Geroji Naujiena

Petras Plumpa. Iš Didžiojo ketvirtadienio liturgijos

Tiesos.lt redakcija   2016 m. kovo 24 d. 23:55

10     

    

Petras Plumpa. Iš Didžiojo ketvirtadienio liturgijos

Krikščionių bendrijoje liturgija yra Švč. Trejybės veikimo atspindys ir kartu žmonijos laiminimas, kuris suteikia dvasinę gyvybę. Nuo pat žmonių sukūrimo pradžios Dievas juos laimino. „Pradžios“ knygoje sakoma: Dievas juos palaimino tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1,28). Dievo laiminimas nėra vienkartinis, todėl Jis palaimino ir laiką, padarydamas jį šventą – švenčiančių žmonių gerovei: Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą (Pr 2,3).

Dievas žmones sukūrė kaip savo vaikus, todėl net su nupuolusiais žmonėmis Jis nori būti, o kartu juos laiminti – sugrąžinti į tobulos meilės būseną. Bažnyčios liturgija yra Dievo buvimo, o kartu ir Jo laiminimo sudabartinimas. Nors Dievas, kaip Sutvėrėjas, visada yra visur, tačiau savąjį gailestingumą nupuolusiems žmonėms Jis išreiškia per savo Sūnų Jėzų, kuris liturgijoje mums kalba Savo žodžiais ir teikia palaimą Šventąja Dvasia. Kristus, kaip Dievo Žodis, per Šventąjį Raštą ypatingai atsiskleidžia Didįjį ketvirtadienį.

Velykos, lietuviškai – DIDŽIOSIOS DIENOS – yra pagrindinė liturginių metų šventė, apie kurią, lyg apie saulę, sukasi kitos krikščioniškos šventės. Didžiojo ketvirtadienio vakarą pradedame švęsti didžiausią Dievo meilės atspindį žmogui – Velykų Tridienio liturgiją, kurioje atsiskleidžia apgailėtina nupuolusių žmonių menkystė ir nesuvokiama Dieviškos meilės didybė.

Po trejus metus užtrukusio vaikščiojimo su mokiniais, po daugelio kalbų, pamokymų ir stebuklų pagaliau Jėzus savo mokinius surinko į Paskutinės vakarienės pobūvį, sakydamas: Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas (Lk 22, 15). Kodėl būtent ši vakarienė buvo tokia svarbi Mokytojui, kuris daugelį kartų su savo mokiniais valgė ir gėrė už bendro stalo? 

Prieš palikdamas savo žemiškąjį būvį, prieš savo baisią kančią ir mirtį Dieviškasis Mokytojas subūrė mokinius norėdamas jiems duoti pačius svarbiausius pamokymus, akivaizdžiai paliudyti savąją meilę ir jiems palikti savo brangiausias dovanas. Todėl, kaip liudija evangelistas Jonas, Paskutinės vakarienės metu, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs (Jn 13, 4–5).

Tai buvo negirdėtas dalykas: joks šeimininkas savo tarnams niekada neplovė kojų, o čia plauna pats Viešpats! Todėl Simonas Petras apstulbęs sušuko: Tu nemazgosi man kojų per amžius! (Jn 13, 8).

Tačiau tolesni Kristaus žodžiai atskleidė visai naują, dar visai nesuprantamą tiesą: Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi (Jn 13, 8). O po to pridėjo netikėtą pamokymą: Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau (Jn 13, 15).

Savo veiksmais Kristus parodė, kad išoriškai nuplaudamas nuodėmingą žmogų, Dievas jį nuplauna ir dvasiškai – kad įgytų dalį amžinajam, tai yra meilės gyvenimui. Tuo pačiu Jis pamokė ir paskatino kitus panašiai elgtis. Tačiau Kristaus veiksmų išorinis, formalus pamėgdžiojimas neturi dvasiškai skaidrinančios ir gyvenimą tobulinančios jėgos. Todėl Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti (Mt 26, 26–28).

Kokią reikšmę tokie paslaptingi veiksmai turi žmogaus tobulėjimui? Pasirodo – labai didelę. Dar antraisiais Dievo Karalystės skelbimo metais, prieš Velykas, Jėzus paskelbė Galilėjos gyventojams: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 53–54).

Daugeliui klausytojų tokie teiginiai pasirodė absurdiški, todėl Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo (Jn 6, 66). Tačiau tie žodžiai buvo gyvybiškai svarbūs, nes: Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame (Jn 6, 56). Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5).

Tik pavertęs savo Kūną ir Kraują tikinčiųjų maistu, Jėzus galėjo paskelbti savo Didijį Įsakymą: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! (Jn 13, 34).

Šį Įsakymą labai vertino ir praktiškai įgyvendino pirmieji krikščionys, nes gerai suprato, kad šventoji Eucharistija yra širdžių sudievinimo maistas. Todėl ne atsitiktinai enciklika „Ecclesia de Eucharistija“ skelbia, kad Bažnyčia gimė iš Velykų slėpinio. Kaip tiktai todėl Eucharistija, tobuliausias Velykų slėpinio sakramentas, yra bažnytinio gyvenimo centras.

Pasidalino Petras Plumpa

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

too       2016-03-29 14:34

to “VaidasVDS     2016-03-29 7:38”  tai gal galėtumėte paaiškinti kas konkrečiai, kur konkrečiai ir kokiu būdu apreiškė tą pareiškimą  Urantijos knygoje?  Nes man susidaro įspūdis kad Jūsų minimos Urantijos knygos tikslas pakoreguoti Biblijoje esančius prieštaravimus ir nesusipratimus…
Ką apie tai rašo ta knyga Urantija?

VaidasVDS       2016-03-29 7:38

to 2016-03-26 21:50
Kiek dvasinių asmenybių parašė Urantijos Knygą?
Tiesą pasakius, nežinau. Žinau, kad daug. Tikrai ne tik trys. Iš dalies, jas galima suskaičiuoti, nes kiekvienas Dokumentas turi savo autorių, kai kuriuos Dokumentus parašė ta pati asmenybė, bet kai kurie Dokumentai yra kolektyvinis asmenybių darbas. Net nežinau, ar kas bandė jas suskaičiuoti, o jei dar pridėti tai, kad Apreiškimo autoriai į Knygą įtraukė ir kai kurių pažangių įvairių laikų ir epochų žmonių mintis, tai tų autorių (bendraautorių) suskaičiuoti tikriausiai niekada nepavyks.
Bet kokiu atveju, tokio Apreiškimo žmonija iš tiesų niekada neturėjo…

too       2016-03-26 21:50

to “VaidasVDS     2016-03-25 10:53” rašote “Blogai tik tai, kad tie įvykiai yra iš dalies iškraipyti ir jiems suteikta ne visai tinkama prasmė, o ir vertinimai nėra vieningi ar vienyjantys. Apreiškimas, Urantijos Knyga tą taiso,...”
Vadinasi net trys asmenys ( būtent tris asmenis minėjote autoriais ” Urantijos” pripažįsta taisydami, kad Biblija nesusipratimų šaltinis, ką yra išdėstęs Brianas Bakeris knygoje ” Biblija nesusipratimų šaltinis”?

VaidasVDS       2016-03-25 10:53

Gal ir nėra blogai, kuomet yra skirtingas vertinimas (Jėzus to ir siekė) seniai buvusių įvykių. Blogai tik tai, kad tie įvykiai yra iš dalies iškraipyti ir jiems suteikta ne visai tinkama prasmė, o ir vertinimai nėra vieningi ar vienyjantys.
Apreiškimas, Urantijos Knyga tą taiso, bet akli ir kurti nemato ir negirdi:
—-
Kada jie pabaigė gerti šitą naują atminimo taurę, tada Mokytojas paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, ėmė ją laužyti į gabalus ir, liepęs jiems šiuos gabalus perduoti kitiems, tarė: “Imkite šitą atminimo duoną ir valgykite ją. Aš jums sakiau, jog aš esu gyvenimo duona. Ir šitoji gyvenimo duona yra Tėvo ir šio Sūnaus suvienytas gyvenimas vienoje dovanoje. Tėvo žodis, kaip yra apreikštas šiame Sūnuje, iš tiesų yra gyvenimo duona.” Kada jie suvalgė šitą atminimo duoną, tiesos, įsikūnijusios mirtingojo materialaus kūno pavidalu, gyvojo žodžio simbolį, tada jie visi atsisėdo.   
    Įvesdamas šitą atminimo vakarienę, Mokytojas, koks visada buvo jo įprotis, pasinaudojo parabolėmis ir simboliais. Jis pasinaudojo simboliais, kadangi norėjo pamokyti kai kurių dvasinių tiesų tokiu būdu, kad jo pasekėjams būtų sunku jo žodžiams suteikti tikslius aiškinimus ir konkrečias prasmes. Šitaip jis stengėsi užkirsti kelią tam, kad viena po kitos einančios kartos jo mokymo nepaverstų į sustabarėjusį ir jo dvasinių prasmių nesupančiotų tradicijos ir dogmos negyvomis grandinėmis. Sukurdamas vienintelį ritualą arba sakramentą, susietą su jo viso gyvenimo misija, Jėzus iš visų jėgų stengėsi pasiūlyti savo prasmes, o ne susaistyti save su tiksliais apibrėžimais. Jis nenorėjo sugriauti individo sampratos apie dieviškąją komuniją nustatydamas tikslią formą; jis taip pat nenorėjo apriboti tikinčiojo dvasinės vaizduotės formaliai ją suvaržydamas. Vietoje šito jis stengėsi iš naujo gimusią žmogaus sielą išlaisvinti, kad ji skrietų ant naujos ir gyvos dvasinės laisvės džiaugsmo sparnų.
    Nežiūrint Mokytojo pastangų šitokiu būdu sukurti atminimo šitą naująjį sakramentą, tie, kurie buvo jo pasekėjai per vėlesniuosius amžius, pasirūpino, kad jo aiškiai išreikštam norui būtų sėkmingai pasipriešinta tuo, jog tos paskutiniosios nakties, kada jis buvo materialaus kūno pavidalu, jo paprastas dvasinis simboliškumas buvo įspraustas į tikslius aiškinimus ir buvo veikiamas nustatytos formulės, turinčios beveik matematinį tikslumą. Iš visų Jėzaus mokymų nė vienas netapo toks, kurį tradicija būtų labiau sustandartinusi.
    Šitos atminimo vakarienės, kada ją valgo tie, kurie yra tikintys į šį Sūnų ir pažįstantys Dievą, simboliškumo nėra reikalo sieti su kokiu nors iš žmogaus kvailokų klaidingų aiškinimų apie dieviškojo buvimo prasmę, nes visomis tokiomis progomis Mokytojas iš tikrųjų dalyvauja. ...     
    Po to, kada keletą akimirkų jie buvo susimąstę, Jėzus toliau kalbėjo: “Kada jūs darysite šiuos dalykus, tada prisiminkite tą gyvenimą, kurį aš gyvenau žemėje tarp jūsų, ir džiaukitės, jog aš turiu ir toliau gyventi žemėje su jumis ir tarnauti per jus. Kaip individai,  tarpusavyje nesiginčykite dėl to, kas iš tiesų bus didžiausias. Visi būkite kaip sielos broliai. O kada karalystė išaugs tiek, kad ją sudarys didelės tikinčiųjų grupės, tada lygiai taip jūs neturėtumėte varžytis dėl didingumo ir tarp tokių grupių nesiekti privilegijų.”
    Ir šitas didingas įvykis vyko vieno draugo viršutiniame kambaryje. Nei ši vakarienė, nei šis pastatas nebuvo niekuo susiję su kokia nors šventa forma ar kokiu nors ritualiniu pašventinimu. Atminimo vakarienė buvo sukurta be kokio nors bažnytinio leidimo.
    Kada Jėzus šitokiu būdu sukūrė atminimo vakarienę, tada apaštalams tarė: “Ir kiekvieną kartą, kada jūs šitą darysite, darykite tai manajam atminimui. Ir kada jūs iš tiesų mane prisiminsite, tada iš pradžių prisiminkite mano gyvenimą materialaus kūno pavidalu, prisiminkite, jog aš kažkada buvau drauge su jumis, o tada, įtikėjimo dėka, suvokite, kad jūs iš tikrųjų visi kada nors vakarieniausite su manimi Tėvo amžinojoje karalystėje. Tai yra naujoji Perėjimo šventė, kurią aš palieku jums, net ir atminimą apie manąjį savęs padovanojimo gyvenimą, amžinosios tiesos žodį; ir apie manąją meilę jums, manosios Tiesos Dvasios išliejimą visiems materialiems kūnams.”

Apuokiukas > ooo       2016-03-24 18:35

Tikrai taip. Ir ne tik. Jėzus Kristus netgi į savo mokinius ėmė Judą tam, kad jį išduotų. Ir Judas savotiškai nusipelno tam tikros pagarbos už tą šlykštų vaidmenį, kurį jam teko atlikti. Taigi žvelgiant žmogiška logika, Jėzaus Kristaus kančia ir prisikėlimas buvo tam tikra prasme vaidinimas, kurį, panašu, buvo būtina atlikti ir kurio prasmė lieka neaiški…

Maitinkitės upanišadomis. Kas draudžia?       2016-03-24 18:05

Tik kodėl savo valgius primygtinai peršate krikščionims (net per Didįjį Ketvirtadienį), kai žinote, jog jie jų nevalgė ir nevalgys?
Tai dar vienas rytų religijų ar jų adeptų “taikumo” liudijimas.

ooo       2016-03-24 16:50

“Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas (Lk 22, 15).” - rodo surežisavimą, nes iš anksto žino kas bus ateityje ?

Upanišada2        2016-03-24 16:19

” Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau (Jn 13, 15).”
” Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau (Jn 13, 15).”  atitinka Upanišadose, Taitiryje Upanišada 1.9.1.,  5a. prieš Kristų esmę  mokintis ir mokinti, ir mokinti kitus mokinti.

Apuokiukas       2016-03-24 15:47

,,...Nuo pat žmonių sukūrimo pradžios Dievas juos laimino. „Pradžios“ knygoje sakoma: Dievas juos palaimino…” O paskui ėmė gailėtis sukūręs žmogų.

Upanišada        2016-03-24 13:26

Manau kad Kristus mokino žydus plautis kojas ir išmokusius nusiplauti kojas mokinti kitus plautis kojas tai yra perdavė mokymo mechanizmą užrašytą Upanišadose, Taitiryje Upanišada 1.9.1.,  5a. prieš Kristų.
Į viską reikėtų žiūrėti paprasčiau…


Rekomenduojame

JAV spauda apie Lietuvos teismo sprendimą ir suėjus senaties terminui tęsti Neringos Venckienės bylą

Algimantas Rusteika. Auksinės valandos

Andrius Švarplys. Reikia grąžinti vaiko teisių apsaugą prie Konstitucijos standartų

Kritusiųjų slėniui grasina socialistai

Antanas Žemietis. Ar tikrai nereikia ginti lietuvių kalbos?

Algimantas Matulevičius. Ar pagalba žmonėms ir verslui nėra žlugdoma tyčia?

Vytautas Radžvilas. LRT-Ostankino epocha turi baigtis

Vladimiras Laučius. TS-LRT: interesų grupė tapšnoja Lietuvą

JAV kongresmeno Kriso Smito pranešimas spaudai dėl teisėjos Neringos Venckienės bylos

Vytautas Sinica. „Kraupu, kuo virsta viešoji erdvė“

Verta prisiminti. Aurelijos Stancikienės istorinė kalba 2014 m.: „Tai yra prie­sai­kos ir Kon­sti­tu­ci­jos su­lau­žy­mas“

Algimantas Rusteika. „Tai, sakot, socialinė distancija – du metrai?“

Tomas Dapkus. Vyteni Andriukaiti, laikas visų atsiprašyti

Raimondas Navickas. „Gyveni sau žmogus ir net neįtari, kad tave bandoma įkišti į kalėjimą!“

Audrys Karalius. Nacionalinis stadionas Vilniuje 1984–2020: trumpa Ligos istorija

Neringa Venckienė: „Su Deimante dabar kažkas ne taip…“

Tomas Bikelis. VU fizikas KTU „mokslininkui“ apie 5G: pagrįstos abejonės ir miglota ateitis (autoriaus atnaujinta)

Geroji Naujiena: Jis yra čia ir dabar, Jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Vitalijaus Balkaus replika „Iš savo varpinės“: Maistininkai grasina supūdyti produkciją, arba Kodėl „nematoma rinkos ranka“ taip ir lieka nematoma?

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Neringa Venckienė: „Jie mano, kad mane žemina. Bet manęs jie nepažemins…“

Iš Tiesos.lt pašto: Edmundas Paškauskas. Pandemijos ir rizika vyresnio amžiaus žmonėms, arba Kada bus išrasti skiepai nuo nužmogėjimo? (II)

Verta paminėti. Julijonas Būtėnas: žurnalistas ir laisvės kovotojas

Algimantas Rusteika. Kai suprasit, kad turim ką turim, turėsit gerą laiką

Atmintinos datos: operacija „pavasaris“ – 1948 m. gegužės 22–24 d. iš Lietuvos ištremta apie 40 tūkst. žmonių

Nacionalinis susivienijimas reikalauja nutraukti vyresnio amžiaus asmenų diskriminaciją

Dovilas Petkus. Įtakingi veikėjai susirūpino savo tamsia praeitimi

Robertas Grigas. Šv. Jono Pauliaus II šimtmečiui

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pristato: knyga „Lietuvos partizanų valstybė“

Andrius Švarplys. Legenda

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.