geismus),
Roma (teisingumo dorybe grįsti įstatymai) ir Jeruzalė (tikėjimas, viltis ir meilė),
už kuriuos prof. Vytautas Radžvilas paskaitose visuomet pasisako,
kaip tikruosius Europos ir Vakarų civilizacijos ir vienybės pagrindus.
Tai “rausvų Briuselio peniukšlių” (Romualdo Ozolo išsireiškimas) leftizmas kyla iš “euro+skeptinių” nuostatų, kadangi būtent jie, dėl deklaruojamo reliatyvizmo(!),
yra skeptiškai(!) nusiteikę aukščiau įvardytų Europai bei Vakarų civilizacijai gyvastį teikiančių šaknų ir istorinio pamato atžvilgiu.
“ES” ir “EUROPA” yra skirtingi dalykai, todėl yra sąmoningas klaidinimas kritikuojančius pastarųjų metų ES politiką vadinti “euro+skeptikais”.
Besidomintiems idėjų raida yra akivaizdu, kad Briuselio eurointegratorių  stojimasis anapus gėrio ir blogio bei šių reliatyvinimas kaip tik ir yra nihilistinis judesys, liuciferinė, todėl apgaulinga, žmogaus sudievinimo pastanga.
Europos nihilistai dekonstruotojai skelbiasi esą tikrieji Europos integratoriai - ar ne metas nustoti tyčiotis iš sveiko proto? - Išlikimo instinktas būdingas ir tautoms bei Europos tėvų inicijuotai ir jų puoselėtai sąjungai.

galim nesvajoti       2017-08-3 13:04

kad kazkoks vadinamas ,,elitas” atkreips demesi i kazka kas jam nenaudinga.Jiems vertybes yra pelnas ir asmenines ambicijos.Paziurekim i Barouzo,buvusi maoista ,kuris pasibaigus kadencijai vadovauti ES persoko i didziausia banka,i arogantiska Junkeri,kuris staiga eme sakyti kalbas prancuziskai isiutes del Brexito(beje kaip Breznevas isgarsejes noru su visais buciuotis,gal kad neblaivus) ir tt.Niekeno nerinktai biurokratinei popieriu nesiotoju sutvei ne i nauda bet kokia kritika.Teisingai kazkas pastebejo-jei jie nebutu susikure sistemos kaip paimti is visuomenes pinigus-uz ju darba nieks grasio neduotu.O kiek dar ES pinigais seriamu neaiskiu organizacijeliu.Ka jie daro su Lenkija dabar,kuri yra pakankamai didele,kad butu pavojinga ju tvarkai ?Lenkai skundziasi,kad daugiau nei 75% ju spaudos vokieciu rankose(beje vokieciai i savo ziniasklaidos rinka ne anglu neisileido).Jie tegali iskelti tokius mankurtus kaip Makronas,nors jau dabar jo populiarumas krenta matant ka jis daro realybeje…

Pastebėjimas       2017-08-3 11:33

Prof. Saulius Arlauskas 2008 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose kandidatavo “Fronto” (socialistinė Lietuvos partija, 2008 m. įkurta Algirdo Paleckio) sąraše.

juokdariai       2017-08-3 9:55

kur jus ten iziurejote ES elita? Visai nuo stogo nusokote?

VaidasVDS       2017-08-3 8:28

Paimkime citatą:
“Ir versle, ir žiniasklaidoje sąžiningumas yra pirmaeilis dalykas. Su nesąžiningu verslininku niekas nenori turėti reikalų, teismai jį persekioja. Nesąžiningų straipsnių taip pat arba neskaito, arba jie atsiliepimuose susilaukia griežtos skaitytojų kritikos. Gal tik teismuose trūksta bylų.”
——
Šiek tiek atitrūkta nuo realybės.
Nors taip turėtų būti kiek nors normalesnėje valstybė, bet realybėje, deja, taip nėra. Žiniasklaida yra daugiausiai valdoma ir įtakojama verslo, bankinio ar ekonominio. Dar ji įtakojama politinio elito ir politinių bei verslo užsakymų vėzdu. Rašysi ne taip kaip reikia kažkam, negausi užsakymų, neišgyvensi, neprasimaitinsi, bankrutuosi ir pan.
Teismai persekioja nesąžiningus verslininkus arba nesąžiningus žurnalistus. Na taip turėtų būti. Bet iš tiesų tai labai priklauso nuo to, pas kokį teisėją pakliūna byla. Anksčiau legendos sklisdavo, kad štai kažkokio teisėjo neįmanoma papirkti ar prie jo “prieiti”. Pedofilijos bylos ir su ta istorija susijusių bylų tyrimas ir nagrinėjimas rodo, kad kažkokios įtakos teismams ir teisėjams daromos ir gana įtakingu (dideliu) mastu. Tiesa, buvo ir “netikėtų” teismų sprendimų ir dar gal bus ateityje, bet iki tikro pasitikėjimo teismais dar šviesmečiai. O jei iš tiesų naikinamos Teisės filosofijos katedros, tuomet pati teisingumo sąvoka ir teisingumo suvokimas atsiduria dideliame pavojuje.

Skaičiau       2017-08-3 8:04

gan susidomėjęs , sakyčiau, iki teiginio , tipo,kad ES ar tai yra ar tai turi gi būti SUVENERIŲ valstybių kažkokia sąjunga .


Rekomenduojame

Povilas Urbšys. Velniava slypi detalėse

Vytautas Vyšniauskas. Sustabdyti nacizmą gali tik nacionalizmas

Lidžita Kolosauskaitė. Pasaulinės galios tendencijos

Arnoldas Aleksandravičius. Mėgėjiškos Kremliaus klastotės

Geroji Žolinės Naujiena: Laiminga įtikėjusi

Algirdas Endriukaitis. Susidorojimo potekstė – ne demokratija ir procedūros, o Lietuvos valstybės likvidavimo judesys

Nuo bačkos. Dr. Nerijaus Mačiulio tiesa: progresą paneigti sunku – gyvename vis geriau ir geriau

Advokatas Saulius Dambrauskas Kauno merui V. Matijošaičiui: Išsaugokime unksmingąją seno miesto dvasią (papildyta)

Bronius Puzinavičius. Ar tikrai Lukiškių aikštė formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais?

Geroji Naujiena. „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Raimondo Kuodžio „laimės išklotinė“

Vytautas Vyšniauskas. Kas laukia kairiojo liberalizmo nūdien brandinamų vaisių?

Ekskomunika korumpuotiesiems ir mafijozams

Rimas Norvaiša. Kada mokyklose pradėsime mokyti matematikos?

Lesbiečių pora tapo populiaraus „Disney“ filmuko vaikams herojėmis

Verta prisiiminti. Aras Lukšas: Neramus 1935-ųjų rugpjūtis

Lietuva – tarp mažiausiai vaikais besirūpinančių pasiturinčių pasaulio šalių

Dalius Stancikas. Kūnas ir dvasia

Vytautas Radžvilas. Premjero ekonominės įžvalgos neabejotinai vertos Nobelio premijos

Vytautas Vyšniauskas. Demokratijos išbandymas sąžiningumu ir N. Putinaitės rusenanti veidmainystė

Kuo lietuvių ir užsienio auditorijai svarbus prezidentas Kazys Grinius?

Algimantas Rusteika. Nereformų metas

Bronislovas Burgis: mokytojai – niekinami ir pažeminti

Lietuva EK įteiks kone 39 tūkst. piliečių parašų už prigimtinę šeimos ir santuokos sampratą įtvirtinančius apibrėžimus

Sovietų pastangos panaikinti santuoką

Algimantas Zolubas. „Kryptis Lietuva“ – kada valstybės galvos liausis kiršinti tautą?

Audrius Jurgelevičius. Struktūrinės švietimo reformos „iš po skverno“ – mokytojams nulis eurų ir atleidimai!

Nerija Putinaitė susirūpino diskusijų kultūra: „Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių“ (papildyta)

Tyrimas: vis daugiau amerikiečių įžvelgia Rusijos grėsmę ir pritaria teiginiui, kad JAV turėtų ginti Baltijos šalis

Tomas Viluckas. Gyvenimą supratęs kaip atvirumą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.