Emigracija, imigracija, demografija

Paulius Stonis. Oikofobija, arba verslo meilės migrantams pasekmės

Tiesos.lt siūlo   2015 m. gruodžio 2 d. 2:36

5     

    

Paulius Stonis. Oikofobija, arba verslo meilės migrantams pasekmės

Neseniai Seimas priėmė įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties pataisas, kuriomis atvėrė kelią į Lietuvą perkelti dalį migrantų, tebeplūstančių į Europą. Toks sprendimas, greičiausiai, nenudžiugins didžiosios mūsų tautiečių dalies, tačiau tikrai bus itin palankiai sutiktas kai kurių stambiųjų verslininkų. Pastarieji nuo pat migrantų krizės pradžios kartoja, kad Lietuva gali priimti ne 300, ne 1000, bet per kelis metus net 50 000 ir daugiau migrantų. Priduriama, kad tokie teiginiai yra pagrįsti racionaliu skaičiavimu, įvertinus tiek dabartinę demografinę Lietuvos situaciją, tiek jos perspektyvas. Tačiau ar jie dėstomi deramai įvertinus galimas masinės imigracijos pasekmes verslui, valstybei ir visuomenei?

Migracijos ir imigrantų priėmimo klausimu Lietuvos verslas nėra vieningas, todėl teigti, kad visi verslininkai viena ar kita forma tenori pasipelnyti iš migracijos būtų neteisinga. Tai rodo visai neseniai Lietuvos pramonininkų konfederacijos paviešinti aukščiausio lygio 150 Lietuvos įmonių vadovų apklausos rezultatai. Juose buvo atspindėtas Lietuvos darbdavių požiūris į migrantus ir jų integravimą į darbo rinką. Apklausa atskleidė, kad 46 proc. respondentų priimtų migrantus darbui į savo įmonę, 27 proc. negalėjo atsakyti į šį klausimą, o 26 proc. apklaustųjų yra nepasirengę priimti tokių darbuotojų.

Kokia pramonės įmonių motyvacija priimti migrantus? 43 proc. apklaustų įmonių vadovai minėjo, jog tikisi mokestinių lengvatų, 36 proc. – subsidijų. Ir tik 21 proc. respondentų paminėjo, kad tikisi, jog į Lietuvą atvyks kvalifikuoti arba mažai kvalifikuoti specialistai, kurie turės motyvaciją dirbti. Tokiu atveju vadovai sutiktų migrantus priimti ir be papildomų finansinių paskatinimų iš valstybės.

Galbūt pramonininkų atlikta apklausa neatitinka visų sociologinių tyrimų standartų, tačiau jos rezultatai leidžia įžvelgti vieną svarbią tendenciją. Tie verslininkai, kurie sutiktų priimti imigrantus į savo įmones, neabejotinai tikisi vienokios ar kitokios finansinės „kompensacijos“. Vadinasi, ta dalis verslininkų, kurie pritaria imigracijai, tai daro iš merkantilinių paskatų, kadangi visiškai ignoruoja atvykėlio turimos kvalifikacijos faktorių. Tai reiškia, kad pats atvykėlis nebėra traktuojamas net kaip nekvalifikuotas „žmogiškasis išteklius“ – jis tampa tiesiog paprasčiausia priemone lengvai gauti papildomų pajamų iš valstybės.

Ką darytų mūsų rinkti ir nerinkti politikai, jei jie nuosekliai vadovautųsi tokia logika? Nepabijokime ją nuosekliai išskleisti ir pritaikyti kitose situacijose. Išsipildžius tokiai pramonininkų lyderio Roberto Dargio svajonei, verslininkų paskatinti, politikai vyktų į Briuselį persiderėti dėl per mažų mūsų šaliai skirtų migrantų kvotų. Kam riboti papildomas priemones verslui užsidirbti? Ir tokia logika būtų visai teisinga, jei tai, kas vadinama bendruoju gėriu, būtų sutapatinta išimtinai vien su ekonominiu arba, dar konkrečiau, stambios pramonės įmonių gėriu.

Visiškai nesunku nuspėti, kur toks siauras bendrojo gėrio suvokimas nuvestų. Jei jis būtų tapęs visuotine norma, Prezidentas Valdas Adamkus anuomet geranoriškai būtų paklusęs pramonininko Bronislovo Lubio prašymui vykti į Maskvą ir kartu su Rusijos vadovais paminėti Pergalės dieną. Jei tokia logika vadovautumėmės visi, mūsų visiškai nestebintų tokių verslininkų kaip Vilius Kaikaris kvietimai Rusijos atžvilgiu būti santūriems, mat jei kritikuosime jos veiksmus Ukrainoje, galėsime savo patrankas sviestu tepti – jo tiesiog nebus kur dėti.

Aišku, kad tokia logika mažai ką bendro turėtų su valstybės bendruoju gėriu, nekalbant jau su istorine ir tautine savimone. Bendruoju gėriu paprastai vadinama tokia valstybėje esančių sąlygų visuma, kuri labiausiai padidina visų bendruomenės arba tautos narių gerovę ir sudaro palankiausias sąlygas kiekvienam žmogui tobulėti, išpildant savo prigimtį. Kitaip tariant, bendrojo gėrio šviesoje žmogų iš principo vengiama vaizduoti vien tik kaip ekonominių tikslų siekiančią būtybę – vienmatį homo economicus. Žmogus čia pirmiausia suvokiamas kaip asmuo, vadinasi, turintis ne tik fizinių, bet ir dvasinių polinkių, iš kurių kyla ir jo tapatybę atspindinti ir iš dalies ją apibrėžianti kultūrinė terpė, tradicijos, savivoka ir t.t.

Todėl nesunku įsivaizduoti, kas nutinka, jei tautą ar bendruomenę apibrėžiame vien tik ekonominiais tikslais. Bet kokie kultūriniai skirtumai tampa visiškai vienodai nesvarbūs, kadangi svarbiausias tikslas tėra ekonominė gerovė ir pažanga. Panašia logika vadovavosi ir komunistai. Nors sovietmečiu jie iki tam tikro lygio toleravo etnokultūrinius skirtumus ir net skatino išpolitintas tarybinių tautų kultūras, tačiau nenustojo tikėti ir stengtis, kad papročiai ir kultūra ilgainiui taptų nebereikšmingi. Juk istorijos pabaigoje, į kurią, pagal komunistus, turi judėti visos pasaulio visuomenės, laukia tarpusavyje nebeatpažįstamai susimaišiusio ir jau kultūriškai vienalyčio proletariato rojus, dar vadinamas komunizmu.

Bendrąjį gėrį, kuris šiaip jau turėtų būti kiekvienos valstybės valdymo tikslas, sutapatinus išimtinai su ekonominiu arba verslo gėriu, bet kurioje valstybėje tampa labai sunku kalbėti apie teisingumą. Senas posakis liudija, kad valstybė be teisingumo tėra plėšikų gauja. Ne iš kur kitur, bet būtent iš teisingumo principo išplaukia atsakomybės, atskaitingumo ir įsipareigojimo savo bendruomenei principai. Iš teisingai suprasto teisingumo piliečių tarpe kyla ir patriotiškumas, skatinantis ginti savo valstybę, jos nepriklausomybę, savo tautą, savo namus. Šis principas nieko bendro neturi su užsidarymu nuo pasaulio, protekcionizmu ar šovinizmu. Priešingai, niekas nėra apribotas mokytis iš kitų tautų, taikant pažangiausius atradimus ir geriausias praktikas, galinčias duoti naudos valstybės bendrajam gėriui. Teisingumo principas yra politinis principas, tad jis apibrėžia politiškai organizuotos bendruomenės santykius. Demokratijos atveju, teisingumo principas apibrėžia renkamųjų valdžion ir juos renkančiųjų santykį. Jei pastarųjų galia menksta, tai tik demokratijos sąskaita. Trumpai tariant, jei žmonės nepatenkinti valdžia, kitų rinkimų metu jie turi išsaugoti galimybę ją pakeisti. Arba bent jau iš esamos valdžios vis griežčiau reikalauti būtinų reformų.

Tačiau kas įvyksta plačiai atvėrus duris migrantams? Visi Lietuvos rinkėjai smarkiai pralaimi, nes jų galia kontroliuoti valdžią ir iš jos išsireikalauti būtinų pokyčių smarkiai sumažėja. Verslas, priėmęs migrantus, užsitikrina trumpalaikį būdą nesunkiai užsidirbti papildomų pajamų iš valstybės paramos ar subsidijų. Tačiau tuo pačiu metu jis nebus suinteresuotas investuoti, pavyzdžiui, į vietinio bedarbio perkvalifikavimą, suteikiant jam reikalingų žinių bei įgūdžių, dėl ko išloštų ir verslas, ir darbuotojas, ir valstybė, kuri neprarastų savo piliečių. Tad lengvabūdiškai „iš viršaus“ nuleidžiamu politiniu sprendimu bandant išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo problemą pramonėje, tik pagilinama visuomenės dezintegracija ir visos valstybės vystymosi krizė. Visos kitos socialinės, švietimo ar mokesčių sistemos problemos, tiesiogiai susijusios ir lemiančios ekonomikos vystymąsi bei valstybės nuolatinių gyventojų gebėjimą įsijungti į vietinę darbo rinką ir tokiu būdu užsitikrinti pajamas, lieka nesprendžiamos. Juk atvykusiam migrantui nelabai svarbu bus nei aukštojo mokslo kokybė, nei socialinių paslaugų prieinamumas. Pasijutęs nepatenkintas, jis tiesiog migruos į kitą valstybę didesnės gerovės ir laimės ieškoti. Tuo tarpu eilinis pilietis savo paties valstybėje vis labiau praras galią paveikti valdžią, nes pastaroji ilgainiui tesirūpins pramonės aprūpinimu migrantais, kadangi tai yra lengviausias būdas išspręsti šalies ekonomikos augimo problemas. Atsivėrimo daugiatūkstantiniam imigracijos srautui momentu kaip mat padidėja ir emigracijos potencialas. Mat piliečiai netruks pasijusti tiesiogine prasme pakeičiami. Todėl apie imigracijos naudą kalbantys, bet čia pat dėl emigracijos dejuojantys verslininkai užsiima veidmainyste.

Nedaug iš imigracijos laimėtų ir pats verslas. Migracijos temos kontekste viešai nuskambėjo daugybė pačių migrantų pasisakymų, jog jie nenori važiuoti į kitas Europos valstybes, tik į dosniąją Vokietiją. Nesunku nuspėti, kad daugelis migrantų taip ir padarys. Kam likti šalyje, kur skurdo mąstai daug didesni nei kitose Europos valstybėse, kur pirmaujama ne pasitikėjimo, o savižudybių reitinguose? Net tobulu atveju, kai pas vieną ar kitą verslininką atvyktų kvalifikuotas migrantas, nesunku nuspėti, kiek verta būtų investuoti, siekiant išmokyti jį ne itin lengvos lietuvių kalbos bei kitų reikalingų darbo įgūdžių.

Galiausiai, mažai iš migracijos laimėtų ir pati valstybė, jei ją suvoksime ne kaip biurokratinių institucijų voratinklį, bet kaip tam tikrą politinės tautos kūrinį, kurio tikslas, visų pirma, pačios tautos išlikimas ir klestėjimas. Masinė imigracija (ne 1105, o pramonininkų siūlomieji 50 000 migrantų) neabejotinai smarkiai pakeistų ne tik mūsų valstybės kultūrinį veidą. Susidurtumėme su multikultūrinės visuomenės problemomis, su kuriomis nebuvome susidūrę iki šiol ir su kuriomis nėra sėkmingai susitvarkiusi jokia Europos valstybė. Todėl nėra ko tikėtis stebuklingo integracijos sprendimo ir iš Lietuvos politikų. Tad, priešingai, nei teigia, pavyzdžiui, politologas Linas Kojala, galima tvirtinti, jog masinė imigracija taptų rimčiausia problema, kadangi visas neišspręstas socialines problemas paverstų antros eilės klausimais. Dabartinės problemos niekur nedingtų, tačiau tautos galia kontroliuoti politikus ir priversti juos ieškoti sprendimo būtų sumenkinta.

Keli apžvalgininkai bei pramonininkų vadovas Robertas Dargis ne kartą išsakė viltį: „Neabejoju, kad Lietuva taps normalia multikultūrine šalimi, turėsime įvairių tikėjimų, kitos odos spalvos žmonių“. Įdomi vizija. Tačiau, pamirštama, kad Lietuva jau yra daugiatautė šalis. Gyvename kartu su rusais, lenkais, žydais, karaimais, totoriais. Ar tai reiškia, kad po pasakymu „normali multikultūrinė valstybė“ glūdi mintis, jog Lietuvoje lietuviai galiausiai turi tapti mažuma, o tautybės galiausiai prarasti politinę reikšmę? Kol Vokietijos bei kitų Europos valstybių žmonės čiaudi nuo migrantų bangos sukeltų dulkių, Lietuvos visuomenė toliau leidžiasi liūliuojama pasakomis apie savo atgyvenusį mentalitetą, atsilikimą nuo „pažangių“ politkorektiškumo, tolerancijos, lyčių lygybės bei multikultūralizmo standartų. Lietuvių tauta dalies savo „elito“ yra kaltinama ksenofobijos simptomais, kai tuo tarpu pats „elitas“ smarkiai kamuojamas oikofobijos (senovės graikų kalboje „oikos“ – namai, „phobia“ – baimė) kompleksų – savų namų, savų žmonių, savo tapatybės, savų tradicijų, savo tikėjimo baimės. Šią oikofobiją kol kas sumaniai pavyksta paslėpti po „pažangaus mąstymo“ klišėmis. Tačiau žvelgiant į Europoje gilėjančią migrantų krizę, kyla natūralus klausimas: kiek ilgai toks politiškai atsilikęs mąstymas dar bus vadinamas „pažangiu“?

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Lietuvai       2016-02-5 7:43

Lietuvai reikia tikrai prabusti !

Kaip ir gavau atsakyma i klausima       2015-12-2 23:53

kodel pramonininkai nori siu imigrantu,kuriu moterys beveik niekada nedirba,turi gausia seima remiama pasalpomis,o vyrai stengiasi ikurti kampine parduotuvele,bet gink Dieve nedirbti ,,netikeliu” imonese ir moketi mokescius.

Taip       2015-12-2 21:25

tiksliai.

Įdomu       2015-12-2 11:00

“nokautai” palikti tarp eilučių. Neprikibsi.

daugmaz teisingai       2015-12-2 3:39

sudeliota, bet jau rasinio ilgumas! Reiktu ispilti vandeni, ismokti sukoncentruoti minti ir visada pries akis matyti zurnalistini CREDO: LAI ZODZIAMS ANKSTA, O MINCIAI ERDVU! Sekmes.


Rekomenduojame

Kun. Robertas Skrinskas. Kremliaus troliai šeimininkauja ir lietuviškoje Vikipedijoje

Nida Vasiliauskaitė. Valstybė, kurios tarakonai nekokybiškai pakasyti – valstybė be ateities

Rasa Čepaitienė. Pakelk galvą, lietuvi!

Kun. Roberto Grigo replika: O, kad taip būtų!

Algimantas Rusteika. Nespirgėkit, čia ne apie visas

Rusų kalbos pamoka 30-taisiais atkurtos Nepriklausomybės metais: liaupsės sovietmečiui ir jį reanimuojančiam Putinui

Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

Rūta Janutienė „Iš savo varpinės“: Ar Dalia Grybauskaitė galėjo būti šantažuojama?

Liudvikas Jakimavičius. Šėpos jubiliejų pasitinkant

Geroji Naujiena: Kaip nenustoti sūrumo

Andrius Švarplys. Šveicarai uždraudė diskriminuoti gėjus kalboje ir viešumoje. Ką tai reiškia?

LR žvalgyba informuoja: kaip viešai vertintinos Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui kylančios grėsmės ir pastebėti rizikos veiksniai

Nijolė Aleinikova. Apie dvasingumą – nusibodusi, bet taip ir nesuprasta tema

Apie meilę, kuri niekada nesibaigia – minint kun. Juozo Zdebskio 34-ąsias žūties metines

Algimantas Rusteika. Šeimininko belaukiant

Vytautas Radžvilas. Klausimas „Lietuvos Sąrašo“ partijai

Audrius Bačiulis. Sunkus tas LRT leftistinių propagandistų gyvenimas

Laimonas Kairiūkštis. Kiekybė ar kokybė, arba Kiek iš jūsų perskaitote 600 romanų per metus?

„Northwest Herald“: „Gyvenimas po ekstradicijos“ – Karolio Venckaus apžvalga

Romualdas Žekas. Sveikatos reforma – kodėl nesusikalbame?

Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už santuoką

Mark Regnerus. Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Vidmantas Valiušaitis. Demokratija įsitvirtino pas mus tik kaip savotiškas „Potiomkino kaimas“ švogerių krašte

Vygandas Trainys apie Mokytojos ir Policininkės konfliktą dėl Trispalvės ir jo teisinį vertinimą: per 30 m. niekas nepasikeitė – dabar pakuotų „savi“

Algimantas Rusteika. Apie grėsmes grėsmėms

Nuo bačkos. Andrius Navickas: mūsų didžiausias politinis koziris yra Ingrida Šimonytė ir jos apsisprendimas yra svarbesnis nei visa politinė programa

„Žygis už gyvybę“ ir socialinių platformų cenzūra

Chad Pecknold. Brexitas – daugiau nei populistų maištas prieš globalizmą

Vidas Rachlevičius. Gal nemokykim britų gyventi

Mūzos ir ginklo broliai: Atmintis gyva. Konferencija skirta rašytojo, partizano Mamerto Indriliūno 100-osioms gimimo metinėms

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.