Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas

Prof. Bronislovas Genzelis. Supratusi savo garbę: kodėl ir kaip Islandija pripažino Lietuvą?

Tiesos.lt siūlo   2021 m. kovo 11 d. 20:14

2     

    

Prof. Bronislovas Genzelis. Supratusi savo garbę: kodėl ir kaip Islandija pripažino Lietuvą?

Atėjo laikas išsamiai kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo užkulisius[1]. Ne visus teiginius galime paremti dokumentais. Neretai tenka pasikliauti tų įvykių dalyvių prisiminimais, pastebėjimais.

Vienas dalykas – kai įvykiai srovena įprastine vaga, ir kitas – kai esama įvairiausių kliuvinių. Istorinių įvykių užuomazgose ne viskas fiksuojama, ypač susidūrus su nelegalia ar pusiau nelegalia veikla, nes kiekvienas raštas gali tapti įkalčiu ne tik dokumento autoriui, bet ir su juo susijusiems asmenims. Todėl ne visos šalys galėjo viešai reikšti savo simpatijas Lietuvai jos nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse. Politikoje veikia interesų faktorius, kurio patyrę politikai niekada neignoruoja.

Sąjūdžio struktūrose buvo ganėtinai aptartas nepriklausomybės paskelbimo mechanizmas pasinaudojus veikiančiais TSRS įstatymais, tačiau iš akiračio išslydo kitas ne mažiau svarbus klausimas – kaip gauti užsienio valstybių pritarimą šiam veiksmui. Kol valstybė nepripažinta, negalimi jokie politiniai, ekonominiai kontaktai su išoriniu pasauliu, nes tokie veiksmai tarptautinės teisės požiūriu vertintini kaip kišimasis į kitų šalių vidaus reikalus. Todėl kiekvienu atveju svarbu, kad šalies nepriklausomybė būtų pripažinta – taptų tarptautiniu subjektu.

Istorija byloja, kad nepripažinta valstybė ilgainiui uždūsta. Vienai valstybei pripažinus naują valstybę, gali susidaryti pripažinimų grandinė. Kiekviena šalis privalo gerai apgalvoti ir sau galimas pasekmes. Tuo tarpu pas mus daug kas manė, kad pripažinti mūsų nepriklausomybę buvo labai paprasta – juk buvom okupuoti.

Išryškėjus, kad taip neatsitiko, reikėjo veikti spontaniškai. Man nežinomas joks išankstinis ryšių su užsienio šalimis užmezgimo planas. Tam, kad būtų valstybė pripažinta, būtina įrodyti, jog: a) jos vyriausybė kontroliuoja šalies teritoriją; b) ji yra teisėta (atstovauja šalies gyventojams). Tarybų Sąjungos vadovybė darė viską, kad neįvykdytume šių sąlygų. Dėl to ji visapusiškai rėmė visokius platformininkus bei kitokius vidinius Lietuvos nepriklausomybės priešus.

Politikoje svarbūs ir objektyvūs, ir subjektyvūs faktoriai. Jiems turi poveikio valstybių interesai ir asmeniniai ryšiai. Dabar jau neabejotina, kad labiausiai Lietuvos valstybingumo atkūrimu buvo suinteresuotos Skandinavijos šalys, nes joms gyventi saugiau, kai kaimynystėje yra ne supervalstybės, o panašios į jas. Tokios išvados peršasi palyginus JAV ir Skandinavijos šalių elgseną įteisinant Lietuvos nepriklausomybę.

JAV vyriausybei labiau rūpėjo geri santykiai su M.Gorbačiovu negu Lietuvos valstybės atstatymas. Iki TSRS žlugimo ji vengė kontaktų net su TSRS liaudies deputatais, atstovaujančiais opoziciniams judėjimams, ko negalima pasakyti apie Skandinavijos šalis, nors joms TSRS vadovybė turėjo didesnių galimybių daryti spaudimą negu JAV.

1989 metų gegužės pabaigoje Švedijos ambasada Maskvoje surengė TSRS Aukščiausios Tarybos narių, atstovaujančių Lietuvos Sąjūdžiui, Latvijos ir Estijos Liaudies Frontams, susitikimą su Šiaurės’ šalių ambasadoriais. Draugiškos vakarienės priedanga siekta išsiaiškinti, kaip mes įsivaizduojame savo ateitį. Susitikimo metu nedviprasmiškai pareiškėm, kad sieksime savo valstybių atkūrimo. Birželio pradžioje aš, A.Čekuolis, K.Prunskienė ir R.Ozolas, gavę įvairių Švedijos mokslinių institucijų kvietimą, apsilankėme Švedijoje. Stokholme mus priėmė visų parlamentinių frakcijų lyderiai. Jie domėjosi, kaip sieksime valstybės atkūrimo, ir patarė išnaudoti visas teisines galimybes. Buvome maloniai nustebinti, kai švedai pasirūpino, kad susitikimuose vertėjautų gerai mokąs lietuvių kalbą Andersas Kreugeris[2]. Mus taip pat lydėjo buvusio Lietuvos ambasadoriaus Švedijoje rašytojo Igno Šeiniaus sūnus Irvis.

Kaip paaiškėjo, mūsų ketveriukę švedai pakvietė todėl, kad mes dar priklausėme Tarybų Sąjungos komunistų partijai ir, jų supratimu, buvome gana įtakingi (K.Prunskienė buvo Lietuvos TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja, A.Čekuolis – savaitraščio „Gimtasis kraštas“ redaktorius, R.Ozolas – savaitraščio „Atgimimo“ redaktorius, aš – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Seniūnų Tarybos narys, Sąjūdžio remtų TSRS liaudies deputatų koordinatorius). Švedijos politikai norėjo išgirsti iš pirmų lūpų, kas dedasi Lietuvoje. Ir jie išgirdo, kad visomis legaliomis išgalėmis sieksime savo valstybingumo atstatymo. Švedijos politinių partijų lyderiai leido suprasti, kad mūsų siekiai jiems suprantami, ir jie, neperžengdami ribų, juos rems.

Susitikimai buvo organizuojami taip, kad TSRS vadovybė neturėtų juridinio pagrindo išreikšti Švedijai savo nepasitenkinimo. Tai akivaizdžiai supratome iš Švedijos politikų elgesio[3]. Skandinavijos šalys norėjo išsiaiškinti, kiek mūsų ketinimai rimti ir kokios mūsų galimybės, aiškinosi, kuo jos mums gali padėti.

O kaip elgėsi didžiosios valstybės? Pora pavyzdžių.

M.Laurinkus prisimena:
Likus kelioms dienoms iki kovo 11-osios, su savo kolegomis V.Landsbergiu, R.Ozolu, B.Kuzmicku, E.Bičkausku dalyvavau susitikime su JAV ambasadoriumi Maskvoje. Susitikimas taip pat ne paslaptis – JAV administracijos reakcija į numatomą Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. Tačiau atvykus į JAV ambasadą mus pribloškė ambasadoriaus elgesys: jis staiga pareiškė sergąs ir negalįs net kalbėti. Pagaliau sutiko kartu išgerti puodelį kavos, tačiau V.Landsbergiui atsargiai pakreipus pokalbį mus dominančia tema, vėl ėmė skųstis blogėjančia savijauta ir net nesulaukęs tradicinio atsisveikinimo ritualo išėjo iš kambario.

Aišku, kad JAV diplomatijos pareigūnas vengė kalbėtis Lietuvos Nepriklausomybės tema ne asmenine iniciatyva. Kitais informacijos kanalais mums pavyko sužinoti: Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Vašingtono administracija nusistatė tylėti mažiausiai iki vasaros. Iš tikrųjų ji tylėjo kur kas ilgiau, ir, žinoma, tokios įtakingos valstybės pozicija nestiprino ryžto žengti lemtingą žingsnį valstybės atkūrimo link.

Dar tiksliau anuometinę JAV poziciją apibūdino pirmosios Nepriklausomos vyriausybės narys, TSRS Aukščiausiosios Tarybos narys V. Antanaitis po pokalbio su JAV ambasadoriumi F.Matlocku:

Prieš išeidamas iš kambario pasakė viena – mes turime elgtis santūriai ir tartis su Maskva. JAV į SSRS vidaus reikalus nesikišanti. Iš ambasadoriaus elgesio ir žodžių buvo aišku, kad (…) mes tikrai liekame vieni.Lietuvos Nepriklausomybę JAV pripažino tiktai žlugus Tarybų Sąjungos imperijai. Panašiai elgėsi ir kitos didžiosios valstybės.

1990 metų gegužės 11–13 dienomis kartu su Vilniaus universiteto Germanistikos katedros vedėju doc. J.Kiliumi buvau pakviestas vienos Šlezvigo-Holšteino žemės mokslinės institucijos dalyvauti dispute apie Baltijos šalių kultūrą. Kadangi tuo metu buvau Sąjūdžio Seimo tarybos ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos narys, o doc. J.Kilius – vienas iš Sąjūdžio aktyvistų, savo iniciatyva panorom susitikti su Vokietijos politikais. Apie tai pasakėme mus pakvietusiam dr. D.Albrechtui. Jis suorganizavo tokius susitikimus, tarp jų ir su išgarsėjusiu vokiečių Rytų politikos strategu E.Barhu.

Susitikimai buvo surengti pagal visas konspiracijos taisykles (restoranuose, uždarose patalpose), tuo tarpu švedai susitikdavo be konspiracijos. Vokiečiai įdėmiai išklausydavo ir siūlydavo neskubėti, nepakenkti Gorbačiovo pradėtam demokratizacijos procesui. Buvo akivaizdu, kad tiek Vokietijos opozicijos, tiek pozicijos veikėjai nieko nedarytų, jeigu prieš mus būtų griebtasi represijų. Viena, ko galėtume tikėtis, – užuojautos.

Tvirčiausią paramos ranką mums ištiesė Islandija, kurioje svarbų vaidmenį suvaidino broliai Arnoras ir Jonas Baidymas Hannibalssonai. Pirmasis apie būtinybę pripažinti mūsų Nepriklausomybę prabilo Arnoras – dabar Lietuvos garbės konsulas Reikjavike. Turbūt ne vienam kilo klausimas: kodėl jie šitaip elgėsi?

Su Arnoru Hannibalssonu kartu studijavome Maskvos universitete, gyvenome viename bendrabutyje. Jis puikiai jautė mūsų politines aspiracijas. Dėl nepriklausomybės atgavimo galimybių su juo diskutuota dar 1956 metais – Vengrijos įvykių fone. Jis informuodavo apie įvykius savo namiškius (jo tėvas Hanibalas tuomet buvo Islandijos profsąjungų lyderis).

Pasirodžius V.Rimkevičiaus knygai „Studentai“ (1957), kurioje aprašyti Lietuvos studentų neramumai per 1956 metų Vėlines, sumanėm ją išleisti islandiškai. Vertėme knygą ištisas paras. Aš versdavau į rusų kalbą, o jis čia pat į islandų. Deja, Arnorui nepavyko rasti leidėjo (vienas vertimo į islandų kalbą egzempliorius dabar saugomas Lietuvos valstybiniame archyve)[6].1959 metais baigęs Maskvos universitete filosofijos studijas, Hannibalssonas savo likimą susiejo su Reikjaviko universitetu, tapo jo profesoriumi.

Mano ryšiai su Arnoru nenutrūko per visus tuos metus (Arnoras dar bendravo su Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto bendradarbiu Gyčiu Vaitkūnu, Kauno politechnikos instituto docentu Kalikstu Paulausku). Man jis siuntinėjo geriausius Vakarų Europoje išleistus filosofijos istorijos veikalus, domėjosi lietuvių kultūra, populiarino M.K.Čiurlionį[7]. Porą kartų lankėsi Lietuvoje. Tad nereikia stebėtis, kad jis įtraukė į Lietuvos reikalus savo jaunesnįjį brolį Joną Baldviną, kuris sėkmingai kopė politikos laiptais.

1989 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje lankėsi Arnoro Hannibalssono sūnus. Jis savo akimis matė mūsų tautinį pakilimą. Jam išdėsčiau, kokios paramos lauktume iš Islandijos. Mano pageidavimus jis perdavė savo tėvui ir dėdei – Islandijos užsienio reikalų ministrui ir Islandijos socialdemokratų partijos lyderiui. Gavau Arnoro laišką, rašytą 1989 metų spalio 2 dieną. Tuo metu Islandiją valdė kairiojo centro vyriausybė (Agrarų, Socialdemokratų ir Liaudies socialistų partijos). Ši vyriausybė labai stengėsi, kad Lietuva būtų pripažinta. Arnoras Hannibalssonas nuolat informavo, kaip jam sekasi.

Noriu Tau pranešti, – rašė jis, – kad su savo broliu aptarėm kultūrinių santykių su Lietuva galimybes. Mano brolis Jonas Baldvinas Hannibalssonas yra Islandijos užsienio reikalų ministras. Jis ypač susidomėjo tuo, ką aš galėjau jam papasakoti apie įvykius Lietuvoje. (…) Jis taip pat manęs paprašė paklausti Tave, ar jūs patys pirmieji negalėtumėte suformuluoti kultūrinių ryšių plėtojimo idėjų. Jam galima rašyti per mane arba adresu: Jon Baldvin Hannibalsson, Utannkisrdihineyti, Hverfisgbtu 115, IS-101 Reykjavikas.

Pagal mūsų ankstesnį susitarimą terminas „kultūrinių ryšių plėtojimo idėjos“ reiškė Lietuvos valstybingumo pripažinimo galimybes. Arnoras rašė Islandijos spaudoje apie Lietuvą, jos siekius, supažindino savo tautiečius su Lietuvos istorija. Kaip vėliau sužinojau, pirmieji mūsų siekius parėmė Altingo kairiosios partijos parlamentarai. Tuo metu Islandija dar tęsė silkių karą“ su Anglija[9]. Rusija buvo viena iš pagrindinių silkių importuotojų, todėl Islandijos visuomenė buvo palankiau nusiteikusi Tarybų Sąjungos atžvilgiu.

Reikėjo ją pertikinti. A.Hannibalssonas vieną po kito spausdino straipsnius, susitikinėjo su įtakingais šalies žmonėmis. Pamažu visuomenės dauguma dėl moralinių paskatų ryžosi rizikuoti gerais santykiais su Tarybų Sąjunga. Be abejo, ši negalėjo griebtis prieš Islandiją represijų, kaip tai galėjo atsitikti, pavyzdžiui, su Suomija.

Su broliais Hannibalssonais buvo palaikomi nuolatiniai ryšiai (kalbėtasi ir telefonu). 1990 metų balandžio 2 dieną gavau jų telegramą: „Prašau skubiai išsiųsti savo ir Landsbergio biografijos duomenis“™. Tą pačią dieną išsiųstame laiške A.Hannibalssonas rašė:

Tikiu, kad Lietuva pasieks savo tikslą be susidūrimų. Visi mano pažįstami, su kuriais kalbu, sutinka, kad Islandija privalo nedelsdama pripažinti Lietuvą formaliai ir legaliai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Islandija supranta savo garbę ir pateiks tokią deklaraciją.“

Islandijos užsienio reikalų ministerija veikė kryptingai. Tai buvo bene vienintelė valstybė, kuri sistemingai palaikė Lietuvos valstybingumo pripažinimo idėją nuo pat pirmųjų nepriklausomybės paskelbimo dienų. 1990 m. gegužės pradžioje Briuselyje įvykusioje NATO sesijoje ji pareiškė savo nepasitenkinimą dėl „pernelyg atsargios“ NATO šalių pozicijos Lietuvos atžvilgiu (formaliai Latvijos ir Estijos klausimą kelti buvo nekorektiška, nes jos dar nebuvo apsisprendusios).

Šią Islandijos poziciją pakartojo Islandijos užsienio reikalų ministras J.B.Hannibalssonas 1990 metų rugsėjo 24 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje Niujorke. Jis pažymėjo, kad Baltijos valstybių klausimas – Antrojo pasaulinio karo pasekmės likvidavimo klausimas. Todėl, jo nuomone, neišsprendus šių problemų dialogu, pasaulis negali jaustis saugus. Tai galima padaryti tik artimiausiu metu atkūrus Baltijos šalių nepriklausomybę. Islandijos užsienio reikalų ministras siūlė Lietuvai suteikti stebėtojos statusą prie Europos Tarybos ir jos tarpparlamentinės Asamblėjos.

1990 m. lapkričio mėnesį Paryžiuje įvykusiame Europos Tarybos posėdyje Islandijos delegacija vėl siūlė pakviesti dalyvauti Baltijos šalis. Islandijos vyriausybė įdėmiai sekė procesus mūsų šalyje, šiais klausimais konsultavosi su Skandinavijos valstybėmis.

1991 m. sausio pradžioje Islandijos Respublikos užsienio reikalų ministras, Islandijos Socialdemokratų partijos generalinis sekretorius Jonas Baldvinas Hannibalssonas lankėsi su oficialiu vizitu Suomijoje. Ten jį užklupo žinia apie sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Į Helsinkį skubiai atvyko jo brolis Arnoras, kuris paakino Joną Baldviną ieškoti būdų, kaip padėti Lietuvai. Juodu nusprendė aplankyti Lietuvą ir pamatyti, kas ten vyksta. Islandijos ministras kreipėsi į TSRS ambasadą Suomijoje, prašydamas sau ir broliui vizos privačiam vizitui į Latviją (Rygą).

Po ilgų dvejonių TSRS ambasada vizą išdavė (savaime suprantama, prašyti vizos į Lietuvą būtų buvę beviltiška). Islandija buvo ta šalis, su kuria Tarybų Sąjunga nenorėjo pyktis. Mat Reikjavike 1986 m. spalio mėnesį įvyko Viršūnių pasitarimas, kuris padėjo pamatus naujiems Tarybų Sąjungos ir Vakarų santykiams; jame dalyvavo Gorbačiovas.

Iš Rygos automašina broliai Hannibalssonai 1991 m. sausio 19 dieną atvyko į Vilnių. Man teko dalyvauti jų sutikime ir visą laiką juos lydėti. Islandijos politikai stebėjo minios saugomą Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, apsuptą TV, iš pirmų lūpų išgirdo, kas vyksta mūsų krašte, gėrėjosi mūsų ryžtu atkurti savo valstybingumą ir prižadėjo visomis išgalėmis padėti mums tarptautinėje arenoje. Tai buvo pirmasis užsienio šalies diplomatijos šefo vizitas į Lietuvą. Šis vizitas parodė, kad Islandija žiūri į Lietuvą kaip į suverenią valstybę, tik okupuotą kitos valstybę. Toks gestas buvo didžiulė politinė parama mūsų kraštui.

Diplomatijos istorija turbūt nedaug žino panašių atvejų. Lietuva buvo paskelbusi savo valstybingumo Aktą, bet dar nebuvo niekieno pripažinta, vadinasi, tarptautinės teisės požiūriu dar buvo TSRS valstybės teritorija. Sienas saugojo Rusijos pasieniečiai, kuriems galiojo tik TSRS užsienio reikalų ministerijos išduotos vizos[12] (Latvija dar nebuvo oficialiai paskelbusi savo nepriklausomybės), o kadangi tarp Lietuvos tada dar nebuvo valstybinės sienos, iš ten atvažiavimas nesukėlė jokių problemų. Betgi kitos šalies užsienio reikalų ministras atvyko į šalį, kuri juridiškai buvo teritorija šalies, su kuria Islandija palaikė normalius diplomatinius santykius be tos šalies sutikimo, vadinasi, jis atvyko nelegaliai.

Grįžęs į Islandiją, 1991 m. sausio 23 dieną J.B.Hannibalssonas padarė pareiškimą spaudai, kuriame nurodė, kad Islandijos vyriausybė žengs tokius žingsnius:
– pasiųs TSRS ambasadoriui notą, kurioje bus pareikalauta pasiaiškinti dėl veiksmų Baltijos šalyse, kurie prieštarauja Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentams;
– ragins Altingą kuo greičiau pasiųsti parlamentinę delegaciją į Lietuvą;
– kreipsis į kitų Siaurės šalių užsienio reikalų ministerijas dėl bendrų veiksmų Jungtinių tautų rėmuose;
– jeigu ir toliau bus tęsiama agresija Baltijos šalyse, Islandija sieks, kad būtų sušauktas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis;
– Islandijos užsienio reikalų ministerija davė nurodymus Islandijos misijai prie NATO aktyviai dalyvauti svarstant Baltijos šalių saugumo klausimus;
– analizuoti diplomatinių santykių užmezgimo artimiausiu metu galimybes;
– paprašyti Islandijos atstovus Europos Taryboje pasiūlyti rezoliucijos projektą dėl padėties Baltijos šalyse;
– paprašyti Siaurės Tarybos pirmininką aiškiai išdėstyti Šiaurės Tarybos poziciją Baltijos šalių klausimu;
– visapusiškai išnagrinėti dvišales tolesnio kultūrinio ir ekonominio bendradarbiavimo su Baltijos valstybėmis galimybes.

Šie Islandijos vyriausybės veiksmai neliko be atsako. Europos Parlamentas sudarė specialią komisiją, kuriai buvo pavesta išanalizuoti teisinius aspektus, išplaukiančius iš TSRS veiksmų Baltijos šalyse sausio 13-ąją. Ši komisija lankėsi Maskvoje ir mūsų šalyje. Islandija nelaukė galutinių Europos Parlamento komisijos išvadų. 1991 m. vasario 11 d. Islandijos Altingas priėmė rezoliuciją dėl diplomatinių santykių atkūrimo su Lietuvos Respublika.

Tai buvo pirmoji šalis, kuri oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Šis Islandijos gestas pakenkė jos santykiams su TSRS (grasinta ekonominėmis sankcijomis, iš Reikjaviko buvo atšauktas konsultacijoms ambasadorius), tačiau Islandija nesitraukė.

Vėliau J.B.Hannibalssonas prisipažino, kad tik brolio įtakojamas įsitraukė į lietuvišką kampaniją, nes ligi tol mažai kas Islandijoje žinojo, kas ta Lietuva. O kai apie šalį nežinoma, nelabai kas domisi ja. Islandija yra maža šalis, kurioje įtakingesni žmonės vienas kitą gerai pažįsta, todėl čia lengviau susitarti dėl bendrų veiksmų negu didžiose valstybėse.

Kitų valstybių parama

Nemažas nuopelnas pripažįstant „Lietuvos valstybingumą priklauso ir Suomijai (pagrindinis jos informacijos šaltinis buvo Estija). Mes turėtume pasimokyti iš Suomijos vyriausybės politinio lankstumo ir suprasti, kokios naudos ši šalis turėjo iš politinio balansavimo, o ne tyčiotis išfinliandizacijos.

1991 metų birželio mėnesį Maskvos spaudimas Lietuvai buvo neatslūgęs. Nepaisant to, Helsinkyje vyko Europos Parlamento tarpparlamentinės Asamblėjos posėdis, kuriame į darbotvarkę buvo įtrauktas Baltijos šalių ir Tarybų Sąjungos santykių, susiklosčiusių po 1991 metų sausio 13-osios įvykių, aptarimas. Ten buvo svarstomos Maskvoje ir Baltijos šalyse apsilankiusios Europarlamento Ko-misijos išvados.

Tai buvo pirmasis oficialus tarptautinis forumas, į kurį 1991 m. birželio 27 d. atvykusi mūsiškė trijų atstovų delegacija – vadovas V.Landsbergis, G.Šerkšnys ir šių eilučių autorius kaip parlamentinės opozicijos atstovas[13] – buvo išklausyta ir gavo tam tikrų oficialių pažadų. Mus priėmė Suomijos prezidentas ne per tarnybinį įėjimą, o kaip dera – tautos atstovus.

Islandijos vyriausybė toliau veikė Lietuvos labui. 1991 m. rugpjūčio 5 d. Islandijos įgaliotasis ministras, Užsienio reikalų ministerijos prekybos departamento vicedirektorius S.A.Bornsonas ir Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotojas R.Grižas pasirašė dvišalę prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartį – pirmąją Lietuvos Respublikos sutartį su užsienio valstybe.

1991 m. rugpjūčio 26 d. Islandija oficialiai užmezgė diplomatinius santykius su Lietuva, o rugsėjo 17 d. įteikė kredencialius raštus Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojui B.Kuzmickui.

Taip buvo pralaužti Lietuvos Respublikos ne-pripažinimo ledai. Po to viena šalis po kitos ėmė pripažinti mūsų valstybę. Tačiau JAV neskubėjo.

Trumpai apie autorių: filosofas Bronislovas Genzelis yra habilituotas humaninitarinių mokslų daktaras, profesorius, Nepriklausomybės akto signataras.

pozicija.org

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

T0mas J.       2021-03-12 15:09

JAV Lietuvos nepriklausomybę pripažino 45-oji. Tuo metu net musulmonų dvi valstybės jau buvo Lietuvą pripažinusios.

tiek       2021-03-11 21:20

Pagarba Islandijai.

Rekomenduojame

Karas Ukrainoje. Du šimtai penkioliktoji (rugsėjo 26 diena)

JAV nevyriausybinės organizacijos finansuoja Vengrijos opoziciją

Tai šokiruoja: ES Komisijos Pirmininkė grasina Italijai, kad Briuselis turi „instrumentus“ tam atvejui, jei rinkimuose laimės netinkamos partijos

Karas Ukrainoje. Du šimtai keturioliktoji (rugsėjo 25 diena)

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Visų blogybių šaknis – XXVI eilinis sekmadienis

Almantas Stankūnas. Ar interpeliacija Dainiui Kreiviui – tik imitacija?

Marius Parčiauskas. Kaip mobilizacija paveiks karo eigą?

Paskutinis verdiktas Albinui Kentrai ir „Miško broliams“

Sergejus Loznica stato Valstybiniame jaunimo teatre atvirai antiukrainietišką spektaklį

Karas Ukrainoje. Du šimtai tryliktoji (rugsėjo 24 diena)

ES tarnyba nekontroliuojama propaguoja LGBTQIA+ dienotvarkę

Patriotiškiausias Lietuvos jaunimo metų renginys Kaune. Konferencija „Labiau negu merginą? Meilė Lietuvai XXI amžiuje“

E. Macronas siūlo naują imigracijos politiką: migrantus siųs iš miestų į provinciją

Raimundas Kaminskas. Biografijos puslapiai – Juozas Albinas Lukša-Daumantas 1940–1941

Mobilizacinis patriarcho Kirilo pamokslas (pažintiniais tikslais)

Karas Ukrainoje. Du šimtai dvyliktoji (rugsėjo 23 diena)

Almantas Stankūnas. Ką prasitarė valdančiųjų atstovai apie elektros sektorių?

Algirdas Endriukaitis. Kas skolingas ir kam priklauso istorijos kraujo šluostymas?

Dovilas Petkus. Kurios partijos išduoda savo rinkėją?

Doc. dr. Darius Alekna. Apie šeimą, civilines sąjungas ir Seimą

Dominykas Vanhara. Kremliaus diplomatinės pergalės

Italijos rinkimai – žemės drebėjimas ES?

Karas Ukrainoje. Du šimtai vienuoliktoji (rugsėjo 22 diena)

Danija nutraukia asmenų, jaunesnių nei 50 metų, skiepijimą nuo kovido infekcijos

Marius Parčiauskas. Kaip išliksim, jeigu tėvystę siesim tik su skurdu ir depresija?

Linas Karpavičius. Kaip vyksta manipuliavimas žmonėmis?

Marius Parčiauskas. Rusijai atnaujinti puolimą nėra jokių šansų

Flandrijos vyskupai oficialiai parėmė ir pasiūlė tos pačios lyties porų laiminimo ceremoniją

Audrius Globys, dr. Darius Alekna. Ką valdžiai sako apklausos?

Karas Ukrainoje. Du šimtai dešimtoji (rugsėjo 21 diena)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.