Petras Plumpa: laisvė atidarė kanalus ir tiesai, ir melui

Tiesos.lt redakcija   2014 m. vasario 11 d. 7:37

7     

    

Petras Plumpa: laisvė atidarė kanalus ir tiesai, ir melui

Audrius Makauskas | lzinios.lt

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugelis žmonių praplėtė savo pasaulėžiūrą, tačiau tik nedaugelis iš esmės pakeitė gyvenimo būdą, santykius su kitais žmonėmis ir savo valstybe, sako buvęs rezistentas Petras Plumpa. Jo teigimu, gyventi šiuolaikinėje Lietuvoje išoriškai yra lengviau, bet moralinės problemos tapo tik painesnės.

Jeigu sovietmetį tikslai ir nuolatiniai priešininkai buvo aiškūs, tai dabar daugelio žmonių, organizacijų ir partijų siekiai nepastovūs, morališkai neskaidrūs, be tolimos perspektyvos. Todėl gyvename tiesos ir melo, gėrio ir blogio mišrainėje, teigia vienas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų Petras Plumpa. Pradedami ciklą „Pokalbiai apie Lietuvos valstybę”, kalbiname jį apie sovietinę patirtį ir dabartinės Lietuvos problemas.

Lageriuose užaugusi pasaulėžiūra

Gimėte 1939-aisiais. Taigi laisvos Lietuvos net neatsiminėte, kai mokyklos laikais įsijungėte į kovą už ją. Kas tada paskatino jus tai daryti?

Pirmieji patriotiški įspūdžiai prasidėjo 1944 metų pavasarį, kuomet generolas Povilas Plechavičius paskelbė savanorių mobilizaciją į Vietinę rinktinę – su tikslu, pasitraukus vokiečiams, neįsileisti į Lietuvą sovietų. Kadangi tuo metu teturėjau penkerius metus, įvykių prasmės nesuvokiau, bet gerai atsimenu tą vakarą, kuomet į trobą susirinko miestelio vyrai palydėti mano brolių į lietuviškąją armiją ir sustoję visi sugiedojo Lietuvos himną.

Dar po pusės metų vyresnysis brolis išėjo į partizanus, todėl namuose pradėjo naktimis rinktis ginkluoti „miško broliai”. Po to prasidėjo kratos, areštai ir tremtys. Mūsų namuose užsiliko vieno partizano atvežta prieškarinė patriotinė spauda: „Karys“, „Trimitas“, „Policija“, „Žvaigždė“, „Lurdas“, „Žvaigždutė“, „Kariūnas“ ir kt., kurią vėliau, jau pramokęs skaityti, nuolat varčiau ir skaitinėjau. Visa mano vaikystė praėjo beskaitant tuos leidinius ir begyvenant nepriklausomos Lietuvos siekiais. Manau, mano gyvenimui tai padarė didelę įtaką. Tai buvo tikra patriotinio sąmoningumo mokykla.

Antisovietines nuotaikas sustiprino ne tik dažnos kratos – mūsų namus kratė bent aštuonis kartus, bet ir įkalinti broliai ir tėvas. Todėl Suvainiškio septynmetėje mokykloje nesirašiau į pionierius ir nevengiau antisovietinių pasisakymų. Kadangi sėdėjau viename suole su buvusių tremtinių sūnumi Jonu, tai mūsų nuotaikos buvo panašios. Todėl 1952 metų spalio 21 dieną mus į mokytojų kambarį išsikvietė mokytojai komjaunuoliai tardymui. Buvome kaltinami dėl mūsų antisovietinių nuotaikų bei kalbų bei dėl to, kad norime „Tarybų Sąjungai užnerti ant kaklo kilpą“!

Tuo metu mums baudžiamosios bylos nesudarė ir į pataisos koloniją neuždarė, nes mokyklos direktoriumi buvo mano „porininko“ Jono giminė. Be to, buvau klasės pirmūnas ir gavęs specialų pagyrimo raštą, tai buvo lyg ir nepatogu trylikametį pirmūną išvežti „pataisymui“.

1954 metais baigiau Suvainiškio septynmetę mokyklą, kasdieną parašydavau po eilėraštį ir pradėjau rašyti romaną „Kruvina pašvaistė“ apie partizanų kovas. 1955 metais kartu su Pandėlio vidurinės mokyklos moksleiviais parašėme keliasdešimt atsišaukimų, kuriuos išplatinome Pandėlio, Suvainiškio, Konstantinavos, Paliepių ir Vilkolių apylinkėse.

Už savo veiklą patekote į lagerį, kalėti jums teko ilgus metus. Ar sovietiniuose lageriuose išmokote kažko, kas jums vėliau pravertė ir laisvame gyvenime?

Kai buvau 21-erių, stiprų dvasinį poveikį padarė kunigas Algirdas Mocius, su kuriuo kartu kalėjome viename iš Mordovijos lagerių. Žavėjo jo asmenybė, labai sudomino Fatimos fenomeno atskleidimas. Tai buvo ryškus postūmis į katalikybę, bet dar nepilnas. Tik po trejų metų, vėl atvežtas į tą patį lagerį, patekau į tarptautinę atsivertusių katalikų grupę, kurioje buvo lietuvis, žydas, gruzinas, rusas. Kasdieną dalyvaudavau jų sambūryje, kartu analizuodavome Šventąjį Raštą. Skaitant paskutinį Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“ skyrių, staiga apvirto visas pasaulėvaizdis: tikėjimo teiginiai staiga tapo aiškūs kaip Tiesa! Dingo visos tikėjimo abejonės, nors nedingo nuolatinis troškimas tikėjimo tiesas paremti proto argumentais. Tie ieškojimai ir atradimai buvo be galo įdomūs: jie apėmė visas gyvenimo sritis, todėl vėliau paskatino vėl pasinerti į nelegalios veiklos klodus. Tokiu būdu lageriuose užaugusi pasaulėžiūra nulėmė tolimesnį gyvenimo būdą.

Už Lietuvą kovojo ne visi

Ar sovietinės okupacijos metais – kalbėkime ne apie 1989-uosius, o kiek ankstesnius laikus – didžioji dalis žmonių suvokė, kad Lietuva okupuota, kad ji valdoma totalitarinio režimo?

Prieškaryje gimę žmonės iki pat 1953 metų buvo Stalino represijų liudininkai, todėl okupacijos faktas jiems buvo savaime aiškus dalykas. Gimę po karo jau nebesuvokė tokio didelio prieštaringumo tarp nepriklausomos ir okupuotos Lietuvos gyvenimo, nes visi lankė sovietinę mokyklą, visi maitinosi labai tendencinga okupantų propaganda. Patriotinio nesąmoningumo lygį rodo komunistų skaičiaus didėjimas: jeigu 1950 metais Lietuvoje buvo maždaug 27 tūkst. kompartijos narių, tai 1988 metais jų skaičius viršijo 200 tūkst.! O komjaunuolių buvo net dvigubai daugiau. Juk į totalitarinę okupantų organizaciją negali stoti žmogus, suvokiantis savo asmeninį ir tautinį pažeminimą. Į sovietines organizacijas nestojo praktikuojantys tikintieji, nes tai reiškė savojo tikėjimo išsižadėjimą arba veidmainystę. Šie gyventojai bei buvę kaliniai ir tremtiniai ne tik suvokė esą okupuoti, bet ir laukė išlaisvinimo.

Dabar dažnai sakoma, kad iš tikrųjų už Lietuvą kovojo visi, tik skirtingais būdais, kad tam tikru būdu kovojo net kompartijos ar komjaunimo aktyvistai. Jei Lietuvai galima buvo padaryti gero ir esant sistemos dalimi, kam tada buvo reikalingas atviras rezistencinis veikimas?

Be abejo, visi kovojo už savąjį būvį, o ypač komunistai, todėl, siekdami lengvesnio gyvenimo ir noro įsikurti valdiškose okupantų struktūrose, jie lengvai atsižadėjo patriotinių, religinių ir moralinių principų. Tokioje dvasioje jie auklėjo ir savo vaikus. Ar galima tokius prisitaikėlius laikyti kovotojais už Lietuvos laisvę arba kovotojais su komunistine sistema? Juokinga…

Iš esmės nepasikeitė

Esate rašęs, kad „kaip išėjimas iš kalėjimo nepakeičia buvusių kalinių moralės ir troškimų, taip Sąjūdžio iškovota laisvė nepakeitė buvusių sovietinių piliečių sudarkytos moralės ir egoistinių siekių.“ Kas tuomet vis dėlto pasikeitė su Kovo 11-ąja?

Su Kovo 11-ąja atsirado informacijos gavimo ir saviraiškos laisvė. Žmonės, išugdyti melagingoje sovietinėje atmosferoje, galėjo sužinoti savo tėvynės istoriją, okupacijos faktą ir aplinkybes, žmogaus teisių vertę ir galimybes. Kas norėjo, tas šiomis galimybėmis pasinaudojo ir galėjo iš esmės pakeisti asmeninį gyvenimą bei visuomeninę raišką. Daugelis žmonių labai praplėtė savo pasaulėžiūrą, tapo visapusiškai išprusę, tačiau tik nedaugelis iš esmės pakeitė savo asmeninį gyvenimo būdą: savo santykius su kitais žmonėmis, su šeimos nariais, su visa visuomene, pagaliau su savąja nepriklausoma valstybe. Todėl šalyje toks aukštas korupcijos lygis, tiek daug nevilties, buitinio smurto, savižudybių. Visa tai skatina bėgti iš gimtinės, nors iš esmės tai yra bėgimas nuo savojo šešėlio…

Ar dabartinė Lietuva – šalis, kurioje gera gyventi?

Man, kaip katalikui, išoriškai dabar yra kur kas lengviau gyventi negu sovietmetį: galiu laisvai kalbėti, rašyti ir organizuoti. Morališkai dabartis yra sudėtingesnė, o problemos painesnės. Laisvė atidarė kanalus tiesai ir melui, meilei ir egoizmui, gėriui ir blogiui. Jeigu sovietmetį buvo aiškūs tikslai ir nuolatiniai priešininkai, tai dabar daugelio žmonių, organizacijų ir partijų siekiai nepastovūs, morališkai neskaidrūs, be tolimos perspektyvos. Tokioje tiesos ir melo, gėrio ir blogio mišrainėje krikščioniškoji raiška greitai išblėsta, išlaikydama tik formalius pavidalus. Apibendrinanti išvada galėtų būti tokia: laisvai gyventi dar nereiškia geriau gyventi.

Išlikti tiesiems ir drąsiems

Prieš kiek mažiau nei metus sakėte, kad „krikščioniškos orientacijos Lietuvos piliečiai turėtų burtis į gyvybiškai svarbią kovą su sovietines tradicijas tęsiančios valdžios režimu.“ Bet kovojantys už tai, kas populiariai vadinama „krikščioniškomis vertybėmis“, t.y. visų pirma už pagarbą žmogaus prigimčiai, apimančiai jo lytiškumą ir tautiškumą, pastaruoju metu įvardijami kaip Lietuvos vakarietiško kurso priešininkai ir Vladimiro Putino politikos įrankiai. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?

Nesu nei vakarietiško, nei rytietiško kurso šalininkas. Mintys į Vakarus krypo sovietmetį, kaip į laisvo gyvenimo kontinentą, iš kurio gali ateiti išorinis išlaisvinimas. Tačiau laisvė į Lietuvą atėjo ne iš Vakarų. Ir ne iš Rytų – juk Michailas Gorbačiovas ne veltui paskelbė Lietuvai blokadą ir saldžiai „miegojo“ Sausio 13-osios naktį... Greičiau Lietuva davė Rusijos demokratams pavyzdį, kaip sužlugdyti Rugpjūčio 19-osios pučą, o kartu ir Lietuvai atidaryti vartus į laisvę.

Lietuvos politikų orientacija į Europos Sąjungą (ES) turi aiškų tikslą: pasinaudoti Vakarų ekonominiais pasiekimais – tapti lygiaverčiais europiečiais. Iš dalies tai pavyko, bet ne veltui: Lietuva gauna milijonines dotacijas, o Europa iš Lietuvos gauna šimtus tūkstančių emigrantų. Bet tai dar ne viskas: reikės atsisakyti ir kai kurių tradicinių vertybių, kurios šimtmečius sudarė tautos moralinį stuburą. Šiuo atžvilgiu krikščionys turėtų išlikti tiesūs ir drąsūs, jiems moraliniais orientyrais neturėtų būti nei ES, nei V.Putinas, nei Jungtinės Amerikos Valstijos. Pagaliau „palikim vergo dalią klaikią“.

Ko labiausiai trūksta šių dienų lietuviams, kad galėtų sukurti geresnę valstybę?

Geresnis gyvenimas prasideda nuo žmogaus, nuo savęs. Tad gerų žmonių visuma gali sukurti ir geresnę valstybę. Turint omenyje, kad gero žmogaus ugdymas prasideda nuo vaikystės, tauta ir valstybė pagaliau turėtų atsigręžti į vaikų moralinį ugdymą šeimose ir mokyklose. Kadangi daugumai politikų tokios idėjos yra visiškai svetimos, tai viltį gali įžiebti religinės bendruomenės – panašiai kaip sovietmečiu. Jeigu katalikai labai rimtai ir atidžiai įsiklausytų į popiežiaus Pranciškaus katechezes, jeigu stengtųsi visa tai gyvai įgyvendinti, šeimų ir bendruomenių gyvenimas iš esmės pasikeistų. Tai būtų nauja pradžia. Juk bet koks atgimimas turi pradžią.

Jums pačiam dėl savo veiklos, grįstos Lietuvos laisvės siekiu ir tvirtais moraliniais įsitikinimais, teko ilgus metus kalėti. O didžioji dalis veiklos buvo atliekama konspiracinėmis sąlygomis. Jei leistumėte sau paspėlioti ateitį – ar manote, kad katalikų ateityje ir vėl laukia konspiracija ir kalėjimai?

Jeigu dabartinės ES antikrikščioniškos moralinės tendencijos įgaus pagreitį, jos neišvengiamai pereis į teisinę sistemą ir bus privalomos visoms valstybėms narėms. Pavyzdžiui, jau dabar Švedija palaiko agresyvią homoseksualumo plėtrą. Tarkime, pastorius Ake Greenas iš Bornholmo buvo teisiamas už tai, kad pamoksle citavo Bibliją apie homoseksualumą bei kitus seksualinius iškrypimus. Švedijos įstatymai draudžia bet kokius teiginius, kuriuos galima interpretuoti kaip nepagarbą homoseksualams. Todėl pastorių A.Greeną apygardos teismas nuteisė kalėti. Jeigu ir visoje ES krikščioniškoji moralė atsidurs už įstatymo ribų, jos skelbėjams ir vėl teks patirti sovietines represijas.

Rojaus žemėje vizija išblėso

Pabaigoje – vienas „globalesnis“ klausimas. Vilniaus universitete surengtoje paskaitoje esate sakęs, kad Kronikos leidimo ir vertimo į įvairias kalbas tikslas buvo ne tik apginti Lietuvos tikinčiuosius. Tuo taip pat siekta sustabdyti marksistinės išlaisvinimo teologijos plitimą Bažnyčioje, daugelio pasaulio krikščionių naivų susižavėjimą komunizmu. Ar manote, kad Kronikai pavyko laimėti šį mūšį?

Pernai Seime minint Kronikos 40-metį sakiau, kad melo išviešinimas reiškia jo demaskavimą. Jokia krikščionių veikla taip nesiutino sovietų valdžios, kaip jos melo demaskavimas. Juk milijonai užsienio inteligentų tuo komunizmo melu tikėjo. Ypač skaudus to melo vaisius buvo milijonų katalikų Lotynų Amerikoje suvedžiojimas. 1971 metais kunigas Gustavo Gutierrezas išleido knygą „Išlaisvinimo teologija“, kuri Pietų Amerikoje tapo socialistinio katalikų judėjimo įkvėpėja. Pradėta postringauti apie tai, kad Antrojo Vatikano susirinkimo dokumentuose įvardytoji Dievo Tauta esanti ne kas kita, kaip „neturtingoji liaudis“, arba tos Dievo avys, kurioms yra pažadėta Dangaus karalystė. Tad proletariato išlaisvinimas iš buržujų jungo esanti pagrindinė Bažnyčios misija. Kadangi ankstesnės misionierių priemonės neturtingos liaudies neišlaisvino, tai socialistinė revoliucija esanti krikščionims atsiųsta Dangaus dovana.

Šios teologijos įtakojami kai kurie kunigai net atsisakė kunigystės ir tapo revoliucionieriais. Vienas toks dvasininkas net pareiškė, kad efektyviausia evangelizavimo priemonė esąs kulkosvaidis. Kadangi ši pseudoteologija užkrėtė beveik visas lotynų Amerikos šalis, vienas teologas net pareiškė, kad žlugus katalikybei Lotynų Amerikoje, iškils grėsmė Bažnyčiai ir visame pasaulyje. Nors Lietuva nuo Amerikos žemyno buvo toli, bet krikščionių rūpesčių ir nelaimių aidas sklandė po visą Žemę. Lietuvos krikščionių persekiojimo faktai, surašyti Kronikos puslapiuose, pasiekdavo išeivius Vakaruose. Tie tekstai, išversti į ispanų kalbą ir išsiuntinėti Pietų Amerikos šalių ambasadoms ir vyskupijoms, turėjo atverti akis tiems katalikams, kurie žemiškąjį rojų matė Sovietų Sąjungoje. Manyčiau, kad ir lietuviškoji Kronika šiek tiek prisidėjo prie Lotynų Amerikos krikščionių išblaivinimo.

Šiandien, kai komunistinio rojaus vizija išblėso, užtemo ir kvazikrikščioniškoji išlaisvinimo teologija. Reikia pasakyti, kad pirmieji išlaisvinimo teologijos, kaip ir komunizmo ar socializmo pradininkai, turėjo kilnių, pozityvių tikslų – sukurti laimingą gyvenimą šioje žemėje, revoliuciniu būdu sugrąžinti kadaise prarastąjj rojų. Tai savotiška Babelio bokšto statyba, iš esmės ignoruojanti Kristaus skelbtąją Dievo Karalystę. Iš kitos pusės, krikščionys privalo būti solidarūs su vargšais, nes to reikalauja artimo meilė. Šiuo požiūriu išlaisvinimo teologijos šalininkai yra krikščioniškesni už gobšius kapitalistus, kurie skurde laiko ištisas tautas. Galimas dalykas, kad išvalyta nuo marksizmo, išlaisvinimo teologija galėtų tarti naują žodį katalikų socialinėje veikloje.

lzinios.lt

P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

pensininkas       2014-02-13 14:11

TV kanalus valdo jau ir ne Lietuvos pinigėliai, daugelis pasitiki jais, daugiau negu savim pačiu

Åke Greenas        2014-02-11 19:13

pastorius Ake Greenas ne iš Bornholmo, bet iš Borgholmo (Bornholmas - Danijos karalystė)

Ką nuveikė konserviniai krikščionys       2014-02-11 15:12

Per savo kadenciją konservkrikščionliberastai gyrėsi, varė ditirambus apie krizės suvaldymą, apie ekonomikos augimą, o padidinti mėnesinės algos nepadidino, neatstatė pavogtų pinigų iš pensininkų. Šilumos kainos vis augo, o pajamos neaugo, užtat žmonių išlaidos didėjo. Jiems nerūpėjo žmonių gyvenimas, problemos, lųkesčiai. Gyrėsi, kad išaugo bendras vidaus produktas, o skola išaugo dvigubai. Po dvejų naktinių mokesčių reformų mokesčiai tik padidėjo ir labiausiai mokesčiai didėjo smulkiajam ir vidutiniam verslui, o meilė gobšuoliams, oliharkams išliko. Prisiskolinę su dideliais procentais dešimtis milijardų nesukūrė nė vienos darbo vietos, nedarbo problemą sprendė tik pačios įmonės, o kubiloidas su vir buhaltere šimonyte nepadarė nieko – nežengė nė vieno žingsnio, kad sumažėtų nedarbas. Valdė bolševikiniu metodu iš vargšų atimant ir paskirstant gobšuolių gaujai Kai P. Plumpa kalba apie krikščionišką solidarumą su vargšais, apie artimo meilę. Tokiu solidarumu žmogui, kuris patiria sunkumų, problemų, tokiu jautrumu, žmoniškumu konservatorinė vyriausybė nepasižymėjo. Štai jums krikščioniškas solidarumas su vargšais ir artimo meilė.

Anglija,Šveicarija jau       2014-02-11 14:26

deda saugiklius Europos Sąjungos nurodymams.Anglijos Ministras Pirmininkas labai pagarbiai kreipėsi į škotus,kad referendume jie balsuotų už bendrą Angliją.Bet jokiu būdu nesišaukė prievartos,klastos,melo,informacijos blokados.Tai kultūringi kraštai ir jie vykdys referendumų rezultatus…Pas mus gi prievarta ,prievarta,prievarta.Kuri pereina ir į vaikų ir būsimųjų kartų pasąmonę.Todėl reikia mums daryti referendumą dėl žemės .Vien dėl demokratijos..Ne mes vieni jau suvokiame,kad ES reikia tobulinti.

Toks jausmas,kad       2014-02-11 14:22

gyvename sovietinėje tikrovėje,tik snukiai valdžioje lietuviški.Belieka kaip nors prisitaikyti,kol ateis laikas?

Anikė       2014-02-11 10:23

Manau,tėvų padėtas pagrindas,kad gyvenime būtina vadovautis 10 Dievo Įsakymų,
jų pavyzdys visada dorai elgtis,pagarba žmogui-didžiausias turtas,kurį visi atsinešame iš savų šeimų.Tik tos vertybės dabar niekam nereikalingos.Ypač skaudu,kad katalikiškas kraštas pragaro katilu tapo silpniausiems-vaikams,
neįgaliems,pensininkams,mažai uždirbantiems ir vaikus auginantiems…
Ne laisvė pasakyti norimą mintį svarbiausia žmonėms. Apgauti visi,kas kovojo. Išvogta, apiplėšta Lietuva,valdžioje vėl tie patys parazitai,“mokantys prisitaikyti” ar apgauti kitą.
Suprantu,kad visi mes žmonės,bet matyti,kad kažkas Lietuvoje negerai ir tylėti,taip pat manau nusikaltimas.Popiežius nebijo nurodyti galingiesiems,
kad visi esame broliai ir seserys,ragina baigti karus,padėti nukentėjusiems.
Patinka man cerkvių veikla Rusijoje.Bendruomenės priima visus iš visuomenės
išstumtus,priglaudžia šeimas,visi dirba,mokosi,ruošiasi gyvenimui.Parodo per
televiziją.Geras pavyzdys užkrečia.Ką pas mus rodo?Ar rodo dorų žmonių(jų turime)pastangas ir veiklą?Kai dabar didžiausia vertybė -turtas,ne žmogus, bažnyčia negali tylėti.Gal todėl man labiau priimtina prančiškonų ar bernardinų bažnyčių veikla,kurie darbais,ne žodžiais artimą myli.

P. Plumpai       2014-02-11 9:43

Jūs sakote: -Iš kitos pusės, krikščionys privalo būti solidarūs su vargšais, nes to reikalauja artimo meilė. Šiuo požiūriu išlaisvinimo teologijos šalininkai yra krikščioniškesni už gobšius kapitalistus, kurie skurde laiko ištisas tautas.
————————————————————————

Yra Lietuvoje tokia partija Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai (Konservatoriai). Tėvynės sąjunga - pagal jų įdeologiją turėjo sujungti visą Lietuvą į bendrą būri dėl bendros gerovės, o padarė atvirkščiai, padalijo Lietuvą į “geriečius” ir priešus, Krikščionys, kaip ir TS privalėjo būti solidarūs su vargšais bet padarė vargšus dar vargingesniais (atimė iš pensininkų dalį pensijų, o sugrąžinti paliko kitiems), o sau pasikėlė ir taip dešimt ir daugiau kartų didesnes buvusias algas. O jų meilė yra ne varguoliams bet gobšiems darbdaviams, oliharkams, nes nuo jų nubyra nemažos sumos į jų kišenes. Pabuvę seime tapo milijonieriais. Tai kur jų krikščioniškumas.
Vienu metu eidami į rinkimus apsijungė į konservatorių ir tremtinių ir kalinių koalicija, o po rinkimų juos išdavė, nes reikėjo dalintis. Pasiliko meilė tik gobšuoliams, o vargšai jiems būna reikalingi per rinkimus, prieš tai prikabindami jiems makaronų apie gerą gyvenimą.

Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Visiems užsiimantiems politikos komentavimu verta kaskart savęs paklausti, kiek manyje Laurinavičiaus

Ramūnas Aušrotas. Ta pati mergelė, tik kita suknelė

Dominykas Vanhara. Dėl Mariupolio gynėjų

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt penktoji (gegužės 19) diena

NŠTA teigia: už rūpestį šeima – ir vėl kremlinių etiketės

Vytautas Sinica. Reikalavimas paprastas: valstybei neatiduoti sektoriaus nepriklausomiems tiekėjams ir nekurti rinkos iliuzijos ten, kur ji neįmanoma

Tatjana Aleknienė. „Akademikų“ tylėjimas

Edvardas Čiuldė. Banalybės bokštų architektonika. Universitetas

Edvardas Čiuldė. Banalybės bokštų architektonika. Įvadinis pastabos

Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Politinis spektaklis „Radikalus kompromisas“

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt ketvirtoji (gegužės 18) diena

Neaukokite piliečių „nepriklausomiems“ elektros tiekėjams!

Kalifornijos švietimo apygarda tiria moksleivius klausdama, kaip dažnai jie leidžia laiką su skirtingos lytinės tapatybės žmonėmis

Marius Markuckas. Buitinės politologijos prabanga karo fone

Vytautas Rubavičius. Šlovė šventiems kariams – Mariupolio gynėjams

Dovilas Petkus. Apie savą ir svetimą istoriją ir kovą „su kaulais“

Dr. Gintautas Vaitoška. Karas ir abortas

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt trečioji (gegužės 17) diena

Vokietijos katalikų bažnyčiose vyko vienalyčių porų laiminimai, dalyvavo ir vyskupas

Ukraina tikrina kiekvieną Rusijos Federacijos piliečiams išduotą dokumentą, leidžiantį gyventi šalyje

Ramūnas Aušrotas. Tas pats Partnerystės įstatymas, tik kitu pavadinimu

Kristina Zamaryte-Sakavičienė. Įteisinus partnerystę bus keičiama ir visuomenės nuomonė

Karas Ukrainoje. Aštuoniasdešimt antroji (gegužės 16-oji) diena

Linas Karpavičius. Puota maro metu

Dalis Lietuvos ortodoksų išdėstė viešu laišku savo ketinimus metropolitui Inokentijui

Vytautas Radžvilas. Įsivalstybinusios Lietuvos diena

Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Krikščioniškoji tapatybė – V Velykų sekmadienis

Šoką keliantis reikalavimas: ES reikia tik 14 balsų, kad pakeistų ES sutartis, sako buvęs ES Komisijos narys

Laiškas tiems, kuriems dar rūpi rūpi visa, kas susiję su Valstybės išlikimu

Dr. Darius Alekna. Apie šeimą ir valstybę

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.