Kultūros, kalbos, istorijos politika

Politinės užuovėjos nebus: Genocido centras ir toliau bus puolamas

Tiesos.lt siūlo   2021 m. vasario 23 d. 10:24

14     

    

Politinės užuovėjos nebus: Genocido centras ir toliau bus puolamas

pozicija.org

Aprimo dar neseniai visuomenę drebinęs triukšmas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (Centre), kurį sukėlė 17-os šio centro mokslininkų kreipimasis į Seimą ir po jo sekęs alternatyvus 61 mokslininkų pareiškimas, paneigęs pirmųjų kreipimosi motyvus. Užvirusios aistros privertė iš Centro generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigų atsistatydinti Vidmantą Valiušaitį. Tačiau niekas gerai taip ir nesuprato tikrųjų Centre kilusio triukšmo motyvų. Jis, regis aprimo, bet niekas netiki kad ilgam. Viena iš 17-os kreipimąsi autorių mokslininkė Mingailė Jurkutė portale delfi.lt mėgino aiškinti, neva Centre darbuojasi nemokšos, klaidinančios visuomenę ir siutinančios žydų organizacijas, esą Centre yra dvi pusės, viena kurių siekia pateikti tokią informaciją, kuri leistų IŠ TIKRŲJŲ duoti atkirtį priešiškai propagandai. O kita…

Šia tema kalbamės su buvusiu Genocido centro generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju Vidmantu Valiušaičiu.

V. Budnikas. Jūsų atsistatydinimas iš pareigų sukėlė nevienareikšmiškų vertinimų. Kai kam atrodė, kad galbūt atsistatydinote per greitai, „pasidavėte“ per lengvai, turėjote atkakliau „pakovoti“?..


V.Valiušaitis. Taip gali atrodyti žmonėms, sprendžiantiems apie dalykus „iš tolo“ – nežinantiems daugelio svarbių detalių, skaičių, faktų, tarpusavio žmonių santykių, – bet vertinantiems „drąsiai“, teikiantiems patarimų „kaip būtų buvę geriau“. Romėnai tokiems atvejams apibūdinti turėjo posakį: gubernare et terra – valdyti laivą nuo sausumos, t.y. duoti patarimų iš saugios, nepavojingos vietos.

Tikrumoje padėtis buvo painesnė ir mano atsistatydinimas tebuvo vienintelė galimybė apsaugoti Centrą nuo beprasmiško įtampų eskalavimo, susipriešinimo gilinimo įstaigos viduje. Aš priėmiau pasiūlymą užimti šias pareigas (beje, antraeiles, vos 0,5 etato) ne tam, kad sukelčiau vidinį konfliktą, leisčiausi į kokias grupines tarpusavio kovas pačiame Centre. Jokio asmeninio intereso – nei „karjeros“ perspektyvų prasme, nei juo labiau finansinio – neturėjau.

Atėjau Sąjūdžio bendražygio, kolegos iš Sąjūdžio seimo laikų Ado Jakubausko pakviestas palyginti kukliam uždaviniui – patarti jam Antrojo pasaulinio karo problematikos klausimais, į kuriuos šiaip ar taip esu įsigilinęs, nepaisant kas ką apie tai kalbėtų ir kokius savo diplomus berodytų.

V. Budnikas. Atleiskite, bet mintį apsaugoti Centrą nuo beprasmiško įtampų eskalavimo, pavadinčiau iliuzija. Centras niekada nebus paliktas politikos užuovėjoje.

V. Valiušaitis. Iš tiesų didžiausia staigmena pradėjus dirbti Centre man buvo ta, kad įstaiga pasirodė daug labiau politizuota negu tikėjausi, stipriai įtakojama iš šalies, persmelkta nebylios vidinės konkurencijos, bet stokojanti ryšių tarp departamentų ir konstruktyvios bendradarbiavimo atmosferos. Ir tuo pat metu darbas joje organizuojamas neefektyviai, menkai tarpusavyje koordinuojamas ir dar menkiau kontroliuojamas. Tokią atmosferą radau atėjęs ten dirbti, ne pats ją kūriau, dėl ko vėliau nepagrįstai priekaištauta.

Buvo akivaizdu, kad tokia padėtis tiesiogiai prieštarauja tam, kam įstaigą įpareigoja įstatymas, kurio 6 straipsnio 2 punktas labai aiškiai nurodo: „Centro padaliniai atlieka šiame įstatyme nurodytas funkcijas ir glaudžiai bendradarbiauja tarpusavyje [išskirta – V.V.], naudodamiesi kituose padaliniuose sukaupta medžiaga.“

Iki pradedant dirbti naujajai Centro administracijai, tokio bendradarbiavimo nebuvo. Kiekvienas departamentas – Tyrimų ir Memorialinis – dirbo kas sau, be deramos tarpusavio veiksmų koordinacijos. Vienas išraiškingesnių to pavyzdžių – du skirtingi žuvusiųjų partizanų sąrašai, parengti kiekvieno iš departamentų. Generalinis direktorius A. Jakubauskas abiejų departamentų vadovybę pabandė „susodinti prie bendro stalo“ ir pradėti galų gale koordinuoti veiksmus, o ne dirbti kaip buvo įprasta, tarsi dviem skirtingoms įstaigoms. Bet čia – detalė.

Pridursiu, kad mano „medžioklė“ prasidėjo nuo pirmosios darbo Centre dienos. Kai tik Sodra gavo duomenis, kad esu Centro darbuotojas, gen. direktorius tą pačią dieną gavo žurnalistės sms į savo mobilųjį telefoną: „Kokiu pagrindu ir pagal kokias kvalifikacijas ponas Valiušaitis tapo Jūsų vyresniuoju patarėju?“ Nebuvo „detektyvo“: įstatymo pagrindu ir pagal išsilavinimą, kvalifikacijas bei konkretų įdirbį srityje, apie kurią patarti buvau pakviestas.

Tuojau pasipylė straipsniai spaudoje, kuriantys fantastiškas politinių kombinacijų versijas, kurių dėka neva atsiradau šiose pareigose. Nusišnekėta iki to, kad aiškinta, jog nors nesu „tikras ir objektyvus istorikas, o politiškai bei ideologiškai tendencingas veikėjas“, tačiau būtent aš ir esu „tikrasis centro vadovas bei vairininkas, o ne A. Jakubauskas“. Tokie svaičiojimai maža pasako apie mane, bet daug – apie interesą, kuris mano paskyrimu tapo užkliudytas.

Taigi, mano atsistatydinimas nebuvo kažkoks spontaniškas, emocijų ar impulso paveiktas žingsnis, bet beveik pusmečio darbo patirties Centre racionali išvada: jeigu pagrindinė Centro problema yra mano asmuo, apie ką savo rašte Seimo vadovybei paskelbė 17-ka įstaigos darbuotojų, nors ir nepaminėję tiesiogiai mano pavardės, bet duodami nuorodas į tai per antrinius šaltinius, tai tokia problema neegzistuoja. Man buvo labai lengva padaryti tokį žingsnį, nes kaip jau minėjau, jokių asmeninių interesų ateidamas į šį darbą neturėjau.

Bet kaip parodė vėlesni įvykiai ir kaip nebuvo sunku tai nuspėti, priežastis nebuvo ta. Niekad nesureikšminau savo asmens ir ne mano asmuo čia buvo taikinys. Taikinys buvo ir liko pats Centras.


Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius Adas Jakubauskas

Neefektyvus valdymas ir bloga organizacija dažnai slepia ne vien vadybinių pajėgumų stygių, bet kartais ir tam tikrą grupinį interesą, kuris daliai organizacijos žmonių neretai būna naudingas įvairiomis tarnybinėmis privilegijomis, nepaisant to, kad visa įstaiga skursta ir vargsta.

Nenustebčiau, jeigu panašūs interesai buvo viena iš paskatų reikalauti dabar jau ir „antrosios galvos“ – generalinio direktoriaus. Kaip gi kitaip paaiškinti tokį reikalavimą, kai įstaigos vadovas yra akademikas, profesorius, mokslų daktaras, gerai išmanantis kaip veikia akademinė struktūra? Juk ankstesnės Centro vadovės neturėjo tokių aukštų akademinių kvalifikacijų, tačiau tie patys mokslininkai nekėlė klausimo dėl jų išsilavinimo ar kvalifikacijų? Argi ne keista, tiesa?

V. Budnikas. Na, bet aiškinama, kad Jūsų veikla tarsi sąlygojo įstaigoje „profesinės kompetencijos devalvavimą“, „istorijos mokslo nuvertinimą“, stengėtės pakreipti „istorinius tyrimus ideologizavimo, politizavimo linkme“, dėl to susidarė „įtemptas emocinis klimatas“…

V. Valiušaitis. Savo atsistatydinimo pareiškime generaliniam direktoriui rašiau: „Gerbdamas pasirašiusiųjų statusą, šio pareiškimo turinio nevertinsiu. Pastebėsiu tik tiek, kad tikrosios pareiškimo priežastys nėra nurodomos – jos politinės ir ideologinės. O tai, kas eksponuojama – nepagrindžiama nei faktais, nei tikrovę atitinkančiais įrodymais.“

Dar pridursiu, kad mano turėtieji tarnybiniai įgaliojimai buvo apibrėžti pareiginėje instrukcijoje, kuri nenumatė nei tokių teisių, nei galimo poveikio procesams įstaigoje, kurie nurodomi 17-kos pareiškime.

Mano vaidmuo tebuvo patariamasis, neturėjau jokios sprendimų priėmimo teisės, o bet kokie mano patarimai – tegalėjo būti rekomendacinio pobūdžio. Sprendimus, įstatymo pavestų įgaliojimų apimtimi, priiminėja gen. direktorius.

Pažymėtina, kad gen. direktoriaus vyresniojo patarėjo įgaliojimai nelygintini su departamentų vadovų įgaliojimais, kurių dispozicijoje yra ištisi skyriai su jų vadovais ir dešimtimis darbuotojų. Nei vienam iš jų neturėjau teisės nei duoti kokių nors pavedimų, nei formuoti užduočių ar nurodinėti ką jiems daryti. Tai buvo skyrių ir departamentų vadovų kompetencijos dalykas. Nebuvo atvejo, kad būčiau brovęsis į svetimos kompetencijos sritį.

Be to, su dauguma iš 17-kos raštą pasirašiusiųjų asmenų neturėjau jokių tarnybinių reikalų, tarybos posėdžiuose turėjau garbės bendrauti su vos 4-5 iš jų. Nei vienas jų nebuvo mano pavaldiniai, nevykdė jokių mano nurodymų. Nekalbant jau apie tai, kad savo kažkokius pavedimus būčiau nurodinėjęs vykdyti Tyrimų departamento vadovui ar jam pavaldiems darbuotojams.

Tvirtinimai, kad dėl mano veiklos susidarė neva „įtemptas emocinis klimatas“ – visiškai laužti iš piršo. Niekas juk nepateikė nei vieno fakto koks mano veiksmas ar „sprendimas“ (jų nepriiminėjau) lėmė, kad staiga istorikų „profesinė kompetencija“ tapo devalvuota, „istorijos mokslas“ – nuvertintas, istoriniai tyrimai pakreipti „ideologizavimo, politizavimo linkme“?

V. Budnikas. Sprendžiant iš gaunamos medžiagos, LGGRTC yra Lietuvos istoriją kurianti institucija. Sakau kurianti todėl, kad Centras nuolat teikia institucijoms, privatiems asmenims, žiniasklaidai įvairias pažymas, kuriomis remiantis sprendžiama apie vieno ar kito asmens veiklą sovietų okupacijos laikotarpiu. Koks yra tokių ypatingai atsakingų dokumentų (pažymų) rengimo mechanizmas?

V. Valiušaitis. Na, tos vadinamosios „istorinės pažymos“, galima spėti, irgi buvo viena iš priežasčių, sukėlusių šią politinę ir ideologinę audrą. Naujoji centro administracija išsyk atkreipė dėmesį, kad įstaiga neturi jokios patvirtintos metodikos ar bent gairių, pagal kurias tokie dokumentai būtų rengiami. Kai pradėjome aiškintis kada ir kaip tas „istorinių pažymų“ žanras atsirado, paaiškėjo, kad tai įvyko „jau seniai“ ir kad „taip tradiciškai susiklostė“. Nieko rišlesnio neišgirdome.

Tačiau sykiu buvo aiškinama, kad tų pažymų rašymas yra toks savotiškas darbas, kurio beveik neįmanoma nei planuoti, nei prognozuoti, nes neaišku kada koks paklausimas ateis, kiek jų bus ir t.t. Ir sykiu esąs tai ir labai laikui imlus darbas, todėl kitokiai veiklai kai kuriems istorikams jo kaip ir nelabai lieka. Kai kurie skyriai dėl tos priežasties kaip ir nelabai gali planuoti darbo, nes tai tiesiog „nenuspėjamo“ pobūdžio veikla.

Kitaip tariant, vadovaujamasi „filosofija“, kad dalis įstaigos padalinių tiesiog negali veikti kitaip, nes „taip gyvenimas diktuoja“. Negana to. Buvo nusistovėjusi praktika, kad tokią pažymą parašęs istorikas nešdavo ją tiesiai ant stalo įstaigos vadovui, kad jis ją pasirašytų ir skelbtų Centro vardu.


Nuotrauka saugoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyve

Veikiai tapo aišku, kad pažymose esama, švelniai tariant, netikslumų. Kai kuriais atvejais – ir abejotinų išvadų. Ir apskritai praktika, kai vieno asmens atliktas tyrimas, neprisiimant atsakomybės už jo kokybę skyriaus ir departamento vadovams, neatrodė gera. Generalinis direktorius neturi būti istorijos ekspertas, kuris tikrintų faktus ir šaltinius. Tai turi atlikti konkrečioje tyrimų srityje besispecializuojančios struktūros. Vadinasi, tokio pobūdžio dokumentai privalo būti pasirašyti ne vien tyrėjo, bet kontrasignuoti ir skyriaus bei departamento vadovų, prisiimant ir jiems dalį atsakomybės už pateikiamo teksto, kuris numatomas skelbti įstaigos vardu, patikimumą.

Konkretus pavyzdys. Medžiotojų draugija kreipėsi į Centrą, prašydama „pakomentuoti (paneigti ar patvirtinti) informaciją apie Tado Ivanausko kolaboravimą sovietinės okupacijos metu (ypač prie Stalino 1945-1953 metais)“. Kaip veikia Centras?

Centras tam darbui pasamdo žurnalistę. Terminuotą sutartį su žurnaliste sudaro ankstesnioji Centro administracija, tačiau tokiam pasirinkimui, – kad tyrimą atliktų nei istoriko išsilavinimo, nei panašaus darbo praktikos neturintis asmuo, – neprieštarauja nei Tyrimo departamento vadovai, nei įstaigos istorijos ekspertai.

Žurnalistė dirba pusę metų, parašo ilgą, per 40 puslapių publicistinį straipsnį. Tai pavadindama „istorine pažyma“. Dedama tai ant stalo naujajam gen. direktoriui ir reikalaujama, kad būtų skelbiama LGGRTC vardu.

Gen. direktorius A. Jakubauskas tai pasirašyti, suprantama, atsisako. Ir visiškai pagrįstai reikalauja tvarkos, pagal kurią už įstaigos vardu skelbiamų dokumentų turinį dalį atsakomybės prisiimtų ir tie vadovaujantys darbuotojai, kurių žinioje ir yra atitinkamos istorinių tyrimų sritys.

Argi ne Centro istorijos ekspertų atsakomybė laiku iškelti klausimą ar žmogus, kuriam pavedamas atsakingas darbas, yra pakankamų kvalifikacijų rengti tokio pobūdžio dokumentus? O jeigu toks klausimas nekeliamas, tai ar ne privalu tuomet dalytis ir atsakomybe už atlikto darbo kokybę? Argi yra normalu, kai už tyrimus atsakingo skyriaus ir departamento vadovybė laikosi nuošalyje, o tyrėja eina aiškintis detalių pas generalinį direktorių?

V. Budnikas. Tai koks yra Centro darbuotojų vaidmuo rengiant tokias pažymas? Ir kokios yra Centro, kaip institucijos, galimybės išsaugoti teikiamos informacijos objektyvumą? Kokia rengiamų pažymų informacijos kontrolė?

V. Valiušaitis. Visų pirma pats „istorinės pažymos“ žanras, mano nuomone, yra labai abejotinas. Kas gi yra pažyma? Tai toks dokumentas, kuriuo pateikiami ar patvirtinami kokie nors abejonių nekeliantys duomenys: apie asmens darbovietę, valdybos ar šeimos sudėtį, gyvenamąją vietą ir pan. Tai nepaneigiami, interpretacijoms nepasiduodantys faktai. Jeigu pažymą išduodanti įstaiga padaro klaidą, nurodo neteisingus faktus, interesantas, tai pastebėjęs, turi teisę tokią pažymą apskųsti ir pareikalauti, kad faktais įrodoma klaida būtų ištaisyta.

Ką turime „istorinės pažymos“ atveju? Istorijos aiškinimo atveju beveik visada turime reikalų ir su faktais, ir su interpretacijomis. Labai dažnai – su interpretacijomis netgi labiau negu su faktais. Kadangi viena vertus, faktų kartais neturime pakankamai, tenka daryti prielaidas. Kita vertus, faktų neretai turime labai daug, visų jų niekada neįmanoma panaudoti, tad nuo jų atrankos, – kuriuos iš jų manome esant esminiais, – priklauso interpretacijų pobūdis ir galutinė išvada apie istorinį įvykį ar asmenį. Kadangi faktų atranka – visuomet subjektyvus dalykas, priklausantis nuo daugelio veiksnių, kurių čia neminėsiu.

Kitaip tariant, istoriniai aiškinimai visada bus daugiau ar mažiau subjektyvūs. Ne veltui Europos Parlamento rezoliucijoje „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“ aiškiai pabrėžiama, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Tačiau „nepaisant to profesionalūs istorikai, remdamiesi mokslinėmis priemonėmis, studijuoja istoriją ir stengiasi būti kuo nešališkesni“. Dokumente taip pat pažymima, kad niekas neturi privilegijos aiškinti, kad istoriją „interpretuoja objektyviai“.

Vadovaujantis tokia nuostata, „istorinių pažymų“ rašymas ir skelbimas Centro, kaip institucijos, vardu, mano nuomone, yra nesusipratimas. Koks viso to rezultatas? Ar kas nors pasikeičia, jeigu Centro vardu paskelbiama kokia nors pažyma?

Na, paskelbė pažymą apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą. Kas pasikeitė? Nieko. Kurie istorikai turėjo kritišką nuomone, su ja ir pasiliko. Kurie vertino palankiau – taip vertina ir toliau.

Tačiau blogiausia ne tai. Blogiausia yra faktas, kad „istorijos vertinimo“ klausimai jau perkeliami į teismus ir teisimai dabar priversti nagrinėti bylas, kurios iš esmės nėra teismo kompetencijos dalykas. Bet sykį tai „pažymos“, t.y. „faktų konstatavimas“ – jie priversti tai nagrinėti, nes pažymas galima skųsti.

Neatmestina, kad ponas G. Gochinas, užbaigęs teismų maratoną Lietuvoje ir visur pralaimėjęs, pratęs jį europiniuose teismuose. Štai tokios yra „istorinių pažymų“ rašymo pasekmės.

Mes siūlėme kitaip. Siūlėme nevadinti tai „istorinėmis pažymomis“, bet vadinti „istoriniais tyrimais“, už kuriuos atsakomybę prisiimtų juos vykdantys tyrėjai, skyriaus ir departamento, kuriuose jie atliekami, vadovai.

Tai būtų vieši dokumentai, kurių patikimumą laiduotų konkrečių tyrėjų ir tyrimo įstaigos vadovų profesinė reputacija. Jeigu išvada abejotina, nepakankamai pagrįsta – rizikuojama reputacija. Tačiau ne teisminiu bylinėjimusi. Kadangi tą patį istorinį tyrimą atlikęs kitas istorikas pateiktų galbūt šiek tiek kitus faktus, nurodytų kitas aplinkybes, net jeigu ir padarytų panašias išvadas.

O kai kada būtų prieita galbūt net ir kitų išvadų, kurios taip pat būtų pagrįstos abejonių nekeliančiais faktais, atitinkama argumentacija. Todėl tokius tyrimus skųsti teismui būtų absurdiška ir tai būtų tiesioginis pasikėsinimas į mokslinių tyrimų laisvę.
Mes kaip tik rūpinomės apsaugoti mokslinių tyrimų laisvę, o buvome apkaltinti, kad neva norėjome ją „suvaržyti“.

V. Budnikas. Kokie yra Centro teisiniai mechanizmai, kad nebūtų piktnaudžiaujama pažymomis? Juk neabejotina daug kam kyla pagunda „užsisakyti“ tokio turinio pažymas, kurios tarnautų politinių grupuočių interesams arba netgi Lietuvai nedraugiškų valstybių interesams?

V. Valiušaitis. Aš neturiu faktų ar įrodymų, kad tokia „pažymų užsisakymo“ industrija praktikuojama, tačiau turint galvoje tai, ką jau paminėjau anksčiau, taip pat ir tai, kad ši sritis nėra tinkamai reglamentuota vidiniais įstaigos teisės aktais, neatmestina, kad piktnaudžiavimui galimybių esama.

Tikiuosi, kad Centro veikla šiuo metu susidomėjusios institucijos atkreips į tai dėmesį ir pateiks savo rekomendacijas. Tai viena iš sričių, kur reikalingas ypač atidus įstaigos administracijos dėmesys.

V. Budnikas. Ar nemanote, kad Centro veikla yra reikšminga Lietuvos valstybės saugumui?

V. Valiušaitis. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad Centras yra labai svarbi Lietuvos nacionalinio saugumo dedamoji ir jo uždaviniai yra labai aiškiai nusakyti įstatyme. Ir tie uždaviniai, beje, yra skirtingi nei Istorijos instituto ar istorijos fakultetų universitetuose.

Kai kurie žmonės bando įrodinėti tai, kas neįrodoma – neva Lietuvai nacionalinio saugumo srityje galioja „kažkokie kiti“ dėsniai, negu kitoms mažoms valstybėms, pavyzdžiui, Izraeliui, gyvenančioms potencialiai agresyvių kaimynų pašonėje. Kas sieja istorinę atmintį ir nacionalinį saugumą esu ne kartą rašęs, kai darbas Centre man nė nesisapnavo.

Todėl Centro misija buvo ir išlieka labai svarbi. Manau, kad žmonės, kurie dabar gilinasi į ten susiklosčiusią situaciją, tai supranta ir nepasiduos viešumoje sukeltam ažiotažui bei politiniam spaudimui, o veiklos problemas keliančias priežastis nustatys nešališkai ir ras efektyvių priemonių trikdžiams pašalinti.

V. Budnikas. Ar galima daryti prielaidą, kad 17 Centro darbuotojų skundas valdžios institucijoms yra susijęs su naujos Centro vadovybės reikalavimais panaikinti netvarką Centre ir griežtinti pažymų išdavimo tvarką?

V. Valiušaitis. Na, aš nebūčiau linkęs taip susiaurinti problematikos. Spręstinų klausimų Centre yra gerokai daugiau, bet prie to nesustosiu. To verčiau turėtumėte klausti ten dabar dirbančių žmonių. Man tai jau vis dėlto „užverstas puslapis“.

Vengiau viešai komentuoti su darbo reikalais susijusius klausimus kol dirbau Centre, nes nemaniau, kad tai gali duoti pozityvų rezultatą. Su darbo reikalais susiję sprendimai priiminėjami ne gatvėje ar žiniasklaidoje, o atitinkamų kompetencijų ir įgaliojimų darbuotojų rate, prieš tai klausimus aptarus ir į juos įsigilinus kontekste aplinkybių, kurios žinomos ir suprantamos tiesiogiai su jomis susijusiems žmonėms.

Juo labiau neverta leistis į tų reikalų svarstymą man dabar, kai jau nebesu ten vykstančių procesų dalis. Atsakiau į Jūsų klausimus tik tuo aspektu, kiek tai lietė mano asmens atžvilgiu pareikštus, mano nuomone, labai neteisingus kaltinimus. Tad dėkingas esu Jūsų portalui už parodytą dėmesį ir suteiktą tribūną.

V.Budnikas. Vis dėlto pokalbis nebūtų iki galo atviras, jie neužduotume esminio klausimo. O jis yra toks: tikrosios kilusio triukšmo Genocido centre priežastys nepriklauso nuo vieno ar kito asmens apsisprendimo eiti kurias nors pareigas (atsistatydinimo). Centras buvo ir bus Lietuvai priešiškų jėgų taikinys. Rusija neketina nustoti menkinti Lietuvos valstybingumą. Ji neigia Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir propaguoja teigiamą sovietų įtakos Lietuvos raidai įvaizdį. Nėra jokių požymių, kad ji atsisakytų tai daryti. „Vienas pagrindinių Rusijos istorijos politikos taikinių buvo Lietuvos partizaninis judėjimas, neatitinkantis Rusijos plėtojamų ir Lietuvos valstybingumą menkinančių istorijos naratyvų“.“Rusijos valdžios atstovai ir jų kontroliuojami propagandistai siekia formuoti nuostatas, kad prieš sovietų okupaciją kovojo tik su nacistine Vokietija bendradarbiavę ir Holokauste dalyvavę nusikaltėliai. Taip Kremlius, siekdamas kompromituoti Lietuvos partizaninį judėjimą, ciniškai manipuliuoja Holokausto tragedija savo istorijos politikos tikslais“tai citatos iš Lietuvos karinės žvalgybos parengto grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitos. Ką Jūs į tai atsakysite? Ar ir toliau manote, kad Jūsų pasitraukimas teigiamai paveiks Centrui priešiškų jėgų nuostatas?

V. Valiušaitis. O ne, jokiu būdu! Mano asmuo visiškai nesietinas su šio politinio spektaklio galutiniu tikslu, kuris, be abejo, yra Centras. Kitaip tariant, tikslas yra ir toliau pasilaikyti Centrą įtakoje tam tikrų jėgų, kurios ir anksčiau lėmė dalies procesų, įskaitant personalo politiką, tyrimų prioritetus, istorinių išvadų pozicionavimą bei pagrindimą, raidą pačioje įstaigoje.

Nors viešai naudojama retorika tarsi šaukiasi „mokslo apsaugos nuo jo politizavimo“, iš tikrųjų pats Centras yra nepaprastai politizuota struktūra. Tiktai ne ta prasme, dėl kurios viešai grąžomos rankos ir keliamos bangos, o visiškai priešinga – ji politizuota per ten dirbančius asmenis, kurie sovietinę okupaciją faktiškai netiesiogiai neigia.

Argi ne paradoksas: įstaigos tyrimų lauką apibrėžiantis įstatymas konstatuoja, kad „nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuva buvo okupuota, o primesti okupaciniai režimai neteisėti“, kad „kad 1940-1990 m. Lietuvoje įvairiomis formomis (karinėmis ir politinėmis) vyko pasipriešinimas (rezistencija) Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) ir Vokietijos okupacinėms valdžioms“, kad „daug Lietuvos gyventojų žuvo laisvės kovose arba tapo genocido, holokausto ar kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų aukomis ir turi būti deramai pagerbti, o jų atminimas tinkamai įamžintas“, o šios įstaigos darbuotojas išvedžioja: „Sovietmetis, kaip akmenukas bate – eini ir trina, ir vis nepatogu. O kodėl? Man atrodo, dėl to, kad sovietmetį vis dar laikome nesavu, o primestu. Ar ne paprasčiau būtų pasakyti, kad sovietmetis yra mūsų?“

Čia labai iškalbingas prisipažinimas: sovietinę okupaciją, kuria šis tyrėjas vadina „sovietmečiu“, galėsime ramiai tyrinėti ir vertinti tik tada, kai jos nebetraktuosime kaip okupacijos, o kai ji pagaliau taps „mūsų savastis“.

Tokia galvoseną labai išraiškingai yra pavaizdavęs Čingizas Aitmatovas, savo kūryboje įkūnijęs žmogų, kuris neatsimena savo tautos istorinės praeities ir patirties, yra praradęs istorinę perspektyvą, gyvena tik šia dieną.

Nesiimu spręsti ar toks supratimas ir pažiūra į istoriją yra tik tam tikro profesinio akiračio klausimas, ar tai jau Sovietų Sąjungos nusikaltimų Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams neigimas bei šiurkštus jų menkinimas, apie ką kalba LR BK 170 straipsnis?

Tačiau bet kuriuo atveju įsitikinimų, kurie tiesiogiai prieštarauja įstaigos veiklą reglamentuojančioms įstatymo nuostatoms, tyrėjas galbūt turėtų pirmiausiai pagalvoti ar Genocido centras yra pati geriausia vieta jam dirbti? Man atrodo, kad istorijos interpretacijos, tiesiogiai prieštaraujančios įstatymu įtvirtintiems teiginiams, būtent ir yra tikrasis istorijos politizavimas – elgtis priešingai, negu nustato įstatymas.

Kadangi čia nėra net apie ką diskutuoti: sovietų ir nacių okupacijos – tai svetimi, brutalūs režimai, padarę Lietuvai neišmatuojamų ir jokiais materialiniais ekvivalentais neatlyginamų skriaudų, tačiau lig šiol traktuojami nevienodai. Raginimai visa tai priimti kaip „savastį“ man yra ne tik nesuprantami, bet, mano nuomone, ir nederantys profesionalais save pristatantiems istorikais. Aleksandras Diukovas šita prasme irgi yra „profesionalas“.

Mano pozicija yra diametraliai priešinga: man okupacija yra okupacija, ar tai būtų sovietinė, ar nacių. Ne kartą apie tai esu rašęs anksčiau, dar iki pradedant dirbti Centre. Tačiau tendenciją, kad antisovietinę ir antinacinę rezistenciją bandoma apmeluoti, esu pastebėjęs jau žymiai anksčiau.

Nenustebčiau, jeigu tai buvo viena iš priežasčių, kodėl prieš mane buvo sukeltas šitas politinis triukšmas. Juk aišku, kad ne mano diplomų kilmė yra tikroji priežastis. Mokslinio darbo pagrindus studijavau dviejose aukštosiose mokyklose, mokslinio darbo principus išmanau, jo instrumentarijų esu įvaldęs. Nėra labai didelio skirtumo – tyrinėti literatūrą, istoriją ar vykdyti žurnalistinius tyrimus. Visose srityse patirties turiu.

Galimas daiktas, kai kuriais atžvilgiais net ir daugiau, negu kai kurie mano kritikai. Turiu galvoje ne tik amžiaus skirtumus, bet ir tai, apie ką esu rašęs, parašęs bei publikavęs. Kritikai, žinoma, to neskaitė ir aš tuo nesistebiu: aukštai save vertinantys istorikai juk nesidomės ką rašo žurnalistas…

Bet aš juk savęs istoriku niekur ir niekada nei pristatinėjau, nei nepristatinėju. Net viešai esu sakęs: jeigu kam patinka tai ką aš rašau vadinti žurnalistika – puiku, vadinkite tai tiriamąja žurnalistika istorijos srityje! Bet nepykite dėl faktų, kuriuos aš iškeliu ir parodau, kad jie egzistuoja. Tačiau jie ignoruojami, istoriografijos apyvartoje jų nėra. Klausiu kodėl? Gaunu atsakymą: tu ne istorikas!..

Todėl manau, kad priežastis – ne mano diplomai. Priežastis, spėčiau, pozicijų skirtumai okupacijų, o ypač sovietinės okupacijos, traktavimo atžvilgiu. Kadangi vyraujanti istorijos interpretavimo tendencija aiškiai matoma: sovietinės okupacijos faktas netiesiogiai, o kai kieno jau net ir daugiau ar mažiau atvirai, bandomas neigti, ištirpdyti „mūsų savastyje“, nureikšminti sovietinės okupacijos turinį – kolaborantų, galimai net išdavusių Lietuvos Respubliką, vardais tebevadinamos gatvės, švietimo įstaigos, jų atminimas ir toliau gerbiamas paminklais bei muziejais.

Net teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, esą tada „veikė tokie įstatymai“. Lietuvos teismai svarsto sovietinių-stalininių teisėjų sprendimus ir kai kuriuos iš jų pripažįsta „teisėtais“, nors Lietuvos Respublikos piliečiai buvo teisiami pagal Rusijos Federacijos įstatymus, o represinės struktūros naudojo terorą, kankinimus!

Pabandykime įsivaizduoti, kad koks nors teismas dabar svarstytų nacių teismų bylas ir kai kuriuos sprendimus dėl egzekucijų taip pat pripažintų „teisėtais“ arba aiškintų, esą nacių laikais tiesiog „veikė tokie įstatymai“? Neįmanoma, tiesa?

Bet tik ne sovietų okupacijos atžvilgiu!

Taigi, okupacijų traktavimo skirtumai, deja, akivaizdūs. Ir tai priešinga Europos Parlamento rezoliucijai „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kuri smerkia abu – nacių ir sovietų – totalitarinius prievartos režimus bei pabrėžia, kad jų aukoms „nebuvo skirtumo, kuris režimas ir dėl kokių priežasčių varžė jų laisvę, juos kankino ar žudė“ .

Europos Parlamentas ragina Europos Sąjungos šalis-nares „parengti Europos atminimo ir sąžinės programą, pagal kurią būtų teikiama parama nacionalinių mokslinių tyrimų institutų, kurie specializuojasi totalitarizmo istorijos srityje, tinklų kūrimui ir bendradarbiavimui, būtų sukurtas visos Europos dokumentacijos centras – memorialas visų totalitarinių režimų aukoms atminti“.

Lietuva to darbo, man regis, vis dar nėra tinkamai atlikusi. Bet jį privalu padaryti – tuo išreikštume ne tik „pagarbą visoms totalitarinių ir nedemokratinių režimų Europoje aukoms ir tiems, kurie kovojo su tironija bei priespauda“, bet ir sukurtume susitaikymo pagrindą, „paremtą tiesa ir atminimu“.

V.Budnikas. Nėra pagrindo įtarti nei M. Jurkutę, nei likusius 17-os grupės mokslininkus kokiomis nors sąsajomis su Lietuvai priešiškomis jėgomis. Tačiau sinchroniško Genocido centro ir Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos puolimo gali nepastebėti nebent politiškai aklas žmogus. Nėra abejonės, kad šios institucijos bus ir toliau puolamos, jų darbas destabilizuojamas. Ką palinkėtumėte buvusiems kolegoms Centre ir, apskritai, istorikams?

V. Valiušaitis. Na, jau sakiau anksčiau: nei pareiškimo, nei pareiškėjų asmenybių, gerbdamas jų statusą, nevertinsiu. Nors nuomonę turiu. Ir ją gebėčiau pagrįsti. Bet to nedarysiu.

O ar Centras bus puolamas toliau?

Manau, kad bus. Kadangi taikinys – jau sakiau – buvau ne aš. Aš buvau tik formali priežastis prie naujosios Centro administracijos priekabiauti. Aš tą formalią priežastį pašalinau. Ir tada atsidengė nelabai simpatiškas vaizdelis – pasirodė, kad tai, kas surašyta tame 17-kos rašte, švelniai tariant, pakimba ore.

Galbūt kai kam būtų buvę parankiau, jeigu aš būčiau pradėjęs tam tikras „imtynes purve“ – kabinęsis į kėdę ir leidęsis į ristynes su tais, kurie garsiausiai šaukia? To niekada nedariau ir nežadu taip elgtis.

Na, buvusiems kolegoms Centre – tiems, kuriems kolegų epitetas tinka, kuriuos nuoširdžiai gerbiu, tarp kurių yra daug tikrų profesionalų ir savo srities žinovų, kuriuos su pagarba prisiminsiu, ir kurių yra žymiai daugiau negu tų, kurie leidosi į politines intrigas arba davėsi į jas įtraukiami, – palinkėsiu nenusiminti, toliau ištvermingai ir atkakliai, nepaisant nieko tęsti Lietuvai reikalingus darbus, neišsigąsti visokių politinių bangavimų, o svarbiausia – nebijoti kalbėti tiesą.

Prancūzų rašytojas Šarlis Pegi (Charles Péguy) yra palikęs universalų teiginį, kuris tinka neapibrėžtoms situacijoms, kai žmonėms tenka apsispręsti: sakyti tiesą ar vis dėlto gal verčiau ją nutylėti, nes taip galbūt bus saugiau? Taigi, Pegi rašė: „Tas, kuris neatskleidžia tiesos, žino, kad tiesa jį pavers melagių ir sukčių bendrininku.“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

skaitytojų paštas       2021-02-24 14:16

Du dalykai čia svarbūs.
Pirma, tai - ori, pagarbi ir principinga Valiušaičio laikysena. Asmenybė labai kitokia, nei tie užgautų ambicijų skundų nešiotojai.
Antra, tai - esmingas dalyko supratimas ir aiškus jo išdėstymas. Pokalbyje pateikta daug gilų, taiklių  įžvalgų.
Būtų gerai, jei atitinkamas Seimo komitetas atkreiptų į šį pasisakymą nemenką dėmesį.

Prašalietis       2021-02-24 10:13

prašaliečiui     2021-02-23 19:45… “Prašalietis nežino”....
Kuo yra “didesnis” šiuolaikinis pseudopatriotas, tuo jam su “patriotine” konkretika yra sunkiau… Apie Genocido Centro “mokslinių veikėjų puolimus” ar buvusių nacių kolaborantų “didvyriškumą” šio tipo “patriuotiniai intelektualai” komentaruose ir po 30 metų “nepriklausomybės” ir eurosojūzinės “laisvės” teišstena, kaip “visi geri žmonės kentėjo ir DE ir nuo NKVD”, kaip būtų šaunu, jei “nepakankami patriotai prašalietintų iš čia į savo žmogaus teisių ar kokį ten dar “vaivorykštinį” institutą. Vazelinu nepamiršk atitinkamas intymias vietas”... Kokie būna “patriotai”, tokie būna ir jų “didvyriai”...

stasys       2021-02-24 9:15

Gal palaukime išvadų Seimo komisijos . Jautrius klausimus galima ir toliau aptarinėti susijusius su Genocido centru , bet man asmeniškai tas pazimu ‘verslas’ atrodo keistas .Juk ‘tikrasis istorikas’ nikzentaitis net bendradarbiauti atsisakė sužinojęs apie permainas ,gal egzistuoja kokia ‘tikrų istoriku’ neoficiali profsąjunga kuri murų stoja už skriaudžiamas ‘jurkutes ir 17 jos nikstuku ? Kiek valstybei kainuoja viena tokia pažymą ‘sukurti’ ?.Taip išeina vyrai pajudino sirsiu lizdą ir ne be reikalo . Vienas teismo sprendimas gali į klozetą nuleisti ilgus metus viešintus duomenis to centro , dirbant tokia metodika , kas gi po to patikės jog ta ‘kontora’ pajėgi ką nors studijuoti ?

s.m. >Tvankstas 2021-02-23 18:31        2021-02-24 1:48

nebūk apokaliptiniu Algiuku Rusteika, brol. Labai gerai žinai, kad Trampui niekas nieko neužkišo, kas laikina - yra tik laikina. Žiūrėsim, kai dugną dėsim. O toliau, - šabezgojai tik smulkmė...

Žemyna       2021-02-24 1:00

Prašalietis nežino, jog Genocido centrą gina ir tie, kas gelbėjo ž. - visa savo šeima gelbėjo, ir daugybę, ne šiaip vieną kitą išgelbėjo??? Ir kad už tai skaudžiai nukentėjo ne tik „ekskursija” į DE, bet ir vėliau, kai grąžintus rusams, juos persekiojo NKVDistai, kad jie ilgus metus slapstėsi, neturėdami normalaus gyvenimo, ir tik po Stalino mirties lengviau atsiduso, bet savo praeitį ir toliau slėpė, nes net ir išgelbėtųjų tautiečiai, dirbdami tardytojomis ir tardytojais, visgi neužmiršo, jog grįžti gyviems iš DE buvo nusikaltimas prieš Rodiną ir Narodą, kad jie dėl to buvo „liaudies priešai” - kas iki mirties, o kas šiandien, kankinami dar DE pasigautų ligų? O „liaudies priešus” reikėjo pagauti ir nuteisti? O šiandien jie girdi kaltinimus iš tų, kas tais laikais dirbo struktūrose, persekiojusiose „fašistus litovcus”! Ar gali būti didesnis išsityčiojimas. Ar gal tai KGBistų ir KGBisčių dėkingumas tokio pavidalo???  Ir gražiausia, kad prie puolančių prisidėjo DE ambasadorius… Matant, kas šiandien vyksta,  koks siaubo teatras čia surengtas, tai gal jų didžiausia kaltė, kad kišosi, gelbėjo? Būtų sau ramiai gyvenę tada ir dabar? Nė viena savo kūno ląstele tų laikų neragavusiems (kaip ir p. F.K.) nederėtų kištis į tuos laikus ir su neišmanėlio arogancija visą tą siaubą perbridusius kaltinti.

prašaliečiui       2021-02-23 19:45

prašalietink iš čia į savo žmogaus teisių ar kokį ten dar “vaivorykštinį” institutą. Vazelinu nepamiršk atitinkamas intymias vietas, kai šeimininkai tave indoktrinuos.

jutas       2021-02-23 19:25

Jums patinka išvada, kad kardinolas Sladkevičius uvo KGB agentas? Kieno pastangų dėka NKVD agento pavardė buvo iškalta memoriale šalia partizanų pavardžių? Kai pakėliau šiokį tokį triukšmelį, man buvo liepta tylėti. Niekas nepradėjo aiškintis. Manau, Lietuvos istorija perrašoma visu smarkumu suvienytoms anų pajėgoms vis gausėjant. Niekam nesvarbu, ką parašė profesorius, istorijos specialistas, svarbu buvo jį užpulti. Net Prezidento patarėjai nesugebėjo ar nenorėjo teisingai suprasti.

Tvankstas       2021-02-23 18:31

Mozės vaikai iš Facebook, Instagram, Google, ..., užriša protą, burną ir rankas gojui D. Trump’ui, tai ką kalbėti apie kažkokius gojus (gyvulius) lietuvius, kuriems tiesą nurodė čekistai Mozės vaikai iš Lubiankos prieš beveik 80 metų, čia užtenka kibucinių milicininkių fainų ir jų šabesgojinių šikpuodžių nešiotojų.

StasySG       2021-02-23 18:30

Pagal Seimo Nutarimą 1997 m. lapkričio 11 d. Nr. VIII-505
- NUOSTATUS -“VI. 9. Centrui vadovauja generalinis direktorius. Jį Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia Seimas.”
———— Jei Ministras Pirmininkas teikia, tai ir atsako už savo teikimą. Vadinasi, Centrui per gen. direktorių vadovauja Vyriausybė,  t.y. šiandien premjerė Šimonytė. O jei puolamas Centras, tai puolama ir Lietuvos Vyriausybė.

Kodėl Vyriausybė  dabar tyli, kai Centras draskomas?

Leonas       2021-02-23 16:55

Susirastų savo veiklą atitinkantį pavadinimą ir baigtųsi visokie “puolimai”...

Ištižėliai ir Co       2021-02-23 16:31

“Politinės užuovėjos nebus: Genocido centras ir toliau bus puolamas”.
Taip jums ir reikia, IŠTIŽĖLIAI.

Prašalietis       2021-02-23 13:09

Genocido Centro nesąmones rašinėjančius “istorijos tiesų pažymų rašytojus”,kaip “tiesų žinovai” Valiušaitis, Stancikas ir t.t. gali “išdrįsti užpulti”, ką nors “ne patriotiškai prašvinkusio” suvalgius, nebent trizna… Ir “didžiausias Lietuvos saugumo pavojus būtų”, jei šie Genocido Centro “tautiniai mokslininkai” nespėtų dabėgti iki tualeto ar dabėgę iki tualeto, nesuspėtų “patriotiškai” nusimauti savo kelnių... Tokiu atveju vargu ar pavyktų Genocido Centrui ir Seimui"padaryti” Ramanauską -Vanagą  “buvusiu pokario valstybės vadovu”, ar Noreiką -Vėtrą  šiais laikais skelbti buvus “žymaus žydų gelbėjimo pogrindžio įkūrėju ir organizatoriu”, kuris “didvyriškai gelbėjo” nuo žudynių “mases Lietuvos ir iš Europos suvežtų žydų”....

Angelė Raudienė       2021-02-23 12:40

Ačiū Dievui, kad dar Lietuvoje   yra žmonių, kurie tvirtai ir ryžtingai kalba tiesą ir tik tiesą be pykčio, keršto,  be patyčių, nors mažesnės dvasinės kultūros žmonėms atrodytų, kad čia galima drąsiai rėžti tam tikrus asmenis žeminančius, niekinančius žodžius, kaip pas mus įprasta. Jie, atrodo, būtų  verti to, nes meluoja,  šmeižia, stengiasi sumenkinti darbus kitų  žmonių, tame tarpe ir gerb. Vidmanto Valiušaičio, jau įgijusius visuomenėje deramo pripažinimo ir vertinimo. Tie, kurie esame savo kailiu patyrę  sovietmečio “laisvę”, gerai žinome, kiek   kainavo tiesos sakymas. Už ją buvo atlyginama svarstymais darbovietėse, atleidimais iš darbo, tardymais, persekiojamais, įvairiais bandymais gąsdinti,  nutildyti, užverbuoti, galų gale kalėjimais ir tremtimis. Gyvendami dabartinėje “laisvėje” liūdime, kad kai kurie metodai jau aiškiai atpažįstami. Tai siūlymai “kapoti galvas” (suprask: atleisti iš tam tikrų pareigų, šalinti iš darbo), bandymai gąsdinti,  menkinti, niekinti, svarstymai ne tik darbovietėse, o   viešose informacijos priemonėse, visais būdais blokuojant galimybę  paaiškinti visuomenei, kokia yra faktų tiesa. Didžioji žiniasklaida   toli gražu ne visiems atvira. Kaip ir tuomet, taip ir dabar esame verčiami tylėti.

Nuomonė       2021-02-23 11:35

Labai gera ir gili diskusija. Rekomenduoju įsigilinti visiems, kas bent kiek domisi Lietuvos istorija ir tiesa.


Rekomenduojame

Dainius Rudzevičius. Stambulo konvencija ir jos ryšys su socialinės lyties ideologija

Ligita Sinušienė. Ar Stambulo konvencijai bebus ką pražudyti Kretingos pranciškonų gimnazijoje?

Rasa Čepaitienė. Kaukių kritimo metas

Brolis Paulius Vaineikis OFM. Šaukiu aš tautą nuodėmės užguitą

Lietuvos gyventojų nuomonių apklausa

Dovydas Norkūnas. Kaip iš tikrųjų atrodo LYTINIS ŠVIETIMAS? Kam iš tiesų reikia Stambulo konvencijos?

Brolis išsižadėjo brolio ar direktorius – pavaldinio?

Alvydas Jokubaitis. Ar Europos Sąjungai reikia šeimos? – Taip ir ne

Algimantas Rusteika. Iliuzijų pabaigos metai

Andrius Švarplys. „Influenceriai-garsenybės“ gali viešai kalbėti apie politiką, o Bažnyčia nebe?

Nuo bačkos. Andrius Kubilius: Tomai, neišsigąsk šios atakos! Tomas Raskevičius: Dėkoju TS-LKD už palaikymą. Pažadu nepasiduoti!

Konstantinas Bogomolovas. Europos pagrobimas 2.0. Režisieriaus manifestas

Pozicija, kurios nenori girdėti LGBT lyderiai. Dovilo Petkaus pokalbis su Eimantu Gudu

Kam tas „šešėlis“? Darius Kuolys: Smurtas – valdžios silpnumo ir baimės išraiška. Kad ir kokia „kieta“ toji valdžia dėtųsi

Nida Vasiliauskaitė apie Stambulo konvenciją:  dabar – trumpai, kone prieš trejus metus – išsamiai

Kun. Robertas Grigas. Kuo blogi „specialioms grupėms“ kuriami įstatymai

Algimantas Matulevičius. Negi valstybės piliečių nuomonė lygi nuliui?

Andrius Švarplys. JAV vyskupų pozicija dėl seksualinės orientacijos ir ‘gender identity’ sąvokų įtraukimas į įstatymus yra blogis

Audris Narbutas. Per Stambulo konvenciją – į melo visuomenę

Kun. Andrius Narbekovas. Stambulo konvencija – Trojos arklys

Elagu Eesti! Tegyvuoja Estija! Vidmantas Valiušaitis: Pagarbos žodis broliams estams

Rasa Čepaitienė. Kvalifikacija

Vytautas Sinica. Kaip iš Toliato pavyzdį darė

Andrius Švarplys. Priešingai – tai jūs puolate Lietuvos Konstituciją, o visuomenė reaguoja ir, beje, labai demokratiniu bei civilizuotu būdu

Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas – Vasario 16-osios važiuotynės

T. Elijas Leyds. Virusas, hidra ir Bažnyčia

Raimondas Navickas. „Neapykantos kalbos“ kriminalizavimo per ANK afera yra antikonstitucinė ir antidemokratinė

Audrius Bačiulis apie „Coca Cola“ kursus, kaip „tapti mažiau baltaisiais žmonėmis“

Vidas Rachlevičius. Kaukės nusimestos: kada skersime šventąją karvę?

Algimantas Rusteika. Stukačių epocha sugrįžta

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.