Nuo bačkos, Socialinė politika, Ekonominė politika

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Tiesos.lt redakcija   2019 m. rugpjūčio 8 d. 13:50

2     

    

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Be komentarų.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis: Kokią gerovės valstybę kursime?

Visi norime gyventi gerovės valstybėje, bet turbūt ne visi vienodai ją įsivaizduojame. Kokioje gerovės valstybėje norėtų gyventi smulkus verslininkas, dėstytojas, profesionalus sportininkas, daugiavaikis tėvas ar senjoras? Kaip sukurti valstybę, kurioje norėtų gyventi visi jos ir ne tik jos piliečiai?

Nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar profesijos, visi mes norime gyventi gerovės valstybėje, kurioje yra minimalios išorinės grėsmės, oras ir vanduo neužterštas, mažas nusikalstamumas ir korupcija, nėra smurto gatvėse ir šeimoje, nediskriminuojama pagal lytį, pažiūras, religiją ar tautybę, visuomenė nepiktnaudžiauja sveikatai žalingomis medžiagomis ir visi yra lygūs prieš įstatymą. Visa tai gali atrodyti taip savaime suprantama, kad apie tai net nesusimąstoma, tačiau iki pilnos gerovės pagal beveik visus šiuos kriterijus mums dar daug trūksta.

Skirtingos visuomenės grupės turi ir labiau individualizuotų gerovės valstybės vizijų ir kriterijų. Pavyzdžiui, smulkiam verslininkui svarbu, kad nebūtų perteklinės biurokratinės ir reguliacinės naštos, netrūktų kvalifikuotų darbuotojų ir neslėgtų per dideli mokesčiai. Profesionali sportininkė, iškovojusi galimybę dalyvauti pasaulio šuolių į vandenį čempionate, tikisi, kad nereikės išgirsti, jog jos aprangai su Lietuvos atributika nėra pinigų, nes „vis tiek jūs medalių nelaimite“ (neišgalvota istorija, beje). Daugiavaikis tėvas tikisi, kad netruks mokymo, laisvalaikio ar sporto infrastruktūros, o jo vaikai galės įgyti kokybišką išsilavinimą. Senjorai tikisi, kad visą gyvenimą mokėti mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos užtikrins jų galimybę gyventi bent jau ne skurde.

Kitaip sakant, skirtingų amžiaus grupių, profesijų ir pažiūrų atstovų norai ir interesai skiriasi, bet iš esmės neprieštarauja vienas kitam. Konfliktas galimas tik tame, kad viskam pinigų dažniausiai neužtenka, o vienas iš dažniausių siūlomų gerovės valstybės kūrimo instrumentų – didesnis perskirstymas per valstybės biudžetą.

Šiuo klausimu visuomenėje nėra vieningos nuomonės – vieni nori gerovės valstybės su kuo mažesniais mokesčiais, mažesniu valstybės vaidmeniu ir didesnėmis savirealizacijos galimybėmis, kitiems svarbiau pajamų nelygybės mažinimas, didelės socialinės garantijos, daug ir kokybiškų nemokamų viešųjų paslaugų. Pasaulyje yra gerų pavyzdžių, kuomet žemas skurdas, maža pajamų nelygybė ir visuotinė gerovė užtikrinama ir su mažais, ir su didesniais mokesčiais.

Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos sudaro daugiau nei 40 proc. BVP, o Lietuvoje šis rodiklis yra vienas mažiausių ES ir siekia apie 30 proc. BVP. Tuo metu mažiau nei Lietuva mokesčių surenka ir per biudžetą perskirsto tokios gerokai turtingesnės ir daugelį socialinių problemų išsprendusios valstybės kaip Šveicarija, Airija, Australija ar Singapūras.

Norint daugiau perskirstyti per biudžetą, neužtenka vien padidinti mokesčius – reikia, kad gyventojai tuos mokesčius norėtų mokėti. Priešingu atveju rezultatas gali būti ne didesnis perskirstymas, o tik didesnis mokesčių vengimas ir šešėlinė ekonomika. Todėl akivaizdu, kad vienas iš svarbiausių gerovės valstybės pamatų yra žema korupcija ir skaidrus valstybės valdymas, įgalinantys ir pajamų augimą, ir visuomenės tarpusavio pasitikėjimą, ir valstybės funkcijų išplėtimą.

Didesnis perskirstymas teigiamų rezultatų gali duoti tik tuomet, kai lėšos panaudojamos skaidriai ir efektyviai. Turbūt daugeliui lietuvių gerovės valstybės vizija nėra didesni mokesčiai ir surinktų lėšų „paskirstymas“ per neskaidrius viešuosius pirkimus, kuomet naudą gauna ne visuomenė, o tik tokio sandorio sąlygas surašę ir konkursą laimėję asmenys. Ne ką efektyviau ir teisingiau atrodytų sprendimas didesnius mokesčius perskirstyti ant pečiaus gulintiems bedarbiams, kurie darbo neieško, o yra patenkinti nelegaliomis pajamomis ir/arba pašalpomis.

Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad didesnis perskirstymas per biudžetą savaime neužtikrina mažesnės socialinės atskirties, mažesnio skurdo ir aukštesnio pragyvenimo lygio. Daugiausiai pasaulyje mokesčių surenka ir per biudžetą perskirsto Prancūzija. Tačiau daugiau nei pusmetį galėjome stebėti „geltonųjų liemenių“ protestus ir riaušes, kylančius iš visuomenės nepasitenkinimo dideliais mokesčiais, vangiu pajamų augimu ir socialine atskirtimi. Čia galima prisiminti kažkada klestėjusios Jungtinės Karalystės tuometinės premjerės Margaret Tečer pastabą – socializmo problema yra tai, kad kitų žmonių pinigai vieną dieną baigiasi.

Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti, kad Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę. Įstojant į ES vienas iš trijų lietuvių patyrė didelį materialinį nepriteklių. Šio dešimtmečio pradžioje tokių buvo vienas iš penkių, o pernai – jau tik vienas iš dešimties. Tai vis dar daugiau nei ES vidurkis, bet tolimesnis minimalaus atlyginimo bei pensijų indeksavimas, neapmokestinamojo pajamų dydžio kėlimas ir užimtumo skatinimas leis šį rodiklį sumažinti iki minimumo.

Pajamų nelygybė Lietuvoje pernai nesumažėjo, tačiau pagrindinė jos priežastis yra tai, kad vidutinė senatvės pensija nesiekia 60 proc. vidutinių šalies gyventojų pajamų, todėl pagal apibrėžimą daugelis senjorų yra „santykiniame skurde“. Šią problemą išspręsti nelengva, o ateityje ji bus dar opesnė – pensinio amžiaus gyventojų bus vis daugiau, o socialinio draudimo įmokas mokančių dirbančiųjų bus vis mažiau.

Nenorint sparčiai didinti pensinio amžiaus turbūt vis didesnę dalį pensijos reikės mokėti ne iš surenkamų socialinio draudimo įmokų, o iš, pavyzdžiui, akcizų ar taršos mokesčių. Sveikintinai čia atrodo ir idėjos atleisti dirbančius pensininkus nuo socialinio draudimo įmokų – tai ne tik sumažintų pajamų nelygybę, bet ir paskatintų vyresnio amžiaus asmenis ilgiau likti darbo rinkoje.

Gerovės valstybė turi peržengti vienos visuomenės grupės ir vienos kartos ribas. Socialinių problemų sprendimas perkeliant jas ateities kartoms yra nei tvarus, nei moralus. Būtent todėl ilguoju laikotarpiu sprendžiant skurdo ir socialinės atskirties problemas didžiausia atsakomybė turi tekti ne socialinės apsaugos ar finansų ministerijoms, o švietimo ir ekonomikos bei inovacijų ministerijoms.

Valstybė turi padėti tiems, kurie negali padėti patys sau. Tačiau už didesnį perskirstymą svarbiau yra visiems prieinamas kokybiškas išsilavinimas bei vidaus ir užsienio investicijų skatinimas, galintis padėti neklibančius ilgalaikius gerovės valstybės pamatus. Valstybės, kuri yra visiems vienodai teisinga ir užtikrina vienodas galimybes, o ne vienodus rezultatus.

Šaltinis: ziniuterasa.swedbank.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Mix       2019-08-10 11:04

Tuščių vietų nebūna. Vieną bankininką pakeitė kitas bankininkas.

Taip gera       2019-08-9 13:48

  ant bačkos, kad nebenori lipti atgal į palmę.


Rekomenduojame

Tomas Baranauskas apie A. Kubilių: štai kas mus valdė prieš 8 metus

Robertas Grigas. Kaip de Golis Maskvoje į Šv. Mišias važiavo

Papunkčiui su Vytautu Sinica: Prezidento dilemos ministrų kabinete

Rasa Čepaitienė. DiskrimiNacija

Irena Vasinauskaitė. Sirgti draudžiama dirbti

„Neredaguota“ pokalbis su Ramūnu Karbauskiu: kova su propaganda

Ramūnas Aušrotas. Apie teisės viršenybės ir prenatalinės gyvybės apsaugos principų suderinamumą

Andrius Švarplys. Andriau Navickai, ar tikrai?

Nuo bačkos. Andrius Navickas. Lietuvos seksistai, vienykitės!

Stasys Jakeliūnas. „Ateities“, arba „Politinės amnezijos“ koalicijai –  pimyn, perveskit iš „Sodros“ pensijų fondams 400 mln. eurų

Verta pamatyti. Donaldo Trumpo teisinės komandos spaudos konferencija

Žmogaus teisių komiteto pirmininko T. V. Raskevičiaus programa: 5 prioritetai

Geroji Naujiena: Jėzus Kristus, Visatos valdovas, Tiesos Karalius

Algimantas Rusteika. Vartotojo instrukcija

Ramūnas Trimakas. Trojos asilas

Kun. Robertas Skrinskas. Kristus Karalius: šventė lapkričio 22-ąją. Skirta abortų legalizavimo Lietuvoje 65-sioms metinėms

Dalius Stancikas. Melo muziejus (ištrauka iš knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“)

Andrius Švarplys. Daugumos argumentas ir jo panaudojimo kontekstai

Rasa Čepaitienė. Iš Murmūnų į Abejoniškes

Vidas Rachlevičius. Nacionalinė tragikomedija „Kaip lietuviai JAV prezidentą rinko“

Algimantas Rusteika. Pagalba Lietuvai. Trojos arklio mechanizmas

Pranašautas skyrybų padidėjimas per COVID neįvyko

Linas V. Medelis. Skaudės, bet privalome eiti

Robertas Grigas. Kas yra tikrasis „seksizmas“ politikoje

„Nu… nu… tai prieš šimtą metų gal net tokių klausimų nebūtų uždavę“

Ramūnas Karbauskis. Neleisime, kad su mumis būtų elgiamasi kaip su „šunauja“

Karolis Venckus. Apie cenzūrą LRT

Andrius Švarplys. Visuomeninis transliuotojas neatstovauja nei Lietuvos konstitucinėms vertybėms, nei piliečiams

Vidas Rachlevičius. Visiškai nesvarbu, kas bus kultūros ministras, nes tai NIEKO nekeičia ir nekeis

Zigmas Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį...

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.