Kultūros, kalbos, istorijos politika

Prof. Jonas Jasaitis. Darbo ir dorovės valstybė „trijų raidžių“ kontekste

Tiesos.lt redakcija   2022 m. vasario 3 d. 10:26

5     

    

Prof. Jonas Jasaitis. Darbo ir dorovės valstybė „trijų raidžių“ kontekste

Šie du žodžiai, vis dažniau minimi viešojoje erdvėje, iš tikrųjų išreiškia visuomenės lūkesčius. Valdžios blaškymasis tarp išgalvotų problemų negali nukreipti visuomenės dėmesio nuo to, kas svarbiausia. Jau net patys naiviausi asmenys, besididžiuojantys savo tariamu nesidomėjimu politika, nebepatikės, kad šių dienų Lietuvoje vienos tautinės bendrijos pretenzijos rašyti savo vardus ir pavardes taip, kaip rašė jų seneliai okupuotame ir nuo Lietuvos visą dvidešimtmetį atplėštame Vilniaus krašte arba kaip jas rašo gentainiai, gyvenantys kitose valstybėse, būtų svarbiausios.

Juo labiau nieko neįtikinsi, kad šių dienų šeima yra bet koks asmenų gyvenimas viename „namų ūkyje“, kad vaikai gali turėti dvi mamas ir nė vieno tėčio, o jei abu tėvai yra žinomi, tai vaikais vos ne nuo gimimo pasirūpins valdžios institucijos. Bet tėvų ir vaikų ryšiai yra prigimtiniai, pačios gamtos užkoduoti. Jų giliosios prasmės neatstos jokios „partnerystės“ ar „bandomosios santuokos“, nepakeis jokia „šunomanija“, šeškų, jūros kiaulyčių ar akvariumo žuvyčių auginimas. To neatstos net patys įmantriausi kompiuteriniai žaidimai ar bet kokios kitos simuliacijos.

Dar absurdiškesnę painiavą sukūrė dabartinės Seimo daugumos apsisprendimas įgrūsti į lietuvių kalbos raidyną tris papildomas raides: x, q ir w, aiškinant, kad tai neva padės globalizmo draskomame pasaulyje tiksliau užrašyti dokumentuose nelietuviškos kilmės pavardes ir tuoj pat šį veiksmą sekusi Lenkijos Prezidento padėka. Tačiau nėra jokių – nei teisinių, nei lingvistinių argumentų tokiam sprendimui pateisinti.

Lieka tik viena taktika, panaši į šiuo metu ištransliuotą kuriozišką situaciją, kai mokykloje buvo prekiaujama …liemenėlėmis. Pagrindinė šios istorijos veikėja, įleidusi prekiautojas, atsakė labai paprastai: „Matyt, tuo metu man aptemo protas…“

O taip tikrai būna: žmogelis iškrečia kvailystę, kurios niekaip pateisinti neįmanoma, bet ką bepadarysi: kas buvo, tas buvo. Belieka tik skubiai ieškoti, kaip išvengti pasekmių. Ir šiuo atveju galima tvirtai teigti, kad balsavusieji apie pasekmes net nepagalvojo, lyg būtų stipriai apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų arba neatsipeikėję nuo hipnozės. Akivaizdžiai pasikėsinta į Konstituciją: ne tik į valstybinės kalbos įstatymą, bet ir į valstybės teritorinį vientisumą. Įdomiausia tai, kad jokio sveiku protu suvokiamo adresato, kam šis sprendimas būtų naudingas, nėra.

Iš tų nelemtų trijų svetimų raidžių lenkų tautybės asmenims gali būti įdomi tik viena: w. Kitų dviejų kilmė nėra lenkiška. Visos tos trys raidės jau seniausiai naudojamos tiek matematikos, tiek fizikos, tiek ir kitų sričių tekstuose, ir niekam jokių problemų dėl to nekyla. Visos trys jau naudojamos (tik neaišku, teisėtai ar ne) Lietuvos registrų sistemoje. Vienintelė sritis, kur jų naudoti nėra jokio reikalo, yra asmenvardžių ir vietovardžių užrašymas Lietuvos Respublikos dokumentuose. Visi Seimo nariai puikiai žino, kad pasaulyje asmenvardžiai ir vietovardžiai užrašomi tik valstybine kalba.

Ši praktika galioja tiek didžiosiose, tiek ir mažosiose valstybėse ir niekas nepuola dėl to kaltinti nei JAV, nei JK, nei Jungtinių Tautų institucijų. Nebuvo nė vieno atvejo, kad JAV pastovaus gyventojo arba piliečio statusą gaunantis lenkas būtų reiškęs pretenzijas ir reikalavęs užrašyti jo vardą ir pavardę originalo kalba, t. y. naudojant lenkiško raidyno abėcėlę. O šiuo atveju Seimas neva labiausiai stengėsi spręsti jau senokai suveltą ir absoliučiai neteisingai traktuojamą lenkų tautybės Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymą. Tik taip galima suprasti Lenkijos Prezidento padėką.

Tačiau čia tenka pasakyti „STOP“ ir priminti, kad Lietuvos Seimas sprendė ne Lenkijos, o Lietuvos Respublikos piliečių teisių klausimą. Lietuvoje gyvenantys lenkai nėra Lenkijos piliečiai, nors kai kurie iš jų turi vadinamąją „lenko kortą“. Bet tai negali būti laikoma oficialiu asmens dokumentu ir jokių Lenkijos piliečio teisių Lietuvos piliečiui nesuteikia.

Vienintelė sritis, į kurį pretenduoja „lenko korta“, yra asmens tautybės, bet ne pilietybės klausimas, tačiau ir tai Lietuvoje nesuteikia šios kortos turėtojui jokių papildomų teisių ar privilegijų, nes tai yra kitos valstybės išduotas dokumentas, kuris nėra niekaip įteisintas Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentų sistemoje.

Absoliuti dauguma lenkais save laikančių asmenų niekada negyveno Lenkijoje, nėra atvažiavę iš šios valstybės ir neturi joje pastovios gyvenamosios vietos. Gana didelė jų dalis niekada nemokėjo taisyklingos literatūrinės lenkų kalbos. Jie save vadina „čionykščiais“ (tuteišiais) ir sako, kad kalba „paprastai“ („pu prostu“). Daugelis savo tautybę apibūdina kaip mišrią.

Pavyzdžiui, vienas iš tėvų laiko save baltarusiu (gudu), kitas priskiria save nutautėjusiems lietuviams („mano senelė kalbėjo lietuviškai“), bet sulenkėjusiems tuo metu, kai šis kraštas buvo Lenkijos okupuotas, todėl buvimas ne lenku kėlė didelių asmens saugumo problemų. O šiandien toks asmuo kažkodėl skelbiasi esąs lenku. Bandymas užrašyti vardus ir pavardes taip, kaip buvo reikalaujama Vilniaus krašto okupacijos laikotarpiu, reikštų buvusios okupacijos įteisinimą.

Nėra nė vieno atvejo, kad Lietuva būtų reikalavusi, jog Lenkija pakeistų savo valstybinės kalbos raidyną. Lenkija taip pat negalėjo teikti tokio reikalavimo Lietuvai. Tačiau jau kuris laikas turime iki šiol neužprotestuotus, t. y. antikonstitucinius Administracinio teismo nutarimus, kuriais Lietuva buvo įpareigota savo piliečių pavardes dokumentuose užrašyti ne valstybine kalba.

Vis dažniau matomi ir neteisėti dvikalbiai gatvių, miestelių ir net miestų pavadinimai, užrašyti taip, kaip tai buvo daroma Vilniaus krašto okupacijos laikotarpiu. Ir štai neseniai Administracinis teismas nusprendė, kad asmenys, dirbantys vietovėse, kuriose dauguma gyventojų laiko save ne lietuviais, mokėtų vietinę regiono kalbą. Kurią? Lenkų, rusų, baltarusių? Kol kas esą šis reikalavimas taikomas tik savivaldybių ir švietimo darbuotojams, tačiau netrukus gali paliesti ir kitas sritis: sveikatos ir socialinę apsaugą, teisėsaugą, kultūros įstaigų veiklą ir t. t.

Tai reiškia ne ką kitą, kaip valstybės teritorijos vientisumo pažeidimą. Tai reiškia, kad nebeskatinama valstybinės kalbos nemokančių piliečių integracija į valstybės gyvenimą. Palaukite, bet juk net teikiant pilietybės dokumentus vienas iš pagrindinių reikalavimų yra mokėti valstybinę kalbą ir gebėti ja naudotis. Ar ir šių taisyklių jau atsisakoma? Jau dabar matome, kad šių regionų gyventojai nuolat naudojasi Lenkijos ir Rusijos televizija bei kitomis žiniasklaidos priemonėmis, t. y. pastoviai gyvena kitų valstybių informacinėje erdvėje.

Ir tokia antivalstybinė praktika tęsiasi jau ne pirmą dešimtmetį. Tai reiškia, kad sudaromos prielaidos masiniam lietuvių tautybės asmenų išvarymui iš Vilniaus krašto, nes kas gali likti vietovėse, kuriose negali susirasti darbo. O tai ne kas kita, kaip 1989-1991 metų „autonomininkų“ užmačių įgyvendinimas.

Kodėl tokie Administracinio teismo nutarimai iki šiol liko neapsvarstyti aukštesnėse institucijose? Prezidentas, pasirašydamas tokį Seimo nutarimą, matyt, vadovavosi ekonomistams įprasta metodika: jei tokia didelė Seimo narių masė pasirinko valstybinės kalbos išdavikų rolę, tai jiems nepritarusio Prezidento veto būtų šios Seimo daugumos atmestas.

Apie tai, kad šį kartą labai skaudžiai smogta ir pačiam Prezidentui, buvo akivaizdu. Tokio kompromiso kelias veda tik į aklavietę. Visi, kurie tikėjosi Prezidento principingumo, liko nuvilti. Kodėl atmesti kiti, jau seniai žinomi asmenvardžių užrašymo būdai. Baltiškieji broliai latviai šį asmens norą realizuoja kitame paso puslapyje. O šiandieninė kompiuterinė technologija leidžia asmenvardžius užrašyti bet kurios pasaulio valstybės raidynu: kirilica, arabiškais ar kinų rašmenimis.

Visa tai, kas per pastarąsias savaites įvyko Seime ir Prezidentūroje, apžvalgininkai vienbalsiai įvertino pagal šlykštaus rusiško keiksmažodžio modelį: valdžia pasiuntė Lietuvos valstybinę kalbą ir jos teritorijos vientisumą „ant trijų raidžių“. Viešojoje erdvėje vėl sumirgėjo ir kiti trijų raidžių junginiai: KGB ir LKP.

Atsinaujinusi ir išverstais kailiais pasidabinusi LKP vėl pakilo į kovą labai grėsmingoje tarptautinėje situacijoje, kai nuo imperinių ambicijų apsvaigusi V. Putino Rusija bando perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją jau ne tik žemėlapiuose, bet ir tikrovėje – ginklu.

Didelė gyventojų dalis tokiu atveju bando pasirinkti tylėjimo ir apgaulingo „nesikišimo“ taktiką, tikėdamiesi, kad kruvinos agresijos cunamis jų nepalies.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Žodžio laisvė...       2022-02-3 18:18

Aš pati tik per didelius rūpesčius atsikračiau lenkiškos tautybės tik prieš dvidešimt metų.Vilniaus krašte lietuviai buvo visiški beteisiai žmonės.Čia buvo draudžiamos lietuviškos mokyklos,naikinamos lietuviškos skaityklos ir lietuviškos knygos.Lietuvis
čia neturėjo teisės pirkti žemės,prieš tai nepasikeitęs tautybės į lenko.Lietuvis čia neturėjo teisės dirbti valdiško darbo.Tas prakeiktas Pilsuckis sulaužė gyvenimus ir likimus Vilniaus okupuoto krašto lietuviams.Mano dėdės ir tetos galėjo lankyti tik lenkiškas mokyklas.Mano tėvukas gimęs 1905 metais lankė rusišką dar caro laikais mokyklą.Kiek suprantu ir prie caro nebuvo lietuviškų mokyklų,jei buvo uždraustas lietuviškas raštas.Tai knygnešiai ir atsirado tuomet,kai lietuviui buvo uždrausta būti lietuviu.Nenorėkime,kad vėl grįžtų siaubingi lietuviui laikai.O autonomininkai
ko siekė.To pačio.Uždrausti lietuviui normalų gyvenimą Vilniaus krašte.Man tik nesuprantama,kad autonomininkai nebuvo pasodinti į belangę.Jie ginklų dar nesudėjo.Ir visokios dobrovolskos įropojo į Seimą ir daro juodus Lietuvai darbus.

3,14š nx       2022-02-3 16:24

3,14š nx

apie istoriją       2022-02-3 15:07

Manau,labai iškalbingas lietuvių skaičiaus mažėjimas ir baltarusių skaičiaus augimas Vilniaus gubernijoje (jos rytinė riba ėjo netoli dabartinės Baltarusijos sostinės Minsko,netoli Petriškių miestelio) po 1863 metų sukilimo-nuo 50 proc.1962 m. iki 15 proc. 1909 metais ( praėjus ketveriems metams po lietuvių kalbos draudimo panaikinimo) ( Ethnic composition):
https://en.wikipedia.org/wiki/Vilna_Governorate
Skaičiau ,kad tai galimai lėmė ypač griežtas Vilniaus gybernijoje lietuvių kalbos ir mokyklų draudimas po sukilimo,lietuviai leisdavo vaikus į rusiškas ar lenkiškas mokyklas,todėl lietuvių slavėjimo procesas suintensyvėjo. Taip pat Rusijos caro valdžia po kiekvieno sukilimo nemažai lietuvių ištrėmė į Sibirą,į jų namus atkeldama rytinių gubernijų gyventojus. Ko gero, caro valdžios institucijoms prisipažinti esant lietuviu ,galimai reiškė uždarytas duris arba kilimą valstybinėje tarnyboje,tad,matyt, ne kiekvienas prisipažindavo esąs lietuvis.

Tiesa       2022-02-3 13:29

Tiesiai šviesiai-įvykdytas prolenkiškas valstybės perversmas.

apie istoriją       2022-02-3 11:31

“Visą dvidešimtmetį atplėštame Vilniaus krašte”. Tai kad po dvidešimties metu Lietuvai buvo grąžinta tik vakarinė Vilniaus krašto dalis.Teko skaityti,kad 1920 metais Lietuvos siena ėjo ties Maladečina, Lietuvai priklausė Gardinas.Lyda, Brėslauja, Suvalkai.
https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-respublika-1920-1940/#gallery1-8
Vilniaus gubernijos rytinė riba ėjo ties dabartiniu Baltarusijos Petriškių miesteliu.

Rekomenduojame

Almantas Stankūnas. I. Šimonytė arba apsimeta, arba nesupranta, kad Igničio veikla gali sukelti daug

Vytautas Sinica. Interviu Lenkijos televizijai (programa pasauliui anglų kalba) karo tematika

Edvardas Čiuldė. Ar iš tiesų mūsų tėvynainiai homoseksualai neturi Tėvynės?

Jonas Jasaitis. Žmonijos sunaikinimo scenarijai

Vidas Rachlevičius. Visas aktyvistes ir veikėjus reikėjo „pagrilinti”

Audrys Antanaitis: Valstybinės kalbos laukia sunkus metas

Borisas Johnsonas: Vokietija norėjo greito Ukrainos pralaimėjimo

Mirė Ukrainos disidentas Jurijus Šuchevičius

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt trečioji (Lapkričio 23 diena)

Almantas Stankūnas. Ar Generalinė Prokuratūra ir STT nesiims tirti klausimo dėl IGNITIS smulkiųjų akcininkų?

Dovilas Petkus. Kompensacijos žydams: susitaikymo aktas ar mokestis „Holokausto industrijai“?

Jonas Grigas. Mokslininkai ragina paskelbti 5G ryšių moratoriumą

Italijos valdžia skirs po 20 tūkst. eurų poroms, kurios tuoksis bažnyčiose

„Už balos“. Rinkimai-Lenkija-Iranas-Futbolas

J. Kaczynskis: Lenkija priešinsis neomarksistinei revoliucijai iš Vakarų

Danutė Šepetytė. Atsakymas lietuviui Audriui Antanaičiui

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt antroji (Lapkričio 22 diena)

Makronas: „Mums reikia vienos pasaulinės tvarkos“

Ar daugiakultūriškumas griauna Vakarų tautų tapatybes?

Vytautas Sinica. Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?

Vytautas Radžvilas. Paskutinis žodis – piliečių

Ramūnas Aušrotas. Klausimas Europos šalių kino forumas „Scanorama“ organizatoriams

Advokatė Zita Šličytė: Konstitucinis Teismas – ne vieta politikavimui

Edvardas Čiuldė. Kas jie tokie yra – tie naujieji europiečiai?

Paramą Ukrainai norėtų apriboti tik mažuma

Italijos vyriausybė tęs ginklų tiekimą Ukrainai ir 2023 metais

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimt pirmoji (Lapkričio 21 diena)

Anglų universitetai raginami „dekolonizuoti“ kursus: „nubudusiųjų imperializmas pasiekė didžiulį, kvapą gniaužiantį mastą“

Karas Ukrainoje. Du šimtai septyniasdešimtoji (Lapkričio 20 diena)

XXIV sekmadienis po Sekminių: Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.