Įžvalgos

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Tiesos.lt redakcija   2018 m. balandžio 7 d. 11:33

42     

    

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Kovo 31 d. Lietuvos žinių ir kituose portaluose V. Radžvilas užsipuolė mane ir mano straipsnį „Pragariškas ratas: Europa tarp kiaurumo ir uždarumo“. V. Radžvilo kritika yra iracionali, todėl būtų galima ir neatsakyti. Bet atsakysiu. Kadangi reikalas viešas, kas nors turi pagaliau viešai pasakyti tai, apie ką šnabždamasi akademinėje bendruomenėje: šis žmogus nekontroliuoja savo fantazijų, šis karalius – nuogas.

Savo straipsnyje teigiu, kad filosofinėje bei politinėje istoriografijoje įsitvirtinusi uždaros / atviros visuomenės skirtis šiandien nėra pakankama. Tikrovė reikalauja arba šios skirties atsisakyti, arba įvesti trečią dėmenį, ką ir siūlau. Šis dėmuo – tai „kiaurumo“ sąvoka, kuri, mano žvilgsniu, išreiškia Europą ir pasaulį į katastrofą vedančius veiksnius – prieš žmogaus kultūrinę, tautinę, religinę ir kitokią žmogišką tapatybę nukreiptus faktorius. Savo tekstuose šiuos veiksnius kritikuoja ir Vilniaus forumo dalyviai, ir pats V. Radžvilas. Tačiau mano pasiūlymas sukėlė V. Radžvilo įtūžį, pasireiškusį keistais teiginiais. Apie šio įtūžio priežastis – vėliau, pradžioje – apie teiginius. 

Tiesą pasakius, V. Radžvilas nekreipia dėmesio į tai, apie ką kalbu savo straipsnyje. Jam rūpi tai, kas jam vaidenasi. Jis viską apipina suponavimais, kontekstais, įžvelgia slaptą mano planą, kažkokius mano „nutylėjimus“ ir tyčinį mano paties mokslinių kompetencijų slėpimą (!), primeta man „mąstymo schemas“, nuo kurių aš pats purtausi, ir galiausiai – ciniškai įdeda į mano lūpas tai, ko niekada nepasakyčiau, dargi apkaltindamas mane, tokį savo susikurtą, tarnavimu kažkokių man svetimų ideologijų propagandoms.

V. Radžvilas šaukia apie mokslą, tačiau jo tekste nėra mokslinių motyvų, išskyrus vieną. Jis bando kritikuoti K. R. Popperio atviros visuomenės projektą (mano nuomone, suprastą per siaurai), į kurį nepagrįstai suveda visą atviros visuomenės idėją. Per tai jis esą kritikuoja mane. Bet aš atstovauju ne Popperio, o H. Bergsono atviros visuomenės sampratai, kurios V. Radžvilas apskritai nesuvokia, nors, kad ir keista, yra skaitęs Bergsono veikalą Du moralės ir religijos šaltiniai.

Apie mano poziciją V. Radžvilas rašo: „Autorius nutyli, kad Bergsono išrasta atviros visuomenės sąvoka virto ideologiniu ir politiniu antropologinės ir socialinės inžinerijos projektu, kai buvo „operacionalizuota“ Karlo Popperio suformuluotoje „atviros visuomenės“ vizijoje“. Šis teiginys yra absurdiškas. Apie Bergsoną – netrukus, o Popperis ne tik „neoperacionalizavo“ Bergsono koncepcijos, bet nuo jos griežtai atsiribojo. Kiekvienas, susipažinęs su politikos filosofija, žino: Bergsonas ir Popperis pradėjo skirtingas atviros visuomenės sąvokos tradicijas. Savo veikale Atviroji visuomenė ir jos priešai Popperis skiria keletą trumpų pastabų Bergsonui, teigdamas, kad tarp jų „atviros visuomenės“ sąvokų iš esmės nėra nieko bendro, išskyrus „tam tikrą panašumą“, apibūdinant uždarą visuomenę (Vilnius, Pradai, 1998, p. 520). Taigi, čia reikia kalbėti ne apie kažkokį mano nutylėjimą, o apie V. Radžvilui būdingą atviros visuomenės sąvokos tradicijos neišmanymą. Kritikuodamas Popperį, Bergsono nesukritikuosi. „Politinis antropologinės ir socialinės inžinerijos projektas“, iš dalies būdingas Popperiui, Bergsonui yra svetimas kaip ugnis vandeniui.

Tačiau V. Radžvilas yra bandęs kritikuoti ir Bergsoną. Lietuvoje, šalia keleto enciklopedinio pobūdžio pristatymų, turime tik vieną ilgą straipsnį, skirtą Bergsono atvirajai visuomenei, parašytą paties V. Radžvilo (Visata – dievus kurianti mašina? In Andrijauskas A., Gyvybinis polėkis: Bergsono filosofijos interpretacijos. Vilnius, 2008, p. 357–396). Deja, šis straipsnis – tai vienas šiurkščiausių, kokius man teko skaityti, Bergsono minties iškraipymų. Kai kurie raktiniai jo teiginiai yra nesuvokiamai klaidingi, tiesiog Bergsono mąstymo antipodai, pvz., teiginys, kad Bergsonas „yra iškilus Niekio, arba Nesaties, metafizikos tradicijos atstovas“, o jo „nebūties“ idėja laikytina „ir visos jo filosofinės doktrinos kvintescencija bei išeities tašku“(p. 376). Perskaitęs šį sakinį, aš susiėmiau už galvos! (Įdomu tai, kad V. Radžvilas nurodo Bergsono Kūrybinės evoliucijos IV skyrių, kuriame Bergsonas ne atstovauja, o kategoriškai atsiriboja nuo čia minimos tradicijos ir „nebūties idėjos“, laikydamas jas proto iliuzijomis. Tai liudija apie V. Radžvilo mąstymo tendenciją, pasireiškusią kritikuojant ir mane, tekste įžvelgti priešingą, nei teigia tekstas, prasmę). Be abejo, šitaip klaidingai pasirinkti interpretavimo keliai, tiesiogiai priešingi visai Bergsono filosofijai, tegali nuvesti prie išvadų, neturinčių nieko bendro su Bergsonu. Štai ir jos, atvedusios prie teiginio apie „politinį antropologinės ir socialinės inžinerijos projektą“: „Atviroji visuomenė“ yra ne kas kita, o nuolatos reflektyviai perkuriamas ir atnaujinamas „socialinis projektas“, kurio svarbus elementas yra siekis sukurti „naują žmogų“ (p. 376); „Žmogus tampa „individu“ tik tada, kai jis paverčiamas ontologiškai vienmate būtybe. Šitoks vienmatiškumas neišvengiamai suponuoja kokybiškai vienalyčių, tik kiekybinėmis charakteristikomis besiskiriančių individų sampratą. Ir būtent šie individai – suniveliuoti ir toliau niveliuojami, beasmeniai ir vienodi lyg vandens lašai socialiniai atomai – yra toji „medžiaga“, iš kurios lipdoma „atvira visuomenė” (p. 388); „Už visomis „meilės karalystės“ spalvomis žėrinčios „atviros visuomenės“ vizijos dunkso pikta lemianti šešėlinė jos palydovė ir antrininkė – tamsi ir niūri totalitarinės visuomenės šmėkla“ (p. 388) ir t. t.

Bergsonas vartosi karste, o aš, praėjusį rudenį viešėdamas Prancūzijoje, pasiteiravau žymaus Bergsono specialisto J.-L. Vieillard‘o-Baron‘o, kaip yra įmanoma tokia interpretacija: Bergsonas veda į totalitarizmą! „Taip, atsakė jis, panašią interpretaciją, pasirodžius Bergsono knygai Du moralės ir religijos šaltiniai, pateikė Prancūzijos komunistai ketvirtajame dešimtmetyje. Jų tikslas buvo sugriauti Bergsono reputaciją, kaltinant jo mąstymą sąsajomis su fašizmu. Tai buvo klastingas ir pigus triukas.“ Iš tiesų, paieškojęs šaltiniuose, radau tokį G. Politzerio (taip pat G. Friedmanno, bet vėliau šis keitė savo pozicijas) – šiandien pamirštą ketvirtojo dešimtmečio filosofą marksistą, kurio tezės apie Bergsoną konverguoja su V. Radžvilo. Kaip tokia komunistinė interpretacija, apie kurią Prancūzijoje šiandien būtų gėda kalbėti, atsirado V. Radžvilo 2008 m. parašytame straipsnyje apie Bergsoną, belieka spėlioti. Galbūt tai sutapimas ir prie komunistinių interpretacijų V. Radžvilas priėjo savarankiškai, galbūt jis rėmėsi rusiškais-sovietiniais šaltiniais, kurie Vakarų komunistų teiginius, kaip žinoma, pas mus gausiai transportavo. O galbūt per greitai darome šią sąsają su sovietizmu, bandydami kaip nors surasti racionalų paaiškinimą su tikrove nieko bendro neturinčioje V. Radžvilo interpretacijoje. Turbūt tiesiog turėtume ją nurašyti į nesugebėjimą susilaikyti nuo palaidos fantazijos. Bet kuriuo atveju V. Radžvilo straipsnyje pateiktas Bergsono atvirosios visuomenės aiškinimas yra nesuderinamas ne tik su prancūzų mąstytojo tekstais ir su jų šiuolaikiniais tyrimais, bet ir su sveiku protu.

Pademonstravęs neišprusimą politikos filosofijoje, V. Radžvilas imasi savo mėgstamos veiklos – kaltinti. Trys kaltinimai skirti man, vienas – LMT (Lietuvos mokslo tarybai).

Pirmasis kaltinimas – aš tyčia slepiu savo mokslines kompetencijas, jog įrodyčiau teiginius, kurie joms prieštarauja. O būtent, kad įteigčiau, jog viduramžiai – „tamsus“ ir „atsilikęs“ laikotarpis. V. Radžvilas man subtiliai primena, kad Paryžiaus Katalikų institute esu apgynęs disertaciją, skirtą Tomui Akviniečiui, o Tomas Akvinietis – tai atvirumo pavyzdys, nes savo tekstuose citavo Averojų. Bet man to priminti nereikia. Brandieji viduramžiai man – vienas šviesiausių Europos istorijos laikotarpių, kur kas šviesesnis nei modernieji laikai. Bet, nepriklausomai nuo šviesos stiprumo, Europą visais jos laikotarpiais aš laikau atviros tapatybės bastionu – tai vienas iš pagrindinių mano mokslinės tematikos leitmotyvų. Šalia Tomo Akviniečio, galėčiau pateikti šimtus pavyzdžių, liudijančių apie tiesiog struktūrinį europietiškojo mąstymo atvirumą. Kaip galima man primesti teiginius, tiesiog priešingus visai mano esybei? Sakyčiau, fantazija. Bet šiuo atveju pabūkime švelnesni. Turbūt V. Radžvilas taip elgiasi todėl, kad viduramžiuose, kaip ir visoje Europos istorijoje, matau ne vien tendenciją į atvirumą, bet, deja, ir į uždarumą: būtų banalu vardinti kruvinus konfliktus, kitaminčių persekiojimus ir neteisingumo aktus, besidriekiančius ir viduramžiais (ko vertos vien pastangos apkaltinti erezija ir pasmerkti tą patį Tomą Akvinietį), ir per visą Europos istoriją. Europa – tai tendencijų į atvirumą ir uždarumą susipynimas, kurio nematyti gali tik jos istorijos ir mentaliteto netyręs žmogus. Šiandien, mano galva, būtina kalbėti ir apie dar vieną tendenciją – tendenciją į kiaurumą, ką ir darau savo straipsnyje. Tikrovė yra gili ir kompleksiška, o ne radžviliška.

Kitas kaltinimas – tarnauju kažkokioms ideologinėms propagandoms. Kaip suprantu, jų yra dvi – kapitalistinis neoliberalizmas ir Sovietų Sąjunga. Apie savo atstovavimą Sovietų Sąjungai nekalbėsiu – nereikia reaguoti į atvirą patologiją. O mane kaltinti atstovaujant neoliberalizmui – tai dar viena gryna fantazija. Aš esu neoliberalizmo kritikas – tiek politinio, tiek ekonominio. Man ši kryptis yra lygiai taip pat nepriimtina, kaip ir fašizmas ar komunizmas, ir savo straipsniuose, tarp jų ir aptariamajame, esu tai pakankamai pademonstravęs. Pasisakau už individualų asmenį ir bendruomenę suderinantį subsidiarumo principą, kuris man yra vienas iš atviros visuomenės sinonimų ir kuris buvo suformuluotas Katalikų Bažnyčios socialiniame mokyme.

Šio kaltinimo kontekste privalau priminti, kad pasisakau ir prieš „multikultūrinę“ visuomenę, kurioje formuojasi tapatybės getai, tam tikru momentu pradėsiantys kruvinai konfliktuoti (tą matome Europoje). Savo straipsnyje tai įvardinu kaip kiauros visuomenės fenomeną. Bet ne atviros. Nes atvira visuomenė – tai sąmoningas tarpusavio įsipareigojimas, dialogas ir keitimasis patirtimi tarp skirtingų tapatybių atstovų, ne tik kad nenaikinantis, bet dar labiau subrandinantis kiekvieną iš tapatybių. Mano disertacijos vadovas Philippe Capelle-Dumont, kuris plėtoja bergsoniškąją atviros visuomenės idėją ir griežtai kritikuoja neoliberalizmą ir multikultūralizmą, šį procesą vadina „aljansu“, kildina jį iš krikščionybės esmės ir per jį apibrėžia autentišką Europos tapatybę. Bet V. Radžvilui visa tai – nė motais. Išgirdus žodį „atvirumas“, jį ištinka priepuolis: priešas, sąmokslas, saugotis, naikinti!

Trečias kaltinimas: siekiu „sunaikinti visą Vakarų klasikinę – graikiškąją ir krikščioniškąją – civilizacijos tradiciją“. Bet aptariamas mano straipsnis kaip tik ir siekia identifikuoti tokio naikinimo tendenciją (vadinu tai „kiaurumu“) ir nurodyti jo priešnuodį („autentišką atvirumą“)! Visi, skaitę mano straipsnius moksliniuose leidiniuose bei pasisakymus viešojoje erdvėje, žino, kokia svarbi man yra ir graikiškoji, ir krikščioniškoji tradicija. O kad aš siekiu atskleisti šią tradiciją, siedamas ją su dvasinio pobūdžio žmogaus sąmonės procesais, kad aš ją apmąstau aktualiausių šiuolaikinių iššūkių – globalizacijos, transhumanizmo ir pan. – perspektyvoje ir kad šios sąsajos veda mane tiesiai į bergsoniškąją atviros visuomenės koncepciją – mane dėl to kaltinti jos naikinimu yra paviršutiniška iki šlykštumo.

O jeigu toliau kalbame apie graikiškosios ir krikščioniškosios tradicijos naikinimą, tai kaip tik – būtent V. Radžvilo mąstymas yra geras tokio naikinimo pavyzdys. Kodėl? Nes V. Radžvilas instrumentalizuoja šias tradicijas, jas subordinuodamas siauriai suvoktam moderniosios tautinės valstybės projektui. Tokios taktikos šiuo metu laikosi Vakarų šalių kraštutiniai dešinieji (V. Radžvilas yra reiškęs simpatiją jiems). Bet ši taktika ir yra tikrasis graikiškosios ir krikščioniškosios tradicijos naikinimas! Nes ir graikiškasis, ir krikščioniškasis Europos tapatybės sandas formavo tautas, atverdamas jas vienas kitoms ir pasauliui (prisiminkime E. Husserlio Europos, kaip begalybės intuicijos, koncepciją), o V. Radžvilo projektas – priversti tarnauti ir graikiškąją mintį, ir krikščionybę suabsoliutintai ir ribotai tautos idėjai, be abejo, taip, kaip ją supranta V. Radžvilas. Tokia konfigūracija yra paprasčiausiai mirtina ir graikiškajai, ir krikščioniškajai tradicijai. Reikia aiškiai ir garsiai pasakyti: būtent V. Radžvilas kelia pavojų šiai tradicijai kartu su visais kitais šios krypties radikalais.

Ketvirtas kaltinimas yra skirtas Lietuvos mokslo tarybai (LMT). V. Radžvilas piktinasi, kad mano netikslus, šarlataniškas, ideologizuotas tyrimas yra jos finansuojamas. Tačiau V. Radžvilas nė manyt nenumano šio tyrimo turinio, apie jį spręsdamas iš vieno nedidelio plačiajai auditorijai skirto straipsnio, kurio jis dar ir nesugebėjo suprasti, sutrukdytas savo vidinio pasaulio demonų. Jis, žinoma, nesidomi, kokie kiti moksliniai straipsniai bei knygos pasirodys pagal šį tyrimą. Tyrimo rezultatų dar beveik nepradėjome skelbti. Jis yra atliekamas su prancūzų filosofu, vienu žymiausių H. Bergsono filosofijos specialistų pasaulyje C. Riquier, kurio bergsoniškosios atviros visuomenės mokslinį pristatymą lietuvių skaitytojas turės prieš akis, išverstą į lietuvių kalbą. Jis turėtų išsklaidyti šiurkščius nesusipratimus apie H. Bergsono koncepciją, pasėtus jau minėtame paties V. Radžvilo straipsnyje (be abejo, šis tragiškas straipsnis bus plačiau aptartas mūsų projekto tekstuose). Su mumis taip pat sutiko bendradarbiauti kiti garsūs prancūzų mąstytojai, su kuriais bus paskelbti mano atlikti interviu (kol kas paskelbtas tik su R. Brague). O mano straipsnis „Pragariškas ratas“ negali turėti griežto mokslinio stiliaus ar mokslinio aparato – tai plačiajai auditorijai skirtas straipsnis. Mokslinis šiame straipsnyje išdėstytų idėjų pagrindimas bus išdėstytas moksliniuose leidiniuose.

Nepaisydamas visų kaltinimų ir fantazijos pliūpsnio, apsidžiaugiau išgirdęs V. Radžvilo tvirtinimą, kad tam tikras atvirumas yra visų visuomenių, net ir labiausiai izoliuotų, bruožas. Galbūt šią mintį, kurią plėtoju beveik visuose tapatybės klausimams skirtuose savo tekstuose, V. Radžvilas iš savo pusės teiktųsi pristatyti plačiau ir giliau? Galbūt rastume pagrindą normaliam dialogui. Nes man tai – esminė mintis. Bet kur tau! Man adresuojamoje kritikoje V. Radžvilas bando įteigti, kad yra atvirkščiai. Girdėdamas ją, jaučiuosi perkeltas į man svetimą ir man neegzistuojantį pasaulį, atstovaujantis pozicijoms, kurios man yra šlykščios, apkaltintas nusikaltimais, su kuriais kovoju visomis intelektualinėmis priemonėmis.

Antai V. Radžvilas man primeta, esą susikuriu kažkokias „niekada neegzistavusias“ „uždaras visuomenes“, projektuoju jas į „senovės Graikiją ir Romą, gotikinius brandžiuosius viduramžius, modernią tautinę tarpukario Lietuvos Respubliką“, suplaku visa tai su „Sovietų Sąjunga ir Šiaurės Korėja“, o tada visa tai sugriaunu ir štai – atsiveria kelias realizuoti neoliberalistinę ir komunistinę (!) visuomenę su nukvakusia tapatybe. Esą šitaip aš ištikimai tarnauju mane nupirkusiems popperiškojo neoliberalizmo ir gorbačioviškos perestroikos inžinieriams. Dar neregėjau šitokio savo idėjų iškraipymo! Savo tyrimus skiriu antikinio, krikščioniškojo, ypač viduramžių (Tomas Akvinietis, Mokytojas Eckhartas), pasaulio tyrimams, pabrėždamas jų gelmę ir atvirumą. Pagal projektą pasisakysiu ir apie modernios tautinės tarpukario Lietuvos Respublikos mąstytojus, ypač Stasį Šalkauskį, kurių idėjos apie „pilnutinę demokratiją“ yra tipiškas ir konkretus atviros (ne uždaros ir ne kiauros!) visuomenės idėjos realizavimo projektas – neabejotinai, tai yra viena iš lietuviškosios politinės minties viršūnių. Bet štai tau kad nori: pasirodo, projektuoju į visas šias mąstymo kryptis „uždarumą”. Esą tokia klastinga mano taktika, kuria susikuriu pretekstą visa sugriauti! Ar tik šis mano tariamas suktumas nebus V. Radžvilo tikro suktumo projekcija? Nes, priešingai nei teigia V. Radžvilas, aš neprojektuoju jokių išsigalvotų uždarų visuomenių į antiką, krikščioniškuosius viduramžius ir tarpukario Lietuvą, bet, ten identifikuodamas stipriausią atvirumo tendenciją, randu ir realią tendenciją į uždarumą. Taip, Europa yra tokia, kad šalia atvirumo ten rasime ir uždarumo, dėl kurio europiečiai visais laikais kentėjo ir liejo kraują (ar verta pateikti gerai žinomus pavyzdžius?) Taip, aš teigiu, jog uždarumas veda į kiaurumą, o šis – vėl į uždarumą, ir kad šis ratas yra Europos tragedija. Teigiu ir tai, kad išėjimas iš šio rato – tai autentiškas atvirumas, kurį, mano galva, tinkamiausiai mums šiandien yra suformulavęs Bergsonas (be abejo, galime diskutuoti!), filosofas, kuris po 2000 metų vėl neatsitiktinai grįžta į filosofijos zenitą visame pasaulyje. 

Kad ir kaip nepatiktų V. Radžvilui, už atvirą visuomenę pasisako daugybė pačių didžiausių mūsų laikų mąstytojų, kurių niekaip neapkaltinsi tautos, religijos, kultūros ir kitų žmogui esminių dalykų griovimu. Šių mąstytojų sąrašas būtų pernelyg ilgas. Todėl paminėsiu tik Rémi Brague‘ą, su kuriuo bendradarbiauju V. Radžvilui pasibaisėjimą sukėlusiame, Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame, tyrime. Mano pokalbį su R. Brague‘u galima perskaityti šių metų Naujojo Židinio 1-ajame numeryje bei Bernardinų portale.Pokalbio metu R. Brague‘as išreiškė pritarimą mano daromai skirčiai tarp atvirumo ir kiaurumo, jis palaiko H. Bergsono atviros visuomenės idėją. Ar ir R. Brague‘ą, šį vieną garsiausių filosofų pasaulyje, V. Radžvilas apkaltins Vakarų civilizacijos – graikiškosios ir krikščioniškosios – civilizacijos griovimu? Bet tokiu atveju kaltinamųjų sąrašas turėtų būti begalinis – daugybei kitų mąstytojų Bergsono atviros visuomenės koncepcija šiandien vėl tampa aktualiausio mąstymo epicentru. Būtent ji leistų išvengti abiejų kraštutinumų, kuriuos savo straipsnyje įvardijau kaip „uždarumą“ ir „kiaurumą“, jų tarpusavio sąsajas įvardindamas kaip pragaištingas mums visiems.

Kodėl kilo V. Radžvilo įtūžis? Neabejotinai todėl, kad mano pasiūlymas reabilituoja atvirumo sąvoką, nes į ją jau nebegalima projektuoti fenomenų, kuriuos įvardijau kaip kiaurumą. O atvirumo sąvokos reabilitacija yra nepakeliama V. Radžvilui: tai atima galimybę piešti tą apokaliptinį vaizdą, kuriuo jis taip mėgsta gąsdinti Lietuvą. Tai suteikia kitokią, nei V. Radžvilo kurpiama, Lietuvos ir Europos perspektyvą, nes pasirodo, jog tapatybė gali klestėti ir būdama atvira. Bet juk tokiu atveju V. Radžvilo mintys ir jo projektas tautai netenka prasmės, o jis pats – tautos šamano pozicijos.

Didelė V. Radžvilo straipsnio dalis yra skirta to, ką aš vadinu „kiaurumu“, kritikai. Kaip V. Radžvilas mane, taip pat ir aš V. Radžvilą – sveikinu dėl jos. Bet kaip V. Radžvilas laiko mano atliekamą kiaurumo kritiką bergždžia, nes esą esu neapsibrėžęs sąvokų, taip ir aš V. Radžvilo pastangas išeiti iš kiaurumo laikau tuščiomis. Kodėl? Nes jis suplaka kiaurumą ir atvirumą – dvi absoliučiai skirtingas mąstymo kryptis! Tai V. Radžvilas, o ne aš, yra neapsibrėžęs sąvokų. Vis dėlto, tai pasakęs, suabejojau: galbūt jis tyčia nenori jų apsibrėžti? Nes tam yra priežastis. Juk būtent ši samplaika tarp kiaurumo ir atvirumo yra tas variklis, kuris leidžia V. Radžvilui funkcionuoti. 

Daugybei žmonių „atvirumas“ ir tai, ką vadinu „kiaurumu“, yra tapę sinonimais, o „uždarumas“ – lyg gelbėjimosi ratu nuo šio „kiaurumo“, nė nenumanant, į kokias kančias tai mus nuves. V. Radžvilui tai – priemonė pūsti ūką, gąsdinti, manipuliuoti, valdyti minios nuotaikas. Aiškiai apibrėžti mano pateiktas sąvokas – tai netekti šios priemonės.

Savo pareikštoje kritikoje man V. Radžvilas be užuolankų imasi ginti tai, ką vadinu uždarumu, taip save išsiduodamas ir stumdamas tautą į visai nejuokingą pavojų. V. Radžvilas išsiduoda tą akimirką, kai pasako, jog bijoti to, kas laikoma „uždarumu“, tėra iracionali baimė. Vedamas savo fantazijos, jis nubraukia visas istorijos pamokas, kurios yra aiškios kaip dangus: tai, ką apibrėžiu kaip tendenciją į „uždarumą“, veda į kruviną pragarą.

V. Radžvilas puikiai supranta sąvokas ir puikiai žino, kad aš jas taip pat suprantu. Bet jis to nepripažins. Nes jam tai pripažinus, teks atsisakyti to, kas, kas jį maitina – savo fantazijos apie tautą, jam leidžiančios manipuliuoti tauta ir jam svarbesnės už pačią tautą. Kaip pasakytų Bergsonas, šis žmogus pakeitė gyvą tikrovę jos mirusiu konceptu. Tai turi etinių ir psichinių pasekmių.

V. Radžvilas man prikiša, be abejo, veidmainiškai, kad esu neapsibrėžęs sąvokų. Plačiajai visuomenei (tik ne man ir ne V. Radžvilui), šios sąvokos – „uždarumas“, „atvirumas“, „kiaurumas“ – galbūt išties yra neaiškios. Atsisakykime jų! Pakeiskime jas kitomis! Bet, dėl Dievo meilės, mąstykime apie tai, kas yra! 

Povilas Aleksandravičius yra Mykolo Romerio universiteto docentas

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2018-04-11 14:10

Siūlyčiau atkreipti dėmesį į to liberazmo demagogo postringavimus apie multi-kulti - labai neblogas demagogijos pavyzdys. Pažiūrėkim atidžiau. Taigi, veikėjas pareiškia, kad yra prieš multi-kulti - ir netgi kaip pavyzdį pateikia situaciją Europoje (labai norint, galima netgi bandyti įžvelgti netiesioginę kritiką eurosajūzo politbiurui). Kuo ne “savas”, bereikalingai užsipultas Radžvilo, ne? Bet apie KOKĮ multi-kulti jis kalba? Ogi apie izoliuotų svetimtaučių getų formavimąsi (palygintina su čigonų taboru Kirtimuose). Ar tai atitinka liberastinių globalistų, siekiančių europiečių ištirpimo per tautų ir rasių maišymą, tikslus, sekant komuniagos Spinelio “Europos be tautų ir valstybių” kliedesiu? Nė velnio. Nes tie getai yra šalutinis produktas, o ne tiesioginis tikslas. Todėl nereikia stebėtis iš pažiūros šizofreniška situacija, kai ta pati Merkelienė pareiškia, kad multi-kulti žlugo, bet ir toliau tęsia masinį kebabų nelegalų importą. Nes NE TAS tikslas. Ir randama nesėkmės priežastis: per stipri vietinių gyventojų tapatybė (pastebėtina, kad SVETIMŲJŲ tapatybės ta fauna nesikėsina “modifikuoti”). Ir čia išlenda štai tokie, kaip Aleksandravičius, demagogai, aiškinantys, kad visuomenei (vėlgi, VIETINIŲ, ne atvykėlių - ten gi “mažumos”, jiems reikia “pozityvios diskriminacijos”) reikia daugiau “atvirumo” beigi “tolerancijos” (t.y. savo vertybių ir tapatybės atsisakymo) - atseit, toks “ištirpimas” iš tikrųjų tapatybės nesunaikins, bet netgi “subrandins”. Na, o visi, kas savo tapatybę nori išlaikyti (vėlgi - VIETINIAI, ne atvykėliai), yra - istai beigi -fobai, formuojantys “uždarą visuomenę” ir kuriantys prielaidas Adolio II atėjimui.
Atsižvelgiant į tai, kad krikščionybė yra vienas iš veiksnių, padedančių žmonėms išlaikyti savo tapatybę, užsimota ir prieš ją: iš vienos pusės, krikščionybė visaip niekinama ir ujama iš viešosios erdvės, o iš kitos - ateina visokie “liberalkrikščionys” pusliai bei aleksandravičiai, aiškinantys, kad TIKROJI krikščionybė yra kosmopolitinė, tad jei nori būti TIKRI, krikščionys turi eiti kartu su liberastais Europos tautų ir kultūrų naikinimo keliu. Gudri taktika, reik pasakyt - bolševikų “jaunesnieji broliai” pasimokė iš savo pirmtakų klaidų. wink

Pikc       2018-04-10 22:45

Emocijomis persmelktas chamizmas, atviri oponento įžeidinėjimai ir šūkaliojimai apie “dešiniūjū radikalū grėsmę” beigi gręsiantį “kruviną pragarą” (kaip čia dar Adolio nepaminėjo? smile) TAIP aiškiai parodo, kad čia liberastijos adeptas (sprendžiant iš bandymų “prikabinti” religiją bei fakto, kad skelbiasi “Naujajame židinyje” bei “Bernardinuose” - t.v. “liberalkrikščionis”), kad besisukantis neoninis užrašas “liberastas” virš galvos su grojančia muzikėle nebūtų akivaizdžiau. smile Ir TOKIA fauna save mokslininkais laiko?
Beje, tarp vos ne isteriško dergimosi priepuolių kartais išlendantys šito veikėjo postringavimai apie tą “atvirumą” rodo, kad prof. V. Radžvilas visiškai teisus dėl ideologinio - propagandinio mąstymo, o pateiktas palyginimas su bandymais kurti “komunizmą žmogišku veidu” - labai taiklus. Gal todėl A. P. ir “putos iš nasrų”, nes “buvo išryškintas”, kaip sako? wink

ad hominem (atsiprašau...)       2018-04-10 13:32

Jei neklystu, Povilas Aleksandravičius laiko save krikščioniu.
O savimeilė trykšta iš jo teksto nebe purslais, o fontanais…
Che peccato, pasakytų italai smile

Julius       2018-04-10 6:36

Perskaičiau Radžvilo mintis apie Aleksandravičiaus kūryba ir galiu pasakyti kad tai yra labai taikli apžvalga. Aleksandravičius prieš Radžvila atrodo kaip darželinukas bandantis atsikalbinėti.

Haiku       2018-04-9 12:09

Matau, kad ne visi supranta ilgokus oponentų tekstus. Siūlau perskaityti šį komentarą - Ringys 2018-04-8 22:20 - ir pasidaryti išvadas. O dėl savo paprastumo ir aiškumo komentaras vertas aukščiausio balo. Pagarba!

žodis       2018-04-9 11:12

Kiekvienas gerbiamo V.Radžvilo žodis - auksas, o pauzės - neįkainojamos, bet juk ne visiems tai suprasti, tad straipnelio autoriau - pasitaupykit {žodžius},
beje, kol skaitome komentarus, tuo metu gerbiamas V.Radžvilas jau nuėjęs tolyn gvildena kitą problemą, jis neturi tiek laiko, kad, sustojęs kelkraštyje, analizuotų mažo akmenėlio murkdymąsi savasties kančiose,

Julius       2018-04-9 7:17

Viena tamselė mane kaltina kad aš esu apsimelaves bet kada aš paklausiu kur aš meluoju ir kur aš apsimelaves atsakimo negaunu. Tamselės šmeižtas

Nika       2018-04-9 0:01

Mažai knygų skaitę rusai taip pat dievino Leniną, kaip mažai knygų skaitę lietuviai dievina Radžvila. Tiesiog reikia daugiau skaityti.

JUliau       2018-04-8 23:56

bent tamsta patylėtum - tarsi čia kam nors rūpėtų, ką tu kuo laikai: pats tiek kartų apsimelavęs, tiek žmonių apšmeižęs, dar turi kiaulės akis, kad lendi čia viauksėti. Fui, jukš į savo būdą

Julius       2018-04-8 22:54

Nei Radžvilo nei Aleksadravičiaus aš nelaikau filosofais. Mano akimis jie jau senai yra diskreditave filosofo vardą. Juos aš laikau tam tikrų skirtingų projektų modeliuojant visuomene dalyviais. Tik skirtumas tarp jų valdiškų projektu realizavimas. Radžvilas kiek aš matau visai nustumtas nuo projektų.

Julius       2018-04-8 22:45

Ir tikrai apie kokią atvira visuomene galima kalbėti jeigu mes neturime bendravimo kultūros. Pokalbį vadiname provokacija? Ir dar daugiau yra tokių individų kurie linkę drausti ir žmonėms kalbėti. Toje šviesoje drausti viešai kalbėti kaip ir klausimus vadinti provokaciniais tai ir yra provokacija prieš laisva ir atvira visuomene.

Ringys       2018-04-8 22:20

V.Radžvilo ir P.Aleksandravičiaus disputo šaknys glūdi skirtingame Europos Sąjungos vertinime. Toji vieningos Europos idėja, kurią puoselėjo R.Šumanas, K.Adenaueris ir A.de Gasperis, skiriasi nuo dabartinio Briuselio siekių kaip rytas nuo vakaro. Pirmieji kūrė Europą su žmogišku-krikščionišku veidu, o dabartinis Briuselis stengiasi Europą paversti liberal-masoniškų - moraliai deformuotų - siekių valstybe. Jeigu V.Radžvilas yra nuoseklus ES pradininkų šalininkas, tai jo oponentas P.A. gina dabartinius Briuselio siekius. Štai čia ir atsiskleidžia L.Šopausko teiginių pagrįstumas apie kai kurių mūsų katalikų simuliakrinį krikščioniškumą.

VaidasVDS       2018-04-8 22:18

Nekontoriniam,
prisipažįstu, kad padariau klaidą atsakydamas į Juliaus provokaciją. Bet tema apie filosofiją ir Puras bandė filosofuoti.
Nesusilaikiau, nes buvo kreiptasi į mane ir dar kažkas jam pliusą uždėjo, tad šiek tiek pakomentavau.
Savo ankstesnių minčių neatsiimu.
O nekontoriniam komentatoriui linkiu išgyti nuo paranojos, nes galima rimta liga susirgti.

Kontorinius šiukšlintojus - pas nykštukus       2018-04-8 19:59

Tik pasirodė svarūs, dalykiški straipsnio komentarai,
tuoj pasirodė ir VaidasVDS, ir Julius Puras ir temą nuvairavo į šalį,
užklampino nuobodžiais plepalais.
Tokius, kaip kalbančius ne į temą, adminas galėtų siųsti pas nykštukus.

Julius I Vaidas       2018-04-8 18:02

Ir dar aš labai abejoju kad aš esu misteris. Aš nesislepiu ir neslepiu savo tapatybės kaip ir neskaldau savo tapatybės į dešimt ir daugiau tapatybių.

Julius I Vaidas       2018-04-8 18:00

Misteri, jūs užsėmate politikavimu bet ne filosofija. Pavyzdžiui ar gali daktaras susitarti su loginio liga ir dar daugiau susidraugauti nenustant pačios ligos o jeigu ir nustatant apie nieko nepranešti ligoniui? Ne. Jis turi nustatyti liga. Pasakyti ligoniui ir tik poto galimi konsensusai. Su filosofija yra lygiai tas pats. Ir dar daugiau filosofas kaip ir filosofija negali turėti jokio konsensuso su valdžia ir jos politika. Politikas su visuomene gali ieškoti susitarimų bet negali pasitelkti filosofų. Filosofas tarnaujantis valdžios interesams iškarto iš moralinės pusės netenka filosofo vardo.

Vaidas       2018-04-8 16:49

Misteri Purai,
čia mano pamąstymas apie filosofiją.
Mano buvimo taškas yra visada ten pat, kur aš esu ir to nustatymui jokių mokslų nereikia, o tuo labiau filosofijos. Bet kai kurie žmonės pasitelkia įvairius sofizmus, kurie gana dažnai iškraipo ir filosofiją, ir tikrovę. Ir dažnai net sunku suprasti, ko jie nori iš tiesų.

Julius į VaidasVDS       2018-04-8 15:55

“dvasinė filosofija reikalauja susitarti ir susidraugauti” čia jūsų kažkoksaitai tęsinys apie Urantija? Misteri, filosofija tai nėra susitarimai arba susidraugavimai. Filosofija tai mokėjimas nustatyti visuomenės ir savo paties būvimo tašką laikia ir erdvėje.

VaidasVDS       2018-04-8 10:29

2018-04-8 8:35,
Gal taip ir yra, į tai net nesigilinau, kaip ir labai nesigilinu į įvairias politines filosofijas. Mane visada labiau domina galutinė prasmė, o ne tai, ką kažkas mano apie kito asmens nuomonę. Esu pats pastebėjęs, kad mano nuomonė dažnai yra išverčiama į tai, ko aš pats nesu sakęs ir net nemąstęs apie tai. Apie tai kalbama ir šiame straipsnyje. Be abejo, galbūt kažkas čia veidmainiauja ir apsimetinėja (o dažniausiai taip elgiasi valdžią aptarnaujantys), tačiau tikra dvasinė filosofija reikalauja susitarti ir susidraugauti, bet nebūtinai darant kompromisus. Reikia išgryninti idėjas ir parodyti bei įrodyti, kuri idėja tinkamiausia. Ir, kas svarbiausia, kita šalis turėtų su tuo sutikti bei bent iš dalies pakeisti savo turėtą nuomonę. Kartais dėl to reikia perlipti per save arba įveikti save ir savo gerą nuomonę apie save. Ir dažniausiai kuo žmogus turi daugiau intelekto, tuo sunkiau jam tą padaryti.
Kuomet nesusitaria protingi ir intelektualūs, kitiems susitarti, logiškai mąstant, turėtų būti dar sunkiau. O tada belieka pasinaudoti minia, kas ir į kokią pusę palenks minią. Vieni teisesni, kiti valdo propagandos priemones. Ir tuomet tiesai laimėti yra daug sunkiau…

Vaidui vds       2018-04-8 8:35

Jei šis dvaro patarnautojas būtų filosofas, o ne propagandistas-lėšų įsisavintojas, tada su jumis sutikčiau.

Kodėl toj MRU tiek konservatorių       2018-04-8 7:51

Laikas būtų MRU panaikinti.

Vaizdeli 1:00,       2018-04-8 1:30

reikia žegnotis, jeigu visur stabai vaidenasi.

Tai vaizdelis       2018-04-8 1:00

Radžvilo fanai tokie pat stabmeldžiai kaip Landsbergio, Pakso ar Uspaskio kariai. Pasirengę duoti į snukį kiekvienam, kas tik drįsta suabejoti jų stabu.

Mielas Povilai,        2018-04-7 23:11

kai galvon šauna tokie išsireiškimai, kaip “k i a u r a visuomenė”
(plg. “kiaura valtis”, “kiauras kibiras” ir pan.),
ir tokiems naujadarams nori suteikti teorinio termino statusą,
pirmučiausias dalykas, kurį privalai atlikti - pradėti mąstyti pats,
mąstyti, ar tokie terminai šiandien galėtų prigyti lietuvių k.
(o ne nurodinėti į mandagiųjų prancūzų įžymybių pritarimus).
Argi neaišku, kad išsireiškimas “k i a u r a visuomenė”,
tuo labiau, kaip gelbėjimosi ratas jau ideologiškai žymėtai “atvirai visuomenei”,
lietuviškai teorinei mąstysenai, intelektualinei klausai yra svetimkūnis,
bereikalingas “esmių dauginimas”, sąmoningai ar ne, bet didinantis sumaištį? NK

VaidasVDS       2018-04-7 23:09

Ginčas, kuris iš esmės yra beprasmis.
Jei kalbama tik apie politinę filosofiją, tuomet filosofai gali filosofuoti bet ką, rezultatas bus tik bandymas įgyvendinti kurios nors grupės žmonių interesus, kartais ir idealus, kurie galėtų kažkaip paveikti žmonių gerbūvį.
Liūdna, kuomet filosofai pykstasi ir nesugeba sutarti.
Gaunasi neteisus buvo Platonas, manęs, kad valstybę turėtų valdyti filosofai. Jie juk sutarti nesugeba. Ir nelabai svarbu, kuris iš jų teisesnis. Svarbu, kad sutarti nesugeba.
“Bet, idėjų krizė Žemėje, ir vėl kažkas mus tempia žemyn.
„Visiems miegoti! Visiems miegoti! Visiems miegoti!” – dainuoja televizorius,
Mes gyvenam tam, kad matytume sapnus,
Bet norėtųsi kažką daryti, kol negimė visi…” - dainuoja beveik filosofas Ševčiukas, bet politiniai filosofai to nesuvokia.
Geriau lai paanalizuoja tokį teiginį:
“Ypatingų gabumų demonstravimas nepatvirtina, jog yra dvasiniai sugebėjimai. Protingumas nėra tikrojo charakterio pakaitalas.”
Gal todėl Jėzus ne filosofus mokė, o šiek tiek paprastesnius žmones. Net ir apaštalas Jonas suprato:
“Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje. Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje, ir jame nieko piktinančio nėra.  Kas savo brolio nekenčia, tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs, nes tamsa užgulė jam akis.”
Kada atsimerksime?

Va taip       2018-04-7 21:49

Mano nuomone šito veikėjo rašliava apie save jį geriau apibūdina, nei Radžvilo kritika. Man tai tik patvirtinimas, kad Radžvilas yra teisus.

oho       2018-04-7 20:03

Perskaičiau ir V.Radžvilo straipsnį. Žmogus parašė, kad LMT mėto mokesčių mokėtojų pinigus ideologizuotiems tyrimams ne blogiau, negu tarybiniais laikais už beverčius bet privalomus santvarkos pašlovinimus kiekviename diseryje.
Ir gavo atgal - kad fantazuoja, kad nieko neišmano, be to,sužinojo, kad yra apkalbamas už nugaros.
Ar visa jaunoji Lietuvos filosofų karta jau tokia globali ir kiaura,  kuriai neskauda širdies dėl Tėvynės? Ar būtina šokti taip į akis, tarsi būtų uodegą Radžvilas primynęs? Apstulbau, kaip stipriai jauni pasiryžę išspardyti senuosius ir sulėkti į atvirą visuomenę su vėjeliu. 

 

Julius       2018-04-7 19:36

Pasirodo “atvira” visuomenė dar turi ir daugybe atmainų. Tas atmainas galima išmatuoti pagal “mokslininkų” prisitaikeliškumo prie valdžios lygį. Netgi manyčiau kad pagal tą algoritmą galima sukurti netgi matematine formule.

Žodeliena. Kur dalykinė VR požiūrio kritika? (2)        2018-04-7 19:25

Pertekliniu ir bergždžiu kalbėjimu Povilas Aleksandravičius primena
kitą bernardinų.lt tekstų (re)produktorių - Donatą Puslį.
Vis dėlto didžiausia Aleksandravičiaus bėda yra ta, kad jis nepajėgia
ar nenori suprasti, jog Radžvilas kritikuoja ne atvirumą kaip tokį
ir niekur neteigia uždarumo kaip tokio,
bet kritikuoją popperinę “atviros visuomenės” ideologemą
ir nuodėmės blogio nepripažįstančius, antieuropinius jos įgyvendintojus
(eurokomunistus, leftistinius liberalus ir pan.).
Radžvilas ne kartą ir viešai yra pabrėžęs tampančios bei sutvirtėjusios
politinės tautos atvirumo būtinybę - kitoms tautoms, kultūroms, ypač krikščioniškoms, pasauliui. Politiškai susivokusią tautą bendravimas tik stiprina.
*******************************************************************************
Tokie kaip šis Aleksandravičiaus straipsnis - tik žodelienos pripūstas balionas.
Vis dėlto kokiu tikslu jis pripūstas?
Kodėl išplatintas būtent dabar, kai TSPMI vėl ėmėsi nusikalstamai persekioti profesorių dėl jo politinių pažiūrų, naikinti jo dėstomą dalyką?

Dzeikas       2018-04-7 19:18

nuomuonei: Spygliuota vielos 2 eiliu tvoros su boksteliuose itaisytais kulkosvaidziais, isvaziavimo vizos. neissivaikscios, kur desis.Interneta isjungsime is neturejimo ka veikt vaikus ims gamint ir Lietuva suklestes.
Kodel is JAV neissivaiksto? Kiba su marcipanais laukia?
Ne.Atvaziuoji i JFK aerouosta, plikas kaip tilvikas.Uz rankutes niekas nevedzioja,turi susirast kur nakvot, kur uzsidirbt pinigu ir kaip isgyvent.Jei turi varganus $1000 tai gyvenant viesbutyj badas bus po 2 sav.Ir visvien zmones miniom ten verziasi, tiek, kad tvora tenka statyt , kad VIDUN nelistu.
Tai kodel pas tuos debilavotus pasak nekuriu lietuvaiciu jankius visi lenda, o is protingos Lietuvos visi , kas dar pajuda, bega? O dar tokie isminciai kaip jus siulo neleisti.

Al.       2018-04-7 18:42

Ginčai dėl to kokia yra ar turi būti Europa - atvira, uždara ar kiaura, man primena pasaką, kur ponas vargšo dukrai liepia ateiti nei nuogai, nei apsirengusiai, ir ji ateina, apsivilkus tinklu. Visuomenė turi būti atvira tiek, kiek ji pati nusprendžia tokia būti. Atvirumas geras tol, kol netampa grėsme pačiam atviruoliui. Skandinavijos ar Vokietijos moterys rodė savo atvirumą, ir taikiausios religijos atstovai tai suprato kaip pasidavimą. Didžiulės pajėgos mestos, siekiant įteigti, kad pasirinkimas yra tik tarp atvirumo ir kiaurumo. Kaip toj pasakoj, buvo trys broliai - du kvaili, o trečias be proto. Ir įsėdo jie į valtis - du į kiauras, o trečias į bedugnę. Du nuskendo, o trečias neišplaukė.

klausimas       2018-04-7 18:14

šitas autorius ne per mažas Šūdas kad čia priešgyniautų Radžvilui?

Jeigu, Povilai, pats teigi, kad       2018-04-7 18:10

“Politinis antropologinės ir socialinės inžinerijos projektas,
iš dalies būdingas Popperiui, Bergsonui yra svetimas kaip ugnis vandeniui”,
tai nereikia šnekėti apie “ratus”,
kai V. Radžvilas viešoje erdvėje visur kalba tik apie “batus”,
t. y. kritikuoja K.R.Popperio “atviros visuomenės” atvirai antikristinį projektą,
jo atmainas bei vykdytojus.

nuomonė       2018-04-7 17:39

Labai panašu, kad P. Aleksandravičiui mažai rūpi tai, kad sparčiai nyksta mūsų Lietuva, nes būtent atvirumas pasauliui skatina lietuvius (ypač jaunimą) išsivaikščioti po pasaulį.
Kadangi man Lietuvos egzistencinis išlikimas yra nepalyginamai svarbiau už tą kosmopolitinę „vertybę“ – atvirumą pasauliui, aš nedvejodamas renkuosi labiau „uždarą Lietuvą“.

Žodeliena. Kur dalykinė VR požiūrio kritika? (1)       2018-04-7 16:56

Perskaičiau įsiskaudinusio Povilo A. straipsnį iki jo banalaus teiginio “Tikrovė yra gili ir kompleksiška, o ne radžviliška” ir be kavos puodelio toliau skaityti negaliu.
Bent iki paminėto teiginio V. Radžvilo požiūrio kritika visiškai bergždžia,
be dalykinio turinio, o formaliai ydinga - tėra argumentum ad hominem.
MRU docentas-karalius Povilas ligšiol tikrai nuogas. Gal dar prisidengs.
Nors skaityti toliau motyvacija labai kritusi.

Diskusijose       2018-04-7 16:48

gimsta tiesa,tik Šv.Rašte parašyta,kad nebūkite “drungni”(kiauri),nes aš jus išspjausiu iš savo burnos.Kompromiso paieškos?

Cha - Nidai       2018-04-7 15:52

man tas “kailialupys” pats labiau panašus į ožį.

hau       2018-04-7 15:48

Ponui autoriui toli iki V.Radžvilo ne tik diskusijų kultūros atžvilgiu, bet ir visais kitais parametrais…

kultūros lygis pas V.Radžvilą kur kas aukštesnis..       2018-04-7 15:44

sunku gilintis į detales - galima labai įvairi iškiliausių mąstytojų interpretacijų, bet yra tokia sąvoka: “diskusijų kultūra”.
tai pagal šią sąvoka autorius labai toli nuo gerb.V.Radžvilo…

AAA       2018-04-7 14:41

Santūrumas - dorybė. Šito autoriui kaip ir trūksta. Bet nieko - gyvenimas viską sustato į savas vietas.

Nidai       2018-04-7 12:26

Pritariu. Gaila, kad teksto autorius neįsileidžiamas į VU.

Nida       2018-04-7 12:08

Geras tekstas. Tvarkingai, be arogancijos ir tuščiažodžiavimo lupamas exliberalo kailis..


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas: „Lietuvos naikintojai turi suprasti – žaidimas baigtas“

Advokatas Šarūnas Vilčinskas. Galimi sunkumai Čikagoje

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.