Pirmasis Advento sekmadienis: Budėkite! Jis jau arti

Tiesos.lt redakcija   2014 m. lapkričio 30 d. 22:03

6     

    

Pirmasis Advento sekmadienis: Budėkite! Jis jau arti

Pradėję Adventą – Kristaus laukimo metą – šventosiomis mišiomis už mokytoją, partizanų vadą generolą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir visus žuvusius už Lietuvos laisvę bei lietuvio orumą, savo gyvenimu paliudijusius, jog „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13), kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje. Prašykime, kad mūsų gyvenimas paliudytų mūsų žodžius, o Dievas laimintų mūsų kelius, vedančius į susitikimą su Juo ir artimu.

Antonijus Surožietis. Apie žmogaus ir Dievo susitikimą

Senasis Testamentas prasideda pasakojimu apie tai, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę. Šiame pasakojime glūdi didi žinia, jog viskas sukurta iš nebūties svariu ir stebuklus darančiu Dievo žodžiu. Ne valdžios žodžiu, kuris priverčia mus nenorimai būčiai, bet meilės žodžiu. Kurdamas pasaulį, Viešpats tarsi kiekvienam kūriniui sako: „Ateik ir kartu su manimi patirk būties džiaugsmą. Ateik, nes esi man brangus, ir mano meilė išskleista prieš tave, visa mano meilė tau pasiūlyta ir atiduota…“ Kūrimas – tai stebuklas, kai Dievas savąja meile mus kviečia į šventę, abipusės meilės puotą.

Jei tik galėtume įsivaizduoti, kas atsitiko tą akimirką, kai kiekvienas kūrinys, nuo menkiausios smiltelės, švelniausio šapelio iki sudėtingiausio kūrinio – žmogaus – rasdavosi iš nebūties ir staiga įaugdavo į būtį, staiga suprasdavo: „Aš egzistuoju. Aš esu. Ir esu, nes priešais mane – Dievas, Kuris mane pamilo ir pasikvietė abipusiam džiaugsmui, bendrai meilės šventei…“

Kaip stebuklinga turėjo būti, kai kiekvienas kūrinys, atsirasdamas iš nebūties, patirdavo Dievo meilę, Jo artumą. Koks džiaugsmas, kokia stebuklinga nuostaba turėjo apimti kiekvieną kūrinį, žvelgiant į Dievo meilę ir matant aplink save kitus Dievo mylimus kūrinius, kurie pirminiu savo tobulumu sugeba atsakyti į Dievo meilę tobula, džiūgaujančia, triumfuojančia meile.

Tai buvo pirmasis Dievo susitikimas su kūriniais ir pirmasis kiekvieno kūrinio susitikimas su Kūrėju ir būčiai pakviesta Kūrinija.

Koks tai grožis ir koks džiaugsmas – būti tiek mylimam, kad būtum pakviestas dalytis su Dievu gyvenimo stebuklu, kuris iš Jo išsilieja ir teka mūsų gyslomis, persmelkia visus mus, ir viskas tampa kvėpavimu, džiaugsmo ir grožio šokiu. Tai – pirmasis susitikimas.

Tačiau paskui buvo nuopuolis. Žmogus prarado Dievą, prarado pats save, sugebėjimą matyti Kūrinijos grožį, matyti harmoniją ir savo paties kelią. Kartu su žmogumi – nes šis buvo padarytas visko, kas sukurta, vedliu į būties ir gyvenimo pilnatvę, pasiklydo ir visa Kūrinija. Pasaulis tapo atgrasus, subjaurotas, atšiaurus, šaltas, žiaurus, tapo nuodėmės ir mirties pasauliu, kurį mes ir pažįstame. Bet ir šiame pasaulyje išliko šviesa. Kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1:5). Tamsa išlieka, bet ji persmelkta šviesos. Dievo šviesos ir to, kas šviesu, dieviška, išliko kiekviename kūrinyje. Šviesa spindi tamsoje, ir nors dažnai gyvename šešėliuose, dažnai mes šviesą tesuvokiame kaip prieblandą, tačiau ji niekada nevirsta gūdžia tamsa, ta tamsa, kur šviesa jau negali prasibrauti.

Šioje prieblandoje, kurioje mes gyvename, būna nušvitimo akimirkų. Būna akimirkų, kai Dievas staiga su kažkokia neatremiama jėga apreiškia savo egzistavimą. Senajame Testamente Jis apsireiškia patriarchams, pranašams, teisėjams, teisuoliams, vyrams ir moterims, seneliams ir vaikams. Tai buvo nušvitimo akimirkos, kai prasiverždavo gelbėjantis, galingas, autoritetingas Dievo balsas arba Dievas padovanodavo stebuklą, išgelbėjantį tautą, išgydantį ligą, prikeliantį mirusį.

Šventajame Rašte atrandame daug įvykių, per kuriuos Viešpats apsireiškia, veikia savo sukurtą pasaulį, padovanoja dar šviesos, žingsnis po žingsnio atkariauja pasiklydusį, nuo gyvybės versmės nusisukusį pasaulį. Šie įvykiai – tarsi spindinčios žvaigždės nakties danguje, rodančios kelią, suteikiančios pasitikėjimo tuo, kad jokia tamsa neužgoš šviesos, jokia tamsa niekada neįveiks Viešpaties.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime būna akimirkų, kurias galime vadinti susitikimais. Apaštalas Paulius Kristų Gelbėtoją sutiko kelyje į Damaską, kur keliavo persekioti krikščionių. Susitikimo šviesa buvo tokia ryški, kad Paulius apako: akinama šviesa sustabdė jį tamsos kelyje, ir prasidėjo naujas gyvenimas. Milijonų žmonių gyvenimuose, ir tikrai ne vien ankstyvaisiais amžiais, bet ir dabar, įvyksta tokie susitikimai: skaitant Evangeliją, per liturgiją, apmąstymuose, didžiausio skausmo ar triumfuojančio džiaugsmo akimirką, ar šiaip akimirką, kai Viešpats išaukština kurį nors iš mūsų, atsiveria prieš jį – ir prasideda naujas gyvenimas. Akinama susitikimo akimirka, aišku, nepakartojama, bet jos padarinius juntame iki gyvenimo pabaigos. Būna ir taip, jog susitikimas įvyksta beveik nepastebimai nei šalia esantiems, nei pačiam žmogui, kuris, regis, paprasčiausiai dalyvauja Bažnyčios slėpiniuose, priima šventąsias Dovanas: Eucharistiją, Santuokos sakramentą, atgailauja, kai staiga tarsi migla išsisklaido, ir staiga žmogus vieną akimirką išvysta amžinybės tolius, neapsakomą jos grožį ir per tai tam tikru būdu „regi“ Dievą.

Yra dar kitoks susitikimas – didingas ir gilus susitikimas mirtyje. Apie mirtį mes dažnai galvojame kaip apie išsiskyrimą, nes galvojame apie save ir apie tai, kas įvyko žemėje: mylimas žmogus mirė, mes nuskurdome, mums skauda, mums teks gyventi be jo ar jos. Pasaulis per mirtį tarsi praranda dalį savęs, yra sužalojamas. Tačiau tai tik regimybė. Mes pamirštame, kad mirties esmė – suplėšyti žemiškus pančius, plačiai atverti amžinybės duris ir leisti gyvai sielai susitikti akis į akį Gyvąjį Dievą. Tai gyvenimo išbaigimas, tai žmogaus likimo išbaigimas, bet ne pabaiga. Vienas rusų dvasininkas yra pasakęs: „Bažnyčia – nesunaikinama kariuomenė. Tai kariuomenė, kur kiekvienas, parkritęs mūšio lauke, tampa nemirtingas ir nenugalimas.“ Kiekvienas žmogus, išėjęs amžinybėn, jau nebepavaldus žemiškoms pergalėms ir pralaimėjimams, jis yra kartu su Dievu, suvienytas maldoje ir meilėje. Tik būdami Dievo akivaizdoje ir sujungti su Dievu Jo meile, mes galėsime iš tiesų pamilti žemę ir matyti ją naujai. Matyti skausmą be atgrasumo, matyti siaubą be baimės, matyti stoką jautriai ir solidariai bei savo malda ir meile toliau ginti tuos, su kuriais tarsi teko išsiskirti.

Taip pat ir tie, kurie liko žemėje, toliau tęsia išėjusiojo žemiškąjį gyvenimą. Juose turi įsikūnyti visa, kas skaidru, teisinga, kilnu, šventa, viskas, ką jie gavo, įžiūrėjo, išgyveno iškeliavusio amžinybėn mylimo žmogaus gyvenimo dėka.

Mes laukiame dar vieno susitikimo – pasaulio pabaigos, kai Viešpats ateis savo šlovėje. Pasaulio pabaiga – tai išbaigimas. Tai nėra istorinė akimirka, tai susitikimas su Gyvuoju Dievu, su nugalėjusiu Kristumi, su Kristumi Gelbėtoju. Tai džiaugsmas. Jei mes būtume tikrai tikintys žmonės, tai trokštume, alktume savo susitikimo su Dievu per mirtį ir tos dienos, kai viskas bus išbaigta, kai, pasak pranašo Izaijo, pati mirtis bus nugalėta, nebebus išsiskyrimo, ir „Dievas bus viskas visame kame“ (1 Kor 15:28), kai Dievas užpildys viską kaip ugnis, šviesa, kaip gyvenimas, kaip džiaugsmas, kaip pergalė. Šventajame Rašte parašyta: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik‘. Ir kas girdi, teatsiliepia: ‚Ateik‘“ (Apr 22:17). Kiekvienas iš mūsų turėtų tokiais žodžiais kreiptis į Viešpatį: laukdamas susitikimo. Taip, prieš susitikimą, bus išbandymas, tačiau ar Viešpats nėra pasakęs: „Išgirdę apie karus ir karų gandus, nenusigąskite“ (Mk 13:7). Pakelkite galvą ir įsiklausykite, be baimės, ramiai, besidžiaugiančia širdimi, jog iš žemiško siaubo gelmių tuoj nušvis pergalės ir susitikimo žara.

Nuo nuopuolio ir Kristaus gimimo – pirmas laukimo periodas, kai visa žemė, tapusi našlaite, panirusi į nuodėmę, vis labiau nuodėmės ir mirties užvaldoma – meldė Gelbėtojo, nes nors žemė negali pakilti iš ten, kur nuslydo, Dievas gali į ten nusileisti. Tūkstančius metų laukimas tai stiprėjo, tai silpo, tačiau per visą Senojo Testamento laikų Izraelio istoriją išliko vilties ir laukimo gija. Laukimas nebuvo bergždžias – Dievas tapo žmogumi: išsiskyrimas baigėsi. Dievas su mumis, kaip liudija Matas, Viešpats pažadėjo būti ten, kur du ar trys susirinks Jo vardu, kur niekas Jo nelaukia. Jis stovi prie širdies, proto, mūsų gyvenimo durų ir beldžiasi, gal atsidarys kuri nors širdis, gal atsivers pažinimui kieno nors protas, gal priims kieno nors gyvenimas naują patyrimą.

Mes gyvename jau kitame pasaulyje. Mes nepažįstame to pasaulio, kuriame nebuvo Kristaus. Kai mes galvojame, kad mūsų pasaulis baisus, jog tiek žmogus vienišas, tiek visa žmonija jaučiasi tokia vieniša neaprėpiamoje visatoje, tai turime prisiminti, kad tūkstančius metų žmonės gyveno pasaulyje, kur nebuvo įžengęs įsikūnijęs Viešpats Dievas. Net ir valstybėse, kuriose tam tikram laikui įsivyrauja ateizmas, Kristus veikia ir gyvena, čia alsuoja Viešpaties Dvasia. O buvo tokios vienatvės ir apleistumo laikas, kurio net nesugebame įsivaizduoti. Mes gyvename pasaulyje po Įsikūnijimo, pasaulyje, kuris tapo giminingas Dievui. Dievas tapo vienu iš mūsų, o mes Kristuje ir Dvasioje tapome Dievo vaikais, dukromis ir sūnumis. Jis mums Tėvas ne perkeltine, bet tiesiogine prasme, nes mes esame Kristaus, Dievo Sūnaus, tapusio žmogaus sūnumi, broliai ir seserys.

Kiekvienais metais per Kalėdas iš naujo išgyvename šį stebuklą. Svarbu, kad mes privalome jį išgyventi ne kaip bažnytinę šventę, ne kaip šventines Mišias, bet kaip pasaulinio masto įvykį, nes per įsikūnijimą Dievo Sūnus ne tik su mumis susigiminiavo, bet savo Kūnu tapo savas visai Kūrinijai. Daugiau nebėra smiltelės, nėra žvaigždės, nėra kalno, nėra rasos lašelio, nėra upės, nėra debesies, kuris savo materialumu nebūtų susigiminiavęs su Kristaus kūnu. Visas pasaulis – Kristuje. Koks tai stebuklas – koks tai naujas susitikimas su pasauliu. Tai jau nėra paprastas susitikimas su pasauliu, kaip kad kūrimo dieną su iškylančiu iš nebūties skaidriu ir nekaltu pasauliu, tai susitikimas su Kūrinija, kuri susigiminiavusi su Dievu. Tai, kad mes to nematome, nepatiriame, byloja tik apie mūsų aklumą, o ne apie Kūrinijos atskirtumą nuo Dievo. Turime išmokti matyti, o kol neišmokome, turime tikėjimu priimti šį stebuklą: visų kūrinių atsinaujinimo stebuklą, taip pat stebuklą, jog susitikimas, kurio taip ilgisi visi kūriniai, su Dievu jau įvyko būties gelmėse, naujo gyvenimo grūdas jau pasėtas ir dygsta kaip ugnis, apie kurią kalbėjo Kristus. „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“ (Lk 12:49). Ši ugnis jau įžiebta mūsų gelmėse ir plečiasi malonės liepsna po visą sukurtą pasaulį.

Liko tik keistas ir baisus dalykas: žmogus dar neišmoko nei susitikti su Dievu, nei susitikti su pačiu savimi, nei susitikti su savo artimu. Mes nemokame susitikti, mes sukūrėme daugybę pertvarų tarp savęs ir Dievo, tarp savęs ir kito žmogaus, pertvarų savo viduje: mes kurti, mes akli, mes bejausmiai. Svarbiausia – mes labai bijome susitikimo, nes susitikti – tai susitikti visam laikui. Tikras susitikimas vyksta tik kartą, bet amžinybei.

Vertė Andrius Navickas

Bernardinai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

juk taip       2014-12-2 16:46

“Paikieji kalba savo sirdyje: “Nera Dievo”. Jie yra niekam tike ir ju elgesys yra pasibaisetinas. Ir nera ne vienintelio, kuris gera darytu”.
Dievas zvelgia is dangaus i zmones, kad pamatytu koki, kuris susivokia ir kreiptusi i Dieva, pagalbos prasydamas”.      Psalmiu 53; 2,3
Jis zvelgia i mus nuolatos - kokie mes Jam svarbus! O kaip daznai Ji nuviliam… Kol dar turime laiko - ruoskimes ir laukime Jo.

VaidasVDS       2014-12-1 13:47

Straipsnio pavadinimas galėtų būti ir kitoks. Juk straipsnio esmė yra apie žmogaus ir Dievo susitikimą.
O straipsniui pabandysiu pateikti švelnios kritikos.
Nei smiltelė, nei šapelis, nei žmogus iš tiesų neatsirado iš nebūties. Visa tai Kūrėjo darbo ir pasidalinimo savimi, savo energija ir visko vystymosi (evoliucijos) rezultatas. Tuo labiau jokia smiltelė ir joks šapelis negali pasakyti: aš esu, tas pasisakymas aišku yra hiperbolizuotas. Tačiau, iš tiesų, kada žmogus tampa žmogumi iš tikrųjų, tada jis savo sąmonėje, vaizduotėje ir būtinai jausmuose tiesiog privalo suvokti, kad Dievas kviečia jį į Meilę, tiek į savo, tiek ir kitų savo brolių ir sesių. Ir nuo žmogaus atsišaukimo į šį kvietimą priklauso pagrindinis žmogaus likimas-išlikimas.
Ir vis tik savo gyvenime mes susitinkame ne Kristų, o patį Dievą, jo dalelę, kada mums ir reikia priimti savo sprendimą, ar einame tvirtai Dievo keliu, ar vingiuojame į nutolimą nuo Dievo ar į artėjimą nuo Dievo. Taip kalbu, remdamasis ir asmeniniu savo patyrimu.
Mes dar negyvename kitame pasaulyje. Kiekvienam reikia nusipelnyti ten pakliūti.
Šitas pasaulis niekada nebuvo atskirtas nuo Dievo, juk tai Dievo kūrinys. Bet Liuciferio maištas iš tiesų laikinai buvo smarkiai apribojęs tam tikrų dvasinių ryšių pilnavertį funkcionavimą, kuris nėra tinkamai atstatytas ir šiomis dienomis, būtent todėl šiame susipainiojusiame pasaulyje dar tiek daug nežinios, klaidų ir pasimetimo…
Paskutinė straipsnio pastraipa yra labai gera. Gal iš tiesų yra tam tikras paradoksas, kad daugelis žmonių vis dar bijo susitikimo ir bandymo mintimis bendrauti su Dievu. Juk Dievas yra Meilė, tad kaip galima bijoti meilės…

Apuokiukas       2014-12-1 8:44

Siūlau atkreipti dėmesį, kad Jahvė pradėdamas kurti pasaulį, nesukūrė vandens. Atrodo, kad vandenį jau buvo Kažkas sukūręs. Tiktai Kas? Beje, žmogaus kūrėjai, sukūrę kūrinį ,,pagal savo paveikslą ir panašumą”, vėliau ėmė gailėtis. Vadinasi, jie nebuvo tobuli, ir kažkur apsiskaičiavo… Žinoma to kunigai per pamokslus nesako…

to "gražu, bet..."       2014-12-1 2:22

Spėju, po tokio savo spjaudalo jums gražiau?
Ir toliau palaimingai laukiate JK ir rūpinatės savo artimu?

gražu, bet...       2014-12-1 1:30

kiek puikių tekstų lietuviai sukūrė apie laukimą Jėzaus Kristaus.
Negi taip negerbiam ir nemylim savo artimo, kad rusų autorius versti ir publikuoti?
Per mažai kompleksuota tauta? (na kad A.Navickui pinigas nekvepia - tas tai senai aišku…)

Justina       2014-12-1 0:46

... “Jis stovi prie sirdies, proto, musu gyvenimo duru ir beldziasi, gal atsidarys kuri nors sirdis, gal atsivers pazinimui kieno nors protas, gal priims kieno nors gyvenimas nauja patyrima”. Aciu uz nuosirdzias ir teisingas mintis,kaip pastiprinima, paprasto zmogaus protui, sirdziai ir gyvenimui Dievo akivaizdoje.


Rekomenduojame

Vygintas Gontis. Kaip deklaracijas apie žinių ekonomiką paversti atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika

Liudvikas Jakimavičius. Partijos ir išdavikai

Povilas Gylys. Kas Jums, profesoriau Janeliūnai?

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (III)

Algimantas Rusteika. Metodiniai patarimai. Subalansuota LRT indrėms ritutėms, bet tinka ir ... žmonoms

Geroji Naujiena: Kad vaikščiotume Viešpaties šviesoje!

Regina Terleckienė. Sukilėlio likimas. Iš carinių baudėjų nagų ištrūkęs sukilėlis

Tomas Baranauskas. Vienas faktas yra neabejotinas

Nuo bačkos. Europarlamantarė Aušra Maldeikienė: konservatoriai man verti pagarbos, nes ...

Vygantas Malinauskas. Griūna dar vienas propagandos stereotipas

Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?

Povilas Gylys. Kodėl vieni skandalai eksponuojami, o kiti pridengiami?

Ramūnas Aušrotas. Lyčių lygybės prievaizdų užmačios

Leonas Merkevičius. „Perversmininkų“ bylos naujienos

Tautos forumo rezoliucija dėl LRT laidos „Spalvos. Gėjai tėčiai“

Valdas Vasiliauskas. „Mūsiškių“ premjera: nei bravo, nei švilpimo. Nieko

Vygintas Gontis Statistikos departamentui: kaip susidaro tie 0,6% BVP, kuriuos neva skiriame mokslui ir studijoms? Ir kodėl jų niekas daugiau nemato?

Liudvikas Jakimavičius. Ir pasklido kvapas

Rasa Čepaitienė. Baubinimas

Vokietija įveda sienų kontrolę: Europos be sienų svajonė žlugo negrįžtamai?

Vytautas Radžvilas. Ne rinkiminio turgaus prekeivių, bet kovojanti partija!

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva yra teisinė valstybė? (II dalis)

Pirmą kartą paskelbtas žydų žudikų Paneriuose sąrašas

Jie labai myli kultūrą

Algimantas Rusteika. Kodėl aš negaliu jos pamiršti?

Vytautas Sinica. Drakoniška? Absoliučiai. Proporcinga? Ne. Ar tai atgrasytų nuo atitinkamų pažeidimų ateityje? Neabejoju

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (II)

Advokatas Jonas Ivoška. Ar Lietuva tebėra yra teisinė valstybė?

Geroji Naujiena: Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – Visatos Valdovas

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.