Religijų dialogas

Letas Palmaitis. Nikėja: meilė iš „kitõs avidės“

Tiesos.lt redakcija   2016 m. balandžio 15 d. 16:16

9     

    

Letas Palmaitis. Nikėja: meilė iš „kitõs avidės“

Tęsinys (pradžia – ČIA, antroji dalis – ČIA).

Viešindamas šias per porą savaičių staiga užgriuvusias mintis, apibendrinančias tiek Kim Davis „poelgį“, tiek su Eusebijaus „Istorija“ bei Konstantino laišku susijusius atradimus, neturiu jokio noro „sublizgėti“ (kaip čia sublizgėsi demonstruodamas, jog dešimtmečiais nežinojai apie imperatoriaus laišką 325 m. Susirinkimui!). Lygiai taip nepageidauju komentarų iš anoniminių išminčių. Klausimai yra skaudūs, man jų neišspręsti, todėl tegu padeda turintieji tai padaryti pagal pareigas, kurias eina nikėjiškoje Katalikų Bažnyčioje.

Tegu atsako:

1) Kodėl nėra enciklikos, paaiškinančios, ar tikrai balsų daugumos priimamas viendienis įstatymas katalikui Hollandui, vadinasi, ir Visai Prancūzijai bei kitiems katalikams, turi būti besąlygiškai privalomas nepaisant jokių D-vo įstatymų, t.y. balsų dauguma yra aukščiau D-vo;

2) Ar tebegalioja Nikėjos susirinkimo pagrindimas švęsti Velykas kitaip, nei jas šventė apaštalai nisano 14 d., t.y. kad žydai (o tokie yra apaštalai, Švč. Mergelė, dešimtys tūkstančių pirmųjų krikščionių, atstumtų nuo nikėjiškos Bažnyčios ir vargusių blaškydamiesi po Artimuosius Rytus, kol pagaliau ištirpo tarp krikščionių siroaramėjų, Arabijos monofizitų, nestorijonų ir musulmonų – kur dingo romėnų iš Palestinos išvaryta pirmoji Jokūbo Bažnyčia?) yra niekšai-dievžudžiai, teisėtai nubausti už maištą prieš didžiąją Romos imperiją Jeruzalės sugriovimu ir jo pervadinimu Kapitolijaus Jupiterio vardu. Juk būtent toks yra imperatoriaus pagrindimas Nikėjos susirinkimui, kurio dauguma tam vieningai ir pritarė. Ar tas pritarimas tebegalioja? [„ Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra D-vo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. ... Argi D-vas – tiktai žydų D-vas? Ar Jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių.“ (Rom 1:16, 3:29) → Argi D-vas nėra visų genčių D-vas? Taip, genčių, tik ne žydų!] 

3) Ar tebegalioja iš Nikėjos kilęs Laodikėjos Susirinkimo draudimas švęsti Toroje D-vo amžinomis paskelbtas šventes?

Kol negaunu viešai pareikšto autoritetingo pasmerkimo, tol turiu teisę su savo abejonėmis tebelaikyti save kataliku. Katalikas yra tas, kuris yra bendrystėje su popiežiumi. Nors Benediktas XVI nebeeina pareigų, jis tebėra Popiežius, nes šį statusą jam užtikrina unikaliai paliktas Popiežiaus vardas.

Ieškodamas išeities neabejoju, kad per 2000 metų D-vo Karalystė jau yra pripildyta nesuskaitomu skaičiumi šventųjų, šventųjų kankinių, kaip ir suvokiame iš Apr 7:9, o tai jau didžioji Karalystės pergalės šlovė. Šiandien Jeruzalės nebemindžioja svetimos gentys, vadinas, pasibaigė ir pagonių laikai: Lk 21:24. Jei pasibaigė, jei visur buvusiame krikščionių pasaulyje galioja nebe D-vo, bet balsų daugumos įstatymai, tai juk panašu, kad ir numatyta pagonių pilnuma (Apr 7:9 = Rom 11:25 ?) jau įėjusi arba baigia įeiti į Karalystę, ir Viešpats čia pat!

Tad nėra abejonių, jog toks kelias ir buvo numatytas nuo pat tos dienos, kada „kitõs avidės“ avelė griebė Kristų už gerklės reikalaudama sau Išganymo pagal graikų filosofines formules, nes juk „mes vykdome Tavo priesaką ir atkartojame Tavo vakarienę per kiekvienas Mišias, kol vėl ateisi!“. O Kristus, mylėdamas avis, kurios ne Jo avidės, išgano pagal Savo Tėvo Valią, kad Golgotos Aukoje atpirktų nuodėmes ir išganytų kiekvieną Jį tikintįjį ir Tėvo Valią vykdantį (suprantamą, pagal tą savo tikėjimą), visai nepaisydamas prievartos iš suįžūlėjusios avelės pusės. Nes ne tik ją myli, bet ir žino, jog avis nesusigaudo („nežino ką daranti“) prievartaudama ir kvailai išstumdama iš Sandoros Jo tautą, drįsdama ją niekinti ir prakeikti. Net Pr 12, 3 čia negalioja, nes Kristus Pats „tapo už mus prakeikimu“.

Jei kitõs avidės avys supranta savo gyvenimą kaip Komuniją Jo Aukai, kurioje jos pačios, būdamos Jo Kūne aukojasi už artimųjų ir tolimųjų Išganymą, tai Jis ima prakeikimą ant Savęs ir Jam jau tas pats, į kokias pagoniškas misterijas kitõs avidės avys įvelka jo Paskutiniąją Vakarienę ir kaip tarp jų bręsta mintelės, neva Naujojo Testamento D-vas yra tarytum „kitas Tas Pats D-vas“ arba net yra ne Tas Pats Vienas D-vas, kaip Senojo Testamento D-vas, Jo Tėvas.

Vis dėlto vargu ar Kristus klauso šių avelių balso, t.y. elgiasi pagal jų paskelbtą supratimą ir išgano tik tuos, kuriuos pačios avelės nutarė laikyti išganomais, bet sudegintus ant laužo eretikus siunčia į amžinąjį laužą. Juk avelės ne vien sukūrė žydų pakeitimo savimi teoriją, bet, kaip įtariu, išstūmę pagonių romėnų išblaškytą Jokūbo ir visų pirmųjų krikščionių Bažnyčią į neva „ebionitų sektą“, ištrynė net jos atminimą, o paskui ėmėsi ir nedviprasmiškos „krikščioniškos meilės“ veiksmų, kurių nė su žiburių nerasi Kalno pamoksle.

Čia dera pažvelgti į „D-vo pakeitimo teoriją“ iš priešingos pusės, t.y. kaip iš matomos avelių praktikos ją savaip išvedė kad ir katarai (albigiečiai), kurie griebėsi dualistiškai „tyrinėti“ D-vą: D-vas (geras) → tarpinis Demiurgas (blogas piktas Senojo Testamento D-vas Kūrėjas) → Naujojo Testamento Kristus (grįžimas prie tikro gero D-vo atmetant blogojo Demiurgo sukurtą materiją su nuodėmės kūnais). Kokia meile į šią idiotišką konstrukciją galėjo atsakyti Eusebijaus-Konstantino Bažnyčia? Tik prievartos, kalavijo ir laužų, nes buvo jau galutinai įsprausta į šventas privalomas taisykles bei paragrafus, o antikinė filosofija niekuo nebegalėjo padėti diskusijose, juoba kad ji jau daug šimtmečių buvo perkeista į geležinę, Išganymui neva būtiną dogminę teologiją.

Jei jau buvo nuspręsta, kad žydai d-vžudžiai, kodėl Bažnyčia nenaikino jų taip, kaip katarų, kurie nepaisant aiškiai nekrikščioniškos teologijos, rėmėsi Evangelija ir gyveno pagal Kalno pamokslą, bet kurių sudeginta ant laužo ir kitaip išžudyta vos ne iki ketvirčio milijono? Gal kad drįso kritikuoti hierarchus, jiems nepakluso? Rodė pavojingą pavyzdį klusniesiems? Tarp žydų ortodoksų ir chasidų, manyčiau, ne daug menkesni tikėjimo skirtumai nei tarp katalikų ir katarų, tačiau jokiems ortodoksams niekad nešaudavo į galvą mintis deginti ar kaip kitaip fiziškai naikinti chasidų. Nušlavusi nuo kelio pirmosios Bažnyčios pėdsakus, nikėjiška krikščionybė nuo pat pradžių bijojo konkuruojančiųjų. Tačiau ar Tiesa bijo konkurencijos?

Patirdamas teokratinio mąstymo įtaką, jau senokai įtariau, kad bent Karolingų ir Otonų laikais, kad ir koks sudėtingas buvo krikščionių kelias, vis dėlto pavyko priartėti prie tobulybės. Susikūrė tikra dvasinė Europos vienybė, kurioje bet kokios tarnystės pašaukimas (ar vienuolio, ar batsiuvio, ar popiežiaus, ar imperatoriaus) buvo sakralinis (šį tikros krikščionybės bruožą pabrėždavo Jonas Paulius II), nes kiekvienas tos pačios Bažnyčios narys tarnavo visai harmoningai bažnytinei visuomenei vykdydamas savo pareigas, o valdė ne imperatorius (kurio karūna buvo popiežiaus rankose) ir ne popiežius (kurio kandidatūrą pasauliečių vardu teikė imperatorius), bet Pats D-vas. Šią harmoniją išardė godžių feodalų simonija, Kliuni reakcija ir Europos-Bažnyčios skilimas į nacionalines jau tarp savęs plėšrias karalystes (būtent tada įvyksta ir Vakarų-Rytų schizma). Tik po to prasideda kruvinos „misijos“ – pavergimai su etnocidais, eretikų laužai, žydų pogromai. Tik po to valstiečiai – broliai Kristuje – įbaudžiavinami iki vergovės. Tik po to „D-vo pakeitimas“ atsiranda ir pas katarus.

Kas buvo laimėta išžudžius katarus? Gal indėnų genocidas, prekyba Afrikos vergais, kapituliacija prieš bankinį procentą, kapituliacija prieš „sąžinės ir žodžio laisvę“, kapituliacija prieš masonų demokratijas, katalikų „patriotizmai“ pasauliniame kare žudant vieniems kitus, Naujoji Pasaulio Tvarka?

Konstantino imperija buvo suvokta jau kaip mesijinė, tad panašu, jog kažkas „padėjo“ apaštalui Pauliui įrašydamas į laišką romiečiams, neva „ne veltui vyresnybė nešioja kalaviją“ (Rom 13:4 – ši interpoliacija nebeįtaigi demokratijoje, kada vyresnieji neva tik „atstovauja rinkėjams“, kurie esą „tikra valdžia“) – mat nepamanė, kad valdžia atsidurs satanistų rankose. Katarizmas tad iškilo kaip bandymas perprasti, iš vienos pusės, nikėjiškos Bažnyčios perdėtai šlovinamą vienuolių askezę, iš kitos, – su meile nesuderinamą socialinį išnaudojimą ir paniekinimą. Šią prieštaringą nikėjišką raidą trumpai apibūdino gal labiausiai prokatalikiškas iš visų pravoslavų mąstytojų Vladimiras Solovjovas: „Neteisėtai sujungus Išganymo tiesą su bažnytiniu dogmatizmu, gimė pasibaisėtinas mokymas, neva vienintelis kelias į Išganymą eina per tikėjimą dogmatais. Tariama krikščionybė išsigimė į asmeninio išganymo religiją, paskelbė materialią gamtą blogiu ir tapo piktųjų dvasių apsėsta. Pseudokrikščionybės atstovai, nelyginant tikintieji velniai, dėl dogmatizmo ir dėl netikro dvasingumo netekę realių dvasios galių, nebegalėjo sekti Kristumi ir apaštalais, todėl griebėsi priešingo metodo. Anie išvarinėjo demonus tam, kad pagydytų apsėstuosius, o šitie ėmė žudyti apsėstuosius, kad išvarytų demonus“ („Apie viduramžių pasaulėvaizdžio nykimą“, 1891).

Kiekvienas smerkiantis savo bendruomenę turėtų iš jos pasitraukti. Jei Vl. Solovjovas būtų nugyvenęs iki mūsų dienų, turbūt būtų pasitraukęs į dar nepripažintą naująjį Kijevo patriarchatą, kaip jau yra padaręs ne vienas iš „patriarcho Kirilo“ ganomųjų. Anais laikais, matyt, nebuvo kur pasitraukti. Kas dėl katalikų, istoriniai pasmerkimai nereikalingi, nes Jonas Paulius II viešai atsiprašė už visą Bažnyčią dėl praeities klaidų. Tai nuramina: vadinasi, priklausydamas šiai bendruomenei, jau nesidaliji atsakomybe už jos praeitį, nuodėmė išpažinta ir atleista, kaip atpirkta Golgotoje. Todėl ir čia dėstomos mintys turėtų būti suvoktos ne kaip praeities smerkimas, bet kaip apmąstymas norint susigaudyti dabartyje. Būtent dabartis sudaro problemų, kurių sprendimo nematyti ir nuo kurių galbūt nėra kur ir bėgti.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Pelėdų kalnas       2016-07-7 23:02

Kails.
Kaip ir siūliau, atėjau čia.
Palauksiu Tamstos.
Jauku čia…
Smagu pailsėti nuo Adidas’o treningų alėjos.

LP Dar PS RatzingerisLetuiPalmaičiujui       2016-04-19 12:32

Be to, turėjau dar pastebėti, kad Paties bandymas remtis Ratzingeriu, kad teologija yra būtina, ne į temą. Suprantama, kad suformuluoti savo tikėjimą vienaip ar kitaip yra būtina, o tai ir yra teologija. Svarbu žinoti, ar buriamės į Bažnyčią, ar į minią, nes minios atveju vienoje “Bažnyčioje” atsiras tie, kurie tiki, kad Kristus Atpirkėjas, ir tie, kurie teigia, jog Jis nieko neatpirko Savo Auka, bet yra “arkangelas Mykolas”.
Taigi turi būti loginis pamatas, kuris remiasi Evangelija, visu Šventuoju Raštu ir bendru tikėjimu, vienijančiu visus, priimančius Kristų visos žmonijos Atpirkėju, t.y. kad Atpirkimas vyksta jų visų Komunijoje (susivienijime į Jo Aukojamąjį Kūną), t.y. Bažnyčioje. Todėl Bažnyčia turi išplisti į visą žmoniją.
Kas kita - teologija, skelbianti, neva be autoritetingo ir būtino vienintelio, visiems privalomo “teisingų dogmatų” rinkinio nėra nei Bažnyčios, nei Išganymo. Jei taip, tai jau nebe Kristus yra Išganytojas, bet dogmatai, o Bažnyčia - žmonių institucija, tik iš mandagumo ir tradicijos tebevadinama Mistiniu Kristaus Kūnu.
Įdomiausia, kad Patį Kristų pasmerkė būtent klasiška tradicinė institucija!
Taigi istorija kartojasi, nes visi žmonės vienodi.
Vėlgi, nekeliu čia jokių pretenzijų į tiesą. Tai yra samprotavimai, natūraliai atsirandantys dabartinės krizės metu. Mano asmeninis tikėjimas remiasi būtent Vakarams ir Rytams bendrais nikėjiškais dogmatais, tačiau tai nereiškia, kad jei susidaro sąlygos, kada tradicijos nešėjai, neatsisakydami skelbti dogmatų, išduoda Kristų, žlunga Išganymas. Tada nebėra pagrindo nei tridentinei tradicijai, nei pravoslaviškai, nes pati hierarchija žlugo. Tada belieka pradinė pamatinė teologija iš keturių dogmatų:
1) D-vas yra Vienas: Kūrėjas - todėl Moralės Pamatas, todėl Absoliuti Tiesa,
2) D-vas siunčia žmogui žinią, kuri užrašyta Šventuoju Raštu,
3) J-šūa yra Tėvo atsiųstas išpranašautas Mesijas (Kristus), Karalius, visos žmonijos Išganytojas ir ateities Teisėjas,
4) Išganymas vyksta Komunijoje (susivienijime) į Jo Mistinį Kūną.
Net D-vo Asmenų, Svč. Trejybės ir Prigimčių klausimą paliekame Paslaptyje (gerbkime D-vo Paslaptį!), Kuri viršija bet kokį žmonių protą, juo labiau - graikų filosofiją.
Kartoju: tai samprotavimai, nes samprotauti niekas nedraudžia, juo labiau - šios dienos situacijoje. Tegu pasisako čia tas, kuris tam ir įpareigotas.

LP RatzingerisLetuiPalmaičiujui       2016-04-18 5:14

Ačiū už pastabas.
Dėl paskutinės tikrai mįslinga, bet galima aiškinti skelbimo prioritetu. Net ir Ratzingerį suprasti būtent taip.
Pačiam noriu pasakyti, kad mano rašinys nėra kažin ko smerkimas, bet bandymas iškelti problemą. Sugretinu du aiškiai (tam kuris tyrinėjo) skirtingus tikėjimo suvokimus: žydišką semitinį ir graikišką antikinį. Kalbėdamas apie teologinę krikščioniško tikėjimo užduotį, Ratzingeris jau a priori kalba pagal graikišką suvokimą, nes turbūt ir pats sutiktų, jog semitinis žydiškas suvokimas jam yra svetimas (būtų nenatūralu, jei būtų kitaip).
Abu suvokimai galėjo darniai koegzistuoti Pirmosios Bažnyčios rėmuose, bet tos Bažnyčios išvaikymas pakeitė situaciją iš esmės. Man atrodo, kad radau veikėjus, kurie tuo pasinaudojo, ir dar supratau, kad Jono Pauliaus II atsiprašymas žydų už Bažnyčios klaidas (beje, jei tikime, kad Bažnyčiai vadovauja Šventoji Dvasia, iš kur gali būti klaidų?) buvo apie pasekmes, bet ne priežastis, t.y. buvo dėl įvykių, kurių priežastis glūdėjo daugeliui (įskaitant Joną Paulių II) nesuvoktame prinicipiniame Nikėjos antisemitizme, primetusiame „D-vo nužudymą“ visai tautai, įskaitant iš atminties ištrintą galbūt keliolikos tūkstančių narių Pirminę Bažnyčią.
Jokiu būdu netvirtinu, kad tokia raida nebuvo Paties D-vo numatyta (nors tai nenuima atsakomybės nuo minėtų veikėjų).
Galų gale istorija galbūt paaiškins ir kelią, atvedusį į dabartinę (o mano ir ne vien mano akimis žiūrint - išpranašautą) kritinę „nikėjiškų“ krikščionių situaciją.
Problema yra, kaip toliau išgyventi šioje situacijoje krikščioniškai: kur atrama, kur pagaliau sakramentai, jei atsiranda antikrikščioniškų vyskupų bei jų „įšventinamų“ kunigų?
Todėl bent šios trečiosios dalies esmė yra pačioje pradžioje: trys mesijiniai klausimai tiems, kurie pagal einamas pareigas privalėtų atsakyti.

Ratzingeris Letui Palmaičiui (2)       2016-04-17 19:31

Reikšmingame Apd 16, 6-10 tekste Šv. Dvasia draudžia ap. Pauliui skelbti Gerąją Naujieną Azijoje.
“Šis mįslingas tekstas laikytinas savotišku pirmu “istorijos teologijos” mėginimu, kuriuo žinios perėjimą į Europą, PAS GRAIKUS, norima pristatyti kaip DIEVO NULEMTĄ BŪTINYBĘ.”
(Joseph Ratzinger. Krikščionybės įvadas. Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2008, 290 p.)

Ratzingeris Letui Palmaičiui       2016-04-17 19:24

Ar neiškraipo Letas krikščionybės istorijos ir kodėl jis tai daro, vis kartodamas, kad “„kitõs avidės“ avelė griebė Kristų už gerklės reikalaudama sau Išganymo pagal graikų filosofines formules”?
Dalykiškai klaidinga ir manipuliatyvu teigti, kad krikščionybė reikalauja “Išganymo pagal graikų FILOSOFINES formules”.
Negi taip sunku mąstyti prigimtinį žmogaus protą ir filosofiją, kaip galimus religinio tikėjimo, teologijos ir žmogaus išganymo talkininkus? Kaip tarpusavio santykį (subordinacijos), kuris nepažeidžia jų autonomijos?
Joseph Ratzinger prieš Letą Palmaitį: 
“Supratimas išauga tik iš tikėjimo. Todėl teologija kaip supratimo siekiantis logos-iškas (=racionalaus, logiško supratimo siekiantis) kalbėjimas apie Dievą yra pirmapradė krikščioniškojo tikėjimo užduotis. Tokia dalykų padėtimi remiasi ir NEPANAIKINAMA TO, KAS GRAIKIŠKA, TEISĖ KRIKŠČIONYBĖJE. AŠ ĮSITIKINĘS, JOG GALIAUSIAI NE VIEN ATSITIKTINAI KRIKŠČIONIŠKOJI ŽINIA FORMUODAMASI ĮŽENGĖ Į GRAIKŲ PASAULĮ IR ČIA SUSILYDĖ SU SUPRATIMO, TIESOS KLAUSIMU.”
(Joseph Ratzinger. Krikščionybės įvadas. Vilnius: katalikų pasaulio leidiniai, 2008, 62 p.)

Jota dar       2016-04-17 17:35

Reikėtų vis dėlto susilaikyti nuo šmeižto apie FSB ir kitas nesąmones, nes juk puikiausiai žinot, kad meluojat ir neturit jokių duomenų. Atsakysite prieš Dievą.

Jota        2016-04-17 17:25

Atsakymas ponui, rašiusiam 16 d. 11.51 po str “pirminės Bažnyčios sunaikinimas http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/letas-palmaitis.-nikeja-pirmines-baznycios-sunaikinimas.
Norit skaitykit, norit ne.

Autorius: Patikslinimas       2016-04-17 0:36

Nujausdamas, kad iš pateiktos citatos kiti gal ir nesupras, kodėl Solovjovas buvo labiausiai prokatalikiškas pravoslavų mąstytojas, turiu patikslinti: ne todėl, kad siūlė popiežiui ir savo imperatoriui (carui) suvientyti krikščionybę teokratijoje, bet todėl, kad pripažino pamatinių Romos katalikybės principų teokratiškumą, žr. čia:
http://www.krotov.info/library/18_s/solovyov/04_048.html#6
Mano nuoroda nereiškia, neva esu “solovjovininkas”. Ji reiškia, kad klasikinis Romos katalikas negali prieštarauti tam, ką čia dėsto Solovjovas. Tačiau yra svarbių dalykų, kuriuos galima laikyti klaidingais, pvz., dėl Bažnčios ir valstybės aiškinimo. Svarbu suvokti, kad teokratijoje yra vien tik BAŽNYČIA, nes ją sudaro visa žmonių bendruomenė, nepriklausomai nuo to, ar tie žmonės dvasininkai, ar pasauliečiai. Todėl absurdas skirti, kur Bažnyčia, o kur kažkokia “valstybė”. VISKAS YRA BAŽNYČIA.
Tad teokratija yra ne dvasinės vadovybės valdžia (klerokratija), bet Paties D-vo valdžia, kaip puikiai supranta islamas.
Beje, kitur kalbėdamas apie islamą, kaip religiją, kuri atmetė D-vo ir žmogaus vienybę, Solovjovas pabrėžia, jog islamas išplito dėl krikščionių nesėkmės praktiškai įgyvendinti D-vo-žmogaus vienybę. Tuo tarpu islame tarp tikėjimo ir gyvenimo nėra jokio skirtumo: pats tikėjimas ir yra gyvenimo būdas (šitas faktas itin siutina globalinius sodomodemokratus). Krikščionims nepavyko to pasiekti.
Kodėl - kitas klausimas. Gal Solovjovas nesigilino, kad islamą sukūrė semitai, tiesioginiai Abraomo palikuonys, bet krikščionybėje semitai tapo išvaryti lauk, kaip “d-vžudžiai”, kartu su pagonių romėnų išvaikytąja Pirmąja Bažnyčia. Tai leido “graikams” suformalinti tikėjimą iškėlus ne gyvenimą Aukoje, kaip Išganymo sąlygą, bet dogmatus, o gyvenimas praktiniame lygmenyje liko pagoniškas. Tą praktinę gyvenimo pagoniškumą turėjo atsverti sukrikščionintos kalendorinės antikinės misterijos (religijos koncentracija šventoriaus ribose).

Kai artimas žmogus priveda kitą artimą žmogų        2016-04-16 23:01

iki staigios mirties,tas pirmas žmogus turėtų atsiprašyti ir gailėtis.Ir to užtenka?


Rekomenduojame

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Valdas Vasiliauskas. Žvelkite giliau ir plačiau

Protesto koncertas „In memoriam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai“

Prof. Alfonsas Vaišvila. Visuomenės perkeitimas: daiktus vadinti netikrais vardais, dezorientuojant ir demoralizuojant ją

Andrejus Gaidamavičius. Punios šilas – padėkite gelbėti!

Gintautas Kniukšta. Ne, prezidente, jūs Lietuvos miškų neparduosite

Rasa Čepaitienė. Apie marginalus

Valdas Vasiliauskas. Amžinas nepriklausomybės ir demokratijos susikirtimo taškas. Neįmanomybės istorija: nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.