Geroji Naujiena

Popiežiaus Pranciškaus knyga: „Dievo vardas – Gailestingumas“

Tiesos.lt siūlo   2016 m. sausio 15 d. 17:04

8     

    

Popiežiaus Pranciškaus knyga: „Dievo vardas – Gailestingumas“

Bernardinai.lt

Sausio 12 d. Vatikane oficialiai pristatyta pirmoji popiežiaus Pranciškaus knyga „Dievo vardas – Gailestingumas“. Per pokalbį su Vatikano apžvalgininku Andrea Tornielli Pranciškus, pasitelkdamas jaunystės prisiminimus ir epizodus iš savo ganytojiškos patirties, pasakoja, kodėl taip stipriai troško neeilinių Šventųjų jubiliejinių metų.

Neišsižadėdamas etinių ir teologinių klausimų popiežius pakartoja, kad Bažnyčia niekam negali užverti durų; jos pareiga yra prasiskverbti į žmonių sąmonę, kad pravertų plyšį ir padėtų prisiimti atsakomybę.

Popiežiaus knyga leidžiama keliomis dešimtimis kalbų visame pasaulyje. Leidimą lietuvių kalba parengė leidykla „Baltos lankos“, kuri jau pradeda išankstinę knygos prekybą, o šalies knygynus leidinys pasieks vasarį. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome keletą knygos ištraukų.

Gailestingumo laikas

Savo gyvenimą galiu skaityti per pranašo Ezechielio knygos 16 skyrių. Skaitau tuos puslapius ir sakau: juk visa tai atrodo parašyta man. Pranašas kalba apie gėdą, o gėda yra malonė: kai žmogus jaučia Dievo gailestingumą, jis smarkiai susigėsta dėl savęs, dėl savo nuodėmės. Tėvas Gastonas Fessard’as, didis dvasingumo tyrinėtojas, savo knygoje Šventojo Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ dialektika (La Dialectique des „Exercises spirituels“ de S. Ignace de Loyola) yra pateikęs puikią esė apie gėdą. Gėda – tai viena malonių, kurių šventasis Ignacas liepia prašyti išpažįstant nuodėmes prieš nukryžiuotą Kristų. Ezechielio veikalas moko gėdytis, skatina tave susigėsti. Nepaisant visos tavo apgailėtinos ir nuodėmingos istorijos, Dievas lieka tau ištikimas ir tave pakylėja. Aš tai jaučiu.

Neturiu ypatingų prisiminimų iš vaikystės. Bet turiu iš paauglystės. Mąstau apie Carlosą Duarte Ibarrą, nuodėmklausį, kurį sutikau savo parapijoje 1953 m. rugsėjo 21-ąją – tą dieną, kai Bažnyčia mini apaštalą ir evangelistą šventąjį Matą. Man buvo septyniolika. Atlikdamas jam išpažintį pajutau, kad mane apgaubia Dievo gailestingumas. Šis dvasininkas buvo kilęs iš Korjenteso, tačiau atvyko į Buenos Aires gydytis nuo leukemijos. Po metų mirė. Vis dar prisimenu, kad po jo laidotuvių grįžęs namo pasijutau taip, tarsi būčiau paliktas. Tą vakarą pasislėpęs savo kambaryje daug verkiau, labai daug. Kodėl?

Todėl, kad netekau žmogaus, leidusio man pajausti Dievo gailestingumą, tą miserando atque eligendo. Anuomet šio posakio nežinojau, o paskui pasirinkau jį savo vyskupystės moto. Po kurio laiko šiuos žodžius radau anglų vienuolio šventojo Bedos Garbingojo homilijose. Apibūdindamas Mato pašaukimą, jis rašo: „Jėzus pamatė muitininką, meiliai į jį pažvelgė ir pasirinko, ištarė: „Sek paskui mane.“ Paprastai pateikiamas šitoks šventojo Bedos posakio vertimas. Man patinka žodį miserando versti „gailestingąja meile“. Tad „pažvelgė ir jį išsirinko gailestingąja meile“ – šitaip apibūdinčiau Jėzaus žvilgsnį, dovanojantį gailestingumą ir išsirenkantį, pasiimantį su savimi.

Nusidėjėlis kaip Simonas Petras

Popiežius yra žmogus, kuriam reikia Dievo gailestingumo. Pasakiau tai nuoširdžiai, taip pat ir tiems Palmasolos kaliniams Bolivijoje stovėdamas priešais mane taip šiltai priėmusius vyrus ir moteris. Priminiau jiems, kad šventieji Petras ir Povilas taip pat buvo kaliniai. Mano santykis su tais, kurie gyvena kalėjime, netekę savo laisvės, ypatingas. Visada buvau labai prie jų prisirišęs, kaip tik dėl to, kad žinau, jog ir aš esu nusidėjėlis. Kaskart, kai peržengiu kurio nors kalėjimo slenkstį, eidamas laikyti pamaldų arba aplankyti kalinių, visada pagalvoju: kodėl kali jie, o ne mes? Aš turėčiau būti čia, esu vertas čia būti. Jų nuosmukiai galėjo būti mano, nesijaučiu geresnis už esančiuosius priešais mane. Tad imu kartoti ir melstis: kodėl jis, o ne aš? Tai gali šokiruoti, tačiau mane paguodžia Petras: jis išsigynė Jėzaus, bet Jėzus vis tiek jį pasirinko. […]

Pauliaus VI paskelbimo palaimintuoju proceso dokumentuose skaičiau vieno jo sekretorių liudijimą, kuriame jis teigia, kad popiežius […] jam pasakęs: „Man visada buvo didžiulė Dievo paslaptis, kad aš, toks menkas, sulaukiu Dievo gailestingumo. Esu niekas, esu vargšas. Dievas Tėvas mane labai myli, nori mane išgelbėti, nori mane ištraukti iš mano varganos būklės, bet pats nepajėgiu to padaryti. Tada Jis siunčia savo Sūnų, Sūnų, kuris atneša ne ką kita, o tikrą Di
evo gailestingumą kaip meilės man ženklą...

Tačiau tam reikalinga ypatinga malonė, atsivertimo malonė. Aš turiu pripažinti Dievo Tėvo veikimą Sūnuje, nukreiptą į mane. Kai tai pripažįstu, Dievas veikia manyje per savo Sūnų.“ Tai nuostabi krikščioniško mokymo santrauka. O ką sakyti apie homiliją, kuria Albino Luciani pradėjo savo vyskupystę Vitorio Veneto vyskupijoje, sakydamas, kad jis buvo išrinktas todėl, kad kai kuriuos dalykus Viešpats norėjo užrašyti ne ant bronzos ar marmuro, o ant dulkių: tad jeigu užrašas išliks, bus aišku, kad tai tik Dievo nuopelnas. Jis, vyskupas, būsimasis popiežius Jonas Paulius I, save pavadino „dulke“. Turiu pasakyti, kad apie tai kalbėdamas visada galvoju, ką Petras pasakė Jėzui jo prisikėlimo sekmadienį, kai susitiko jį vienas pats.

Apie tą susitikimą užsimena evangelistas Lukas (24, 34). Ką gi pasakė Simonas ką tik iš kapo prisikėlusiam Mesijui? Ar pasakė jam, kad jaučiasi nusidėjėlis? Galbūt pagalvojo apie tai, kaip jo išsižadėjo, apie tai, kas nutiko prieš kelias dienas, kai vyriausiojo kunigo rūmų kieme tris kartus jo išsigynė. Gal galvojo apie savo karčią viešą raudą. Jeigu Petras taip pasielgė ir jeigu Evangelijos aprašo jo nuodėmę, jo išsižadėjimą, ir jeigu, nepaisant viso to, Jėzus jam tarė: „Ganyk mano aveles“ (Evangelija pagal Joną 21, 16), nemanau, kad reikia stebėtis, kad ir jo įpėdiniai save vadina „nuodėmingais“. Tai ne naujiena.

Per daug gailestingumo?

Bažnyčia pasmerkia nuodėmę, nes privalo sakyti tiesą: tai yra nuodėmė. Tačiau tuo pat metu apkabina nusidėjėlį, kuris prisipažįsta toks esąs, prie jo prisigretina, byloja jam apie beribį Dievo gailestingumą. Jėzus atleido netgi tiems, kurie jį prikalė prie kryžiaus ir paniekino. Turime grįžti prie Evangelijos. Ten perskaitysime, kad kalbama ne tik apie priėmimą ir atleidimą, kalbama apie sugrįžusio sūnaus garbei rengiamą „šventę“. Gailestingumas išreiškiamas šventės džiaugsmu, kuris puikiai aprašytas Evangelijoje pagal Luką: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (15, 7). Nesakoma: o jei paskui ir vėl nupultų, grįžtų atgal ir vėl darytų nuodėmes, tegul sau žinosi pats vienas! Ne, nes Petrui, kuris paklausė, kiek kartų reikia atleisti, Jėzus atsakė: „Iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Evangelija pagal Matą 18, 22), t. y. visada. Vyresniajam gailestingo tėvo sūnui leista pasakyti tiesą apie tai, kas įvyko, nors jis to ir nesuprato, dar ir todėl, kad kai antrasis brolis pradėjo save kaltinti, neturėjo laiko tai padaryti: tėvas jį sustabdė ir apkabino. Kaip tik todėl, kad pasaulyje yra nuodėmė, kad mūsų žmogiškąją prigimtį yra sužeidusi gimtoji nuodėmė, Dievas, dėl mūsų paaukojęs savo Sūnų, negali būti niekas kitas, tik gailestingumas. […]

Viešpaties pavyzdžiu Bažnyčia skatinama skleisti gailestingumą visiems, kurie prisipažįsta esantys nusidėjėliai, atsakingi už padarytą blogį, kurie jaučia, kad jiems reikalingas atleidimas. Bažnyčia pasaulyje yra ne tam, kad teistų, o tam, kad sudarytų sąlygas sutikti tą širdingą meilę, kuri yra Dievo gailestingumas. Dažnai kartoju, jog tam, kad taip nutiktų, būtina išeiti. Išeiti iš bažnyčių ir iš parapijų, išeiti ir eiti ieškoti žmonių ten, kur jie gyvena, kur kenčia, kur tikisi. Mėgstu apibūdinti tą „išvykstamąją Bažnyčią“ kaip karo lauko ligoninę, nes jai būdinga atsirasti ten, kur vyksta mūšis: ji neturi tvirtų sienų, nėra viskuo aprūpinta, nėra ligoninė, į kurią einama gydytis mažų ir didelių negalavimų. Tai mobili struktūra, teikianti pirmąją pagalbą, skubią pagalbą, siekiant išvengti karčių mirčių. Ten suteikiama skubi medicininė pagalba, o ne atliekami specialistų tyrimai. Tikiuosi, kad neeiliniai jubiliejiniai metai vis labiau išryškins tokios Bažnyčios veidą, Bažnyčios, iš naujo atrandančios motiniškąjį gailestingumo gilumą ir besistengiančios padėti galybei „sužeistųjų“, kuriems reikia, kad juos išklausytų, suprastų, atleistų ir mylėtų.

Nuodėmingi – taip, korumpuoti – ne

Pagedimas yra tokia nuodėmė, kuri, užuot pripažinta kaip nuodėmė ir padariusi mus nuolankius, išauga į sistemą, tampa minčių apvalkalu, gyvenimo būdu. Nebejaučiame atleidimo ir gailestingumo poreikio, pateisiname save ir savo elgesį. Jėzus savo mokiniams sako: net jeigu tavo brolis tave įžeidžia septynis kartus per dieną ir septynis kartus per dieną grįžta pas tave prašyti atleidimo, atleisk jam. Atgailaujantis nusidėjėlis, dėl savo silpnumo vis darantis ir darantis nuodėmę, vėl sulaukia atleidimo, jeigu prisipažįsta, kad jam reikia gailestingumo. O pagedęs žmogus yra tas, kuris nusideda ir nesigaili, tas, kuris nusideda, bet apsimeta krikščioniu ir piktina savo dvigubu gyvenimu.

Pagedęs žmogus nepažįsta nuolankumo, nemano, kad jam reikia pagalbos, gyvena dvigubą gyvenimą. 1991 m. ta tema parašiau ilgą straipsnį, kuris buvo išleistas nedidele knygute Pagedimas ir nuodėmė (Corrupción y pecado). Nereikia suvokti pagedimo kaip tiesiog dar vienos nuodėmės: nors dažnai pagedimas tapatinamas su nuodėme, iš tiesų tai du skirtingi, nors tarpusavyje ir susiję, dalykai. Nuodėmė, ypač jeigu kartojama, gali vesti į pagedimą, tačiau ne kiekybine prasme (nėra taip, kad tam tikras nuodėmių skaičius žmogų padaro pagedusį), o labiau kokybine: atsiranda įpročių, ribojančių gebėjimą mylėti ir vedančių į savipakankamumą.

Pagedęs žmogus pavargsta prašyti atleidimo ir galiausiai pradeda manyti, kad jam nebereikia jo prašyti. Pagedusiais nepasidaroma staiga, nuosmukis vyksta palengva, į jį grimztama, ir to negalima paprasčiausiai sutapatinti su kokių nors nuodėmių virtine. Žmogus gali būti labai nuodėmingas, tačiau, nepaisant to, nebūti pagedęs. Žvelgdamas į Evangeliją galvoju, pvz., apie Zachiejų, Matą, apie samarietę, Nikodemą, apie gerąjį nusikaltėlį: visi jie savo nuodėmingose širdyse turėjo kažką, kas gelbėjo juos nuo pagedimo. Buvo atviri atleidimui, jų širdys jautė, kad yra silpni. Tai ir buvo mažasis plyšelis, leidžiantis įžengti Dievo stiprybei.

Nusidėjėlis, prisipažindamas toks esantis, tam tikra prasme pripažįsta, kad tai, ką padarė arba daro, yra nedora, yra klaida. O pagedėlis slepia tai, ką laiko tikruoju savo lobiu, tai, kas jį paverčia vergu, ir maskuoja savo ydą gražiu elgesiu, visada stengdamasis išlaikyti išorinį padorumą.

„Baltos lankos“

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Neturiu       2016-01-17 19:16

Neturiu pagrindo tikėti “Popiežiaus Pranciškaus knyga: „Dievo vardas – Gailestingumas“, kad Dievo vardas Gailestingumas, nes Šventam rašte iškraipyti J. Kristaus žodžius, kur Kristus liepiąs mylėti JAHVĘ, o pakeista į VIEŠPATĮ , kad mes nežinotume tiesos.

daa       2016-01-17 14:29

dar viena opiumo dozė liaudžiai - Dievo vardas - Gailestingumas?

Nesamone       2016-01-17 0:48

Biblijoje niekur nera parasyta,kad Dievo vardas yra gailestingumas???? O gailestingumo ir atlaidumo galima prasyti tiesiogiai Dievo per sventaja dvasia.Man asmeniskai kunigas kaip tarpinikas visiskai nereikalingas.Nes kunigas laiko zmones tamsoje ir nemoko Biblijos tiesu.O Kristus atvirksciai!Moke savo apastalus Biblijos tiesu ir liepe mokytis visus!!!

atsiprašymas - stiprybė       2016-01-16 21:15

neturi jėgų komunistai ir kgbistai atsiprašyti.
slabakai.
tai ir nereikia jiems atleisti, bet reikia juos mylėti ir gailėtis - kaip mes mylim ir pasigailim debiliukus, invalidus - tik taip galim žiūrėti į “elita” - tame tarpe į teisėjūkščius, komisarčikus, prokurorčikus.

Skirtumas       2016-01-16 18:25

Kažkaip Pauliaus II skleistas gailestingumas skyriasi kaip diena ir naktis nuo Pranciškaus skleidžiamo gailestingumo.

Kada mūsų       2016-01-16 16:28

konservatoriai ir socdemai gailėsis ,ką padarė su tauta?Tik žodis atsiprašau gali ką keisti.Kitaip jie virsta komunistais.

va kur teisybė       2016-01-16 0:08

reikia atleisti tiems, kurie gailisi.
o ar gailisi komunistai, kgbistai ir kiti kolaborantai?

Vardai       2016-01-15 23:39

Pagal kitus šaltinius Dievo sukūrusio Adomą vardas Saklas (ar Sakla) aramėjų k. – kvailys.pusl. 42 Judo evangelija :

„ 113 Kitas angelas, Saklas, taip pat atėjo iš debesies… tada Saklas tarė savo angelams : Sukurkime žmogų pagal panašumą ir pagal paveikslą.118 Jie sukūrė Adomą ir jo žmoną Ievą, kuri debesyje vadinama Zoja.“ 44 pusl. Judo evangelija.

Zoja graikų k. – gyvenimas, yra Ievos vardas Septuagintoje pusl. 44 Judo evangelija;

Kritiškai vertinant - jei kūrėjas Saklas reiškia kvailys tai ko norėti iš vaikų?


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.