Popiežius Pranciškus. Nesmurtiškumas – taikos politikos stilius

Tiesos.lt siūlo   2017 m. sausio 1 d. 5:20

9     

    

Popiežius Pranciškus. Nesmurtiškumas – taikos politikos stilius

„Bažnyčios žinios“

Žinia 50-osios Pasaulinės taikos dienos (2017 m. sausio 1 d.) proga

1. Šių Naujųjų metų pradžioje nuoširdžiai linkiu taikos visoms tautoms, valstybių ir vyriausybių vadovams, taip pat religinių bendruomenių ir įvairių pilietinės visuomenės organizacijų atsakingiesiems asmenims. Linkiu taikos visiems vyrams, moterims, vaikams ir meldžiu, kad Dievo paveikslas ir panašumas kiekviename žmoguje leistų mums pripažinti vienas kitą kaip begaliniu kilnumu apdovanotas šventas dovanas. Pirmiausia konflikto situacijose gerbkime tą „giliausią kilnumą“ (1) ir veiklų nesmurtiškumą paverskime savo gyvenimo būdu.

Ši žinia skirta 50-ajai Pasaulinei taikos dienai. Pirmojoje palaimintasis popiežius Paulius VI ne tik į katalikus, bet ir į visus žmones kreipėsi nedviprasmiškais žodžiais: „Galiausiai akivaizdžiausiai paaiškėjo, kad taika yra vienintelė ir teisinga žmogaus pažangos kryptis (ne ambicingų nacionalizmų įtampos, ne smurtinis užkariavimas, ne represijos klaidingai civilinei tvarkai įtvirtinti).“ Jis įspėjo sergėtis „pavojaus patikėti, kad tarptautinių kontroversijų neįmanoma išspręsti protingai, tai yra remiantis teise, teisingumu, lygybe, bet vien atgrasančia bei kruvina jėga“. Priešingai, cituodamas savo pirmtako šventojo Jono XXIII encikliką Pacem in terris, pabrėžė „tiesa, teisingumu, laisve, meile grįstos taikos prasmę bei meilę“ (2). Šie žodžiai šiandien ne mažiau svarbūs bei primygtini nei prieš penkiasdešimt metų.

Šia proga norėčiau pasvarstyti apie nesmurtiškumą kaip taikos politikos stilių ir prašau, kad Dievas padėtų mums visiems pasiekti nesmurtiškumą savo jausmų bei asmeninių vertybių gelmėje. Tegu meilė ir nesmurtiškumas lemia mūsų elgesį vienas kito atžvilgiu tarpasmeninių santykių – ir socialinių, ir tarptautinių – srityje. Mokėdamos pasipriešinti keršto pagundai, smurto aukos galės būti įtikinamiausi nesmurtinių taikos statydinimo procesų veikėjai. Nuo vietinio bei kasdienio ligi pasaulinės tvarkos lygmens nesmurtiškumas tegul ženklina mūsų sprendimus, santykius, veiksmus ir visų atmainų politiką.

Sutrupėjęs pasaulis

2. Praėjusį šimtmetį nusiaubė du kruvini pasauliniai karai, jis pažino branduolinio karo grėsmę ir patyrė gausybę kitokių konfliktų, o šiandien mus slegia baisus fragmentiškas pasaulinis karas. Nelengva pažinti, ar dabartinis pasaulis mažiau smurtinis už vakarykštį ir ar šiuolaikinės komunikavimo priemonės bei mobilumas, ženklinantys mūsų epochą, leido mums geriau suvokti smurtą ar tik labiau prie jo įpratino.

Kad ir kaip būtų, šis „fragmentiškai“, įvairiais būdais bei lygmenimis vykdomas smurtas kelia didžiules kančias, kurios akivaizdžios – karai įvairiose šalyse ir skirtinguose žemynuose; terorizmas, nusikalstamumas ir netikėti ginkluoti užpuolimai; piktnaudžiavimas migrantų ir prekybos žmonėmis aukų atžvilgiu; aplinkos niokojimas. Dėl ko visa tai? Argi smurtu įmanoma pasiekti tvarios vertės tikslų? Argi tai, kas pasiekiama smurtu, nesukelia atsakomųjų veiksmų ir mirtinų konfliktų, naudingų vien „karo viešpačiams“?

Smurtas neišgydys mūsų subyrėjusio pasaulio. Atsakas smurtu į smurtą geriausiu atveju lemia priverstinę migraciją ir nežmoniškas kančias, nes kariniams tikslams skiriami milžiniški ištekliai, kurių nebelieka jaunimo, vargstančių šeimų, garbaus amžiaus žmonių, ligonių ir didžiulės žmonių daugumos mūsų pasaulyje kasdieniniams poreikiams. Blogiausiu atveju tai gali lemti daugelio, jei ne visų, fizinę ir dvasinę mirtį.

Geroji Naujiena

3. Jėzus irgi gyveno smurto laikais. Jis mokė, kad tikrasis mūšio laukas, kuriame susiremia smurtas ir taika, yra žmogaus širdis: „Iš vidaus, iš žmogaus širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 21). Tačiau Kristaus žinia tokios tikrovės akivaizdoje yra radikaliai teigiamas atsakas: jis nenuilstamai skelbia priimančio bei atleidžiančio Dievo besąlygišką meilę ir savo mokinius moko mylėti priešus (plg. Mt 5, 44) ir atsukti kitą skruostą (plg. Mt 5, 39). Sukliudydamas kaltintojams užmušti akmenimis svetimautoją (plg. Jn 8, 1–11) ir savo mirties išvakarėse liepdamas Petrui kišti į makštį kalaviją (plg. Mt 26, 52), Jėzus nurodo nesmurtinį kelią, kuriuo eina iki galo, iki kryžiaus, ant kurio įgyvendina taiką ir sugriauna priešiškumą (plg. Ef 2, 14–16). Todėl tas, kas priima Jėzaus Gerąją Naujieną, moka pažinti savyje nešiojamą smurtą ir leidžiasi pagydomas Dievo gailestingumo, savo ruožtu tapdamas sutaikinimo įrankiu, anot šventojo Pranciškaus Asyžiečio paraginimo: „Kai lūpomis skelbiate taiką, tegul jos dar apsčiau būna jūsų širdyse“ (3).

Būti tikrais Jėzaus mokiniais šiandien reiškia laikytis ir jo siūlomo nesmurtiškumo. Pasak mano pirmtako Benedikto XVI, toks mokymas „realistiškas, nes atsižvelgia į tai, kad pasaulyje per daug smurto, per daug neteisingumo ir tokios situacijos neįmanoma įveikti kitaip nei didesne meile, gausesniu gerumu. Tas gausiau ateina iš Dievo“ (4). Toliau jis pabrėžia: „Nesmurtiškumas krikščionims nėra vien taktinė elgsena, bet reiškia žmogaus buvimo būdą, nuostatą to, kuris taip įsitikinęs Dievo meile bei jo galia, kad nebijo sutikti blogio vien meilės ir tiesos ginklais. Priešų meilė yra krikščioniškosios revoliucijos šerdis“ (5). Pagrįstai priešų meilės Evangelija (plg. Lk 6, 27) laikoma „krikščioniškojo nesmurtiškumo didžiąja chartija“: jos esmė yra ne „pasiduoti blogiui , bet į blogį atsakyti gėriu (plg. Rom 12, 17–21), šitaip sutraukant neteisingumo grandines“ (6).

Galingesnis už smurtą

4. Nesmurtiškumas kartais suprantamas kaip kapituliacija, įsipareigojimo stygius ir pasyvumas, tačiau iš tikrųjų taip nėra. 1979 m. priimdama Nobelio Taikos premiją, Motina Teresė aiškiai paskelbė savo veiklaus nesmurtiškumo žinią: „Mūsų šeimoje taikai kurti nereikia naikinančių bombų ir ginklų, reikia tik būti drauge, mylėti vienas kitą. [...] Taip galėsime įveikti visą blogį, kuris yra pasaulyje“ (7). Mat ginklų galia yra apgaulinga. „Kol prekeiviai ginklais darbuojasi, vargšai taikdariai atiduoda savo gyvybę, kad išgelbėtų vieną žmogų, paskui dar kitą, dar kitą, dar kitą.“ Tokiems taikdariams Motina Teresė yra „mūsų laikų simbolis, paveikslas“ (8). Praėjusį rugsėjį labai džiaugdamasis paskelbiau ją šventąja. Gyriau jos atsidavimą visiems „priimant ir ginant žmogaus gyvybę, negimusią, paliktą likimo valiai, išmestą. [...] Ji pasilenkdavo prie išsekusiųjų, paliktų numirti pakelėje, įžvelgdama juose Dievo jiems dovanotą kilnumą. Ji padarė savo balsą girdimą pasaulio galingiesiems, kad jie suvoktų savo kaltę už savo padarytus skurdo nusikaltimus – nusikaltimus!“ (9). Kaip atsakas į tai, jos užduotis – ir šiuo atžvilgiu ji atstovauja tūkstančiams, net milijonams žmonių – buvo dosniai, su atsidavimu artintis prie aukų, paliečiant ir sutvarstant kiekvieną sužeistą kūną, gydant kiekvieną palūžusią gyvybę.

Ryžtingai ir nuosekliai praktikuotas nesmurtiškumas davė įspūdingų vaisių. Neužmirštamos sėkmės pasiekė Mahatma Gandis ir Chanas Abdulas Gafaras Chanas laisvindami Indiją ir Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis, kovodamas su rasine diskriminacija. Nesmurtiškumo vadovės dažnai būna moterys, kaip, pavyzdžiui, Leymah Gbowee ir tūkstančiai Liberijos moterų, organizavusių maldos susitikimus ir nesmurtinius protestus (pray-ins), paskatinusius aukšto lygio derybas antram pilietiniam karui Liberijoje užbaigti.

Negalime užmiršti nė epochinio dešimtmečio, pasibaigusio komunistinių režimų žlugimu Europoje. Krikščionių bendruomenės prie to prisidėjo nuolatine malda ir drąsia veikla. Ypatingą įtaką padarė šventojo Jono Pauliaus II tarnystė ir mokymas. Enciklikoje Centesimus annus (1991) apmąstydamas 1989 m. įvykius, mano pirmtakas pabrėžė, kad epochinę pervartą žmonių, tautų ir valstybių gyvenime nulėmė „taiki kova naudojantis vien tiesos ir teisingumo ginklais“ (10). Šį politinio perėjimo kelią taikos link įgalino „nesmurtinės pastangos žmonių, visada atsisakydavusių nusileisti valdžios galiai ir kaskart mokėdavusių surasti veiksmingų tiesos liudijimo formų“. Popiežius Jonas Paulius II užbaigė žodžiais: „Linkiu žmonėms išmokti kovoti už teisingumą be smurto, vidiniuose ginčuose atsisakant klasių kovos, o tarptautiniuose – karo“ (11).

Bažnyčia daugelyje šalių įsitraukusi į nesmurtinių strategijų įgyvendinimą siekiant taikos ir net smurtingiausius veikėjus akina stengtis statydinti teisingą ir tvarią taiką.

Šios pastangos neteisingumo ir smurto aukų naudai nėra išskirtinis Katalikų Bažnyčios paveldas, bet būdingos daugeliui religinių tradicijų, kurioms „atjauta ir nesmurtiškumas yra esminiai dalykai bei rodo gyvenimo kelią“ (12). Esu primygtinai pabrėžęs: „Nė viena religija nėra teroristinė“ (13). Smurtas yra Dievo vardo niekinimas (14). Nenuilsdami kartokime: „Smurto niekada negalima pateisinti Dievo vardu. Šventa yra tik taika. Šventa – tik taika, ne karas!“ (15).

Nesmurtinės politikos šaknys – šeimoje

5. Jei versmė, iš kurios kyla smurtas, yra žmonių širdis, tada esmingai svarbu nesmurtiškumo kelią pradėti šeimoje. Šį meilės džiaugsmo dėmenį aptariau kovo mėnesį savo enciklikoje Amoris laetitia, užbaigdamas dvejus metus trukusius Bažnyčios apmąstymus apie santuoką ir šeimą. Šeima yra būtinas junginys, kur sutuoktiniai, tėvai ir vaikai, broliai ir seserys mokosi bendrauti bei nesavanaudiškai rūpintis vienas kitu, trintys ar net konfliktai įveiktini ne jėga, bet dialogu, pagarba, gėrio kitam paieška, gailestingumu ir atleidimu (16). Iš šeimos meilės džiaugsmas sklinda į pasaulį ir atsispindi visoje visuomenėje (17). Antra vertus, brolystės ir žmonių bei tautų taikaus sugyvenimo etika turi remtis ne baimės, smurto ir užsisklendimo etika, bet atsakomybe, pagarba ir nuoširdžiu dialogu. Šiuo atžvilgiu kviečiu nusiginkluoti ir uždrausti bei panaikinti branduolinius ginklus: branduolinis atgrasymas bei abipusio susinaikinimo grėsmė negali būti tokios etikos pagrindas (18). Ne mažiau primygtinai prašau sustabdyti smurtą šeimoje ir piktnaudžiavimą moterimis bei vaikais.

Praėjusį lapkritį pasibaigęs Gailestingumo jubiliejus kvietė pažvelgti į savo širdį ir leisti ten įžengti Dievo gailestingumui. Jubiliejaus metai mums leido suvokti, kiek daug įvairių žmonių bei socialinių grupių sulaukia abejingumo, yra neteisingumo aukos ir patiria smurtą. Jie yra mūsų „šeimos“ dalis, mūsų broliai ir seserys. Todėl nesmurtiškumo politika, kad išplistų visoje žmonių šeimoje, turi prasidėti namie. „Šventosios Teresės Lizjietės pavyzdys kviečia žengti mažuoju meilės keliu ir nepraleisti progos tarti švelnų žodį, nusišypsoti, padaryti kokį nors nedidelį veiksmą, sėjantį taiką ir draugystę. Integraliąją ekologiją taip pat sudaro paprasti kasdieniai veiksmai, laužantys smurto, išnaudojimo, egoizmo logiką“ (19).

Mano kvietimas

6. Taikos statydinimas veikliu nesmurtiškumu – tai būtinas ir Bažnyčios pastangas atitinkantis elementas jėgos naudojimui apriboti taikant moralines normas, daugybei krikščionių dalyvaujant tarptautinių institucijų veikloje ir prisidedant prie įstatymų visais lygmenimis parengimo. Pats Jėzus Kalno pamokslu mums siūlo taikos statydinimo strategijos „vadovėlį“. Aštuoniais palaiminimais (plg. Mt 5, 3–10) apmetamas žmogaus, kurį galime nusakyti kaip palaimintą, gerą ir autentišką, profilis. Palaiminti, – sako Jėzus, – romieji, gailestingieji, taikdariai, tyraširdžiai, trokštantys ir alkstantys teisingumo.

Viso pasaulio politiniams ir religiniams vadovams, tarptautinių institucijų atsakingiems asmenims, verslo ir žiniasklaidos administratoriams šitai yra programa ir iššūkis – taikyti šiuos palaiminimus būdu, atitinkančiu jų atsakomybę. Iššūkis jiems statydinti visuomenę, bendruomenę ir verslą, už kuriuos jie atsakingi, kaip taikdariams; parodyti gailestingumą atsisakant išmesti žmogų, kenkti aplinkai ir nugalėti bet kokia kaina.

To siekiant, reikia būti nusiteikusiam „konfliktą pakelti, išspręsti ir paversti naujo proceso jungiamąja grandimi“ (20). Šitaip elgtis reiškia kurti istoriją ir socialinę draugystę remiantis solidarumu. Veiklus nesmurtiškumas yra būdas parodyti, kad vienybė išties galingesnė ir vieningesnė už konfliktą. Pasaulyje visa yra artimai susiję (21). Tiesa, gali pasitaikyti, kad skirtumai kels trintis: spręskime šitai konstruktyviai ir nesmurtiškai, taip, kad „įtampos ir priešybės“ susijungtų „į daugialypę vienybę, duodančią pradžią naujam gyvenimui“, „išsaugant tai, kas vertinga abiejose pusėse“ (22).

Noriu patikinti, kad Katalikų Bažnyčia lydės kiekvieną mėginimą statydinti taiką veikliu ir kūrybišku nesmurtiškumu. 2017 m. sausio 1 d. pradeda veikti nauja „Dikasterija žmogaus visapusiškam vystymuisi tarnauti“, padėsianti Bažnyčiai vis veiksmingiau skatinti „neįkainojamą teisingumo, taikos ir kūrinijos saugojimo gėrį“ ir rūpinimąsi migrantais, „stokojančiaisiais, sergančiaisiais ir atskirtaisiais, išstumtaisiais į paribius ir ginkluotų konfliktų bei gamtos katastrofų aukomis, įkalintaisiais, nedirbančiaisiais ir visokiausių vergystės bei kankinimo formų aukomis“ (23). Bet kuris veiksmas šia kryptimi, kad ir koks kuklus, padeda kurti pasaulį be smurto, tai pirmutinis žingsnis teisingumo ir taikos linkme.

Pabaiga

7. Šią žinią tradiciškai pasirašau gruodžio 8-ąją, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dieną. Marija yra Taikos Karalienė. Gimus jos sūnui, angelai šlovino Dievą ir linkėjo žemėje taikos geros valios vyrams ir moterims (plg. Lk 2, 14). Prašykime Mergelės, kad ji būtų mūsų vedlė.

„Visi trokštame taikos; daug žmonių kasdien statydina ją nedideliais veiksmais ir daug kenčia bei kantriai pakelia jos statydinimo vargus“ (24). Pasiryžkime 2017-aisiais malda ir darbu tapti žmonėmis, iš savo širdies, žodžių bei veiksmų ištrėmusiais smurtą, ir statydinti nesmurtines bendruomenes, besirūpinančias bendraisiais namais. „Nieko nėra neįmanoma, jei malda kreipiamės į Dievą. Visi galime būti taikos kūrėjais“ (25).

Vatikanas, 2016 m. gruodžio 8 d.

PRANCIŠKUS

Nuorodos

(1) Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 228.
(2) Žinia 1-osios Pasaulinės taikos dienos (1968 m. sausio 1 d.) proga.
(3) „Leggenda dei tre compagni“: Fonti Francescane, 1469.
(4) Viešpaties angelas, 2007 m. vasario 18 d.
(5) Ten pat.
(6) Ten pat.
(7) Motina Teresė. Kalba per Nobelio premijos įteikimą, 1979 m. gruodžio 11 d.
(8) Meditacija „Taikos kelias“, Šv. Mortos namų koplyčia, 2015 m. lapkričio 19 d.
(9) Homilija kanonizuojant palaimintąją Motiną Teresę iš Kalkutos, 2016 m. rugsėjo 4 d.
(10) 23.
(11) Ten pat.
(12) Kreipimasis tarpreliginėje audiencijoje, 2016 m. lapkričio 3 d.
(13) Kreipimasis 3-iajame Pasauliniame liaudies sąjūdžių susitikime, 2016 m. lapkričio 5 d.
(14) Plg. Kreipimasis tarpreliginiame susitikime su Kaukazo musulmonų šeichais ir kitų religinių bendruomenių atstovais, Baku, 2016 m. spalio 2 d.
(15) Kreipimasis Asyžiuje, 2016 m. rugsėjo 20 d.
(16) Plg. Apaštališkasis posinodinis paraginimas Amoris laetitia, 90–130.
(17) Plg. ten pat, 133. 194. 234.
(18) Plg. Žinia Konferencijos apie branduolinių ginklų humanitarinį poveikį proga, 2014 m. gruodžio 7 d.
(19) Enciklika Laudato si‘, 230.
(20) Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 227.
(21) Plg. Enciklika Laudato si‘, 16.117.138.
(22) Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 228.
(23) Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma, kuriuo įsteigiama Dikasterija žmogaus visapusiškam vystymuisi tarnauti, 2016 m. rugpjūčio 17 d.
(24) Regina Caeli, Betliejus, 2014 m. gegužės 25 d.
(25) Kreipimasis Asyžiuje, 2016 m. rugsėjo 20 d.

baznycioszinios.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas Realistui darkart       2017-01-5 17:27

AL rašote su “ch” todėl, kad rusiškai rašoma “x”, o rusų “x” lietuviškai perteikiama “ch”.
“Krikščionių” smurtas prieš kitatikius musulmonus Sirijoje,Afganistane ir kitur yra akivaizdus. Ar tai reiškia, kad krikščionybė - “teroristinė religija”?
Karo siaubai Afganistane, Irake, o iš dalies ir Sirijoje, yra “krikščionių” įsikišimo pasekmė. Islamas, be abejo, nėra “teroristinė religija”, o “terorizmu” šiandien gali būti pavadinta ko tik norit. Sirijoje nukenčia nuo karo tik mažuma krikščionių. Nors musulmonams alavitai irgi kitatikiai, dažniausiai nukenčia nuo musulmonų musulmonai.
Nebūdamas jokia “teroristinė religija” islamas, nėra ir jokia “taikos religija”. Tai nereiškia, kad jame veikiama be taisyklių. Smurtu be taisyklių (ne vien prieš kitatikius, bet daugiausia prieš “savatikius”) labiausiai pasižymėjo ISIS, įtariama vykdant spectarnybų infiltruotos vadovybės tikslus kurti iš islamo baubą. Tačiau tikrai būdamas karinga religija, islamas turi civilizuotas taisykles normaliam savo piliečių kitatikių - krikščionių ir judėjų - gyvenimui islamo sąlygomis. Kartojate sodomodemokratų klišes.

Marginalui       2017-01-5 17:08

Savaime aišku, kad pasauliečiai - krikščionys, mylintys ir šį pasaulį, yra labai skirtingi nuo vienuolių - kankinių. O krikščioniškas šventumas pasitaiko tik retais išimtiniais atvejais, nes tai ne žmoniškas, bet dieviškas šventumas, ir todėl pavyzdinė krikščioniška visuomenė yra tik gryna utopija. Beje, popiežius yra labai nenuoseklus: propaguodamas begalinį atlaidumą prieš kitatikius, tuo pačiu labai rūpinasi vargšų materialiniais poreikiais ir kažkodėl nuvertina žmonių tautiškai kultūrinius-dvasinius poreikius. Taigi, idealizmas šiuo atveju suplakamas su materializmu.

Marginalas Realistui       2017-01-5 16:01

Manote, kad “krikščionys pasauliečiai” yra kitokie krikščionys nei “šventieji vienuoliai kankiniai”? Nuo kada šventumas nebeprivalomas?
O dėl nesmurtiškos politikos yra geras pavyzdys čia:
http://www.kavkazcenter.com/russ/content/2017/01/05/113985/vojna-s-islamom—vlasti-germanii-reshili-zakopat-22-tys—ekzemplyarov-perevoda-korana.shtml
Artėja laikas, kada iš pagarbos Evangelijai jos nenaikins, nedegins, nesmulkins smulkintuvais, bet pagarbiai užkas į žemę.

VaidasVDS       2017-01-2 16:42

Gana geras popiežiaus pasisakymas.
Realistui,
vienas dalykas yra gintis nuo smurto. Tam tinka ir atsakymas smurtu (jei tai nėra perteklinis smurtas, t.y. jei negalima sustabdyti smurtautojo kitais būdais). O atsakydamas smurtu religiniam fanatikui, kuris visiškai nėra joks tikintysis, o tiesiog dvasinis ir žmogiškas pamišėlis, tu atsakai iš esmės žemo lygio gyvūnui.
Kitas dalykas yra kerštas. Aš teisus, nes tas ar anas tą patį darė man ar mano artimam, todėl aš jam darysiu tą patį ar dar blogiau. Tai tik gyvūno, o ne dvasingo žmogaus požiūris. Tai barbaro požiūris. Ir tu esi arba pasaulietis (iš barbaro išsivysčiusi kažkokia neaiški būtybė), arba tikras tikintysis (nebūtinai krikščionis)...

Negatyvumas tampa       2017-01-1 19:40

tiesiog narkomanijos forma.Kaip kovoti ne tik su alkoholiu,bet ir su lietuvišku negatyvumu,kuris jau persimetė ardyti šeimas.

Pikc       2017-01-1 17:31

->“realisto įvertinimas”: nea - tiesiog Bergoglio yra (neo)marksistas, tad ir postringauja pagal “seksualinės revoliucijos” raudonųjų aktyvistų dainelę “make love not war”. smile

Ne viskas čia derinasi...       2017-01-1 16:49

Popiežius Pranciškus žmogaus materialinę gerovę vertina labiau negu dvasinę. Argi, tokiu atveju, tinka mokyti žmones begalinio atlaidumo savo priešui?

nuomonė       2017-01-1 14:17

Nesmurtiškumas - susinaikinimas, kai atėjūnai eina žudyti tavęs ir tavo vaikų.

Realisto įvertinimas       2017-01-1 14:13

Esu primygtinai pabrėžęs: „Nė viena religija nėra teroristinė“ (13). Smurtas yra Dievo vardo niekinimas (14). Nenuilsdami kartokime: „Smurto niekada negalima pateisinti Dievo vardu. Šventa yra tik taika. Šventa – tik taika, ne karas!“ (15).
Kokio Dievo vardo niekinimas? Argi musulmonų smurtas prieš kitatikius, pačių musulmonų yra taip pat laikomas Alacho vardo niekinimu?! Smurto niekuomet negalima pateisinti Dievo vardu? Vadinasi, jeigu smurtautojas nori nužudyti mane, kaip krikščionį, aš neturiu teisės save, kaip krikščionį, apginti, pasinaudodamas esamoje situacijoje būtinomis smurto priemonėmis? Argi bet kokia taika yra šventa? Argi taika tarp ištvirkėlių, gobšuolių, apsirijėlių ir t.t. taip pat yra šventa?
Išvada: Tai pamokslas ne realiems KRIKŠČIONIMS - PASAULIEČIAMS, saugantiems savo valstybę (su savo dvasine kultūra) ir turimą savo turtą (namų duris juk visi rakiname), bet šventiesiems vienuoliams - kankiniams.


Rekomenduojame

Renginių programa: 26-ąjį kartą minėsime Laisvės gynėjų dieną

Andrius Švarplys. Švaresni už švarius

Irena Vasinauskaitė. Kas valdo demokratiją?

Juodinti pažymomis bus sunkiau

Vytautas Budnikas. Žmogaus teisių iliuzijos

Politinis teismų procesas: prokuroro skundą dėl Garliavos šturmo liudytojus išteisinusios nutarties nagrinės Kauno apygardos teismas

Viktoras Pranckietis: Didžiausią grėsmę Lietuvos valstybei kelia korupcija ir nepotizmas

Liudvikas Jakimavičius. Dočys apie „facebuko“ baisybes

Eugenijus Jovaiša. Aukštasis mokslas: geriausio sprendimo link

Tomas Baranauskas. Užmėtymas akmenimis. Kaip tai vyksta?

Darius Kuolys. Apie lietuvių kantrybę

Alvydas Jokubaitis: „Atstovaujamoji demokratija gerai gali veikti tik kaip atsitiktinumas“

Raimondas Navickas. Nacistinis akibrokštas įrašytoje (!) LRT televizijos laidoje – kas prisiims politinę atsakomybę už tokį tarnybinį aplaidumą?

Paulius Normantas: Lietuvoje situacija yra niūri

Rimvydas Stankevičius. Natiurmortas su Vytautu Blože

Geroji Naujiena. Palaiminti išėję ieškoti Gyvojo Dievo – jie bus atrasti

In memoriam. Paulius Normantas: „Mano namai – tai amžinas kelias“

Andrius Švarplys. Apie Donaldo Trumpo „twitterizmą“

Povilas Urbšys ir Vitalijus Gailius apie J. Sabatausko pataisą: poveikio darymas specialiosioms tarnyboms ir finansų ministrui?

Geriems vyrams turtus ir aitvarai neša?

Lenkija atkurs istorinį teisingumą: sovietiniam režimui tarnavusiems teisėsaugininkams nurėš pensijas

Pasikalbėkime apie švietimo ir mokslo aktualijas! Interviu su Une Kaunaite

Patriotinės organizacijos metamos į gatvę. Bename tapo net Sausio 13-osios brolija

George Monbiot. Neoliberalizmo ideologija – visų mūsų problemų priežastis

Kastytis Braziulis. Visagalės procedūros

Į gynybą „valstiečiai“ siūlo žvelgti plačiau

Andrius Švarplys. Kelios pastabos apie partijų ir politologų tapatybės krizę

Vidmantas Valiušaitis. Socialinė praraja tampa pavojinga valstybės išlikimui

Algimantas Zolubas. Nepastebėtos „smulkmenos“

Siūloma sugriežtinti bausmes už didelio masto mokesčių vengimą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.