Emigracija, imigracija, demografija, Geopolitika, Europa

V. Radžvilas apie teroro išpuolį Paryžiuje: pigia propaganda ir retorika dangstyti principines Europos integracijos projekto ydas vargu ar bepavyks

Tiesos.lt redakcija   2015 m. gruodžio 5 d. 15:06

21     

    

V. Radžvilas apie teroro išpuolį Paryžiuje: pigia propaganda ir retorika dangstyti principines Europos integracijos projekto ydas vargu ar bepavyks

Laisvūnas Šopauskas su prof. Vytautu Radžvilu kalbasi apie teroristų išpuolių Prancūzijoje pasekmes ir šiandieninę Europos situaciją. Interviu filmavo Aušra Gabalytė (Aikštės TV).

Prancūzijos prezidentas F. Hollande‘as, praėjus keletui dienų po teroro išpuolių, savo kalboje pasakė: „Tą penktadienį prancūzai žudė kitus prancūzus“. Toje pačioje kalboje jis paskelbė, kad Prancūzija yra karo būklėje, ir pasiūlė keisti Konstituciją, kad galima būtų iš teroristų atimti pilietybę. Apžvalgininkai šioje kalboje pastebėjo tam tikrą nenuoseklumą ir melagystes, tipiškas Vakarų kairiesiems. Kaip galėtumėte pakomentuoti prezidento Hollande‘o bei kitų Vakarų valstybių isteblišmento atstovų retoriką?

Tokia prieštaringa retorika yra viskas, kas jiems lieka susidūrus su tikrove. Juk ieškant šitos tragedijos ištakų, tektų sugrįžti į Prancūzijos revoliucijos laikus, kuomet kaip tik ir buvo įvestas šiandien galiojantis grynai legalistinis prancūzo suvokimas. Jau tuo metu išryškėjo prieštaravimas tarp akivaizdaus fakto, jog prancūzai yra konkrečiai apibrėžta kultūrinį ir tautinį tapatumą turinti nacija, ir jų pretenzijų į tai, ką galima pavadinti pasauliniu pilietiškumu. Tai praktiškai reiškia, kad Prancūzija, tuo metu dar negalėdama numatyti to padarinių, priėmė formalistinę pilietybės sampratą, pagal kurią norint būti prancūzu tereikia pripažinti šitos šalies politinę santvarką, pritarti jos konstituciniams principams ir bent jau formaliai deklaruoti savo lojalumą vadinamosioms Apšvietos vertybėms.

Tačiau šioje sampratoje nuo pat pradžių buvo užprogramuotas gilus vidinis prieštaravimas. Norint tapti tam tikros tautos nariu, nepakanka pramokti tos tautos kalbos arba formaliai susipažinti su jos populiariosios-vulgariosios kultūros apraiškomis. Tautų formavimasis yra ištisus šimtmečius trunkantis vyksmas, kurio metu kaupiama institucinė ir istorinė atmintis, kuri galiausiai žmogų padaro vienos ar kitos tautos nariu. Jau net nebematau prasmės kalbėti apie tai, kad tauta negalima be bendros istorinės atminties ir bendro likimo pajautos. Tai štai toks įsivaizdavimas, kad norint būti prancūzu tereikia priimti Prancūzijos pilietybę ir sugebėti daugiau ar mažiau pašnekėti darkyta prancūzų kalba, neleido laiku suvokti šių pamatinių dalykų.

Todėl buvo nesuprasta, kad vadinamosios pilietinės Prancūzijos nacijos milžinišką dalį sudaro žmonės, kurie istoriškai ir kultūriškai yra visiškai svetimi prancūzams, kurių lojalumas šiai tautai ir valstybei yra tik parodomasis. Buvo nenorima suvokti, kad po abstrakčia prancūzo priedanga šioje šalyje formuojasi visai skirtingos tautos. Kuomet šis vaizdinys subliuško su rūsčia teroro tikrove, ką galiausiai beliko vargšui Prancūzijos prezidentui daryti? Iš vienos pusės jam beliko konstatuoti banalų faktą, kad prancūzus žudė fomalūs Prancūzijos piliečiai, o painiojant mano minėtus aspektus – politinį, teisinį ir kultūrinį – formaliai žudė netgi prancūzai, tačiau čia pat lygiagrečiai teko pripažinti, kad tai nėra tikri prancūzai, nes tikriems prancūzams nuostata atiminėti pilietybę negaliotų. Tad iš esmės tai yra politinis, moralinis ir intelektualinis bankrotas, kurį ir išduoda ši prieštaringa retorika.

Kaip galėtumėte pakomentuoti, kokią įtaką tarptautinei politikai padarys teroristiniai išpuoliai Paryžiuje? Kaip gali keistis ir Europos valstybių vidaus politika? Ar teisūs tie, kurie nuogąstauja, kad išpuoliai gali paskatinti slinktį link totalinės kontrolės ar kažkokios neototalitarinės tvarkos? Ir kaip tie pasikeitimai tarptautinėje ir vidaus politikoje atsilieps Lietuvai?

Šis klausimas yra labai sudėtingas ir turi daugelį aspektų. Neabejotina, kad teroristinio išpuolio poveikis tarptautinei politikai bus milžiniškas. Tačiau manau, kad jis bus daugiau netiesioginis. Šis teroro išpuolis pirmiausia sukurs milžinišką įtampos židinį, kurio epicentras bus pati dabartinė Europos Sąjunga. Manau, kad šis konfliktas ES stumia prie lemtingo slenksčio, kurį pasiekus spręsis pačios Europos likimas. Dabartinė ES integracija yra vadinamasis Apšvietos projektas, kurio esmė ir galutinis tikslas yra likviduoti mums pažįstamą žmogaus formą, neigiant religiją, tautą, o galiausiai – ir lytiškumą. Kitaip tariant, gilėjanti ES integracija yra tolydžio stiprėjantis ir spartėjantis to, ką mes dar iki XX a. vid. vadinome Europa, naikinimo vyksmas. Ir šitas vyksmas reiškia, kad mes, kurie save laikome europiečiais, paprasčiausiai išsižmoginame. Specialiai vartoju „išsižmoginimo“ sąvoką turėdamas omenyje, kad virstame savotiškos rūšies socialiais gyvūnais, neturinčiais jokių aukštesnių siekių ir tikslų.

Tačiau šis vyksmas sukūrė labai galingą šiuolaikinės politikos veiksnį, kurį galima pavadinti transnacionaliniu paneuropiniu elitu. Reikalo esmė ta, kad naikinant tautas ir nacionalines valstybes, iš tikrųjų atrišamos rankos ypatingos rūšies individams, kurie tiesiogine to žodžio prasme save laiko niekam neatsakingais ir neatskaitingais antžmogiais, ir jų veiksmų šiandien jau nebepajėgia kontroliuoti tai, kas tradiciškai buvo vadinama politinėmis bendrijomis. Tos politinės bendrijos moderniojoje Europoje, kurioms buvo atsakinga ne tik valdžia, bet ir kiekvienas šios bendrijos narys, buvo vadinamos tiesiog moderniomis tautomis, įgijusiomis politinę formą suvereniose nacionalinėse valstybėse. Tai reiškia, kad kol egzistavo tokia politinės organizacijos forma, bet kuris individas buvo priklausomas nuo savo bendruomenės, taigi ir daugiau ar mažiau jos kontroliuojamas. Tuo tarpu nacionalinių valstybių ir tautų irimas reiškia, kad atsiranda masė nekontroliuojamų individų, kurie siekia grynai savo privačių tikslų susibūrę į niekieno nekontroliuojamas bendrijas, kurias net galima pavadinti savotiškomis gaujomis.

Šios gaujos, norėdamos turėti visiškai laisvas rankas, negailestingai naikina šiandieninį Europos tapatumą, ir paradoksas čia tas, kad tą naikinimo formulę kaip tik ir pasiūlė vienas iš ES vadinamųjų tėvų įkūrėjų Jeanas Monnet, jau 1950 m. pasakęs, kad Europa iki šiol neegzistavo ir mes ją turime sukurti. Tai reiškia, kad ES integracija yra projektas, kuris nušluoja mums pažįstamą Europą. Tačiau įgyvendinant šį projektą, kaip jau minėjau, susikūrė milžiniška transnacionalinė klasė, kuri ne tik gyvena ir pelnosi iš šio projekto, bet ir tiesiogiai juo parazituoja.

Šią milžinišką parazituojančią klasę sudaro keli segmentai. Pirmasis yra transnacionalinis politinis elitas, kurio santalka yra nieko nesprendžiantis Europos Parlamentas. Kitas segmentas yra milžiniška paneuropinė biurokratija, kuri taip pat išsiplėtojusi neįtikėtinu mastu. Ir galiausiai yra vadinamasis ekonominis segmentas – tai transnacionalinės korporacijos, kurių vienintelis tikslas yra kuo didesnis pelnas. Dar galima pridurti, kad šitai transnacionalinei klasei priklauso ir milžiniškas ją aptarnaujančių propagandininkų, ideologų ir panašių veikėjų sluoksnis. Tad Europos naikinimas yra visų jų gerovės šaltinis.

Ir jeigu kalbame apie dabartinę Europos krizę, visiškai akivaizdu, kad ji įsibėgėjo dėl to, kad nė vienas šių segmentų nebuvo suinteresuotas spręsti vadinamųjų pabėgėlių problemos taip, kaip turėtų spręsti visavertė savo pačios išlikimo siekianti valstybė. Buvo pasakyta aiškiai ir trumpai – verslininkams reikia darbo jėgos, o Europos transnacionalinei politinei klasei kuo skubiau reikia galutinai sunaikinti Europos tautas, galinčias iš jos pareikalauti atsakomybės. O vienintelis būdas tai padaryti yra naikinti tautas jas tirpdant milžiniškoje jūroje atbėgėlių, esančių kitos kultūros ir visiškai kitaip suprantančių politinį gyvenimą. Norima atmiežti Europos tautas lygiai taip, kaip tai buvo daroma Sovietų Sąjungoje vykdant vadinamąją internacionalinę tautų suartėjimo politiką. Tokioje situacijoje ir įvyko šiek tiek nelauktas dalykas – paaiškėjo, kad ši eilinė avantiūra buvo pernelyg įžūli ir jos padariniai per labai trumpą laiką tapo akivaizdūs daugybei iki tol ilgą laiką buvusių naivių ir patiklių Europos piliečių.

Susidūrus su nevaldomu migrantų srautu liktų tik dvi išeitys: pripažinti, kad bankrutuoja ne tik dabartinė ES migracijos politika, bet kad ir visas integracijos projektas stovi ant kreivų pamatų, bet šitoks pripažinimas reikštų, kad tektų pasakyti, jog visi žmonės, kurie vadovauja šio projekto įgyvendinimui, Europą veda ne šiaip į niekur, bet į visišką susinaikinimą. Toks Europos politinio elito žingsnis, kuris liudytų sąžinės ir atsakomybės buvimą, šiuo metu yra praktiškai neįsivaizduojamas, todėl sąmoningai ir geranoriškai toks žingsnis tikrai nebus žengtas. Kita išeitis yra slėpti problemos egzistavimą, bet aišku, kad toliau slapstyti ir pigia propaganda bei retorika dangstyti principines Europos integracijos projekto ydas vargu ar pavyks, nes, kaip minėjau, jo padariniai šiandien jau akivaizdūs net ir naiviems žmonėms.

Todėl galimos trys šio vyksmo baigtys. Pirmasis scenarijus, kuris yra pats blogiausias, bet man nebeatrodo pats įtikimiausias: viskas lieka, kaip buvę, Europos valdantysis elitas sugeba laikinai stabilizuoti situaciją ir toliau pajėgia sėkmingai slopinti mąstančius kritikos ir protesto balsus, o visa tai pasibaigia savižudybe. Tačiau žaibiškai bunda europiečių tautinė ir valstybinė sąmonė, todėl jeigu elitas geruoju nesiims spręsti pamatinių Europos ateities klausimų, galimas antras scenarijus, kuris pasireikštų šiurkščiais ir ne visai politiniais sprendimais. Tai reikštų, kad tik dar didesniu mastu pasikartotų tai, kas Europoje jau yra įvykę XX amžiuje. Juk kai kalbame apie sovietinį komunizmą ir vokiškąjį nacionalsocializmą ir baisimės šiais režimais, kažkodėl nenorime prisiminti, kad jie viso labo buvo patologinės reakcijos į vadinamojo liberalizmo patologijas. Tokia reakcija reikštų tai, kad Europoje turėtume gana griežtus nacionalistinius režimus, bet, kita vertus, jie iš tikro nebūtų tokie ekstremalūs tuo požiūriu, kad tikrai nepasikartotų tokie dalykai, kokie vyko 4-ajame dešimtmetyje Vokietijoje. Manau, kad tikrai nebūtų kokio nors masinio kitų rasių žmonių persekiojimo ar naikinimo, paprasčiausiai būtų taip, kad nelojalūs elementai be ilgų svarstymų ir teismų būtų deportuojami iš Europos, būtų apribotos daugelis dabartinių vadinamųjų demokratinių laisvių ir teisių vien dėl saugumo. Tad Europa būtų mažiau komfortiškas žemynas. Turint omeny gresiančią pražūtį, toks variantas nėra pats blogiausias.

Žinoma, geriausias scenarijus būtų, jei Europos atsigavimas būtų tiek spartus, kad jau artimiausiuose rinkimuose realią įtaką įgytų šiandien visaip juodinamos ir šmeižiamos (beje, tai daroma vis nedrąsiau) vadinamosios ekstremistinės jėgos. Iš tikrųjų tai paprasčiausiai iki tol marginalizuoti politiniai dariniai, tokie kaip Prancūzijos Nacionalinis frontas, iš kurių buvo daromas baubas, nors jeigu atidžiai paskaitai absoliučios daugumos tokių Europos partijų programas, nesunkiai supranti, kad jie reikalauja to paties, ko reikalavome mes Sąjūdžio laikais. Tada mes norėjome, kad Lietuva vis dėlto išliktų Lietuva, t.y. išsaugotų savo kultūrinį ir kitokį tapatumą. Tos šiandien vadinamos ekstremistinės partijos, bent jau absoliuti dauguma iš jų, siekia visiškai to paties ir nieko daugiau. O tikrai fašistinių ar nacionalsocialistinių partijų ten yra nedaug, jos yra negausios ir marginalios. Tad jeigu rinkimai pakryptų šioms partijoms palankia linkme, būtų įmanomas dar padoresnis scenarijus, nes tai priverstų šiuolaikinį Europos politinį elitą pradėti galvoti. Tokiu atveju politinis dialogas būtų pati geriausia, nes taiki, išeitis, t.y. spaudžiant šitoms partijoms galų gale Europa pradėtų tvarkytis. Kad toks kelias nėra visiškai beviltiškas, rodo tai, kad Prancūzijoje, Anglijoje ar Vokietijoje vadinamosios isteblišmento partijos, kurios aklai vykdė Europos ištautinimo ir išvalstybinimo politiką, vis dėlto pradeda keisti retoriką. Ir nėra neįmanoma, kad tokia retorikos kaita galiausiai virstų ir tam tikrais apčiuopiamais praktiniais žingsniais, keičiančiais ir kasdienę politiką.

Šie trys variantai Europai yra vieninteliai ir tai teikia tam tikrų vilčių. O kalbant apie Lietuvą, kol kas ji šiame kontekste atrodo tiesiog apgailėtinai, nes sunku įsivaizduoti ką nors niekingesnio kaip aukščiausius Lietuvos pareigūnus, lakstančius į nežinia kokias šalis tam, kad priviliotų į Lietuvą migrantus, kurie čia net nenori keliauti. Tuo požiūriu dabartinė Lietuvos valdžia yra daug niekingesnė nei net sovietinės Lietuvos administracija, nes kuomet į Lietuvą būdavo keliami kolonistai iš kitų sovietinių respublikų, tai vis dėlto būdavo Maskvos direktyvos, kurias norom nenorom tekdavo vykdyti. Maža to, turime duomenų, kurie liudija, kad anoji okupuotos Lietuvos administracija pagal išgales stengdavosi tų direktyvų nevykdyti. Pavyzdžiui, kai Maskva organizuodavo eilines dideles statybas, kurioms reikėdavo daug darbo jėgos, jie mėgindavo ją sutelkti iš vietos gyventojų. Kitaip tariant, sukviesti į tas statybas Lietuvos kaimo žmones. Turint omenyje, kad šitai Lietuvos valdžiai panašios represijos negręsia, galima sakyti, kad jie elgiasi tikrai apgailėtinai.

Be abejo, pas mus veikia tie patys veiksniai kaip ir Europos Sąjungoje. Visiškai akivaizdu, kad tam tikri verslo sluoksniai tenori pigios darbo jėgos ir todėl absoliučiai nemąsto apie patirtis, kurių apsčiai yra sukaupusi Vakarų Europa su vadinamąja multikultūrine visuomene. Jie net ir teroro aktų akivaizdoje sąmoningai ignoruos visiškai realias grėsmes nacionaliniam saugumui. Bet bėda ta, kad akivaizdžiai ir valdžios sluoksniuose esama žmonių, kurie iš šito migrantų perkėlimo projekto norės pasipelnyti, nes nesunku įsivaizduoti, kad horizonte matosi naujos ir gerai apmokamos darbo vietos juos neva integruojant, padedant prisitaikyti Lietuvos darbo rinkoje. Kitaip tariant, atsiveria dar viena niša parazituoti. Ir tai žmonės, kurie jokių tautinių ir valstybinių sentimentų neturi, galima sakyti, kad jie yra labiau antilietuviški ir antivalstybiški nei sovietinių laikų nomenklatūra ir funkcionieriai, todėl Lietuvai šis imigrantų iššūkis iš tiesų labai rimtas.

Jeigu jau kalbame apie patį Merkel planą priimti daugybę migrantų ir paskirstyti juos po ES valstybes (nors jas jau reikėtų vadinti tik provincijomis), tai esmė ta, kad visos ES šalys, taip pat ir Vidurio–Rytų Europos šalys, yra atvirai pradedamos traktuoti kaip savotiški darbo jėgos surinkimo ir skirstymo punktai. Kitaip tariant, jie čia atsiunčiami arba suvežami tam, kad mes juos išlaikytume ir jais rūpintumėmės, bet įsivaizduokime, jog Vokietijos ekonomikai prireikia darbo jėgos, ir tada bus labai nesunkiai rastos priemonės, kad vėl pradėtų veikti tas žmogiškųjų išteklių traukos siurblys, kuris veikė ištisus 25-erius metus ir dėl kurio veikimo mes praradome 800 tūkst. savo bendrapiliečių. Taigi mes esame verčiami savotišku darbo jėgos rezervatu ir todėl galima tik spėlioti, kas gali nutikti ateityje.

Idealiu atveju turtingosios Vakarų Europos šalys, jau susiurbusios mūsų žmones ir jų darbo jėgą, pasinaudotų pas mus jau apšilusiais kojas ir šiek tiek integruotais pabėgėliais, o blogesniu atveju viskas baigtųsi daug prasčiau, nes atidarius šitą kanalą pabėgėliams, visai įmanoma, kad tokios periferinės valstybėlės kaip mes būtų paverstos savotiškos rūšies Europos Sąjungos Didžiasaliais. Tai yra vietomis, į kurias būtų siunčiami arba išstumiami visiškai degradavę tų vadinamųjų pabėgėlių sluoksniai. Žmonės, kurių patys europiečiai niekaip negalėtų panaudoti, labai elegantiškai būtų nuolatos siunčiami čia.

Štai kodėl čia lemiamas klausimas yra: ar mes elgsimės taip, kaip elgiasi Lenkija ir kitos Vidurio Europos šalys, ar sukursime labai pavojingą precedentą. Nes kartą nuolankiai sutikę su šiuo skirstymo principu, mes visiškai kapituliuotume ir visais kitais atžvilgiais. Taptume savotiška ES kloaka. Todėl manau, kad daug dalykų dabar spręsis ne tik valdžios koridoriuose, bet šiuo momentu kaip tik reikia, kad pabustų ir pati visuomenė. Ir šiandien matau labai aiškų vaizdą – akivaizdu, kad supratimo, kokios laukia grėsmės, esama labai daug. Žinoma, šio vaizdo dar kol kas neatspindi didžioji Lietuvos žiniasklaida, bet man atrodo, kad situacija jau yra nauja tuo atžvilgiu, jog vis tik tikrovė pasikeitė taip stipriai, kad jokios įprastinės cenzūravimo ir kitokio mąstymo slopinimo priemonės greičiausiai jau nebebus efektyvios. Bet labai daug priklausys nuo to, ar tie žmonės, kurie suvokia dabartinę situaciją, pradės vienytis ir rimtai priešintis šiai pavojingai tendencijai.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

išeitis        2015-12-6 14:52

paimt migrantus, apmokyti ir išsiųst vaduot nuo Asado savo šalį.

naivi trečioji išeitis       2015-12-5 19:55

taip ir nesupratau, kodėl ji geriausia.
Naivi, nes pagrįsta tik programinių Le Pen ir pan. partijų tekstų skaitymu ir, žinoma, tikėjimu jais.
Naivu, visų pirma, tikėtis, kad ten bus parašyta apie Le Pen partijos požiūrį į Putino pretenzijas Baltijos valstybėse, dar naiviau - apsimesti, kad, pvz., ponia Le Pen jau nėra pasakiusi, koks tas jos požiūris, ir jo kažkodėl čia net nepaminėti, bet naiviausia manyti, kad tada - realizavus “sąjūdinį” Prancūzijos variantą - išsispręs didžiausia - moralinio sugedimo, arba, kaip autorius sako “išsižmoginimo”, - problema (ar mes-  Sąjūdžiui laimėjus Lietuvoje - ką nors iš tiesų padarėme, kad tos tendencijos būtų įveiktos?) ir, žinoma, dings realios grėsmės pačiai Lietuvos valstybei.

to joffe       2015-12-5 18:41

na net ir ziurint is placiu europos ar pasaulio horizontu Radzvilo mastymo negaletum pavadinti siauru ar neeuropietisku. Europos sajungos plitika apibudinta labai taikliai. Tai totalus marazmas, kai svarbiausia klausimai spendziami siltai susedus prie vynu ir vakarieniu, tai visiskas nutolimas nuo zmoniu, tai susiantzmoginimas. Tik nuomoniu ivairove gali padet. Nors yra vietu kur as autoriui nepritariu.

Jezusui       2015-12-5 18:17

Tikrai straipsni Radzvilo straipsnis mane nustebino savo optimizmu, is sitos bjaurios padeties, kai visa valdzia pinigu rankose nematau nurodytu straipsnyje iseiciu. Nors niekad gyvenime nebuvau pesimiste. Bus kita iseitis ketvirta.

Ema - jofei       2015-12-5 18:12

gerbiamasai, man akivaizdu, kad esi sovietizmo pažeistom smegenėlėm, na, kai nereikia naudoti savo varganų smegenų, o priimi iš centro viską nemąstydamas, juk taip, jofe? Juk darei taip sovietmečiu? Argi tau, jofe, neakivaizdu, kad iš mūsų norima išmušti tautinę tapatybę, argi negirdėjai aukštų Briuselio ponų kalbų apie tai, kad tautos turės išmirti? Ar teko ką girdėti apie taip vadinamą Lisabonos konstituciją, kur valstybių nebelieka, o ES tampa konfederacija? Gal teko girdėti ir apie lytiškumo visokį niveliavimą, apie kažkokios socialistės Estrelos rezoliuciją? O gal manai, kad viską turime priimti nemąstydami ir savo Konstituciją ignoruodami? Manyčiau, kad pačiam kremlius pinigus moka už tokį bukagalviškumą, nes tik kremliui ir naudinga keista, nesuprantama, chaotiška, kelianti pasipiktinimą ES, o Radžvilui ačiū, kad tik daugiau tokių piliečių mūsų Lietuvėlėje rastųsi.

dar       2015-12-5 18:08

kodel man sitame puslapyje nepasispaudzia “patinka, nepatinka”?

jei       2015-12-5 18:01

visur zmones tokie apkvailinti kaip Lietuvoj, manau musu laukia liudniausias scenarijus, kuris cia net nera paminetas. O ta kloaka pabegeliams mes tikrai netapsim, nei nei vienas ju cia ilgai neuzsibus, nebent jiems galim tapti tuo, kas lietuviams buvo sibiras, bet juk europos politika labai gailestinga ir humaniska. Galu gale tie pabegeliai begs atgal, bet pas mus ju neliks, nei vieno. Cia reikia but labai naiviu galvojant, kad cia gali gyventi zmones.

Bonis 2 Juozas       2015-12-4 0:04

PS O pamascius daugiau tai turbut dar ir didele neapykanta zmonem kuriem seimininko nereikia.

2 Juozas       2015-12-3 23:57

Cia, Juozai, ne kaip pasizymejote su savo komentaru. Siu laiku degradavusiu kvailiu pasvaisciojimai, kad jeigu nesi ES pasiekejas tai tada butinai esi pro rusiskas yra daugiau nei kvaila. Tai parodo tokio komentatoriaus zema intelektualini lygi ir gyvuliska nora tureti seimininka.

Kaunietei       2015-12-3 23:16

100 % esate teisi. Skaityti patogiau. Ir virusą/trojaną pasigauti mażiau rizikos nei bėgiojant po jutūbus.
Linkų mėtymas yra nepagarba skaitytojams ne tik diskusijose komentaruose. Linkų mėtymas yra prastas skonis. Tave “pasiunčia” ir eini ... Jautiesi kaip rusiškai pasiųstas. Nemalonu.

21:10 mudakėliui       2015-12-3 23:10

durneli, durneli, propagandos auka- ar pats galvoti ir vertinti nebeįgalus?
tik arba ruskija arba briuselynas.  kad abeji mums blogo linki tau nedašunta dar niekaip?

rinkėja iš Kauno        2015-12-3 23:08

negi taip sunku redakcijai kalbą įrašyti į diktofoną ir pateikti skaitytojui spausdintą tekstą? Gal Radžvilas netgi turėjo savo kalbos rankraštį? Klausymasis iš tokio įrašo vargina, sunku susikaupti, be to, daugelio žmonių atmintis yra regimoji, ne girdimoji, ypač kai kalbama ne buitinėmis temomis,o analizuojami tektoniniai Europos politikos procesai. Gal čia galima pasitelkti studentus žurnalistus ar politologus į talką?

Jėzusas       2015-12-3 21:28

Sakyčiau gavosi gana optimistinis profesoriaus pasakojimas, o jis gavosi todėl, kad Europa buvo analizuojama atskirai nuo aplinkos t.y. geopolitikos. Spartėjantis pasaulis, resursų (tiek iškastinių tiek intelektualinių) trūkumas neleis Europai ramiai reflektuoti ir tikrai galimi ekstremalūs užaštrinimai. Turint omeny vis daugiau įsidegančius Artimuosius rytus, nudebilėjusį (negrįžtamai) ES elitą, agresiją iš JAV, visi trys profesoriaus išvardinti variantai yra per optimistiniai, kad įvyktų.

Juozas       2015-12-3 21:10

Reiktų saugumui pasidomėti ar Radžvilas nefinansuojamas iš Rusijos. Varyti tiek ant ES gali tik gaunantis didelius pinigus iš Putino.

Joffei       2015-12-3 21:01

priskirciau tamsta prie patologiniu liberastu. Tokiems reiketu patyleti kai sneka Europos proto ir sazines balsas. Labai jau apgailetinai atrodo tamstos komentaras.

viliojanti pespektyva       2015-12-3 20:16

padarys mus bantustanais . Yra Afrikoje analogai , te pareigūnai nuvažiuoja iš ten pasisemti patirties kūriant lietuviškajį.

to Joffe       2015-12-3 19:53

tu pats atsidūręs savo “moraliai, etiškia klampioje ir politiškai pavojingoje situacijoje”.

Jaunimas priešinasi.       2015-12-3 14:45

Meno akademijoje jau jaunimas kelia į viešumą negerus ,žiaurius dalykus.Formuojasi naujas mąstymas.

padėka ir > "Joffei"       2015-12-3 12:27

Labai dėkoju už išsamų šių dienų Europos politinės situacijos įvertinimą. Teisingos ir dėmesio vertos Profesoriaus mintys - labai laiku ir labai mums reikalingos. O komentuojančiam, pasivadinusiam “Joffe” toli iki Profesoriaus, kaip iki Mėnulio. Aišku, kad ne Lietuvos interesus, tamsta, atstovauji ir juos gini. Matyt, priklausai tai, vadinamai briuselinei gaujai, kuriai nubyra daug Briuselio pinigėlių ir šiandien yra labai gerai, o dėl rytojaus galvos neskauda.

>> joffe       2015-12-3 12:14

Jei įžvelgi klaidas, tai ir dėstyk, kur profesorius, tavo manymu, suklydo. Pasakymai “Radžvilas nusišneka akivaizdžiai”, “žmogus neišmano ir nežino pagrindinių Europos kultūros ir politikos istorijos raidos bruožų” ir pan. yra tušti.

Joffe       2015-12-3 11:37

Akivaizdu, kad LTSR dvasia gyva už visus gyvuosius ir šių dienų Lietuvos respublikoje. Šis interviu yra puikus to pavyzdys. Radžvilas nusišneka akivaizdžiai. Jo nusišnekėjimas, panašu, paremtas trim dalykais; a) žmogus neišmano ir nežino pagrindinių Europos kultūros ir politikos istorijos raidos bruožų: b) yra etiškai ir mąstymo būdu iš principo tolimas europietiškai civilizacijai; c) bijo gyvenimo realybės. Todėl visos jo mintys išsakytos interviu iš esmės klaidingos tiek faktų požiūriu tiek jų aiškinimo ir interpretavimu. Ir tai įrodo, kokioje moraliai, etiškia klampioje ir politiškai pavojingoje situacijoje yra atsidūrusi 2015-ųjų Lietuva.


Rekomenduojame

Audriaus Bačiulio replika: O dabar įsivaizduokime…

Nuomonė: Neringa Venckienė. Lietuva nesiskiria nuo Rusijos

Algimantas Rusteika. Jie pralaimėjo, tik dar nei jie, nei mes to nesupratom. Supraskim

Vytautas Radžvilas. „Pagal šiandien teisiančius rezistentus, turime tapti mankurtais“

Laimonas Kairiūkštis. Olimpo dievai akli: lietuviškas švietimas

Liutauras Stoškus. Keletas štrichų iš asmeninės rinkiminės patirties su pasiūlymais rinkimų sistemos tobulinimui

Vidas Rachlevičius. ES eksportuoja tai, ko britai visai nepageidauja

Gintaras Furmanavičius. Nemira Pumprickaitė įgarsino LRT svajones

Ramūnas Aušrotas. Visuomenė turi žinoti, kokia yra Lietuvos švietimo tarybos narių pozicija

Algimantas Rusteika. Iš duobagyvių gyvenimo

Liudvikas Jakimavičius. Revoliucija kaip žaidimas

Neringa Venckienė. L. Stankūnaitės advokatė Grubliauskienė jau aiškina, kad Deimantė kalba su akcentu

Ramūnas Aušrotas. Ar vienaragis priklauso gėjams?

Arvydas Anušauskas. Demonstratyvus Kremliaus noras susitapatinti su okupantais

Geroji Naujiena: „Meilė – įstatymo pilnatvė“

Neringa Venckienė. Deimantės negalima apklausti teisme, nes ji ... nebekalba lietuviškai?

Vytautas Sinica. Tylėti būtų gėda patiems prieš save

Povilas Gylys. Po rinkimų nors ir tvanas?

Andrius Švarplys. Čia ir dedam tašką kalboms apie VDU bendruomenę?

„Nacionalinis susivienijimas“ pateikė skundą Vyriausiajai rinkimų komisijai

Algimantas Rusteika. Prasideda sisteminis Nacionalinio susivienijimo puolimas

Sukurta LGGRT centro konsultacinė ekspertų komisija

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Skųsime viską ir visus? Nuo kaukių iki šeimos ir vaiko teisių

Buvusios Suomijos ministrės žodžio laisvės byla: „Bauginimais neprivers manęs slėpti tikėjimo“

Algimantas Rusteika. Naujienos iš „demokratijos“ frontų

Andrius Švarplys. Uždaviau tris klausimus kandidatei į VDU rektoriaus postą prof. Mildai Ališauskienei

Apšmeižtą LGGRTC patarėją ginti stojo patriotinės organizacijos

Algimantas Rusteika. Sunki lyderystės našta (drama)

Agnė Širinskienė: „Nesinorėtų įtarti, kad mūsų specialiosios tarnybos užsiima ne ikiteisminiu tyrimu, o politikavimu“

Stambulo Konvencija: Trojos arklys?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.