Žiniasklaida

Nerijus Čepulis apie medijų etiką: „Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir miršta“

Tiesos.lt siūlo   2016 m. rugpjūčio 9 d. 11:10

3     

    

Nerijus Čepulis apie medijų etiką: „Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir miršta“

ktu.edu.lt

„Netikiu, kad patyčias viešoje erdvėje skatina siekis kelti visuomenės kultūros lygį. Man nuojauta kužda, kad tai daugiau komercinis ar net politinis interesas“, – teigia Nerijus Čepulis, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas. Pasak jo, šiandien derėtų kalbėti ne apie medijų masiškumą, o apie jų raštingumą: medijų higieną, medijų dietą ir medijų ekologiją.

Filosofas, studijų programos Medijų filosofija dėstytojas teigia, kad socialiniai tinklai atvėrė didesnes galimybes sužeisti kitą: „Tapo lengviau kenkti neatsakingai, anonimiškai, savitiksliai – dėl paties kenkimo malonumo“. Tačiau jis mano, jog tai – ne medijų masiškumo, o švietimo problema.

Kiekvienas, turintis socialinio tinklo paskyrą, žino, jog ji leidžia susidurti su tokiu turiniu, kuris nebūtinai atitinka asmens turimus estetinius standartus ar interesus. N. Čepulis teigia, jog nuo perteklinės informacijos galima apsisaugoti, o publikavimosi socialinėse medijose tikslingumo klausimas – ne estetinis, o moralinis.

„Man kur kas didesnį rūpestį kelia ne kvailumo, o cinizmo, neapykantos tiražavimas“, – sako jis.

Filosofas skeptiškai žiūri į tradiciškai įvardijamas naujųjų medijų „blogybes“: jo nuomone, trumpos žinutės gali būti veiksmingos, o multimedijos suteikia daugiau galimybių kurti.

„Naujosios medijos moko mus bendrauti vaizdais. Žinoma, ne visada čia galime aptikti aukšto meninio lygio kūrinius, bet kai kam tai gali būti pirmas žingsnis meninės kūrybos link. Prieš 50 metų nepasiturinčios šeimos vaikas apie tai galėjo tik pasvajoti“, – teigia N. Čepulis.

Socialiniai tinklai leidžia publikuoti savo mintis be redaktoriaus įsikišimo, t. y. suteikia neribotas galimybes tiražuoti savo kvailumą. Kokią įtaką tai daro visuomenei? – paklausėme N. Čepulio.

Socialiniai tinklai yra dažna mūsų seminarų tema. Pabandysiu perteikti savo studentų (20–30 m.) požiūrį ir argumentus, kurie gerokai skiriasi nuo vyresnio amžiaus žmonių įprastinio požiūrio.

Visų pirma, klausimas: ar tikrai socialinės medijos suteikia realią galimybę tiražuoti savo mintis ir kūrybą neribotam kiekiui žmonių? Potencialiai taip, bet juk niekas nepaneigs, kad „Facebook“ ir apskritai interneto informacijos kiekis yra toks didelis, jog pasiekti masinę auditoriją yra ganėtinai sunku. Tai ne visada pavyksta net reklamos atstovams. O ką jau kalbėti apie eilinį socialinio tinklo dalyvį.

Man kur kas didesnį rūpestį kelia ne kvailumo, o cinizmo, neapykantos, patyčių tiražavimas. Socialiniai tinklai ir apskritai nuotolinė komunikacija atvėrė kur kas didesnes galimybes sužeisti kitą. Be abejo, intensyvumu tai neprilygsta fiziniam ar balsiniam smurtui. Tačiau didesnės galimybės kenkti neatsakingai, anonimiškai, savitiksliai – kenkti dėl paties kenkimo malonumo.

Daug kalbama apie tai, kad socialinės medijos pakeitė žmonių mąstymą – jis tampa fragmentuotas, žinutės trumpos, neišsamios, nesusikaupiama jas skaitant. Ką apie tai manote?

Taip, žinutės tampa vis trumpesnės, nenuoseklesnės, joms stinga išsamumo – tai greitėjančios komunikacijos pasekmė. Problema yra ne tai, kad pranešimai tampa vis trumpesni ir be deramo išsamumo, o tai, kad vien tik tokius pranešimus skaitantys ir rašantys žmonės praranda arba taip ir neįgyja išsamios, nuoseklios raiškos įgūdžių.

Savaime trumpas pranešimas nėra blogai. Priešingai. Kartais greita ir taikli informacija (pvz., nelaimės atveju) yra tiesiog išganinga. Lakoniškumas irgi yra dorybė. Be to, nederėtų visos kaltės suversti socialiniams tinklams. Tiesiog reikia mokytis komunikuoti konkrečiai situacijai deramu būdu.

Kita vertus, multimedijinė telekomunikacija plečia mūsų galimybes dar ir tuo, kad moko mus bendrauti vaizdais: foto nuotraukomis ir video siužetais. Žinoma, ne visada čia galime aptikti aukšto meninio lygio kūrinius, bet kai kam tai gali būti pirmas žingsnis meninės kūrybos link. Prieš 50 metų nepasiturinčios šeimos vaikas apie tai galėjo tik pasvajoti.

Be to, niekas nekliudo naudoti socialinių tinklų kaip terpės elektroninei publicistikai. Čia taip pat galima talpinti pakankamos apimties išsamius ir nuoseklius tyrimus ar šiaip apmąstymus. Skaitytojų bus mažiau, bet jų bus. Tai, ką galima pasakyti trumpai, derėtų pasakyti trumpai. Tuo tarpu racionaliai argumentacijai ir visumos pojūčiui reikalingas lėtai skaitomas tekstas ar vaizdo siužetas. Socialiniai tinklai ir tinklaraščiai iš principo tam neprieštarauja.

Per socialinio tinklo paskyrą jos vartotoją pasiekia informacija, kuri nebūtinai atitinka jo išsilavinimą, estetinius poreikius ar interesus – ja tiesiog dalijasi „sekami“ žmonės. Kaip socialinės medijos keičia žmonių supratimą apie kūrybą? Meną? Kultūrą? Apie tai, kas tinkama publikuoti?

Kaip žinome, feisbukas suteikia galimybę „nebesekti“ netinkama informacija besidalijančio „draugo“. Filtrai, tiek techniniai išoriniai, tiek vidiniai psichologiniai, šiandien tapo būtini. Kai kalbu apie medijų raštingumą, visų pirma turiu omenyje tokius įgūdžius kaip medijų higiena, medijų dieta ir medijų ekologija.

Sutinku, kad socialinės medijos, internetas ir apskritai masinės medijos supaprastino meną ir kultūrą iki pigiai vartojamo pop meno ar pop kultūros. Tačiau kita vertus, būtent elektrinės reprodukuojančios medijos, pradedant fotografija ir kinu, pirmą kartą žmonijos istorijoje meną padarė prieinamą visiems, o ne tik elitui. Šiandien net ir nepasiturintis žmogus gali išklausyti Wagnerio „Parsifalio“ aukštos rezoliucijos vaizdo transliaciją arba nusipirkti gyvo koncerto įperkamus bilietus internete.

Mes susiduriame ne su masinių medijų, o švietimo ir auklėjimo problema, sakyčiau net švietimo politikos problema. Publikavimosi socialiniuose tinkluose klausimas, mano manymu, yra ne estetinis, o moralinis. Estetikai pakanka filtrų ir išsilavinimo.

Atsiranda ir internetinės erdvės „policininkų“, kurie traukia į viešumą viešų ir privačių asmenų kvailumą, tyčiojasi iš jo. Kas tai – patyčios ar viešosios erdvės valymas?

Štai ir palietėme medijų etikos klausimą. Aš asmeniškai esu prieš patyčias. Netikiu jų veiksmingumu. „Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir miršta.“ Jei kas nori užsiimti auklėjimu ir švietimu, turėtų rasti tinkamesnių priemonių už smurtą ir patyčias.

Tiesą pasakius, net nelabai tikiu, kad patyčias viešoje erdvėje skatina siekis kelti visuomenės kultūros lygį. Man nuojauta kužda, kad tai daugiau komercinis ar net politinis interesas. Gaila, kai žmonės pelnosi tyčiodamiesi vieni iš kitų.

Kiekvienas, publikuojantis ką nors „Facebook“ turėtų suprasti, kad rašo visam pasauliui ir tą daryti atsakingai. O gal tokia hiperatsakomybė nereikalinga – juk kiekvienas gali rinktis neskaityti?

Ne, keli tūkstančiai „kontaktų“ „Facebook“ paskyroje tikrai nėra visas pasaulis. „Youtube“ kanalu galima pasiekti kur kas platesnį žiūrovų ratą, bet ir tai dar ne pasaulis. Kita vertus, atsakomybė visada reikalinga.

Beje, palietėte hiperatsakomybės klausimą, dėl kurio nesutaria medijų filosofai. Vieni džiaugiasi, kad su elektrinėmis masinėmis medijomis pasaulyje, tapusiame globaliu kaimu, radosi nauja globali sąžinė, kitaip sakant – žmogus, kuriam ne vis tiek, kas vyksta ne tik pašonėje, bet ir visame pasaulyje. Kiti skeptiškai vertina tokią hiperatsakomybę, kuri yra niekas kitas kaip paviršutiniškas smalsumas ir bėgimas nuo realių kasdienių problemų.

Aš asmeniškai būčiau linkęs manyti, kad globaliai atsakinga visuomenė yra brandesnė už uždarą provincialią visuomenę. Žinoma, jei atsakomybė yra autentiška, tai yra tokia, kuri neatpalaiduoja mūsų nuo atsakomybės realiam šalia esančiam žmogui, ir jei tai neperauga į paranojinės hiperkaltės jausmą.

ktu.edu.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

StasysG       2016-08-9 19:53

Medijos, medijos. Gerai. Bet tai uždraustas lietuvių k. biurokratų terminas. Beje,  kur čia būtų galima pritaikyti populistinį ir valdiškai pataikaujantį surogatą “žiniasklaidą”?

Marginalas Balansui       2016-08-9 16:38

Gyvename įsivaizduojamoje erdvėje? Kiek dar “valstybėje” lieka privatumo? Viskas ištisai fiksuojama pasinaudojant kvailių lustais ir “išmaniaisiais” patogumais. Specialistai sako patys niekad neįdedantys savo nuotraukų į jokius facebook’us, nes duomenys renkami vaizdiniam atpažinimui gatvėse. Galingos technologijos leidžia kontroliuoti kiekvieną Žemės gyventoją, svarbu tik įvesti jo “biometrinius duomenis” į 666 (www) tinklą. Žmonėms skirstyti į įvairaus laipsnio grupes (kurios gali būti vertinamos ir pagal pavojingumą globalinių banditų Visuomenei) tarnauja tiek facebookas, tiek google. Gerbiamasis filosofas negali to nežinoti, tačiau yra pakankamai protingas, kad apie tai nekalbėtų.

Balansas tarp privatumo ir atvirumo?       2016-08-9 11:33

Jei šeimoje vyksta negeri dalykai,-patyčios,melas,įvairus smurtas,-ar tai privatu ar neprivatu?Taip ir valstybėje.


Rekomenduojame

Povilas Urbšys. Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Arūnas Gumuliauskas. Minint Steigiamojo Seimo šimtmetį

Povilas Gylys rekomenduoja. Apie zuikius ir valstybę

Istorikas Artūras Svarauskas apie Steigiamojo Seimo šimtmetį

Vytautas Sinica. Ironiška – nemirtinga neteisingai mąstančiųjų persekiojimo dvasia atgimsta sovietmetį tyrinėjančių galvose

Lietuvos Respublikai – 100! Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodis pirmajame Steigiamojo Seimo posėdyje

Vytautas Sinica. „Ne, vaikas nėra kolektyvinė mūsų visų atsakomybė“

Kaip iš Neringos Venckienės namų buvo pagrobta Deimantė Kedytė – dalijamės vaizdo įrašu ir Karolio Venckaus komentarais (video)

Algimantas Rusteika. Pasislėpti nepavyks niekam

Marijos radijas: Ar esama realių priežasčių pilietiniam judėjimui laisvoje šalyje, demokratinėje santvarkoje?

Rasa Čepaitienė. Kito žvilgsnyje

1972-ųjų gegužės 14-oji, Kaunas: Romas Kalanta ir kalantinės

Algimantas Rusteika. Kelios pastabos „vaiko ėmimo“ įrašo paraštėje

Aštuntosioms Garliavos antpuolio metinėms artėjant Neringa Venckienė klausia: Kodėl? Už ką?..

Fatima – pasaulinė Marijos sostinė, arba Popiežiaus Jono Pauliaus II galybės paslaptis

Kardinolas Joseph Ratzinger. Fatimos žinios teologiniai komentarai

Liudvikas Jakimavičius. Politinės stumdynės

Ramūnas Aušrotas. Ar nebus apribota tėvų teisė skųsti institucijų veiksmus?

Liudvikas Jakimavičius. „Amicus est Girnius, set magis amicus veritas“

Valdas Vasiliauskas. Lietuviško parlamentarizmo aukštumos

Nuo bačkos: „Freedom House“ politologas: Lietuva pagal demokratijos reitingą lieka stabilumo sala Vidurio Europoje

Andrius Švarplys. Apie politinę (ne partinę) kovą tarp laisvės ir karantino Amerikoje

Algirdas Endriukaitis. Retorinis klausimas: esame istoriniame kelyje ar dykumoje?

2020-ieji – Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai

Liudvikas Jakimavičius. Visų atsiprašau, kad negaliu nieko pakeisti

Tomas Čyvas „Iš savo varpinės“: „Prasidėjo rinkiminė ruja“

Ramūnas Aušrotas. Atsitiktinumas? Abejoju

Audrius Bačiulis. Pamenat, kaip kaltinot ministrą Verygą dėl pirkimų?

Liudvikas Jakimavičius. „Reikia lietuviams išmokti mąstyti švediškai“

Tomas Baranauskas. Ar Tapinas padarys skandalą ant visos Lietuvos?

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.