Naujienos, Įžvalgos

Nusilenkimas Vytautui P.Bložei

Tiesos.lt siūlo   2017 m. sausio 3 d. 11:48

3     

    

Nusilenkimas Vytautui P.Bložei

Rimvydas Stankevičius / „Vakaro žinios“

Šiandien poetas Vytautas Bložė atgulė amžinojo poilsio šalia žmonos, šviesaus atminimo poetės Nijolės Miliauskaitės, Menininkų kalnelyje Antakalnyje

Paskutinės ką tik pasibaigusių metų dienos šventiškumą ūmai aptemdė liūdna žinia - netekome vieno paskutiniųjų Lietuvos poetų, prie kurio vardo be jokių išlygų dera tokie iškilūs žodžiai kaip „legendinis“, „poezijos didmeistris“, „lietuvių literatūros klasikas“, „vienas svarbiausių XX a. antrosios pusės mūsų šalies kūrėjų“, - mirė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, talentingas ir produktyvus vertėjas, žymiausių pasaulio operų lietuviškų libretų ir daugybės populiarių dainų tekstų autorius, daugiau nei dvi dešimtis originaliosios poezijos rinkinių poezijos gerbėjams palikęs poetas Vytautas Bložė.

Žinoma, kai amžinybėn iškeliauja solidaus, garbingo amžiaus sulaukęs žmogus, netekties liūdesį įprastai išgyvename gana ramiai ir šviesiai, gedime santūriai ir guodžiamės tuo, kad sau skirtą amželį žmogus jau vis tiek buvo atgyvenęs, o greičiausiai - buvo spėjęs užbaigti ir visus didžiuosius savo gyvenimo darbus bei iki galo sutvarkyti žemiškuosius reikalus.

Na, taip - žinios apie beveik 87 metų sulaukusio menininko mirtį, atrodytų, išties negalime pavadinti nei pribloškiančiai netikėta, nei tragiškai per ankstyva, tačiau kalbant būtent apie šį poezijos šamanu, didžiuoju mistifikatoriumi ir anapusybės galių išmanytoju neretai vadintą kūrėją, nuolat bičiuliams žadėjusį, kad nugyvens 126 metus, vargu ar įprastieji amžiaus ir išsipildymo standartai tinka.

Manau, kad ir minčiai apie iki galo poeto nueitą kūrybinį kelią bent kiek įdėmiau sekusieji V. Bložės kūrybą neskubėtų pritarti, - pastarosios poeto knygos „Aš ir kt. dykaduoniai“ (2009), „Metų laikai“ (2010) ir „Neįminta mįslė“ (2014) buvo puikios, galingos, nė kiek nedvelkiančios senatviniu išsivadėjimu ar tik ornamentiniais buvusiųjų poezijos viršukalnių papildiniais. Anaiptol - be jų poeto kūrybinis palikimas šiandien atrodytų tarsi neišbaigtas, tarsi mažesnės prabos…

Pasiliko nuojauta, kad tų poezijos knygų galėjo - privalėjo būti ir dar daugiau, nes pastarosios tikino, jog poetas vis tebeauga, žengia pirmyn į dar vieną naują savosios kūrybos etapą, ne mažiau svarbų ir įspūdingą nei „Polifonijų“ (1981), „Noktiurnų“ (1990) ar „Prieš išskrendant tau ir man“ (2004) laikais.

Nors V.Bložės gyvenimo kelias tikrai nebuvo lengvas (į Sibirą sovietų ištremta šeima, pačiam paliktas nei nuolatinės gyvenamosios vietos, nei teisės tapti visateisiu visuomenės nariu neturinčio „ženklintojo“ statusas, atsitiktiniai darbai, atstumtis ir skurdas, trumpinys „ir kt.“, figūravęs sovietmečio poezijos renginių afišose vietoj poeto pavardės, trukdžiai leidžiant knygas) - ko gero, kiekvienas nūdienos eiliakalys žvelgė į jį su neslepiama pagarba ir slepiamu pavydu. Juk V.Bložė buvo poetas - gebėjęs puikią poezijos knygą parašyti per keletą parų, poetas, tiesiog alsavęs įspūdingomis metaforomis, poetas, net ir kasdieniame gyvenime įstengdavęs neišnerti iš poetinio pasaulio į racionalųjį, proziškąjį, net iš paprastučių kasdienių nutikimų be ypatingų pastangų išskeldavęs metafizines kibirkštis, akimirksniu nutvieskiančias amžinybę...

Akivaizdu: amžinybėn persikrausčius poetui V.Bložei, daugiau tokių nebeturime - liūdna, bet, ko gero, tarp gyvųjų poetų jau nebeturime ir tokio kalibro asmenybių, kurios sugebėtų gyventi vien tik Dievo sukurtame pasaulyje, nė trumpam neužsukdamos į žmonių sumeistrautąjį, kurios kur beeitų - visada žengdavo tik aukštyn.

Menu, kartą V.Bložės tiesiai paklausiau - kam jam tos maldos ir nesibaigiantys pasninkai, kam jam tie Dievo ieškojimai, kūno askezės ir dvasinės praktikos, kamgi visos tos virtinės perskaitytų ir parašytų knygų - kas šiame gyvenime, šitame pasaulyje visų svarbiausia?

„Žmogaus meilė žmogui, - atsakė poetas. - Būtent ji yra svarbiausioji vertybė, gaminanti šio pasaulio gyvybinę energiją. Taip pat - nuolatinė paieška kuo tvirtesnio ryšio su Dievu. Liūdna pripažinti, bet mūsų Vakaruose gyvenimas yra pernelyg sekuliarizuotas, per mažai jame esama dieviškojo prado. Žmonės įpranta gyventi vien fiziniu lygmeniu. Įpranta gyventi be Dievo. Tai yra negerai. Ir negerai būtent patiems žmonėms - jie nuobodžiauja, skursta, slopinamos jų emocijos, jie tūno tamsoje ir kenčia nuo beprasmybės. Reikia daug ryžtingiau grįžti prie Dievo, nei daugeliui atrodo - reikia prie jo grįžti atsisakant kai kurių įprastų, bet trukdančių dalykų, performuojant savo dienotvarkę, kad joje Jam atsirastų laiko ir vietos.“

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/nusilenkimas_vblozei/”>respublika.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Atminimui       2017-01-4 16:30

Gražiai parašyta apie Poetą. Juk jis dar daug kam neatrasta žemė, kurioje - ir gražus poetiškas žodis ir pamokymas kaip mylėti, kaip nusilenkti Dievui,priminimas skaudžios tautos istorijos, kada šventoriuose okupantai ir jų pakalikų išniekinimui buvo sumesti geriausi mūsų tautos dukros ir sūnūs ...

Įdomus ir jo gyvenimo būdas,norėtųsi       2017-01-3 16:44

apie tai daugiau žinoti.Atrodo,kad turėtume,ko pasimokyti.O tai neatsiejama nuo kūrybos.

NorKūnas       2017-01-3 13:53

Nuoširdžiai dėkoju poetui Rimvydui Stankevičiui už supratingą ir tikrą
nusilenkimą šiuo trumpu tekstu paskutiniajam iš didžiųjų mūsų poetų ir Dievo žmogui,
nuolat atminusiam savo dieviškąjį paveikslą
ir siekusiam su Juo supanašėti kasdienėse dvasinėse pratybose.
Leisk, Viešpatie, Tavo išrinktajam poezijos dainiui Vytautui
amžinybėje grožėtis Tavojo Veido regėjimu.
Nijolė, kuri taip rūpinosi Tavimi šiapus, turėjo pasitikti ir anapus.


Rekomenduojame

Krescencijus Stoškus. Nesusikalbėjimo akligatviai

Vidmantas Valiušaitis. Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940–1941-ieji*

Vytautas Sinica. Traukis, Radžvilai!

Algimantas Rusteika. Iš struktūrinių frontų

Skandalas. Norvegijos tarnybos „Barnevernet“ užkulisiai: pelnas didesnis net už naftos įmonių

Jonas Grigas. Akademinė „skelbk arba žūk“ kultūra vertina tik mokslo publikacijas

Kęstutis Navakas. Ąžuolyną pavers disneilendu?

„NE Stambulo konvencijai!“: paraginkime laišku Europos Parlamento narius ryžtingai atmesti Stambulo konvenciją

Naujienos iš propagandos frontų: manevrai „Rinkimai“ prasideda. Pirmieji Algimanto Rusteikos komentarai iš užfrontės

Kodėl tauta negali atleisti Vytautui Landsbergiui „už kolūkius“?

Vytautas Sinica. Apie politikų dviveidystę, arba „Kieno gyvybė brangesnė“?

Romas Lazutka apie tuščias kalbas be faktų: „Jei sovietmetis yra lygiava, Lietuvą tektų pripažinti labiausiai sovietine“

Algimantas Zolubas. LR Seimo kėslas Lietuvoje statyti babelio bokštą

Audrius Bačiulis. Kaip gaminamos Fake News: „Deutsche Welle“ ir „Redaktionsnetzwerk Deutschland“ atvejis

Geroji Naujiena: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu …“, arba Kaip nepralaimėti brolio

Norvegiškasis vaiko teisių apsaugos modelis Lietuvoje jau pareikalavo pirmos aukos – kas dabar prisiims atsakomybę?

Pigių dujų mitas

Algimantas Rusteika. Kalno „darkytojų“ melas ekspertų akimis

Politinis teismų procesas tęsiasi: Kauno apygardos teismas toliau tirs Garliavos šturmo liudytojų bylos įrodymus

Kūdikių kūno dalių pardavimą užfiksavęs aktyvistas laimėjo kovą teisme

Lietuvos vyskupai kviečia melstis už taiką: „Su pasitikėjimu ir viltimi kreipkimės į mūsų Motiną, Lietuvos Globėją ir Taikos Karalienę“

Marius Markuckas. Radžviliada, arba Kas liko iš politikos mokslų Lietuvoje?

Ąžuolyno rododendrizacija (2). Danguolė Liagienė: Dendrologinė klaida būtų fatališka

Ąžuolyno „kraštovaizdiniai kirtimai“: Kauno savivaldybė keičia taktiką?

JK premjerė Theresa May raginama atskleisti nuslėptą tiesą apie imigracijos poveikį atlyginimams

Vengrija: „ES „žagina“ savo pačios įstatymus ir vertybes“

Tomas Baranauskas. Gedimino kalno papėdėje įvykdytas baisus nusikaltimas

Vytautas Vyšniauskas. Vilniaus universiteto naujovės iš filosofijos studijų perspektyvos

Lietuvių kalbai ir vėl skambinama pavojaus varpais

Europos ombudsmenė ginče su Europos Komisija palaiko už šeimą pasisakančias organizacijas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.