Bažnyčios socialinis mokymas, Religijų dialogas

Peter Kreeft. Kas yra tikrasis mūsų priešas?

Tiesos.lt siūlo   2013 m. rugpjūčio 24 d. 1:09

0     

    

Peter Kreeft. Kas yra tikrasis mūsų priešas?

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį teologas ir apologetas Peteris Kreeftas parašė provokuojančią knygą „Kaip laimėti kultūrinį karą?“, kurioje tvirtino, jog viena iš gilėjančios pasaulio krizės priežasčių yra ta, kad krikščionys pamiršo, jog yra Kristaus kariai, nusisuko nuo atsakomybės pasauliui. Ne mažesnė problema ta, kad mes, krikščionys, nuolat „išrandame“ naujų priešų pamiršdami savo tikrąjį – galingą ir klastingą, kovai su kuriuo turime skirti visas jėgas. Siūlomoje P. Kreefto knygos ištraukoje jis aiškiai suformuluoja, kas yra tikrasis mūsų priešas, ir kviečia dvasinei kovai.

Jau daugybę metų mes darome kvailų klaidų, atsakydami į esminį klausimą – kas yra mūsų priešas?

Šimtmečius protestantai ir katalikai buvo įsitikinę, kad yra svarbiausi priešai vieni kitiems ar bent problema. Šią „problemą“ bandyta spręsti naikinant vieniems kitus fiziškai ar siunčiant priešininkų sielas į pragarą. Palaipsniui sutemose pasirodė sveiko proto aušra: protestantai ir katalikai nėra vieni kitų priešai, bet išsiskyrę broliai, kovojantys bendrą kovą su bendru priešu.

Taigi, kas tas priešas?

Beveik du tūkstančius metų daug krikščionių buvo įsitikinę, jog tai – žydai. Mes darėme tokių antikrikščioniškų dalykų su mūsų tikėjimo tėvais, kad jiems tapo tiesiog neįmanoma išvysti tikrą Dievą – jų Dievą – mumyse.

Šiandien daug krikščionių įsitikinę, jog jau atpažino priešą – tai musulmonai. Tačiau musulmonai neretai lojalesni Kristui, kurį jie laiko žmogumi, nei mes Kristui, kurį laikome Dievu. Jie neretai kur kas dieviškiau seka savo klaidingais šventraščiais ir klystančiais pranašais, nei mes neklystančiu Šventuoju Raštu ir tiesos švytėjimu per mūsų pranašus. (Kadangi abu religiniai mokymai prieštarauja vienas kitam, tai vienas iš jų turi būti klaidingas. Arba Kristus yra žmogus, kaip teigia musulmonai, arba Dievas, kaip teigiame mes, arba teisus Koranas, arba Naujasis Testamentas.)

Jei palygintume krikščionių ir musulmonų šeimų stabilumą bei rūpinimąsi vaikais, palygintume abortų skaičių, ištvirkavimų, iškrypimų, skyrybų skaičių, ir jei šiuos duomenis interpretuotume pagal pranašų mokymą apie tai, kad Viešpats laimina tuos, kurie laikosi įstatymo ir nusisuka nuo tų, kurie pažeidžia įstatymą, tai atrastume ir priežastį, kodėl islamas Vakaruose šiandien auga kur kas sparčiau nei krikščionybė.

Krikščionys ir musulmonai garbina tą patį Dievą ir pripažįsta tuos pačius Dievo įsakymus, nes abi religijos juos gavo iš to paties šaltinio. Taip, musulmonai gali būti mūsų priešai kultūriniuose karuose, nes jie nepripažįsta išganymo per Kristų, jie gali būti vadinami eretikais, tačiau jie nėra tikrasis priešas. (Aišku, išskyrus tuos, kurie žudo kitus ir užima daugiausia erdvės žiniasklaidoje. Tačiau vadinti islamą teroristiniu – tai tas pat, kas vadinti inkviziciją krikščioniška arba kanibalą vadinti kulinaru.)

Tą patį, ką rašiau apie islamą, galima pasakyti ir apie mormonus, Jehovos liudytojus ar kvakerius.

Kai kurie iš mūsų galvoja, kad priešas yra „liberalai“ ar „liberalus istablišmentas“. Bent vien jau dėl to, kad šios sąvokos turinys nuolat kinta, ji yra praktiškai beprasmė. Kitas dalykas – tai politiniai, o ne religiniai terminai. Galima įvairiai vertinti politinio liberalizmo ydas ir privalumus, tačiau tai, ar mes kilsime į dangų, ar leisimės į pragarą, visiškai nepriklauso nuo valstybės bendrojo vidaus produkto.

Mūsų priešai net nėra antikrikščioniški fanatikai, kurie nekenčia ir net kartais nori mus nugalabyti. Ar tai būtų Kinijos totalitarinio komunizmo atstovai, kurie įkalina ir persekioja krikščionis, ar Sudano musulmonai teroristai, kurie grobia ir žudo krikščionis. Jie yra mūsų pacientai, o ne priešai. Jie yra tie, kuriuos mes bandome išgelbėti. Mes esame Kristaus slaugės, pasiųstos tiems pacientams. Šie pacientai mano, kad slaugės yra jų priešai, tačiau juk slaugės geriau supranta situaciją. Mes turime kas kartą prašyti Viešpaties, kad Jis jiems atleistų, nes jie nežino, ką daro (plg. Lk 23, 34).

Mūsų priešas netgi ne vartojimo kirminas, graužiantis mūsų kultūrą iš vidaus, net ne medijos, tapusios mirties kultūros lūpomis, net ne kino industrija, taip dažnai vykdanti Antikristo misiją. Tai taip pat yra aukos, mūsų pacientai, nors jie ir nekenčia mūsų ligoninės ir toliau nuodija kitus pacientus, tačiau pirmiausia nuodija patys save. Taip pat mūsų priešai nėra gėjų ir lesbiečių aktyvistai, kurie mus niekina, feminizmo „raganos“, kurios piktžodžiauja, ar abortų šalininkai, kurie žudo. Jei mes pašaukti būti Kristaus kūno ląstelėmis, turime daryti tai, ką Jis darė nusidėjėliams: nusileisti į jų pasaulį ir pasiūlyti save jų išganymui, net pralieti už juos kraują, jei tai būtina. Turime eiti į lūšnynus kaip Motina Teresė. Net jei mes visi fiziškai ten neisime, turime eiti į dvasios lūšnynus, nes ten yra sužeistų žmonių, nes ten reikia gydymo, nes ten žmonės miršta dvasiškai. Net jei ne visi turėsime progą pralieti kraują už kitus, tačiau visi galime aukoti savo laiką. Tas, kas aukoja savo laiką, tas aukoja gyvenimą, nes gyvenimas ir yra laikas, o ne pinigai ar kiti blizgučiai (nebandykite turėti vaikų, kol to nesuprasite).

Mūsų priešai net ne eretikai pačioje Bažnyčioje, kavinių krikščionys, à la carte krikščionys („aš pats žinau savo kelią krikščionybėje“), kurie nori, kad Kristus juos sektų, bet jokiu būdu ne atvirkščiai. Jie taip pat mūsų pacientai, nors ir yra išdavikai. Jie taip pat yra apgauti, jie yra mūsų priešo aukos, tačiau ne mūsų priešai.

Mūsų priešai net nėra vadinamųjų krikščioniškų seminarijų ir teologijos departamentų teologai, kurie parduoda savo sielas už trisdešimt moksliškumo skatikų ir labiau rūpinasi įtikti savo kolegoms nei Dievui. Šie kristofobai nukerpa karčius Judo giminės Liūtui ir užkrečia studentus dvasiniu drungnumu, tačiau jie taip pat yra mūsų pacientai, bet ne priešai.

Mūsų priešai netgi ne iškrypę fiziškai ar dvasiškai kunigai, pamokslininkai ar vyskupai – auklės, skriaudžiančios Kristaus mažutėlius, kuriuos turėtų globoti ir ugdyti. Jie išdavė Kristaus girnas vardan praeinančių gėrybių, tačiau ir jie yra aukos, kurias reikia gydyti.

Tai kas tada yra mūsų priešas?

Neabejoju, kad esate girdėję atsakymą . Visi šventieji per ilgą Bažnyčios istoriją vis kartojo šį atsakymą, kuris įrašytas dviejose šaltiniuose: Dievo Žodyje, kuris įspaustas popieriuje, ir Dievo Žodyje, kuris įspaustas medyje. Turime kalbėti apie du priešus, apie kuriuos byloja kiekvienas Naujojo Testamento puslapis, gindamas nuo jų galios Kristus žengė ant kryžiaus.

Paradoksalu, bet šiandien apie šiuos du priešus labai mažai kalbama, ir juos pamiršta net ir didelė dalis krikščionių. Būtent dėl to šiandien tiek Bažnyčia, tiek visas pasaulis išgyvena sunkią krizę.

Pirmasis mūsų priešas šiandien itin retai minimas anapus krikščioniškų grupelių, kurias suskubome pavadinti fundamentalistinėmis. Girdėjau daugybę pamokslų įvairiose bažnyčiose, tačiau nepamenu, kad kada nors per juos būtų įvardijamas mūsų priešas. Taip, tai demonai, puolę angelai ir blogosios dvasios.

Mūsų sekuliari kultūra tvirtina, kad kiekvienas, kuris tiki šio priešo egzistavimu, geriausiu atveju – neišsilavinęs, siaurai mąstantis fanatikas, o blogesniu – pamišėlis. Kam iš mūsų norisi būti fanatiku ar pamišėliu, ar ne? Tačiau, vertinant tokiais kriterijais, Jėzus Kristus buvo vienas didžiausių žmonijos istorijoje fanatikų ir pamišėlių. Jis labai aiškiai mokė: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko jūs turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą“ (Lk 15, 4–5).

Teko girdėti teologinę diskusiją, apie ką čia Jėzus kalba. Gal apie Dievą? Tačiau tai nesąmonė. Dievas gelbėja mūsų sielas, o Šėtonas griauna ir bando jas sunaikinti. Jėzus kalba apie tą, kuris naikina, o ne kuria.

Prisiminkime, kaip Jėzus sakė Petrui: „Simonai, Simonai. Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius“ (Lk 22, 61). Petras įsiklausė į šiuos žodžius ir todėl rašo: „Būkite blaivūs, budėkite. Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (5, 8–9). Petras žinojo, kad „mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12).

Tai aiškiai suvokė ir popiežius Leonas XIII. XIX amžiaus pabaigoje jis matė viziją, kurioje tiksliai buvo perteikti žmonijos laukiantys baisumai. Jis matė Šėtoną laikų pradžioje ir šiam buvo leista pasirinkti amžių, kuriame galės aktyviausiai veikti, daryti baisus savo darbus, ir jis pasirinko XX amžių. Popiežius, kurio ne tik vardas, bet ir širdis buvo iš Liūto (angliškai Leonas – Leo, t. y. liūtas – red.) taip buvo sujaudintas ir nugąsdintas matytos vizijos, jog apalpo kaip Viktorijos laikų dama. Kai jis atsigavo, sukūrė maldą Katalikų Bažnyčiai, kurią prisakė naudoti dvasinės kovos laikotarpiu:

Šlovingasis dangaus kareivijų Vade, šventasis arkangele Mykolai, gink mus kovoje. Ateik į pagalbą žmonėms, kuriuos „Dievas sukūrė neišnaikinamus, padarė juos pagal savo paveikslą ir iš velnio tironijos „nupirko didele kaina“. Su šventųjų angelų armija kovok šiandien Viešpaties kovas, kaip kadaise kariavai prieš išpuikusiųjų vadą Liuciferį ir jo puolusius angelus. (…) Padėk, nenugalimas Vade, Dievo tautai prieš įsiveržusiais dvasines negandas ir atnešk jai pergalę. (…) Sučiupk slibiną, senąją gyvatę, vadinamą velniu ir šėtonu, ir supančiotą numesk į prarają, kad nebegalėtų suvedžioti tautų.

Iki XX amžiaus septintojo dešimtmečio šią maldą žinojo kiekvienas tikintysis, ji buvo kartojama po kiekvienų šv. Mišių. Beje, iš karto, kai ši malda nustota kartoti, Bažnyčią ištiko didi nelaimė, ir ji neteko pusės kunigų, dviejų trečdalių vienuolių ir devyniasdešimt nuošimčių teologinio ir moralinio žinojimo, iškeisdama savo tėvų tikėjimą į kitaminčių abejones. Tai buvo šėtoniškas Kanos stebuklo iškreipimas, kai Jėzaus vynas buvo paverstas psichologizuotu vandeniu, kuris toks mielas Antikristui.

Sakiau, kad turime du priešus. Antrasis net baisesnis už pirmąjį. Tai košmaras, kuris net baisesnis nei būti velnio suvedžiotam, net jo apsėstam ir kankinamam. Tai košmaras pačiam tapti velniu. Išorės siaubai yra labai siaubingi mūsų sieloms, bet ne tiek, kiek siaubas, kuris glūdi pačiose sielose.

Turiu galvoje nuodėmę. Tai dar vienas žodis, kurį Bažnyčia, patirdama didžiulį sekuliaraus pasaulio spaudimą ir norėdama pasirodyti itin moderni, vis rečiau vartoja. Šiandien sekuliaristai įpratę smerkti tik pasmerkimus, teisti tik tiesą ir yra įsitikinę, kad vienintelė nuodėmė – tikėti nuodėme.

Visos nuodėmės yra velnio darbas, tačiau jis paprastai naudojasi kūnu ir pasauliu kaip savo instrumentais. Nuodėmė reiškia velnio darbo darymą ir Viešpaties darbo griovimą. Mes tai darome kiekvieną kartą, kai nusidedame. Tai vienintelė priežastis, kodėl Šėtonas gali daryti tokius baisius dalykus pasaulyje. Dievas jam to neleidžia be mūsų laisvo sutikimo.

Tai svarbiausia priežastis, kodėl esame gilioje krizėje. Paradoksalu, bet šios krizės įsisąmoninimo padariniai viltingesni, nes pati tiesa apie ją yra siaubinga. Nuodėmė yra mūsų priešas, o Gelbėtojas nuo nuodėmių yra mūsų atsakymas. Jis yra nepalyginamai galingesnis nei mūsų priešas.

Pagrindinis ginklas šiame kare, mūsų atominė bomba – tai šventieji. Nes šventieji nėra vien tik geri žmonės, tai yra mažyčiai Kristūs. Gyvos ląstelės tobulame Kristaus kūne. Nepamirškime, kad šventumas apibrėžiamas per Kristų, o ne Kristus per šventumą.

Kas nutinka kai šventumo šviesa, paties Kristaus šviesa, susitinka nuodėmės tamsą, mirties kultūrą, mirties kunigaikštį? Šviesa spindi tamsoje ir jokia tamsa negali jos užgožti. Šėtonas negali net suprasti Kristaus šventųjų, ir tai tik viena priežasčių, kodėl jis negali jų nugalėti.

Tačiau galutinė Kristaus ir visų šventųjų pergalė prieš Šėtoną ir jo kariauną yra kelionės, kurią dar turime nueiti, pabaiga. Mums svarbu suprasti, jog mūsų kelionė – tai kova su klastingu priešu – nuodėme. Kai mes įvardijame priešą, tada tampa aiškiau, kad dalyvaujame dvasinėje kovoje. Deja, esame įpratę iškreiptai ją suprasti. Jau pačiame pirmajame krikščionybės amžiuje atsirado pavojinga gnosticizmo erezija, kuri ir vėl labai išpopuliarėjo mūsų laikais tiek anapus Bažnyčios, tiek pačioje Bažnyčioje. Ši erezija gundo galvoti, kad dvasinėje kovoje mes kovojame su kūniškumu. Tai visiška nesąmonė. Vien jau dėl to, jog mūsų Gelbėtojas yra įsikūnijęs Dievas, atskleidžiantis nepraeinančią tiesą, kad esame pakviesti ne į kovą su kūnu ar pasauliu, bet į kovą už kūną ir pasaulį, nes tai ir yra kova už mūsų laimę, už tikrąją savastį. Kuri pilnutinai išsiskleis tik tada, kai mūsų priešas – nuodėmė – bus galutinai nugalėta.

Vertė Rosita Garškaitė

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Rekomenduojame

Williamas S. Lindas. Politinio korektiškumo ištakos

Vytautas Sinica. Dabar bus tikrasis išbandymas

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir Vėtros pamokos (video)

Gintaras Aleknonis. Duoną pažinsi iš plutos, žmogų – iš valdžios

Povilas Gylys. Dvaras telkia visas pajėgas

A. Juozaitis pasirinktinių kandidatų debatus vadina žmonių mulkinimu ir kviečia į protesto akciją

„Kokie mes turtingi Smetonos palikimu“... Kandidatas į LR prezidentus Arvydas Juozaitis dalijasi savo įžvalgomis apie Prezidento A.Smetonos palikimą

Algimantas Rusteika. Turim atrasti ne tik tikrą kelią, bet ir vienas kitą

Geroji Naujiena. Kad mylėtume, kaip Dievas mus myli

Arvydas Juozaitis. Pabėgėliai stumia Europą į pražūtį

Irena Vasinauskaitė. Ar Šiaulių rajono savivaldybė pritaria Meškuičių gimnazijos socialinės pedagogės savivalei? [4]

Algimantas Rusteika. Ir tuomet niekas nesvajojo, kad kas nors gali pasikeisti, nors to norėjo visi

Vytautas Sinica. Generolui Vėtrai trečiojo varianto jie nepalieka

J.Kadžionis-Bėda: „Sakykime tiesą, tiesoje gyvenkime, tiesą ginkime – tai vienintelis ginklas išsivaduoti ir išbristi iš okupacinių raistų ir sutemų“

Neskundžiama nutartimi atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“

Stasys Jakeliūnas. Išsamiau apie Lietuvos banko vadovybės požiūrį į parlamentinį krizės tyrimą ir VILBOR skandalą (vaizdo įrašas)

Nebeliko dėl ko tartis…

Andrius Gaidamavičius. Draustiniai ne kolūkiai, jų griauti nereikėjo

Arvydas Juozaitis ir judėjimo „Lietuva yra čia“ atstovai Bundestage ieškojo atsakymo, kaip apsaugoti Europos vertybes nuo neoliberaliojo globalizmo

Rokas Masiulis: Mokytojai buvo teisūs

Dažniausi klausimai Vytautui Radžvilui ir jo vardo rinkiminio komiteto nariams

Krescencijus Stoškus. Kas tai? Lyčių unifikavimo komedija lyg ir baigiasi?

Kunigui Alfonsui Lipniūnui skirtas atminimo vakaras (įrašas)

Algimantas Rusteika. Priešrinkiminis, arba Kaip miršta valstybės

Pastabos paraštėse. Andrius Švarplys: „Briuselis žiauriai klysta: atėjo ne populistų, atėjo idiotų laikas“

Vitas Vasiliauskas: „Galėjo dar paklausti, o kas nužudė JFK bei kur paslėpta Vytauto Didžiojo karūna“

Stasys Jakeliūnas. Tad iki pasimatymo teisme, Gitanai

Rasa Čepaitienė.  „Stebėtina, kokius lobius galima rasti laiko dulkes nupūtus“

Dainius Tirūnas. Gal Lietuvai vertėtų pasimokyti ne iš Norvegijos, o iš Šveicarijos?

Algirdas Endriukaitis. Nigerijos rašytojo Ben Okri mintys apie pasakojimus: ką galėtų išgirsti ir Nacionalinės premijos laureatas Marius Ivaškevičius?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.