Geroji Naujiena

Popiežius Pijus XII. Apie naują socialinę santvarką

Tiesos.lt siūlo   2016 m. sausio 30 d. 15:05

2     

    

Popiežius Pijus XII. Apie naują socialinę santvarką

Kalba, pasakyta pradedant šeštuosius karo metus – 1944 metų rugsėjo 1 dieną.

I. Krikščioniškosios kultūros gynimas

Šiandien baigiasi penkeri metai nuo karo pradžios. Žmonija, atsigręžusi į praeitį, peržvelgia tą kelią, kraujo ir ašarų kelią, kuriuo ji ėjo šį tamsų penkerių metų laikotarpį. Ir jinai sudreba prieš tą vargo bedugnę, į kurią ją įstūmė smurto ir laukinės jėgos viešpatavimo dvasia. Tačiau prisimindama praeitį, žmonija nenustoja drąsos. Jinai greičiau su smalsumu tyrinėja tos nepataisomos dvasinės ir medžiaginės katastrofos priežastis, pasiryžusi būtinai panaudoti pačią sėkmingiausią priemonę, kad užbėgtų už akių tai baisiai tragedijai, galinčiai pasikartoti kitomis formomis.

Daugelis gerai nusiteikusių sielų, sukrėstos tokios daugybės griuvėsių ir pelenų, pabunda tarytum iš sunkaus sapno ir dairosi, ar kartais ir kitur – tų stovyklose, kurie iki šiol buvo laikomi tolimais ir svetimais – neatsirastų bendraminčių ir bendrų kovotojų dideliam pasaulio atstatymo darbui, to pasaulio, kurio pamatai yra išjudinti, kurio esminė struktūra sugriuvo.

Tikrai, nieko nėra natūralesnio, nieko tinkamesnio – pavartojant būtinas atsargumo priemones – nieko labiau įpareigojančio.

Tiems, kurie didžiuojasi krikščionių vardu ir savo tikėjimą į Kristų išpažįsta neiškreiptai bei savo elgesiu, ištikimumu Kristaus įstatymams, šis noras ir nuolatinis nusiteikimas tikrai broliškos solidarios dvasios vadovaujamam bendradarbiavimui yra ne tik privalomas paprastas piliečio pareigų atlikimas; jiems įstatymas yra nepalyginti aukštesnės vertės: tai yra Dievo ir artimo meilės įstatymas, iš kurio kyla anas sąžinės reikalavimas. Tas reikalavimas sutvirtinamas dabar mūsų gyvenamo momento ženklais ir supratimu – kokio pajėgų įtempimo reikalauja tautų išgelbėjimas.

Taip istorijos laiko rodyklė šiandien visai žmonijai atskleidžia sunkaus likimo lemiamą valandą. Senas pasaulis guli griuvėsiuose. Matyti kiek galint greičiau kylant iš griuvėsių naują pasaulį, sveikesnį, teisingumo atžvilgiu geriau sutvarkytą pasaulį, geriau besiderinantį su žmogaus prigimties reikalavimais pasaulį: toks yra iškankintų tautų degantis troškimas. Kokie bus statybos vadovai, kurie paruoštų naujo statinio ir jo pagrindų planą? Kokie bus proto darbininkai, kurie duos jam galutinį pavidalą?

Ar po tokių skaudžių ir nepagydomų praeities klaidų turėtų sekti kitos ne mažiau apgailėtinos? Ar pasaulis turėtų nuolatos blaškytis iš vieno kraštutinumo į kitą? Ar pagaliau švytuoklė sustos, išmintingieji tautų vadovai sustabdys ją tvirtai tuose dėsniuose ir išvadose, kurie neprieštarauja dieviškajai teisei, žmogiškajai, o ypač krikščioniškajai sąžinei?

Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso Europos ir pasaulio krikščioniškosios kultūros likimas. Krikščioniškoji kultūra! Ji toli gražu nekliudo ir nestelbia daugelio savarankiškų ir tokių įvairių pilietinio gyvenimo formų, kuriame pasireiškia kiekvienos tautos savotiškumas. Ji siekia to gyvenimo šaknų ir jas perima aukščiausiais doroviniais dėsniais, kurie yra: į žmonių širdis įrašytas žmonių Tvėrėjo įstatymas, iš Dievo kyląs prigimties įstatymas, pagrindinės teisės ir neliečiamas žmogiškojo asmens garbingumas. Kad būtų šiems dėsniams palankesnės žmonių valios, krikščioniškoji kultūra įkvepia atskiriems asmenims, visai tautai, tautų bendruomenei energijos, kokios nė iš tolo nepajėgia suteikti jokia žmogiškoji galia, ir kartu jinai, pagal prigimties jėgas, teikia apsaugą ir apgina nuo tų nuodingų pradų, kurie gresia sugriauti dorovinę tvarką.

Iš to aišku, kad krikščioniškoji kultūra įvairios kilmės kultūrų sveikųjų elementų ne tik neslopina ar neatmeta, bet pagrindiniuose jų siekimuose juos suderina ir tokiu būdu sukuria visas apimančių jausmų ir dorovinio pajautimo vienybę. Tokia vienybė yra tvirčiausias pagrindas tikrai taikai, socialiniam teisingumui ir broliškai meilei tarp visų žmonijos didelės šeimos narių.

Pastarieji šimtmečiai buvo liudininkai tos pilnos prieštaravimų raidos, kaip tai parodo to laiko istorija. Iš vienos pusės, sistemingai kastasi po krikščioniškosios kultūros pagrindais, tuo tarpu iš kitos pusės, ta kultūra vis labiau plito visose tautose. Europa ir kiti žemės kraštai gyvena, tiesa, įvairiu laipsniu ir mastu, dar vis tomis pačiomis krikščioniškos minties lobyno jėgomis ir pagrindais, kuriuos jie paveldėjo su dvasine giminyste krikščionybei. Kai kurie šį brangų paveldėjimą pamiršo, jie jo nebebrangina ir net atmeta. Tačiau šio paveldėjimo faktas vis tiek pasilieka. Sūnus gali išsiginti savo motinos, tačiau dėl to nesiliauja jai priklausęs savo kūno ir dvasinės gyvybės kilmės atžvilgiu. Taip atsitinka ir čia su sūnumis, kurie iš tėvo namų pabėgo ir nuo jo atšalo: jie visados girdi krikščioniškosios kultūros atgarsį, kartais nesąmoningai, tarsi kraujo balsą, ir tai dažnai juos apsaugoja ir apgina, kad savo mąstyme ir elgesyje visiškai jų nenugalėtų ir nepavergtų klaidingos idėjos, kurioms jie pritaria ar faktiškai yra net atsidavę.

Visų gerai nusiteikusių ir kilniadvasių teisingas supratimas, atsidavimas, drąsa, išradinga dvasia ir broliškos meilės jausmas nurodys saiką ir laipsnį, kuriuo krikščioniškas galvojimas skatinamai ir kūrybingai galės dalyvauti milžiniškame bendruomeninio, ūkiško ir tarptautinio gyvenimo atstatymo darbe, pagal planą, kuris neprieštarautų krikščioniškosios kultūros religiniam ir doriniam turiniui.

Tam tikslui Mes kreipiamės su gyvu paraginimu į visus mūsų sūnus ir dukteris plačiajame pasaulyje. Kreipiamės kartu ir į tuos, kurie nors Bažnyčiai ir nepriklauso, tačiau šią valandą gal nepakeičiamu sprendimu yra surišti su mumis teisingai įvertinti nepaprastą šio momento svarbą ir suprasti, kad krikščioniškosios kultūros lobiams ištikimumas ir vyriškas jos gynimas nuo visų bedieviškų prieškrikščioniškų srovių turi stovėti daug aukščiau už bet kokį atsitiktinais motyvais atsiradusį bendradarbiavimą su skirtingos ideologinėmis srovėmis ir socialinėmis jėgomis. Ši krikščioniškajai kultūrai ištikimybė yra tas svarbiausias dalykas, kuris niekad ir jokia kaina neturi būti paaukotas už jokią laikiną naudą ir už jokias kintančias kombinacijas.

Tikėdami viliamės, kad šis Mūsų paraginimas suras pasaulyje vertą atgarsį milijonuose sielų. Tuo Mes labiau už viską siekiame to tikro ir vaisingo bendradarbiavimo visose srityse, kuriose geresnės teisinės būklės kūrimo, atrodo, ypatingai reikalauja ir krikščioniškasis požiūris.

Tai pirmiausia galioja visam kompleksui didžiųjų problemų, kurios turi ryšio su ūkinės ir visuomeninės santvarkos sukūrimu, kuri daugiau atitiktų amžinąjį Dievo įstatymą ir geriau derintųsi su žmogaus verte. Pagal krikščioniškąją pažiūrą vienas iš esminių tos problemos elementų yra proletariato pakėlimas. Tai darbas, kurio drąsus ir didžiadvasiškas įgyvendinimas kiekvienam tikram Kristaus sekėjui turi stovėti prieš akis ne tik kaip žemiškos pažangos žingsnis, bet kaip dorovinės pareigos atlikimas.

II. Kai kurie ūkinio ir socialinio klausimo atžvilgiai

Po karčių nuostolių, po kietų suvaržymų ir ypatingai po baiminančio netikrumo žmonija laukia, šiam karui pasibaigus, gilaus ir galutinio šios liūdnos būklės pagerėjimo. Valstybių vyrų pažadai, mokslininkų ir technikų įvairios mintys ir pasiūlymai, bedvasės ūkinės ir visuomeninės santvarkos nelaimingose aukose pažadino apgaulingą lūkestį – gimsiant visiškai naują pasaulį, perdėtą tūkstančio metų visuotinės laimės viešpatavimo viltį.

Tokia nuotaika teikia palankią dirvą radikaliausių programų propagandai. Ta propaganda skiepija dvasiose kad ir suprantamą, betgi neišmintingą ir nepateisinamą nekantravimą, kuris nieko nelaukia iš organinių reformų, bet visko – iš perversmų ir smurto veiksmų.

Ir krikščionis rimtai išgyvena mūsų laikų trūkumus bei skurdą. Tačiau priešingai anoms kraštutinėms srovėms, krikščionys, pasirinkdami pagalbos priemones, lieka ištikimi tiems dėsniams, kuriuos patyrimas, sveikas protas ir krikščioniškoji socialinė etika deda pagrindan, kaip principus kiekvienai teisingai reformai.

Jau Mūsų pirmtakas nepamirštamos atminties p. Įgimta teisė Popiežius Leonas XIII savo garsiojoje Enciklikoje „Rerum novarum“ pastatė pagrindinį dėsnį, pagal kurį visokioje teisingoje ūkinėje ir visuomeninėje santvarkoje „teisė į privatinę nuosavybę turi likti kaip nepajudinamas pagrindas“. Taigi yra tikra, kad Bažnyčia visuomet pripažino „prigimties suteiktą teisę į asmeninę nuosavybę, įskaitant ir paveldėjimo teisę“ [1]. Ne mažiau yra tikra, kad šią asmeninę nuosavybę pirmiausia sudaro natūralūs darbo vaisiai, žmogaus įtemptos kūrybos išdava. Nuosavybės įsigijimas dirbančio ryžtinga valia turi tą skatinantį pagrindą, kad įgalina rankų jėgomis užtikrinti ir pagerinti savo paties ir visos šeimos egzistenciją. Dirbantysis nori tokiu būdu sukurti sau ir saviesiems teisingos laisvės pagrindą, ir tai ne tik ūkinės, bet ir politinės, ir kultūrinės, ir religinės srities, kiek jų reikalavimai yra teisingi.

Krikščioniškoji sąžinė negali pakęsti kaip teisingos visuomenės tokios santvarkos, kuri įgimtą teisę į asmeninę nuosavybę, į kasdieninio vartojimo daiktus ar į produkcijos įrankius arba iš pagrindų paneigia ir praktiškai panaikina, arba palieka tiktai teorinę teisę be praktiškos vertės.

Ne daugiau galima pritarti ir toms sistemoms, kurios teisę į privačią nuosavybę, tiesa, pripažįsta, tačiau jai teikia visai klaidingą prasmę, tokiu būdu taip pat prieštaraudamos tikrai ir sveikai visuomenės santvarkai.

Dėl šios priežasties Bažnyčia yra pasmerkusi kaip prigimties teisei priešingą, pavyzdžiui, tokį kapitalizmą, kuris pagrįstas ta klaidinga pažiūra, anot kurios, savininkas į savo nuosavybę turi neribotą teisę, jokiu būdu nesubordinuotą bendrajam gėriui.

Šiandien taip pat dažnai mes matome, kaip vis pastoviai daugėjanti darbininkų masė atsiduria prieš nežmonišką ūkio gėrybių sutelkimą, kurios – dažnai visokių anoniminių firmų skraiste – sugeba išsisukti nuo visuomeninių pareigų ir darbininkiją padaro nepajėgią įsigyti kokią nors asmeninę nuosavybę.

Mes matome, kaip nyksta ir praranda savo vietą visuomeniniame gyvenime smulkioji ir vidutinė nuosavybė, kadangi ji yra sunkiai slegiama ir verčiama vis sunkiau ir beviltiškiau gintis.

Vienoje pusėje mes matome neapskaičiuojamus turtus, kurie užvaldo privatų ir viešąjį ūkinį, o kartais net ir pilietinį gyvenimą, iš kitos pusės – nesuskaitomą daugybę tų, kurie, neturėdami nei tiesioginio, nei netiesioginio savo egzistencijos užtikrinimo, neteikia daugiau jokios vertės tikrosioms ir aukštosioms dvasinėms vertybėms, neturi jokio supratimo ir jokio pasiilgimo tikrosios laisvės; nieko negalvodami, jie visiškai pasiduoda bet kokiai partijai, pasidaro vergiški sekėjai kiekvieno iš tų, kurie jiems pažada nesvarbu kokiu keliu suteikti duonos ir ramybės. Ir patyrimas parodė, kokią tironiją žmonija gali sukurti tokiomis sąlygomis net mūsų laikais.

Bažnyčia, gindama privačios nuosavybės teisę, tuo siekia aukšto etinio-socialinio tikslo, ji toli gražu nemano, be jokių pataisų ir atodairos, pritarti dabartinei tvarkai, tarsi joje matytų dieviškosios valios išraišką. Ji nemano tik ginti turtuolius ir plutokratus nuo vargšų ir nieko neturinčių. Visai priešingai! Nuo pat savo pradžios jinai buvo gynėja prispaustųjų ir silpnųjų nuo galingųjų tironijos ir visados stojo už teisingus dirbančiųjų luomo reikalavimus, kovodama prieš bet kokią neteisybę. Tais visais būdais Bažnyčia siekia privačios nuosavybės instituciją padaryti tuo, kuo ji turi būti pagal dieviškosios išminties ir prigimties tvarkos planus: visuomeninės santvarkos pagrindiniu akmeniu, būtinu dalyku, kad žmogaus darbas teiktų jam malonumo, būtų paskatinimu veikliai siekti laikinių ir amžinųjų tikslų ir tuo pačiu būtų akstinu žmogaus laisvei ir jos vertei. Žmogus gi sutvertas panašus į Dievą, į tą patį, kuris nuo pat pradžios žmogų skyrė viešpatauti medžiaginiams daiktams žmogaus naudai ir labui.

Atimki iš dirbančio žmogaus viltį įsigyti asmeniškon nuosavybėn bet kokių gėrybių – kokią kitą paskatą galėtum jam pasiūlyti, kad jį paragintum imtis intensyvaus darbo, ypač šiais laikais, kada nemaža žmonių ir tautų yra viską praradę ir nieko kito negali vadinti savu, išskyrus pajėgumą dirbti? Arba gal nori visiems laikams palikti karo laiko ūkį, tą prievartos ūkį, per kurį kai kuriuose kraštuose vyriausybės turi jėga suėmusios į savo rankas visas gamybos priemones ir, suprantama, kietos drausmės botagu pačios visais ir viskuo rūpinasi? Arba galvojama visa pavergti vienos politinės grupės diktatūrai, kuri pati save iškelia į valdančiųjų klasę ir kaip tokia pasisavina visas gamybos priemones, – tačiau tuo pačiu ir tą dieną bei to išvadoje pavienių asmenų darbo laisvę?

Ateities socialinė ir ūkinė politika, derinanti valstybės, visuomenės ir profesinių korporacijų veiklą, bus aukštasis krikščionių veiklos tikslas – tikras visuomeninio gyvenimo vieningumas ir tautinis ūkis su normalia gamyba pastoviai galimi tik tada pasiekti, kai jie gerbs ir gins gyvybiškai svarbų privatinės nuosavybės vaidmenį su jos asmenine ir visuomenine reikšme. Kur metodai ir sistema, kaip kad nuosavybė dabar yra laikinai paskirstyta, šiam tikslui sudaro kliūtį, – kas nebūtinai ir ne visada kyla iš privačios nuosavybės augimo, – visuomenės labui valstybė gali įsikišti ir nuosavybės vartojimo būdus sutvarkyti ir, jeigu kitu prieinamu keliu nerandama išeities, tai už atitinkamą atlyginimą privačią nuosavybę panaudoti. Tuo pačiu tikslu smulkieji ir vidutiniai savininkai žemės ūkyje, įvairiuose amatuose, prekyboje ir pramonėje privalo būti ginami ir apsaugojami. Reikia išlaikyti jų pirmavimą ir jungiantis į įvairias bendroves. Kur šiandien didelės įmonės pasirodo dar esančios produktingesnės, ten turi būti sudaryta galimybė darbo sutartis palengvinančiai papildyti bendruomeninėmis sutartimis [2].

Niekas tenesako, kad tokiai santvarkai prieštaraujanti techninė pažanga. Savo įsibėgėjimu technika visur vedanti į milžiniškas įmones ir milžiniškas organizacijas, prieš kurias turi neišvengiamai suklupti visuomenės santvarka, paremta pavienių asmenų privačia nuosavybe. Ne, techniškoji pažanga toli gražu nenulemia ūkinio gyvenimo, kaip koks fatališkas neišvengiamas faktas. Technika dažnai betgi dirbtinai nusilenkė visokių machinacijų egoistiniams apskaičiuotiems reikalavimams, kad patenkintų nepasotinamą kapitalo dauginimą. O kodėl šis nepasotinamas kapitalizmas neturėtų nusilenkti būtinumui visų privatinę nuosavybę, tą visuomeninį santvarkos kertinį akmenį, išsaugoti ir garantuoti? Ir technikos pažanga visuomenės gyvenime yra tik vienas iš faktorių ir kaip toks neturi būti pastatytas aukščiau už bendrąjį gerą. Ir ta pažanga verčiau turi būti pagrįsta bendruoju geru ir jam subordinuota.

Šis karas išbloškė iš senojo kelio visas žmonių veiklos sritis ir pasuko jas nauja vaga. Jam pasibaigus iškils karšta kova tarp įvairių srovių ir nuomonių dėl būsimųjų socialinės santvarkos formų. Tuo atveju krikščioniškajai visuomeninei pažiūrai tenka sunkus, bet užtat garbingas uždavinys. Kitų doktrinų sekėjams ji privalo teoriškai ir praktiškai įrodyti, kaip šioje taikiam žmonijos sugyvenimo išsivystymui ir taip svarbioje srityje – tikrojo teisingumo reikalavimai gali būti puikiai suderinti su krikščioniškaisiais dėsniais, kad iš to suderinimo plaukia išganymas ir gerovė visiems, kurie, atsisakydami prietarų ir aistrų, moka savas ausis atidaryti tiesai. Mes tvirtai pasitikime, kad katalikų pasaulio Mūsų ištikimieji sūnūs ir dukros, kaip krikščioniškųjų visuomeninių idėjų didvyriai – nors tai pareikalautų žymaus savęs atsižadėjimo – prisidės prie vis platesnio įgyvendinimo to socialinio teisingumo, kurio turi trokšti ir alkti visi tikri Kristaus mokiniai.

Meilės mintys

Ragindami visus krikščionis budėti ir būti pasiruošusius, kaip iš visko matyti, artimos ateities didžiuliams uždaviniams, Mes negalime prarasti iš akių dabarties tiesiog šaukiančio vargo. Ir niekas nesistebės, jeigu Mes – nors visas žemės tautas apimdami vienoda meile – šiuo momentu ir šioje srityje Mūsų susirūpinimą ypatingu būdu nukreipiame į Italiją ir Romą.

Savotiški karo veiksmai, kurie nuniokojo didelę dalį Italijos teritorijos, dabar jau yra toli nuo Amžinojo miesto. Tačiau tos kovos tiesioginės ir netiesioginės pasekmės toli gražu dar nėra praėjusios. Roma, kurią Marija, Salus populi romuni – romėnų Išgelbėtoja ir dieviškosios meilės Motina, apglobė pavojaus valandą, daugiau nebeaidi kautynių triukšmu [3]. Tačiau kova prieš badą, skurdą, nedarbą, ūkiniai trūkumai daugelyje Italijos sričių pasiekė tokį mastą, kad tai, ypač artėjančios žiemos akivaizdoje, reikalauja greitos ir veiklios pagalbos.

Kiekvienas žino, kad dideliuose karuose karinio pobūdžio kieti būtinumai paprastai nustelbia visokius kitus reikalavimus. Iš kitos pusės tačiau nereiktų pasiduoti visai vienašališkai pažiūrai, bet tektų taip apsispręsti, kad lygiagretis rūpestingumas būtinaisiais civilinio gyvenimo reikalais virstų taip pat kategoriška būtinybe. Ir kiekvienas supras bei pritars, kad sistemingas nusavinimas, atėmimas, brangių transporto priemonių naikinimas – nepaprastai žalingai atsiliepė į aprūpinimą maisto reikmenimis, kurių tuo tarpu yra pakankamas kiekis ir prieinamomis kainomis. Kiekvienas taip pat supranta ir tai, kad ši nenormali būklė, ryšium su nemažiau plačiais krašto išgriovimais, rekvizavimais ir didžiuliais kiekiais maisto gaminių išvežimu, sukėlė ūkinio gyvenimo sustingimą, kurio medžiaginės ir dvasinės pasekmės verčia visuomenę atkreipti į tai akis ir kasdien darosi vis grėsmingesnės.

Tokį didelį vargą padės iškęsti ne bevaisiai nusiskundimai, o nuoširdus ir didžiadvasiškas bendradarbiavimas visų tų, kurių valdžioje ir galioje yra tarnauti krašto interesams. Arba argi nėra pageidautina, kad žmonėms, kurie yra be priekaištų, garbingi, prityrę ir visai laisvi nuo bet kokio nešvaraus nusikaltimo ,ar nuo tikros klaidos, būtų leista bendradarbiauti bendram gėriui, nors anksčiau jie būtų buvę ir kitoje politinėje stovykloje? Tai atidarytų kelią dvasių vienybei.

Jokia tauta, kuri sugriuvo po fiziniais ir moraliniais likimo smūgiais, viena pati ir tik savo jėgomis negali atsikelti iš savo puolimo. Tačiau taip pat jokia tauta, kurios garbė teisingai yra paliesta, neturėtų tikėtis ir laukti savo atsikėlimo tik su svetima pagalba, tuo pačiu metu neįtempdama savo valios ir savo energijos.

Todėl Mes – žinodami tą gilų vargą, kuris palietė plačias Italijos sritis – pirmoje eilėje tuos, kurie savam krašte turi didelius išteklius maisto gaminių, šaukiame prisiminti savo rimtą pareigą: tik pelno sumetimais, kurio gali duoti tos gėrybės ilgiau palaikytos, nė vienas ilgiau teneslepia nuo tų, kurie dabar kenčia alkį. Kiekvienas teprisimena tą baisią bausmę, kuria Amžinasis Teisėjas grasino tiems, kurie neturi gailestingumo kenčiančiam savo broliui! Tai padarę, kreipkimės į tautas, kurių ūkinis pajėgumas nuo karo žymiai nenukentėjo, su prašymu, kad kiek beįstengdami ir nenutraukdami to, kas priklauso kitoms lygiai vargstančioms tautoms – Italijos žmonėms suteiktų tą pagalbą, kurios ji yra reikalinga savo atgimimui ypač pradiniame periode.

Širdingai įvertiname, kas šioje srityje yra padaryta santarvininkų kariuomenių – ir Mes žinome, kad norima dar daugiau padaryti. Taip pat labai branginame sėkmingas italų įstaigų pastangas. Niekas nėra giliau ir nuoširdžiau dėkingas už Mus – kadangi Mums per Mūsų apaštališkųjų pareigų rūpesčius daugiau patikima negu kitiems beturčių ir prispaustųjų kančios – vyriausybėms, vyskupams, klerui ir pasauliečiams, kurie Italijoje ar svetur bendradarbiavo ir bendradarbiauja šiam kilniam tikslui. Deja, iki šiol mums nepavyko gauti prekinių ar kitokių laivų ir juos panaudoti maisto reikmenų transportui ir pabėgėliams grąžinti į jų kraštus. Tačiau Mes turime vilties, kad labai greitai galėsime naudotis kitomis priemonėmis, kad gausingiems nelaimingiesiems būtų suteiktas palengvinimas. Ir kaip praeityje, taip ir ateityje Mes jausime gilų dėkingumą visiems tiems, kurie Mums suteikė progą nors apgailėtinai mažais mūsų pagalbos šaltiniais sušvelninti neišmatuojamą daugybę skubiausių reikalų.

Mes sveikiname šioje tautų tautoms pagalboje, kuri buvo pradėta dar karui tebeinant, kad ir siaurais rėmais, kuriuos leido karas, pabudimą, parodantį didžiadvasišką nuotaiką, kuri yra lygiai ir žmogiškai kilni, ir politiškai išmintinga. Ši nuotaika kovos įkarštyje ir aistringame šio momento interesų gynime gali gerokai susilpnėti: tačiau visiškai išblėsti ji negali niekuomet. Jos šaknys yra pačioje prigimtyje ir krikščioniškoje pažiūroje į gyvenimą, todėl turi vėl pasireikšti pilna garbe, kai tik kardas bus baigęs savo žiaurų darbą.

Taikos mintys

Be abejo, nieko labiau netrokštame, kaip to, kad kiek galint greičiau sulauktume dienos, kurią nutiltų ginklų triukšmas ir būtų vėl grąžinta ramybė, saugumas ir gerovė tokiai didelei žmonijos daliai, kuri dabar yra kankinama ir privesta beveik prie visiško fizinių ir moralinių jėgų išsekimo.

Nesuskaitomos širdys trokšta šios dienos, kaip paklydę jūrininkai aušrinės patekėjimo. Tačiau daugelis jau dabar atkreipia į tai dėmesį, kad perėjimas iš audros siautėjimo į didžiąją taikos ramybę gali būti dar labai vargingas ir kartus. Jie spėja, kad kelio tarpai nuo karo pabaigos iki normalaus gyvenimo atstatymo savyje gali slėpti didesnių sunkumų, negu paprastai manoma. Todėl juo yra būtiniau, kad gimtų naujas, stiprus tautų tarpusavio priklausomumo jausmas, kad tokiu būdu pasaulio gydymas sparčiau vyktų ir būtų pastovesnis.

Jau 1939 metų Mūsų Kalėdinėje kalboje esame pareiškę, kad yra pageidautina sukurti tokių tarptautinių organizacijų, kurios, nusikračiusios praeities trūkumais ir klaidomis tikrai sugebėtų išlaikyti taiką ir kad ateityje pagal teisingumo ir lygybės dėsnius galėtų apsaugoti nuo visokių grėsmių. Po tiek daug baisių patyrimų šiandien jau matyti pastangų tokiai visuotinės taikos institucijai sukurti. Ta mintis žadina valstybių ir tautų vairuotojų vis didesnį susidomėjimą ir susirūpinimą. Šiam planui Mes noromis reiškiame Mūsų pritarimą ir drauge pageidavimą, kad jo konkretus įgyvendinimas plačiausiu mastu atitiktų aukštą tikslą, kuris yra – visų labui išlaikyti pasaulyje ramybę ir saugumą.

Tačiau niekas taip karštai netrokšta karo pabaigos ir tautų tarpusavio santykių atnaujinimo, kaip milijonai karo ir civilinių belaisvių, kuriuos karas verčia svetimame krašte valgyti karo belaisvio ar prievarta darbams paimtojo duoną. Jie žūva iš skausmo dėl taip ilgai trunkančio toli buvimo nuo savo motinų, žmonų ir kūdikių, dėl tokio ilgo atsiskyrimo nuo brangių asmenų ir daiktų. Juose kyla slegiantis kančios ir apleidimo jausmas, kurį gali suprasti tik tas, kuris pajėgia atjausti gilų jų širdžių skausmą. Šis karas ir tai, ar tai neišvengiamai, ar dėl žmonių žiaurumo su juo siejasi, privedė prie nežmoniško ir tragiško tautų išsklaidymo, kokio iki šiol istorija nežino. Tai bus aukšto žmoniškumo, toli pramatančio teisingumo ir tvarkančios išminties darbas su šių nelaimingųjų išlaisvinimu, kuris jau per ilgai užtruko, nelaukti ilgiau, negu kad yra būtina. Atitinkamas šiuo reikalu nutarimas, kuris, suprantama, neturi išskirti būtinųjų atsargumo priemonių, daugeliui nelaimingųjų būtų pirmasis saulės spindulys tokioje tamsioje jų naktyje. Tai būtų simbolinis naujų laikų pranašas, laikų, kuriais vis didėjąs nuotaikų įtempimo atslūgimas visas taiką mylinčias tautas, dideles ir mažas, galingas ir silpnas, nugalėtojas ir nugalėtas, įgalintų būti dalininkėmis ne tik teisių bei pareigų, bet ir tikros kultūros laimėjimų.

Deja, kartais kardas gali ir turi atidaryti kelią į taiką. Kardo šešėlis dar gali būti pereinamuoju metu tarp karo paliaubų ir galutinių taikos sutarčių.

Grasinimas kardu gali atrodyti galutinai neišvengiamas ir po taikos sutarčių sudarymo, kad priverstų tesėti teisingus įsipareigojimus ir užbėgtų už akių bandymams kurti naujus konfliktus.

Tačiau taikos dvasia, kuri yra verta šito vardo ir ją gaivinanti dvasia gali būti tik viena: tai teisingumas, kuris nešališku saiku visiems atiduoda tai, kas kuriam priklauso, ir iš visų reikalauja to, ką kiekvienas privalo, teisingumas, kuris ne visiems viską reikalauja to, ką kiekvienas privalo, teisingumas, kuris ne visiems viską duoda, kurs tačiau visiems duoda meilę ir niekam nedaro neteisybės, teisingumas, kurs yra tiesos sūnus ir sveikos laisvės bei tikro saugumo tėvas.


[1] Plg. Rerum novarum.

[2] Plg. Rerum novarum.

[3] „Madre del Divino Amore“ – Dieviškosios Meilės Motinos titulu yra kelių valandų kelio į pietus nuo Romos Šv. Marijos šventovė, kurią romėnai labai mėgsta lankyti. Kritiškomis savaitėmis, kai fronto operacijos artėjo prie Romos, iš tos šventovės stebuklingas Marijos paveikslas buvo pergabentas į vieną Romos miesto centre esančią bažnyčią. Didžiulės minios be paliovos plaukė prie paveikslo prašydamos apsaugos Romą. Marija tikinčiųjų prašymo išklausė. Roma išliko be didesnių nuostolių. Šiuo apsakymu Popiežius pats Miesto išgelbėjimą priskiria Dieviškosios Meilės Motinai.

Šaltinis: „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Teologiniai pasvarstymai       2016-01-31 21:17

Dorovė be asketizmo yra negalima. Ne be reikalo krikščionybės simbolis - kryžius, bet ne indas užpildytas medumi. Tačiau, evangelinė dorovė reikalauja savo artimui daryti gerus darbus ne tik dvasinėje srityje, bet ir materianėje srityje, vadinama labdara. Gaunasi lyg ir prieštaravimas: neturtingą savo artimą paremti materialiai, t.y. daryti jį turtingesniu, vadinasi, jį atitolinti nuo krikščioniškojo dvasinio tobulumo. Iš to galima padaryti išvadą: dvasiškai tobulėjančiam turtingąjam reikėtų užsiimti skurstančiojo šelpimu tik tuo atveju, jeigu neturigajam ši materialinė labdara duoda ne tik materialinę, bet ir DVASINĘ naudą (tiksliau, skurstančiojo pykčio ar pavydo slopinimui). Priešingu atveju, labdara liktų DVASIŠKAI NENAUDINGA skurstančiąjam, o duodančiam labdarą - nelabai išmintinga.

Jo jo,prievartinio       2016-01-30 18:29

vartojimo,išmušinėjimo era išsisems.O kas po to?Arba tas “negana” turės baigtis ir turėsim žinoti ribas,kiek moralu turėti arba ...Reikės klausti Popiežiaus ir Švento Rašto.Islandijos ar Šveicarijos kai kuriuose viešbučiuose galima rasti ant naktinio staliuko Švento Rašto tomelius pavargusiam po dienos darbų atsigaivinti.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Papolitikuokim

Tikėjimo mokymo kongregacija: Tikintieji turi žinoti – ant kortos statoma moralinės tvarkos esmė, susijusi su visapusiška žmogaus gerove

Geroji Naujiena: būti Jo

Andrius Martinkus. 1/10, arba Mintys po rinkimų

Nacionalinis susivienijimas: dėl kandidatų parėmimo antrajame Seimo rinkimų ture

Vytautas Radžvilas. Apie valdomą ir tikrąjį antisistemiškumą

Algimantas Rusteika. Praradom balsą

Agnė Širinskienė. #MeloKojosTrumpos

Andrius Švarplys. Apie rinkimų rezultatus trumpai

Audrius Bačiulis. Geras švogeris ir už giminę geresnis

Vytautas Sinica. Apie neva politizuotą Genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbą

Andrius Švarplys. Žlunga kitas didelis mitas: kad islamas nekelia didelių problemų

Irena Vasinauskaitė. Rinkimai ar pilietinės visuomenės koma?

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.