Piliečių valia. Vytautas Rubavičius. Ar tapsime tauta be savo žemės?

Tiesos.lt redakcija   2013 m. rugsėjo 18 d. 15:55

12     

    

Piliečių valia. Vytautas Rubavičius. Ar tapsime tauta be savo žemės?

Tęsiame svarstymus apie piliečių referendumui keliamą Lietuvos žemės nuosavybės klausimą ir siūlome filosofo bei kultūrologo Vytauto Rubavičiaus komentarą, skirtą Tiesos.lt portalui.

Žemės pardavimas užsieniečiams nėra toks nekaltas dalykas, kokį jį vaizduoja mūsų politinis elitas. To išparceliavimo laukia ir didieji žemės supirkėjai, besitikintys gerai pasipelnyti. Tiems mūsų elitams visiškai nesvarbu, kad tapsime tauta be savos žemės, tad Lietuvos valstybėje gyvensime kaip nuomininkai. Išparduodami mus kildinančią ir palaikančia mums dovanotą gyvenamąją vietovę, kurioje mes ir apsireiškiame kaip tauta, paniekiname ne tik tą dovaną, bet ir jos kildinamą lietuvybę, taip pat ir savąją istorinę būtį. Istorine tauta tampa tik savoje žemėje ir tik savoje žemėje, savoje vietovėje, kurioje renčiamas visas jos gyvenamas pasaulis, tauta gali istoriškai egzistuoti. Kitaip tariant, tapti istorijos subjektu. Todėl visi karai ir vyksta dėl žemės, dėl teritorijos. Vyksta ir šiuo metu – tik jau ne tiesioginiais kariniais, o subtilesniais – ekonominiais finansiniais būdais, įvilktais į paveikias „modernumo“, „šiuolaikiškumo“ ideologijas.

Atsižvelgdami į jau daugiau kaip dvidešimties nepriklausomybės metų patirtį, savąjį politinį elitą galime vadinti valstybingumo išparceliavimo elitu. Nesukurta jokios veiksmingos valstybingumą ir lietuvybę tvirtinančios, nacijos kūrybines galias skleidžiančios politikos. Atvirkščiai – išgarsintoji strategija Lietuva 2030 yra pats akivaizdžiausias išvalstybinimo ir nutautinimo ideologinis projektas, paslaugių ir savanaudžių įgyvendintojų verčiamas veiksminga praktika. Žemės išpardavimas kuo puikiausiai įsirašo į šitą strategiją.

Kodėl žemės klausimas toks svarbus? Todėl kad žemė yra egzistencinis tautos gyvybingumo šaltinis, maitinantis jos šaknis. Tautos yra įsišaknijusios savo gyvenamosiose vietovėse, kurios jas ir kildina. Visos tautos stengiasi apsaugoti savo gyvenamąsias vietoves ir tą apsaugą tvirtinti. Šitai daro ir tautos, kurioms teko laimė kurti savas valstybes, nes valstybė ir yra pagrindinė, veiksmingiausia savųjų šaknų puoselėjimo priemonė. Tačiau valstybei reikalinga derama jos politinio, kultūrinio ir ekonominio elito savimonė – esminių egzistencinių, sakytume, šakninių ir stuburinių dalykų suvokimas. Toks suvokimas buvo būdingas pirmiesiems moderniosios Lietuvos kūrėjams ir savo valstybės kūrimo išauklėtiems žmonėms. Jie visų istorinių pervartų ir okupacijos sąlygomis išlaikė lietuvybę gyvybingą. Šiuo metu, apimti savinaikos euforijos, tą palikimą leidžiame vėjais, neužmiršdami pasityčioti ir iš Jono Basanavičiaus, ir iš Vinco Kudirkos, ir iš Antano Smetonos. Išduodame ir parduodame didįjį valstybės kūrėjų palikimą. Nejau tik tiek esame verti? O gal šitaip stengiamės „sumodernėti“, priartėti prie strategijoje Lietuva 2030 numatytų geidžiamų „globalizacijos rodiklių“?

Derėtų gerai įsisąmoninti, kad žemė nėra ir niekada nebuvo žmogaus, individo nuosavybė. Jei jau kalbame nuosavybės žargonu, tai pirmiausia žemė yra genties, tautos ar nacijos nuosavybė. Tik tokios nuosavybės pagrindu ir formuojasi istorinės privačios žemės nuosavybės formos, kurias stengiamasi paversti visuotinėmis. Privati žemės nuosavybė yra juridinis, tad žmogaus manipuliacijų gaminys. Todėl būtinos labai aiškios tokios nuosavybės taikymo ir naudojimo ribos. Privati žemės nuosavybė veiksminga tol, kol netampa grėsme tautos egzistencijai, jos šaknims. Šiuo metu ta grėsmė regima plika akimi. Suprantama, jei ta akis nėra apraukta besočio godulio.

Kitas dalykas tas, kad norint išlikti tauta būtinas savas žemės lopinėlis, sava vietovė. Tą vietovę ir vadiname gimtine. Svetimiems priklausančioje žemėje gyvenanti tauta nebeturi gimtinės – gimtinė išlieka tik kultūrinėje atmintyje simboliniu pavidalu. Nebetenka prasmės ir kalbėti apie patriotiškumą, aukojimąsi ar darbą tėviškei – juk visiškai kvaila aukotis ar ginti svetimą privačią valdą. Netekusi savosios gimtinės tauta – bešaknė. Žemės išpardavimas užsieniečiams yra didysis tautos nušaknijimo, tad ir nutautinimo, išlietuvinimo vyksmas. Dabar mūsų politinio elito rankomis laisvės ir nepriklausomybės sąlygomis daroma tai, ko nepavyko sovietiniams okupantams. Klausimas – ar šito ir siekėme laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos? O gal – tik tiek ir esame verti?

* * *

Siūlome daugiau Tiesos.lt publikacijų iš rubrikos „Piliečių valia“ ir kviečiame savo skaitytojus talkinti renkant parašus:

Irena Vasinauskaitė. Neįvarykim Lietuvai infarkto

Krescencijus Stoškus. Ar pribrendome solidarumui? Parodykim…

 

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

palanga       2013-09-22 12:56

ŽEMĖ NETEKĘ, galbūt tapsime… ( atsiprašau už klaidas). žemės   pati savaime nesuteikia infrastruktūrinės plėtros, vidinio Lt valstybės intensyvumo; bet žemės nepardavimas tikrai apsaugo nuo KITŲ valstybių subtilios invazijos ( okupacijos)  per komerciją, per neva užsienio kapitalo įsiliejimą į LT žemės dirbimo ir infrastruktūros   vystymą ir intensyvinimą. Ber žemės pardavimas jau vyksta senokai per antrines, savųjų, rankas, kai pinigai užsieniečių, o parduodama   neva tikriems Lietuvos piliečiams. Šitas blefas jau vyksta jau kone dešimtmetį. Taigi, kai šitai sustabdyti ir galiausiai - išjungti?

palanga       2013-09-22 9:49

Žemės netekdime, galbūt, tapsime nomadų  /klajoklių tauta? Galbūt. jau dabar   1 milijonas emigracijoje. Stabiliai ten gyvena, dalis juda pirmyn - atgal. Tai leiskite paklausti: kam reikalinga žemė be Žmonių? Žmonės yra didžiausias turtas, tą įrodė  izraelai,  klajoję ir sugrįžę  į savo žeme.  tegul liberalai pardavinėja žemę - jų didžiausia svajonė šitai, kai nebėra ką parduoti. masiuliai ir panašūs, parduotų tėvą ir motiną, jei tik ... Žemė, žinoma, žemė kaip vietos etnosas, gamtinis. BET ir žmonės, be žmonių gyvenančių toje/ šioje žemėje nieko nebus. Dykra, plynė,  pustuštumė, kloaka,  tuščia vieta atmatoms ir šiukšlėms. Žmonės, galvokime apie žmones pirmiau visa ko… Žeme turime: jinai po mūsų kojomis. O kur milijono žmonių kojos ir rankos?

Kritikas Pikčiurna       2013-09-20 19:48

Žemių bei teritorijos vientisumas, kaip ir valstybinė kalba neatsiejami nuo valstybės bei tautos tapatybės bei pilietybės. Manau verta pakartoti mano komentarą, kurį parašiau Vytauto Rubavičiaus straipsnio dėl lenkiškų rašmenų.
Pritardamas Vytauto Rubavičiaus išsakytiems argumentams, pabrėžčiau esminį klausimą – tapatybės klausimą. Susiduriame ne su rašto ir jo reglamentavimo, bet su tapatybės ir suvereniteto problema. Yra dvi tapatybės pusės – asmens, kaip individo bei jo istorinė ir geneologinė tapatybė ir valstybės, kaip tautos, bendruomenės ir tarptautinės erdvės subjekto tapatybė, kurią apibrėžia Konstitucija, įvardindama politinę sąrangą, valstybinę kalbą, teritorijos vientisumą bei istorinį tęstinumą. Tik suverenioje, nepriklausomoje demokratinėje valstybėje tos dvi tapatybes susisieja per pilietybę. Pilietybė įgyjama arba gimstant arba ją įgyjant laisvo apsisprendimo būdu, prisiimant įsipareigojimus valstybei. Kas suteikia teisę asmeniui diktuoti ar primesti savo sąlygas tautai, bendruomenei ar valstybei, tuo labiau vienai valstybei diktuoti tokias sąlygas kitai valstybei? Civilizuoti tarpvalstybiniai santykiai remiasi šių subjektų lygiateisiškumu ir galimi tik pariteto pagrindais. Visi kiti būdai yra agresija ir nėra priimtini. Demokratinė valstybėje asmuo turi teisę rinktis pilietybę, bet ją pasirinkdamas prisiima teisinius įsipareigojimus tai valstybei ir jos tapatybės tęstinumui. Atmesdamas tokius įsipareigojimus pilietis sulaužo piliečio priesaiką, todėl jis turi atsakyti prieš įstatymus, kaip veikiantis prieš savo valstybę ir/arba netekti pilietybės. Valstybinė kalba, jos sistema ir raštas bei jų viešo vartojimo taisyklės turi užtikrinti valstybės, kaip subjekto tapatybės tęstinumą, todėl asmeniniai ar grupiniai reikalavimai keisti tą tapatybę yra pasikėsinimas į valstybės suverenitetą bei jos istorinį tęstinumą ir yra traktuotini, kaip priešvalstybinė veika. Atkurta Lietuvos valstybė suteikė teisę kitų tautybių gyventojams laisvai apsispręsti dėl pilietybės ir taip priimant priesaiką įsipareigoti mūsų valstybei. Priesaikos sulaužymas yra vienas sunkiausių nusikaltimų – valstybės išdavystė, neretai atnešanti žmonių bei visos valstybės žūti, tačiau mūsų įstatymai prastai reglamentuoja tokį nusikaltimą. Seimo nariai ir net Prezidentai dažnai laužo priesaiką ir net nesulaukia teisinio įvertinimo, nes numatyta iš esmės tik vienintelė procedūra – apkalta Seime. Tik 141 asmuo sprendžia gyvybiškai svarbius priesaikos sulaužymo ir valstybės išdavystės klausimus. Ši spraga įgalino Seime susidaryti nusikalstamai daugumai, vienašališkai diktuojančiai savo nuostatas visai valstybei bei tautai, t. y. susiformavo penktoji kolona. Tačiau Konstitucija įsakmiai reikalauja svarbiausius bei gyvybinius klausimus spręsti referendumu. Todėl būtina sukurti Pilietybės ir Priesaikos kodeksą vienareikšmiai reglamentuojantį minėtus klausimus, bei bausmes už tokius valstybinės reikšmės nusikaltimus ir įkurti nepriklausomą instituciją, nuolat kontroliuojančią piliečių bei pareigūnų ištikimybę Priesaikai. Nei VSD nei Prokuratūra (kol kas ta vieta “pro kur eina oras”) šios funkcijų neatlieka. Todėl ir vyksta šliaužiantis valstybės užvaldymas tiek iš kaimyninių valstybių tiek iš ES biurokratų pusės ir jau pereinantis į atskirų institucijų lygmenį. (Nusikalstamos grupuotės VSD, Prokuratūroje, policijoje, teismuose bei šešėliniai susivienijimai versle). Jei dar ne per vėlu, būtina nedelsiant įgyvendinti tokią Konstitucinę reformą.

Parasai       2013-09-19 11:44

Niekas nežino,kad toks referendumas organizuojamas. Nėra informacijos. Ir šiame portale nėra jokios nuolatinai matomos informacijos. Organizatorių nemokšiškumas.

>kodel       2013-09-19 9:02

Kodel?Todel, kad mes lietuviai, mes visur pirmieji.Gerai tai ar blogai, svarbu PIRMI.Kazkokie bukagalviai, nematantys toliau savo kisenes, goduoliai ir sliauziojantys apie kitu kojas padarai.Parasiau ir pagalvojau, kad as dergiu save ir savo tautiecius.Bet to, kas dabar darosi, kitaip pavadinti ir negali.Tik ka mes - pradedant musu “tyraisiais” valdziazmogiais, baigiant eiliniu Lietuvos gyventoju - veiksime su tais popiergaliais, vadinamais pinigais?Kai apsidairysime ir pamatysime kas is musu liko, tada jau bus velu.Ar tada pasijusime turtingi ir laimingi?Abejoju.Tarp kitko as irgi turiu zemes, kuria nuomoju, bet parduoti jos uzsienieciams nenoreciau.

jurate baranova       2013-09-19 5:35

Pasirasau referendume,kad neatiduotumeme zemes uzsienieciams. Taciau patys ta zeme turime ir sutvarkyti. Turi nelikti dirvonuojanciu beprasmisku pievu, apauganciu per kelis metus krumynais ir sabakstynais…

Gal padorios        2013-09-18 19:56

ir neabejingos šou žvaigždės surengtų koncerus ir tai būtų reklama pasirašyti referendumui.Žinoma,jaunimas pasirašytų ir per koncertus.Ar taip būtų galima?

V.Landsbergis       2013-09-18 19:25

ir konservatoriai tyli.Kur jų krikščioniška moralė?Juk nenori,kad mūsų žemė būtų Rusijos,bet vokiečiams,lenkams,olandams ar ispanams atiduos nė nemirktelėję.

Šiandien ėjome kaime su moterimi.       2013-09-18 19:24

Ji ėjo melžti karvės.Ji sako,kur mums pasirašyti,nes kitaip mums liks tik patvoriai.Ji gimusi Sibire.Niekas nerenka parašų,o kaimo žmogus neras rajone,kur ten jam pasirašyti.

Kaip tik dabar       2013-09-18 19:22

sprendžiame situaciją.Norime pirkti 30 arų žemės iš lietuvio,gyvenančio dabar su vokiete užsienyje.Mes gyvename kaime.Jis klausia,kiek duotumėt už 30 arų.Sakome 5 tūkstančius,nes hektaras pas mus 15000 litų.Jis sako,-labai mažai duodat.Nori vokiškų kainų,nors pats žemės nedirba,tiesiog nori nori pasipelnyti.

kaip pabudinti žmones,       2013-09-18 18:37

kad jie savo abejingumu nenužudytų Lietuvos? Dauguma seimūnų jau tą daro savo abejingumu. Kada rinkėjai supras ką jie išrinko? Ar ir vėl jie rinks tą prezidentę, kuri telefonu nurodo susidoroti su principingu ir garbingu pareigūnu? Kada žmpnės supras ką tai reiškia?

Kodel        2013-09-18 18:10

atrodo Voketija nepardavineja savo zemes uzsienieciams , kodel atrodo Pransuzija nepardavineja savo zemes uzsienieciams, kodel turetu pardavineti savo zeme uzsienieciams Lietuva. Juk visi esame toj pacioj ES. Kodel anksciau paminetos salys vysto zalia energija ir neisileidzia Skalunu kraupios technologijos. Kodel turi skalunus isileisti Lietuva


Rekomenduojame

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį čiukčio sindromą

Skiepų karai. Ramūnas Aušrotas: Klausimas tik toks: ar bus taikoma „grubi prievarta“, ar…

8-tosios Garliavos antpuolio metinės: neabejingi piliečiai ir vėl klausė: „Ar dar gyva Deimantė?“ Papildyta Neringos Venckienės komentaru

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kaip atkurti pašlijusią ES reputaciją?

Per 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

Liudvikas Jakimavičius. Gyvenimo redaktorius Covidas

Kerouaco vertėja Irena Balčiūnienė – apie Mykolaitį-Putiną ir kiekviena proga jį menkinantį Tomą Venclovą

Neringa Venckienė. Valstybė laikosi ant melo pamatų

Algimantas Rusteika. Gyvename linksmiau ir laisviau

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.