Paulius Saudargas. Algirdas Patackas – žmogus, nugalėjęs mirtį

Tiesos.lt siūlo   2015 m. balandžio 4 d. 20:00

12     

    

Paulius Saudargas. Algirdas Patackas – žmogus, nugalėjęs mirtį

Šis Didysis penktadienis Lietuvoje paženklintas vieno iš atkakliausių patriotų – Algirdo Patacko netektimi.  Kad ir kaip kurioziškai beskambėtų tik ką ištikusios mirties akivaizdoje, bet Algirdas Patackas savo gyvenimu ir mirtimi įrodė egzistuojant patį nemirtingumą. Didysis penktadienis tam, ko gero, yra pati tinkamiausia diena…

Bauginantis didžiavyrio etalonas. Dar gilioje vaikystėje A. Patackas man buvo ypatingas žmogus. Mano tėtis artimai draugavo su A. Patacku, tapau netgi jo krikštasūniu. Taigi teko garbė pažinti šią legendinę asmenybę nuo kūdikystės. Kol dar buvau visai vaikigalis, A. Patackas man imponavo kaip kietas vyrukas. O jis toks ir buvo. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Turėjo kietus raumenis, mat užsiiminėjo kultūrizmu, krepšinį žaisdavo naktimis, dviračiu numindavo iš Kauno į Vilnių, važinėjo motociklu, kuriuo kartą pavėžintas, prieš kitus kiemo vaikigalius jaučiausi irgi baisiai „kietas“. 

Anuomet tas jo kietumas kartais atrodė net antgamtiškas, bauginantis. Jis nebuvo panašus į kitus pažinotus žmones. Buvo kažkoks kitoks. Bauginanti buvo ir griežta, kaukazietiška jo išvaizda, ereliška nosis, skvarbus žvilgsnis ir juodai žila barzda. Tačiau žmogus jis buvo šiltas. Pats mėgdavo vaikus juokais pagąsdinti išgalvotomis istorijomis. Dar ilgai prabudęs naktį baugščiai žvilgčiojau į laikrodį, ar neišmušė ketvirta ryto – mistinė ir pavojinga „vilkų valanda“. O dar baugiau būdrauti penktą – mat gali pasirodyti juodabarzdis žmogėdra ilgu peiliu… Mėgdavom draugiškai pasikumščiuoti, iki šiol gėda vaikiškų ašarų, kai neišlaikiau jam per stipriai užlaužus ranką. Davė „atsilyginti“ ir kaip griuvo aukštielninkas, vos tik man ranką suėmus, išsigandau, ar neprisitrenkė. Kur tau! Tai buvo vienas iš jo triukų – staiga kristi žemėn nesusitrenkiant. Lyg iš veiksmo filmų ir jo nelaimė ežere, jau nepriklausomybės metais, kai jį plaukiantį užkliudė motorinė valtis. Laimei, tada pasveiko, nors dar ilgai jautė tos netyčinio (?) susidūrimo padarinius. Taip nutikti galėjo tik Algirdui Patackui.

Mistinis pogrindis. Kuo toliau brendau ir pažinau Algirdą, tuo labiau atradau, kad raumenimis jo kietumas nesibaigia. Godžiai klausydavausi vyresniųjų filosofinių pokalbių apie lietuvių kalbą ir kultūrą, pro paaugliško suvokimo ribas tyliai smelkėsi įžvalgos apie sovietinę santvarką (ir kad kažkas su ja ne taip). Prie vaikų, žinoma, tuomečiai Kauno pogrindžio disidentai tiesmukai sovietų nekeikė, bet galėdavai justi vykstant kažką ypatingą, kažką labai teisingą ir prasmingą. Tai buvo Sąjūdžio priešaušris. Šiandien tas įžvalgas galima paskaityti eilėje A. Patacko knygų, kaip „Litua“ ar „Lietuva yra Vydija“. Tačiau tuomet už tas įžvalgas A. Patackas buvo mistiškai dingęs maždaug metams… Niekas su vaikais apie tai daug nekalbėjo. Vėliau nugirdau tėvą kalbant su savo seserimi: „Patacką paleido“. Supratau, jog čia kažkas iš to „kažko ne taip“ pasaulio. Pasaulio, kurio tada mes, vaikai, nepajėgėme suprasti.

Tik gerokai vėliau išgirdau mano tėvo ir paties A. Patacko pasakojimus apie KGB kalėjimą. Labiausiai įstrigo vienas A. Patacko sakinys, pasakytas mano tėvui: „Ten geriau nepatekti“. A. Patackui esam dėkingi, kad ir mūsų šeimos nepalietė KGB‘istų areštai – mat jis tardomas neišdavė mano tėčio, kaip pogrindinio leidinio „Pastogė“ bendraautoriaus. Pogrindis buvo gyva ir natūrali bendruomenė, niekieno nesukurta, su nerašytomis taisyklėmis. Lyg bičių avilys, kur kiekvienas žino savo vietą ir ką reikia daryti. Kiekvienas žmogus jautė, su kuo ir iki kokio atvirumo lygio gali bendrauti tam tikrais klausimais. Sovietiniams represiniams organams iš tiesų nebuvo lengva šį tinklą iššifruoti ir suardyti. Tik suaugęs ėmiau suprasti, kodėl kartais, pas ką nors svečiuojantis, dieną užtraukiamos naktinės užuolaidos, o išeinama su ryšulėliu kažkokių „raštų“. Kodėl su vienais pažįstamais buvo kalbamasi apie Lietuvos reikalus (kalbą, kultūrą, istoriją ir net politiką (kurios tuo metu, žinoma, nebuvo)), o su kitais apie tai, kaip iškepti pyragą ar kur gauti akumuliatorių. Visos pogrindžio veiklos ir temos koncentravosi Algirdo Patacko asmenyje – lietuvių kalba ir istorija, etnokultūra ir politika, jaunimo patriotinis ugdymas ir tautinių švenčių puoselėjimas, pogrindžio spaudos leidimas ir platinimas. Savo giliu išmanymu, entuziazmu ir drąsa jis įkvėpė kitus domėtis ir nebijoti.

Šachmatai su mirtimi. Mąstydamas apie A. Patacką užklupusią sunkią ligą – kepenų vėžį, nejučia prisimenu Ingmaro Bergmano filmą „Septintasis antspaudas“, kurio herojus, iš kryžiaus žygio grįžtantis riteris, tarp savo nuotykių vis prisėda prie šachmatų lentos su pačia giltine. Prisimenant A. Patacko gyvenimą kyla aliuzija su Kristaus kančios keliu. Nepalūžęs per svetimųjų okupantų kankinimus, gyvenimo saulėlydyje dar turėjo ištverti ir laisvos Lietuvos fariziejų patyčias. Laisva ir ryžtinga nuomonė demagogams visada yra nepageidaujama rakštis. Tačiau mes patys pliuralistinėje kakofonijoje nebeatskirtume tiesos ir melo, jei neatsirastų tokių, kurie kančių ir patyčių taurę išgeria iki galo. Tokių kaip Algirdas Patackas. Tokių, kurių aštrios valios akivaizdoje sutrūkinėja melo apvalkalai ir išryškėja nuoga esmė. Žmogiškumo esmė. Kęsdamas ligą ir sunkų chemoterapinį gydymą A. Patackas ligi pat galo lankė Seimo posėdžius, registravo įstatymo pataisas, kalbėjo tribūnoje. Skubėdamas rašė ir leido knygas, organizavo susitikimus.

Sutikęs Algirdą plenarinėje posėdžių salėje prisėsdavau pakalbinti, tačiau kalbą jis visada pasukdavo apie reikalus, apie savo sveikatą jis kalbėdavo trumpai ir realistiškai: „va, kad tik spėčiau tą ir tą atlikti…“ Paskutinį kartą jį sutikau kieme, sėdintį automobilyje. Pamojavau, o jis man atsakydamas pamojavo ir jau buvau beprabėgąs, tačiau kažin kas mane sulaikė ir priėjau dar pakalbėti. Per langą padaviau ranką. Sudžiūvęs lyg egiptietiška mumija, geltonomis ligos akimis jis žvelgė tarytum jau iš anapus. Optimistiškai taręs „štai buvau pakliuvęs į tokius spąstus, bet dabar viskas gerai, dar pabūsiu“, turėjo omenyje prieš kelias dienas ištikusį sveikatos pablogėjimą. Bet nepabuvo, išėjo. Kategoriškai, raštu, atsisakė būti guldomas į ligoninę, jei atkris. Norėjo išeiti taip, kaip pats nori, ir tada, kada Dievas pašauks. Lyg karžygys, tvirtai stovėdamas ant savo kojų. Jis privertė savo kūną eiti ir dirbti tada, kai turėjo merdėti ligos patale, tarsi jo kūnas tebūtų lengvas sielos rūbas. Oda, lyg pergamentu aptrauktas skeletas, balansuojantis ant plono gyvybės siūlo, lyg antgamtiškas fakyras, žaidžiantis šachmatus su pačia mirtimi. Pasitelkęs begalinę valią ir atkaklumą jis išėjo pro amžinybės vartus ne staiga, o palaipsniui, be baimės, plačiai atmerktomis akimis. Algirdas Patackas mums įrodė, kad nebūtina baigščiai žvelgti pro transcendentinę rakto skylutę tarp čia ir anapus. Jis drąsiai atliepė Popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą „Nebijoti!“ Nebijoti gyventi ir nebijoti pasitikti savo Didįjį penktadienį, nes po jo ateina Šventos Velykos.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

nuostabus straipsnis, ačiū,       2015-04-6 11:31

skaičiau ir verkiau. Nuostabus Žmogus, geraširdis Mokytojas, drąsus Kovotojas. Tokios neeilinės asmenybės mus palieka jau gal per dažnai, širdį spaudžia.
Ačiū, Algirdai, kad buvote, kad esate ir būsite amžinai. Ačiū, kad gyvenote dėl kitų, su meile, su proveržiu, energija ir dalindamas save. Ačiū. Ilgėsimės.

susigėdęs       2015-04-5 11:50

gal kiek perlenkiau lazdą dalindamasis įtarumu. Sorry.
Palaiminti tie, kurie išeina prieš Velykas. Jų laukia prisikėlimas Kristuje.

Al.       2015-04-5 0:56

Paprastai kai miršta žymus žmogus, skelbiama diagnozė nuo ko jis mirė. Ir velionio artimieji pasirūpina, kad diagnozė būtų tikra.

Politrukas       2015-04-4 22:50

Kas ieškote Tie-SOS, skaitykite V. Lenino Raštus.

Jis davė       2015-04-4 20:49

išėjimo pavyzdį.Kažkaip ramiau,kai žinai,kad tenai pasitiks bendraminčiai.Ramus išėjimas didelė paguoda likusiems.

Jis užstojo berniuką       2015-04-4 20:45

Gabrielių Norvegijoje laišku norvegų parlamentui…

kadais protingus trėmė į Sibirą...       2015-04-4 16:10

ar gali būt, kad jais nusikratoma dar drąstiškiau?
Lozoraitis gavo toksinų dozę Draugystės viešbutyje, po kurios nebeatsigavo, mirė kepenų vėžiu, teisininkas K.Milkeraitis specialiai pakviestas į vieną susitikimą panašiai pasijuto apnuodytas ii haliucibnacijų ir nebeatsigavo… mirė kepenų vėžiu… kyla įtarimas, kad mūsų medicinine sistema nebegalima pasitikėti kaip ir teisėsauga… o jei vaistų kompanijas, kaip kad Kauno Sanitas,  leidžiama nusipirkti neaiškioms mafijinėms rusų kompanijms, įsiregistravusioms Liuksnburgo ofšoruose, kaip Amber Trast, tai ar vaistai ten ar Lietuvai skirti nuodai? Kas patikrins?

ar jau ir gydytojais nebegalim pasitikėti?        2015-04-4 16:00

Šio klausimo esmė būtų tokia: įsivaizduokite, širdies chirurgijos skyriuje, reanimacijos palatoje guli žmogus po atliktos širdies šuntavimo operacijos, TAČIAU, nežinia kodėl, jį ten gydo ir slaugo psichiatras?!.. Ar jūs galite man tai paaiškinti?.. Sunku patikėti, bet peršasi vienintelė išvada - K.Čilinsko pooperacinės slaugos atveju viskas buvo atiduota į psichiatro rankas. Tai yra, visą tolesnio „gydymo“ tvarką nulėmė ne kardiochirurgas, o psichiatras!.. Tikrai nežinau, kieno valia buvo priimtas toks keistas, blaiviu protu sunkiai suvokiamas sprendimas.
Aš, kiek galėdamas, rūpinausi K.Čilinsko sveikata. Kreipiausi pagalbos į savo kolegą, žinomą kardiochirurgą, profesorių Vytautą Sirvydį ir šis maloniai sutiko padėti. Jis netgi pats, asmeniškai, rūpinosi ligonio savijauta, bet deja!.. Jo žodžiais tariant, V.Sirvydis man taip pasakė, jam paskambinus telefonu: „Klausyk, kolega, aš nesuprantu, kas čia darosi?!.. Dėl ko pas pacientą atsirado tokie keisti reiškiniai - staiga atsisakė dirbti abu inkstai, staiga visų organų veikla sutriko?..“
Jeigu net akademikas V.Sirvydis nesuprato, kas paskutinėmis dienomis darėsi su K.Čilinsku, tai iš kur man žinoti?.. Juolab, kad po sėkmingai atliktos širdies šuntavimo operacijos pacientas sveiko, jau ruošėsi vykti namo ir staiga… atsisako abu inkstai, atsisako visi gyvybiškai svarbūs žmogaus organai. Kodėl taip atsitiko, dėl kokių priežasčių – kas man galėtų išsamiai paaiškinti?..
Įsivaizduokite, pasaulyje žinomas kardiochirurgas V.Sirvydis sėdi reanimacijos palatoje, ligonio kojūgalyje, ir svarsto – nuo ko pacientui galėjo atsitikti toks staigus paūmėjimas, organų veiklos sutrikimas?!..
- Reiškia, peršasi vienintelė išvada – buvo naudojami ne tiek psichiką slopinantys, kiek slaugomą ligonį žudantys vaistai?
- Aš paskambinau vienam gerai pažįstamam gydytojui iš Kauno, trumpai paaiškinau jam ligos istoriją ir kokios komplikacijos atsitiko Kęstučiui. Tada jis man taip pasakė: jeigu staiga išeina iš rikiuotės abu inkstai ir visi kiti organai, tai žmogus galėjo būti APNUODYTAS. Jis nepasakė, kad nunuodytas, bet apnuodytas!.. (išČilinskas Facebuko)

autonazija neįteisinta, bet vykdoma?        2015-04-4 15:39

Procedūrinės pooperacinės slaugos „klaidos“ ėmė kilti į dienos šviesą tik tada, kai jau pakeisti buvo nieko nebeįmanoma, deja!.. Matyt, specialiai buvo stabdomi K.Čilinsko artimųjų veiksmai, išgirdus užuominas dėl galimo ligonio gydymo užsienyje. O ir kas dabar galėtų paneigti, jog kai kuriems medikams galėjo turėti įtakos žinomo kovotojo už žmogaus teises priešininkų „pašnabždėjimai”, kad tą pacientą reikia kuo skubiau “pasiųsti” tolyn ir gilyn, pasinaudojant jo sveikatos sutrikimais?.. Kas gi nežino, kad kai kurie medikamentai daugiau žaloja organizmą, nei jį gydo!.. Turbūt iš čia kyla „kompetentingų“ psichiatrų siekis - „užmušti” žmogaus smegenų veiklą neuroleptikais. Matyt, ne veltui sakoma, jog HALOPERIDOLIS ypatingai „piktas vaistas“?..
Yra žinoma, jog iki paskutinės minutės neuroleptikais „gydyto“ K.Čilinsko protas laikėsi, priešinosi baltais chalatais „įteisintai“ savivalei, nors pažeisti kai kurie vidaus organai jau nebegalėjo atlikti gyvybiškai svarbių funkcijų. Pasirodo, jog gydytojai neklausė nei ligonio, nei jo artimųjų sutikimo, ir net neįrašė į paciento gydymo kortelę leidžiamo stipraus neuroleptiko haloperidolio, leidžiamo dešimteriopa doze!.. Tad šiuo atveju nusikalstamas gydytojų aplaidumas akivaizdus. Dabar galime tiktai apgailestauti, kodėl Kęstučio Čilinsko artimieji nesiryžo (o gal tiesiog buvo atkalbėti?..) atlikti išsamų tyrimą ir išsiaiškinti – kokia buvo tikroji žymaus teisininko, žmogaus teisių gynėjo mirties priežastis?.. Juolab kad nebuvo išvengta grubių klaidų, slaugant sunkiai sergantį ligonį. Kas gali paneigti, jog ne specialiai buvo leidžiamas stiprus neuroleptikas, slopinantis psichiką, paverčiantis „maištaujantį“ pacientą paklusnia daržovę?!.. Ar ne todėl šie medikamentai nebuvo įrašyti paciento ligos lape?.. Kažkas čia labai nešvaraus, sunkiai paaiškinamo: pradžioje operuojama širdis, o vėliau imama gydyti nuo psichozių žmogų, kuris šiaip jau visada pasižymėjo santūrumu?!.. Tarkim, jeigu ir pasireiškė padidintas ligonio sudirgimas po širdies šuntavimo operacijos, tai kodėl žmogaus psichika buvo slopinama vaistais, neįrašytais į ligos istoriją? Kodėl net nepasitarta su ligonio artimaisiais?.. Matyt, toks „gydymas“ – kriminalinis reikalas, kuris turėtų būti išsamiai tiriamas. Artimas šviesios atminties teisininko Kęstučio Čilinsko bendražygis akademikas Antanas KUDZYS išskirtiniame interviu LL bando praskleisti šios kriminalinės istorijos užkulisius.

kepenų vėžys disidentų liga?        2015-04-4 15:35

Akademikas Antanas Kudzys: „Kiekvieną dieną laukiau, kad su Kęstučiu Čilinsku atsitiks kažkas ypatingai negero!..”
2011-05-2616 komentarų
Kęstučio Čilinsko artimieji labai nustebo atsitiktinai prie jo lašelinės aptikę tuščią stipraus neuroleptiko haloperidolio buteliuką.

Kaip buvo skelbta žiniasklaidoje, prieš kelias savaites advokato Kęstučio Čilinsko artimieji labai nustebo atsitiktinai prie jo lašelinės aptikę tuščią stipraus neuroleptiko haloperidolio buteliuką. Vilniaus Santariškių ligoninės darbuotojams beliko patvirtinti faktą, jog pacientui kasdien leidžiamas šis preparatas - nors gydymo lape jis ir nebuvo įrašytas?!.. Su šeimos nariais gydytojai pradėjo kalbėtis tik įsikišus žinomiems visuomenės veikėjams ir kai kuriems Seimo nariams, tačiau artimieji teigia taip ir neišgirdę įtikinamų psichiatro paaiškinimų - kodėl haloperidolis buvo būtinas reanimacijos palatoje gulinčiam K.Čilinskui po atliktos širdies šuntavimo operacijos?..

Arnė       2015-04-4 11:36

Užuojauta artimiesiems. Autoriui - dėkojame: „Tačiau mes patys pliuralistinėje kakofonijoje nebeatskirtume tiesos ir melo, jei neatsirastų tokių, kurie kančių ir patyčių taurę išgeria iki galo“.

kas pakeis?       2015-04-4 5:54

sąžiningų patriotiškų katalikų - ar tokių dar liko Lietuvoje ?
Tamkevičius, Kauneckas - jie “politiškai korektiški” - ne visada pasakys tiesą, kad valdantys komunistai ir jų šuniukai teisėsauga - tai blogis ir velnias….


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.