Filosofija ir etika

Peter Kreeft. Keturios pagrindinės dorybės, arba Atgal į ateitį!

Tiesos.lt redakcija   2015 m. rugpjūčio 8 d. 2:44

11     

    

Peter Kreeft. Keturios pagrindinės dorybės, arba Atgal į ateitį!

Keturias pagrindines dorybes: teisingumą, išmintį (protingumą), drąsą (tvirtumą) ir nuosaikumą (susivaldymą, santūrumą) – išskyrė ne tik Platonas ir kiti graikų filosofai. Jos minimos Šventajame Rašte. Jos pažinios žmogaus prigimčiai, kurią sukūrė ne Platonas, o Dievas. Platonas tik jas įvardijo, bet jo nuopelnai dorai tokie, kokie Niutono: atrasti ir surašyti reiškiniui būdingi dėsniai.

Šios dorybės vadinamos pagrindinėmis, kardinaliomis (lot. cardo – vyris, ašis). Apie jas sukasi visos kitos dorybės. Ir smulkesnės, kylančios iš pagrindinių, ir didesnės (trys „teologinės dorybės“), šių dorybių žiedas.

Vis dėlto šios keturios dorybės nėra vienintelės ar svarbiausios. Niutoną pranoko Einšteinas, ir Jėzus, be abejo, pranoko Platoną. Bet Einšteinas nepaneigė Niutono atradimų, jis jais naudojosi ir rėmėsi, taip pat ir antgamtiškos Jėzaus dorybės nepaneigia Platono prigimtinių dorybių, jos paremtos tomis dorybėmis. Platonas mums padovanojo dorybių gramatiką, Jėzus – dorybių poeziją.

Atgal į ateitį!

Septintajame dešimtmetyje dėsčiau etikos kursą svajingiems Bostono koledžo pirmakursiams, nekantriems ir neišmanantiems istorijos. Istoriją jie suvokė taip: buvo tamsieji amžiai, o paskui – mes. Jie degė troškimu gelbėti pasaulį, kurti naują visuomenę, išsilaisvinti iš baisios, žiaurios praeities ir išlaisvinti kitus (ypač tuos, kurie nenori būti išlaisvinti), statyti „puikų naują pasaulį“ ir šviesią ateitį. Tad mano sudarytas privalomų knygų sąrašas su Platono, Aristotelio, šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio veikalais jų netraukė. Jie priešgyniavo: „Mes juk žinome daug daugiau nei žmonės senovėje“, ir jokio įspūdžio jiems nepadarė mano atsikirtimas Tomo Sternso Elioto (Thomas Stearns Eliot) eilute: „Taip, bet jie ir yra tai, ką mes žinome.“

Tad jie paprašė, gal užsiimtume kuo nors „aktualesniu“, išmėgintume naujų dalykų, panašiai kaip per kitas paskaitas, kai jie kursą susikuria patys, o ne „vergauja“ praeičiai ir dėstytojo „primestoms vertybėms“. Nusprendžiau pažaisti pagal jų taisykles. Tariau, prisiimsiu Sokrato vaidmenį ir drauge pamėginsime kurti naują etiką naujai visuomenei, nuo pat pradžių. Nedėstysiu, o klausinėsiu juos kaip Sokratas.

Pasiūlymas juos sužavėjo.

Tad mes pasileidome kiek įkabindami, kurį laiką palikome knygas gulėti tarp kitų istorijos šiukšlių ir rėmėmės tik savo brangiąja vaizduote. Taigi, kokias dorybes regime naujoje visuomenėje? Pirmiausia, ar norime dvigubo standarto? Vienokios etikos visuomenei, kitokios individui? Ne, tai praeities ir dabartinės aukštuomenės veidmainystė. Dvigubą standartą atmetame.

Gerai, kas toliau, ko reikia visuomenei? Darnos, bendradarbiavimo, laikymosi išvien, kad kiekvienas darytų tai, ką gali ir kas geriausia kitiems, bendruomenei, užsiimtų savo reikalais ir kartu dirbtų bendram labui. Labai progresyvi teisingumo samprata, tikrai geresnė nei senoji juridinė. Tiesą pasakius, tai skamba kaip muzika, kurios klausytis jie labai mėgo. Tikrasis teisingumas – socialinė muzika, harmonija. Kokia šviesi mintis!

Toliau? Kokios savybės svarbiausios lyderiui? Ne turtai, ne galia, ne privilegijos, net ne žinios ar protas, o supratimas, įžvalga, jautrumas. Kam? Žmogaus prigimčiai, poreikiams, žmogiškosioms vertybėms. Šis supratimas turi būti įgyvendinamas. Lyderiai turi pažinoti žmones, žinoti jų rūpesčius ir juos spręsti, o ne išmanyti abstraktų idealą. Koks gražus, naujas išminties apibrėžimas!

O kaipgi heroizmas? Ar vertinsime visuomenės ir individų heroizmą? Žinoma. Laisva valia daryti daugiau, nei liepia pareiga, aukotis, rinktis sunkesnįjį kelią, mėginti. Drąsa. Ne beprotybė, nutrūktgalviškumas, ne tik fizinė jėga, net ne vien fizinė drąsa ar ištvermė kenčiant skausmą, bet ir moralinė drąsa, noras elgtis pagal įsitikinimus, net jei tai kainuotų, pavyzdžiui, patogumą ar visuomenės palankumą. Kokia puiki nauja drąsos samprata! Kaip kultūringa! Kaip gilu! Ir pranašesnė nei tradicinė! Turime suvokti, kada kautis, kada atsitraukti, ko bijoti ir ko ne.

O gobšumas? Ar tai vertybė? Ne. Kapitalizmas pagedęs, nes skatina gobšumą, materializmą, vartotojiškumą, – akivaizdu, tie studentai nebuvo skaitę kapitalizmo moralistų, kaip antai Adamo Smito (Adam Smith), Džono Loko (John Locke) ar Maiklo Novako (Michael Novak). Bet ar materialūs dalykai patys savaime blogi? Tikrai ne. Jautrumą materialiems malonumams turime išlaikyti, bet „gražu tai, ko nedaug“. Turime trokšti, gauti ir naudoti tai, ko mums reikia pagal prigimtį ir iš tiesų, o ne ką liepia įgyti reklamos kūrėjai. Jei būtume kaip Toro (Thoreau) ar Buda nebevaldomi gobšumo, visa ekonomika netrukus žlugtų. Ką gi, tegu.

Sukurkime naują, kur bus tenkinami tik prigimtiniai poreikiai. Neekonomišką ekonomiką, kur žmonės gamins ir naudos tai, ko jiems iš tiesų reikia. Materialūs daiktai yra mūsų tarnai, o ne šeimininkai, mūsų arkliai, o ne raiteliai. Neturime užsileisti jų ant sprando, bet nereikia ir užrakinti jų arklidėje, turėtume vadelioti tuos laukinius arklius – daiktų teikiamus troškimus ir malonumus. Šis pasaulis yra geras ir reikėtų su juo elgtis kaip su meno kūriniu, medžiaga grožiui kurti, o ne stengtis užkariauti. Kokia šviesi nauja alternatyva materializmui ir puritonizmui! – akivaizdu, jie nieko neišmanė apie tikruosius puritonus.

Ir tokios naujos dorybės atitinka naują psichologiją. Froidas išaiškino, kas mes esame: id, ego ir superego; tad susivaldymas yra id, arba gyvuliškų troškimų, vertybė; drąsa – ego, arba valios, vertybė; išmintis – superego, arba sąžinės, proto vertybė. Naujai mūsų apibrėžtos dorybės atitinka mūsų prigimtį. Teisingumas yra skirtingų dalių darna arba integracija, arba prisitaikymas (puikūs šiuolaikiški žodžiai!). Tikrai šiųdienis paveikslas!

Ar taip gyvendamas žmogus būtų laimingas? Taip. Būti laimingam – štai kas svarbiausia, tai drąsus naujas atsakymas į klausimą, užduodamą dainoje: „Kam visa tai, Alfi?“ (What‘s it all about, Alfie?) Išsivaduokime iš legalizmo, moralizmo ir kaltės, siekime savo laimės. Individas, gyvenantis pagal šias vertybes, būtų išties ir natūraliai laimingas, net jei nebūtų turtingas ir neturėtų galios. Laimė kyla iš vidaus, ne iš išorės – štai kokią didžiulę naują paslaptį atskleidėme. Vaikai išmintimi pralenkė tėvus. Atradome didžiausią savo gyvenimo paslaptį.

Visa tai tiktų ir visuomenei. Bet kuri visuomenė, sukurta pagal šiuos principus, būtų laiminga, kaip ir individas. Nepamirškime – dvigubą standartą atmetėme. Čia turime drąsų naują sumanymą, kaip žmonijai būti laimingai. Mūsų nauja teisingumo samprata – tikroji nauda. Ne pinigai, bet prigimtinis teisingumas yra tikroji nauda. Teisingumas visada naudingesnis nei bet kuri jo alternatyva, nei neteisingumas. Teisingumas naudingiau nei neteisingumas.

Galbūt visus mūsų atradimus reikėtų surašyti į knygą, naują naujojo amžiaus knygą. Kaip įdomu!

Nebent… nebent tai gal jau surašyta? Kaip žinoti, surašyta ar ne? Atmetėme praeitį. Ar bent žinote, ką atmetėte? Iškaskime vieną pavyzdį iš praeities dirvos. Pasižiūrėkime į pirmąją seniausią mūsų civilizacijos filosofinę etiką ir politiką – Platono Valstybę. Išmėginkime Platoną naująja mūsų išmintimi ir pažiūrėkime, kaip jam eisis. Ar jis galėjo numatyti kurią nors mūsų idėjų?

Jei skaitėte Platono Valstybę, žinote, kas buvo toliau. Studentus pribloškė, kad barzdotasis klasikas jau buvo išdėstęs aštuonias ką tik jų atrastas įžvalgas: jokio dvigubo standarto, teisingumas kaip harmonija, išmintis kaip supratimas, drąsa nėra fizinis narsumas, nuosaikumas priešinamas materializmui; trys dorybės atitinka tris sielos dalis; teisingumas veda į individo ir visuomenės laimę, „teisingumas naudingiau nei neteisingumas“; ir apskritai verčiau pasitelkti ne jėgą, o proto atradimus ir įtikinėjimą.

Visa tai perskaitę Valstybėje, jie panoro paskaityti daugiau „senienų“. Tad skaitėme Platono Gorgiją, Aristotelio Nikomacho etiką, Augustino Išpažinimus ir net Tomo Akviniečio Summa Theologiae dalis. Tomo Akviniečio veikalas apie laimę (Summa I–II, 2 klausimas, „Apie tuos dalykus, kuriuose glūdi laimė“) pasirodė itin „aktualus“, nes studentai galėjo suskirstyti savo draugus ir visus pramanytus veikėjus pagal tai, kokius šv. Tomo Akviniečio išvardytus, ištirtus ir atmestus kandidatus į laimę jie atitinka.

Sveika siela

Kodėl tie senieji filosofai aktualūs ir šiandien? Nes įkvėpimo jie semiasi ne iš laikotarpio – niekas taip greitai nepasensta kaip naujausi dalykai, bet iš nekintančios žmogaus esmės, pačios sielos sandaros. Platonas pirmas tai atrado ir nubraižė žemėlapį, pirmas pateikė psichogramą. Keturios kardinalios dorybės – teisingumas, išmintis, narsumas ir nuosaikumas – svarbios bet kuriais laikais gyvenančiam žmogui, nes jos svarbios pačiam žmogui, ne laikams. Tai atitinka mūsų prigimtį ir prigimties reikmes.

Žmogaus kūno sandara įgimta – ji nėra socialiai keičiama, ir jos sveikatos dėsniai taip pat įgimti ir nekintantys, jie objektyvūs. Tas pat pasakytina ir apie sielą. Dora – paprasčiausia sielos sveikata. Teisingumas, absoliuti dora, yra sielos harmonija – kaip sveikata yra kūno harmonija. Teisingumas nereiškia tiesiog atsiteisti, tai ne tik išorinis dviejų ar daugiau žmonių ryšys, bet ir svarbiausias vidinis kiekvieno individo sielos dalių ryšys.

Harmonija yra ne egalitarinė, o hierarchinė. Kai pasaulis paklūsta žmogui, o žmogaus kūnas – jo sielai, kai instinktyvūs sielos troškimai paklūsta valiai, o valia – protui (išminčiai), tai yra teisingumas. Kai hierarchija apverčiama, randasi neteisingumas. Protui nurodinėjanti valia – tai racionalizacija ir propaganda; valiai nurodinėjantys troškimai – tai gobšumas; sielai nurodinėjantis kūnas – tai gyvuliškumas, žmogui nurodinėjantis pasaulis – tai nelaisvė.

Teisingumas pirmiausia yra asmeninis, paskui socialinis. Robinzonas Kruzas, būdamas vienas negyvenamoje saloje, kol nepasirodė Penktadienis, gali būti teisingas ir neteisingas. Mes esame teisingi ar neteisingi sau prieš tapdami teisingi ar neteisingi kitiems. Teisingumas yra teisumas, teisėtumas. Teisingumas – sielos grožis, sielos menas, sielos muzika.

Bet ar sielos sandara tokia kaip kūno? Gal tai tiesiog sąmonė, neturinti formos, spalvos ar dydžio šviesa, kuri įgauna daiktų struktūrą ir formą? Šviesos nušviečiami daiktai yra apibrėžtos struktūros, o pati šviesa – ne (bent jau ne tokios pat, pvz., šviesa neturi spalvos). Ar siela nėra kaip šviesa?

Ne. Ji kaip pasaulis – turi struktūrą. Galime apie ją kalbėti ir susieti su etika. Pavyzdžiui, sieloje galime aptikti tris ryškius gebėjimus ar galias. Tai patiriame, – pirmasis įrodinėjo Platonas, – per vidinį konfliktą: kai troškimas stumia prie vieno dalyko, o protas įspėja to nedaryti, tada kažkas trečias paremia protą arba troškimą ir priima sprendimą. (Tik Platonas dar labai elementariai suprato tą trečią, tai yra valią. Jis tai siejo su tuo, ką viduramžių scholastai vadino laisvos valios spontaniškumu, arba su gebėjimu teisingai pykti.) Nuo Platono iki Froido mąstytojai, filosofai ir psichologai svarstė šią trijų dalių sielos idėją, o dorą laikė sielos sveikata. Tai natūralu, kaip natūralu, kad aukštyn išmestas kūnas krinta atgal ar klajūnas grįžta namo.

Neteisingi supratimai

Taip dažniausiai neteisingai suprantamos keturios pagrindinės dorybės:

1. Tai susiję su Platonu arba graikiškuoju mąstymu, arba iki-krikščioniškąja pagonybe.

2. Jų svarbumą ir universalumą rodo tai, kad jos yra išganingos, kad jų laikydamasis pateksi į dangų. (Logiškai mąstant, tai labai paikas nesusipratimas, bet dažnai susiduriu su taip manančiais evangelikais ir fundamentalistais.)

3. Tai ne universalu, kaip anatomijos principai, o subjektyvu – kaip maisto skonis.

4. Jos remiasi pasenusia, pernelyg supaprastinta psichologija. (Žinoma, psichologija augo, bet augo ant šio pamato.)

5. Išmintis yra tik žinios, o ne supratimas – sumanumas painiojamas su įžvalgumu, apskaičiavimas su svarstymu.

6. Išmintis yra šališka, nutolusi nuo gyvenimo, ne šio pasaulio, nepraktiška.

7. Išmintis yra tiesiog subjektyvus proto įprotis, o ne žvilgsnis į objektyviai egzistuojančius dalykus.

8. Narsumas tereiškia riziką arba beprotišką drąsą.

9. Narsumas yra kareivių specialybė, o ne visiems būtina dorybė.

10. Narsumas reikalauja daug pastangų, yra pasenusi ir niekam nebereikalinga dorybė. (Paskaitykite Aleksandro Solženicyno 1978 m. pasakytą kalbą teikiant diplomus Harvardo universitete.)

11. Saikingumas reiškia nuslopinimą arba numalšinimą.

12. Saikingumas greičiau bailumas nei aistra.

13. Saikingumas nuobodus. (Paskaitykite G. K. Čestertono Ortodoksiją ir Žmogų, kuris buvo Ketvirtadienis, kur griaunama ši klišė.)

14. Teisingumas nėra intuityvus kaip muzikos dermė, jis – matematiškas, nuasmenintas, viską apskaičiuojantis dalykas.

15. Teisingumas yra tik išorinis ir socialinis.

16. Teisingumas būtinas, bet nevilioja, kaip vaistai ar įstatymas.

Tokių neteisingų supratimų, žinoma, yra daug daugiau, bet visiems ištirti prireiktų atskiros knygos ir išsprogdinti modernaus mąstymo pamatus.

[...]

Mūsų pamatai

Šios keturios pagrindinės dorybės nėra vienintelės, tačiau jos yra cardes, „vyriai“, kurie laiko visas kitas dorybes. Tai būtinas pagrindas ir išankstinė sąlyga. Pavyzdžiui, jei asmuo nėra narsus, jis neįveiks sunkumų, kurie kyla ugdantis bet kurią dorybę. Jei nėra išmintingas, nesuvoks, ką darąs, ir jo dora smuks iki aklo gyvuliško instinkto.

Dorybių yra daug daugiau, čia jos toli gražu ne visos, nes „daugiau dalykų paslėpta yra, negu sapnavo jūsų išmintis“. Bet su mažiau neapsieisime.

Tai pamatai. Pirmiausia reikia juos pakloti ar perkloti. Socialiniai ir edukaciniai eksperimentai turi būti grindžiami šiuo pamatu, arba visai neatliekami. Jei norime perkurti savo civilizaciją ar sukurti naują, turime statyti ant pamatų, kurie siekia bent jau mūsų pačių esmę. Galiausiai jie turi remtis į Dievą, nes esame Dievo paveikslas.

Peter Kreeft. Grįžti prie dorybių. Doros tradicijos išmintis šiandienai, 2011, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 59–68. Iš anglų kalbos vertė Ieva Venskevičiūtė.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2015-08-10 17:27

Jota,
gal nelabasis ir tau akis aptemdė:)
Mano komentare nebuvo nei vieno žodžio apie Apreiškimą, kaip nebuvo nei vienos citatos. Kada kas nors rodosi, jau yra negerai, ar taip?
O dabar apie pačios klastą ir šmeižtą:
Rašai apie neopagonišką urantiją. Ir tai yra šmeižtas. Apšmeižei dvasines asmenybes, perdavusias Apreiškimą - Urantijos Knygą. Aišku, kad pamiršai nurodyti tas neopagoniškumo apraiškas. O tai ir yra šmeižtas.
Kad tai, ką tu kalbi yra netiesa, pateiksiu citatas iš to tikrojo Apreiškimo, kurį reiktų įprasti vadinti teisingai, Urantijos Knyga:
“Primityvioji religija turėjo daug asmeninių dievų, ir jie buvo sukurti pagal žmogaus atvaizdą. Apreiškimas patvirtina Dievo asmenybės sampratos pagrįstumą, kuri tiesiog yra įmanoma moksliškai postuluojant Pirmąją Priežastį, ir tiktai sąlyginai ją pateikia filosofinė Visuotinės Vienybės idėja. Bet koks asmuo gali pradėti suvokti Dievo vienybę tiktai asmenybės požiūriu. Kas paneigia Pirmojo Šaltinio ir Centro asmenybę, tam paliekamas pasirinkimas tarp dviejų filosofinių dilemų: materializmo ir panteizmo.”
—-
Barbariška idėja nuraminti supykusį Dievą, palenkti į savo pusę įsižeidusį Viešpatį, laimėti Dievybės palankumą aukomis, atgailavimu, ir net kraujo praliejimu, reiškia tokią religiją, kuri yra visiškai naivi ir primityvi, tokią filosofiją, kuri nėra verta mokslo ir tiesos apšviesto amžiaus. Tokie tikėjimai yra iš viso bjaurūs toms dangiškosioms būtybėms ir tiems dieviškiesiems valdovams, kurie tarnauja ir valdo visatose. Dievui tai yra įžeidimas tikėti, manyti, ir mokyti, jog turi būti pralietas nekaltas kraujas tam, kad būtų laimėtas jo palankumas arba kad būtų į šalį nukreiptas išgalvotas dieviškasis įniršis.
    Hebrajai tikėjo, jog “be kraujo praliejimo negali būti nuodėmės atleidimo.” Jie neišsivadavo iš senos ir PAGONIŠKOS MINTIES, jog Dievų negalima nuraminti kaip nors kitaip, tiktai kraujo vaizdiniu, nors Mozė iš tikrųjų žengė didžiulį žingsnį į priekį, uždraudęs aukoti žmogų, ir, savo pasekėjų vaikiškai naivių beduinų primityviame prote, žmogiškąją auką pakeitė ritualiniu gyvulių aukojimu.
    Rojaus Sūnaus savęs padovanojimas jūsų pasaulyje buvo neatskiriamas nuo tos padėties, kada užbaigiamas planetinis amžius; šis savęs padovanojimas buvo neišvengiamas, ir jis nebuvo reikalingas tam, jog būtų laimėtas Dievo palankumas. Šitas savęs padovanojimas taip pat pasirodo, jog buvo Sūnaus Kūrėjo paskutinis asmeninis veiksmas per ilgą jaudinantį patyrimą, kurio metu užsitarnaujama patirtinė aukščiausioji valdžia savojoje visatoje. Kokia Dievo begalinio charakterio parodija! šitas mokymas, kad jo tėviškos širdies, nepaprastai atšiauriai šaltos ir kietos, nesujaudino jo tvarinių nelaimės ir skausmai, kad savo švelnaus gailestingumo jis nepaskleidė tol, kol nepamatė savo nekalto Sūnaus kraujuojančio ir mirštančio ant Kalvarijos kryžiaus!
    Bet Urantijos gyventojai turi surasti išsilaisvinimą iš šitų senovės klaidų ir PAGONIŠKŲ PRIETARŲ, susijusių su Visuotinio Tėvo prigimtimi. Tiesos apreiškimas apie Dievą ateina, ir žmogiškoji rasė turi lemtį pažinti Visuotinį Tėvą visu tuo charakterio grožiu ir požymių nuostabumu, kuriuos perteikė Sūnus Kūrėjas, kuris gyveno Urantijoje kaip Žmogaus Sūnus ir Dievo Sūnus.
——
Tiek judaizme, tiek ir krikščionybėje yra dar labai daug pagonybės liekanų. Tai iš tiesų labai stabdo dvasinį pasaulio vystymąsi. Bet tu dar pamiršti ir tai, kad Jėzaus mokymai geriausiai pasklido būtent tarp pagonių ir mūsų protėviai taip pat buvo pagonys…

Jota       2015-08-10 16:36

    Negaliu abejingai praeiti, kai pamatau kokią vylingai parašytą  nesąmonę. Tas, kuris neigia demonų egzistavimą arba bent jau tvirtina, kad į juos neverta kreipti dėmesio, kad Evangelija iškraipyta ir ja nebegalima pasitikėti, aiškiai yra piktųjų įtakoje.  Jeigu rašote jam pliusą prie pateiktos neva “Apreiškimo” “geros” ištraukos, jūs paprasčiausiai parodote savo lojalumą velniui, nors galbūt šito aiškiai ir nesuvokiate. Prie Šv. Rašto + Tradicijos + Bažnyčios mokymo nevalia nei ko nors pridėti (jokių neopagoniškų urantijų ar panašių kliedesių), nei ko nors atimti, tarkim, tenkintis tik pirmaisiais trimis Bažnyčios gyvavimo šimtmečiais, atmetant visa kita. Visais atvejais tai yra tik mūsų subjektyvus pasirinkimas, rodantis, kad mes patys esame tikėjimo kūrėjai, o ne Dievas! Pritarti Urantijai - nuodėmė!  Toliau - nedidelė ištrauka iš egzorcistų svetainės, po kurią siūlyčiau atidžiau pasidairyti
http://www.egzorcistas.lt/kataliku-baznycios-mokymas/paulius-vi-bet-gelbek-mus-nuo-pikto   

Slaptas, klaidas sėjantis priešas


“Apie velnišką pasaulį žinome nemažai dalykų, susijusių su mūsų gyvenimu ir visa žmonijos istorija. Demonas yra jau pirmoje žmonijos nelaimėje; tai klastingas ir lemtingas gundytojas nusidedant pirmąja, gimtąja nuodėme (Pr 3; Išm 1, 24). Nuo Adomo nuopuolio demonas įsigijo tam tikrą valdžią žmogui, iš kurios išlaisvinti gali tik Kristaus atpirkimas. Toji istorija tęsiasi ir šiandien: prisiminkime krikšto egzorcizmus ir daugelį Šventojo Rašto bei liturgijos nuorodų į agresyvią ir slegiančią „tamsybių valdžią“ (plg. Lk 22, 53; Kol 1, 13). Tai priešas numeris pirmas, gundytojas tikrąja to žodžio prasme. Tad žinome, kad ta tamsi ir nerimą kelianti būtybė tikrai egzistuoja ir dar su niekšiška klasta veikia; tai slaptas priešas, kuris žmonijos istorijoje sėja klaidas ir nelaimes. Prisiminkime evangelinį palyginimą apie gerą sėklą ir rauges – juo sintetiškai apibendrinamas ir paaiškinamas alogiškumas, kuris tartum valdo prieštaringas permainas: inimicus homo hoc fecit (Mt 13, 28). „Galvažudys nuo pat pradžios“ ir „melo tėvas“ – taip jį apibūdino Kristus (plg. 8, 44–45). Vylingas apgavikas, trikdantis žmogaus moralinę pusiausvyrą. Gudrus ir klastingas viliotojas moka į mus įsismelkti per jusles, fantaziją, gašlumą, utopinę logiką bei netvarkingus socialinius kontaktus ir į mūsų veiksmų kaitą įtraukti nukrypimus, taip pat kenksmingus, nors iš pažiūros atitinkančius mūsų fizinę ir dvasinę struktūrą arba gilius instinktyvius troškimus.”


P.S. Komentarai apie maldą į šv. arkangelą Mykolą yra labai prasmingi ir teisingi.

VaidasVDS       2015-08-10 10:43

Na ir komentarai.
Nors ir skambės labai neįtikinamai, turiu nuraminti tą didelį bėdavotoją, kad Šėtonas šiuo metu yra jau absoliučiai neįgalus, nors Popiežius tais gūdžiais 1884 metais turėjo nedidelę teorinę galimybę Šėtoną girdėti. Liko laisvėje tik du žmogiška kalba vadinami velniai, pats nušalintas Princas ir jo pavaduotojas. Jie gali sukelti pavojų tik tiems, kurie yra jau tiek blogi, kad ir Dievas yra nuo jų absoliučiai nusisukęs. Tie, kurie dar nėra absoliučiai blogi, gali būti ramūs, kad joks nelabasis jų nepalies.
O pats straipsnis, kaip filosofinis, gana neblogas, bet dvasine prasme labai silpnas. Daug sofistikos, mažai naudos. Beje, Platono “Valstybė” studijų metais ir mane buvo labai sužavėjusi…
Kažin ar išmintis yra dorybė. Išmintis yra teisingas pasirinkimas. Dvasine prasme, išmintis yra teisingas pasirinkimas vykdyti Dievo valią. Tačiau blogybė dažniausiai slypi tame, kad žmonės neteisingai suvokia Dievo valią. Dievo valia yra susijusi tik su meile, t.y. ji apima tiesą, gėrį ir grožį. Tik iš meilės kyla visi geri darbai, geros mintys ir gaunasi geri rezultatai. Jei nuo to nukrypsti, iš karto prasideda bėdos. Žmonės užmiršo vieną iš didžiausių priesakų - stengtis būti tokiu tobulu, koks yra Tėvas danguje. Kada nustojama to siekti dėl klaidingų įsitikinimų, tada įsibrauna įvairiausio lygio blogis. Jei žmonija nesiekia pagrindinio idealo - Dievo, kuris yra Meilė, tai ir rezultatai vis dar yra blogi…

Maldos atsiradimo kontekstas        2015-08-8 22:52

“1884 metų spalio 13 dieną, po to, kai Vatikano koplyčioje baigė aukoti šv. Mišias, kuriose dalyvavo keletas kardinolų ir Vatikano personalo darbuotojų, popiežius Leonas XIII staiga tiesiog suakmenėjo prie altoriaus ir stovėjo tarsi transo būsenoje beveik dešimt minučių. Popiežius pabalo, o paskui paprašė aplinkinių pagalbos palydėti į savo kabinetą, kur užsidaręs kažką rašė. Kaip netrukus paaiškėjo, jis užrašė Apgynimo maldą, kuria kreipiamasi į Šv. Mykolą ir, nustebindamas visus, pareikalavo, kad ši malda būtų sakoma visame pasaulyje po kiekvienų šv. Mišių.
Tik praėjus kiek laiko popiežius paaiškino, kad prie altoriaus jis netikėtai išgirdo du balsus, kalbančius tarpusavyje. Tai buvo Šėtonas, kuris pareiškė Dievui, kad jis galėtų sugriauti Bažnyčią. Dievo balsas jam atsakė, kad, jei taip mano, tegu pabando. Tada Šėtonas pasakė, kad jam reikėtų daugiau laiko ir daugiau galių. Dievas jo perklausė – kiek jam reikia galios ir laiko? Šėtonas atdsakė, kad reikėtų šimto ar bent septyniasdešimt penkerių metų ir visiško galios tiems, kurie į jį atsigręš. Dievas jam atsakė, kad suteikia tiek prašomą laiką, tiek galią, tegu parodo, ką sugeba.
Šis pasakojimas buvo užrašytas tik 1933 metais ir paskelbtas viename iš Vokietijos laikraščių. Iki to laiko jis buvo perpasakojamas iš lūpų į lūpas. Svarbiausias jo patvirtinimas yra popiežiaus palikta apgynimo malda, kuri uoliai skaityta po kiekvienų šv. Mišių iki 1965 metų, kai Vatikano II Susirinkimas šį priesaką atšaukė. 
Teigiama, kad popiežius Jonas Paulius II rimtai svarstė, ar nereikėtų grįžti prie Leono XIII nurodytos tvarkos, tačiau galiausiai apsiribojo tik raginimu katalikams nepamiršti egzorcistinę apgynimo prašymo maldą.”
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-02-01-apgynimo-malda-ir-jos-atsiradimo-aplinkybes/126784
Dar žr.: http://www.egzorcistas.lt/dvasines-kovos-ginklai/malda/popieziaus-leono-xiii-egzortas

Šią maldą žinojo kiekvienas       2015-08-8 22:34

Pagal Peter Kreeft. “Kas yra tikrasis mūsų priešas?”
“Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio šią maldą (jos tikslesnis vertimo tekstas įkeltas komentatoriaus) žinojo kiekvienas tikintysis, ji buvo kartojama po kiekvienų šv. Mišių”:
Garbingiausias dangiškųjų kariuomenių kunigaikšti šv. Mykolai, gink mus mūsų kovoje „prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš šių tamsybių pasaulio valdovus, prieš dvasines blogio jėgas dangaus aukštumose“ (Ef 6,12). Ateik pagelbėti žmonėms, kuriuos Dievas sukūrė pagal savo panašumą ir kuriuos didele kaina atpirko nuo velnio priespaudos.
Šventoji Bažnyčia gerbia tave kaip savo globėją ir gynėją. Viešpats tau patikėjo atpirktųjų sielas, kad jas vestum į dangų. Dėl to maldauk taikos Dievą sumindžioti velnią po mūsų kojomis, kad jis nebegalėtų ilgiau žmonių laikyti belaisviais ir Bažnyčiai daryti žalos. Aukok mūsų maldas Aukščiausiajam, kad mus tuoj pasiektų jo gailestingoji malonė. Sutramdyk „slibiną, senąją gyvatę, kuri yra Velnias ir Šėtonas“ (Apr 20, 2), surišk jį ir įmesk jį į bedugnės gelmę, kad nebesuvedžiotų daugiau tautų.
“Beje, iš karto, kai ši malda nustota kartoti, Bažnyčią ištiko didi nelaimė ir ji neteko pusės kunigų, dviejų trečdalių vienuolių ir devyniasdešimt nuošimčių teologinio ir moralinio žinojimo, iškeisdama savo tėvų tikėjimą į kitaminčių abejones. Tai buvo šėtoniškas Kanos stebuklo iškreipimas, kai Jėzaus vynas buvo paverstas psichologizuotu vandeniu, kuris toks mielas Antikristui.
Sakiau, kad turime du priešus. Antrasis net baisesnis už pirmąjį. Tai košmaras, kuris net baisesnis nei būti velnio suvedžiotam, net jo apsėstam ir kankinamam. Tai košmaras pačiam tapti velniu. Išorės siaubai yra labai siaubingi mūsų sieloms, bet ne tiek, kiek siaubas, kuris glūdi pačiose sielose.
Turiu galvoje nuodėmę. Tai dar vienas žodis, kurį Bažnyčia, patirdama didžiulį sekuliaraus pasaulio spaudimą ir norėdama pasirodyti itin moderni, vis rečiau vartoja. Šiandien sekuliaristai įpratę smerkti tik pasmerkimus, teisti tik tiesą ir yra įsitikinę, kad vienintelė nuodėmė – tikėti nuodėme.”
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-15-peter-kreeft-kas-yra-tikrasis-musu-priesas/99719

Apie materialinę labdarą       2015-08-8 21:12

Paskutiniu metu tapo madinga kalbėti apie materialinę labdarą vargšams. Nesu prieš tokią labdarą, tačiau sutinku tik su tuo, kad dvasinę naudą visuomet gauna tik aukojantys labdarą, bet visiškai ne visuomet priimantys tą labdarą. Manau, jog materialinė labdara yra būtina tik tuo atveju, jeigu labdaros nedavimas veda dalį visuomenės į rūstybę. Pasaulis tą rūstybę patyrė 20-ojo amžiaus pradžioje, kuri baigėsi žiauriojo bolševizmo įsigalėjimu Rusijoje. Iš tikrųjų, jau iki bolševikinės revoliucijos buvo labai neteisingi laikai, kai vieni skendo turtuose, o kiti - skurde ir rūstybėje. Tokias salygas subrandino 19-ojo amžiaus ir 20-ojo amžiaus pradžios nežabotas kapitalizmas, kai valstybių valdovai visiškai nesirūpino skurstančiųjų gyvenimo sąlygų pagerinimu. Vis tik per prievartą dar niekas skurstančio žmogaus nepadarė šventu žmogumi…

Pamąstymai       2015-08-8 20:26

Žmogaus tikroji laimė, iš tikrųjų, yra žmogaus nepriklausomybė nuo išorinių veiksnių, su sąlyga, gad toji nepriklausomybė dvasiškai nekenkia kitiems žmonėms. Taigi laimę sukuria ne turtai, bet laisvė nuo turtų; ne seksualiniai malonumai, bet tvirtumas nepasiduoti seksualiniams malonumams; ne rūstybė prieš neteisybę, bet susitvardymas prieš neteisybę (tiksliau, tylusis atlaidumas arba kantrumas); ne narkotikai ar alkoholis, bet susilaikymas nuo šių “gėrybių”; ir t.t. Visos šios savybės reiškia žmogaus nepriklausomybę nuo išorinių veiksnių ir dažniausiai yra pasiekiamos tik jo vidinėmis valios pastangomis. Todėl manau yra teisingas Dievo didysis įsakymas “myleti savo Viešpatį Dievą visa siela, visomis jėgomis, visa širdimi, visu protu, o savo artimą kaip pats save”.

Ne tik Lietuvoje       2015-08-8 14:31

bet ir pasaulyje viskas atvirksciai.Todel Jezus ragino savo sekejus"Iseikite is pasaulio,pasaulys jusu nekencia,bet manes pasaulis nekente pirmiau jusu” Jezus buvo persekiojamas,kankinamas ir nuzudytas uz tai jog mylejo tiesa ir padejo zmonems.Tas pats vyksta siandiena.Tie kurie myli tiesa ir sako tiesa yra persekiojami,teisiami ir net nuzudomi.O tai reiskia jog gyvename paskutinemis dienomis iki Armagedono,Dievo teismo ir Jezaus peremimo karalyste zemeje.Zmones nieko nebegali nei pasakyti,nei pAearyti,nei pakeisti!Teve musu kuris esi danguje,tebuna sventas tavo vardas,teateinie tavi karalyste,kaip danguje,taip ir zemeje.Amen!

Apie Tiesos.lt       2015-08-8 10:33

Kaip tik ši publikacija rodo portalo brandumą, gerus norus ir sveiką orientaciją (išskyrus kai kuriuos atvejus, kai vertinant įvykius vadovaujamasi oficialiosios žiniasklaidos suformuotomis klišėmis, - reikėtų išminties ir drąsos pateikti objektyvesnę nuomonę). Gaila tik, kad kartais komentaruose per daug nukrypstama į negatyvizmą, sektantiškumą ar savos ideologijos propagandą. Tačiau be to neapsieina turbūt nė vienas tinklalapis.

O ir dizainas čia labai puikus ir patogus tiek publikacijoms, tiek komentarams - tarp jų nėra per didelio vizualinio atstumo, nėra blaškančių dalykų, ką jau bekalbėti apie visokių rūšių šiukšlyną, kuris atsiveria, tarkim, lryte ir panašiuose leidiniuose ir kurio čia nėra. Reikia tik džiaugtis, kad tiesos.lt gerbia savo skaitytojus ir pateikia žinias bei leidžia bendrauti švarioje, jaukioje ir svetingoje erdvėje.


Apie Peterį Kreeftą - nežinau, ar jis čia anksčiau buvo publikuojamas, bet atsiliepdama į komentaro pastabas apie “norą nukreipti nuo TIESOS” pasakysiu, jog tai vienas iš labiausiai dėmesio vertų katalikų teologų, filosofų bei kultūrologų, išleidusių per 70 knygų. Vertėtų pasidomėti jo krikščioniškąja apologetika, leidiniais apie moralinį reliatyvizmą, angelais (ir demonais) ir pan. Lietuviškai yra išleista kn. “Tarp dangaus ir pragaro” (1984), o ar yra išleista daugiau, nežinau.

Šioje publikacijoje ne tik kad nėra jokio noro “nukreipti nuo tiesos”, bet kaip tik labai sumaniai tiesiamas kelias į ją. Mylėti Dievą visa širdimi, siela ir protu būtent ir reiškia mylėti Jį palenkiant tai meilei didžiąsias dorybes - išmintingumą, teisingumą, tvirtumą, susivaldymą.

Man rodos, reikėtų labiau atriboti išmintingumą (prudentia) nuo protingumo (ingenium) kaip prigimtinės savybės. Išmintingumas labiau siejamas su galutinių dalykų numatymu, tuo tarpu protingumas nebūtinai. Protingas žmogus gali padaryti nedorų dalykų, bet išmintingas - niekada. Protingam žmogui gali trūkti lankstumo, jis pasiduoda legalizmui ir fundamentalizmui, laikydamasis įstatymo raidės.

Šia iškiltų ir tikrosios krikščionybės (su jos visomis dorybėmis) supratimo klausimas, bet apie tai kada nors vėliau.

Tooo       2015-08-8 9:00

To “Jėzus teisingiau sakė”  ar skaitėt orginalą kad taip teigiat?  Evangelijoje pagal Matą yra paaiškinimas “22,37 Hebrajiškai vietoj Viešpatį buvo tikrinis vardas - Jahvę, todėl po jo dedama savo Dievą” pusl 2128.Šventas raštas, Mato evangelija.

Jėzus teisingiau sakė       2015-08-8 6:06

Mylėk Viešpatį, savo Dievą,visa širdimi, visa siela ir visu protu.
Mylėk savo artimą kaip save patį.

o visos kitos (vyriškos) :  teisingumas, išmintis, narsumas ir nuosaikumas - tai tik priedai.
——
kodėl tiesos.lt nori nukreipti nuo TIESOS ?


Rekomenduojame

Ramūnas Aušrotas. Išgyvenom dar vieną dieną?

Rasa Čepaitienė. Kelios pastabos apie rinkimus ir NS pasirodymą juose

Almantas Stankūnas. Liberalusis mitas apie laisvę

Svainio džiaugsmai: „Sveiki atvykę į naują Lietuvą“, arba „Pagaliau galime tikėtis vienalyčių santuokų įteisinimo, pasipriešinimo išmokoms ir paša…“

Robertas Grigas. Ir taip dabar 4 metus?! Kaip iškęsti…

Vytautas. Radžvilas. Ir vis dėlto mes gimėme ir subręsime Laisvei ir Lietuvai!

Andrius Švarplys. Draudimas agituoti neatitinka Konstitucijos

Algimantas Rusteika. Jau galiu kalbėti

Tomas Viluckas. Kokių žingsnių vertėtų imtis, kad iškiltų NS pagrindu jėga, kuri 2024 m. peržengtų 5 proc. barjerą?

Nida Vasiliauskaitė. Už ką balsuoji, o kas iš to išeina, arba Kas vadinama „laisvai demokratiškai išrinktos valdžios legitimumu“?

Vytautas Sinica. Mintys po rinkimų

Vytautas Radžvilas. Porinkiminė Nacionalinio susivienijimo spaudos konferencija Valdovų rūmuose: kodėl vertėjo?

Rinkimų rezultatai ir porinkiminės replikos: Ramūnas Aušrotas, Audrius Bačiulis (papildyta)

Algimantas Rusteika. Tai buvo tiesioginė provaldiška agitacija už valdžios partijas

„XXI amžiaus“ klausimai kardinolui Sigitui Tamkevičiui apie artėjančius Seimo rinkimus

Geroji Naujiena: Ir mes visa galime Tame, kuris mus stiprina

Tariasi peliukai prieš rinkimus…

Liudvikas Jakimavičius. Rinkimų sufleriai

Vytautas Radžvilas. Susigrąžinkime savo Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Vytautai – Patirtis ir Energija, arba Už ką aš balsuosiu

Smulkieji verslininkai ir Nacionalinis susivienijimas pasirašė visuomeninį susitarimą

Liudvikas Jakimavičius. Balsuokim protingai

Andrius Švarplys. Užvis svarbiausia – stabdyti valstybę, kad ši nesikištų į privačią žmogaus sferą

Vytautas Sinica. Išmesto balso mitologija

Ramūnas Aušrotas. Partijų programinės nuostatos ir iniciatyvos, prieštaraujančios krikščioniškai pasaulėžiūrai

Augminas Petronis. Tokia mąstysena – ‘viskas, ką jūs apie save žinot, yra tapatybės’ – tikėjimui naikinančiai žalinga

Aleksandras Nemunaitis. Esame už žodžio laisvę ir prieš politkorektiškumą

Algimantas Rusteika. Konservatoriai nutarė reklamuotis pas savus?

Katalikiški balsavimo principai

Liudvikas Jakimavičius apie žiniasklaidą

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.