Geroji Naujiena, Bažnyčios socialinis mokymas, Krikščionių pilietinis veikimas, Tikėjimo persekiojimas

„Kristus Jėzus – mūsų viltis“: Popiežiaus Pranciškaus kalbos Lietuvoje

Tiesos.lt siūlo   2018 m. rugsėjo 26 d. 20:47

4     

    

„Kristus Jėzus – mūsų viltis“: Popiežiaus Pranciškaus kalbos Lietuvoje

Šeštadienis, 2018 m. rugsėjo 22 d.

Valdžios ir visuomenės atstovams Simono Daukanto aikštėje:
„Kad ši šalis galėtų išpildyti savo pašaukimą – taptų bendrystės ir vilties tiltu“

Gerbiamoji Prezidente,
Vyriausybės ir diplomatinio korpuso nariai,
Pilietinės visuomenės atstovai,
Gerbiami valdžios atstovai,
Ponios ir ponai,

tai, kad šią piligrimystę po Baltijos šalis pradedu Lietuvoje, kuri, kaip mėgdavo sakyti šventasis Jonas Paulius II, yra „tyli karštos meilės tikėjimo laisvei liudytoja“ (Kalba sutikimo ceremonijos metu, Vilnius 1993 m. rugsėjo 4 d.), mane be galo džiugina ir teikia vilties.

Dėkoju Jums, gerbiamoji Prezidente, už nuoširdžius sveikinimo žodžius, ištartus savo ir visos tautos vardu. Kreipdamasis į Jus, noriu pasveikinti visus Lietuvos žmones, kurie šiandien man atveria savo namų ir savo tėvynės duris. Visiems Jums reiškiu savo meilę ir nuoširdžią padėką.

Šio vizito atvykau ypatingu Jūsų Valstybei metu, nes šiemet švenčiate nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį.

Šis šimtmetis Jums buvo paženklintas daugybe išbandymų ir kančių: kalinimų, trėmimų, net kankinystės. Nepriklausomybės šimtmečio minėjimas – tai proga stabtelti ir prisiminti visas šias patirtis, atgaivinti ryšį su tuo, kas ugdė Jūsų Valstybę, rasti sprendimų šiandienos iššūkiams ir žvelgti į ateitį dialogo ir vienybės su visais čia gyvenančiais dvasioje, stengiantis, kad nė vienas jų nesijaustų atstumtas. Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią „sielą“, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ar neteisybe paversti galimybe. Tik taip šaknys, padėjusios subrandinti vaisius, kuriais mėgaujamės šiandien, išliks gyvybingos ir sveikos. O ši tauta iš tiesų turi tvirtą „sielą“, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti! Štai Jūsų himno eilutė: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“, kad drąsiai žvelgtų į akis dabarčiai.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“

Per visą savo istoriją Lietuva sugebėjo priglausti, suburti ir priimti įvairiausių tautybių ir religijų žmones. Šiose žemėse visi rasdavo sau namus: lietuviai, totoriai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, armėnai ir vokiečiai, katalikai, stačiatikiai, protestantai, sentikiai, musulmonai ir žydai – visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą priimti kitą ir nesureikšminti skirtumų. Semdamiesi stiprybės iš praeities, iš naujo atrandate tas šaknis ir atgaivinate tai, kuo esate išskirtiniai ir saviti, tai, kas Jūsų valstybei padėjo augti ir nepalūžti: toleranciją, svetingumą, pagarbą ir solidarumą.

Žvelgdami į šių dienų pasaulį, kai girdėti vis daugiau balsų, kurie, pasinaudodami nesaugumu ar kylančiais konfliktais, sėja susiskaldymą ir susipriešinimą ar tvirtina, kad saugumą užtikrinsime ir savo kultūrą išsaugosime tik bandydami atsikratyti kitais, juos sutrypti ar išguiti, Jūs, lietuviai, turite tarti savo žodį: „Priimti skirtumus.“ Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį Jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai. Jūs savo kailiu patyrėte bandymus primesti vieną modelį visiems, pagal kurį visi buvo sulyginti siekiant įteigti, kad mažumos privilegijos yra svarbesnės nei kitų orumas ar bendras gėris. Kaip teisingai rašė Benediktas XVI: „Trokšti visuotinės gerovės ir dėl jos stengtis yra teisingumo ir meilės reikalavimas. […] Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rūpinamasi bendrąja gerove, atitinkančia ir jo realius poreikius“ (Enciklika Caritas in veritate, 7). Visiems šiandienos konfliktams bus rasti ilgalaikiai sprendimai, jei jie bus grindžiami konkrečiu dėmesiu asmeniui, ypač patiems pažeidžiamiausiems, ir suvokimu, kad esame kviečiami „praplėsti žvilgsnį, kad pažintume didesnį gėrį, atnešiantį naudos mums visiems“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 235).

Šia prasme semtis jėgų iš praeities reiškia skirti ypatingą dėmesį jaunimui, kuris yra ne tik Jūsų Valstybės ateitis, bet ir dabartis, jei tik sugebės neprarasti ryšio su tautos šaknimis. Tauta, kurioje jaunimui pakanka vietos augti ir dirbti, padės jauniems žmonėms jaustis svarbiems audžiant socialinį ir bendruomeninį audinį. Taip visi galės su viltimi žvelgti į ateitį. Lietuva, apie kurią jie svajoja, priklausys nuo nenuilstančių pastangų skatinti tokią politiką, kuri jaunus žmones ragintų aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Be jokios abejonės, tai taps vilties sėkla, nes suteiks pagreitį dinamiškam procesui, kuriame šios tautos „siela“ ir toliau spinduliuos svetingumu: svetingumu svetimšaliui, svetingumu jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms ir neturtingiesiems, galiausiai – svetingumu ateičiai.

Gerbiamoji Prezidente, galite būti tikra, kad Katalikų Bažnyčia, kaip ir iki šiol, negailės pastangų ir visokeriopai prisidės, kad ši šalis galėtų išpildyti savo pašaukimą – tapti bendrystės ir vilties tiltu.

* * *

Gailestingumo Motinos šventovėje:
Te Marija visada būna Aušros Vartais visam šiam palaimintam kraštui!

Brangūs broliai ir seserys!

Esame priešais „Aušros Vartus“, tiksliau – prie to, kas liko iš šio miesto sienų, tarnavusių apsigynimui nuo visokių pavojų ir provokacijų, ir kuri 1799 metais užpuolikų kariuomenės buvo visiškai sugriauta ir liko tik šie vartai: kuriuose jau tada buvo „Gailestingumo Mergelės“ atvaizdas, Šventosios Dievo Motinos, kuri visuomet yra pasiruošusi mums pagelbėti, ateiti mums į pagalbą.

Jau nuo tų dienų, Ji norėjo mus išmokyti, kad galima apginti be puolimo, kad galima būti išmintingais be liguisto nepasitikėjimo niekuo. Ši Motina, paveiksle pavaizduota be Kūdikio, auksu karūnuota, yra visų Motina; kiekviename, kurie čia atvyksta, ji mato tai, ko labai dažnai net mes patys nepajėgiame suvokti: Ji įžvelgia savo Sūnaus Jėzaus veidą, įspaustą mūsų širdyse.

Ir nuo tos akimirkos kai Jėzaus atvaizdas buvo įspaustas kaip anspaudas kiekvieno žmogaus širdyje, kiekvienas vyras ir kiekviena moteris mums suteikia galimybę susitikti Dievą. Kai mes užsidarome savyje iš baimės, kai statome sienas ir užtvaras, galiausiai užkertame kelią Jėzaus Gerajai Naujienai, kuri istoriją ir gyvenimą veda pirmyn. Praeityje statėme per daug tvirtovių, bet šiandien mes jaučiame poreikį pažvelgti vieni į kitus ir pripažinti vieni kitus kaip brolius, kad eitume kartu su džiaugsmu ir taika atrasdami ir patirdami brolystės vertę (cfr. Esort. Ap. Evangelii gaudium, 87).

Kiekvieną dieną šioje vietoje Gailestingumo Motiną aplanko daugybė žmonių iš įvairių šalių: lietuviai, lenkai, baltarusiai ir rusai; katalikai ir stačiatikiai. Šiandien tai tampa įmanoma komunikacijų ir tarp šalių esančios judėjimo laisvės dėka. Būtų nuostabu, jeigu kartu su šia judėjimo laisve augtume ir tarpusavio susitikimo bei solidarumo laisvėje, kad galėtume dalintis dovanomis, kurias dovanai gavome, kad išeitume iš savęs pačių ir dovanotume save kitiems, tuo pačiu priimdami ir kitus su jų skirtingumais kaip dovaną ir mūsų gyvenimo turtą.

Kartais atrodo, kad atsivėrimas pasauliui mus įmeta į konkurencijos erdvę, kur „žmogus žmogui yra vilkas“, kur vietos yra tik mus skaldantiems konfliktams, įtampai, kuri mus išsunkia, neapykantai ir priešiškumui, kurie mūsų niekur neveda (cfr. Esort. Ap. Gaudete et exultate, 71–72).

Gailestingumo Motina, kaip kiekviena gera motina, mėgina suvienyti šeimą ir kužda kiekvienam į ausį: „Ieškok savo brolio“. Taip mums atveria duris į naują pradžią, į naują aušrą. Mus veda prie slenksčio, atsistojame tarsi prie Evangelijoje minimo turtuolio rūmų slenksčio (Lk 16, 19–31), prie kurio šiandien mūsų laukia vaikai ir šeimos aptekę kraujuojančiomis žaizdomis; ir tai nėra Lozoriaus žaizdos, kaip kad palyginime, tai Jėzaus žaizdos; kurios yra realios, tikros. Jie iš savo skausmo gelmių, iš savo tamsos šaukia, kad mes jiems atneštume gailestingosios meilės gydančią šviesą. Nes gailestingoji meilė yra raktas, kuris atrakina dangaus vartus.

Brangūs broliai ir seserys!
Tegul peržengdami šį slenkstį patirsime mūsų tarpusavio santykius nutyrinančią jėgą, o Motina tepadeda mums gailestingai ir nuolankiai žvelgti į kitų trūkumus, neaukštinant savęs prieš kitus (plg. Fil 2, 3). Mąstydami rožinio slėpinius prašykime Jos, kad būtume bendruomene, skelbiančia Kristų Jėzų, mūsų viltį, ir kurtume Tėvynę galinčią priimti visus, sugebančią iš Mergelės Motinos priimti dialogo ir kantrumo dovanas, artumo, mylinčio atleidimo ir nesmerkiančio svetingumo dovanas (plg. Esort. ap. Evangelii gaudium, 165); Tėvynę, kuri pasirenka statyti tiltus, bet ne sienas, kuri mieliau renkasi gailestingumą, bet ne teisimą. Te Marija visada būna Aušros Vartais visam šiam palaimintam kraštui!

Atsiduodami Jos vedimui dabar melskimės apmąstydami Rožinio trečiąjį džiaugsmo dalies slėpinį.

 

* * *

Kalba jaunimui Vilniaus Katedros aikštėje:
„Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn“

Labas vakaras visiems!

Ačiū jums, Monika ir Jonai, už jūsų liudijimą! Išklausiau jį kaip bičiulis, tarsi sėdėtume drauge kur nors bare po Jaunimo teatro spektaklio ir kalbėtumės apie gyvenimą, gurkšnodami alų arba girą.

Tačiau jūsų gyvenimas – tai ne teatro spektaklis. Jis realus, konkretus, kaip ir kiekvieno iš mūsų, esančių čia, šioje gražioje aikštėje, kurią juosia dvi upės. Ir, kas žino, gal visa tai padės mums dar kartą permąstyti jūsų gyvenimo istorijas ir jose atrasti Dievo žingsnius… Nes Dievas nuolat vaikščioja po mūsų gyvenimą. Nuolat vaikščioja. Vienas didis filosofas sakė: „Bijau, kai Dievas vaikščioja! Bijau jo nepastebėti!“

Jūs, kaip ir ši arkikatedra, esate patyrę situacijų, kurios jus   visiškai sužlugdė, išgyvenę gaisrų, po kurių atrodė, kad nepajėgsite pakilti. Ši šventovė ne kartą buvo praryta liepsnų, sugriauta, ir vis dėlto visada atsirasdavo žmonių, kurie ryždavosi ją atstatyti iš naujo, kurie nepasiduodavo sunkumams, nenuleisdavo rankų. Vienoje gražioje aukštikalnių dainoje yra maždaug tokie žodžiai: „Kopimo meno paslaptis yra ne nenukristi, bet nukritus nelikti gulėti.“ Ir jūsų Tėvynės laisvė yra iškovota tų, kurie nesileido įveikiami baimės ir nesėkmių. Tavo, Monika, tėčio gyvenimas, sveikatos būklė ir mirtis, tavo, Jonai, liga galėjo jus sužlugdyti… Tačiau jūs esate čia, kad pasidalintumėte savo patirtimi žvelgdami tikėjimo akimis, padėdami ir mums pamatyti, kad Dievas davė jums malonę ištverti, vėl pakilti ir tęsti gyvenimo kelionę.

Klausiu savęs: kaip jumyse išsiliejo ši Dievo malonė? Ne iš oro, ne magiškai. Gyvenimo nesutvarkysi su burtų lazdele. Tai įvyko per asmenis, su kuriais susikirto jūsų gyvenimo keliai, per tuos gerus žmones, kurie stiprino jus savo tikėjimo viltimi. Gyvenime visada sutinkame žmonių, kurie mums ištiesia ranką, kad padėtų atsikelti. Monika, tavo močiutė ir mama, pranciškonų parapija tau buvo tarsi šių dviejų upių santaka: kaip Vilnelė įteka į Nerį, taip tu įsiliejai, leidaisi vedama šios malonės srovės. Nes Viešpats mus išgano padarydamas mus tautos dalimi. Niekas negali pasakyti: „Aš išsigelbėsiu pats“, visi esame susiję tarpusavyje, esame „tinkle“. Dievas panorėjo įžengti į šią santykių dinamiką ir patraukia mus prie savęs bendruomenėje, suteikdamas mūsų gyvenimui visapusiškos tapatybės ir priklausomumo jausmą (plg. apaštalinis paraginimas Gaudete et exsultate, 6).

Jonai, tu matei, kaip ir kiti, ir tavo žmona, ir santuokos dieną ištartas pažadas tave skatino nepasiduoti, kovoti, gyventi. Tad neleiskite, kad pasaulis jus įtikintų, jog geriau yra eiti po vieną. Taip, gyvenime tu galėtum susilaukti sėkmės, bet be meilės, be bičiulių, be priklausymo tautai, be gražios patirties rizikuoti drauge. Negalima keliauti vieniems. Nepasiduokite pagundai susikoncentruoti į save, tapti egoistais ar lengvabūdžiais skausmo, sunkumų ir praeinančios sėkmės akivaizdoje. Dar kartą tvirtai pakartokime, kad „tai, kas atsitinka kitam, atsitinka man“. Pasipriešinkime tam individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Susirūpinusius savo įvaizdžiu, kaip atrodyti. Negera gyventi priešais veidrodį, negera. Gyvenimas gražus su kitais, mūsų šeimose, su draugais, dalyvaujant savo tautos kovose… Toks gyvenimas yra gražus!

Esame krikščionys ir norime siekti šventumo. Siekite šventumo pradėdami nuo susitikimo ir bendrystės su kitais žmonėmis, būkite dėmesingi jų vargams (plg. Ten pat, 146). Mūsų tikroji tapatybė yra susijusi su priklausymu tautai. Nėra nei „laboratorinės“, nei „destiliuotos“, „grynakraujės“ tapatybės – tokios neegzistuoja. Yra keliavimo kartu, kovojimo kartu, mylėjimo kartu tapatybė. Yra tapatybė priklausyti šeimai, tautai. Yra tapatybė, kurią žmogui suteikia meilė, švelnumas, rūpnimasis kitais. Mes visi žinome, kaip gražu, bet kartu ir nelengva, – gražu, kai jaunimas pavargsta, tai ženklas, kad jie dirba, – o kartais net skausminga priklausyti vienai ar kitai tautai, jūs tai žinote. Joje yra įleidusi šaknis mūsų tapatybė, mes nesame žmonės be šaknų.

Jūs abu kalbėjote apie dalyvavimą chore, maldą šeimoje, katechezę ir pagalbą vargstantiems. Tai galingi ginklai, kuriuos mums duoda Viešpats. Malda ir giesmė – tam, kad neužsidarytume vien šio pasaulio dalykuose: ilgėdamiesi Dievo jūs išėjote iš savęs ir galėjote Dievo akimis kontempliuoti, kas vyksta jūsų širdyje (plg. Ten pat, 147). Muzikuodami jūs atsiveriate klausymuisi bei vidiniam pasauliui ir tuo būdu leidžiate, kad būtų paliestas jūsų jautrumas, o tai visada yra gera proga dvasiniam atpažinimui (plg. Sinodas, skirtas jaunimui, Instrumentum laboris, 162). Žinoma, malda gali būti ir „dvasinės kovos“ patirtis, bet tik melsdamiesi išmokstame klausytis Šventosios Dvasios, atpažinti laiko ženklus ir atgauti jėgas toliau kasdien skelbti Evangeliją.

Kaip kitaip galėtume įveikti nusiminimą, matydami savo ir kitų žmonių sunkumus, mūsų pasaulyje vykstančias baisybes? Kaip be maldos nepasiduotume minčiai, jog viskas priklauso tik nuo mūsų, jog esame vieni, kai susiduriame su negandomis? „Jėzus ir aš – absoliuti dauguma!“ Taip sakydavo vienas šventasis, šv. Alberto Hurtado, nepamirškite šito. Susitikimas su Juo, su Jo Žodžiu, su Eucharistija mums primena, kad neturi reikšmės priešininko stiprumas, nesvarbu, ar laimi „Kauno Žalgiris“, ar „Vilniaus Rytas“ [ploja, juokiasi]… Klausiu jūsų: kas pirmas? [Juokiasi]. Nesvarbu rezultatas, svarbu, kad Viešpats yra su mumis.

Parama jums gyvenime buvo ir pagalbos kitiemspatirtis, pamatymas, kad šalia mūsų yra žmonių, kuriems negera, dar blogiau negu mums. Monika, tu pasakojai apie savo darbą su neįgaliais vaikais. Matydami kitų trapumą, esame grąžinami į tikrovę, ir tai neleidžia mums gyventi vien tik laižantis savo žaizdas. Negražu gyventi skundžiantis. Negražu gyventi laižantis savo žaizdas! Kiek jaunų žmonių palieka savo šalį, nerasdami tinkamų galimybių! Kiek yra depresijos, alkoholio ir narkotikų aukų! Kiek garbaus amžiaus vienišų žmonių, neturinčių su kuo pasidalinti, ką išgyvena, ir bijančių, kad grįš praėję laikai. Jūs galite atsiliepti į šiuos iššūkius tiesiog būdami šalia, susitikdami su kitais. Jėzus kviečia mus išeiti iš savęs, rizikuoti susitikti „veidas į veidą“ su kitais. Iš tiesų, tikėti į Jėzų dažnai reiškia šuolį į tuštumą su aklu pasitikėjimu, o tai yra baisu. Kartais tikėjimas veda mus į diskusiją su savimi, kviečia išeiti iš savo susikurtų schemų, o tai gali mums sukelti kančią, atimti drąsą. Tačiau būkite drąsūs! Sekti Jėzumi – tai uždegantis nuotykis, kuris suteikia mūsų gyvenimui prasmę, leidžia mums pasijausti bendruomenės dalimi, o ta bendruomenė mus drąsina, lydi, įpareigoja tarnauti kitiems. Mielas jaunime, tikrai verta sekti Kristumi, nebijokime dalyvauti revoliucijoje, į kurią jis kviečia, – švelnumo revoliucijoje (plg. apaštalinis paraginimas Evangelii gaudium, 88).

Jei gyvenimas būtų teatro spektaklis arba videožaidimas, jis būtų tiksliai apibrėžtas laike, turėtų pradžią ir pabaigą, kai nusileidžia uždanga arba kas nors laimi žaidimo partiją. Bet gyvenimo laikas matuojamas kitaip. Jis suderintas su Dievo širdies ritmu. Kartais yra paskubama, kartais vėluojama, išbandomi ir išmėginami keliai, vyksta pokyčiai… Atrodo, jog neryžtingumas kyla iš baimės, kad tuoj nusileis uždanga arba kad chronometras mus išmes iš žaidimo, neleis pakilti į aukštesnį jo lygį. Tačiau gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas, ieškant teisingos krypties, nebijant sugrįžti atgal, jei suklydau. Labai pavojinga keliavimą į tikslą supainioti su labirintu, kai tuščiai einama ratais per gyvenimą, sukantis aplink save, nepatenkant į kelią, kuris veda pirmyn. Nesileiskite įviliojami į labirintą, iš kurio sunku išeiti, bet būkite pirmyn keliaujantis jaunimas. Jokio labirinto – pirmyn!

Nebijokite apsispręsti už Kristų, imtis jo reikalų, tai yra, Evangelijos reikalų. Nes jis niekada neišlips iš jūsų gyvenimo valties, visada lauks mūsų gyvenimo kryžkelėse, niekada nesiliaus mus kūręs iš naujo, net jei mes kartais mėginame save sužlugdyti. Jėzus mums dosniai dovanoja daug laiko, kur yra erdvės nuopuoliams, kur niekas neprivalo emigruoti, nes yra vietos visiems. Bus daug norinčių pavergti jūsų širdis, užkrėsti jūsų troškimų laukus raugėmis, bet jei dovanojame savo gyvenimą Viešpačiui, galų gale geroji sėkla nugali visada.

Monika ir Jonai, liudydami jūs kalbėjote apie savo močiutę, mamą… Norėčiau jums pasakyti – ir šiais žodžiais pabaigsiu, būkite ramūs, – norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų. Prisiminkite praeitį, pakalbinkite senolius – nėra nuobodu kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis. Eikite, susiraskite senolių ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, remdamiesi savo šaknimis, vesite savo tautą pirmyn, rašysite savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių. 

Brangus jaunime,
jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn. Labai jums dėkoju!

 

* * *

Sekmadienis, 2018 m. rugsėjo 23 d.

Mišių homilija Kauno santakoje:
Skelbti visiems, kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis

Šventasis Morkus dalį savo Evangelijos mokymo skiria apaštalams. Jėzus tarsi sustoja pusiaukelėje į Jeruzalę norėdamas, kad jam priklausantieji atnaujintų savąjį pasirinkimą, pilnai suprasdami, kad ši mokinystė apima ir išbandymų, ir skausmo momentus. Evangelistas pasakoja tą Jėzaus gyvenimo periodą, primindamas, kad tris kartus Jėzus pranašavo apie savo kančią; jie gi tuos tris kartus išsakė savo sutrikimą ir pasipriešinimą, bet Viešpats visus šiuos tris kartus norėjo juos mokyti. Ką tik girdėjome antrąją iš šių trijų Jėzaus kalbą apie savo kančią (Mk 9,30-37).

Krikščionio gyvenimo kelias visuomet veda per kryžių, kuris tuo metu atrodo, kad niekada nesibaigs. Praėjusios kartos yra išgyvenusios okupacijos įkarštį, kančią tų, kurie buvo tremiami, netikrumą dėl tų, kurie negrįžo, įskundimų ir išdavystės gėdą. Išminties knyga mums kalba apie teisiojo persekiojimą, apie tą, kuris patiria užgaules ir kančias vien tik todėl, kad yra geras (plg. 2, 10–20). Kiek daug iš jūsų gali papasakoti pirmuoju asmeniu arba giminėje esančiųjų istorijas apie tai ką, tik ką perskaitėme. Kiek daug iš jūsų matėte svyruojantį tikėjimą dėl to, kad Dievas neatėjo apginti jūsų; kad nepaisant ištikimybės Jam, Jis neįsikišo į jūsų istoriją. Kaunas žino, ką tai reiškia; visa Lietuva tai gali paliudyti, kai nukrečia šiurpas vien tik ištarus žodį Sibiras, arba getai Vilniuje, Kaune ir kitur; visi vienbalsiai su apaštalu Jokūbu gali sakyti, jo laiško, kurį ką tik girdėjome, žodžiais: kankina, žudo, pavydi, kovoja ir kelia karus (plg 4, 2).

Tačiau mokiniai nenorėjo, kad Jėzus kalbėtų jiems apie skausmą ir kryžių; jie nieko nenori žinoti apie išbandymus ir kančias. Ir šventasis Morkus primena, kad jie buvo susirūpinę kitais reikalais, kad grįždami namo diskutavo apie tai, kuris iš jų yra didžiausias.

Broliai ir seserys,
valdžios ir garbės troškimas yra labai paplitęs gyvenimo stilius tų, kurie nepajėgia išgyti iš savo praeities žaizdų, ir galbūt todėl šiandien nenori įsipareigoti darbui. Todėl ir diskutuoja apie tai, kaip kas labiau sužibėjo, kieno praeitis buvo tyresnė, kas turi daugiau teisių nei kiti gauti privilegijas. Šitaip paneigiame mūsų istoriją, „kuri yra garbinga kančiomis, viltimi, kasdiene kova, tarnystei sunaudotu gyvenimu, nuolatiniu sunkiu darbu“ (Ap. Ethort. Evangelii gaudium, 96). Tai sterilus ir tuščias požiūris – dabarties kūrime neturėti kontaktų su mūsų tikinčios liaudies iškentėta realybe. Negalime būti kaip tie dvasiniai „ekspertai“, kurie vertina tik iš išorės ir visą laiką praleidžia kalbėdami apie tai, „kaip reiktų daryti“ (plg. Ten pat).

Jėzus, žinodamas, ką jie galvoja, pasiūlo jiems priešnuodį šių kovų dėl valdžios ir pasiaukojimo atmetimo akivaizdoje; ir kad suteiktų iškilmingumo tam, ką nori pasakyti, atsisėda kaip Mokytojas, pašaukia juos, ir atlieka veiksmą: centre pastato vaiką; berniuką, kuris įprastai užsidirbdavo smulkiųjų atlikdamas darbus, kurių niekas nenorėjo daryti. Ką čia šiandien, šį sekmadienio rytą, Jis pastatys į centrą? Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Centre“ – reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais – be aplodismentų, be noro būti pirmais.

Ten, Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose. Tačiau žinokime, kad tas išėjimas, kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje. Kartais reiks elgtis, kaip sūnaus palaidūno tėvui, kuris prie durų laukia grįžtančio, kad galėtų jas atverti, kai tik sūnus prisiartins (plg Ten pat 46); arba kaip mokiniai, kuriems reikia išmokti tai, kad kai priimi mažutėlį, priimi patį Jėzų.

Tad būtent dėl to esame čia, nekantraujame priimti Jėzų Jo žodyje, Eucharistijoje, mažuosiuose. Priimti, kad Jis sutaikytų mus su mūsų praeitimi ir lydėtų mus dabartyje, kuri savo iššūkiais ir savo ženklais mus nuolat įkvepia. Kad sektume kaip mokiniai, nes visa, kas žmogiška, nėra svetima Kristaus mokinių širdžiai, ir tokiu būdu jaučiame, kaip tampa mūsų savastimi džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų (plg. II Vat. Sus. Past.Konst. Gaudium et Spes,1). Štai kodėl mes, kaip bendruomenė, tikrai ir gilumoje esame solidarūs su žmonija – su šio miesto ir visos Lietuvos žmonėmis – ir su jos istorija (plg. Ten pat), norime dovanoti gyvenimą tarnystėje ir džiaugsme, ir tokiu būdu skelbti visiems, kad Jėzus Kristus yra vienintelė mūsų viltis.

 

* * *

Viešpaties angelas Kauno Santakoje:
„Prisimindami Mergelės Marijos „taip“, prašykime, kad ir mūsų „taip“ ji padarytų tokį pat dosnų ir vaisingą kaip Jos“

Brangūs broliai ir seserys,

Išminties knygoje, kurią girdėjome pirmajame skaitinyje, kalbama apie persekiojamą teisųjį, apie žmogų, kuris pačiu savo buvimu yra priekaištas nedoriesiems. Nedoru vadinamas žmogus, kuris engia vargšą, nepasigaili našlės net negerbia senelio (1, 17–20). Nedorėlis mano, kad jo jėga yra teisingumo matas. Engti silpnuosius, naudoti jėgą bet kokia forma, primesti mąstymo būdą, ideologiją, dominuoti kalboje, naudoti prievartą ar represijas siekiant palaužti tuos, kurie tiesiog savo kasdieniu gyvenimu garbingu paprastu darbščiu ir solidariu elgesiu skelbia, kad kitoks pasaulis ir kitokia visuomenė yra įmanoma. Nedorėliui per maža vien to kad vedamas savo užgaidų daro, ką nori; dar daugiau jis nenori, kad kiti darytų gera ir taip atskleistų jo elgesio užmačias. Nedorėlio blogis siekia sunaikinti gėrį. [V]

Prieš septyniasdešimt penkerius metus ši Tauta matė galutinį Vilniaus Geto panaikinimą; tokiu būdu užbaigiant prieš dvejus metus pradėtą tūkstančių žydų naikinimą. Kaip kad skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo per pažeminimus ir kankinimus. Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį, kad suteiktų mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas pasirodančias įvairiais pavidalais, kurie atrofuoja to nepatyrusių kartų širdį, kad jie nepasiduotų sirenos giesmių vilionėms.

Evangelijoje Jėzus mums primena apie pagundą: troškimą būti pirmiems, būti pranašesniais už kitus, kad atidžiai budėtume ir nepasiduotume jai, kuri gali užsimegzti kiekvieno žmogaus širdyje. Kiek kartų yra atsitikę taip, kad kuri nors tauta ima manyti esanti pranašesnė už kitą, turinti daugiau teisių nei kita, daugiau privilegijų išlikti arba užkariauti. Kokius priemones siūlo Jėzus, kai pasireiškia tokios užuomazgos mūsų širdyse ar kurios nors visuomenės arba tautos mentalitete? Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti, kuriant susitikimo erdves su pačiais paskutiniais, su atstumtaisiais. Jei galia tam tarnautų, jeigu leistume Evangelijai persmelkti mūsų gyvenimus, tuomet solidarumo globalizacija iš tiesų būtų tikrove. „Pasaulyje, ypač kai kuriose šalyse, iš naujo randan­tis įvairioms karo ir konflikto formoms, mes, krikščionys, turime primygtinai siūlyti pripažinti kitą, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, megzti ryšius ir padėti nešioti „vieni kitų naš­tas“ (Gal 6, 2). (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 67).

Čia, Lietuvoje yra kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu Jus: kalbėdami Viešpaties Angelo maldą, prašykime Mergelės Marijos, kad mums padėtų pastatyti mūsų tarnystės kryžių, mūsų apsisprendimą būti ten, kur mūsų reikia, ant to kalno, ant kurio gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikalingas mūsų jautrus dėmesys atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, tęsti atstūmimą tų, kurie mums nepatinka ir trukdo mūsų patogumui.

Jėzus mažiausiąjį pastato į centrą, jį pastato mūsų visų akivaizdoje, kad jaustume atsakomybę atsiliepti. Prisimindami Mergelės Marijos „taip“, prašykime, kad ir mūsų „taip“ ji padarytų tokį pat dosnų ir vaisingą kaip Jos.

[Viešpatie Angelas…]

Mieli broliai ir seserys,

Noriu pasinaudoti šia proga padėkoti Jos Ekscelencijai Respublikos Prezidentei ir kitiems Lietuvos valdžios atstovams, taip pat Vyskupams ir jiems padėjusiems parengti šį mano vizitą; reiškiu savo padėką visiems, kurie prisidėjo įvairiais būdais, o ypač savo maldomis.

Norėčiau ypatingą mintį šiomis dienomis skirti Žydų bendruomenei. Šiandien po pietų aš melsiuosi prie paminklo Geto aukoms Vilniuje, septyniasdešimt penktosiomis jo sunaikinimo metinėmis. Tegul Aukščiausiasis laimina dialogą ir bendrą įsipareigojimą teisingumui bei taikai.

Gražaus sekmadienio! Skanių pietų!

* * *

Kalba kunigams, pašvęstiesiems, seminaristams Kauno katedroje:
„Jei jūs negyvensite džiaugsmingai pagal savo pašaukimą, kas patikės, jog Jėzus Kristus yra mūsų viltis?“

Brangūs broliai ir seserys, laba diena!

Visų pirma norėčiau išreikšti savo jausmą. Žvelgdamas į jus, už jūsų matau daug kankinių. Nežinomų kankinių. Nežinomų ta prasme, kad net nežinome, kur jie buvo palaidoti. Net ir kai kurie iš jūsų, su vienu pasisveikinau, žino, ką reiškia kalėjimas. Pirmiausia į galvą ateina vienas žodis – nepamirškite, prisiminkite. Esate kankinių vaikai. Tai – jūsų stiprybė. Ir pasaulio dvasia tenesako jums ko nors kito, nei tai, ką išgyveno jūsų protėviai. Prisiminkite savo kankinius. Imkite pavyzdį iš jų. Jie nebijojo.

Kai šiandien bendravau su vyskupais, su jūsų vyskupais, jie kalbėjo: „Ką galima padaryti, kad būtų pradėta beatifikacijos byla daugeliui, kurių dokumentų neturime, bet žinome, kad jie yra kankiniai.“ Tai paguoda, buvo labai gera tai girdėti. Rūpinamasi tais, kurie mums paliko liudijimą. Jie – šventieji.

Vyskupas [Linas Vodopjanovas OFM, atsakingas už pašvęstąjį gyvenimą] kalbėjo tiesiai. Pranciškonai taip kalba. Jis sakė: „Šiandien dažnai ir įvairiais būdais mūsų tikėjimas yra išbandomas.“ Jis taip galvojo ne todėl, kad diktatoriai persekioja, ne. „Kartą atsiliepę į pašaukimo raginimą, dažnai nebejaučiame džiaugsmo nei maldoje, nei bendruomeniniame gyvenime. Supasaulėjimo dvasia ir nuobodulys viskam palietė mūsų bendruomenes.“ Tai kitos kartos pagunda. Mūsų tėvai kovojo, jie kentėjo, buvo įkalinti. O mes galbūt neturime jėgų eiti pirmyn. Suprantu tai.

Apaštalų darbų knygoje raginama: nepamirškite pirmųjų dienų, nepamirškite savo protėvių (plg. 10, 32–39). Šį raginimą savo kalbos pradžioje skiriu jums.

Visa mano viešnagė jūsų šalyje buvo apibendrinta šiais žodžiais: „Kristus Jėzus – mūsų viltis“. Jau beveik besibaigiant šiai dienai, girdime apaštalo Pauliaus tekstą, kuriame jis mus kviečia víltis ištvermingai. Jis mus kviečia víltis po to, kai paskelbė Dievo svajonę kiekvienam žmogui, dar daugiau – visai kūrinijai, kad „Dievą mylintiems viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28). Pažodžiui verčiant, jis viską „ištiesina“.

Šiandien norėčiau su jumis pasidalinti šiai vilčiai būdingais bruožais. Tuo, kuo mes – kunigai, seminaristai, vienuoliai ir vienuolės – esame pašaukti gyventi.

Pirmiausia, prieš pakviesdamas mus víltis, Paulius tris kartus paminėjo žodį „dejuoja“: dejuoja kūrinija, dejuoja žmonės, dejuoja Dvasia mumyse (pgl. Rom 8, 22–23. 26). Dejuojama dėl sugedimo vergovės ilgintis pilnatvės. Šiandien būtų gerai savęs paklausti, ar mumyse yra ta dejonė. O gal mūsų nariuose jau niekas nebedejuoja, nebesiilgi gyvojo Dievo? Kaip sakė mūsų vyskupas, nebejaučiame nei maldos, bendruomeninio gyvenimo džiaugsmo. Kai ieškome Dievo gelmių, jo tiesos ir grožio, mūsų troškulys turi būti kaip elnės, uodžiančios tekančio šaltinio. Brangieji, mes nesame Dievo valdininkai! Galbūt gerovės visuomenė daro mus pernelyg sočius, apsuptus paslaugų bei gėrybių… Ir galiausiai suvokiame esą „prikimšti“, tačiau tušti. Gal ji mus išblaško ir palinksmina, tačiau mūsų nepripildo. Tai yra blogiau. Dažnai nebealkstame kažko daugiau. Mes, ypatingai pasišventusieji vyrai ir moterys, negalime sau leisti prarasti šią vidinę dejonę, neramumą širdies, kuri tik Viešpatyje atilsį randa (pgl. Augustinas, IšpažinimaiI, 1, 1). Širdies neramumas. Jokia betarpiška informacija, jokia virtuali komunikacija negali pakeisti mūsų poreikio konkretiems, ilgesniems ir pastoviems – nuolatinių pastangų reikalaujantiems – momentams, kurie yra skirti kasdieniam dialogui su Viešpačiu per maldą ir adoraciją. Turime puoselėti Dievo troškimą, kaip rašė šventasis Kryžiaus Jonas: „Stenkis būti uolus maldoje, neapleisdamos jos net išorinio užimtumo metu. Ar valgydamas, ar gerdamas, kalbėdamasis su kitais ar ką kita darydamas, visada trokšk Dievo ir širdimi būk prie Jo prisirišęs“ (Patarimai siekiant tobulumo, 9b).

Ši dejonė taip pat kyla iš mus supančio pasaulio kontempliacijos. Tai protestas, kylantis mūsų vargingiausiųjų brolių nepatenkintų poreikių, jaunuolių gyvenimo prasmės stokos, senolių vienišumo ir piktnaudžiavimo kūrinija akivaizdoje. Tai dejonė, siekianti sutelkti pastangas, idant paveiktume savo tautos, savo miestų įvykius ne darydami grupinį spaudimą ar rodydami galią, bet tarnaudami bendrajam gėriui. Mūsų tautos šauksmas turi mus jaudinti kaip Mozę, kuriam Dievas degančiame krūme apreiškė savo tautos kentėjimus (Iš 3, 9). Dievo balso klausymasis maldoje mus įgalina pamatyti, mus įgalina išgirsti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti. Tačiau taip pat turime jaudintis, kai mūsų tauta nustoja dejuoti, paliauja ieškoti troškulį malšinančio vandens. Tai momentas, kai reikia ištirti, atpažinti, kas nutildo mūsų tautos balsą.

Šauksmas, verčiantis mus ieškoti Dievo maldoje ir adoracijoje, yra tas pats, kuris mus daro jautrius mūsų brolių bei seserų skundui. Jie į mus „sudeda viltį“, todėl reikia, pradedant nuo atidaus ištyrimo, organizuotis ir drąsiai bei kūrybiškai planuoti savo apaštalavimą. Mūsų buvimas tenebūna paliktas improvizacijai, bet autentiškai teatsiliepia į Dievo tautos poreikius ir taip tampa raugu maišyme (pgl. Evangelii gaudium, 33).

Apaštalas kalba ir apie ištvermę. Kitas jo vartojamas žodis. Ištvermę kančioje, ištvermę darant gera. Tai reiškia susitelkti į Dievą, likti tvirtai Jame įsišaknijus, išlikti ištikimiems Jo meilei.

Jūs, kurie esate vyresnio amžiaus, – kaip galiu nepaminėti arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus – žinote, ką reiškia liudyti šią ištvermę kentėjimuose, ką reiškia „víltis, kai nėra jokios vilties“ (pgl. Rom 4, 18). Prieš jus naudota prievarta dėl to, kad kovojote gindami pilietinę bei religinę laisvę, šmeižtai, įkalinimai ir tremtys nepalaužė jūsų tikėjimo į Jėzų Kristų, istorijos Viešpatį. Todėl daug turite mums ką pasakyti ir daug ko pamokyti. Taip pat galite daug ką patarti, nesmerkdami tariamo pačių jauniausiųjų silpnumo. O jūs, jaunesnieji, kai atsiduriate mažų, drąsą atimančių nusivylimų akivaizdoje ir užsisklendę savyje linkstate į elgseną bei užsiėmimus, nesuderinamus su jūsų pasišventimu, ieškokite savo šaknų ir žvelkite į kelią, kurį nuėjo senoliai.

Matau, kad čia yra jaunimo. Pakartosiu, nes matau, kad čia yra jaunimo: o jūs, jaunesnieji, kai atsiduriate mažų, drąsą atimančių nusivylimų akivaizdoje ir užsisklendę savyje linkstate į elgseną bei užsiėmimus, nesuderinamus su jūsų pasišventimu, ieškokite savo šaknų ir žvelkite į kelią, kurį nuėjo senoliai. Geriau pasirinkti kitą kelią nei pasitenkinti vidutiniškumu. Čia jaunimui. Dar galite spėti, durys yra atviros. Būtent išmėginimai iškelia tai, kas būdinga krikščioniškai vilčiai. Jei mūsų viltis vien tik žmogiška, galime nusivilti ir galų gale žlugti. Tačiau taip nėra su krikščioniška viltimi: išmėginimų žaizdre ji atnaujinama ir nuskaistinama.

Tiesa, kad dabar kiti laikai ir gyvename kitokiomis aplinkybėmis. Tačiau taip pat tiesa ir tai, jog šie patarimai naudingiausi ir lengviau priimami tada, kai patyrusieji sunkumus neužsisklendžia savyje, bet dalijasi jais su kitais bendruomeninių susitikimų metu. Jų pasakojimai nėra kupini nei praėjusių laikų nostalgijos, tarsi anie būtų buvę geresni, nei užslėptų kaltinimų tiems, kurių emocinė sandara trapesnė. Mokinių bendruomenė gali daugiau ir veiksmingiau semtis ištvermės tuomet, kai geba – kaip tas Rašto aiškintojas – integruoti nauja ir sena ir kai sąmoningai supranta, kad išgyventa istorija yra tarsi medžio šaknys, dėl kurių jis gali augti ir skleistis.

Galiausiai, žvelgti į Jėzų Kristų kaip mūsų viltį reiškia susitapatinti su Juo, bendruomeniškai būti jo likimo dalininkais. Apaštalui Pauliui išganymas, kurio viliamės, neapsiriboja vien neigiamu aspektu – išlaisvinimu iš vidinio ar išorinio, istorinio ar eschatologinio vargo. Jis apie tai kalba kaip apie ypač teigiamą dalyką – dalyvavimą šlovingame Kristaus gyvenime (pgl. 1 Tes 5, 9–10), dalyvavimą Jo Karalystės garbėje (pgl. 2 Tim 4, 18), mūsų kūno atpirkimą (pgl. Rom 8, 23–24). Taigi, kiekvienas turime stengtis įžvelgti unikalų ir nepakartojamą Dievo planą savo gyvenimui. Kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Nes niekas mūsų taip giliai nepažino ir nepažįsta kaip Dievas. Todėl Jis mus siunčia į tai, kas atrodo neįmanoma. Jis lažinasi už mus pasitikėdamas, kad mes atspindėsime Jo Sūnaus paveikslą. Jis į mus sudėjo savo lūkesčius, o mes į Jį sudedame savo viltį.

Mes. Šis „mes“ apima ir kartu pranoksta kiekvieno individualų „aš“. Viešpats mus kviečia, nuteisina ir pašlovina kartu, o kartu su mumis – visą kūriniją. Daugybę kartų mes taip stipriai pabrėždavome asmeninę atsakomybę, kad bendruomeninis lygmuo tapdavo fonu, tik puošyba. Tačiau Šventoji Dvasia mus suburia, sutaiko mūsų skirtumus ir teikia naujų jėgų vykdyti Bažnyčios misiją (pgl. Evangelii gaudium, 131; 235).

Ši šventovė, kurioje esame susirinkę, yra pavadinta šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vardu.

Abudu apaštalai suvokė, koks turtas jiems buvo patikėtas, abu skirtingu metu ir įvairiais būdais buvo pakviesti „irtis į gilumą“ (Lk 5, 4). Visi esame Bažnyčios valtyje, nuolat trokšdami šauktis Dievo, būti ištvermingi išmėginimuose ir įsikibti į Kristų Jėzų kaip į mūsų vilties objektą. Ir ši valtis atpažįsta savo misijos centrą – skelbti garbę, kurios viliamės, kuri yra Dievo buvimas savo tautoje per prisikėlusiojo Kristaus asmenį, garbę, kuri vieną dieną, visos kūrinijos su ilgesiu laukta, apsireikš Dievo vaikuose. Štai iššūkis, kuris mus stumia: priesakas evangelizuoti. Tai mūsų vilties ir mūsų džiaugsmo priežastis.

Kaip dažnai mes sutinkame liūdnų kunigų ir vienuolių. Dvasinis liūdesys yra liga. Kodėl jie liūdni? Jie nežino. Liūdni, nes neranda meilės. Nes nėra įsimylėję. Nėra įsimylėję Viešpaties. Jie atsisakė santuokos, šeimos gyvenimo ir norėjo sekti Viešpačiu. O dabar, atrodo, pavargo… Ir užplūsta liūdesys. Prašau, kai pasijusite liūdni, sustokite. Ir susiraskite išmintingą kunigą, išmintingą vienuolę. Jie išmintingi ne todėl, kad yra baigę universitetą, ne, ne dėl to, ne. Išmintingi dėl to, kad gebėjo eiti pirmyn mylėdami. Eikite ir paprašykite jų patarimo. Kai užslenka tas liūdesys, galime pranašauti, kad, jei laiku nebus pagydytas, padarys iš jūsų senbernius ir senmerges. Nevaisingus vyrus ir moteris. Bijokite šio liūdesio! Jį sėja velnias.

Šiandien tie gilūs žmonių vandenys, į kuriuos „turime irtis“, yra šios Bažnyčios kelyje „besikeičiantys scenarijai ir nuolat nauji iššūkiai“. Iš naujo turime savęs klausti: ko Viešpats iš mūsų prašo? Kas tos periferijos, kurioms labiausiai reikia mūsų buvimo, idant ten atneštume Evangelijos šviesą? (pgl. Evangelii gaudium, 20).

Kitaip, jei jūs negyvensite džiaugsmingai pagal savo pašaukimą, kas patikės, jog Jėzus Kristus yra mūsų viltis? Tik mūsų gyvenimo pavyzdys parodys mūsų vilties Jame priežastį.

Yra dar vienas dalykas, susijęs su liūdesiu. Supainioti pašaukimą su įmone, su darbu įmonėje. Dirbu tą, darau aną, entuziastingai užsiimu dar kažkuo. Ir esu laimingas. Nes tai turiu, bet rytojaus dieną ateina vyskupas, kitas ar tas pats vyskupas, kitas vyresnysis ar vyresnioji ir tau sako: „Ne, baik šitą, eik kitur.“ Tai pralaimėjimo momentas. Kodėl? Nes tu suvoksi, kad ėjai klaidingu keliu. Suvoksi, kad Viešpats, kuris tave pašaukė mylėti, yra tavimi nusivylęs. Nes tu mieliau rinkaisi būti pernelyg užsiėmusiu žmogumi.

Pradžioje sakiau, kad gyvenimas sekant Jėzumi nėra valdininko ar valdininkės gyvenimas. Tai gyvenimas, kupinas Viešpaties meilės ir apaštalinio uolumo dėl žmonių. Pateiksiu tokią karikatūrą. Ką daro kunigas valdininkas? Turi savo darbo laiką, savo biurą, atidaro savo biurą tam tikrą valandą, dirba darbą, uždaro biurą. O žmonės lauke. Žmonės neprisiartina. Brangūs broliai ir seserys, jei nenorite būti valdininkai, pasakysiu jums vieną žodį – artumas! Artumas, buvimas greta. Arti tabernakulio, veidas į veidą su Viešpačiu. Ir arti, greta žmonių. „Bet, tėve, žmonės neateina…“ Eik jų ieškoti! Eik jų ieškoti. „Jaunimas šiandien neateina.“ Tai sugalvok ką nors: dienos centrą, ką nors, kad jiems padėtum, būk arti žmonių! Ir arti Viešpaties tabernakulyje. Viešpats nori jūsų kaip tautos ganytojų, vyrų ir moterų. O ne valstybės klerkų. Po to pasakysiu kai ką seserims, bet vėliau.

Artumas reiškia gailestingumą. Šiame krašte, kur Jėzus apsireiškė kaip gailestingasis Jėzus, dvasininkas negali nebūti gailestingas. Ypač klausykloje. Pagalvokite, kaip Jėzus priimtų šį žmogų. Juk jau pakankamai jį aptalžė gyvenimas, tą vargšą! Leiskite jam pajusti atleidžiančio Tėvo glėbį. Pavyzdžiui, jei negali duoti jam išrišimo, tai suteik jam brolišką ar tėvišką paguodą, padrąsink jį eiti pirmyn! Patikink jį, kad Dievas viską atleidžia! Bet daryk tai su tėviška šiluma. Niekuomet nenuvyk nieko nuo klausyklos, niekuomet nenuvaryk šalin! „Žiūrėk, tu negali… aš dabar negaliu, bet Dievas tave myli, tu melskis, sugrįžk ir pasikalbėsime apie gyvenimą…“ Toks artumas! Tai yra būti tėvu. Negi tau nerūpi tas nusidėjėlis, kad jį šitaip nuveji? Nekalbu apie tai, kas vyksta čia, nes jūsų nepažįstu. Kalbu apskritai. Gailestingumas. Klausykla nėra psichiatro kabinetas. Klausykla nėra tam, kad knaisiotumės po žmonių širdis. Klausykla yra gailestingumo vieta. Dievo susitikimo su savo vaiku vieta.

Dėl to, brangūs kunigai, jums artumas taip pat reiškia turėti gailestingumo įsčias. O gailestingumo įsčias, žinote, kur jas įsigyti, kur gauti? Tabernakulyje.

O jūs, brangios seserys… Dažnai matome seseris, kurios yra šaunios, – visos seserys yra šaunios – bet plepa, plepa, plepa…  Jūs paklauskite tos, kuris sėdi pirmoje vietoje kitoje pusėje, priešpaskutinė, ar turėjo laiko plepėti kalėjime, kai siuvo pirštines. Paklauskit jos. Prašau, būkite motinos! Būkite motinos, nes jūs esate Bažnyčios ir švč. Mergelės Marijos ikona. Ir kiekvienas, kuris jus mato, tegu mato mamą Bažnyčią ir mamą Mariją. Nepamirškite to. O mama Bažnyčia nėra senmergė. Mama Bažnyčia neplepa, ji myli, patarnauja, augina. Jums artumas reiškia būti motina. Bažnyčios ir švč. Mergelės Marijos ikona.

Būti arti tabernakulio, melstis. Jausti tą sielos troškulį, apie kurį kalbėjau, ir būti kartu su kitais. Kunigiškoji tarnystė ir pašvęstasis gyvenimas yra ne valdininkų, o gailestingų tėvų ir motinų gyvenimas. Ir jei jūs taip gyvensite, kai pasensite, jūsų šypsena bus nuostabi ir jūsų akys žibės. Nes jūsų siela bus pilna švelnumo, romumo, gailestingumo, meilės, tėvystės ir motinystės. Ir melskitės už šitą vargšą vyskupą. Ačiū!

 

* * *

Prie okupacijų ir Laisvės kovų muziejaus:
Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27,47)

Tavo šauksmas, Viešpatie, nesiliauja skambėjęs ir aidi tarp šių sienų, kurios primena daugelio šios tautos sūnų išgyventas kančias. Lietuviai ir kilę iš kitų tautų, savo kūnais patyrė visagalybės šėlsmą tų, kurie siekė visa kontroliuoti.

Tavo šauksme, Viešpatie, atranda atgarsį nekaltųjų šauksmas, kuris susilieja su tavo balsu ir kyla į dangų. Tai yra skausmo ir kartėlio, apleidimo ir bejėgiškumo, žiaurumo ir beprasmybės Didysis Penktadienis, kurį išgyveno ši Lietuvių tauta prieš nesuvaldomą, sukietinančią ir apakinančią širdį ambiciją.

Šioje atminties vietoje meldžiame tave, Viešpatie, kad tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus, ir tai kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.

Tavo šauksme ir mūsų tėvų, kurie daug iškentėjo gyvenime, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir, bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.

Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja.

Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus.

Šaltinis: vaticannews.va/lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikc       2018-09-29 22:35

Krikščionimis save laikantys žmogeliai žavisi komuniaga, nešiojančiu Kristų ant kūjo su pjautuvu prikaltą, palaikančiu abortus ir iškrypėlius, raginančiu kuo daugiau musulmonų nelegalų (beje, pjaunančių tuos pačius krikščionis) importuoti… Išties, įdomūs laikai… smile

mums teko laimė       2018-09-27 8:54

Švento Tėvo žodžiai kiekvienam ir į kiekvieno širdį. Tą turime neužmiršti ir pritaikyti savo gyvenimuose. Tai buvo nepakartojamos akimirkos ir esame laimingi, kad visa tai teko patirti.

Taip       2018-09-27 7:48

Jis dar ir ne to yra prišnekėjęs ir pridaręs.

Neįmanoma       2018-09-27 7:04

nesižavėti.


Rekomenduojame

Prof. Gediminas Merkys: „Pasaulėžiūros GESTAPO beldžiasi į Lietuvą. Mielieji, turėtume kažkaip tam doroviniam marazmui priešintis, reaguoti“

Sustabdykime barbarus – NE tyčiniam paukščių naikinimui jų pačių lizduose

Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Apygardos teisme paskelbtas nuosprendis pilietiškiems Garliavos mergaitės gynėjams: kas jį surašė? [1]

Paskutinis Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas: epochinės įžvalgos ar ... atgaila?

Simonas Jazavita. Lietuva ir D-Diena – ką byloja dokumentai iš Berlyno

Nijolė Oželytė. „Aš daugiau niekada nepranešiu apie girtą vairutoją“

Vytautas Rubavičius. LGBT+ – naujasis pažangusis pasaulinis proletariatas?

Prezidentė skaitys dešimtąjį metinį pranešimą

Algimantas Rusteika. Apie leidimus ir uždraudimus

Rimantas Rubavičius. „Baltic Pride“ Švento Rašto šviesoje

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasios įkvėpti skelbkime ir mes įstabius Dievo darbus

Miesto grimasos: Vitalijaus Balkaus „Iš savo varpinės“ laida apie gatvę-vaiduoklį

Tautos forumas: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pademonstravo panieką šalies Konstitucijai ir visuomenei

Padėkime Tėvynei grįžti prie Dievo: visus geros valios žmones kviečiame šiandien, birželio 8-ąją, į Atsilyginimo maldą prie Vilniaus Katedros varpinės

Raimondas Navickas. Iš kur toji prokurorų ir teisėjų mielaširdystė vaikus prievartavusiam šiauliečiui ir apie šio nusikaltimus tylėjusiems bendrams?

Adolfo Damušio politinių studijų dienos: susitinkame birželio 14–15 d. Nacionalinėje bibliotekoje

Robertas Grigas. Ir vėl ideologijos importas

Algimantas Rusteika. Apie laisvę

Europos Komisija: Lietuvoje socialinė nelygybė viena didžiausių ES

Liudvikas Jakimavičius. Skambino Dočys!

Gediminas Merkys. Prezidento vizitas yra labai stiprus ir subtilus signalas teisėsaugai

Ar visuomeniniai teisėjai paskatins teismus dirbti geriau, skaidriau, teisingiau? Povilo Urbšio komentaras

Darius Kuolys. Kas nutylima, kai garsiai šaukiama apie žmogaus teisių būklę šių dienų Lietuvoje

Popiežius pakeliui iš Rumunijos: šiuo metu Europą bombarduoja ne patrankos ir bombos, o ideologijos

Diskusijų ciklas „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ apie Lietuvos kelią į Nepriklausomybę

Rimantas Dagys. Ar jau nuolat „linksminsimės“ gėjų eitynėse?

Kun. Juan-Carlos Iscara. Humanistinis pacifizmas

Roberto de Mattei. EP rinkimai „didžiojo pakeitimo“ strategijos šviesoje

Gediminas Merkys. Apie rezonansinį įvykį, arba Kas nutiko mūsų prokurorams?

Kęstutis Girnius. Gabrielius Landsbergis turi atsistatydinti

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.