Istorija, Tikėjimo persekiojimas

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Tiesos.lt siūlo   2019 m. rugpjūčio 5 d. 6:13

3     

    

Nuo antitarybinių eilėraščių iki „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“. Petro Plumpos istorija

Juozapas Pričinas | bernardinai.lt

„Būdamas penktoje klasėje pradėjau rašyti antisovietinius eilėraščius. Baigęs septynmetę laisvalaikiu skaičiau grožinę literatūrą, kasdien parašydavau po eilėraštį ir pradėjau rašyti romaną „Kruvina pašvaistė“ – apie partizanų kovas“, – pasakoja disidentas, buvęs VSD vadovas, ateitininkas PETRAS PLUMPA. Antisovietinė kūryba paauglystėje, gyvenimas pogrindyje su netikra pavarde, draudžiamos literatūros spausdinimas ir bendradarbiavimas su Rusijos pogrindininkais – tai tik keli P. Plumpos gyvenimo momentai.

Patirties spausdinant pogrindžio literatūrą turėjote dar prieš pradėdamas bendradarbiauti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“. Kas nuo pat mažumės patraukė užsiimti tokia veikla?

Kai buvau penkerių metų, patyriau pirmuosius patriotizmo įspūdžius: 1944-ųjų pavasarį du vyresnieji broliai savanoriais išėjo į Vietinę rinktinę – kovoti už Lietuvos laisvę. Buvo įspūdingas vakaras, kai pagyvenę miestelio vyrai susirinko troboje palydėti brolių į armiją ir sustoję sugiedojo Lietuvos himną. Toji giesmė man labai patiko – ji ausyse skambėjo ir kitą dieną. Vėliau, kai atėjo sovietai, pas mus pradėjo rinktis ginkluoti „miško broliai“, atvežė daug prieškarinių žurnalų ir knygų. Netrukus pradėjo slankioti stribai: darydavo kratas, kaskart pavogdavo brangesnių daiktų. Norėdami įbauginti, padegamosiomis kulkomis buvo padegę namus, kai kurios kulkos liko sienose ligi šiol. Tačiau ypač giliai tos kulkos išliko atmintyje ir širdyje, todėl, savaime suprantama, kad septynmetėje mokykloje nesirašiau į pionierius ir nevengiau antisovietinių pasisakymų.

Būdamas penktoje klasėje pradėjau rašyti antisovietinius eilėraščius. Baigęs septynmetę laisvalaikiu skaičiau grožinę literatūrą, kasdien parašydavau po eilėraštį ir pradėjau rašyti romaną „Kruvina pašvaistė“ – apie partizanų kovas. Knygos pavadinimas atsirado savaime – prisiminus įspūdingą 1946 metų šiaurės pašvaistę, kai vieną balandžio vakarą rytiniame danguje prasidėjo baugus įvairių spalvų plazdėjimas. Po to visa rytinė dangaus pusė ilgam nusidažė kruvinai raudona spalva. Tas klaikus raudonis atsispindėjo plačiai patvinusiame upelio vandenyje – tartum kruvinas sovietinis siaubas. Tuo metu vienas mano brolis ir tėvas kalėjo Archangelsko lageriuose, kitas brolis buvo rekrūtas sovietų kariuomenėje.

Kai mano kartos jaunimas suaugo, partizaninis karas jau baigėsi, todėl nenorintieji pasiduoti komunistinei priespaudai, turėjo ieškoti kitokių saviraiškos būdų. 1955 m. birželio mėnesį Pandėlio vidurinės mokyklos moksleiviai, kurių grupei priklausiau ir aš, parašėme keliasdešimt atsišaukimų, kuriuos išplatinome keliose rajono apylinkėse. O po vasaros atostogų pasirodė rankraštinis laikraštėlis „Laisvės balsas“. Pirmasis „Laisvės balso“ numeris buvo poros dvigubų sąsiuvinio lapų, tačiau netrukus laikraštėlis jau sudarė visą sąsiuvinį. Iki 1956 m. pavasario išėjo šeši laikraščio numeriai. Jame buvo kritiškai įvertinti Lenino ir Stalino raštų teiginiai, ypač nacionalinės politikos klausimais; demaskuojama okupantų represinė politika. Pandėlio moksleiviams daviau pasiskaityti savo rašomo romano „Kruvina pašvaistė“ rankraščio pirmuosius sąsiuvinius – apie antrosios sovietinės okupacijos pirmąsias dienas ir partizanų kautynes su NKVD daliniais. Tą rankraštį ir kelias dešimtis eilėraščių per kratas 1958 m. konfiskavo čekistai. Teismo sprendimu jie buvo sunaikinti kaip „neturintys meninės vertės“. Remiantis to meto sovietinės cenzūros doktrina, joks antisovietinis kūrinys meninės vertės negalėjo turėti.

Kaip atsidūrėte pačiame „Kronikos“ leidimo epicentre?

Atlikęs septynerių metų bausmę Mordovijos lageriuose, 1965 metais grįžau į Lietuvą. 1967-ųjų vasarą, remontuodamas Alksninės bažnyčią, susipažinau su radijo inžinieriumi Algiu Palioku, kuris palaikė ryšį su ištremtuoju vyskupu V. Sladkevičiumi. Jis kartu su inžinieriumi Jonu Gudeliu rengėsi studijuoti pogrindinėje kunigų seminarijoje. Jie pasiūlė man Kaune įsidarbinti Žemprojekte techninės literatūros spausdintoju. Taip atsirado pirmoji proga platinti krikščionišką literatūrą. Inžinieriai Algirdas Paliokas ir Jonas Gudelis padarė Tihamerio Totho knygos „Jaunuolio būdas“ kopijavimo maketus, J. Gudelytė, Žemprojekte dirbusi su ERA, nelegaliai paruošė rotaprintui folijas, o man beliko išspausdinti 3000 egzempliorių. Vienuolė Monika Gavėnaitė pasirūpino jų įrišimu ir išplatinimu. Su Žemprojekto rotaprintu dar padauginau keletą šimtų katekizmo egzempliorių, kuriuos užsakė patikimas kunigas. Tačiau Žemprojekto kadrų skyriaus darbuotojai susidomėjo mano politine praeitimi, todėl teko iš to darbo išeiti.

Petras Plumpa su žmona. Draugas.org nuotrauka
Per daug laiko buvau priverstas atiduoti komunizmo statybai, tad nusprendžiau visą laiką skirti nelegalios krikščioniškos literatūros leidybai ir nuo 1969-ųjų perėjau į pogrindinį gyvenimą Pluiro pavarde, kuria įregistravau savo santuoką. Su „eros“ aparatu padauginau Molotovo-Ribentropo pakto medžiagą, iš Maskvos disidentų gautą literatūrą. Savo ruožtu nelegalams Maskvoje teikdavau informaciją „Dabarties įvykių kronikai“. Tad savaime kilo mintis leisti savąją – lietuvišką kroniką. 1972 m. rudenį kun. S. Tamkevičius pasiūlė prisidėti prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ išleidimo. Taip ir prasidėjo bendradarbiavimas.

„Kronika“ Vakarus pasiekdavo per Maskvos disidentus. Kaip ir per ką užmezgėte su jais kontaktą?

Nuo 1970 m. palaikiau ryšius su Maskvos disidentais – N. Krivošeinu, V. Telnikovu, T. Velikanova, o nuo 1971-ųjų ir su S. Kovaliovu, kuriems buvo tiekiama informacija apie įvykius Lietuvoje ir atsivežama jų platinama pogrindinė spauda. Disidentams Maskvoje teikdavau informaciją leidiniui „Dabarties įvykių kronika“. Dauginau iš Maskvos disidentų gautą literatūrą. Vieną iš tokių knygų – R. Medvedevo „Beprotybės klausimas“ („Kto sumašedšij?“) – apie kitaminčių „gydymą“ beprotnamyje. Per mūsų teismą 1974 m. šios knygos platinimu labai piktinosi prokuroras J. Bakučionis – tokį šmeižtą esą net bjauru skaityti.

Buvęs politkalinys Antanas Ignatavičius, su kuriuo 1961–1962 metais sėdėjau Mordovijos lageriuose, palaikė ryšius su Rusijos kultūrininkais – Josifu Brodskiu, Nikita Krivošeinu ir kitais. Iš A. Ignatavičiaus gavęs N. Krivošeino adresą, 1970 m. nuvykau pas jį į Maskvą, ketindamas užmegzti ryšį su disidentais, per kuriuos būtų galima perduoti informaciją užsienio žurnalistams. Krivošeinas buvo kilęs iš bajorų – Rusijos emigrantų šeimos. Patikėjusi karą laimėjusių sovietų geranoriškumu, Krivošeinų šeima iš Prancūzijos 1946 m. sugrįžo į Rusiją ir buvo išsiųsta į Uljanovską.1957 metais KGB Nikitą suėmė už laikraštyje „Le Monde“ išspausdintą nepasirašytą straipsnį apie sovietinės kariuomenės įsiveržimą į Vengriją. Jis mane suvedė su Vladimiru Telnikovu – vienu iš „Dabarties įvykių kronikos“ leidėjų.

Vladimiras Telnikovas buvo Leningrado universiteto Fizikos fakulteto studentas. Nuo 1956 m. priklausė pogrindinei „Komunistų-leniniečių sąjungai“. Leningrado mokymo įstaigose platino lapelius, kuriuose buvo raginama palaikyti Vengrijos revoliuciją. 1957 m. buvo suimtas ir nuteistas 6 metams, kalėjo Mordovijos lageriuose ir Vladimiro kalėjime. 1968–1970 metais prisidėjo leidžiant ir platinant „Dabarties įvykių kroniką“.

Su juo 1962–1963 m. kalėjau Mordovijos 7-me lageryje, todėl beliko tik atnaujinti seną pažintį. Jam perdaviau tekstą apie Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytojos O. Brilienės persekiojimą – kurią dėl tikėjimo atleido iš darbo. Po kelių mėnesių nuvykome pas V. Telnikovą kartu su kunigu J. Zdebskiu, kuris norėjo rasti žmogaus teisių gynėjams palankų advokatą. V. Telnikovas tokią advokatę surado, bet ji niekuo negalėjo padėti.

1971 m. V. Telnikovas iš Sovietų Sąjungos emigravo, bet prieš išvykdamas supažindino su žmogaus teisių gynėja Tatjana Velikanova, kuriai vėliau perdavinėjau medžiagą disidentų leidžiamai „Dabarties įvykių kronikai“. Ji buvo viena iš pirmosios Sovietų Sąjungoje žmogaus teisių gynimo organizacijos steigėjų. 1970 m. T. Velikanova tapo pagrindine „Dabarties įvykių kronikos“ rengėja ir tam darbui vadovavo devynerius metus.


Areštuotasis Petras Plumpa (iš buvusios KGB archyvo). Lkbkronika.lt nuotrauka

Vienas iš jūsų bendradarbiavimo su Maskvos disidentais vaisių – Vakarus pasiekęs Lietuvos tikinčiųjų Memorandumas, kurį pasirašė net 17 tūkstančių asmenų. Koks tai dokumentas? Kaip jį pervežėte į Maskvą?

Okupacinė sovietų valdžia sustiprino represijas prieš kunigus. Kai 1971 m. už vaikų katekizavimą buvo nuteistas kunigas Juozas Zdebskis, o kiti baudžiami piniginėmis baudomis, aktyvesnieji kunigai nusprendė toms represijoms pasipriešinti protesto pareiškimais, kuriuos pasirašydavo daug tikinčiųjų. Tokiu būdu 1971 m. rudenį Lietuvos tikinčiųjų Memorandumą SNO generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui pasirašė 17 000 asmenų.

Memorandumo tekstą gavau iš S. Tamkevičiaus, parašai suplaukė per kelis asmenis, juos kurį laiką laikiau pas kaunietę Tarutienę Lermontovo gatvėje. Su savo ERA padariau parašų kopijas, bet originaliuosius lapus Juozas Gražys paslėpė po grindimis savo bute Zanavykų gatvėje.

Beveik kiekvienas „Kronikos“ ar kitokios religinės spaudos leidėjas ir talkininkas pergyveno atsitikimus, kuriuos sunkoka pavadinti natūraliais, nes jų negalima paaiškinti sveiku protu. Ne tik pogrindininkai, bet ir jų globėjai visą laiką gyveno lyg ant adatų. Vykstant į slaptas literatūros gaminimo vietas, reikėdavo atsikratyti KGB „uodegų“, sugaišti po pusę dienos ar nakties. Nebuvo galima laikytis jokios sistemos, jokio periodiškumo, jokio numatyto maršruto. Kiekvieną mašiną ir kiekvieną žmogų reikėjo laikyti potencialiu sekliu ir atitinkamai elgtis. Nebūdamas visiškai tikras, kad pavyko atsikratyti „uodegų“, kelionę turėdavau nutraukti. Savaime aišku, kad tokios kelionės negalėjo būti dažnos, todėl konspiraciniame bute tekdavo neišeinant išbūti po keletą mėnesių. Beveik visi tą darbą dirbantieji jautė, kad be ypatingos angelų globos toji veikla negali ilgai tęstis.

Memorandumo tekstą ir parašų kopijas 1971 m. rudenį nuvežiau Maskvos disidentams. Surinktus Memorandumo parašus į Maskvą vežiau „aplinkiniais“ keliais, t. y. ne magistraliniais traukinių ar autobusų maršrutais, nes tokių maršrutų stotyse nuolat budėjo KGB agentai, kurie fotografuodavo įtartinus keleivius, vykstančius į Maskvą.

Su parašais iš Kauno taksi nuvažiavau į užmiestį, iš ten autobusu į Jiezną, iš Jiezno kitu autobusu į Eišiškes, iš Eišiškių vėl kitu autobusu ir pakeleivinga mašina pasiekiau Maladečino geležinkelio stotį Baltarusijoje. Iš ten traukiniu nuvažiavau į Maskvą, „Baltarusijos“ stotyje išlipau ne į peroną, bet pro kitas duris į krovininių traukinių pusę, o iš ten miesto transportu pasiekiau senus bičiulius, pas kuriuos atėjau neperspėjęs, nes telefonai buvo pasiklausomi. Bičiuliai teisininkai pakoregavo lydraščio tekstą ir ėmėsi žygių perduoti į užsienį Memorandumą su parašais. Užsienio žiniasklaida apie Memorandumą pranešė 1972 m. balandžio 3 d.

Ar ryšiai su Maskvos disidentais išliko ir vėliau, ar pravertė perestroikos laikotarpiu?

Buvojau Maskvoje perestroikos laikotarpiu, turėjau netrumpą pokalbį vienoje Maskvos radijo laidoje. Vienam Novosibirsko disidentui padėjau Kaune atspausdinti net 1 toną antisovietinių žurnaliukų. Leningrade susitikau su bendralagerininkais – „Visos Rusijos tautos išlaisvinimo socialkrikščioniškosios sąjungos“ steigėjais ir vadovais – Igoriu Ogurcovu ir Michailu Sado. Tačiau pakilus Lietuvos ir kitų šalių išsilaisvinimo bangai, buvę disidentiniai ryšiai savaime išblėso, panašiai kaip auštant rytui išblėsta naktį ryškiai spindėjusios žvaigždės.

Bernardinai.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dabar        2019-08-7 23:00

mus persekioja dar baisesni prokuroryno išgamos.

progreso švyturiai       2019-08-5 12:42

nepergyvenkit, ateis laikas ir Plumpai. pas mus rankos ilgos.

Prisiminimuose kieme       2019-08-5 9:24

kalbasi teta ir mama.Mama atneša Bažnyčios kronikas.Sako teta gauna iš vienuolių,paskaityk.


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Naujam pasauliui naujas žodynas: nuo patriotizmo iki Vyčio

Andrius Švarplys. N. Venckienė atgabenama į Lietuvą. Yra tik dvi išeitys: bloga ir blogesnė. Geros nėra

Apie Neringos Venckienės ekstradiciją JAV žiniasklaidoje

Ar tikrai? Valdas Vižinis. „Neringa grįžta į kiek kitokią Lietuvą...“

Rimantas Jokimaitis. Štandartenfiurerio ir jo laikų istorijos, arba Pasakojimas apie Lietuvos žydų žudiką

Atminties šviesa neišvydusiems saulės šviesos

Ramūnas Aušrotas. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas bus labai svarbus

Alvydas Jokubaitis. Ar religija yra ideologija?

Tėvai reikalauja teisės neleisti vaikų į pamokas apie LGBT santykius

Algimantas Rusteika. Kas darys sistemines reformas?

Zigmas Tamakauskas. Neužpustyti laiko dulkių prisiminimai

Irena Vasinauskaitė. Dienos, kai praeitis susitinka dabartį...

Geroji Naujiena: Gyvybės Viešpats, draugas mūsų geriausias

Lina Sedra. SOS: VILKAI! Patvirtinta REKORDINĖ medžioklės kvota – vilkų apsaugos ar vilkų genocido planas? Taikinyje – 40 proc. populiacijos

Be komentarų. TV reklamuoja higieninius paketus vyrų mėnesinėms

Dalius Stancikas. Ginčas per Vėlines

Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse buvo pagerbti kovotojai už Lietuvos laisvę

Pal. Jurgis Matulaitis. Šventumo siekimas

Geroji Visų Šventųjų naujiena: Palaiminti…

„Vaiko teisių“ smurtą patyrusi Kručinskų šeima Kauno apygardos teisme išgirdo tai, ką ir taip žinojo: motinos veiksmuose nebūta nusikaltimo

Andrius Švarplys. Padarius iš vaiko verslą ir „grynąjį pelną“, nesunku visuomenei primesti komercinį vaikų globos modelį

Žinių radijas. Ar tikrai bankai puotauja maro metu?

Vytautas Radžvilas. Nomenklatūrinis klonas? Neverta

Algimantas Rusteika. Soroso pinigai, ketvirtoji valdžia ir NVO

Ramūnas Aušrotas. Jungtinėje Karalystėje siaurinama asmenų įsitikinimų ir sąžinės laisvė

Nuo bačkos. Britų švietimo ekspertė: paskaitas auditorijose pakeis mobilieji telefonai

Vytautas Sinica. Apie supainiotus interesus

Nuo bačkos. Dainius Žalimas: Konstitucija yra priimta ne tam, kad valstybė būtų valdoma daugumos sprendimais, daugumos stereotipais

Vincentas Vobolevičius. Kiek atlyginimų kainuoja naujas butas?

Davidas Starkey apie „Brexit“ atmetusį savo šalies politinį elitą: „Išdavystė“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.