Religija ir filosofija, Ugdymo politika

Palaiminta tikybos mokytoja

Tiesos.lt redakcija   2021 m. lapkričio 26 d. 11:05

1     

    

Palaiminta tikybos mokytoja

Jūratė Rauduvienė | skrastas.lt

Esu palaiminta, kad dirbu gimnazijoje“, – sako Juliaus Janonio gimnazijos tikybos mokytoja, šiais metais pelniusi Šiaulių „Metų mokytojo“ vardą, Danutė Kratukienė. Suvalkijos krašto dukra į Šiaulius atvyko porai metų, tačiau jau 20 metų gimnazistams atveria tikėjimo slėpinius. Ir ne tik. Šiaulių vyskupijos Katechetikos centre diriguoja visiems tikybos mokytojams. O kur dar savanorystė, piligriminiai žygiai… Gimnazistų mėgstamą pedagogę išskiria ir savitas stilius, puošiamas išskirtiniu akcentu – skrybėle.

Kalbėjomės su mokytoja apie tikėjimą, jaunų žmonių būties prasmės paieškas, tobulėjimą ir Dievo stebuklus Pastoraciniame centre. Jaukiai ir atvirai.

Papasakokite apie pradžią – kodėl tikybos mokytoja?

Mano profesija – pradinės klasės ir tikyba. Visada save labiau įsivaizdavau kartu su tais mažučiais, pradinukais. Studijuodama įsidarbinau Vijolių mokykloje pradinių klasių mokytoja. Bet po metų Vyskupas pakvietė dirbti į Vyskupijos Katechetikos centrą. Tada supratau, kad nebesuspėsiu: ir mokykla, ir studijos, ir centriukas… Vijolių mokyklos teko atsisakyti. J. Janonio gimnazija ieškojo tikybos mokytojo. Ten buvo nedaug pamokų. Pagalvojau, kad visur suspėsiu. Ta pedagoginė praktika man visada buvo svarbi. Kad ne vien tik mokytis, studijuoti, mokytojams tą tikybos dalyką pristatyti, bet ir turėti ryšį su vaikais. Atėjau į gimnaziją. Tikrai galvojau, kad ten nebūsiu ilgai. Pasižiūrėsiu, padirbėsiu ir matysiu. Tik nieko nebūna labiau amžino, nei laikinumas.

Į Katechetikos centrą iš pradžių atėjau kaip metodininkė, o po 1,5 metų tapau centro vadove. Visos Šiaulių vyskupijos tikybos mokytojų, kaip juokauja jo Ekscelencija, vadu.

Iš Suvalkijos atvykau tik pasibaigti pradinį ugdymą, įgyti edukologijos bakalaurą. Kažkaip labai gražiai po Marijampolės aukštesniosios pedagogikos mokyklos buvo sudaryta sutartis su Šiaulių universitetu – mokaisi porą metų ir gauni bakalaurą. Mūsų dauguma iš Suvalkijos ir atvažiavome. Bet ne pasilikti, o pastudijuoti ir grįžti į gimtą kraštą. Bet va, gauni darbą, sukuri šeimą, atrandi draugus, žmones, atrandi dėl ko, tau čia gera ir kažkaip pasilieki.

Ar tikėtas „Metų mokytojo“ apdovanojimas?

Jei pasakyčiau, kad tikėtas, atrodytų, kad labai puikuojuosi. Bet aš kiekvienais metais iš savęs siekiu maksimumo, ką galiu geriausio ir gražiausio padaryti. Pastarieji dveji metai buvo iššūkių metai. Dėl pandemijos buvo daug nuotolinio ugdymo. Kai manęs direktoriaus pavaduotoja paklausė, ar būtų galimybė mano kandidatūrą teikti „Metų mokytojo“ apdovanojimui, savęs paklausiau, ką aš galėčiau pristatyti apie save. Atrodo, visus tuos metus dirbi sąžiningai ir atiduoti viską, ką gali.

„Metų mokytojo“ titulas, manau, skirtas ne man vienai, tai įvertinimas visų tikybos mokytojų. Pasitikėjimo ir atsakomybės ženklas.

Dievas leidžia pamatyti prasmes ten, kur pasaulis jų nemato. Net tikybos dalykas švietimo žmonėms neatrodo toks svarbus 21 amžiaus mokykloje. Dažnai norima jį kvestionuoti stiprinant gamtos mokslo, kitus dalykus. Bet tikriausiai tie dvasiniai dalykai vieni iš esminių. Jei užauginsime dorą žmogų, mūsų dalykas leis vaikui priimti save, įsileisti tikėjimą, gražesnę visuomenę sukursime. Visų mokytojų įsipareigojimas ne vien duoti dalyką, bet ir ugdyti žmogiškumą.

Gal kiek netikėta, kad įvertinta tikybos mokytoja dirba ne su pradinukais, kuriems įprasta lankyti tikybos pamokos, nes ruošiasi pirmajai komunijai, o su gimnazistais, kuriems tikybą – jų asmeninis pasirinkimas.

Po 20 metų darbo su vyresniais, matau, koks yra džiaugsmas bendrauti su mąstančiu, sąmoningu, laisvu, kūrybingu jaunu žmogumi, kuriam aktualūs būties, prasmės, tikėjimo ir mokslo, visi bioetiniai klausimai ir visuomenės aktualijos, kuriomis mes gyvenam čia ir dabar. Man didelis džiaugsmas dirbti su gimnazistais, nes vienas didžiausių dalykų ir yra bendravimas su jaunu žmogumi, kuris pirmiausiai mane pripildo, duoda prasmės. Prie tikybos dėstymo dar turiu visokių savanorysčių su jaunimu. Ta pati DOFE programa, kur esu atsakinga už žygius. Nakvoji palapinėje 3-4 paras, atrandi labai daug įvairių pokalbių. Pamatai, kad tie pamatiniai klausimai – nesvarbu ar prieš šimtą, ar prieš tūkstantį metų – yra tokie pat svarbūs: ir pašaukimo, ir prasmės, ir laimės, ir savo meilės atskleidimo, tuo pačiu ir Dievo klausimas. Yra prigimtinis poreikis ieškoti dvasinių dalykų. Su jaunais žmonėmis visada yra gera diskutuoti. Jų klausimų įvairovė begaline. Kartais aš galvoju: „Oho, tikriausiai aš būdama jų metų taip giliai neklausiau, kaip jie dabar“. Kuo labiau nepatogių klausimų gauni, tuo pats labiau augi, tobulėji, ieškai… Jei pavyksta juos pavedėti, tokia ir yra mūsų misija – parodyti Dievo veidą per paprastus kasdienius dalykus, kalbėti apie evangelinius slėpinius jiems suprantama aiškia kalba. Supranti, kad ir technologijų, ir priemonių, ir būdų turi ieškoti. Ypač to išmokė nuotolinis mokymas. Tikybos pamoka tikriausiai tuo unikali, kad joje veikia ir protas, ir širdis, ir rankos. Kad viską turi įgalinti: kad pajaustų ir išsineštų, ir duoti peno mąstymui ir veiklai.

Gimnazija – nuostabi mokykla su nuostabiais mokiniais ir mokytojais. Aš galiu tik padėkoti direktoriui, pavaduotojoms, kurie mane teikė „Metų mokytojo“ vardui gauti, už tai, kad jie mane ir užsiaugino nuo dar jaunos studenčiokės. Ką užsiaugino, tą ir turi.

Ar daug gimnazistų rengiasi tikybos pamokas?

8 klasėje jie dauguma gauna sutvirtinimo sakramentą. Atsiranda mąstymas, kad jau viską padariau, uždedu kryžiuką ir man to tikėjimo gana. Bet yra ir daug smalsių vaikų. Etiką galbūt pasirinko daugiau vaikų gimnazijoje, bet ir tikybą yra daug pasirinkusių. Visai nesvarbu, ką jie pasirinkę, bet per įvairias veiklas, savanorystę, žygius galiu su jais kalbėti ir diskutuoti. Kartais pamatai juos bažnyčioje, gal ir nepažįsti, esi matęs tik gimnazijoje vaikščiojančius, bet jie ieško to tikėjimo, atsakymų ir tai yra palaima. Kartais mokyklos koridoriuose įvyksta patys gražiausi pokalbiai, o ne tik pamokose.

Kas jums yra tikėjimas?

Man tikėjimas yra prasmė viso to, kas aš esu. Augau šeimoje, kur tikėjimas atrodė visiems suprantamas dalykas. Tačiau negimsti tikėjimo mokytoja. Kai esi paauglys, turi visokių kataklizmų, šuolių ir visokių pasipriešinimų, keistų klausimų, kas yra tas tikėjimas. Ir viltis, ir prasmė, ir esmė, ir visa tai, kas esu – tai tikėjimo galia. Žinai, kad esi mylimas ir turi ta meile dalintis, kad be tikėjimo būtum labai vienišas ir blaškomas. Jeigu ir patys didžiausi sunkumai užklumpa, tu žinai, kad tai pats tinkamiausias kelias tau augti ir tobulėti, kad Dievas yra paruošęs tai, kas tave vestų šventumo keliu. Aš vaikams sakau: Dievas mus sukūrė tyčia, specialiai dėl kažkokio tikslo čia būti vieniems su kitais, augti ir auginti.

Kokie tie gimnazistų pokalbiai su tikybos mokytoja?

Pats nuoširdžiausiais dalykas yra tokie pokalbiai. Tada dar kartą atsakai sau, kodėl esi šioje mokykloje, kokia ta mano paskirtis. Dėkoju mokiniams už pasitikėjimą ir drąsą klausti, ko kartais nepasako savo draugams, tėvams. Juolab mokykloje esu ir klasės auklėtoja. Būti šalia tų vaikų ir užsiauginti jų pasitikėjimą man yra svarbu. Tų klausimų jaunas žmogus turi nuo nelaimingos meilės iki būties, nuo šeimyninių sunkumų iki tam tikrų konfliktų mokykloje… O kartais tiesiog nori pasidžiaugti tuo, ką jie išgyvena. Toks balzamas širdžiai tas jų pasitikėjimas. Tačiau tuo pačiu ir atsakomybė.

Kaip pelnyti tokį pasitikėjimą?

Nuoširdumas, atvirumas, neatrodyti nepažeidžiamu. Kartais dalintis savo tikėjimu, savo patyrimais, kas vyksta tavo gyvenime. Jei kalbi širdimi, tai visada širdis ir atsiliepia. Stengiuosi būt nesumeluota ir liudyti tai, kuo tikiu. Jeigu kalbi apie maldą, pirmiausiai pats turi būti maldos žmogus, dalintis tuo, ką ji duoda. Visai neseniai minėjome ankstukų dieną. Ir aš dalinausi, kad buvau tas vaikas, kuris dviem mėnesiais anksčiau atėjau į pasaulį. Galbūt tai buvo pirmasis stebuklas mano gyvenime, kur Dievas sakė: auginkime tą vaiką, duokime jam gyvenimo kryptį ir planą.

Turi būti savimi, kartais būti pažeidžiama, kartais nusiimti kažkokius mokytojo titulus, pabūti tuo mokiniu ir tada iš jų labai daug išmoksti. Aš vaikams sakau, kad man brangiausias dalykas mūsų pamokose yra pradžios malda, kai mes galim siųsti žvakę, dėkoti, prašyti, atsiprašyti, linkėti… Ta pradžia, kai jie sako, už ką nori dėkoti, yra vienas nuostabiausių dalykų. Netgi tie, kurie yra abejojantys, pasimetę ar nelaikantys savęs tikėjimo vaikais, vis tiek randa, už ką dėkoti, už ką pasimelsti. Išties gera, kai jie meldžiasi už tėvelius, brolius ir seses, už mokytojus, už galimybę mokytis, už gamtos grožį, už tuos, kurie iškeliauja į amžinybę, už nepasisekusią meilę ir tai, kas jų širdelėse. Tai tokie aukso lobiai. Tas nuoširdumas ir pačiai neleidžia būti kitokia. Tikėjimo mokytojas – pirmiausiai tikėjimo liudytojas.

Kiekvieną rytą stengiuosi Katedroje dalyvauti šventose Mišiose ir sudėti tų vaikų intencijas. Dar prieš susitinkant jau nešiojuosi juos savo širdyse. Net neturint pamokos tą dieną, visada esi mintyse už savo mokinius, už savo vadovus, mokytojus. Tu gali tik paliudyti tikėjimą, bet jie patys renkasi, kaip tikėti, kaip keliauti, ir kartais gyvenime būna, kad išbraido visas pelkes, kol galiausiai atranda tikrąjį kelią, tikrąją šviesą.

Kokia yra tikybos pamoka?

Tai viena iš kūrybiškiausių pamokų. Neišmokau dirbti pagal vadovėlį. Pamoka prasideda malda, kryžiaus ženklu. Tikybos programa parašyta kiekvieną pamoką keliant tam tikrą probleminį klausimą, į kurį bandome atsakyti. Norisi remtis jų pačių patirtimi. Būdami tikybos mokytojai mes gauname Vyskupo kanoninį siuntimą – įpareigojimą kalbėti bažnyčios vardu, skleisti katalikų bažnyčios mokymą. Noriu parodyti, kad bažnyčia ne vien tik sena, stereotipinė ir viską jaunam žmogui draudžia. Pavyzdžiui, kokia dekalogo prasmė? Ne draudimai, bet kaip tik, siekis, kad būtum laimingas. Jeigu turėsi santykį su su kitu, su savimi, su Dievu, tu turėsi pilnatvę ir ramybę.

Galbūt ta pasėta sėkla nebūtinai išdygs tą pačią dieną ar po savaitės. Galbūt tai atsitiks po mėnesio, po metų, o gal mokinio sunkiausio gyvenimo metu, kai tie egzistenciniai klausimai iškils aštriausiai. Tikėjimo, ieškojimo, dvasinio gyvenimo daigas, man atrodo, yra kiekviename žmoguje. Tik kartais dulkėm užneštas, kartais paslėptas po daug kaukių… Tikybos pamoka yra iš širdies į širdį. Būna visaip. Kartais grįžti ir galvoji: nelabai kažkaip gavosi, neprakalbinau, gal ir ne tas tinkamiausias raktas buvo. Bet niekada nežinai, kuris žodis tam jaunam žmogui prabyla labiausiai.

Jūsų žodžio klausosi ne tik gimnazistai, bet ir susituokti norinčios jaunos poros, suaugę žmonės?

Taip, savanoriauju Vyskupijos Šeimos centre. Skaitau 7 paskaitų kursą sužadėtiniams, palydžiu juos iki santuokos sakramento. Čia jau kitoks aktualumas, bet ir vėlgi, stengiuosi parodyti tikėjimo grožį per tarpusavio santykius. Jau ateina žmonės, kuriems buvau mokytoja ir gimnazijoje. Čia gal daugiau esu palydėtoja, o ne mokytoja. Santuoka nėra loterija ar atsitiktinumas, o visada yra juodas darbas ir pastangos mylėti ir džiaugsme, ir skausme. Kaip aš juokauju, kai pasirašome sutartį su kokiu nors ryšio operatoriumi, tai gauname 12 lapų sutartį smulkiu šriftu dviems metams. Santuokos sakramento priesaika telpa viename sakinyje ir visam gyvenimui. Viskas joje sudėta. Galbūt sunkiausiais momentas Dievas labiausiai reikalingas, kad tiesiog išbūti toje akimirkoje.

Taip pat bendrauju su tėveliais, kurių vaikai ruošiasi pirmajai komunijai. Pradžioje buvo neramu: ką aš jiems pasakysiu. Tėvams kyla labai daug klausimų, kurie kyla ir vaikams. Būna gražūs susitikimai su tėveliais siekiant, kad jie būtų pirmaisiais katechetais savo šeimose ir galėtų papasakoti savo vaikais. Yra tekę kalbėtis su žmonėmis Rėkyvos bendruomeniniuose namuose. Taip pat Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kur yra sužeisti žmonės, tačiau ir jie turi dvasinį poreikį kelti būties klausimus. Tokia vieta ir patį išmeta iš komforto zonos. Ten, kur mato, kad aš galėčiau kažką padėti ir patarnauti, kažką pakalbėti, mane kviečia ir aš neatsisakau. Manau, kad jei Dievulis siunčią į tą kelią, tai duos ir išminties pakalbėti.

Gimnazistai klausia, kodėl jūsų gyvenime tiek daug vietos užima tikėjimas?

Klausia. Dievas man parodė per daug stebuklų, kad netikėčiau. Vaikams sakau: žinokit, kad aš jūsų metų irgi buvau stipriai abejojanti, bet aš matau tame prasmę.

Prisimenu pirmąją komuniją vaikystėje. Vaikai visada laukia tos šventės – ir suknelė balta, ir rūtų vainikėlis. Per tą šventę meno mamos nebuvo šalia. Ji gulėjo ligoninėje ir sirgo sunkia liga. Man kažkodėl užsiakcentavo, kad kuomet aš priimsiu švenčiausiąjį sakramentą, aš galiu jo prašyti visko. Dievas yra taip arti tavęs, arčiau nei tavo marškiniai, teka tavo kraujyje… Jei tu paprašysi, tai Dievas visko apsčiai ir duos. Pirmajai komunijai ruošiausi vos šešerių metų. Labai norėjau kartu su vyresniuoju broliu. Mano didysis širdies troškimas buvo, kad mama išliktų, pasveiktų. Mano mama jau Amžinybėje, bet po mano pirmosios komunijos aš ją turėjau dar 30 metų. Man buvo toks didelis ženklas, kad Dievas yra toks artimas, mylintis, savas, kad jeigu paprašysi, jis ir išpildys. Dievo palytėjimai labai dažni, čia gal tik ryškesnis iš vaikystės.

Turbūt kiekvienam žmogui po intensyvios veiklos reiki akimirkos tylos. Dėlto iškeliaujate į piligriminius žygius?

Visada ateina momentas, kai save išdalini ir norisi atsitraukti į savo dykumą ir vėl save sudėlioti iš gabalėlių. Piligrimystė – vienas iš tų dalykų. Nuėjau ne vieną Santjago kelią, Camino Lituano. Kai išėjau į Ispaniją pirmą sykį, rinkausi šiaurinį kelią dėlto, kad šalia vandenynas, kad nuostabi gamta. Ėjau viena, norėjau būti maldoje ir ramybėje. Aišku, sutinki daug žmonių, bendrauji. Bet pačios didžiausios prasmės atsiskleidžia tik sugrįžus. Kai viena, per 20 dienų nėra tokių temų, kurių neapmąstytum.

Antras kelias – kitoks, bet nebuvo blogesnis. Praėjusią vasarą dėl pandemijos negalėjau niekur išvykti, tai nusprendžiau eiti Lietuvoje Camino Lituano keliu nuo Žagarės iki Seinų. Jis nebuvo nei kiek prastesnis, nei Ispanijoje. Su nuostabia gamta, ir puikiais vaišingais Lietuvos žmonėmis. Koks esi palaimintas, kai žinai, kiek daug dėkingų, nuoširdžių ir gerų žmonių yra Lietuvoje. Nuostabūs tiek keliai. Noriu vėl. Galbūt kada nors ir vėl su kuprine ant pečių būsiu kuriame nors pasaulio krašte.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Ačiū Mokytojai, nes       2021-11-26 13:21

Labai prasminga tarnystė; jau vien tai , kad kai kurie auklėtinių susimąstys prieš padarydami kokį netinkamą veiksmą, prieštaraujantį Dekalogui. jeigu ir padarys , tai iškils sąžinės graužatis, gailestis ir apmaudas dėl padarytos nuodėmė- Dievas atleidžia , jeigu nuoširdžiai gailiesi ir stengiesi nebekartotio suklydimų.

Rekomenduojame

Teksaso Respublikonų partija priima prieš LGBT nukreiptą politinę platformą, remiasi tuo, kad būti gėjumi yra „nenormalu“

Almantas Stankūnas. Kiek kartų lipsime ant to paties neoliberalizmo stabo - viską atiduoti privačiam kapitalui, grėblio?!

Audrius Bačiulis. Kalbame apie rusų kultūrą kaip pavergimo įrankį

Bidenas kelia nerimą net demokratams

Krikščionis amerikietiško futbolo treneris laimėjo bylą JAV Aukščiausiajame Teisme – atleido iš darbo už maldą

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (V)

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimt šeštoji (birželio 29 diena)

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( III )

Kanados įstatymo projektas C-11, kenkiantis nepriklausomiems interneto turinio kūrėjams, ką tik buvo patvirtintas Bendruomenių rūmuose

Dėl vakcinos nuo koronaviruso gauta dešimt kartų daugiau pranešimų apie pašalinius poveikius

NATO planas: leisti Rusijai ištrinti Estiją iš žemėlapio

2021 metais 20% kūdikių, gimusių Prancūzijoje, buvo duoti musulmoniški vardai

Jonas Jasaitis. Aktyvistai – kolaborantai – šių dienų lyderiai

Briuselyje milžiniška demonstracija prieš dideles pragyvenimo išlaidas

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimt penktoji (birželio 28 diena)

Pierre Manent. „Santuoka visiems“

Edvardas Čiuldė. Lietuvos homoseksualizacija kaip tautos idėjos ir valstybės pagrindų demontažo sambrūzdis

Briuselio direktyvomis Lietuvos valdžia tik prisidengia?

Vidmantas Valiušaitis. Daugiau ir giliau tyrinėti laikotarpį, kalbėti faktais

Kardinolas Mulleris: J. Martino LGBT propaganda yra erezija

Karas Ukrainoje. Šimtas dvidešimtoji (birželio 23 diena)

Vokietijos migracijos ministrė daro spaudimą, kad migrantai gautų pilietybę greičiau, kviečia keisti pilietybės įstatymą

Karas Ukrainoje. Šimtas devynioliktoji (birželio 22 diena)

Vytautas Sinica. Patyčių iš žmonių maratonas tęsiasi

Paulius Markevičius. Strateginės bylos prieš visuomenės dalyvavimą pasaulyje ir Lietuvoje ( II )

Edvardas Čiuldė. Smulkioji karo tautosaka: aforizmai, barbarizmai, lyrizmai (IV)

Stokholme dviračių takai atspindės lyčių lygybę

Per Lamanšą atvykę migrantai bus sužymimi ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn

Vidas Rachlevičius. Generolas Patrickas Sandersas: esame karta, kuri turi parengti kariuomenę vėl kariauti Europoje

Japonijos teismas: tos pačios lyties asmenų santuokų draudimas atitinka konstituciją

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.