Visuomenės pokyčių analizė, Įžvalgos

O kas šiandien išdrįs sistemai pasakyti „Ne“?

Tiesos.lt siūlo   2022 m. liepos 27 d. 22:55

11     

    

O kas šiandien išdrįs sistemai pasakyti „Ne“?

Danutė Šepetytė | respublika.lt

Žiūrėk, jei kas ne taip, tik ir girdi: „sovietmetis!!!“. Jis niekinamas, jo kratomasi, juo bodimasi, tyčiojamasi, žeminama, kaltinama, prakeikiama, nuteisiama, marginalizuojama ir t.t. ir panašiai. Juo šventinami visi šių dienų „modernybės“ rėmuose neišsitenkantys piliečiai. Tik neretai nutylima, kad anuomet dalis kultūrininkų, tarp jų ir meno žmonių, rizikuodami savo gyvenimais, drįso pasipriešinti sistemai. Rašytojas, filosofas Vytautas Rubavičius, išleidęs knygą „Tarybmečio dailininkų „laisvos kūrybos zona“, tarp kitko klausia, kas šiandien bando susigrumti su sistema rizikuodami gyvenimu?

Susidaro įspūdis, kad šia knyga pažvelgiate į ryškių dailininkų kūrybą kaip į tarybmečio gyvenimo liudijimą ir dokumentą. Ar joje nėra atsakymo, kodėl tuo metu nebuvo kuriama „į stalčius“?

Buvo kuriama kai kas ir „į stalčius“, nes cenzūros sistema buvo labai išmoninga ir bausmės būdavo labai nemalonios. Pasižiūrėkime, kas vyksta dabartinėje Rusijoje, kur žmonės tiesiog gatvėse suimami, jei eina nešini kokiu nors krepšeliu su užrašu „Nežudyk!“ arba „Karui – ne!“, – jie teisiami ir sodinami į kalėjimus. Tokią priežiūros sistemą mes taip pat patyrėme. Tik buvo žmonių, kurie sugebėjo vienaip ar kitaip toje sistemoje surasti būdų gana laisvai išreikšti savo pažiūras ir, svarbiausia, supratimą, jog esame okupuoti, esame pavergti. Jie puoselėjo lietuvybę okupacijos sąlygomis.

Man buvo įdomu ir pačiam rimčiau pasiaiškinti, kaip veikė tam tikras santykių tinklas dailės srityje – juk tuos darbus, kurie akivaizdžiai antitarybiniai, vienaip ar kitaip pavykdavo parodyti, pridengus samprotavimais apie eksperimentus arba nekaltais pavadinimais; kritikai rasdavo būdų, kaip juos nuglaistyti arba akcentuoti visai kitokius dalykus, nei tuos, apie kuriuos tie kūriniai byloja. Norėjau parodyti, kad gyvenimas tarybmečiu buvo daug sudėtingesnis, negu linkstama jį įsivaizduoti ir vaizduoti, todėl sąmoningai vartoju sąvoką tarybmetis. Pats augau kaip tarybinis žmogus, mano karta ir jaunesni bei vyresni žmonės gyveno tarybiniame pasaulyje, kurį, išsivadavę iš okupacijos, įvardijome kaip sovietmetį. Bet okupacijos metas buvo ir kelių kartų natūralaus gyvenimo metas, nes kito gyvenimo tiesiog nebuvo, kad ir kaip dabar tą gyvenimą vaizduotume.

Kad jūsų aptariamų dailininkų laikysena ir, tarkim, Vinco Kisarausko „Pokaris“ ar Jono Švažo „Pietos“ paveiktų žiūrovą visa jėga, jis neabejotinai turėtų žinoti tragišką mūsų tautos istoriją. Ar tai nėra kliūtis pajusti išgyvenimą, kuriuo alsuoja meno kūrinys?

Plačiau žvelgiant, visi menai išgyvena nesupratimo lemtį. Mes nesuprantame, pavyzdžiui, gotikos ar renesanso pradžios meno, nes nemokame skaityti Šventraščio ir nepastebime jo simbolikos paveiksluose, nemokame žvelgti į paveikslus ar dirbinius anų laikų žmonių akimis, nesuvokiame jų gyvenimo nerašytų taisyklių. Ką jau kalbėti apie kitų civilizacijų kūrinius. Suvokiame nebent bendrais bruožais, pasiremdami savo kultūros žinija ir jos įtvirtintomis regėjimo „linzėmis“.

O ar suprantame senųjų civilizacijų radinius, kuriais yra fiksuojami religiniai tikėjimo, pasaulio santvarkos ženklai? Pasižiūrime ir prabėgame akimis, – mūsų giliųjų sielos versmių jie nepaliečia. Akivaizdu, problema egzistuoja, nes trūkinėja kartų ryšiai, keičiasi pasaulis ir ta atmintis, kurią yra sukaupę vieni, arba persiduoda iš dalies, arba persiduoda iškreiptu pavidalu.

Daugelis vaizdinių, kad ir apie tarybmečio gyvenimą, kuriuos aš aptinku įvairiose monografijose, tiesiog yra klaidingi arba net piktavališkai primetami žmonių, kurie anuo metu arba išties sėdėjo po krūmais ir nieko neveikė. Arba tiesiog nesupranta ano gyvenimo įvairovės, įvairialypio kūrybingumo apraiškų, įsipareigojimo lietuvių kalbai ir lietuvių kultūrai, lietuvybės tvirtinimui įvairiose srityse, taip pat tų neišsakomų, bet nujaučiamų nuostatų, kurias būtų galima įvardinti kaip vienokio ar kitokio lygmens antitarybines ar švelnesnes antisistemines.

Reikėtų mūsų mokyklose labiau lavinti jaunąją kartą, kad ji suvoktų tragišką mūsų okupacijų, tremčių ir pasipriešinimo istoriją, kurioje esama daug kasdienio didvyriškumo ir laisvės apraiškų, – jų taip pat nesame mokomi matyti. Lengviau jas apeiti ar nutrinti, kad netrikdytų ramybės ir gerovės savo aukštesniais moraliniais principais. Kaip ir paminklus, kuriuos nuvertus tarsi nebelieka ir ano pasaulio, o vien „išlaisvinta“ nuo praeities dykra, kurioje jau galima tvirtinti naujus projektinius vertybinius balvonus. Ir nebereikia varginti smegenų dėl „praeities atgyvenų“, nes tada lengviau galima atsiduoti naujiems vadinamosios laisvosios rinkos teikiamiems malonumams.

Tačiau drįsčiau atkreipti dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę: tarybmečiu kūrybos kryptingumas buvo lietuvybės tvirtinimas, nes okupacijos sąlygomis norėjome ir stengėmės išlikti kaip lietuvių tauta, kaip lietuviai. Okupuoti lietuviai, bet lietuviai. Tų dailininkų, apie kuriuos rašau knygoje, kūryba buvo lietuvybės apraiška, lietuvybės stiprinimo veiksnys.

Kadangi šiandien lietuvybės stiprinimo tarsi ir nebereikia, o mokykla net nuteikta prieš lietuvybę kaip nacionalizmo apraišką, dar ir dėl to nusisukama nuo praeities ir politiniu, ir kultūriniu lygmenimis. Praeitis pasitelkiama ideologiškai tinkamiems projektams ar naujoms ideologinėms keistenybėms „papuošti“. Galime tik pasvajoti, kad į ugdymo programas būtų įtraukta daugiau mūsų dailės žmonių, ir mano paminėtų, ir kitų, kurie daug nusipelnė tiek savo gyvenimais, tiek kūryba lietuvybės stiprinimui bei prarasto valstybingumo jausenos ugdymui. Jie ir padėjo atgauti valstybę…

Ką pasakytumėt apie „laisvos kūrybos zoną“ šiandien. Ar ji egzistuoja?

Dabar tarsi nėra oficialios cenzūros, bet yra labai stiprus socialinės cenzūros tinklas. Matome, kad menininkai greitai gali būti apkaltinti pykčio kalbos propagavimu, o tie, kurie tvirtins lietuvybę, kurie aiškins, kad valstybė yra svarbi, gali būti vienaip ar kitaip marginalizuojami tiek politikų, tiek ir socialinių tinklų.

Grynos „laisvosios kūrybos zonos“ niekada nėra buvę ir nebus. Tačiau tokios iliuzijos labai reikia menininkui, kad jis galėtų save gerbdamas laisvai kurti. Menininkas visuomet kuria priešindamasis kažkam arba kažką norėdamas įveikti. Tarybmečio meno stiprybė ir buvo ta, kad jis priešinosi galingai sistemai, stengdamasis ją vienaip ar kitaip apgauti ir išsakyti savo laisvą supratimą apie dabartį ir apie būseną, kurioje gyvenama ir kuriama.

Kai susiimi su visa sistema, tavo pastangos yra išties didelės, tu pats jas suvoki, kaip reikšmingas, nes supranti, kas gresia ir kaip sistema gali tave imti laužyti. Rizikuoji savo gyvenimu. Ar dabar matome panašių pastangų susigrumti su sistema rizikuojant gyvenimu? Na, tarkime, ar kas imasi rodyti laisvosios rinkos ideologinių apynasrių įvairovę? Tokių menininkų juk nėra.

Aišku, su sistema lengviau susiimti, kai atpažįsti jos nežmonišką represinį pobūdį. Dabar sistemos yra lankstesnės, bet prievarta, o ir skurdas yra prievarta, egzistuoja, tik pasireiškia ne lageriniu pavidalu. Ir ačiū Dievui. Menui ir šiuo metu, manau, iškyla užduočių narplioti naujuosius pavergimo, cenzūros bei savicenzūros pančius, juos atpažinti ir stengtis įveikti.

Šiuolaikinis menas, galima sakyti, jau susitaikęs su cenzūros ir savicenzūros pančiais…

Šiuolaikinis menas vis labiau konceptualėja, išeidamas iš mums įprastų meno apibrėžčių. Menininkas dirbiniu ar performansu perteikia tam tikrą idėją, tačiau daugelis tokių darbų yra nieko verti, nes tiražuoja plačiai pasklidusius banalius konceptualiniais vadinamus dalykus. Bet yra ir rimtų kūrinių, ypač toje srityje, kuri dabar siejama su mokslu ir ekologija, kur imamasi labai reikšmingų klimato kaitos, aplinkos degradavimo, tos pačios laisvosios rinkos nežmoniško veikimo temų. Čia yra ir rimtų kūrinių, ir rimtų gyvenimų, nes tie gyvenimai dažniausiai susiję su ilgalaikiais meniniais-ekologiniais projektais.

Dabartiniame pasaulyje yra labai daug grėsmių, jų vis gausėja; karai ir marai aplinkos iššūkius tik sustiprina, ir menas vienaip ar kitaip į tuos iššūkius atsako. Yra menui ką veikti, tik nereikia pamiršti, kad šitas menas veikia prekinių santykių tinkle, kad projektinis mąstymas, kuris yra įsismelkęs į menininkų sąmonę, faktiškai yra finansinis mąstymas, – čia svarbu ne kūrinys, bet dokumentacija ir finansinio srauto apykaita. Menininkui taip pat kyla egzistencinė užduotis – ne tik pačiam laisvintis, be ir savo kūriniais laisvinti ir įspėti.

Kas valdžiai šiandien pakeitė menininkus, sovietmečiu buvusius įrankiu jos ideologijai skleisti? Kodėl staiga menininkas šia prasme tapo nereikšminga figūra?

Priespaudos sistemoje labai aiškiai suvokiama politinė ideologinė meno reikšmė, tad stengiamasi menininkus pasitelkti kaip tos priespaudos gražintojus, kaip „žmonių sielų inžinierius“. Jie buvo svarbūs sovietinės ideologijos ir priespaudos sistemos palaikymo instrumentai.

Daugeliui menininkų iš tiesų imponavo sovietinės sistemos tikslas, nukreiptas į pasaulio išlaisvinimą nuo įvairių grandinių; jie juo žavėjosi, stengdamiesi nematyti, kad tai tėra vien ideologinis, prievartos sistemą lageriais tvirtinantis, miražas.

Kada akivaizdžios priespaudos sistema išnyksta, menininkų reikšmė sumažėja. Nors suvokiama, kad jų kūryba būtina tautos nacionaliniam tapatumui tvirtinti bei valstybingumo jausenai ugdyti, bet tai paliekama savieigai, o tam tikros socialinės grupės tuo kaipmat pasinaudoja, sumetusios, kaip meną pajungti saviems ideologiniams tikslams.

Pasižiūrėkime: anksčiau menas buvo tarsi vienos socialistinės ar komunistinės krypties (turiu galvoje meinstryminį meną, kuriame vienaip ar kitaip turėjo šios idėjos atsispindėti), dabar matome kur kas daugiau ideologinių atšakų. Labai išplito meniniai „ieškojimai“, skatinami genderizmo ideologijos, – nepaliaujamos savojo tapatumo ar įvairialytiškumo paieškos.

Menininkai, net pagyvenę ir turintys banke sąskaitas, tiesiog apsimeta nebesuvokiantys, kas jie esą, nors patys puikiai žino, kad iš to „nesuvokimo“ galima labai gerai uždirbti. Tad galima puikiai gyventi, savo kūryba skatinant lytinio tapatumo paieškas, dekonstruojant lietuvybę bei valstybingumą, O jei dar ta kūryba paskaninama žymiąja vaivorykšte, tai jau pretenduoja ir į mokyklines programas bei apdovanojimus.

Kitas nepaprastai pelningas ir paklausus meno baras yra susiimti su krikščionybe: nepaliaujamai rodyti jos niekingumą, galų gale, nevengiant net atvirų išpuolių prieš sakralinius simbolius ar Bažnyčią.

Yra daug „laisvių rinktis“- daug apglušintos publikos, kuri tam ploja, yra daug niekam nematomos publikos, kuri už tai moka.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Al.       2022-07-30 0:10

,,Kadangi šiandien lietuvybės stiprinimo tarsi ir nebereikia, o mokykla net nuteikta prieš lietuvybę kaip nacionalizmo apraišką...”
Manau, tiek pat, kaip prie rusų. Tiesiog veidrodiškai.
,,Tarybmečio meno stiprybė ir buvo ta, kad jis priešinosi galingai sistemai, stengdamasis ją vienaip ar kitaip apgauti ir išsakyti savo laisvą supratimą apie dabartį ir apie būseną, kurioje gyvenama ir kuriama.”
Na tai priešinkitės. Situacija maždaug tokia pati. Bet turbūt sunku prisipažinti apsigavus. Visą okupaciją meldėmės, kad grįžtume į Laisvąjį pasaulį ir pagaliau grįžome. Tik dar nesugebam atpažinti, kad Laisvasis pasaulis tapo nebe toks laisvas ir mūsų akyse vis labiau bjaurėja. Ypač, kad ir aiškiai alternatyvaus pasaulio nebėra, kaip tada.

,,Ar dabar matome panašių pastangų susigrumti su sistema rizikuojant gyvenimu? Na, tarkime, ar kas imasi rodyti laisvosios rinkos ideologinių apynasrių įvairovę? “
Nežinau, gal Rubavičius apsimeta. Kad ir kokių trūkumų turėtų laisvoji rinka ar pati laisvė, mes iš naujo susiduriam su senuoju iššūkiu - prievarta ir vergove. Kaip galima to nepastebėti?

,,Bet yra ir rimtų kūrinių, ypač toje srityje, kuri dabar siejama su mokslu ir ekologija, kur imamasi labai reikšmingų klimato kaitos, aplinkos degradavimo, tos pačios laisvosios rinkos nežmoniško veikimo temų. “
Taip, manau, rimčiausias tos srities kūrinys yra Didysis Perkrovimas, su savo Žaliuoju kursu, galvijų, gaminančių per daug anglies dvideginio, išpjovimu ir kitom grožybėm. Gaila, kad mūsų partizanai nežinojo šių didžių pavojų - gal būtų pakeitę savo pasipriešinimo kryptį.

,,šitas menas veikia prekinių santykių tinkle, kad projektinis mąstymas, kuris yra įsismelkęs į menininkų sąmonę, faktiškai yra finansinis mąstymas”
Visiškai nieko naujo. Sovietmečio menininkai propagandistai vertėsi lygiai tuo pačiu. Tik mainai buvo šiek tiek labiau natūriniai.

,,Daugeliui menininkų iš tiesų imponavo sovietinės sistemos tikslas, nukreiptas į pasaulio išlaisvinimą nuo įvairių grandinių; jie juo žavėjosi, stengdamiesi nematyti, kad tai tėra vien ideologinis, prievartos sistemą lageriais tvirtinantis, miražas.”
Turbūt tokių buvo. Bet nemanau, kad daugiau, nei dabar tikinčių visuotinio atšilimu ir šimtu lyčių. Bet net tokie kaip Baltušis pasirodo tiesiog priešinosi jiems prieinamu būdu. Leninų lipdytojai net nemirktelėję perėjo prie Zapos ar Šabado. Nesuprantu, kur Rubavičius matė tuos meninkus, susižavėjusius sovietijos tikslu ? Gal tai asmeninė patirtis ?

 

Lietuva - banditų valstybė       2022-07-29 22:58

Kai valdžioje banditai, tai ir valdymo metodai - banditiški. Kitaip juk ir negali būti. Ir teismų sprendimai manęs jau nestebina, teismai vykdo ne teisingumą, o valdžios savivalės dangstymą. Net blogiau nei Š.Korėjoje.

Janina Vaitkevicius       2022-07-29 14:18

“Yra daug „laisvių rinktis“- daug apglušintos publikos, kuri tam ploja, yra daug niekam nematomos publikos, kuri už tai moka” -štai ir visa TIESA.

stasys        2022-07-29 7:28

Na ši karta su geltona iš dalies sutikčiau . Autorius aiškiai ne laiku ir vietoje įstojo su savo atgaila. Gal matant taip sparčiai išeinančius jo kartos žinomus žmones norisi galiausiai viska pasakyti ir užbaigti tuo savo misiją ? juk žmogus kuris nebeturi žodžiu ir minčių beveik kad miręs ..  Tai vat ir spėlioju ..ar tik tai ne minčių santrauką dar viena knygai .. kas savaime nėra blogai . Nukelsiu savo marga barete prieš ta žmogų ir jam saliutuoju pagarbiai .

yellow Z.O.V-marine to Visada labai 11:33       2022-07-28 23:00

čia tas klounas rubavičius “grumiasi“ su sistema, kartodamas sistemos “aprobuotus“ propagand0ninius šablonus ? smile)))—- “Pasižiūrėkime, kas vyksta dabartinėje Rusijoje, kur žmonės tiesiog gatvėse suimami, jei eina nešini kokiu nors krepšeliu su užrašu „Nežudyk!“ arba „Karui – ne!“, – jie teisiami ir sodinami į kalėjimus. “—- smile))))  - jei žmogus sugeba ištransliuoti tokį briedą, tai visos jo tolimesnės “mintys“, man praranda bet kokią prasmę smile))

T0mas J.       2022-07-28 16:33

“kas šiandien bando susigrumti su sistema rizikuodami gyvenimu?”
-
Astra Astrauskaitė.
Pagarba.

Kis       2022-07-28 16:18

kol kas su sistema megina kovoti ,kaip su vejo malunais vienintelis Karbauskis,bet sistema tam ir yra sistema,kuri sistemingai neuzmirsti pamineti koks blogas Karbauskis(pirmininkas),o kokie geri likusieji ypac patarnaujantis ansamblis su Skverneliu ar Blinkeviciute stovincius tacankoje ir zadantis be perstojo sviesu rytoju jau virs tricoko metu.Idomu,nejaugi zmogeliai uzkibs eilini karta?

Sovietmečiu,       2022-07-28 13:30

atrodo,krikščionybės tarp žmonių buvo daugiau,ji buvo veikianti,ne paradinė.

Visada labai       2022-07-28 11:33

laukiu gerbiamojo Rubavičiaus tekstų, jie nepaprastai taikliai pataiko į dešimtuką, atveria akis, padeda susidėlioti mintis. Ponas Vytautai, norėtume ir eteryje dažniau Jūsų balsą girdėti, juk kalbėdavote anksčiau Žinių radijuje, nors nedažnai. Kas atsistiko? bene Raigardėliui kažkas uždraudė Jus kviestis į laidas?...

The Epoch Times       2022-07-28 11:11
S.D.Wells (Natural News)       2022-07-28 3:39

Atrodo, kad kairieji ir globalistai nenori nieko daugiau, kaip kiekvienas amerikietis silpnaprotis, sergantis, iškrypęs, žudynių ištroškęs ir kanibalistas. Tai tampa akivaizdu, kai amerikiečiai mato, kaip pagrindinė žiniasklaida dabar tiesiogine prasme skatina visus valgyti laboratorijoje pagamintą maistą, kirminus ir vabzdžius ir laukti… vienas kito. Laikraštis „New York Times“ normalizuoja kanibalizmą, kai jie veržiasi giliau į savo triušio duobę, praėjusį pavasarį pastūmėję dabar komunistiškai nusiteikusią Ameriką valgyti grubus ir vabzdžius.

Pirmiausia tai buvo: „Kodėl mes nevalgome daugiau vabzdžių? ir „Juose daug baltymų, jie pigūs, ekologiški ir skanūs. Ir tik Vakaruose mes jiems pasipriešinome“. Tai buvo „New York Times“, kol jie „viską“ suvalgė už mūsų kolegas amerikiečius.

„Maisto gaminimo džiaugsmas“ vabzdžiai ir žmonės dabar Amerikoje yra įprastas kairiųjų mentalitetas
Galbūt tai yra COVID-19 „krešulių šūviai“, kurie paskatino visus kairiuosius, norinčius būti komunistus, žudyti kūdikius ir valgyti juos ant grotelių su keptais svirpliais ir gruzdintomis kuojomis ant šono. Yra tiesiog 11 minučių trukmės vaizdo įrašas apie vabzdžių valgymo džiaugsmą ir tai, kaip jie ateityje užtikrins „maisto saugumą“.

Taigi dabar atrodo, kad maisto saugumas Amerikoje su visomis sparčiai augančia infliacija ir tiekimo grandinės problemomis, kad žmonių ir vabzdžių valgymas yra vienintelis būdas išgyventi. Taigi, valgyk arba būk suvalgytas, kitaip tariant, pasak MSM ir elito, nešvankiai turtingi globalistai, kurie gabalas po gabalo dekonstruoja mūsų Respubliką.

Brighton.TV
Jie skelbia, kad turime išsaugoti klimatą. Valgykite žmones ir vabzdžius, sako „aplinkosaugininkai“ ir „akademikai“, kurie mano, kad vienintelis tvarios maisto sistemos modelis apima visų kūdikių žudymą įsčiose, o tada paverčiant juos maistu ir kitomis „ne mėsos“ formomis. Billas Gatesas pirmauja (žinoma, ne pagal modelį), propaguodamas visą maistą, skirtą laboratorijoje pagamintam mėgintuvėlio mėsai. Tai tikroji maisto stygiaus ir artėjančio ekonomikos cunamio priežastis.

Kairieji mano, kad vienintelis būdas sustabdyti visuotinį atšilimą yra valgyti žmones ir vabzdžius, užblokuoti saulę cheminiais takais, žudant visus kūdikius ir nutraukiant iškastinio kuro gamybą. Taigi netrukus visi važiuosime savo elektromobiliais „dirbti“ į Soylent Green gamyklas tamsiomis dienomis, kai nebematysime saulės. Skamba nuostabiai.

New York Times, „Pasirodo, kanibalizmas turi savo laiką ir vietą“
Anot kairiųjų, vyrai gali pastoti, žemė įkaista taip, kad turime užstoti saulę, o laikai tokie sunkūs, kad norint išgyventi, reikia valgyti žmones. Kadangi serialuose ir filmuose vaizduojami demonai, valgantys žmogaus mėsą, pandemijos ir klimato kaitos pasakojimai staiga pakursto norą, kad visi amerikiečiai valgytų giminingus patiekalus kaip dalį trijų kvadratinių valgių kiekvieną dieną.

Suklastotame socialinės žiniasklaidos pasaulyje gausu naujų komentarų, kurie „užsikrečia“ bandydami pateisinti ir normalizuoti kanibalizmą. „Manau, kad tai, kas neįsivaizduojama, tapo tuo, apie ką galima galvoti, o kanibalizmas labai tiksliai patenka į tą neįsivaizduojamo kategoriją“, – paskelbė vienas komentatorius. „New York Times“ skyrius „Stilius“ neseniai paskelbė kūrinį „Kanibalizmo skonis? – tai, kad šiuolaikinė kultūra atvedė mus į šią vietą, kur rimtai svarstome valgyti vienas kitą, kad išgelbėtume pasaulį nuo tikro sunaikinimo, kuris pats savaime skamba kaip tikras sunaikinimas.

„New York Times“ straipsnio, kuriame aiškinamas kanibalizmas, turintis savo „laiką ir vietą“, rimtumas kelia nerimą, bet vėlgi, šiek tiek nuspėjamas, nes Amerikos „demokratai“ vis veržiasi žemyn savo tamsias žmogžudysčių, chaoso ir iškrypėlių skyles. būdai.

https://www.naturalnews.com/2022-07-27-nyt-says-its-time-to-eat-people.html

Rekomenduojame

Almantas Stankūnas. Didinate piktų ir valstybei nelojalių piliečių skaičių

Ondrej Šmigol. Prasidėjo kontrrevoliucija prieš translytiškumą

Marek Jurek. Metas sudaryti tarptautinę konvenciją dėl šeimos teisių, kaip alternatyvą Stambulo konvencijai

Susipažinkite su paroda, kurią rengia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Karas Ukrainoje. Šimtas šešiasdešimt septintoji (rugpjūčio 9 diena)

Vienos iš Vokietijos žemių vyriausybė steigia centrus, kuriuose bus galima apskųsti „anti – queer ir rasistinius incidentus“

Vytautas Radžvilas. Nacionalinio susivienijimo pozicija: 1940 m. klaida nebus kartojama

Almantas Stankūnas. Šeimų sąjūdis: nenumaldomas V. Putino ilgesys?

Almantas Stankūnas. „PIŠ“ apie Perlą – kulkosvaidžiu į kojas valdantiesiems

Vytautas Sinica. Už Perlo veiksmus dar baisesnė Šimonytės reakcija

Algis Vyšniūnas. Sąmoninga tautos amnezija

Karas Ukrainoje. Šimtas šešiasdešimt šeštoji (rugpjūčio 8 diena)

Kardinolas S. Tamkevičius SJ. Tikėjimo išbandymai – XIX eilinis sekmadienis

Nesitikėkite, kad sveikatos apsaugos valdininkai rekomenduos susilaikymą, idant sulėtintų beždžionių raupų plitimą

Vytautas Sinica. Persona, vadovaujanti organizacijai Amnesty International

Kastytis Braziulis. Keli pastebėjimai dėl Erdogano ir putino susitikimo Sočyje

Ar iš tiesų esame laisvi daryti ką norime?

Kastytis Braziulis. Amnesty International metė šešėlį visai Ukrainos kariuomenei ir jos prezidentui

Karas Ukrainoje. Šimtas šešiasdešimt ketvirtoji (rugpjūčio 6 diena)

Nesant poreikio operacijai kiekvienas vokietis galės keisti savo lytį kartą metuose

Kilni donorystė ar išmėsinėjimo įstatymas

Almantas Stankūnas. Na ką, Perlas Energija iššovė sau į koją?!

Dominykas Vanhara. Elektros „tiekėjų“ verslo planas labai paprastas

Ligitas Kernagis. Įspėjimas tėvams

Arūnas Dulkys įteisino medikamentinį lyties keitimą

Mokslininkai kelia ieškinį dėl JAV valdžios vykdomos soc. žiniasklaidos cenzūros

Valstybės auditas: Lietuvos miškais rūpinamasi nepakankamai

Baltarusijos protektoratas

Karas Ukrainoje. Šimtas šešiasdešimt trečioji (rugpjūčio 5 diena)

Almantas Stankūnas. Elektros kaina Lietuvoje yra didesnė net 100 kartų!!!

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.