Įžvalgos

Prieš 80 metų paskelbta antinacistinė ir antirasistinė Pijaus XI enciklika

Tiesos.lt siūlo   2017 m. kovo 14 d. 19:58

0     

    

Prieš 80 metų paskelbta antinacistinė ir antirasistinė Pijaus XI enciklika

Vatikano radijas

Kovo 14-ąją sukako 80 metų nuo popiežiaus Pijaus XI 1937 metais paskelbtos enciklikos „Mit brennender Sorge“. Kaip įprasta, enciklikos pavadinimu tapo pirmieji jos žodžiai, o šie iš vokiečių kalbos galėtų būti išversti taip: „Su degančiu susirūpinimu“.

Enciklika, nors ir nemini nacionalsocializmo, yra aiškiai nukreipta prieš jį, prieš valstybės ir rasės kultą. Šiandien jau žinomos ir jos paskelbimo Romoje bei Vokietijoje aplinkybės.

1933 metais buvo pasirašytas konkordatas tarp Šventojo Sosto ir naujosios Vokietijos dar nežinant, kad ji vėliau sukurs vieną iš baisiausių režimų žmonijos istorijoje. Tačiau jau tada buvo aišku, kad konkordatas, kuriame žadama gerbti katalikų ir Bažnyčios teises, gali neduoti jokių vaisių. Galima prisiminti, kad tuo metu Pijaus XI artimiausias bendradarbis, jo valstybės sekretorius, buvo kardinolas Eugenio Pacelli, kuris prieš tai apie dešimt metų ėjo apaštalinio nuncijaus Vokietijoje pareigas ir gerai žinojo situaciją valstybėje. Pasakojama, kad vienam britų diplomatui paklausus kardinolo Pacelli, ar Vokietija gerbs konkordatą, šis atsakęs: „Žinoma, kad ne. Bet tikimės, kad nepažeis visų punktų iš karto“.

Stiprėjantis režimas Vokietijoje pradėjo persekioti ir spausti tuos, kurie galėjo priešintis visuomenės transformacijai pagal jo ideologiją – tarp jų buvo katalikai ir kiti krikščionys. Buvo persekiojami pavieniai asmenys, katalikų asociacijos, spauda, mokyklos, dvasininkai. Daug ką byloja tai, kad per trejus ar ketverius metus nuo konkordato pasirašymo Šventasis Sostas Vokietijai pasiuntė keliasdešimt protesto notų dėl susitarimo pažeidimo, neskaičiuojant daugybės pačių Vokietijos katalikų hierarchų protestų. Buvusį klimatą gerai iliustruoja Ericho Klausenerio, politiko, aukšto rango pareigūno ir „Katalikų akcijos“ pirmininko, kelis kartus viešai kritikavusio režimą, nužudymas, kaip ir dešimčių kitų, 1934 birželio 29–30 dienomis. Nacių smogikų būrys jį nušovė jo kabinete.

1937 metų pradžioje Vokietijos vyskupai atvyko į Romą susitikti su popiežiumi ir tai tapo proga paprašyti dar vieno ir aiškaus to, kas vyksta, pasmerkimo. Teksto juodraštį parengė Miuncheno kardinolas Michael von Faulhaber, turėjęs tai padaryti itin slapčia. Šis juodraštis tapo enciklikos pagrindu, pačiam popiežiui jį aptarus su jau minėtu kardinolu Pacelli ir papildžius.

Pijus XI oficialiai tekstą pasirašė kovo 14, o kovo 21 dieną jis buvo perskaitytas viešai – iš Vokietijos katedrų ir kitų bažnyčių sakyklų. Encikliką išgirdo daugybė žmonių, nes tądien buvo švenčiamas Verbų sekmadienis. Beje, tai nebuvo lengva, nes nacistinis režimas jau kontroliavo didžiąją spaudos dalį. Tekstas buvo diskretiškai atsiųstas į Vokietiją, į įvairias vyskupijas ir buvo išspausdintas patikimose spaustuvėse 300 tūkstančių kopijų. Italijoje, kurioje taip pat valdė fašistinis Mussolinio režimas, apie encikliką buvo pranešta per to paties Pijaus XI 1931 metais įsteigtą Vatikano radiją. Kaip galima atspėti, Vokietijos režimas neliko patenkintas – buvo uždaryta keliolika spaustuvių, buvo daug areštų.

Enciklika „Mit brennender Sorge“, apibūdindama Katalikų Bažnyčios situaciją to laiko Vokietijoje, mini „tragišką situacijos rimtumą ir negirdėtą spaudimą tikintiesiems“. „Su spaudimu, slaptu ar akivaizdžiu, su gąsdinimais, su ekonominės, profesinės, pilietinės ar kitokios naudos perspektyva, katalikų prisirišimas prie tikėjimo, ypač kai kurių katalikų valdininkų klasių, patiria tiek neteisėtą, kiek ir nežmogišką prievartą“, – rašo Pijus XI, vėliau pridurdamas, kad nenori tapti kaltu dėl „tylos“ ir neaiškumo.

Ir, kalbant apie tuometinę rasistinę režimo ideologiją, aiškumo netrūksta. Rašoma enciklikoje: „Jei rasė ar tauta, jei valstybė ar tam tikra jos forma, jei valstybės galios atstovai ar kiti pamatiniai žmogiškos visuomenės elementai turi natūralioje tvarkoje esminę ir pagarbos vertą vietą; (tai) tas, kuris juos atskiria nuo šios žemiškų vertybių skalės iškeldamas iki aukščiausios normos, virš religinių vertybių, sudievindamas juos per stabmeldišką kultą, iškraipo ir suklastoja tvarką, Dievo sukurtą ir duotą, yra toli nuo tikro tikėjimo į Dievą ir (tikėjimui) atitinkančio gyvenimo sampratos“.

Galima pridurti, kad po Pijaus XI mirties apaštalo Petro valties vairas buvo patikėtas kardinolui Pacelli, išrinktam 1939 metų kovo 2-ąją ir priėmusiam Pijaus XII vardą. Tų pačių metų spalį, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, „tamsybių valandai“, pasak popiežiaus Pacelli, buvo paskelbta jo pirmoji enciklika „Summi pontificatus“ apie jo pontifikato programą. Pateikdamas savo analizę apie tas klaidas, kurios tautų taikų sugyvenimą padarė beveik nebeįmanomą, Pijus XII pirmiausia pamini ir iškelia „pamiršimą žmogiško solidarumo ir gailestingumo įstatymo, kuris diktuojamas ir duodamas tiek visų žmonių bendros kilmės ir racionalios prigimties lygybės, kad ir kokiai tautai priklausytų, tiek Jėzaus Kristaus atpirkimo aukos [...]“. Šie žodžiai iliustruoja tęstinumą tarp jo ir jo pirmtako.

Vatikano radijas

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Žinių radijas: Ar žiniasklaida atsakinga dėl blogos mūsų visuomenės savijautos?

Vincentas Vobolevičius. Kovos už laisvę linijos

Algimantas Rusteika. Laukia įdomūs ir sunkūs laikai

Prof. Eugenijus Jovaiša. Švietimas ir nacionalinis saugumas

Geroji Naujiena: Versmė vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą

Liudvikas Jakimavičius. Tai gyvatė, ryjanti savo uodegą

Ši žinia pozityvi ar negatyvi? Dovilė Šakalienė traukiasi: „Pataisų nebus. Trojos arklys išardytas“...

Vilniečiai stoja ginti Kalnų parko nuo nuniokojimo

Gyd. Alvydas Repečka. Alkoholinė (meta)fizika, arba Nedarau pachmielo –  netapsiu alkoholio vergu

Algimantas Zolubas. Vedžiojimas aplink pirštą, kurio nėra

Kastytis Braziulis. Kova dėl žmonių protų: kaip įveikti priešo propagandą?

Claude Hagège: Apie meilę ir neapykantą kalbai

Dovilė Šakalienė ir Co užsimojo pagerinti Lietuvos žiniasklaidą?

TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą ragina Seimą apsispręsti dėl asmenvardžių rašymo pasuose nevalstybine kalba

M. Garbačiauskaitė-Budrienė: „Jūs, politikai, pasirūpinkite valstybe, o mes, žiniasklaida, kaip nors išgyvensime ir su tuo kritusiu pasitikėjimu“

Ats.plk. Gediminas Grina. Dreifas

Baltoji knyga: Kokia ES bus 2025 metais? Penki galimi scenarijai

Liudvikas Jakimavičius. Dočys: „Viskas suderinama“

Vidmantas Valiušaitis: „Panašu, kad rengiamas susidorojimas su dviem iškiliom visuomeninėm figūrom“

Lietuvos visuomenininkai: „Raginame politikus imtis realių veiksmų masinei emigracijai suvaldyti ir demografinei krizei spręsti“

Nida Vasiliauskaitė. Kodėl apkaltos K. Pūkui nereikia

Liutauras Stoškus apie Vilniaus viešojo transporto valdymo bėdas

Kastytis Braziulis. Kaip vertinate Vilniaus mero R. Šimašiaus darbą?

Ministrė prašo visuomenės pagalbos: „Valia yra jūsų rankose – reaguoti turėtų visa šalis“

Valdas Papievis bando pabėgti nuo savo knygų

Rinkimai Nyderlanduose – trys mitai, kuriais tikime

Povilas Urbšys. Nacionalinės kultūros ganyklų ypatumai

Ką tuo norėta pasakyti? Dalia Grybauskaitė: „Lietuva pasisako prieš bet kokį ES sutarčių keitimą“

Vytautas Vyšniauskas. Yranti istorija ardo valstybę

Arvydas Guogis, Andrius Švarplys. Puolantis neoliberalizmas – jau aklavietėje ar dar ne?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.