Istorija

Petras Plumpa. Dekalogo šauklys

Tiesos.lt redakcija   2015 m. liepos 18 d. 23:07

11     

    

Petras Plumpa. Dekalogo šauklys

Liepos 18-ąją, šeštadienį, mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke buvo paminėtos pirmosios Jo mirties metinės. Tiesos.lt siūlo susipažinti su dukart politinio kalinio Petro Plumpos šiame minėjime pasakyta kalba. Ta proga primename ir jo atsisveikinimo žodį, ištartą Mūšios parke prieš metus.

Iš dvasingų žmonių yra tekę girdėti, kad dažnai mirusiuosius labai slegia jų garbei pastatyti didingi paminklai ir užrašyti gražbylystės žodžiai. Ypač jeigu mirusysis išeidamas į anapusinį pasaulį paliko šioje žemėje daug puoselėtų, bet neįgyvendintų taurių minčių ar svajonių.

Tiesą sakant, kiekvienas krikščionis turėtų išeiti iš šio gyvenimo jausdamas Dievo Karalystės darbų neužbaigtumą, nuo kurių priklauso šeimų, Bažnyčios, Tėvynės ir visos žmonijos palaimingas gyvenimas. Kuo tauresnis krikščionis, tuo didesnę jaučia savo atsakomybę. Būtent tokią atsakomybę visą gyvenimą jautė ir šiandien minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Jis ypatingai išgyveno dėl naujosios Lietuvos gyvenimo. Jau daug kartų girdėtą klausimą galėtume pakartoti ir monsinjoro Alfonso adresu: Ar apie tokią Lietuvą jis svajojo? Kitaip sakant, ar galėjo jis svajoti apie laisvą Tėvynę Lietuvą, kurios gyventojai Europoje pragaištingai pirmautų net keliolikoje visuomeninio gyvenimo sričių, tame tarpe  
    pagal savižudžių skaičių,
    pagal emigrantų gausumą,
    pagal alkoholio vartojimą,
    pagal skyrybų procentą,
    pagal patyčias moksleivių tarpe,
    pagal jaunuolių įvykdytas žmogžudystes,
    ir dar keliolikoje sričių: nuo transporto vagysčių iki grėsmingo lytinių ligų išplitimo.

Dėl paauglių palaido gyvenimo bei abortų Lietuva jau turi virš 50 000 nevaisingų šeimų, ir kasmet jų padaugėja po 2000. Su nevaisingumo problema susiduria kas šešta pora. Po dešimtmečio jau gali būti nevaisinga kas trečia šeima. Todėl visai dėsningai nuo 1990 m. gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 20% – 740 000 žmonių. Slinktis tautos išnykimo link eina su grėsmingu pagreičiu.

Monsinjoras Alfonsas tikrai apie tokią Lietuvą nesvajojo, bet stengėsi visokiais būdais protinti politikus, kad pagaliau susirūpintų moraline tautos gyvenimo kokybe. Tačiau nors Lietuvą pakaitomis valdė įvairių pavadinimų partijos su skirtingomis programomis, realybėje jų valdymo kokybė mažai tesiskyrė, nes politinės deklaracijos iš esmės negalėjo pakeisti komunistinių funkcionierių bei biurokratų sluoksnio, lygiai kaip pakeistos etiketės nekeičia gaminio kokybės. Monsinjoras Alfonsas ne kartą viešai yra kalbėjęs, kad nors Lietuvos valdininkai apsivilko baltus apdarus, bet jų pamušalas liko raudonas, t.y. jų visuomeninis elgesys liko nesąžiningas, savanaudiškas ir korumpuotas. Jie nenori ir negali atsikratyti sovietinės gyvensenos reliktų: įstatymų negerbimo, duoto žodžio nesilaikymo, kombinavimo ir sukčiavimo.

Krikščioniškoje laisvoje visuomenėje tikrą žmogišką tvarką pirmiausiai turi sukurti kiekvienas žmogus savyje, vadovaudamasis Dekalogu. Kokie žmonės, tokia visuomenė; kokia visuomenė, tokia ir demokratinė santvarka. Tik tokiu atveju demokratinė santvarka gali save pateisinti. Demokratija tik tada yra pozityvi ir visiems naudinga santvarka, kuomet piliečiai yra padorūs. Todėl ne atsitiktinai ketvirtasis JAV prezidentas bei „Konstitucijos tėvas“ Džeimsas Medisonas yra pasakęs: „Visą mūsų politinių institutų ateitį mes siejame su visuomenės savivalda, su visų ir kiekvieno iš mūsų sugebėjimu valdyti save, vadovaujantis Dešimčia Dievo Įsakymų“.

O pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas 1796 m. rugsėjo 17 dieną savo atsisveikinimo kalboje pasakė: „Kad ir kaip mes pasitikėtume geru švietimu ir jo poveikiu mūsų mintims, bet protas ir patirtis neleidžia tikėtis, jog nacijos dorovė galėtų sutvirtėti be religinių principų“. Tai pasakė ne koks nors pamaldus pastorius ar teologas, bet žymus karvedys ir patyręs valstybininkas.

Panašiai ir antrasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Adamsas išreiškė bendrą tuometinių amerikiečių nacijos vadovų nuomonę, kad demokratinei sistemai iš esmės yra būtinas tam tikras visuomenės dvasinis lygis: „Mūsų Konstitucija buvo sukurta tik dėl dorų ir religingų žmonių; ji visiškai netinka visų kitų žmonių valdymui“, – sakė Adamsas.

Taigi, nedorų žmonių visuomenėje demokratinė santvarka pavirsta košmaru. Tokį košmarą yra patyrę kai kurių sovietinių lagerių kaliniai, kai dauguma kriminalinių nusikaltėlių atskiruose lageriuose ar kalėjimų kamerose įveda savąją gyvulišką tvarką. Politiniai kaliniai, net ir būdami mažumoje, prieš tokią kriminalistų demokratiją sukildavo, nes geriau žūti, negu prarasti savo žmogiškąjį orumą.

Todėl ir demokratinė Lietuva ligi šiol netapo teisingumo šalimi, netapo vilties šalimi, netapo laimės šalimi, nes sovietmety sužalotos sąžinės žmonės sudarė daugumą, kuriai valstybės laisvė buvo reikalinga tam, kad galėtų lengviau pasinaudoti kitų žmonių darbu.

Deja, ir dabartinėje Europoje vis daugiau demokratinės santvarkos galimybėmis pasinaudoja demoralizuoti gyventojų sluoksniai, kuriems svetimos ne tik krikščioniškos moralinės vertybės, bet ir elementarus žmogiškas elgesys. Jie neslepia savo priešiškumo krikščioniškoms vertybėms ir gyvenimo būdui, ir nebetoli tas laikas, kai Europos Sąjungoje pederastinės poros reikalaus santuokų bažnyčioje, o vyskupams nesutikus, masoniškoji demokratinė dauguma pareikalaus nubausti kunigus, panaikinti krikščioniškas šventes, pašalinti kryžius, vienuolinius apdarus, uždraus viešai platinti Šventąjį Raštą ir t.t.

Mes žinome, kad Europos Sąjunga buvo sukurta vadovaujantis krikščioniškomis taikos ir solidarumo idėjomis, o tos idėjos pagrindiniai įgyvendintojai buvo trys žymūs krikščionių politikai – Robertas Šumanas, Konradas Adenaueris ir Alčidė DeGasperis. Tačiau dabartinės Europos politikų dauguma vilčių į Dievą nebededa, o pasitiki bankais ir NATO ginklais. Ir dauguma Lietuvos politikų nuolankiai išpažįsta šią naująją religiją. Bet ar šios finansinės-karinės struktūros gali Lietuvos jaunimui suteikti gyvenimo viltį, panaikinti narkomaniją, savižudybes, suteikti gyvenimui prasmę ir tikslą? Vakarų europiečiai tokių vertybių mums negali duoti, nes jie patys gyvenimo tikslo neturi, nebent hedonistinių siekių patenkinimą čia ir dabar.

Bet kuri santvarka gali būti stabmeldybė, kaip kad buvo nacizmas ir komunizmas. Šiais laikais stabu jau tampa ir demokratija, kurios vardu daromos didžiausios šlykštybės: pradedant kūdikių žudymu ir baigiant pagrindinių šeimos vertybių išniekinimu.

Lietuvoje dauguma informacijos priemonių propaguoja antikrikščionišką gyvenimo būdą: televizija, žurnalai, jaunimui skirtos knygos ir filmai. Pagal šią gyvenimo būdo reklamą gyvena absoliuti dauguma žmonių. Šis moraliai krintantis gyvenimo srautas vis didėjančiu greičiu neša žemyn ateistus ir tikinčiuosius, protinguosius ir naiviuosius. Tie, kurie bando sustoti, tam pražūtingam srautui nepasiduoti, tampa pajuokos objektais, yra laikomi atsilikėliais, užkietėjusiais fanatikais. Todėl ir monsinjoras Svarinskas buvo soviet-masoniškos žiniasklaidos patyčių objektu. Ypač buvusiems komjaunuoliams nepatiko griežta Monsinjoro moralinė laikysena ir politika – nepriklausomoje Lietuvoje laikytis Dekalogo principų. Ir dauguma politikų Dekalogą ignoruoja, tad nenuostabu, kad jaunimo demoralizacija tapo pagrindine naujosios lietuvių kartos savybe.

Tad visai natūralu, kad sekuliarizuotoje Lietuvoje mažėja kunigų ir ypač vienuolių skaičius, nes dabartiniai katalikai nebeišugdo dvasios karių, kurie sugebėtų pasipriešinti moralinio nuopuolio srautui. Tai reiškia, kad katalikiškos šeimos, parapijos, bendruomenės ir organizacijos nesukuria palankių sąlygų dvasinių pašaukimų ugdymui. Tokiu būdu katalikybė, kuri yra kovojanti Bažnyčia, lieka be karininkų, be vadovų, o kartu – ir be pačios dvasinės kovos.

Tačiau tie Lietuvos krikščionys, ypač jaunieji, kurie nenori tokiai dvasinei griūčiai pasiduoti, turėtų vėl iš naujo prisiminti tai, kad KGB, pati galingiausia pasaulyje totalinio sekimo ir įvairialypio smurto sistema, per eilę metų negalėjo sunaikinti krikščioniškojo Lietuvos pogrindžio: nei slaptų vienuolijų, nei pogrindinės seminarijos, nei religinės spaudos. Todėl ir šiandieninės Lietuvos krikščionys, norėdami išeiti iš dabartinės grėsmingos būklės, vėl ir vėl turi įsidėmėti šį Tomo Kempiečio įspėjimą: Kur tik būsi, į kurią pusę pasisuksi, būsi menkas, jei neatsigręši į Dievą. Šią tiesą nuolat laikė širdyje sovietinio religinio pogrindžio nariai, todėl išliko nenugalėti. Dievas tas pats vakar, šiandien ir visados, todėl mes galime ir turime išeiti iš nevilties į tikrą dvasinį Atgimimą.

Be abejonės, šiandien – ypač jaunimui – savo gyvenimu liudyti Evangeliją yra sunku dėl didelio papročių sugedimo ir visos aplinkos priešiškumo. Vienas žmogus šeimoje, mokykloje, darbovietėje, norėdamas būti Kristaus sekėju ir liudytoju, tampa ne tik pajuokos, bet ir neapykantos objektu. Todėl – dabartiniam krikščioniškam jaunimui – būtina kurti tamprias bendraminčių grupes ar kuopeles, kurios padėtų:
    - pažinti ir gilinti tikėjimą,
    - morališkai išsilaikyti,
    - taptų tikro džiaugsmo oazėmis,
    - taptų naujos, būsimosios visuomenės ląstelėmis.

Apie tokią naują visuomenę monsinjoras Alfonsas nuolat galvojo, svajojo, kalbėjo ir to siekė. Siekė iki pat mirties. Manykime, jis to siekia ir dabar – būdamas Amžinojo Tėvo namuose. Todėl Amžinoji Šviesa jam tešviečia.

Petras Plumpa
Mūšios parkas
2015-07-18

* * *

Prie kapo

Su kunigu Alfonsu pirmą kartą teko susitikti prieš 56 metus – 1958 m. rudenį Mordovijos 7-me lageryje. Tuo metu tame lageryje buvo virš dviejų šimtų lietuvių. Kun. Alfonsas mėgo bendrystę, stebėdavo kaip jaunieji lagerio lietuviai žaidžia krepšinį. Mėgo vaišinti – esant šventinei progai, viduryje barako esantį stalą nukraudavo siuntinyje gautais produktais, susikviesdavo lietuvius, palaimindavo stalą ir visi pasijusdavo lyg šeima.

Per kelis dešimtmečius, kad ir epizodiškai bendraudamas su kunigu Alfonsu, galėjau šiek tiek jį pažinti ir nors dabar, Jo laidotuvių dieną, paneigti kelias klaidingas nuomones, kurios plevena kai kurių žmonių galvose ir kalbose.

Pirmiausiai reikia turėti omenyje, kad kunigas Alfonsas gimė, subrendo kaip katalikas ir tapo kunigu popiežių Pijaus XI ir Pijaus XII laikais. Tai buvo grėsmingas komunizmo kilimo laikotarpis.

1939 m. Pijus XII išleido encikliką „Summi Pontificatus“, kurioje, tiek nacizmo, tiek komunizmo grėsmės paveiktas, popiežius aštriai pasisakė prieš žmogaus pajungimą valstybei, kaip galutiniam savo tikslui.

Tačiau žmonės į tai nekreipė pakankamai dėmesio, todėl netrukus grobuoniškuose karuose žuvo dešimtys milijonų žmonių. Po karo komunizmas pasidarė dar grėsmingesnis, todėl Pijus XII 1949 m. liepos 30 d. patvirtino dekretą, kuriuo katalikams draudžiama stoti į komunistų partiją ir jai bet kaip padėti. Tai reiškia, kad visi tie, kurie prisijungia prie komunistų, juos remia ir platina jų spaudą, užsitraukia ekskomuniką.

Tokių reikalavimų nesunku buvo laikytis laisvose Vakarų valstybėse, bet komunistų okupuotose šalyse vyravo totali prievarta. Pasipriešinti komunistinei indoktrinacijai reikėjo daug drąsos, todėl Pijus XII 1958 m. spalio 9 d. net mirdamas ištarė paskutiniuosius žodžius: „Būkite drąsūs!“

Kunigas Alfonsas buvo vienas iš nedaugelio, kuris sugebėjo tvirtai eiti Pijaus XII nurodytu keliu. Jo tikėjimas buvo labai tvirtas, aiškus ir bekompromisinis. Tas tikėjimas buvo labai susijęs su tėviškės ir tėvynės meile. Kadangi tikėjimas ir patriotizmas ėjo lygiagrečiai, todėl nei vieno, nei kito jis negalėjo ir neketino išsižadėti.

Tokios gyvenimo linijos jis laikėsi per visus ilgus metus – principų nekaitaliodamas ir nesvyruodamas. Tai, ką jaunystėje pažino ir dėl ko daug iškentėjo, sustiprino jo ištikimybę tikėjimui bei tėvynei ir padėjo visą gyvenimą elgtis labai principingai. Jis niekada nėjo nei į moralinius, nei į politinius kompromisus. Tai buvo vieninga, vientisa asmenybė, galinti daugeliui būti pavyzdžiu, ypač laikais, kai dėl moralinio reliatyvizmo pakrinka visuomenės gyvenimas, išnyksta moraliniai ir politiniai orientyrai.

Moralė yra žmogaus orumo sargas. Kunigui Alfonsui moralė buvo ir tikėjimo sargas, nes, pasak arkivyskupo Fultono Šyno, tada, kai negyvename taip, kaip tikime, pradedame tikėti taip, kaip gyvename, tada esame priversti susikurti tokias pasaulėžiūras, tokius principus, tokį gyvenimo būdą, kuris atitiktų mūsų blogą gyvenimą. Čia galime suprasti kuo rėmėsi monsinjoro Alfonso visuomeninio elgesio pastovumas: jis rėmėsi pastovia, nepajudinama moraline laikysena.

Jo kieta laikysena kai kurių žmonių ar politinių grupių atžvilgiu buvo ne iš širdies piktumo, bet iš įsitikinimo. Pikti žmonės nebūna objektyvūs. Nors visą gyvenimą monsinjoras Alfonsas kentėjo nuo rusų valdžios, bet apie rusus, kaip žmones, atsiliepdavo gerai – net palankiau negu kiti buvę kaliniai.

Jo aštri reakcija į kai kurių žmonių veiksmus, daugiau buvo išorinė, be vidinės pagiežos žmogui. Sąjūdžio metais kunigas Alfonsas atleido net okupacinės prokuratūros tardytojui, sukurpusiam jam trečiąją politinę bylą. Gavęs tokį viešą savo aukos atleidimą, tas prokuroras dalyvavo 1990 metų rinkimuose, tapo Nepriklausomybės akto signataru, o vėliau ir Seimo vicepirmininku.

Kai kurie žmonės, perskaitę monsinjoro Alfonso atsiminimų knygą, nustemba, nes atsiskleidžia visai kitoks žmogus: sąžiningas, objektyvus ir visai be pykčio. Juk pikta širdis išvaro Kristų ir susilpnina tikėjimą, o kun. Alfonsas neprarado nei Kristaus, nei tikėjimo. Tad galima drąsiai teigti, kad žvelgiant dvasiškai, jis turėjo… vaiko širdį. Buvo paprastas, tiesus ir be klastos.

Todėl jis visai netiko konspiraciniam darbui, nes konspiracinė veikla reikalauja gudrumo, apsimetimo, vaidybos – ko neturi geri vaikai.

Tačiau jo būdas labai tiko sakyti drąsiems pamokslams, rengti maldingas eisenas ar dalyvauti viešoje Katalikų Teisių gynimo veikloje. Jis nebijojo ir nesidrovėjo viešai melstis, todėl jam nepritaikomi kadaise Kristaus pasakyti žodžiai: „Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus…“

Kai kam nepatiko kunigo Alfonso aktyvi politinė raiška. Tačiau reikėtų prisiminti, kad jo gyvenime tikėjimas ir patriotizmas ėjo kartu, panašiai kaip kartu eina žmogaus siela ir kūnas. Neseniai ir Popiežius Pranciškus apie tai kalbėjo moksleiviams, sakydamas: „Krikščionio pareiga dalyvauti politikoje. Mes, krikščionys, negalime elgtis kaip Pilotas, nusiplaudami rankas. Turime įsijungti į politiką; politika yra viena iš aukščiausių meilės darbų išraiškų, nes siekia bendrojo gėrio“.

Šie žodžiai daugiau skiriami pasauliečiams, tačiau jie tinka ir Kunigui Alfonsui, Pijaus XII laikų kunigui ir jo gerbėjui. Ne atsitiktinai jis Lietuvos partizanus, tuos žuvusius brolius ir seseris, laikė lyg savosios šeimos nariais. Vėliau jų atminimui jis paskyrė savo tėviškės žemę – partizanų parkui prie Mūšios upės, kur kasmet susirenka likusieji – gyvi ne tik kūnu, bet ir dvasia.

Yra dar viena monsinjoro Alfonso sielos savybė, kuriai atskleisti tinka Evangelijos pagal Luką žodžiai: „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto“.

Aš nesu matęs, kad komunistai ar kapitalistai verktų dėl savo miesto, tautos ar tėvynės likimo. O kunigas Alfonsas, matydamas tėvynės negandas, dažnai ašarodavo – nes turėjo vaiko širdį. Ar tai blogai? Žiūrint bedievio akimis, toks vaikiškumas nesolidus. Bet žvelgiant krikščioniškai, tai sveikos sielos ir geros širdies požymis, kaip kad sakoma Evangelijoje pagal Matą: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“.

1988 m. rugpjūčio 23 d. kunigas Alfonsas buvo ištremtas į Vokietiją, be teisės grįžti į Lietuvą. Tą dieną sukako lygiai vieneri metai nuo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kurio metu buvo reikalaujama laisvės. Tą sukakties dieną kun. Alfonsas išvyko į laisvus Vakarus, kad po dviejų metų sugrįžtų jau į laisvą Lietuvą.

Prieš 81 metus liepos 17 dieną žuvo tautos didvyriai Darius ir Girėnas. Į Tėvynę sugrįžo tik jų kūnai. 

O dabar, tą pačią liepos 17 d. netekome monsinjoro Alfonso. Ir vėl jis turi palikti savo žemiškąją mylimą Tėvynę, nes jį ištiko evangelisto Jono užrašytas pranašavimas: „Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane“.

Mums belieka tikėtis, kad Monsinjoras savo dvasia iš amžinybės vėl galės lankyti tuos, kurių mintys ir širdys visada buvo kartu. Todėl dabar, laikinai ir tik formaliai atsisveikindami su Užmigusiuoju ramybėje, meldžiame: Amžinoji Šviesa Tau tešviečia, ištikimas Bažnyčios tarne, Tėvynės mylėtojau ir kunige per amžius!

P.Plumpa
Dukstyna
2014-07-21

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nykštukas žemyn        2015-07-22 23:32

Piratų laivas, į kurį sulipo ir grupė LS veikėjų, plaukioja su vėliava, kurioje vietoje įprastinės kaukolės plaikstosi kumštis su nykštuku žemyn - kur tik prisišvartuoja, visur atsižymi.
Bent perskaitytumėte, ką nureitinguojate. Juk kai kurie jūsų nykštuku tariamai myriop siunčiami komentatoriai yra jūsiškiai.
Deja, nebūtumėte piratai, dauguma esate menkai raštingi ir piktvaliai.
Bent Vadas ar Flagmanas galėtų sudrausminti ar pamokinti, ką prieš spaudaliojant nykštukus žemyn komentaruose parašyti, su kuo gi nesutinkate?
Dabar šitaip puldinėdami Tiesos.lt gėdą darote net piratų komandai.

Ar gali būti, kad       2015-07-22 17:41

popiežius Pranciškus kalbėjo: „Krikščionio pareiga dalyvauti politikoje.  Politika siekia bendrojo gėrio“.

Terminas "dvasinė būtybė"        2015-07-20 18:23

Pagal krikščionių tikėjimą/mokymą žmogus “turi” dvasinę sielą, todėl yra dvasinė būtybė
ir esmingai skiriasi tiek nuo kitų bedvasių gyvūnų, tiek nuo negyvų fizinių kūnų.
Aišku, žmogus nėra TIK dvasinė būtybė, kaip angelai, kadangi dar yra ir kūniška būtybė.

L. Palmaitis Vidinis"nusodintuvas"ui       2015-07-20 16:25

Ačiū už repliką, tik pataisau: globalizacija yra natūrali techninės pažangos pasekmė. Prieš ją nepapūsi, kaip ir prieš vėją. Kas kita yra politinis globalizmas, kriminalinė pasaulį uzurpuojančių bankinių “dievų” politika.
Dėl kitko sutinku, tačiau kol kas auditorijos lygis reikalauja kalti tą patį per tą patį. Tik tuomet yra vilties, kas prasikals bent esminis reikalo suvokimas, nes žmones visų pirma veikia būtent klišės, arba vienos, arba kitos.
Be to, žmogus nėra jokia dvasinė būtybė. Yra dvasingų, tai tiesa, bet ne dvasinių. Palikę šį pasaulį irgi netapsime dvasiniai.

Vidinis "nusodintuvas"       2015-07-20 16:01

Laimė, kad veikia gyvi žmonės, o ne mąstymo klišės. Jokia sistema nepajėgi taip paveržti dvasinę būtybę, kad ji visiškai prarastų Dievo jam suteiktą sąžinę ir laisvę. Tačiau sutinku, kad globalizacja - tai ir globalaus konclagerio nemenka tikimybė.
Gerb. Letai, tapti Savo Mąstymo Sistemos (SMS), kurioje irgi veikia gerai užsislaptinęs vidinis “nusodintuvas” (nekritiškai perimtos nuostatos, klaidingai vartojamos sąvokos ir pan.), baudžiaunininku taip pat pavojinga, kaip ir tapti rinkimų cirko dalyviu.
Todėl nuolatos budėkime!

L. Palmaitis >...kovojai       2015-07-20 14:57

Ką Tu “išrinkai”, iš kurių “reikalausi”? Rinkai iš tų, kurių sąrašėlį pakišo po nosimi, jau perkoštų per šimtus filtrų ir jau atrinktų iš geriausių, labiausiai patyrusių Nepamainomųjų Nusodintuvo “rimtų” partijų tarybose. Taigi rinkai ne iš savo virtuvės, bet iš svetimo restorano meniu, tik patvirtinęs, kad atiduodi jiems teisę veikti Tavo vardu. Demokratiniai rinkimai yra sutikimas, kad laimėję, kurie bebūtų, ar sodomitai, ar satanistai, D-vo prakeiktų balsų dauguma priims bet kokius įstatymus, neva viršesnius už D-vo įstatymus, o Pats privalėsi paklusti, kaip neva tikrai tiesai. Tai reiškia, kad per rinkiminį cirką atidavei savo laisvę savo priešui. Dabar eik ir diskutuok su 240 policininkų bei reikalauk, reikalauk ir darkart reikalauk žirniams į sieną (neva tai ir yra A. Svarinsko minėta kova) iki kitų rinkimų ir t.t., kol išeisi į pensiją ir gausi užsitarnautą eutanaziją.

>Krikščionis nevaitoja - krikščionis kovoja       2015-07-20 12:47

Proginiai, bet įžvalgūs gerb. Petro žodžiai paskatino perskaityti dar keletą jo tekstų. Vieną ištrauką (apie dabar svarbiausią patriotinių grupių vienijimosi, kuris taptų skėčiu bendram veikimui, uždavinį) įkelsiu. Čia trumpai pateikta padėties analizė, problema ir jos sprendimo kelias:
“Apie dvasinę Lietuvos būklę” (2011 m. lapkričio 30):
“Atėjome į tokią būseną, jog nereikia nė sovietinės priespaudos, kad tauta morališkai degraduotų. Nereikia ir spaudos draudimo, nei prievartinio rusinimo, lenkinimo ar vokietinimo, kad demoralizuoti lietuviai išsisklaidytų po pasaulį ir nutautėtų. Užteko per pastaruosius 17 metų suniekinti šeimos kilnumo idėją, demoralizuoti jaunimą, ir tautos išnykimo procesas įgavo istorijoje neregėtą pagreitį. Sunaikinus tautos dvasines savybes, sugriovus per šimtmečius puoselėtą moralę, tauta išnyksta kaip Dievo mintis, kaip žmonijos sodo žiedas, kaip tautų spektro spindulys. Tada formalus tautos egzistavimas praranda prasmę, nors jis ir tebeturėtų ankstesnį pavadinimą. Apie tokią Lietuvą be lietuvių jau seniai svajoja kai kurių kaimyninių šalių grobuonys.
[...] Dabar atėjo laikas jau ne ginklų karui, bet dvasinei kovai – už žmogaus sielą, už jo orumą, už tiesą ir padorumą.
Gerai atlikdami savo asmenines bei patriotines pareigas čia ir dabar, mes įgyjame teisę pareikalauti atitinkamos atsakomybės ir iš tų, kuriuos išrinkome ir kurie tautos triūso sąskaita gyvena. Bet tokią teisę mes paversime gyvenimu tik tuomet, kai visų patriotinių grupių vienybė taps pagrindiniu mūsų veikimo skėčiu.”
http://www.propatria.lt/2011/11/petras-plumpa-apie-dvasine-lietuvos.html

Monsinjoro Alfonso Svarinsko priesakas       2015-07-20 11:54

Krikščionis nevaitoja,
krikščionis nekvatoja,
krikščionis kovoja.

Pritariu gerb. Petrui Plumpai       2015-07-20 0:17

- be vidinio asmeninio persipavidalinimo religija ir tikėjimas yra bergždi:
“Kai kurie teologai teigė, kad Kristus nepaskelbė religijos. Jis paskelbė dvasinį mokymą ir davė žmonėms pats Save. 
[...] Kartą lageryje teko pastebėti, kaip pagyvenęs kalinys kiekvieną dieną pasiima knygutę su nuotrauka ir ją bučiuoja. Taip jis kasdien bendrauja su tėvynėje likusiu jam brangiu asmeniu.
[...] Panašiai ir religijoje: jeigu apsikarstysime kryžiais, namuose prikabinėsime paveikslų ir pramogaudami švęsime šventes, bet nebus meilės tarp manęs ir Dievo, – tai nebus ir dvasingumo. Religinis veiksmas yra, o dvasingumo nėra, kadangi nėra meilės tarp manęs ir Sutvėrėjo.
[...] Polinkis pereiti nuo asmeninio bendravimo su Dievu į religinius kultūrinius pavidalus, ištisas tautas padarė stabmeldiškomis. Čia žmogus jau nebekalba su Aukščiausiąja Dievybe, bet atlieka atskirus proginius veiksmus. Čia Dievas reikalingas tam, kad žmonėms tarnautų, kad iš to garbinimo būtų nauda. Todėl pradėta užsiiminėti magija.
[...] Ir vaikai kartais naudoja tokias ypatingas priemones, norėdami priversti tėvus – puola kniūpsti ant žemės, spardosi ir smarkiai rėkia. Tai yra jų malda, bet ji yra prievartaujanti, savotiškai magiška.”
http://www.vydija.lt/straipsniai/Plumpa_Tautine_kultura.htm

Esmių esmė       2015-07-19 12:04

JAV prezidentas Džonas Adamsas: „Mūsų Konstitucija buvo sukurta tik dėl dorų ir religingų žmonių; ji visiškai netinka visų kitų žmonių valdymui“

Brandžios mintys       2015-07-19 12:03

tik jas išgirsti, priimti gali toks pats…
Ačiū, kad liudijate.


Rekomenduojame

Liudvikas Jakimavičius. Prisiklausėme

Jonas Švagžlys. Apie opozicijos atstovų sekamas sėkmės istorijas

Rasa Čepaitienė. Mažumų valstybė

Vytautas Sinica. Būtina naikinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą

Rasa Čepaitienė. Čiukčiai prie Baltijos

Geroji Naujiena: Tiesos Dvasia – mūsų Globėjas

Algimantas Rusteika. Įtampą žūtbūt reikia išlaikyti

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.