Įžvalgos, Diskusija

Petras Plumpa. Laisvė Tiesoje

Tiesos.lt redakcija   2017 m. rugsėjo 16 d. 0:46

28     

    

Petras Plumpa. Laisvė Tiesoje

Net nesitiki, kad jau praėjo penkeri metai, kai skaitytojams kasdien atsiveria Tiesos.lt. Tarp įvairių laikraščių būtent šiam tinklapiui norisi atiduoti pirmenybę, o tokiai pozicijai yra asmeninės patirties tolima priešistorė.

O buvo taip: nuo 1958 m. plūduriuojant sovietinių lagerių duobėse, teko aptikti perlų, žvilgančių niūrioje komunistinio tvaiko prieblandoje, o ypač – TIESOS idėją! Keisčiausia, kad formaliai tai nebuvo naujovė: politinių kalinių tarpe apie tiesą buvo kalbama dažnai, nes tiesa ir teisingumas buvo pagrindiniai politinės laikysenos ramsčiai. Tuo tarpu mus įkalinęs sovietinis režimas, atvirkščiai, buvo melo ir neteisingumo įsikūnijimas. Suvokiant savojo pasirinkimo teisingumą, nėra sunku pavergėjui priešintis. Tačiau, esant nepalankioms išorinėms ir moralinėms sąlygoms, sunkiau būna išlaikyti dvasinę giedrą ir viltį. Tuomet išryškėja, kad vergas ne tiek tas, kas būna pančiais surakintas ar už grotų pasodintas, bet ypač tas, kuris praranda minties ir sąžinės laisvę. Juk žmogus yra visą gyvenimą bręstanti būtybė, o tam reikalingos ne tiek fizinės, kiek intelektualinės bei moralinės sąlygos. Šias elementarias galimybes komunistai stengėsi kaliniams riboti, o ypač dvasinio ugdymo priemones – religinę literatūrą ir bendravimą su dvasininkais. Tai buvo esminis žmogaus įkalinimas.

Būnant laisvėje beveik kas antroje lietuvių troboje galėjai aptikti kokią nors religinio turinio knygą ar žurnalą, tačiau tuo laiku jaunuoliams tokie skaitiniai nerūpėjo. Juolab kad to meto mokyklose buvo varoma intensyvi antireliginė propaganda, išjuokiamas religingumas ir Bažnyčios mokymas. Tačiau ilgam patekus į sovietų nelaisvę, dvasinės lavybos poreikiai neišvengiamai išaugo, bet galimybių intelektualiai ir moraliai lavintis labai sumažėjo.

1962 metų pavasarį, po ilgų lagerinių etapų patekus į 7-tą Mordovijos lagerį, atsirado galimybės giliau susipažinti su krikščioniška literatūra, pirmiausiai – su Naujuoju Testamentu. Kartą, įdėmiai beskaitant Evangeliją pagal Joną, nustebino netikėtas teiginys su viltingu pažadu: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Tai visiškai nesiderino su daugumos politinių kalinių laisvės siekimo principais, kurie rėmėsi tik žmogiškuoju orumu, socialiniu teisingumu, patriotiniu solidarumu.

Netikėtai aptikti Kristaus žodžiai buvo tartum mūsų dvasinio pasaulio reliatyvumo teorija: reikia siekti laisvės ne tam, kad apgintume tiesą, bet atvirkščiai – pats tiesos pažinimas veda į laisvę. Tokiu principu remiasi visas evangelinis mokymas: Kristus, turėdamas absoliučią dievišką galią, nesistengė vaduoti žydų iš romėnų nelaisvės, bet juos atkakliai mokė pažinti Tiesą, kuri gali iš esmės pakeisti žmogaus dvasinę, o kartu ir socialinę būklę. Šio principo Kristus laikėsi iki pat mirties, nors galėjo per akimirką savo kankintojus nušluoti. Akivaizdu, Jis pirmumą teikė ne išorinei, bet dvasinei pergalei.

Suvokus tokią tiesą, savaime iškyla klausimas: kokios galimybės šį išsivadavimo principą pritaikyti sovietmečio sąlygoms? 20-to amžiaus viduryje pasaulyje jau buvo panašių kovos už laisvę pavyzdžių: prieš keliolika metų taikiomis priemonėmis iš britų priklausomybės išsivadavo Indija. Išsivadavimo vadas M.Gandis mokė, kad „teisingumą visų greičiausiai galima pasiekti teisingai elgiantis su priešininku“. Tiesa ir teisingas elgesys su priešais M.Gandžiui buvo religinės kategorijos. Savo autobiografijoje jis rašė: „Mano visapusiška patirtis įtikino mane, kad nėra kito Dievo, kaip Tiesa“. Jis laikė, kad „Neprievarta reiškia ne nuolankumą tirono valiai, bet priešpastatymą jai visų žmogaus dvasinių jėgų“. Toji dvasinių jėgų įtampa buvo religinė, tai yra, išplaukianti iš Dievo, todėl M.Gandis galėjo nedvejodamas pareikšti: „Be mažiausio svyravimo ir visai ramiai galiu pasakyti, kad tas, kuris teigia, kad religija neturi nieko bendro su politika, nežino kas tai yra religija.“ Ir pagaliau jis paskelbė stulbinantį apibendrinimą: „Jeigu aš galėčiau išpopuliarinti panaudojimą dvasinės jėgos, kuri yra ne kas kita, kaip meilės jėga, bet ne grubios jėgos, aš žinau, kad daugiausia, ką sugebėtų Indija – tai parodyti atvirą pasipriešinimą visam pasauliui“.

Reikia pripažinti, kad būtent tokia kova su blogiu ir toks laisvės siekimas sovietinio lagerio politiniams kaliniams buvo sunkiai suprantamas. Sovietai buvo įtikinamai laimėję karą ir savo įtaką sėkmingai plėtė visame pasaulyje, bet įkalinti buvę politiniai kovotojai ir partizanai vis tiek tebesvajojo apie išvadavimą, kurį gali atnešti būsimasis karas prieš komunizmą. Tačiau po garsiojo Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių susitarimo Helsinkyje, karinio Rytų–Vakarų konflikto galimybė labai sumažėjo, o kartu išblėso ir komunizmo sunaikinimo svajonės. 

Tuo metu Rusijoje ir sovietų okupuotose valstybėse jau vyko neginkluoti vieši ar pusiau vieši judėjimai už žmogaus teises: už žodžio, judėjimo, religijos, organizacijų laisvę. Rusijos žmogaus teisių aktyvistai pradėjo leisti „Dabarties įvykių kroniką“, rengdavo protesto demonstracijas, nelegaliai platino įvairią spaudą. Vėliau pradėjo viešai kurtis Helsinkio susitarimų įgyvendinimo grupės. Viešas žmogaus teisių gynimas tapo laisvės siekimo tikslu.

Sovietų „perestrojka“ iš dalies buvo inspiruota įvairių žmogaus teisių judėjimų, kurie Vakarams davė pagrindą visą sovietų režimą įvardinti kaip „blogio imperiją“. Net perestrojkos pagrindinis šūkis „glasnostj“ (viešumas) buvo perimtas iš disidentinio judėjimo. Būtent tas viešumas atskleidė gyvybiškus pavergtų tautų poreikius, tame tarpe ir valstybinės nepriklausomybės siekius.

Dvasinė ir socialinė kaita panašiai vyko ir Lietuvoje. Laisvės Sąjūdžio bangas ginė geriausi žmonių troškimai, pasiaukojimas ir vienybė. Į pirmąjį mitingą už laisvę 1987 m. rugpjūčio 23 d. žmonės po Mišių atėjo iš šv.Mikalojaus bažnyčios. Pirmąjį žodį tarė vienuolė. Pirmoji giesmė buvo – už sovietų valdžios kankinius. Tai svarbi krikščionybės raiška – artimas gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas siekiant amžinojo gėrio. Tad nenuostabu, kad po metų tą pačią dieną į Laisvės mitingą susirinko šimtus kartų daugiau tėvynainių. Dar po metų ir Baltijos Kelias buvo kaip brolių ir seserų bendrystė, kaip Tėve Mūsų malda prie bendro Laisvės kelio.

Būdinga, kad Lietuva, siekdama laisvės ir nepriklausomybės, šį kartą nenaudojo jokių kovinių ginklų, nors provokacijos buvo kraštutinės. Kai kurie senieji laisvės kovų dalyviai dėl to buvo nepatenkinti, tačiau nugalėjo disidentinė kantrybė. Jeigu lietuviai būtų panaudoję kovinius ginklus, Čečėnijos likimas būtų neišvengiamas, ir šiandien nebereikėtų rūpintis Lukiškių aikštės apipavidalinimu; čia puikuotųsi Muravjovo koriko ar kurio kito „derži mordos“ statula…  Lietuvių „dainuojanti revoliucija“ labai skyrėsi nuo marksistinių ir islamiškųjų sąjūdžių kruvinų kovų, kurios ir šiuo metu drasko pasaulio tautas, sukeldamos pabėgėlių bangas.

Lietuvoje Sąjūdžio dvasingumą rodė tai, kad akcijų ir mitingų metu nebuvo plėšikavimų, sumažėjo kitų kriminalinių nusikaltimų. Tačiau tai tęsėsi tol, kol tauta įgijo valstybinę nepriklausomybę ir valdžią. Tada gražioji pergalė išsigimė ir užvirė kova dėl politinės įtakos ir turto. Taikiai išsivadavusi Lietuva tapo nelaimingų žmonių ir intensyvios emigracijos šalimi, netgi pirmaujančia Europoje. Pasirodo, kad nesmurtinė išsilaisvinimo kova turi ir silpnąsias puses, nes atveria galimybes išlysti į paviršių ir įsigalėti viešajame gyvenime amoralioms jėgoms, pradedant korumpuotais politikais ir baigiant kriminaliniais nusikaltėliais. Būtent tos jėgos pakreipė ir Lietuvos tolimesnį gyvenimą.

Visa tai yra susiję su dvasinių vertybių ignoravimu ir sunaikinimu. Tą parodė dar Indijos pavyzdys: kai išsivadavimo kovos perioduose iškildavo nesutarimai ir vidinės kovos atvejai, Mahatma Gandis, kaip visada, konfrontaciją ištirpdydavo intensyvios maldos pagalba su griežtu asmeniniu pasninku. Po Mahatmos nužudymo politinis ir visuomeninis gyvenimas grįžo į ankstesnį konfrontacinį būvį, nes nebebuvo dvasinės jėgos, kuri galėtų numalšinti žemąsias žmonių aistras. Tuomet kraujo praliejimas tapo nesutarimų sprendimo priemone ir kaina.

Ir Lietuvoje įvyko tai, dėl ko įspėjo Atpirkėjas krikščionybės aušroje: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Kad neliktų abejonių, apaštalas Paulius išaiškino dar plačiau: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra godulystė“ (1 Tim 6, 9–10).

Lietuvoje mamonos garbinimo rezultatai buvo apgailėtini: visoje šalyje prasidėjo gamyklų ir kolchozų turto dalybos, grobikiškas čekių supirkinėjimas, reketas ir sukčiavimai. Korupcijos pagalba įsigalėjo teisė be teisingumo, nes įvairūs klanai stengėsi įtakoti sau palankių įstatymų leidybą. Galutinai tokį pseudoteisingumą Lietuvoje įtvirtino sovietmečio išugdyti teisininkai. Net praėjus dviems nepriklausomo gyvenimo dešimtmečiams, būtent su jais, lyg su vėjo malūnais, nesėkmingai galinėjosi pedofilų klano seksualiai išnaudotos Garliavos Mergaitės gynėjai. Garliavos įvykiai atskleidė Lietuvoje įsitvirtinusį sovietinį veidmainystės meną, kuris tautos iškovotą laisvę pavertė demokratijos parodija. Apie tai, jau besibaigiant trečiajam atkurtos Valstybės dešimtmečiui, nuolat kalba įvairių pažiūrų garbūs žmonės. Didžiausia pseudodemokratijos niekšybė yra tai, kad nusikaltimai yra apgaubiami demokratijos ir teisės propagandiniu skuduru (simboliškai panašiu į tą, kuriuo buvo pridusinta iš namų nešama D.Kedytė).

Garliavos mergaitės pagrobimas ir izoliavimas primena bombą, paslėptą didžiulio vieškelio smėlyje. Mūsų akys pavojaus nebemato, bet ateis valanda ir minutė, kai veidmainystės ir pedofilijos bomba sprogs sudraskydama teisėjų togas, policininkų mundurus, politikų smokingus ir kai kurių krikščionių aureoles.

Sovietmetį čekistams pasmerkiant žmogų negaliojo jokie įstatymai. Ir dabar – faktų bei įstatymų nepaisymas yra įrodymas, kad gyvename sovietizuotoje valstybėje. Tad nenuostabu, kad Lietuva turi didžiausią Europoje skirtumą tarp klaninių turtuolių ir skurstančiųjų eilinių piliečių, tauta pirmauja savižudybių skaičiumi, bėgimu į kitas šalis ir sergamumu širdies ligomis. Godumo stabmeldystė išugdė ydas, kurios dvasiškai griauna žmonių asmeninį, šeimos ir visos tautos gyvenimą. Hedonizmas yra sielos maras.

Siekimas politinių priemonių pagalba iš esmės pakeisti tokio gyvenimo kokybę yra panašus į namo statybą iš sutrūnijusios medienos. Žymus išeivijos charizmatikas Vincas Kolyčius apsilankęs Lietuvoje pastebėjo: „Niekas iš esmės nesikeis, jei bus išrinkta viena ar kita partija. Svarbiausia – turi pasikeisti žmogaus širdis. Jei keisis žmonių širdys, keisis ir visa Lietuva“. Tai elementari tiesa, tačiau išvystyto hedonizmo laikais ji yra numarinta.

Gerai, kad dar yra atkaklių naivuolių, kurie netiki Lietuvos mirtimi. Tiesos.lt jau penkeri metai bando būti tiesos advokatu, nors už šios rūšies advokatavimą niekas auksu ir sidabru nemoka. Pagrindinis šio kilnaus triūso atlygis – tai nuolatinis rūpestis, nuovargis, melo adeptų priešiškumas ir tik tolumoje spindintis – Amžinosios Vilties spindulėlis. Tačiau tame spindulėlyje ir yra gyvenimo prasmė, kurios atsisakė dabartinis beviltiškas pasaulis. Vargas jam…

Petras Plumpa
Nuolatinis skaitytojas

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas       2017-09-6 9:49

Deja, autorius gyvena praeities vaizdais. Lietuva sovietizuota tik metodų įžūlumo prasme, tačiau iš principo visai atitinka bendrąjį globalinės orvelizacijos procesą. Jau nebe pirmas Autorius mini hedonizmą. Nėra hedonizmo, kaip tikslo, bet žemos aistros palaikomos dvasinės dezorientacijos vardan. Kada pagaliau ateis “šviesi ateitis” ir elektroninio konclagerio kalinys negalės nė žingsnio žengti be kontrolės ir “pagalbos”, tam “hedonizmui” ir ateis galas.
Priešingai dabarčiai, kaip ir perspėjo Orwellas, “hedonizmas”, kurį dar ir kaip galima apmokestinti (juk kaliniai bus su www susiję biorobotai!), savo ruožtu atsidurs reglamentacijų ir draudimų gniaužtuose.

Nelabai turime kuo       2017-09-6 6:40

pasigirti.Beveik ištisai gyvenam sąjungose.Net nelabai žinom savo identiteto,koks jis?Amžinai kažkam lankstomės.Toli mums iki britų,kurie kaunasi kaip tik gali.

Yra tik Tapino ir Miliūtės       2017-09-6 6:38

laisvė?Jie Tiesos neieško.

Ir M.Tečer 1997 metais       2017-09-5 20:33

perspėjo Lietuvą gerai apsvarstyti prieš stojant į ES.Ar susitaikysime su ypatingai svarbios identiteto dalies netekimu?Laisvės dalies netekimu.

Tada        2017-09-5 20:13

įkalino politinius kalinius,dabar netiesos nelaisvėje įkalinta visa tauta.

Tikrai stiprus tekstas       2017-09-4 7:07

Dvasias skiriantis…
Jį perskaitęs vienas blūdas ėmėsi nusiplėšė kaukę, o dabar ir kitas plėšosi nežinodamas, kaip drastiškiau į save atkreipti dėmesį...
Bet jeigu nekreiptume, kas nutiktų?
pasižiūrim?

Julius Puras       2017-09-4 6:51

” penkeri metai, kai skaitytojams kasdien atsiveria Tiesos.lt” ir cenzūruoja skaitytojų pasisakymus tarsi grąžindama Lietuva į sovietinius laikus kuriuose buvo draudžiama sąžinės laisvė.

Jn 8, 36; Mahatma Gandis; Ir - Prel. Mykolas Krupa       2017-09-3 23:32

“Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi.” (Jn 8, 36)
“Tas, kuris teigia, kad religija neturi nieko bendro su politika,
nežino kas tai yra religija.“ (Mahatma Gandis)
„Politika yra kažkas šventa. Politika reiškia pasaulį tvarkyti pagal Dievo valią. Politika yra rūpinimasis kitais ir rūpinimasis visuma. Politika nėra pirmaeilis rūpinimasis savo paties gerove, bet bendruoju gėriu. Politika reiškia uždavinį,
kurį mums yra nurodęs pats Dievas. Nė vienas žmogus negali pačiose savo vidaus gelmėse jaustis tiek atsakingas už pasaulio formavimą, kaip katalikas,
kuris yra pašauktas dirbti pasaulio išganymui, o kartu ir savo paties išganymui.” (Prel. Mykolas Krupavičius)
Antraip, t. y. be Dievo, be nuolatinės maldos, nebūsime laisvi ir politiškai.
Tai nuostabu: be dalyvavimo Gyvenimo slėpiny politinė laisvė negalima!

$+$       2017-09-3 22:04

Nežinau kaip su tais naivuoliais, bet Lietuva nemirs, nes Lietuva kaip valstybė neatgimė. Viso labo kas yra, tai 65 tūkstančių km2 teritorija su pavadinimu. Už to pavadinimo - valstybės butaforija.

Taip, mes turime civilizuotai ir išsivysčiusiai valstybei reikiamas struktūras, institucijas, bet jos neveikia kaip suderinta sistema. Procesai vyksta, bet…

Minimi Garliavos įvykiai daug kam atvėrė akis, nors toks daug ką pasakantis atvejis jau buvo - R. Pakso nuvertimas. Tikrovėje tai buvo sąmokslas. Daug kas to pripažinti nenorėjo. Pagauti emocijų, kad V. Adamkus pralaimėjo rinkimus, o R. Paksas nepatiko, šaukė valio.

Jau 1992-93 metų rinkimai parodė, kad jokio atgimimo nebuvo. Kaip neseniai rašė V. Vasiliauskas, uniformuota kariuomenė iš Lietuvos pasitraukė, o ne uniformuota, deja, liko. Tuos rinkimus laimėjo ne komunistai su A. Brazausku priešaky, o jie - neuniformuotieji.

Lietus       2017-09-3 21:26

Puikus rasinys.Pagarba autoriui.

Plumpai       2017-09-3 19:46

Kas dabar saugo KGB paslaptis?

Hau       2017-09-3 19:44

Nepagaunu Jūsų pretenzijų minties. Bet,tiek to. Labanakt.

to Komentatoriui 1451        2017-09-3 17:47

Ach, koks jūs pūkuotas ir nekaltas…
Jūsų žiniai, savo “hau” komentare savo žinojimu apie tai, kad blokavo ne tik socdemai, bet ir konservatoriai, kažkodėl visai nepasinaudojote.
Matyt, iš pagarbos Petrui Plumpai?

Visi,       2017-09-3 16:46

kas prėjo sovietinių lagerių pragarą ir neprarado tiesos ir teisingumo pajautimo ir troškimo, žino kas yra tikra. Ir žmonės jie tikri. Gerb. Plumpa - vienas iš jų.

Komentatoriui 1451       2017-09-3 15:30

Kokius’donosus’turite galvoje? Atsakau į Jūsų klausimą. Naivuolis ‘hau’tyo mety augino vaikus ir jokiose struktūrose nedirbo. Labai gerbiu straipsnio autorių P. Plumpą ir pritariu jo straipsnyje išdėstytoms mintims. Pamenu,kad tuo metu kažkas vis pastumdavo iš svarbesnių pozicijų disidentus ir politinius kalinius. Kas?O liustraciją,Jūsų žiniai,blokavo ne tik socialdemokratai,bet ir konzervatoriai

to hau       2017-09-3 14:51

tai grįžai prie donosų rašymų?
ir nieko nenori, tik tiesos?
tai pradėk nuo savęs: kas klausia?
labai norėčiau žinoti, kuo tais laikais užsiėmė naivuolis, kuris ir iki šiol nežino, kad sprendimas imtis liustracijos priklauso ne nuo VSD vadovo, beje, kurio?, o nuo parlamento ir jo pirmininko? nuo partijų? nuo prezidentų?
kokiems naivuoliams nori įteigti, kad LSDP dominuojantis parlamentas - prisimenate, kodėl Sąjūdis pralaimėjo rinkimus - sutiks imtis liustracijos?
Pasidomėjau. vsd puslapyje suradau visą vadovų sąrašiuką su datomis:

Mečys Laurinkus - 1990 m. kovo mėn. –  1991 kovo mėn.

Viktoras Zedelis - 1991 kovo mėn. – rugsėjo mėn

Zigmas Vaišvila - 1991 m. rugsėjo mėn. – 1992 m. gegužės mėn.

Balys Gajauskas - 1992 m. gegužės mėn. – 1992 rugpjūčio mėn.

Kostas Mickevičius - 1992 m. rugpjūčio mėn.

Petras Plumpa - 1992 m. rugpjūčio mėn. – 1993 m. sausio mėn.

Jurgis Jurgelis - 1993 m. sausio mėn. – 1998 m. birželio mėn.

Mečys Laurinkus - 1998 m. birželio mėn. – 2004 m. balandžio mėn.

Arvydas Pocius - 2004 m. balandžio mėn. –  2007 m. birželio mėn.

Povilas Malakauskas - 2007 m. birželio mėn. – 2009 gruodžio mėn.

Romualdas Vaišnoras - 2009 m. gruodžio mėn. – 2010 balandžio mėn.

Gediminas Grina - 2010 m. balandžio mėn. – 2015 m. balandžio mėn

Labai iškalbinga.

Kaip ir 15 metų jaunystės sovietmečio lagery už įsitikinimus

bútis tarp išdavystės ir kvailystės       2017-09-3 14:40

Iš politinių aktualijų, kurios formuoja dabartinį mūsų politikos ir geopolitikos akiratį, yra labai toks paprastas, bet šizofreniškas dalykas.
Mes ėjome, tarkim, su Vokietija, buvome tarsi Vokietijos interesų pritarėjai. Dabar staigiai išaiškėja Višegrado, Lenkijos ir Vokietijos tam tikra, sakyčiau, ne konfliktinė, bet probleminių santykių zona. Tai dabar kaip mums elgtis?
Jungtinės Valstijos kuria buferinės zonos projektą atskirti Europą nuo Rusijos. Lenkijai yra skirtas pagrindinis vaidmuo. O ką reiškia buferinė zona? Tai ji automatiškai konfliktiška tiek Vokietijai, tiek Rusijai.
Bėda tame, kad valstybei tokiu metu vadovauja kretinai kuriuos išrinko idiotai… ...

Valstybingumo dekonstravimas       2017-09-3 14:37

Prisiminkime kad ir tokį reiškinį kaip „Solidarumas“ Lenkijoje.
Dabar jokių abejonių jau nėra, kad agento Lecho Valensos slapyvardis Bolekas. Viskas oficialiai, yra pasižadėjimas.
Ir lenkai patys savęs televizijos laidose klausia, kaip taip gali būti. Išeitų, kad lenkų saugumas pats prieš save organizavo sukilimą. Jiems galai nesueina. Nes planas buvo labai suktai sumanytas. Tik broliai Kaczynskiai ėměsi kuopti tą velnio smalą. Ir jiems sekasi!
Lietuvos visuomenė laukė valstybinio šitos dienos minėjimo.
Vietoj to jis buvo nugrūstas į visišką įvykių pašalį.
Kita vertus, teisingai sakoma:
-na, kaip dabar minėti šitą įvykį, jeigu TA kuri turėtų sakyti kalbą, tuo metu kaip tik buvo priešingoje barikadų pusėje.
Reikia vieną labai aiškų dalyką suvokti:
-ar mes turime savą valstybingumo istoriją, kurią pradėjome rašyti po 1918 m. valstybės įkūrimo, ar mes ją sąmonėje turėjome?
Kokiu pagrindu ji buvo kuriama?
Ji buvo kuriama lietuvybės, tautiškumo, nacionalinės jausenos pagrindu. Kitokio nėra. Kitaip nekuriamos valstybės.
Matome, kad tame naujajame projekte šitie dalykai nebereikalingi, nes mes norime keisti ir abėcėlę, įsivesti dvikalbystę, o liberastiniame Vilniuje kuo greičiau tai būtų, tuo geriau.
Visi nacionalinės jausenos dalykai, kurie yra susiję su pasipriešinimu sovietinei okupacijai pokario metais, nereikalingi, nes tai yra nacionalizmas. Anksčiau buvo vadinama buržuaziniu nacionalizmu, dabar tiesiog nacionalizmu, kuris dar pakeičiamas į homofobiją, įvairiausius homofobijos aspektus ir nurašomas.
Kitaip tariant, tautinio bendruomeniškumo, vienijimosi jausenos yra nereikalingos.
Ir kultūros politika kreipiama taip, kad ji tų jausenų neugdytų.
Tai tada mums nebereikalinga tai, kas labiausiai tas jausenas ugdo!?
Labiausiai jas ugdo vizualiniai, simbolinio turinio kupini dalykai, urbanistinės erdvės, įvairios atminties vietos, apie ką kalba ir daugelis istorijos tyrinėtojų.
Pasižiūrėkime, kas dabar paima visą mūsų istorijos masyvą, kurio mes savo noru atsisakome?
Tą istorijos masyvą pasiima baltarusiai.
Jie dabar yra įžengę į labai aktyvų savo nacijos formavimo tarpsnį ir puikiai suvokia, kad jie dabar turi vienaip ar kitaip dėti pastangas, kad taptų pagrindine LDK tauta, LDK viso paveldo paveldėtoja, ir taip užsitikrinti deramą vietą Europos bendrijoje, kuri bus ateityje.
Yra tokia Indiros Gandi citata:
„Istorija pati geriausia mokytoja, gaila, kad mes patys blogiausi mokiniai.“ Istorija niekada nesibaigia ir turbūt sutiksite, kad bendra Europos istorija niekada nebus parašyta. Nes kažkokios “bendros” Europos niekada nebuvo ir dabar nėra, o svaičioti jog “gali būti”, reiškia tik viena- atvirą apgaulę.
Bet neomarksistiniai liberastijos globalistai parašys.
Ir ją diegs. Ir ta karta, kuri šitais vadovėliais bus išleista į gyvenimą, jau netgi mokės mums ir paaiškinti.
Ir dar mums paaiškins, kad mes esame maurai ir nieko nesuprantame.
Labai yra paprasta. Ką jaunai kartai įdiegei į sąmonę, tą ji ir nešiosis.
Ji susiformuoja socialinius instinktus, paskui su jais vaikšto. Ir kas įdomiausia, tie socialiniai instinktai yra labai sunkiai po to ištrinami, taip pat kaip ir biologiniai instinktai.
O istorija yra amžinas kovos laukas.
Kaip yra pasakęs Džordžas Orvelas?
-Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį.
Kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį!
O mūsų istorijos konceptas gimė XIX šimtmetyje, su aušrininkais, su varpininkais, su Daukantu, su Basanavičiumi, kai jau buvo sukurti Europos istorijos griaučiai.
Ir sukūrė tos tautos, kurios tuo metu dominavo:
vokiečiai, prancūzai, anglai. Ir mums nebuvo palikta jokios kitos vietos.
Jeigu paimtume Jūratės Statkutės-de Rosales teikiamą modelį, mes tikrai pasididžiuotume, kad turime praeitį, ne ką blogesnę už visų vokiečių, germanų. Kodėl dabartiniuose Lietuvos moksleivių istorijos vadovėliuose Vytautas Didysis, pavyzdžiui, paminėtas vieną kartą, Leonidas Brežnevas - du ar tris kartus? Kas čia dabar yra?
Įsigali tokia „meinstryminė“ ideologija ir tam tikri žmonės formuoja, ko valdžia norėtų, kaip valdžia norėtų, kaip reikia būti pažangiam ir koks tas pažangus žmogus turėtų būti.

antilietuviškam režimui Tiesos nereikia       2017-09-3 14:13

1987 metų rugpjūčio 23-iąją Lietuvos laisvės lyga organizavo mitingą.
Po 30 metų to mitingo sukakties proga žmonės susirinko jo paminėti, o dominavo Vytautas Landsbergis, kuris anais laikais net nebuvo to mitingo dalyvis.
Kas vyksta, kad tie žmonės, kurie nedalyvavo mitinge, staiga tampa didvyriais, o tiems didvyriams, kurie tuo metu rizikavo, net nesuteikiamas žodis?
Vyksta labai daug kas ir kai kurie dalykai yra labai akivaizdūs, tik mes, o juo labiau mūsų žiniasklaida, nedrįsta tuos akivaizdžius dalykus pasakyti. Pirmieji ypatingos narsos išsilaisvinimo žingsniai ir žmonės, kurie juos atliko, yra nereikalingi tai istorijai, kuri susiklostė jau po mūsų išsilaisvinimo.
Ne tik tie žmonės yra nereikalingi. Nereikalingos vertybės ir valstybingumo, tautiškumo, nacionalizmo, nacionalumo pajauta, kurios pagrindu vyko šitas mitingas, ir pagrindinis to mitingo šūkis, išsilaisvinimo šūkis.
Kodėl tie žmonės tarsi nereikalingi?
Viena, jie primena tas vertybes, nors ne visi jau jas išpažįsta, nes daugelis per tą istorijos tarpsnį ir suliberalėjo, ir pasinėrė į privatizaciją ir visokių kitų dalykų sūkurį.
Institucijoms, kurios valdo, kai tie žmonės atsistoja šalia, sakykime, mūsų valdžios vyrų, darosi labai nepatogu, nes žiūrovui natūraliai kyla klausimas: o kur tie vadovai buvo tuo metu ir ką jie tuo metu veikė?
Niekas nepaneigs, kad Lietuvos laisvės lyga pradėjo išlaisvinimą ir šitas mitingas buvo pirmoji kregždutė. Gebistnei sistemai Sąjūdis nebuvo toks baisus, kokia baisi buvo Lietuvos laisvės lyga.
Nereikia supaprastinti to meto procesų ir manyti, kad mes buvome jo iniciatoriai ir tų reikalų sprendėjai.
Žaidimas buvo gerokai didesnis, gerokai sudėtingesnis.

Misteris       2017-09-3 11:40

Na štai.
Pagaliau pasirodė straipsnis ,kurio negaliu sukritikuoti.
Gal tik viename epizode dėl Gorbačiovo “pieriestrojkos”.
Aš laikausi versijos,kad “pieriestrajka” buvo kruopščiai suplauta,o Gorbis parinktas kaip instrumentas.Komunistinis aparatas kaip mimikrijos pakeitė spalvą tam,kad galėtų padaryt prichvatą stambiu mastu ir niekas už tai nebūtų nuteistas.
Patikėkit ,prie taip gerai išvystyto KGB aparato,be jų sprendimo Atgimimas nebūtų pajudėjęs.
Matydami lietuvių patriotizmą ,jie organizuotai atlaisvino varžtus tam,kad iš šono žiūrint atrodytų ,kad visa tai vyksta natūraliai.
“Mauras” atliko savo darbą ir hienos vėl perėmė valdymą.
Ir viskas liko po senovei…

VaidasVDS       2017-09-3 11:26

Labai geras ir teisingas autoriaus straipsnis.
Labai gerai parinktos labai teisingos ir žmogiškai neiškraipytos citatos iš Naujojo Testamento.
Tačiau turiu vieną nedidelę pastabą dėl šios autoriaus pareikštos minties:
“Be mažiausio svyravimo ir visai ramiai galiu pasakyti, kad tas, kuris teigia, kad religija neturi nieko bendro su politika, nežino kas tai yra religija.”
—-
Ji nėra neteisinga, nes iš tiesų religija ne tik gali, bet ir turėtų įtakoti politiką ar politikus. Bet neturėtų įtakoti taip, kad pati taptų žmogiškąja politika. Taip buvo poKonstantininiais laikais ir galų gale per eilę paklydimų atvedė prie sekuliaristinio perversmo pasaulyje, kuris vyksta ir šiais laikais.
Politika siekia (bent jau turėtų siekti) sukurti gerą ir teisingą materialų žmonių (visuomenių) gyvenimą. Tuo tarpu bet kurios religijos tikslu turėtų tapti rūpestis, kad žmonės (visuomenės) rūpintųsi savo dvasingumu. Dievas yra vienas visiems, o kelių į geresnį materialų gyvenimą yra daug. Todėl nėra blogai, kuomet yra skirtingų nuomonių apie gyvenimo pagerinimą (tuo ir turėtų rūpintis politikai). Būtent tai atveda prie šios autoriaus paminėtos tiesos - „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. Tačiau daug blogio kyla iš to, kuomet žmonės pradeda nesutarti dėl požiūrio į Dievą. Galiu priminti ir kitą Jėzaus pasakytą tiesą - “kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui”. Politika apima tiek religingų, tiek ir nereligingų žmonių interesus. Būtent todėl koks nors religinis politikos valdymas tampa prievarta nereligingų žmonių atžvilgiu ir tai prieštarauja Jėzaus mokymams. Jėzus iš tiesų norėjo, kad žmonės kelią į Dievą surastų savo laisva valia, o ne prievartos keliu. Be abejo geriausiai žmones atstovauti gali politikas, kuris yra ir moralus, ir religingas, ir nedogmatiškas. Gerai atstovauti gali ir politikas, kuris yra moralus, bet jis visada susidurs su tam tikru vidiniu konfliktu, kur yra tos moralumo ribos. Bet dažniausiai politiku šiais laikais tampa konformistai ir pataikūnai, dirbantys kokioms nors grupėms ir aptarnaujantys savo draugų ar grupuočių interesus, kuriems Dievas yra nereikalingas iš viso arba tinka tik toks, kuris atitiktų jų interesus ir svajones…

optimizmo neturiu       2017-09-3 11:05

Nematau šviesos tunelio gale. Šiandieninėje Lietuvoje sunku pakeisti žmonių širdis. Tie, kurie galėtų tai padaryti, yra nustumti į paribį, negali turėti įtakos jaunų žmonių auklėjime.Tie, kurie reiškiasi viešojoje erdvėje, yra gerai apmokami sukčiai,  manipuliatoriai žmonių jausmais, dažniausia melagiai ir chamai. Pasitelkiama smurtas, patyčios, prasivardžiavimai prieš kitaip manančius ir autoritetus. Net jau išėję į Anapilį didžiai gerbiami žmonės yra išjuokiami ir išsityčiojama iš jų kūrybos. Šiais laikais užaugti padoriu lietuviu, manau, yra labai sunku. Reikia turėti labai tvirto stuburo tėvus, kurie sugebėtų būti autoritetais savo vaikams. Mokykla savo vaidmens neatlieka.

Tomas       2017-09-3 10:46

Laisvę Deimantei.

hau       2017-09-3 10:34

Gražus gerb. P. Plumpos TIESOS idealas. Krikščioniškas. Pagarba jam už nugyventą garbingą gyvenimą, už tiesos žodį dėl Garliavos mergaitės. Labai norėtųsi išgirsti tiesą dėl liustracijos numarinimo. Juk autorius kažkiek vadovavo VSD.

vasara       2017-09-3 0:23

DV - VD, dievai - vadai, nuo eilinio žmogaus niekas nepriklauso. Kokią VD- DV kryptį pasirena tokiai krypčiai eiliniai turi paklusti ir paklūsta. DV - VD pasirinko kapitalizmo kryptį. Eilinis žmogus gali tik prisitaikyti kad išliktų ir meluoti, meluoti, meluoti.

to "tiesa, tiesos..."       2017-09-2 23:33

taip tamsta ir nesupratai, kas pasakyta, bet net ir nesupratęs vis tiek pamatavai kitą žmogų savo (ne)supratimu ir nuteisei.
Ir dar jautiesi pranašesnis?
Nes tiesos pasidarė daugiau?

tiesa, tiesos...       2017-09-2 23:22

gražios mintys gerb. P.Plumpos mintys.
——
bet realybėje P.Plumpa buvo labai didelis liustracijos priešininkas: tą motyvavo krikščioniška morale (nereikia teisti nusikaltėlių?)
——-
belieka ir toliau graudžiai sriūbauti: tiesos, tiesos - kgbistai valdininkai, politikai, teisėjai ir prokurorai tuom pasirūpins…

Dzeikas       2017-09-2 22:41

Stalino rezimo esme buvo fiziskai naikinti teisuolius t.y. tiesos ieskancius.
Taciau nemazesne tragedija yra kai ju gretos papildymo uzkardymas.Net nezinau kaip tai techniskai igyvendinama, taciau visa tai matote patys kai Cilinsko, Pociuno, Venckienes, Kedzio vieton nestoja nauji zmones.
Jie, ieskantys tiesos nebenaikinami.Kam? Patys ismirs.


Rekomenduojame

Nigelas Farage’as Europos Komisijos pirmininkui J.-C. Junckeriui: „Jūs nieko nepasimokėte!“

J.-Cl. Junckeris: „Pernai teturėjom dvi galimybes: drauge parengti konstruktyvią Europos darbotvarkę arba išsiskirstyti. Aš pasirinkau vienybę“

Vengrijos vyskupas: popiežius yra neteisus dėl pabėgėlių, tai invazija

Scott Yenor. Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (I dalis)

Vytautas Sinica. Traukis, Radžvilai!

Algimantas Rusteika. Iš struktūrinių frontų

Skandalas. Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ užkulisiai: pelnas didesnis net už naftos įmonių

Jonas Grigas. Akademinė „skelbk arba žūk“ kultūra vertina tik mokslo publikacijas

Kęstutis Navakas. Ąžuolyną pavers disneilendu?

„NE Stambulo konvencijai!“: paraginkime laišku Europos Parlamento narius ryžtingai atmesti Stambulo konvenciją

Naujienos iš propagandos frontų: manevrai „Rinkimai“ prasideda. Pirmieji Algimanto Rusteikos komentarai iš užfrontės

Kodėl tauta negali atleisti Vytautui Landsbergiui „už kolūkius“?

Vytautas Sinica. Apie politikų dviveidystę, arba „Kieno gyvybė brangesnė“?

Romas Lazutka apie tuščias kalbas be faktų: „Jei sovietmetis yra lygiava, Lietuvą tektų pripažinti labiausiai sovietine“

Algimantas Zolubas. LR Seimo kėslas Lietuvoje statyti babelio bokštą

Audrius Bačiulis. Kaip gaminamos Fake News: „Deutsche Welle“ ir „Redaktionsnetzwerk Deutschland“ atvejis

Geroji Naujiena: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu …“, arba Kaip nepralaimėti brolio

Norvegiškasis vaiko teisių apsaugos modelis Lietuvoje jau pareikalavo pirmos aukos – kas dabar prisiims atsakomybę?

Pigių dujų mitas

Algimantas Rusteika. Kalno „darkytojų“ melas ekspertų akimis

Politinis teismų procesas tęsiasi: Kauno apygardos teismas toliau tirs Garliavos šturmo liudytojų bylos įrodymus

Kūdikių kūno dalių pardavimą užfiksavęs aktyvistas laimėjo kovą teisme

Lietuvos vyskupai kviečia melstis už taiką: „Su pasitikėjimu ir viltimi kreipkimės į mūsų Motiną, Lietuvos Globėją ir Taikos Karalienę“

Marius Markuckas. Radžviliada, arba Kas liko iš politikos mokslų Lietuvoje?

Ąžuolyno rododendrizacija (2). Danguolė Liagienė: Dendrologinė klaida būtų fatališka

Ąžuolyno „kraštovaizdiniai kirtimai“: Kauno savivaldybė keičia taktiką?

JK premjerė Theresa May raginama atskleisti nuslėptą tiesą apie imigracijos poveikį atlyginimams

Vengrija: „ES „žagina“ savo pačios įstatymus ir vertybes“

Tomas Baranauskas. Gedimino kalno papėdėje įvykdytas baisus nusikaltimas

Vytautas Vyšniauskas. Vilniaus universiteto naujovės iš filosofijos studijų perspektyvos

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.