Emigracija, imigracija, demografija

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (I)

Tiesos.lt siūlo   2019 m. lapkričio 21 d. 14:50

1     

    

Kun. Grégoire Celier FSSPX. Imigracija – principai, teisės, praktika (I)

fsspx.lt

Trijų dalių interviu su Šv. Pijaus X brolijos kunigu Gregoire Celier. Šis interviu anglų kalba pirmą kartą buvo išspausdintas 2007 m. rugpjūtį žurnale „The Angelus“.

IMIGRACIJĄ VALDANTYS PRINCIPAI

Nūdien imigracija pasiekė tokį mastą, jog tapo viena iš karščiausių temų. Dėl jos vyksta aršios diskusijos, apie ją rašo laikraščiai ir kalba politikai. Mums pasirodė būsiant naudinga išnagrinėti šį reiškinį iš katalikiškos perspektyvos, nuo pat pradžių suformuluojant tam tikrus principus, kurių nesilaikant diskusija galėtų nukrypti klaidingu keliu ar virsti ideologija.

The Angelus: Kunige, imdamiesi imigracijos temos Jūs neriate į vieną iš karščiausių politinių ginčų temų. Ar tai tinkama veikla dvasininkui?

Kun. Celier: Pasakysiu tiesiai – aš nepretenduoju žengti į praktinės, konkrečios politikos lauką ir palaikyti kurią nors pusę. Tai yra aktyviai politikoje veikiančių pasauliečių, o demokratinėje santvarkoje – ir jų rinkėjų sritis. Mano apmąstymų objektas yra aukščiau, liečia pačius principus, plaukiančius iš politinės filosofijos ir Apreiškimo. Šie principai padės nušviesti dažnai šališkas diskusijas. Imigracija egzistuoja, ją būtina spręsti, bet remiantis autentišku krikščionišku pažiūriu.

The Angelus: Ar popiežiai ir teologai yra aptarę šį klausimą?

Kun. Celier: Po Vatikano II Susirinkimo ši tema iškyla gana dažnai, ypač per „Tarptautinę migrantų dieną“. Tačiau mane nustebino, kad prieš Susirinkimą popiežiai, priešingai, apie tai kalbėjo retai. Yra keletas Pijaus XII tekstų ‒ juos pacituosime, bet iki jo apie tai nerašė beveik niekas, nors devynioliktame amžiuje ir dvidešimto amžiaus pradžioje vyko masinė migracija. Buvo įkurtos šalpos organizacijos, tačiau galime rasti tik kelis pasisakymus šia tema. Dauguma teologų šiuolaikinę migraciją apskritai ignoravo.

The Angelus: Taigi, šia tema turime keletą doktrininių šaltinių?

Kun. Celier: Turime, tačiau jų ieškoti reikia dokumentuose, aptariančiuose kitas temas: nuosavybę, bendrąjį gėrį, asmens teises, pareigas savo šaliai ir t. t. Norint išsiaiškinti Bažnyčios mokymą imigracijos klausimu, reikia įdėti šiek tiek darbo tyrinėjant.

The Angelus: Nuo ko pradėsime?

Kun. Celier: Pradėsime apibrėždami žodį „imigrantas“. Pagal žodyną, imigruoti reiškia patekti į svetimą šalį turint tikslą joje apsigyventi. Taigi tai apima du elementus: gyvenamos šalies keitimą ir apsigyvenimą – turistas ar lankytojas nėra imigrantas. Tai suvokus dar reikėtų įvardyti keletą skirtumų. Neatlikus šio išankstinio darbo diskusijos dažnai užklimpsta arba tampa ideologizuotomis.

The Angelus: Kokius skirtumus?

Kun. Celier: Iš pradžių išsiaiškinkime, apie kokią imigraciją kalbame. Žmogus į svetimą šalį gali atvykti dėl to, kad jį ištrėmė iš jo gimtosios šalies arba jis buvo priverstas ją palikti. Tokius žmones vadiname perkeltaisiais asmenimis, tremtiniais, pabėgėliais. Šis liūdnas reiškinys ypač paplito Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir po jo. Jis yra tam tikrų valdžios veiksmų pasekmė, ir apie jį mes nekalbėsime. Taip pat žmogus gali patekti į svetimą šalį siunčiamas savo darbdavio atlikti kokį nors kvalifikuotą darbą. Tokius asmenis vadiname „ekspatriantais“. Apie juos irgi nekalbėsime, nes tik nedaugelis jų lieka kitoje šalyje ilgesniam laiko tarpui. Jie panašesni į turistus nei į imigrantus. Kalbėsime apie tuos asmenis, kurie laisva valia atvyksta į kitą šalį siekdami geresnio gyvenimo, ypač darbo.

The Angelus: Ar su visais šiais tikrais imigrantais turi būti elgiamasi vienodai?

Kun. Celier: Mano nuomone, čia būtina daryti kitą, trejopą skirtumą. Pirma, vienus imigrantus pakviečia priimanti šalis atlikti tam tikrą darbą, kiti (didžioji šiandieninių migrantų dalis) į šalį atvyksta spontaniškai. Antra, vieni asmenys imigruoja ribotam laikui (net jeigu jis tęstųsi visą darbingą amžių), ketindami ilgainiui grįžti namo, kiti imigruoja neketindami išvykti atgal, apsisprendę įsikurti priimančioje šalyje visam laikui. Trečia, vieni asmenys atvyksta gerbdami priimančios šalies įstatymus, kiti patenka į šalį pažeisdami jos įstatymus – šie paprastai vadinami „nelegaliais imigrantais“ arba „dokumentų neturinčiais darbuotojais“.

The Angelus: Akivaizdu, kad tie, kurie į šalį atvyko teisėtai, turėtų gauti daugiau teisių nei tie, kurie į ją atvyko neteisėtai.

Kun. Celier: Matote, kaip svarbu daryti skirtumus. Įvardiję juos, galime ieškoti imigracijos klausimą reguliuojančių principų. Man atrodo, kad juos galime rasti Bažnyčios mokyme apie nuosavybės teisę.

The Angelus: Tiesą sakant, nelabai įžvelgiu ryšį tarp nuosavybės ir imigracijos.

Kun. Celier: Netrukus suprasite. Teologai sutartinai moko, kad žemę su visomis jos gėrybėmis Kūrėjas dovanojo žmonijai kaip visumai. Jis leido žmonėms joje apsigyventi ir naudotis viskuo, kas reikalinga išgyvenimui. Ši universali ir pirminė žemės paskirtis išlieka galioti nepaisant visų vėlesnių nusavinimų. Vis dėlto rimtos priežastys: sunkus darbas, priežiūra, tvarkos ir taikos palaikymas, privertė žmoniją rinktis privačią, o ne bendruomeninę nuosavybę (ši vis dar egzistuoja tam tikrose srityse – oras, kuriuo kvėpuojame, mokslas ir literatūra, saulės šviesa ir pan.). Pasisavinta gėrybė tampa „privati“ – ji priklauso tam, o ne kitiems. Toks gėrybių pasisavinimas gali būti įvykdomas asmens, šeimos, bendruomenės, verslo organizacijos, taip pat miesto ar visos tautos ‒ kai ji, pavyzdžiui, priskiria sau tam tikrą žemės plotą (šalį).

The Angelus: Taip Jūs grįžtate prie imigracijos klausimo – tauta gali leisti arba neleisti į jos šalį patekti svetimšaliams.

Kun. Celier: Būtent. Kaip šalies, kurioje gyvena, valdytoja, tauta gali sutikti arba nesutikti pasidalyti ja su kitais. Tokia yra privačios nuosavybės esmė – į savo namus galiu įsileisti ką noriu. Žinoma, prieš kiekvieną imigraciją įvyksta emigracija – imigrantas yra tas, kuris paliko savo paties šalį, tautą, šeimą, kultūrą, o dažnai ‒ net ir savo kalbą. Mažą jų dalį sudaro nuotykių ieškotojai. Tačiau dauguma jų yra žmonės, savo šalį apsisprendę palikti dėl skurdo. Būtent juos turėdamas omenyje popiežius Pijus XII 1957 m. liepos 23 d. kalbėjo apie „nenormalią emigrantų padėtį“. Jų vargą daugiausia lemia natūraliųjų išteklių trūkumas, stichinės nelaimės, karas ar korumpuota valdžia. Dėl šių priežasčių imigrantai susiduria su tuo, ką teologai vadina „būtinybės būkle“.

The Angelus: Ką turite omenyje sakydamas „būtinybės būklė“?

Kun. Celier: Būtinybės būklė kyla iš ko nors trūkumo. Pavyzdžiui, man reikia nuvykti iš Paryžiaus į Šartrą svarbiam susitikimui. Man netinka traukinių tvarkaraštis, o automobilio neturiu. Taigi, galima sakyti, kad esu tam tikroje būtinybės būklėje. Mano kaimynas turi automobilį, kuriuo tą dieną nesinaudoja, tačiau jis atsisako man jį paskolinti ar išnuomoti. Ar galiu be kaimyno leidimo pasiimti jo automobilį tuo pagrindu, kad man jo tikrai reikia ir kad prieš privačios nuosavybės atsiradimą visos žemės gėrybės buvo skirtos naudotis bendrai visiems žmonėms?

The Angelus: Jei visi imtų šitaip grįsti savo veiksmus, kiltų anarchija.

Kun. Celier: Matote, kur glūdi problema: būtinybės būklė gali būti labai įvairi, ir jeigu visi imtų nepaisyti privačios nuosavybės įstatymų, ši tiesiog išnyktų kartu su nauda, kurią teikia bendrajam gėriui. Teologai yra patikslinę šią sąvoką. Jie sako, kad tik kraštutinės būtinybės būklė, pavyzdžiui, neišvengiamos mirties pavojus, leidžia pasinaudoti savo artimo nuosavybe be jo leidimo tiek, kiek tai būtina išsaugoti savo ar kito asmens gyvybei (pavyzdžiui, motinai stengiantis išsaugoti savo vaiko gyvybę). Šiuo konkrečiu atveju žemiškos gėrybės išimties tvarka atgauna savo pradinę paskirtį ‒ tarnauti visiems žmonėms.

The Angelus: Taigi, griežtai kalbant, iš alkio mirštantis žmogus gali iš parduotuvės pasiimti prekių neįvykdydamas vagystės. Tačiau kas nustato kraštutinės būtinybės būklę?

Kun. Celier: Teologai aiškina, kad tai turi būti ne paprasta būtinybė ir netgi ne didelė būtinybė, o ypatinga, nepaprasta būtinybė, kai gresia neišvengiama mirtis ar jai tolygi žala (galūnės praradimas ir pan.). Teologai taip pat pabrėžia, kad esant kraštutinei būtinybei asmuo gali pasiimti tik tiek, kiek reikia išgyvenimui, bet ne daugiau – privačios nuosavybės nusavinimas yra išimtinai susietas su šia ypatinga būkle. Kitais atvejais privati nuosavybė turi būti griežtai gerbiama dėl svarbių su bendruoju gėriu susijusių priežasčių. Priešingu atveju į pavojų būtų statomas visuomenės saugumas ir piliečių pasitikėjimas, o tai sukeltų rimtą visuomeninę žalą. Žinoma, tie patys teologai pakartoja artimo meilės pareigas naudojant privačią nuosavybę – jos valdytojai turi rimtą atsakomybę prieš Dievą. Vis dėlto artimo meilės darbas turi būti savanoriškas. Jei mano kaimynas sutiktų paskolinti man automobilį, jis neabejotinai atliktų artimo meilės darbą, bet aš negaliu to iš jo reikalauti.

The Angelus: O kaip yra tuo atveju, kai tas, iš kurio kraštutinės būtinybės būklėje esantis žmogus nori kai ką pasiimti, pats yra kraštutinės būtinybės būklėje?

Kun. Celier: Gerai, kad iškėlėte šį klausimą, nes kraštutinės būtinybės būklė dažnai ištinka visą visuomenę – pavyzdžiui, per badmetį alkani būna visi. Tokiu atveju teisėto savininko teisės yra svarbesnės. Jei lieka tik vienas duonos gabalėlis, kuriuo gali būti pamaitintas tik vienas asmuo, duonos savininkas gali jį pasilikti sau, net jei kitas šalia jo esantis žmogus mirtų iš bado. Niekas nėra įpareigotas mirti gelbėdamas kitą. Jei kitas asmuo norėtų tą duonos gabalėlį iš jo atimti, jos turėtojas turėtų teisę gintis, kad apsaugotų savo gyvybę ir turtą.

The Angelus: Ar šiuos nuosavybės principus taikote nagrinėdamas imigracijos klausimus?

Kun. Celier: Pridėčiau dar vieną principą, kurio nerastumėte įprastuose moralinės teologijos traktatuose, tačiau kuris praktikoje buvo taikomas visų vyriausybių, netgi pačių popiežių savo laikinose valdose. Sakiau, kad privati nuosavybė yra vienas iš būdų, kuriuos žmonija pasirinko norėdama užtikrinti bendrąjį gėrį. Tačiau kartais gali atsitikti taip, kad privačios nuosavybės principai ima veikti prieš bendrąjį gėrį – pavyzdžiui, kai savininkas teisėtai valdo didžiulę privačią nuosavybę, bet ja nesinaudoja, taip darydamas didelę žalą aplinkiniams gyventojams. Tokiu atveju viešoji valdžia, būdama atsakinga už bendrąjį gėrį, gali apriboti privačios nuosavybės teises ‒ pavyzdžiui, įpareigodama savininką suteikti teisę dirbti žemę tiems, kas nori tai daryti, mainais į teisingą atlygį. Tokie įstatymai galiojo Romos imperijoje (tiek pagoniškoje, tiek ir krikščioniškoje) ir netgi Popiežių valstybėse. Panašiai ir stichinių nelaimių atveju visi supranta, kad viešoji valdžia gali teisėtai rekvizuoti turtą ir šitaip laikinai apriboti nuosavybės teises.

The Angelus: Pabandykime apibendrinti Jūsų pastebėjimus. Iš pradžių žemė buvo suteikta naudotis visai žmonijai. Ilgainiui ji dėl bendrojo gėrio buvo iš dalies pajungta privačios nuosavybės režimui. Vis dėlto savininkai ja naudotis turi sutinkamai su artimo meile (kuri jokiu būdu negali būti išreikalaujama) ir bent jau iš esmės atsižvelgdami į bendrąjį gėrį. Kraštutinės būtinybės atveju kiekvienas gali svetima nuosavybe pasinaudoti tiek, kad galėtų išgyventi. Tačiau jei nuosavybės savininkas irgi yra kraštutinės būtinybės būklėje, jis, siekdamas išgyventi, gali teisėtai gintis prieš tai, kas šiuo atveju būtų laikoma neteisėta agresija.

Kun. Celier: Teisingai. Norėdami geriau suvokti pastarąjį atvejį (kai du mirtiname pavojuje esantys žmonės kovoja dėl išgyvenimo), įsivaizduokime gelbėjimosi valtį, kurioje nuskendus laivui gali tilpti dešimt žmonių. Jei valtyje būtume penkiese, turėtume rimtą pareigą paimti kitas aukas. Jei atsisakytume tai padaryti, jie turėtų teisę jėga patekti į valtį (nes būtų kraštutinės būtinybės būklės). Tačiau jei valtis būtų visiškai pilna, joje esantys žmonės turėtų teisę gintis nuo kitų nelaimėlių, net jei pastariesiems grėstų neišvengiama mirtis.

The Angelus: Ar galėtumėte ką tik apibendrintus principus pritaikyti imigracijos klausimui?

Kun. Celier: Sakykime, kad jie gali pasitarnauti kaip apmąstymų rėmai. Bet prieš tai norėčiau patikslinti dar du dalykus. Pirma, migracija negali būti visiškai „laisva“. Šiandien žemė nėra be šeimininko. Tautos teisėtai valdo savo teritorijas ir gali, atsižvelgdamos į teisingumą bei artimo meilę, įsileisti į savo šalis ką tik nori. Nūdien mūsų šalyje įsigalėjo tikra „imigracionistinė“ ideologija, kurios ‒ kad ir kaip būtų keista ‒ laikosi tiek ekstremalūs kapitalistai, siekiantys pasipelnyti iš paklusnios, pigios darbo jėgos, tiek post-marksistiniai utopistai, besielgiantys taip, lyg žemė būtų didžiulis neištyrinėtas plotas, kuriuo turėtų laisvai dalytis kosmopolitiška ir prie savo šalių neprisirišusi žmonija. Abiem atvejais tai paneigia žmogaus poreikį bei teisę turėti šaknis ir skatina gėdingą skurdo prispaustų žmonių išnaudojimą.

The Angelus: Ši savanaudiškų išnaudotojų ir kosmopolitiškų revoliucionierių (ar, tiksliau, savo šaknis praradusių globalistų) sąjunga yra ganėtinai keista.

Kun. Celier: Antras dalykas, kurį noriu patikslinti, yra tam tikras svetingumas, kurį tautos turėtų rodyti imigrantams. Žinoma, kiekviena tauta yra savo teritorijos šeimininkė, bet ji neturėtų visada užverti savo sienų tiems, kurie prašosi įleidžiami dėl pagrįstų priežasčių. Tai pabrėžė pop. Pijus XII ir kiti popiežiai. Šio dalyko esmė yra ta, kad paprastai tautos yra suverenios. Tik moralinis autoritetas gali paskatinti jas atsižvelgti ne tik į savo pačių bendrąjį gėrį, bet ir pasidalyti juo visos žmonijos labui, kaip minėjome kalbėdami apie rekvizavimus stichinių nelaimių atvejais. Būtent šiais principais Pijus XII 1952 rugpjūčio 1 d. pakvietė vadovautis tarptautinę imigracijos teisę kuriančius teisininkus.

The Angelus: Kokie buvo Pijaus XII argumentai?

Kun. Celier: Pirmiausiai popiežius pažymi, kad kai kurioms šalims priimti imigrantus leidžia turimi gamtiniai ištekliai. 1949 m. spalio 22 d. jis kreipėsi į amerikiečius:

„Ar imigraciją liečianti politika yra tokia dosni, kokia jai leidžia būti šalies gamtiniai ištekliai, kuriais ją taip gausiai apdovanojo Kūrėjas, ir kokia, regis, yra reikalinga kitoms šalims?“

1956 m. gruodžio 2 d. argentiniečiams sakė:

„Kaip visa tai kalba apie Apvaizdos teikiamą gausą, apie nesuskaičiuojamas Kūrėjo suteiktas galimybes! Kaip visa tai galėtų tapti motinišku tautos pašaukimu, jeigu jos širdyje atsirastų vietos visiems!“

1952 m. rugpjūčio 1 d. apaštališkoje konstitucijoje „Exsul Familia Nazarethana“ (tekste, skirtame emigracijai ir imigracijai) popiežius pakartoja tai, ką jis vadina „bendraisiais prigimtinio įstatymo principais“. Jis kalba apie „žmonių teisę migruoti, pagrįstą pačia žemės prigimtimi“ ir cituoja savo 1951 m. birželio 1 d. radijo kreipimąsi, skirtą enciklikos „Rerum Novarum“ šešiasdešimtmečiui:

„Mūsų planetoje… yra gyvenimui tinkamų vietų, paliktų laukinei, natūraliai vegetacijai. Žmonės galėtų jas įdirbti, kad patenkintų savo poreikius…

Šitaip, pagal „Rerum Novarum“, yra pripažįstama šeimos teisė į gyvenamą vietą. Kai tai įvyksta, migracija, kaip rodo dažna patirtis, pasiekia savo natūralias apimtis. Mes turime omenyje palankesnį žmonių pasiskirstymą žemės paviršiuje, tinkamą žemdirbių gyvenvietėms ‒ tame paviršiuje, kurį Dievas sukūrė ir parengė naudotis mums visiems.“

Toliau popiežius cituoja savo 1948 m. gruodžio 24 d. laišką dėl bendrųjų prigimtinio įstatymo principų Amerikos vyskupams:

„Pats prigimtinis įstatymas, kaip ir meilė žmonijai, skatina atverti šiems žmonėms migracijos kelius. Nes visatos Kūrėjas visus gerus dalykus sukūrė visų pirma visuotinei gerovei. Kadangi žemė visur suteikia galimybę išsilaikyti dideliam skaičiui žmonių, valstybės suverenumas, nors ir gerbtinas, negali būti taip išaukštinamas, kad dėl neadekvačių ar nepagrįstų priežasčių stokojantiems ir padoriems kitų tautų žmonėms būtų neleidžiama patekti į šią šalį, žinoma, jei tik to nedraudžia visuomeninis gėris, kurio turėtų būti su visu atidumu paisoma.“

Bus daugiau.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Kraštutinė būtinybė       2019-11-21 17:17

verčia žmones duoti daktarams kyšius Lietuvoje,kad jie būtų gydomi ir išgyventi.Tai siaubinga.

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.