Istorija, Geroji Naujiena, Tikėjimo persekiojimas

Petras Plumpa. Spinduliai pro grotas

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 3 d. 0:03

3     

    

Petras Plumpa. Spinduliai pro grotas

Po Stalino mirties į valdžią atėjęs Nikita Chruščiovas daugelį žmonių Vakaruose klaidino savo palankiais pasisakymais apie popiežių Joną XXIII, tačiau kartą prancūzų parlamentarų grupei jis prasitarė: „Mes liekame ateistais ir stengsimės visais būdais išlaisvinti žmones iš religijos opiumo įtakos“.

Chruščiovas net kaltino Staliną tuo, kad šis per daug leidęs religijai atsigauti ir įsigalėti. Nes Stalinas karo metu, norėdamas sumobilizuoti visas krašto jėgas gynybai, 1943 m. rugsėjo mėn. parodė palankumą rusų stačiatikių Bažnyčiai, leido jos atstovams išsirinkti patriarchą, atidaryti dalį uždarytų cerkvių ir vienuolynų, 8 kunigų seminarijas ir 2 dvasines akademijas.

Chruščiovui tokia padėtis nepatiko, todėl jis, tapęs kompartijos vadovu, 1954 m. priėmė slaptą nutarimą „Apie trūkumus mokslinėje ateistinėje propagandoje ir apie priemones ją pagerinti“. Tame nutarime buvo apgailestaujama, kad ateistinė propaganda yra apleista, todėl buvo nutarta tuojau siųsti propagandistus į tikinčiųjų tarpą, leisti antireligines knygas ir brošiūras, išleisti mėnesinį žurnalą „Nauka i religija“.

Chruščiovinių propagandistų tvirtinimu, visi didieji pasaulio mokslininkai būtinai turį būti ateistai; net M. Kopernikas, G. Galilėjus, M. Lomonosovas, I. Pavlovas buvę ateizmo šulai. Žurnalas „Nauka i religija“ netikėtai atrado, kad Mikelandželas irgi buvęs ateistas, nes „Mikelandželo dievas neturįs jokio mistinio religiškumo“.

N. Chruščiovui atrodė, kad religiją galutinai „sutriuškino“ sovietų kosmonautų skrydis į kosmosą, kuriame jie nematę jokio dievo. Amerikiečių žurnalistui M. Sulzbergeriui N. Chruščiovas pasigyrė: „Kad yra dangus, mums skelbia tik popai. Bet mes norėjome dalyką patys patikrinti ir pasiuntėme mūsų žvalgą Jurijų Gagariną. Jis apskrido visą žemės rutulį, bet kosmose nieko, išskyrus tamsybes, nerado: jokių sodo (rojaus) ženklų – nieko, kas atrodytų panašu į rojų“.

Turėdamas tokius stiprius antireliginius „argumentus“, N.Chruščiovas ėmėsi ryžtingai naikinti religines apraiškas: buvo nutarta įsteigti Mokslinio ateizmo institutą, aukštosiose mokyklose atidaryti ateizmo katedras, parengti ateistinės doktrinos dėstytojus, į aktyvią antireliginę propagandą įtraukti visus rašytojus, menininkus ir kitus kultūros darbuotojus, išleisti specialias mokslinio ateizmo knygas. Kartu buvo imtasi ir fizinių religijos naikinimo priemonių: šventose vietose buvo įrengiami šiukšlynai, uždrausta skambinti varpais, uždaromi vienuolynai. 1958–1964 m. buvo uždaryta per 4 000 cerkvių.

Vilniuje 1961 m. buvo įsteigtas LTSR ateizmo muziejus, kurio turinį užpildė kolaborantai propagandistai ir rašytojai. Tais pačiais metais buvo uždaryta Klaipėdoje pastatyta bažnyčia, o kunigai suimti. Visuose Lietuvos rajonuose buvo rengiami ateistinių kino filmų festivaliai. Panevėžio ir Vilniaus vyskupas J.Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę. 1961 m. buvo sunaikintos Veprių Kalvarijos ir buldozeriais nugriauti istorinio Kryžių kalno kryžiai.  Buvo uždraustas kalėdojimas – kalėdinis parapijiečių lankymas. 1961–1964 m. Lietuvoje buvo uždarytos 29 bažnyčios, o iš 33 kunigų buvo atimti registracijos pažymėjimai.

Tačiau užkietėjęs Maskvos ateistas netikėtai priėjo liepto galą. Su jo žinia 1964 m. liepos 17 d. Maskvoje buvo susprogdinta Viešpaties Atsimainymo bažnyčia. Po trijų mėnesių, spalio 14 d. – Dievo Motinos Globėjos šventėje, N.Chruščiovas buvo nuverstas, kaip kad pranašaujama Magnificat giesmėje:

          Jis parodo savo rankos galybę
          Ir išsklaido išdidžios širdies žmones.
          Jis numeta galiūnus nuo sostų
          Ir išaukština mažuosius
(Lk 1, 51–52).

Pokario metais tūkstančiai lietuvių vergavo matuškos Rusijos lageriuose – nuo Archangelsko iki Magadano, nuo Vorkutos iki Altajaus. Po Stalino mirties daug jaunesnės kartos kalinių buvo sutelkti į Mordovijos lagerius: kultūrininkų, kunigų, studentų ir net moksleivių. Lageriuose vieni iš aktyviausių buvo įvairių religinių krypčių atstovai: katalikų kunigai, stačiatikių vienuoliai, jehovistai, baptistai, sekmininkai, adventistai ir kt. Viename Potmos lageryje kalėjo net ukrainiečių unitų kardinolas Josif Slipyj, kuris aktyviai priešinosi N.Chruščiovo siekiui Ukrainos katalikus unitus prijungti prie Maskvos stačiatikių Bažnyčios.

Ne tik didesnių religinių švenčių metu, bet ir eiliniais sekmadieniais kai kurie lagerių tikintieji rinkdavosi į maldos ir pokalbių pobūvius, kartu vaišindavosi ar dainuodavo (ypač lauke vasaros metu). Mordovijoje Sosnovkos lageryje 385/7 lietuviai kunigai laikydavo Mišias įvairiose vietose: barakų ar cechų kūryklose, „kaptiorkose“ arba vidurnaktį prie savo lovos ir spintelės – kad nesukliudytų prižiūrėtojai. Kunigų homilijos būdavo paprastos, realistiškos, turinčios pokalbių pavidalą, jos dažnai būdavo atskirai nuo Mišių. Sunki gyvenimo tikrovė tradicinį, formalų religinį kultą sugrąžino į ankstyvosios krikščionybės laikus, kur dominavo ne formalumai, o pasitikėjimas mylinčio Dievo globa ir meilės dvasia, kuri stengiasi paliesti žmogaus sielą nepriklausomai nuo laiko ir vietos.

Visa tai nesiderino su N.Chruščiovo antireligine politika, todėl 1962 metais visi dvasininkai, vienuoliai ir sektantai Mordovijoje buvo surinkti į vieną 385/7-1 lagerį. Čia ištisai vykdavo karštos tarpkonfesinės diskusijos, tačiau fizinių konfliktų nebūdavo. Išvis teko pastebėti, kad į lagerius patekę tikintieji stengėsi griežtai laikytis konfesinių principų, todėl tarpusavy kovodavo tik žodžiais ir malda.

Kunigus sutelkus į vieną lagerį, kituose lageriuose likę tikintieji neteko dvasinės paramos. Nutrūko pastoracinė veikla, o religinės praktikos adeptai neteko įprastinio dvasinio šaltinio. Tačiau meilė būna išradinga, o Dievo Dvasia labai galinga. Iš 7-1 lagerio kalinius atvesdavo į darbo zoną, kurioje dirbo ir 7-to lagerio kaliniai. Tokiu būdu kunigai perduodavo religinius tekstus, konsekruotus Komunikantus, susitardavo dėl pastoracinių paslaugų per atstumą. Gyvenant normaliomis sąlygomis tai būtų neįsivaizduojamas dvasininkų savivaliavimas, tačiau lagerių kunigai turėjo gana didelius įgaliojimus Dievo pagalbai teikti visokiausiais būdais – tereikėjo gero noro, gyvo tikėjimo ir pasitikėjimo.

Kartą kunigas Algirdas Mocius 1962 metais į 7-tą lagerį atsiuntė Dievo Gailestingumo aprašą. Tai buvo dar negirdėtas pamaldumas, susijęs su Vilniumi. Maldų tekstai šiek tiek skyrėsi nuo vėliau Lietuvoje aprobuotų tekstų: 1) Amžinasis Tėve, aukoju Tau mylimiausio Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kūną ir kraują, sielą ir dievybę, kaip atsilyginimą už savo ir viso pasaulio nuodėmes; 2) Skausmingąja Jo kančia pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.

Nuo to meto Atvelykis per eilę dešimtmečių kai kuriems kaliniams tapo didele švente, nors oficialiai Bažnyčia šį pamaldumą pripažino tik 1979 metais. Kai kurie „ortodoksai“ ligi šiol negali suvokti šio pamaldumo esmės, nors gyvenimas daugeliu atvejų primena, kad dieviškoji ir žmogiškoji meilė neišvengiamai turi dvejopą atspalvį: gailestingumo ir dėkingumo. Tėvų meilė vaikams būna gailestinga, o vaikų meilė tėvams turėtų būti dėkinga. Panašiai ir Dievo meilė žmonėms yra gailestinga, o žmonių meilė Dievui turėtų būti dėkinga. Tai elementarūs normalaus bendravimo dėsniai, kurių laikantis išsiskleidžia įvairiaspalvis gyvenimo džiaugsmas. Kiekvienas padorus žmogus globotinių atžvilgiu turėtų būti gailestingas, o globotojų atžvilgiu – dėkingas.

Dievo gailestingumą puikiai įrodo visa Velykų oktava.

O žmonių dėkingumą gali įrodyti minimumas – Jubiliejinių durų pravėrimas.

Tačiau dar didesnis dėkingumas klesti, kai žmonės vieni kitiems tampa ir tėvais, ir motinomis, ir broliais, ir seserimis – nes toks dėkingumas tampa GAILESTINGUMU, kuris aidės Amžinybėje.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pikasas       2016-04-12 14:33

Bolševikinė - komunistinė ideologija nuolat buvo keliama iki savotiškos “religijos” statuso. Todėl jai labai trukdė visos religijos. Griovė savas cerkves, o paskui atėjo ir užgrobtų teritorijų bažnyčių niekinimas. Kaip buvo elgiamasi su dvasiškiais? - nepamirštama istorija. Parteicų valdžia visus gabesnius kunigus bloškė į provincijos užkampius, o nenorėjusius paklusti kišo į lagerius ar net nužudydavo. Todėl mums tampa ne vis vien sužinoti tuos, kuriems ateizmas buvo nuolatinis užsiėmimas. Vien ką reiškia “Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos” leidėjų persekiojimas, pasmerkęs Petrą Plumpą naujam 7 metų lagerių laikotarpiui.

Medardas       2016-04-7 7:38

Puikus tekstas iliustruojantis koks primytyvus ir brutalus ateistų tikėjimas į Dievo nebuvimą, lyginant su religingų žmonių mokėjimu mylėti ne tik Dievą. Tačiau istorijoje yra buvę ir atvirkščiai, kai meilė Dievui smaugė, dusino ir žudė naują kritišką mintį bei jos skleidėjus. Todėl puiku, kad šiandien turime laisvę tikėti, bet už tai mokame dižiulę kainą, kai į skirtingus dalykus, net politinius veikėjus “įsimylėję” ar įtikėję asmenys nebemoka susikalbėti. Tai yra mąstančių žmonių tragedija, kai jie bando visą gyvenimą išstovėti ant vienos kojos - arba ant tikėjimo arba ant žinojimo, nors ir vieni ir kiti yra “įsimylėję” savo pasaulėžiūros aksiomas. Nors plačiai žinomas mokslinis matematikos rezultatas - Giodelio teorema - kad betkokioje formalioje turiningoje aksiomatinėje sistemoje yra neišspendžiamų teiginių, kurių negalima nei paneigti nei įrodyti tos sistemos rėmuose ir tenka tą sistemą praplėsti, o tai reiškia, kad pasulėžiūra turi visada būti atvira naujovėms. Bet toks išplėtimas nėra vienareikšmis - vienas tikėjimo rato išplėtimas gali vienus tokius neišspendžiamus teiginius patvirtinti, kai kitas išplėtimas juos paneigia. Čia gaunasi kaip su visais paradoksais ir kaip su ginču ar pusiau pripilta stiklinė yra pustuštė ar puspilnė - laimi tas, kuris ją išgeria, net kai joje nuodai, kuriuos išgėrė Sokratas…
Kokią išvadą galima padaryti? Ogi tai, kad logiškas mąstymas yra bandymas viso Pasaulio įvairovę sutalpinti jo dalyje - savo galvoje ar visuomenės prote. Tai neįmanomas uždavinys, jis yra nevienareikšmis matematine prasme, todėl tokiais atvejais yra veiksminga alegorija - mąstymas analogijomis.
Ar ne tam žmogus apdovanotas jausmais, kurie holistiniu - visuminiu - būdu leidžia nustatyti asmens santykį su jį supančiu Pasauliu, nors logiškai jis to nesugeba aprėpti…
Štai čia atsiskleidžia religijos galios - tikėjimas moko mylėti, ko vis labiau trūksta sekuliariame ypač Europos pasaulyje, net šeimoje. Visur dominuoja gešeftai, net į Dievą pradedama tikėti ir jį mylėti iš išskaičiavimo, kad po mirties yra geriau būti prie valdžios - sutvėrėjo Dievo…
Dažnas nebemyli net savo tėvų, vaikų, jau nekalbant apie tėvynę ar savo tautą.
Nemokantis mylėti žmogus tampa baisiausiu žvėrimi, kuriam neegzistuoja moralė ar kiti apsiribojimai ir gyvenimas virsta manipuliacija kitais bei aplinka. Tai yra mirties filosofija, kaip smalsuolio bandymai knibinėti nesprogusią bombą - to nežinodamas rizikuoja sunaikinti save ir aplinkinius.
Kada vėl išmoksime mylėti? Blaiviai ir nuoširdžiai. Ar ne tam yra duota laisvė?

Ačiū, Petrai,        2016-04-3 13:43

už pasidalijimą unikalia, neįprastai gyvai perteikta kalinčio tikinčio žmogaus patirtimi sovietinio ateizmo siautėjimo metais.
Tik keista, kad ir Lietuvoje sparčiai daugėja profanų, kaip politologas Mindaugas Kluonis (Tolerantiško (?) jaunimo asociacijos valdybos narys), delfyje vėl besišaukiančių ateizmo atlikti “taikdarišką” misiją besusipriešinančioje Europoje.
Bedieviškų ideologijų įsivyravimas yra naujiena žmonijos istorijoje,
bet jos jau pareikalavo daugiausiai nekaltų žmonių aukų.
Dažnas neigimas, ir ypač Dievo neigimas, savo forma ir esme yra neurotinė reakcija,
o į neurotikų rankas neturime teisės perduoti valstybės ir mūsų likimus.


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.