Socialinė politika, Ugdymo politika, Šeimos politika, Vaiko teisių apsaugos tarnybos

Prof. Ilona Tamutienė. Girtaujančių tėvų vaikai – apleisti ir ignoruojami

Tiesos.lt siūlo   2017 m. birželio 1 d. 12:24

6     

    

Prof. Ilona Tamutienė. Girtaujančių tėvų vaikai – apleisti ir ignoruojami

Tarptautinės vaiko dienos proga dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto profesorės Ilonos Tamutienės straipsniu, pasakojančiu apie jos atlikto tyrimo rezultatus, kurie ne tik atskleidžia traumuojančias vaikų, augančių alkoholiu piktnaudžiaujančių tėvų šeimose, patirtis, bet ir ne mažiau skaudinantį aplinkinių abejingumą, kuris tik dar labiau sustiprina jų apleistumo jausmą.

vdu.lt

Girta motina grasina iššokti pro devynaukščio langą, mažametis sūnus laiko ją už plaukų ir maldauja nešokti. Mergaitė, kurios tėtis kiekvieną vakarą gėrė alų, o girtas gąsdindavo, kad nusižudys, vieną dieną jį randa pasikorusį. Girta motina su girtu draugu mirtinai mergaitės akivaizdoje užspardo sugėrovą… Tai – tik keletas iš daugybės epizodų, kuriuos kasdien tenka patirti vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose, tačiau Lietuva iki šiol ignoruoja šias patirtis, o vaikai praranda vaikystę.

Nuo vasario iki balandžio mėnesio Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykdėme tyrimą, kuriame buvo apklaustos kelios dešimtys vaikų, turinčių tėvų arba jų partnerių, kurie piktnaudžiauja alkoholiu. Tyrimu buvo siekta ne tik atskleisti vaikų patirtis ir problemas, su kuriomis jie susiduria dėl tėvų gėrimo, bet ir išsiaiškinti, ar specialistai įgalina vaikus atskleisti tą žalą, kurią jiems padaro girtaujantis tėvas ar motina.

„Pagalvoju, aš turiu būti geras vaikas, tada jis negers“, – pasakojo vienas iš apklaustų vaikų. „Dažniausiai būdavau alkana, mama visai negamindavo valgyti. Kai jie vartodavo, kartais išvydavo mane į lauką. Dažniausiai iki vakaro sėdėdavau ant suoliuko. Namuose dažnai vykdavo muštynės, mačiau tikrai daug smurto. Jaučiausi apleista ir neprižiūrėta“, – siaubingais prisiminimais dalinosi viena mergaitė.

Visi tyrimo metu apklausti vaikai yra patyrę apleistumą, tai yra, jausmą, kad tu iš tikrųjų niekam nerūpi, ir su tuo susijusį ne tik materialių dalykų, bet ir saugumo, dėmesio trūkumą. Jie visi be išimties svajoja, kad girtaujantis skriaudikas negyventų su jais, kad motinos išsiskirtų su geriančiais ir smurtaujančiais vyrais, kad motinos ar tėvai nustotų gerti, kad jie galėtų gyventi šeimose, kuriose būtų saugūs ir mylimi.

„Kai girti tėvai barasi, mušasi, aš verkiu, labai bijau, kad manęs, mano sesės nenuskriaustų, kad neužmuštų mamos“, – nuogąstavo vienas vaikas. „Kai mama prisigeria, ji daro nesąmones, barasi su patėviu, bėga iš namų, mėgina žudytis. Man labai baisu“, – atviravo kitas.

Kai kurie vaikai tyliai kenčia, kai kurie maištauja, kai kurie save žaloja gerdami alkoholį ar vartodami narkotikus, kai kurie mėgino žudytis arba galvojo apie tai… Maištaujančius drausmina policija, vaikų teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, mokyklos darbuotojai… Nemaištaujantys, gerai besimokantys niekam nekelia problemų – jie lieka nematomi.

Vaikai neprisiminė, kad kada nors suaugusieji asmeniškai būtų paklausę apie jų bėdas, pasiūlę pagalbą. Vienintelė išimtis – vieną mergaitę nuo savižudybės išgelbėjo psichologė ir medikai.

Vaikai verčiami meluoti ir slėpti tėvų girtavimą

Kitose šalyse atlikti tyrimai leidžia teigti, kad žalojančios vaikystės patirties atskleidimas, kalbėjimas apie tai, yra labai svarbus ir turi gydantį poveikį tiek vis dar vaikystėje, tiek jau suaugus: tai yra pirminis pagalbos proceso etapas.

Mūsų tyrimas parodė, kad Lietuvoje piktnaudžiaujančių alkoholiu tėvų vaikams labai sunku kalbėti apie namuose patiriamus sunkumus, žalojančias patirtis. Paprastai vaikai pirmi nepradeda pokalbio apie tai, slepia, kad namuose kažkas blogai. Gėda ir baimė laiko vaiką susikausčiusį savyje. Akivaizdu, kad ši gėda yra susijusi su stigma dėl tėvų alkoholizmo problemų šeimoje. Paklaustas, ar apie tėvų girtavimo bėdas kalbasi su kitais žmonėmis, vienas iš vaikų prisipažino, kad drovisi, net ir geriausiai draugei nesako – bijo, kad šaipysis, pasakys kitiems.

Vaikų baimė kyla iš įsitikinimo, kad kiti jų nesupras: tėvai dar labiau skriaus už tai, kad atskleidė jų nepriežiūrą ir smurtą, o pagalbos darbuotojai papasakos kitiems apie jų bėdas arba paims į globos namus, atskirs nuo mamos. Vaikus spaudžia tėvai, kad nepasakotų apie šeimos problemas. Kadangi formaliai su visų apklaustųjų šeimomis dirbo socialiniai darbuotojai, spaudimas nepasakoti privataus gyvenimo ir patiriamų sunkumų gali būti siejamas su baime, kad vaikai bus paimti iš šeimų arba kad šeimos dėl girtavimo negaus tiesioginių išmokų. Tokiu atveju tėvai ne tik neapsaugo vaiko, bet dar ir užkerta kelius jam ieškoti pagalbos.

Pavyzdžiui, viena mergaitė, kuri patiria girtaujančio patėvio smurtą, buvo verčiama motinos meluoti apie tai. „Atsimenu, net ant akies mėlynę buvo padaręs. Matė mokytoja, klasiokai. Klausė, kas mušė, turėjau pasakyti, kad brolis žaislą metė. Mama taip liepė sakyti“, – pasakojo vaikas. Mokytoja patikėjo, patėvis toliau smurtauja, o mama nereaguoja… Vaikai verčiami nieko nepasakoti ir kitiems giminaičiams. Mergaitė, kuri kenčia psichologinį ir fizinį smurtą nuo motinos ir jos geriančio draugo, buvo sudrausminta neatvirauti ne tik socialinei darbuotojai, bet ir močiutei: „Mama neleidžia, nes paskui prišnekės ten socialinei, dar kažką. Ji taip myli tą draugą, kad dėl jo neleidžia nieko sakyti. Labai norisi, kad socialinė sužinotų ir apgintų mane“, – sakė vaikas.

Vaikams nepaprastai sunku su svetimais suaugusiais kalbėti apie savo sunkumus dėl tėvų girtavimo – neretai jie prabyla tik įstumti į nepaprastai sunkią padėtį, neturėdami kito pasirinkimo. Pavyzdžiui, viena iš mergaičių prakalbo tik tuomet, kai mama ją išvarė žiemą neapsirengusią iš namų.

Labai retas kuris vaikas išdrįsta apie tai prabilti pirmas, jiems tai labai sunku. Mokyklų pedagogams, psichologams, socialiniams darbuotojams, vaiko teisių specialistams, policijos pareigūnams, vaikų giminaičiams ir kaimynams linkiu būti žmogiškesniais, pastebėti vaiko bėdas, sunkumus, juos išklausyti, suprasti ir jais tikėti, pagal galimybes pasiūlyti pagalbą, padėti. Vaikų, ypač vyresniųjų, patirtys atskleidžia, kad kai kurie iš jų augo visuomenėje, kurioje suaugusieji niekada neatsisuka į vaiką, nepaklausia, nei kokius sunkumus jis išgyvena, nei pasiūlo pagalbą.

Vien finansavimas ir etatų didinimas nepadės

Pagrindinė tyrimo išvada – rizikos grupės šeimos identifikavimas ir įrašymas į įskaitą neturi tiesioginio ryšio su vaikų patiriamų sunkumų atskleidimu ir jų apsauga. Kitaip tariant, pagalbos darbuotojai – įskaitant socialinius darbuotojus, mokyklos psichologus, auklėtojus, socialinius pedagogus, vaiko teisių apsaugos specialistus, policijos pareigūnus, medikus – nesigilina ir nekreipia dėmesio į vaikų patiriamus sunkumus.

Socialiniai darbuotojai, vaiko teisių specialistai ir policijos pareigūnai yra susitelkę ties kompleksinėmis suaugusiųjų problemomis ir tikėtina, kad dėl nepakankamo profesinio pasirengimo, negeba atpažinti vaiko sunkumų, nesigilina, ignoruoja vaikų patiriamas žalas, net kai jos akivaizdžios. Reikėtų atskirai ištirti, kodėl susidarė tokia situacija, kad pagalba socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams yra neveiksminga.

Tyrimas parodė, kad sunkumus išgyvenantys vaikai yra apleisti suaugusiųjų, jie negauna deramos pagalbos. Išimtis – Vaikų dienos centrai, teikiantys tęstinę pagalbą, tačiau jų vaidmenį reikėtų aptarti atskirai. Pirmiausia reikia pripažinti egzistuojančią problemą. Net ir ženkliai padidinus finansavimą, nekeičiant profesionalų parengimo, išlaikant tas pačias darbo tradicijas, vaikų padėtis negerės. Todėl pirma reikia stiprinti pedagogų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos specialistų, policijos pareigūnų, medikų profesinį parengimą ir kelti jau dirbančių kvalifikaciją. Jie turi gebėti atpažinti žlugdančią vaikystės patirtį ir adekvačiai padėti vaikui. Tėvai taip pat turi būti mokomi palaikančios tėvystės įgūdžių.

Vaikystės traumų mastai Lietuvoje – labai dideli
Mūsų atliktas tyrimas tiesiogiai įrodo žlugdančių vaikystės patirčių poveikį. Tai patirtys, siejamos su vaikystėje patirtais skaudžiais išgyvenimais, tokiais kaip nepriežiūra, prievarta, patyčios, netektis, artimų žmonių alkoholio, narkotikų vartojimas, smurtas artimoje aplinkoje. Pastarųjų metų tyrimai rodo labai akivaizdų ryšį tarp žlugdančios vaikystės patirties ir daugybės klinikinių, visuomenės sveikatos ir socialinių problemų, kurios tęsiasi ir suaugusio žmogaus gyvenime. Nustatyta, kad dėl tokių patirčių, kai nepriežiūra, prievarta ir kiti trauminiai įvykiai tęsėsi ilgai, gyvenimo trukmė sutrumpėja net 20 metų. Negana to, šios patirtys turi tiesioginį ryšį ir su savižudybėmis.

Žlugdančios vaikystės patirties tyrimus 1985 m. pradėjo mokslininkas V. J. Felittis su kolegomis, konstatuodamas aiškius priežastinius tokios patirties ryšius su bloga suaugusio žmogaus sveikata. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nuo 2009 m. deda pastangas, kad atskleistų žlugdančios vaikystės patirties naštą. Kanados, Kinijos, Šveicarijos, Tailando ir kitų šalių mokslininkai suvienijo jėgas, siekdami mokslu grįstų įrodymų, jų sklaidos ir šio reiškinio prevencijos. Vykdomas žlugdančios vaikystės patirties tyrimas yra vienas plačiausių pasaulyje ir susieja ją su pagrindinėmis visuomenės sveikatos problemomis. Šis tyrimas moksliniais įrodymais pagrindė kaupiamojo streso, biologinį bei genetinį ir epigenetinį modelius, aiškinančius priežastinius ryšius tarp žlugdančios vaikystės patirties ir sveikatos bei socialinių problemų, mirčių vėlesniame amžiuje.

Tyrime panaudotas kaupiamojo streso modelis atskleidė, kad susikaupusi žlugdanti vaikystės patirtis daro tiesioginę įtaką suaugusiojo amžiuje labiausiai paplitusioms ligoms, tarp jų – išeminei širdies ligai, vėžiui, lėtinėms plaučių ligoms ir pan., taip pat prastos sveikatos rizikos veiksniams (rūkymas, alkoholio, narkotikų vartojimas ir kt.), psichinei sveikatai (depresija, nerimas, miego sutrikimai ir kt), seksualinės ir reprodukcinės sveikatos sutrikimams (ankstyvi lytiniai santykiai, seksualinis nepasitenkinimas, paauglių nėštumas ir kt.), bendroms sveikatos ir socialinėms problemoms (padidintas stresas, pablogėjusi darbinė veikla, santykių problemos, rizika būti auka arba skriaudiku, ankstyvas šeimos narių mirtingumas).

Tuo tarpu biologinis modelis atskleidė mokslinius įrodymus, kaip žlugdanti vaikystės patirtis sutrikdo nervinės sistemos vystymąsi. Ji paveikia į stresą reaguojančių sistemų vystymąsi, o to liekamieji reiškiniai besivystančioms smegenims vėliau paveikia daugelį žmogaus funkcijų suaugusiojo amžiuje, įskaitant emocijų reguliavimą, priklausomybės ligas, seksualumą, atmintį, agresiją, susijaudinimą. Žlugdanti vaikystės patirtis paveikia smegenų vystymąsi aktyvuodama atsaką į stresą, žmonėms sunku atsipalaiduoti, jie būna nuolatinio budrumo būsenoje, kas vėliau turi ypač didelę reikšmę sveikatos blogėjimui ir socialiniams ryšiams.

Genetinis ir epigenetinis modelis (tai yra, kaip genomo funkcijas valdo aplinka) paaiškina, kaip tokios patirtys yra perduodamos iš kartos į kartą. Sparčiai gausėja epidemiologinių įrodymų, kad genotipai gali keisti jautrumą aplinkos nelaimėms. Genų ir patirties sąveikos tyrimai parodė, kad ankstyva vaikystės patirtis paveikia genomo raišką, kas reiškia, kad žmonės gali daryti įtaką savo genetinio kodo veiklai priklausomai nuo gyvenimo sąlygų ir netgi kartais perduoti šiuos pokyčius savo palikuonims. Jau yra atlikta daug žadančių tyrimų apie genų ir nelaimių sąveiką ir epigenetinius mechanizmus, per kuriuos gyvenimo patirtis gali keisti elgesį ir fiziologinius atsakus į kūdikystės ir vaikystės gyvenimo stresorius.

Reikia priminti, kad žlugdančios vaikystės patirties mastai Lietuvoje greičiausiai yra labai dideli, nes vaikai yra vieni nelaimingiausių pasaulyje, mokyklose patyčių paplitimo mastas vienas iš aukščiausių, o vaikų patiriami sunkumai – vieni didžiausių. Problema liečia itin daug vaikų, ne vien tik augančius vadinamose socialinės rizikos šeimose.

Moksliniai įrodymai ne tik pateikia neigiamas žlugdančias vaikystės patirtis, bet kartu deda pradžią vilčiai, kad šios patirtys bus įvertintos ir imamasi atitinkamų pagalbos priemonių. Kaupiamojo streso modelio kontekste svarbu suprasti ne tik tai, kad stresas kaupiasi, bet ir tai, kad problema gali būti sprendžiama per išsikalbėjimą. Biologinis modelis mus įpareigoja imtis visų vaikystės apsaugos priemonių, kad nebūtų žalojamas vaiko nervų sistemos vystymasis. Tai liečia ne tik socialinės rizikos šeimas, bet ir vadinamąją pagalbos sistemą. Įrodyta, kad kūdikių ir vaikų namai prisideda prie žlugdančių vaikystės patirčių. Suvokimas, kad genomo funkcijas valdo aplinka, mums suteikia ne tik žinių apie tokių patirčių perdavimą tarp kartų, bet ir įrodymus, kad priešingi rezultatai perduodami gerinant aplinką.

P. S. Padėka. Ypatingai dėkoju vaikams, kurie dalyvavo tyrime, dalijosi savo patirtimi. Ačiū Kauno miesto socialinių paslaugų centrui, Vilijampolės vaikų dienos centro bendruomenei, kurie sudarė palankias sąlygas atlikti tyrimą. Ačiū motinoms ir tėvams, sutikusiems, kad vaikai dalyvautų tyrime. Labai ačiū Birutei Jogaitei, VDU doktorantei, už pagalbą atliekant interviu.

Trumpai apie autorę: prof. Ilona Tamutienė yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorė.

vdu.lt

P. P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Tyrimas puiku, o be tyrimo taip jau nieko ir nebeg       2017-06-2 0:35

“Todėl pirma reikia stiprinti pedagogų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių apsaugos specialistų, policijos pareigūnų, medikų profesinį parengimą ir kelti jau dirbančių kvalifikaciją”
Žinot, labai atvirai pasakau, kad aukščiau pateikta rekomendacija primena tarybinių laikų šūkius spalio revoliucijos eitynių metu, pvz., “būtina kelti melžėjų, audėjų, fabrikų inžinierių kvalifikaciją ir profesinį parengimą!”.
Kas kels tą kvalifikaciją? Už kokius pinigus kels? Atsakau: pagal gilias paskutinių 25 metų tradicijas ir patirtį kels tos pačios žobienės už tuos pačius europinių projektų pinigus. Matysim vėl tas pačias skaidres su šūkiais ir valgysim dovanotus pietus (geriausiu atveju). O realybė liks ta pati, sistema liks ta pati, savo esme esanti abuoja ir neempatiška šalia esančiam. Nesvarbu, vaikas tai, neįgalusis ar senyvas žmogus. Dirbantys tiek su vaikais, tiek su kitais paramos stokojančiais, yra nuovokūs, išradingi, dažnai menkiausiomis sąnaudomis padarantys daugiau negu kad padaroma mėtant pinigus tuštiems kvalifikacijų kėlimams. Pati sistema turi trūkumų - nėra socialinės paramos, priežiūros tęstinumo, perimamumo, yra daug formalaus bendradarbiavimo tarp visų būtinų kiekvienu atveju galbūt skirtingų institucijų. Medikai sau, soc pagalba sau, o vaikas be galvos. Kaltas kaip visada šeštas - socialinis darbuotojas. Tiesiog jau tokios tradicijos, deja. Na ką, lieka palinkėti visiems ramios nakties, šilto patalo…

kad nekankintų šalčiu ir badu       2017-06-1 18:37

iš viso bedarbiams ir minimumininkams turėtų būti uždrausta turėti vaikų ir juos kankinti šalčiu, bdau o iš turinčių - atimti

Girtaujantys       2017-06-1 17:37

pokario tėvai buvo matę karą,daug jų buvo fronte,kiti partizanų laikus matė,todėl jie taip pat su pažeistu genomu,kurį perdavė vaikams.Tie vaikai jau dabar tėvai.Atsimenu,kaip tremtiniai kaimynai grįžo iš Sibiro ir   tėvas gėrė,mama atbėgdavo pas mus slėptis ,kai jam užeidavo baltoji karštinė ir jis atsidurdavo Žiegždriuose.Nors ir mūsų tėvas gėrė,nes buvo kare,tačiau turėjo smetoniškus aristokratiškus įsitikinimus,buvo labai tolerantiškas.Daug ką  gali amortizuoti moralė ir gera valia.Be to ,jie lankė bažnyčią,giedojo.

jei turit sąžinę       2017-06-1 15:34

vaikų Lietuvai nereikia - sunaikino apie milijoną darbo vietų, darbo nėra, jei gauni darbą tai už minimumą ... tėvai geria iš nevilties… Pasiimkit tuos vaikus - minimumininkai nepajėgia jų išmaitinti, suteikti stogą virš galvos, pasirūpinti namų apkūrenimu… Jei dar turit sąžinę - gelbėkit bedarbių ir minimumininkų vaikus.

taip       2017-06-1 14:41

Pagaliau prabilta apie esmes. Mes iš ten, iš sužalotos genetikos gelmių.  Yra vilties, kai atskleidžiama tiesa, kai suvokiama, kas ir kodėl. Reiks ilgo laiko.

Komentatorius       2017-06-1 12:33

O Karbauskiui su Veryga rūpi, kad vyno teatrų kavinėse nebūtų.
Alkoholikų terorizuojamų, žalojamų ir žudomų vaikų gynimui reikia sąžinės ir proto. Deja, šitų dalykų pas valdžiažmogius mažoka…


Rekomenduojame

Algimantas Rusteika. Dinozauro prisiminimai apie ateitį

Vidmanto Valiušaičio replika apie Tomo Venclovos logiką ·

Vyskupas Jonas Kauneckas: Matoma neteisybė padarė kovotoju

Geroji Žolinės Naujiena: Palaiminta įtikėjusi!

Andrius Švarplys. Šiame techno-totalitariniame pasaulyje arba esi kritiškas, arba esi vergas

Vytautas Radžvilas apie Jono Noreikos atminimo lentos sunaikinimą

Vytautas Sinica. Miliūtės „Teisės žinoti“ apžvalga

Petras Plumpa. Laisvė ieško gyvenimo tikslo

Šiaulių valdininkų patyčios iš miestelėnų: iškirs ne 108, o 103 liepas ir pavadins tai „komp­ro­mi­su“

Liudvikas Jakimavičius. Patogus ir saugus diskursas

Gitanas Nausėda: sprendimus dėl istorinių asmenybių įamžinimo turi priimti ne merai

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.