Įžvalgos

Prof. Eugenijus Jovaiša. Švietimas ir nacionalinis saugumas

Tiesos.lt redakcija   2017 m. kovo 19 d. 15:36

17     

    

Prof. Eugenijus Jovaiša. Švietimas ir nacionalinis saugumas

Praėjusių metų vasarą paskelbus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos švietimo programą daug kam galėjo kilti ir iš tiesų kilo klausimas, kodėl švietimas joje įvardintas svarbiausia nacionalinio saugumo dalimi. Galvodami apie tai, kaip turėtų atrodyti ir kokius tikslus sau kelti Lietuvos švietimo sistema, negalime pamesti iš akiračio šios nuostatos ar likti jos nesupratę.

Taigi kokia prasme švietimas skleidžiasi kaip nacionalinio saugumo dėmuo? Mažiausiai trejopai.

Visų pirma, švietimo sistema egzistuoja ne tik žinioms ir gebėjimams suteikti, tačiau ir vertybinėms nuostatoms ugdyti. Mokyklą baigęs absolventas turi būti ne tik gavęs išsilavinimą, tačiau ir kultūringas, aukštus moralinius idealus sau keliantis žmogus bei geras savo valstybės pilietis.

Ką reiškia geras pilietis? Galima svarstyti įvairiai, bet jokia samprata neapsieis be trijų esminių dalykų: tapatinimosi su savo valstybe, ištikimybės jai ir pilietinio aktyvumo. Visiems šiems aspektams tiesiogiai pasitarnauja mokykla, ypač per istorijos, literatūros, pilietinio ugdymo, o – jeigu tokios atsiras – ir per etninės kultūros, šalies gynybai skirtas pamokas.

Švietimas ryšiui su tauta ir valstybe

Pradėkime nuo tapatumo. Švietimas turi visą asortimentą priemonių ugdyti prisirišimą prie savo tautos ir valstybės, stiprinti bendro likimo jausmą. Tautos tapatumas yra fundamentaliai svarbus ir būtinas valstybei daugeliu aspektų – juos paliesime toliau. Tačiau verta pabrėžti, kad sociologai tai pripažįsta vienu iš emigraciją stabdančių veiksnių. Kuo stipresnis ryšys žmogų sieja su bendruomene, gimtąja aplinka, kalba, žeme, kuo stipresnis jo istorinio tęstinumo jausmas, tuo sunkesnis yra jo pasirinkimas emigruoti.

Ir Lietuvoje neseniai daryti tyrimai aiškiai parodė tiesioginį ryšį tarp domėjimosi savo šalies istorija, istorinio bendrumo jausmo ir noro savo gyvenimą kurti Lietuvoje, taip pat ir noro, kad Lietuvoje pasiliktų vaikai ir anūkai. Kuo silpnesnis istorinio bendrumo jausmas, tuo silpnesnė ir ši į ateitį nukreipta nuostata.

Žinoma, šios nuostatos susiduria su atšiauria socialine realybe. Gerai žinome, kad lietuvių tautos išsivaikščiojimą lemia, visų pirma, ekonominiai dalykai, nepalankios gyvenimo sąlygos. Tačiau jei lemtų tik tai ir nebūtų prisirišimo, anksčiau ar vėliau visi iš neturtingų šalių pabėgtų į turtingas. Tai ypač svarbu suprasti Lietuvai.

Ar tai reiškia, kad visada būsime emigrantų šalis? Jokiu būdu. Vienas iš pagrindinių sulaikančių nuo emigracijos veiksnių yra prisirišimas prie savo šalies ir nuo jo neatsiejamas pasiryžimas ne susitaikyti su esama padėtimi, o dalyvauti keičiant ir kuriant geresnę savo šalies ateitį. Galime matyti, koks ryškus šis pasiryžimas buvo XX amžiaus pradžios iš kaimo kilusios, geriausiuose Europos universitetuose mokslus baigusios, bet be jokių abejonių kurti Lietuvos grįžusios jaunosios lietuvių inteligentijos gretose.

Šiandien, faktinio Lietuvos išsivaikščiojimo akivaizdoje, kai gyventojų skaičiaus praradimai po Nepriklausomybės atkūrimo pasiekė šimtus tūkstančių žmonių, nebegali būti abejonės, kad masinė emigracija yra iššūkis šalies nacionaliniam saugumui.

Valstybė egzistuoja dėl ją kuriančios tautos ir dar Žanas Žakas Ruso labai aiškiai sakė, kad niekas geriau už gyventojų skaičiaus dinamiką nesignalizuoja apie tai, kaip valstybei sekasi vykdyti savo pagrindinę misiją ir pateisinti savo buvimą. Jeigu tauta nebenori gyventi savo šalyje, pati nepriklausomybė ima prarasti aiškią prasmę.

Įsivaizduodami teorinę situaciją, kai valstybė išsaugo nepriklausomybę, tačiau nelieka tautos, kuriai tos nepriklausomybės reikėjo, galima geriausiai suprasti, kad ne valstybė yra tikslas savaime. Tikslas yra valstybė su savo tauta.

Taigi tautos išsivaikščiojimas pasaulyje yra grėsmė jos fiziniam išlikimui, o jos fizinis išnykimas – grėsmė nacionaliniam saugumui. Kiek švietimas gali padėti ugdyti prisirišimą, bendrumo jausmą ir kitas emigraciją stabdančias nuostatas, tiek jis tiesiogiai prisideda prie nacionalinio saugumo iššūkių sprendimo.

Švietimas šalies gynybai

Tačiau tai tik vienas aspektas. Ko gero, dar aiškesnis yra švietimo vaidmuo ugdant lojalumą ir pasiaukojimą valstybei, bendrai vadintiną patriotizmu. Juk patriotizmas – meilė savo šaliai, bet meilė ne bet kokia, o įpareigojanti. Apmaudu ir keistina tai, kad mūsų žodyne patriotizmą išstūmė siauresnio pobūdžio terminas – pilietiškumas.

Seniai žinoma, kad patriotinės nuostatos stiprina visuomenės saitus, piliečių motyvaciją stengtis dėl savo šalies, o kraštutiniu atveju – ją ginti. Nusiteikimas kurti savo šalį, dėl jos stengtis ir galbūt aukoti dalį asmeninės gerovės dėl galimybės matyti savo indėlį į bendrą gerovę glaudžiai susijęs su tuo, ką jau aptarėme kalbėdami apie emigraciją. Tačiau dar svarbesnis, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje ir realios grėsmės akivaizdoje, yra šalies gynybos klausimas.

Paaukoti gyvybę yra pats didžiausias ir žiauriausias valstybės reikalavimas savo piliečiams, tačiau kad ir kiek globalėtų ir modernizuotųsi pasaulis, be šio reikalavimo negali egzistuoti jokia valstybė, jokia taika ir joks stabilumas. Tačiau ir vėl kyla klausimas: kodėl visi nepabėgame nuo šios prievolės, kai Tėvynė šaukia? Sulaiko ne naudos skaičiavimas, o pareigos jausmas, kurį reikia kryptingai ugdyti.

Jei mūsų jaunuoliai pagalvoja apie gėdą, kuri apimtų prieš draugus ir artimuosius atsisakius ginti savo šalį, tai tik todėl, kad toks suvokimas buvo išugdytas – šeimoje, mokykloje arba kitais viešosios erdvės, meno kūrinių ir žiniasklaidos įtaigos būdais. Niekas negimė patriotu, bet kiekvienas gali juo tapti teisingai ugdančioje švietimo sistemoje.

Akivaizdu, kad tam pasitarnauja visų pirma istorijos pamokos. Nėra geresnio mokytojo nei pavyzdys, o niekur negalima rasti geresnio aukos už šalies laisvę pavyzdžio nei Lietuvos istorijoje.

Ne paslaptis, kad mūsų dienų istorijos mokymas yra kiek paklydęs tarp savo funkcijų. Viena vertus, neįmanoma išsižadėti pirminės istorijos funkcijos praeities pavyzdžiais ugdyti dorybes, tarp jų – ir patriotizmą. Kita vertus, toks „plutarchiškas“ mokymas laikomas pasenusiu, o naujasis tikslas yra analitiniai, apibendrinimo, kritiškumo ir kiti gebėjimai, kuriuos ugdo istorijos šaltinių analizė ir visuminis skirtingų istorijos procesų vertinimas.

Neabejoju, kad šie tikslai gali ir turi būti suderinami, o nuo dorybes ugdančios funkcijos istorijos mokslas niekur negali pabėgti. Į pagalbą jam ateiti galėtų su šalies gynimu susijusios pamokos, ruošiančios ne tik fiziškai, bet ir mentaliai, formuojančios teisingą atsakingo bendruomenės nario, o ne abejingo individo požiūrį į šalies gynybą.

Šias nuostatas ir atsakomybę už valstybingumo, teritorijos, kultūros ir tapatybės išsaugojimą jau dabar numato ir turėtų formuoti pilietinio ugdymo pamokos, tačiau naujoje bendrojoje pilietinio ugdymo programoje tam skiriamas dėmesys ir mokymo laikas nepagrįstai sumažintas. Būtina suteikti šiam ugdymo aspektui deramą vaidmenį ir numatytus tikslus paversti realiu pamokų turiniu.

Atlikdamas šį darbą Lietuvos švietimas neabejotinai taip pat sprendžia ir ateityje dar labiau spręs nacionalinio saugumo klausimą.

Švietimas kaip programa ateičiai kurti

Tačiau ginti reikia ne tik šalies teritoriją nuo karinės grėsmės. Saugumo studijos seniai kalba ir apie kultūrines grėsmes, apie iššūkius, kuriuos globali aplinka arba, pridėčiau, pačios valstybės apsileidimas, gali mesti šalies tapatumo, gyvybingos kultūros ir savitų, nekonformistinių vertybinių nuostatų išsaugojimui. Švietimas tad tarnauja ir kaip priemonė ugdyti nacionalinį tapatumą ir kultūrą. Galbūt šis uždavinys yra sunkiausiai paaiškinamas.

Tautos apsisprendimo teisė, kuria rėmėsi visos modernios valstybės, o tarp jų – ir Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuva, yra pagrįsta logika, jog kiekvienai tautai išlikti ir vystytis yra reikalingi namai, kur ji būtų šeimininkė ir galiotų jos pačios nusistatytos bendrabūvio taisyklės.

Valstybės buvimo prasmė tad yra sukurti saugią erdvę tautos egzistavimui ir jos kultūros sklaidai. Nėra prasmės ginti valstybės, jei ta valstybė atsisako pamatinės savo misijos. Net ir fiziškai apginta tokia valstybė išnyks, nes neatliks savo misijos ir neteks tapatumo. Valstybė egzistuoja tautai, o ne tauta valstybei. Valstybės gynimas yra visų pirma gynimas ne šalies ekonomikos, darbo vietų ir pastatų, net ne teisių ir laisvių, o galimybės išsaugoti savitą gyvenimo būdą, mąstymą, pasaulėžiūrą, kultūrą ir viską, kas daro Lietuva ja pačia, o jos piliečius – politinės tautos nariais.

Kultūra ir kūrybinės žmogaus ir tautos galios rengiamos ir per kartas atsinaujina mokykloje. Aukštoji kultūra ir jos šedevrai sukuriami aukštųjų ar meno mokyklų absolventų, tačiau tam parengti gali tik bendrasis ugdymas. Tą suprantant, neabejotina tampa ir lietuviškosios kultūros perdavimo mokiniams svarba. Literatūros ir menų pamokos, dorinis ir pilietinis ugdymas – visi savaip tarnauja formuojant savito lietuviško pasaulėvaizdžio ir prieš mus paklotų bei mus formuojančių kultūrinių klodų suvokimui. Be jų mes – niekas, masė kitiems formuoti ir valdyti.

Švietimas kaip nacionalinio saugumo klausimas prieš mus iškyla šiais ir kitais pavidalais. Galbūt jie gali kam pasirodyti banalūs, tačiau šiuos kelis – kuo įvairesnius – apžvelgti rodėsi prasminga jau vien todėl, kad iki šiol Lietuvos politikoje niekas šių tiesų ir tikslų garsiai neformuluoja.

Ar tai reiškia, kad ir taip viskas aišku ir savaime suprantama? Situacija švietimo politikoje rodo, kad taip nėra. Turime daug darbo mokykloje ugdydami šalies patriotus ir valstybės kūrėjus. Ir laikas veikia ne mūsų naudai.

Trumpai apie autorių: istorikas prof. Eugenijus Jovaiša, buvęs Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2017-03-23 19:51

Skaičiau - ir įvertinau ne tik oponento komentarų turinį, bet ir stilių (šiame kontekste oponento piktinimasis visokiais užkalniais, algiais greitai ir pan. fauna atrodo labai groteskiškai, atsižvelgiant į tai, kad oponentas iš visų jėgų stengiasi juos “perspjauti”). wink
Dėl “bandote oponentui primesti tai ko jis nekalbějo” - tikrai?
Pažiūrim:
1. Pikc “svaigti apie autoriaus sūnaus kompiuterio kainą” versus oponento “Gera kurti “Neregėtas Lietuvas” kai búnant piemengaliu gauni gyvenimo startui aparatūrą reklamos bizniui už kelis šimtus tūkst. $.”
2. Pikc “duokit bapkiū, ir būsim patrijotai” versus oponento “Tai pons Eugenijau- kiekvienam lietuviukui po tokį startą gyvenimo pradžiai ir patikėkite, visi taps super patriotams.”
3. Ribotumas - aiškinti, kad “buvęs Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas” apie švietimą “nenuraukia” (“Nori daryti tai ko nenuraukia.”). O štai nepraustaburnis anonimiškas komentatorius - “nuraukia”. Kažkaip iškart prisiminiau https://www.youtube.com/watch?v=56wY1APX8-c
4. Pikc “Chamizmas ir primityvus vogravimas” versus oponento “Elementaru rodos, bet ponui Jovaišui tokie dalykai nedašunta. Kolūkietis. Profesoriaus toga, o iš po jos žagrės rankenos tebekyšo. Šlamštas.”; Šūdmaliai”; “Viežo, kolūkietis yra kolūkietis. [...] Eilinis neįgalumas.”; “Ar tamsta ribotas ar tyčia apsimetate?”; “nusitvėrėte žagrių rankenų ir toliau valstiečio arklio užpakalio nematote”, etc.
Tai sakot, bandau oponentui primesti to, ko jis nekalbėjo? wink
O diskutuoti, be abejo, galima - bet oponentui vertėtų stilių pakeisti, nes dabar susidaro įspūdis, kad jis ne diskutuoti, o darkytis ir rėkauti ketina.

Pikcui       2017-03-22 23:31

Esate itin užsispyręs. Ar tamsta skatėte oponento komentarus, ar tik ieškojote pažįstamų raidžių? Nei karto argumentais nepaneigėte oponento teiginių kritikuojančių Jovaišos utopinę poziciją, bandote oponentui primesti tai ko jis nekalbějo. Kažkaip nerimta.

Pikc       2017-03-22 21:42

Prieš ką nors kaltinant demagogija, pradžiai reiktų išsiaiškinti, ką tas žodis reiškia. Galų gale, negi taip sunku per gūglę paieškoti? wink
Beje, kalbant apie “ribotumą”: matyti straipsnio pavadinimą (”Švietimas ir nacionalinis saugumas”), ir svaigti apie autoriaus sūnaus kompiuterio kainą bei aiškinti “ką če tas durnius nusišneka - duokit bapkiū, ir būsim patrijotai” - ką aš žinau… smile
P.S. Chamizmas ir primityvus vogravimas NĖRA “aštrūs palyginimai”, jeigu ką. wink

Pikcui       2017-03-21 9:34

Ir vėl tik demagogija.
Kimbate prie detalių ir ignoruojate oponento išsakytą esmę.
Ar tamsta ribotas ar tyčia apsimetate?
O prieštaravimo Jovaišai esmė yra tame, kad ponas Jovaiša svaičioja apie kažkelintus žingsnius ateityje, kuri gal nebus palanki pono Jiovaišos vizijų įgyvendinimui. Ir tuo pačiu ponas Jovaiša nekalba apie esmines, realias ir tikrąsias priežąstis, neturi jokio artikuliuoto plano toms priežąstims šalinti.
Apie tai kalba.
O tamsta, Pkcai, nusitvėrėte žagrių rankenų ir toliau valstiečio arklio užpakalio nematote, arba tyčia apsimetate jog nematote.
Nerimta.
Jūs pirma nuginčykite oponento esminius teiginius, o po to kritikuokite dėl per aštrių palyginimų.

Pikc       2017-03-21 0:50

Panašu, kad yra nesuprantančių, jog pareiškimas “autorius yra šioks-toks-ir-anoks” NĖRA “kritiškas aptarinėjimas”. smile
E, Jovaiša kalba apie labai svarbią - švietimo problemą, bet štai išlenda “kompetentingas” veikėjas, pademonstruoja GEROKAI primityvų savo patriotinio švietimo supratimą, pareiškia, kad “če nesamone” o Jovaiša yra “durnas kolūkietis su žagriū rankenom”, pabarsto bolševikinių pezalų apie “bjaurybes buožes su brangeis kompiutereis” - ir tiek žinių. Toks tat “kritiškas aptarimas”. smile

to ad hominem       2017-03-20 16:05

Be sopračio ir tikslaus įvardijimo, kas vyksta ir ką turėtume daryti, praktika yra akla. Pražūtinga sekti paskui aviną. Net liūtams.

ad hominem       2017-03-20 13:52

Tai aš kritiškai ir aptarinėju.
Matot, teoriniais abstrakčiais pilstymais yra kam užsiiminėti. Kad ir Vilniaus fornumo plepalyne.
Bet jeigu žmogus yra valdžioje jis turi kalbėti apie konkrečius dalykus konkrečiose sąlygose.
P. Jovaiša šneka kaip eilinė grybauckaitė - kas turi būti.
Valdžios žmogui reikia vardinti planus ir konkrečias priemones kurios ne pudruotų pasekmes, o iš esmės naikintų blogos situacijos priežąstis.
Nenaikinant priežąsčių, bet kokie prakilnūs tikslai nukeliaus į šiukšlyną pas kitas tokias pat orines idėjas kokių prikurta iki debesų.
Pono Jovaišos tekste nėra nei žodžio apie planus ir idėjas kaip suvaldyti situaciją, nesimato net užuominų apie radikalius pokyčius performatuojant esamą padėtį iš pasyvios pelkės į savaime besitaisantį organizmą.
Jovaišos rašinėlis primena Mikelinsko jaunystės laikų naiviojo utopiško soc. romantizmo rašinėlius, kuomet herojus paima armoniką, užgroja smagią melodiją ir kolūkyje gyvenimas pagražėja.
Mikelinskas kažkada nuo tokių dalykų pasveiko pats ir greitai, o p. Jovaiša atrodo tebegyvena įstrigęs savo ankstyvojoje komjaunuoliškoje jaunystėje, kažkur ties 1965-iais.
Tezių prirašė gražių - tik kas iš to?

ežiuk=Poška ir Šulcai=silikonini milijone       2017-03-20 13:04

Akivaizdi išankstinė nuostata prieš žaliuosius (ir prof. Eugenijų Jovaišą) juk nebūtinai turėtų suskliausti kritinį mąstymą, atimti sveiką nuovoką?
Kalbėjimas ad hominem rimtesniam vyrui nedera.
E.Jovaišos tekstas, liudijantis susirūpinimą dėl “liberalinamo” švietimo Lietuvoje padėties ar net siekiantis tapti programine nuostata (?), žinoma, turėtų būti papildytas (pvz., Europos krikščioniškosios kultūros svarbos švietimui pabrėžimu), kritiškai aptarinėjamas ir pan.

silikonas milijonas       2017-03-20 1:44

Trys Lietuvos viena programa:
Jovaišų vaikams, bankų klerkų atžalėlěms,  prakutusiems vilniečiams;
Dviems trečdaliams kuriems valstybė negali nieko pasiūlyti apart emigranto lagamino ir bilieto į vieną pusę. Nebent kas nors svajoja dirbti už minimumą, o maximose už duoną mokėti trigubai, už vaistus dešimteriopai nei kaimyninėse šalyse.
Na ir dar tiems kurių tėvai prasigêrę, tiems kurie gerti, rūkyti, vaikščioti ir kalbêti išmoksta vienu metu.
Nesvarbu ką siūlys jovaišos švietimo reformoms. Nes nelabai yra kam tas reformas savimi realizuoti. Keturiems penktadaliams nerúpi.
Keturiems penktadaliams rúpi tiesiog išgyventi. Nes keturi penktadaliai negali savo vaikams patiesti gyvenime raudono kilimo, kaip p. Eugenijus savo Mariukui.
Gera kurti “Neregėtas Lietuvas” kai búnant piemengaliu gauni gyvenimo startui aparatūrą reklamos bizniui už kelis šimtus tūkst. $.
Universitetas nuperka vaikas kala babkes.
Po to tampa protingu, turtingu ir gerbiamu žmogumi.
Kiek 1994 metais kainavo vienas Silicon Grafic kompiuteris su SGK softu?
Nei daug nei mažai- pusę milijono $.
Tai pons Eugenijau- kiekvienam lietuviukui po tokį startą gyvenimo pradžiai ir patikėkite, visi taps super patriotams.
Didesniais už propatrionus pikcus.

Pikcui       2017-03-20 0:46

O kuo Jovaišos ,programa” skiriasi nuo euro trinkelių dėliojimo beveik miesteliuose? Kas iš protingos prgramos jeigu ją aplinka nukanalizuos anksčiau nei prakilnus švietimas įveiks kanalizaviją?
Naisių naivumas begalinis.

Pikc       2017-03-20 0:01

Juokinga stebėti, kaip veikėjai, taip vaizdžiai pademonstravę savo mąstymo ribotumą (čia dar švelniai tariant), išdidžiai pareiškia, kad neišmatuojamai už juos protingesnis akademikas yra “kolūkietis”, “neįgalus” ir “šlamštas”, su “žagrių rankenom”. :D

Poškai ir Šulcui       2017-03-19 21:20

Pridėkite dar ir Schrödingerį su jo juodu katinu kuris vienu metu ir gyvas ir miręs.
Galite pone pageidauti ko tik norite,bet kol aplink 24 val. per parą viešpataus tik popsas, bus taip kaip yra- žymiausia bus monikutė šalčiūtė.
Ir ta pati tik antra po kardashian subinės.
Mokytojų pastangos bus bevaisės jeigu mokymas, žinios paskęs totaliam piguvos mėšle kurį pila per visus kanalus.
Renovuoti muziejai, teatrų, fiharmonijų salių renovacijos ir menininkų talentai nedarys jokio poveikio jeigu menas ir kultūra bus žmonėms ne pagal kišenę.
Ponas Jovaiša svaičioja ir šneka vėjus. Jam nedašunta, jog kol visuomenė neatgaus nacionalinio transliuotojo, kol mokečiai nepadarys taip jog transliuoti vien popsą būtų žiauriai nuostolinga- tol visi pagraudenimai dėl švietimo, patriotizmo ir nacionalinio saugumo bus tolygūs asilų bliovimui.
Vien mokesčiais kiek galima sureguliuoti- kultūros,meno,edukacinėms švietimo, beilaisvoms ir viešoms piliečių diskusijoms apie Lietuvos valstybės kūrimo tobulinimą turi būti geriausias eterio laikas ir pirmi dienraščių puslapiai.
Šiems dalykams 0,00 pvm. O popsui- 60% pvm! Ir naktinis laikas. Kai vaikai miega. Visa reklama talpinama šúdmalių eteryje turi būti brangiai apmokestinama. O šiečiamųjų, kultūros bei visuomeněs aktualijų laidose - be mokesčių. Ir tuome po kokių metų niekas nebeprisimins nei monikučių, nei zvonkių, nei užkalnių su greitais ramanauskais.
Šūdmaliai eis dirbti tų darbų kuriems yra sutverti- plauti tualetų.
Viežo, kolūkietis yra kolūkietis. Nori daryti tai ko nenuraukia.
Ne nuo to galo.
Eilinis neįgalumas.

 

 

tai       2017-03-19 20:31

paklauskim mokinių kokie žmonės garsina Lietuvą.
Gal atsakys-Meilutytė,Sabonis,Gediminas…,o apie Pošką,H.Šulcą,Čiurlionį...NIEKO.ar čia nėra pozityvaus pavyzdžio problema mūsų mylimiems žurnalistams?

lietuvių mokinti nereikia       2017-03-19 19:35

turi lietuviai savigarbos: nevergauja raudoniems pedofilams “valstybininkams”.
geriau emigruoti arba pasikarti, bet nebūti komunistų vergu.
——-
(tą supranta raudonieji ir nori per švietimą išugdyti vergo geną. nepavyks…)

tai dabar matote       2017-03-19 18:49

kieno interesus gina nežinia kokiam kapitalui priklausanti “Lietuvos žiniasklaida”. Kas pinigus moka tas ir muziką užsako.

ežiukas       2017-03-19 18:45

Švietimas, patriotizmas, ...
Jeigu mokiniai, jaunimas mokės mintinai visus Maironio eilėraščius, galės neužsikirsdami vardinti kada kokie LDK kunigaiščiai gimė ar mirė, kokia eilės tvarka valdė- to tikrai nepakaks. Geras dėstomų mokymo įstaigose dalykų mokėjimas problemų visuomenėje neišspręs nei per nago juodymą.
Nepaděs ir karinio paremgimo valandělěs ar šios disciplinos įvedimas ugdymo programose.
Geri pažymiai atestatuose, užsienio kalbų mokėjimas labai praverčia stojant į universitetus užsienyje. Tam kad ten pasilikti nebegrįžtant.
Galima mokyklose kasdien giedoti himną ir mojuoti vėliavytėmis- ir kas iš to?
Nulis.
Reikia nuo mažumės mokyti piliečius ... pilietinio pasipriešinimo ir pilietinio nepaklusnumo valdžiai pagrindų.
JAV pilietinio nepaklusnumo pagrindai privaloma tvarka mokomi jau vaikų darželiuose.
Nuo kūdikystės amerikoniukai mokomi jog jokia valdžia neturi teisių paminti asmens laisvės.
Jeigu amerikoną užknisa darbdavys, ten darbuotojai gali streiką surengti nedelsiant. Be valdžios ir juo labiau darbdavio leidimų.
Amerikonas gali bet kokio valdinimnko pareikalauti pasiaišknti kur ans leidžia mokesčių mokėtojų pinigus. Amerikonas savo vietos teisěją, prokurorą ir policijos viršininką renkasi pats iš savo bendruomenės narių tarpo.
Patriotiška visuomenė yra tokia kurioje piliečiai turi galias ir žino jog bet kada gali jas maksimaliai panaudoti.
Nacionalinis krašto saugumas geriausiai užtikrinamas ten, kur piliečiai yra ne baudžiauninkai, o jaučiasi krašto šeimininkais.
Nacionalinis saugumas - tai visų pirma kiekvieno piliečio asmeninio saugumo jausmas. Kad neužpuls wckauskienės ir robokopai, kad sąskaita banke ir asmeninis būstas yra neliečiami be teismo nutarties, kad už darbą gaus atlyginimą kurio pakaks ne tik šeimą išlaikyti, bet ir pailsėti, leisti sau lankyti teatrus bei koncertus, atidėti santaupų vaikų ateičiai ir savo senatvei.
Jeigu pilietis gvena taip- jis iki paskutinio atodúsio gins tai.
Nes tai yra jo.
Elementaru rodos, bet ponui Jovaišui tokie dalykai nedašunta.
Kolūkietis.
Profesoriaus toga, o iš po jos žagrės rankenos tebekyšo.
Šlamštas.

Pranas       2017-03-19 17:44

“Kuo stipresnis ryšys žmogų sieja su bendruomene, gimtąja aplinka, kalba, žeme, kuo stipresnis jo istorinio tęstinumo jausmas, tuo sunkesnis yra jo pasirinkimas emigruoti.”
Jeigu atmetus, ekonomines - politines žinias, per visus TV kanalus viskas tik apie užsienį ir nieko apie Lietuvą. Ar tai nesigauna savotiška globalistinė propaganda? Beje ir per Žinių laidas lietuvaičiams kasdien propaguojamas turizmas po pasaulį. Argi tai neskatina lietuvių emigracijos? Juk paturistavusiems lengviau apsispręsti emigruoti, negu sėsliesiems gyventojams.


Rekomenduojame

Samuelis Greggas. Teisingi pinigai

Teismas patenkino LLKS skundą: prokuratūra iš naujo spręs, ar iškelti Rūtai Vanagaitei bylą dėl partizanų vadą juodinusių teiginių

Vyriausybė ketina parengti kompleksinę programą, aprėpiančią visą pokario Laisvės kovų įamžinimą

Vidmantas Valiušaitis. J. Pilsudskio „genijus“

Algimantas Rusteika. „Ar pajutot, kaip narsiąją žiniasklaidą apėmė baimė?“

Verta prisiminti. Aistros dėl Lukiškių aikštės statuso virė ir anksčiau

Liutauras Stoškus: „Gražus kalnelis gali būti bet kur“

Vidmantas Valiušaitis. Dėl Škirpos – tiesa yra kita, pone mere

Vytautas Kabaila. Vyriausioji rinkimų komisija – nesąžiningų politikų ugdytoja, globėja ir užtarėja?

Politinis teismų procesas baigiasi? Kauno apygardos teismas skelbs nuosprendį Garliavos šturmo liudytojų byloje

Algimantas Rusteika apie Lietuvos žiniasklaidą: „Ką TAI turi bendro su gyvenimu?“

Romualdas Povilaitis. Sisteminė korupcija egzistuoja ir aukštajame moksle, nors apie tai tylima

„Talka kalbai ir tautai“ prašo Seimo Lukiškių aikštės konkursą pripažinti niekiniu

Vytautas Rubavičius: Antanas Smetona turi sugrįžti namo

Marius Kundrotas. Demokratija serga. Pribaigti ar gydyti?

830 tūkst. lenkų pasisako už abortų vaisiaus ligos ar negalios pagrindu draudimą

Švedijos Bažnyčioje vengiama Dievo lytį nurodančių įvardžių

Prof. Laima Kalėdienė. Vyriausybė siūlo atimti iš lietuvių kalbos jos valstybinį statusą

Algimantas Rusteika. Mano tvirtybės šaltinis

Vilniaus forumas: neteisėtas ir neskaidrus Lukiškių aikštės konkursas turi būti anuliuotas

Geroji Advento Naujiena: „Budėkite!“

Vytautas Landsbergis partijos kolegoms: „Galėjome išsišokti su „Lietšitu“...“

Liudvikas Jakimavičius. Laiminga diena

Algimantas Rusteika. Bunkerio Lietuva

Stratforo kūrėjas: ES yra žlugusi. Vytautas Radžvilas: Kodėl apsimetinėjame, kad nieko nevyksta?

Estijos siūlymas: jokia šalis neturėtų būti verčiama priimti pabėgėlių

Vygantas Malinauskas. Dvi pasaulėžiūros – du požiūriai į simbolius

Seime rengiama konferencija „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“

Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

Kun. Robertas Grigas. „Kad Lietuva nebūtų išstūminėjama iš Vilniaus, o Vytis iškiltų ten, kur jam ir priklauso būti, – reprezentacinėje aikštėje“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.