Istorija, Bažnyčios socialinis mokymas

Mons. dr. Algirdas Jurevičius. Salvator mundi, salva Russiam! Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sielovadinė meilė Rusijos žmonėms

Tiesos.lt siūlo   2017 m. birželio 25 d. 5:28

6     

    

Mons. dr. Algirdas Jurevičius. Salvator mundi, salva Russiam! Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio sielovadinė meilė Rusijos žmonėms

Arkivyskupas Teofilius Matulionis buvo ir yra globalaus pasaulio asmenybė: pats būdamas lietuvis, mokslo siekęs, o vėliau ir kunigišką tarnystę atlikęs Latvijoje bei Rusijoje, buvo gerai susipažinęs su Lietuvos, Latvijos bei Rusijos pasaulėžiūrine ir sielovadine situacija. Iš jo laiškų ir kitų raštų galima atpažinti labai ryškų sielovadinį rūpestį dėl Rusijos žmonių. Kas tai skatino ir motyvavo, pabandykime atsakyti šiame svarstyme.

I. Prie sovietinės ideologijos ištakų

Kun. Teofilius Matulionis, nuo 1910 metų paskirtas sielovadinei kunigo tarnystei į Peterburgą, atsidūrė istorinių įvykių sūkuryje: jam buvo pavesta organizuoti naują Švč. Jėzaus Širdies parapiją už Nevos Vartų ir rūpintis pradėtos bažnyčios statyba. Parapiją sudarė lenkų, lietuvių, latvių, rusų bei kitų tautybių darbininkai, atvykę ieškoti laimės į carinės Rusijos sostinę. Rusijos įsitraukimas 1914 m. į Pirmąjį pasaulinį karą ekonomine prasme valstybei tapo per sunkus ir lėmė susikaupusių socialinių problemų užaštrėjimą. Kun. Teofiliaus vadovaujama nauja Švč. Jėzaus Širdies parapija tapo socialiai nepaprastai jautri zona, nes vos galą su galu suduriantiems laimės ieškoti atvykusiems darbininkams reikėjo ypatingos sielovadinės globos.

Matydamas skurdo kamuojamus savo parapijiečius, kun. Teofilius atsisakė minties dėl bažnyčios bokštų statybos ir nedviprasmiškai davė suprasti, kad gyvoji Bažnyčia – žmonės jam buvo šiuo sunkiu laikmečiu kur kas svarbesni. Ši kun. Teofiliaus laikysena neliko nepastebėta jo ištikimųjų parapijiečių, kurie prasidėjus neramumams dar intensyviau ieškojo paguodos Bažnyčioje.

Aiškaus politinio autoriteto nebuvimas sukėlė visoje Rusijoje didžiulę ekonominę krizę, kuri ypač buvo juntama Peterburge. Caro Nikolajaus II atsistatydinimas, laikinosios vyriausybės išrinkimas, kova tarp bolševikų ir menševikų šalį stūmė link katastrofos. Pats Teofilius tą situaciją taip apibūdino: „Aikštės, gatvės pilnos žmonių; nuolatiniai mitingai, susirinkimai prakalbos. Tarp žmonių, ypač darbininkų, sušilę švaistėsi bolševikiniai agentai; kiekviena proga jie žadėjo ir tą, ir kitą, kurstydami mases prieš laikinąją valdžią“ (1).

Tokioje pasimetimo ir visiško chaoso situacijoje gimsta sovietinė ideologija, savo siekius realizavusi per bolševikų įvykdytą 1917 m. Spalio revoliuciją. Kun. Teofilius buvo visų šių įvykių liudininkas, matęs ne tik naujos totalitarinės sistemos gimimą, bet ir viso to skausmo, kurį sukėlė ši sistema, atsiradimą.

II. Sielovadinė meilė žmonėms

Ką daryti kunigui tokioje situacijoje? – Kun. Teofilius nedarė jokių skambių politinių pranešimų, bet pasirinko likti su nuolatinių pertvarkų nukamuotais ir nepriteklių varginamais savo parapijiečiais. Daugeliui jis patardavo palikti bado ištiktą Peterburgą ir grįžti į savo kraštą – Lietuvą, Latviją ar Lenkiją. Taip patarti parapijos klebonui nebuvo lengva, nes mažėjo jo parapija, bet kun. Teofilius buvo suinteresuotas ne bažnytinės struktūros išlaikymu, bet pačių žmonių gerove.

Didžiuliai sunkumai prasidėjo tuomet, kai 1918 m. sausio 23 d. Lenino dekretu Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Prasidėjo kunigų suėmimai, bažnyčios turto nusavinimai ir kiti skaudūs dalykai (2). Šiuo laikotarpiu kun. Teofilius daug dėmesio skiria dvasiniam žmonių lavinimui. Ypač svarbus jo patarnavimas klausykloje. T. Matulionio biografai plačiai aprašo kun. Teofiliaus kaip nuodėmklausio įtaką penitentams.

Sunki bendravimo su bolševikine valdžia patirtis pasiekė savo apogėjų 1923 metais, kuomet buvo suimti iškilūs Peterburgo dvasininkai, tarp jų ir kun. Teofilius. Laukdamas teismo, jis išgirdo, kad jo parapijiečiai renka parašus ir įvairiais būdais siekia jo išlaisvinimo. Jų pastangos, deja, nepasiekia rezultatų.

Po bausmės atlikimo Maskvos kalėjime kun. Teofilius 1925 m. vėl grįžta į Leningradu tapusį Peterburgą ir tęsia savo sielovadinę veiklą, tarsi nieko nebūtų buvę. Įkalinus ar deportavus iš šalies kunigus, daug parapijų liko be dvasinių ganytojų. Kun. Teofilius aptarnauja net septynias miesto bažnyčias ir tolimesnėse provincijose gyvenančius katalikus. Ši situacija tęsiasi ir po jam suteiktų vyskupo šventimų.

Intensyvią sielovadą nutraukia 1929 m. įvykęs areštas ir įkalinimas Solovkuose. Patyrus tokius žiaurumus ir persekiojimus norėtųsi kuo greičiau iš jų ištrūkti, bet Teofilius laikosi kitokios laikysenos. Kai 1933 m. pasitaiko proga grįžti į Lietuvą, vysk. Teofilius su tuo nesutinka ir argumentuoja popiežiaus troškimu, kad kunigai, kiek tik įmanoma, stengtųsi neapleisti Rusijos. Tik po apmąstymui skirto laiko ir po susitikimo su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje, Teofilius sutinka vykti į Lietuvą. Kiek mums dabar yra žinoma, apsikeitimą kaliniais tarp Lietuvos ir sovietinės Rusijos inicijavo būtent Vatikanas, norėdamas išlaisvinti Rusijoje įkalintus kunigus.

III. Teofiliaus patirtis – informacijos šaltinis

Iki 1933 m. pabaigos nepriklausomos Lietuvos spaudoje buvo mažai tikros informacijos apie sovietinės Rusijos tikrovę, kuri apėmė ne tik fasadinę pusę, bet ir dėl tikėjimo ar kitų savo įsitikinimų įkalintus žmones. Apsikeitimas kaliniais 1933 m. ir vysk. Teofiliaus liudijimas Lietuvoje tapo pagrindiniu ir autentišku tikrų žinių apie Rusiją šaltiniu.

Teofiliaus pasisakymuose yra daug užuojautos dėl prastos situacijos: „Per didelę propagandą bolševikams pavyko ištvirkinti ir nuo Dievo atitraukti jaunuomenę. Ji, sako, taip pasileidusi, kad jos nebegali suvaldyti nei mokytojai, nei tėvai. Nieko jai nėra švento. Viskas, mano ji, yra leista. Gal tokių baisių rezultatų nebūtų pasiekta, jei nebūtų buvę pavartota tiek visokių priemonių. Daugiausia čia prisidėjo organizacijos ir spauda“ (3).

Nepaisant prastos situacijos, vysk. Teofilius įžiūri ir nusivylimo komunistine ideologija ženklų ir net bandymų iš naujo ieškoti savo krikščioniškos tapatybės: „Paskutiniu laiku ir patys komunistai labai nepatenkinti dabartine būkle ir, niekur negaudami nusiraminimo ir paguodos, grįžta prie tikėjimo, kurio buvo išsižadėję. Didesnė dalis darbininkų, jei ir nepraktikuoja religijos, tai pripažįsta, kad yra Dievas. ...Iš viso ko matome, kad ne veltui išlietas katalikų kraujas, ne veltui iškentėtos jų kančios. Jos atpirks rusų tautos kaltes ir grąžins ją Kristui“ (4). Iš tolesnės Teofiliaus veiklos aiškiai matyti, kad rusų tautos kančia, žmonių maldos ir naujai paskelbta Evangelija (evangelizacija, misijos) gali pakeisti daug kančių patyrusio krašto veidą.

1937 m. laikraštis „XX amžius“, aprašydamas vysk. Teofiliaus dieną, mini, jog po pusryčių Ekscelencija skaito rytinius laikraščius. „Ypač mėgsta žinias apie Rusiją, dėl to skaito rusų emigrantų laikraščius“ (5).

IV. Vatikano nuomonė apie vysk. Teofiliaus laikyseną

Tikrų ir patikimų žinių stokojo ir Apaštalų Sostas, todėl 1934 m. Romoje įvyko popiežiaus Pijaus XI ir vysk. Teofiliaus susitikimas. Vatikanas ieškojo būdų, kaip Rusijoje išsaugoti Katalikų Bažnyčią nuo sunaikinimo, tačiau pastangos nedavė tikėtinų vaisių. Slapta Teofiliaus konsekracija vyskupu buvo vienas iš Vatikano bandymų sukurti Rusijoje pogrindinę hierarchiją. Panašu, kad Apaštalų Sostas nemanė, jog bolševikai ilgai išsilaikys valdžioje, todėl pradžioje čia įžvelgė tik trumpalaikes kliūtis. Laikas bėgo, o katalikų padėtis Rusijoje tik prastėjo. Iš Rusijos deportuotų dvasininkų liudijimai apie padėtį už geležinės uždangos buvo nepaprastai vertinami.

Vysk. Teofilius taip pat troško aiškumo dėl savo padėties, nes jis liko be kaimenės ir be galimybės grįžti į Rusiją. Deja, susitikime su popiežiumi Teofilius neišgirdo nieko nauja dėl savo padėties, kuri vis dar buvo neaiški. Iš kitų šaltinių sužinome, kad Apaštalų Sostas buvo sužavėtas iš Rusijos deportuotų dvasininkų drąsa ir ryžtingumu. Politikos su Rusija reikalus Vatikane kuravęs prelatas Dominico Tardini 1934 m. balandžio 11 d., t. y. praėjus dviem savaitėms po vysk. Teofiliaus apsilankymo Vatikane, taip informavo Lietuvoje esantį Šventojo Sosto atstovą mons. A. Aratą: vyskupai B. Sloskans ir T. Matulionis bei mons. J. Gronskis „sutartinai pareiškė, kad jeigu jiems būtų leista pasirinkti, jie būtų labiau linkę likti kalėjime nei išvykti iš Rusijos; toks pareiškimas ne tik teikia didžiulę garbę minėtų tikėjimo liudytojų uolumui ir pasiaukojimo dvasiai, bet ir rodo, kokie gilūs yra herojiškiausių kalintų dvasininkų jausmai“ (6).

V. Misijinio polėkio Lietuvoje žadinimas

Romoje vysk. Teofilius sužino apie neseniai šventąja paskelbtą Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę, kuri yra paskirta ir misijų globėja. Teofilių sužavi ši šventoji. Jį pasiekia aprobuota malda Šv. Teresėlei už Rusijos atsivertimą. Grįžęs iš Romos jis siekia, kad ta malda su išraiškingu bizantinio stiliaus paveikslėliu būtų platinama ir Lietuvoje.

1934 m. birželio 20 d. Kauno arkivyskupijos generalvikaras K. Šaulys aprobavo maldą ir leido paveikslėlį platinti. Skubėta spausdinti paveikslėlį, nes jau birželio 28 d. Kaune prasidėjo Pirmasis tautinis Eucharistinis kongresas, sutraukęs minias žmonių. Vysk. Teofilius birželio 30 d. Vasaros teatre kongreso dalyviams skaitė pranešimą tema „Kova prieš Bažnyčią ir Eucharistiją Rusijoje“. Vyskupas pasakojo tai, ką matė ir girdėjo: apie bažnyčių uždarymą, trukdymus netgi privačiuose butuose aukoti šv. Mišias, kunigų areštus… Persekiotojai daro viską, kad atitolintų žmones nuo Bažnyčios ir nuo Eucharistijos. Prelegentas paragino klausytojus branginti šv. Mišių auką ir neapleisti sekmadienio šventimo, nes tai – mūsų stiprybė ir tautos ateitis.

Neturiu tikrų žinių, ar kongreso dalyviams buvo išplatintas maldų už Rusiją užtariant šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresei paveikslėlis, tačiau verta atkreipti dėmesį į ekumeninį momentą: paveikslėlyje pavaizduotas bažnyčios su stačiatikių kryžiais naikinimas, o katalikai raginami melstis, kad tai liautųsi. Virš naikinamos stačiatikių bažnyčios debesų fone matomas didžiulis kryžius (su stačiatikių skersiniu), o šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė užtariančiai meldžiasi tiesdama ranką į Nukryžiuotąjį. Ši ikonografinė išraiška buvo tuometiniam Lietuvos katalikui pernelyg provokuojanti. Paveikslėlyje užrašyta intencija: „Спасителъ мiра, спаси Россiю; Salvator mundi, salva Russiam; Pasaulio Išganytojau, gelbėk Rusiją!

Kitoje paveikslėlio pusėje esanti „Malda už Rusiją į šv. Teresę Kūdikio Jėzaus“ prasidėjo tokiais žodžiais: „Mylimoji ir užjaučiančioji Šventoji, teikis palengvinti mūsų broliams rusams, ilgo ir žiauraus prieškrikščioniškojo persekiojimo aukoms…“ Maldos turinys nesubūrė gausesnio maldos už Rusiją sąjūdžio.

Pabrėžtina, kad šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė Lietuvoje taip pat buvo mažai žinoma, nes nuo jos kanonizacijos (1925 m.) buvo praėję vos devyneri metai. 1934 m. žurnalas „Šv. Pranciškaus Varpelis“ praneša, jog įkurtas fondas Lietuvos misionieriams remti. Fondo pavadinimas – „Šv. Teresėlės – Mažosios Gėlelės fondas“ (7). Tai rodo, jog sujudimas dėl misijų prasidėjo.

Viešėdamas JAV vysk. Teofilius labai santūriai kalba apie bolševikinę sistemą Rusijoje, didesnį dėmesį skirdamas žmonėms, kurie kenčia dėl totalitarinės sistemos. Jį norėta įtraukti į lietuvių išeivijos susiskaldymą dėl požiūrio į Rusiją, tačiau žmogaus dvasinės gerovės akcentavimas padėjo Teofiliui neįsivelti į partinius ginčus.

Grįžęs į Lietuvą ir tapęs seserų benediktinių kapelionu, vysk. Teofilius dažnai lankosi Kauno kunigų seminarijoje ir tarp seminaristų įkuria misionierių Rusijai būrelį. Tokiam būreliui 1942 metais priklausė ir mons. Alfonsas Svarinskas. Būrelio nariai mokėsi rusų kalbos, o Teofilius jiems pasakojo apie sielovados Rusijoje ypatumus.

Nuo 1938 m. vysk. Teofilius tampa Misijoms remti sąjungos pirmininkas (8). Tai leidžia jam dar plačiau skleisti misijų Rusijoje idėją.

VI. Karas ir misijos

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sužadina vysk. Teofiliaus viltį grįžti į Rusiją. Vokiečių okupuotoje Lietuvoje jis rašo Rytų krašto generalkomisarui prašymą, kad būtų leista jam ir iš Rusijos išvytiems kunigams grįžti į tuos Rusijos kraštus, kurie priklauso jo vyskupijai. Rašte Teofilius pasirašo kaip Leningrado vyskupijos katalikų vyskupas. Šis prašymas yra gan įdomus teologiškai:

a) Bažnyčia pristatoma kaip universali Bažnyčia, neturinti jokių nei tautinių, nei politinių tikslų: „Už save ir už savo kunigus aš galiu ir savo gyvybe užtikrinti, kad mes susirūpinę esame ir būsime ne tautiniais ar politiniais reikalais, bet vien tik ir išimtinai grynai religiniais uždaviniais“ (9).

b) Išryškinama Bažnyčios galia kovoje prieš komunizmą. „Kovojant vokiečių kariuomenei ginklu prieš komunistų ginklą, mes su katalikiškos religijos mintimis ir dėsniais rimtai galėtume būti naudingi. ...Kovojant vokiečių kariams ginklu prieš komunistinį ginklą, nugalima medžiaginė jėga. Bet komunistinį galvojimą galima nugalėti tiktai priešpriešinant jam visiškai priešingą krikščioniškosios religijos galvojimą“ (10). Teofilius turėjo drąsos nacistinės Vokietijos karininkui pasakyti, kad jo ginklai yra per silpni komunizmui nugalėti. Komunizmas nėra fizinė jėga, bet visų pirma – mentalitetas. Nepakeitus šios pasaulėžiūros, fizinė kova ginklais prieš komunistinę ideologiją neatneš rezultatų.

c) Dėstydamas eschatologiją, vysk. Teofilius cituoja didžiausią proletariato autoritetą – Vladimirą Iljičių Leniną: „Pats Leninas yra tai supratęs, kai sakė ir rašė, jogei galutinėje išvadoje turės susikirsti komunizmas su katalikybe, kad kova būsianti arši ir jam, Leninui, esą dar neaišku, kas iš tų dviejų laimėsiąs“ (11). Tarnaudamas Peterburge Teofilius ėjo į susitikimą su Leninu, bet tądien jo nerado, tačiau buvo mandagiai priimtas Lenino žmonos Nadeždos Krupskajos. Tad Lenino veikla, kalbos ir netgi raštai jam buvo daugiau ar mažiau žinomi. Komunistinės ideologijos iškėlimą iki eschatologinės kovos parodo vysk. Teofiliaus minties brandumą ir esamos situacijos įvertinimą. Tuo jis pasirodo įžvalgesnis už vokiečių generalkomisarą, tikintį greita pergale prieš komunistinį totalitarizmą.

VII. Kunigų telkimas misijoms

Vysk. Teofilius žinojo, kad iš įvairių Rusijos vyskupijų pabėgę arba deportuoti kunigai rado sau veiklos dirvą Lietuvoje, todėl prasidėjus karui jis kreipėsi į Lietuvos vyskupus su prašymu išvardyti Rusijos vyskupijoms priklausančius kunigus, kurie darbuojasi Lietuvos vyskupijose. Mat jis puoselėjo viltį kartu su tais kunigais vykti į misijas Rusijoje. Deja, čia jam tenka nusivilti, nes gavę geras parapijas kunigai nerodė jokios misijinės iniciatyvos. Jiems gerai yra ir čia, Lietuvoje.

1941 m. Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas išvardija keturis kunigus iš Rusijos vyskupijų, tačiau priduria, jog iš „Panevėžio vyskupijos kunigų niekas, galįs vykti taip atsakingai misijai, ligi šiol nepareiškė noro kad ir laikinai pasidarbuoti jau išlaisvintose Rusijos srityse“ (12). Kompensuodama tą netektį Panevėžio vyskupija paremia misijas Rusijai liturginiais daiktais ir pinigais (13). Panaši situacija buvo ir kitose vyskupijose. Pasitaikydavo, kad savo vyskupijose nepritapę ar parapija nepatenkinti dvasininkai reiškė norą vykti į Rusiją. Vieną tokių dvasininkų, besiveržiančių į misijas Rusijoje, Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris kan. V. Vizgirda taip apibūdino: „ne organizatorius, vienas pats nesugeba gerai tvarkyti svarbesnių reikalų“ (14). Nepaisant to, vysk. Teofilius nenuleidžia rankų ir randa kunigų bei pasauliečių, norinčių pasišvęsti misijoms Rusijoje. Čia vėl tenka nusivilti, nes okupacinė vokiečių valdžia neduoda leidimo. Tuomet vysk. Teofilius bando tą klausimą pajudinti kiek kitaip. Jis prašo Vilnijai remti komitetą iš kompetentingų vokiečių administracijos organų išrūpinti lietuviams kunigams leidimus vykti į Rytų Baltgudiją. Laiške vysk. Teofilius mini, jog tam yra pasiruošę 33 lietuvių kunigai (15). Ir tai, deja, neduoda rezultatų.

VIII. Paskyrimas Kaišiadorių vyskupu

Pačiame karo įkarštyje Teofiliaus paskyrimas Kaišiadorių vyskupu buvo jam kiek netikėtas, nes atrodė, kad karas greitai baigsis ir jis galės nekliudomas grįžti pas savo ganomuosius į Leningradą. Ragindamas melstis už Rusiją ir telkdamas kunigus misijoms, Teofilius ne visų dvasininkų buvo suprastas. Kauno arkivyskupijos garbingų asmenų įrašų knygoje yra išlikę užrašyti dvasininkų palinkėjimai išlydint vysk. Teofilių į Kaišiadoris. Vienas iš palinkėjimų byloja: „Taikos, ramybės ir darbo dvasią tęsti ir gilinti Kaišiadorių vyskupijos katalikų širdyse neapleidžiant ir lietuviškos dirvos“ – to linkėjo kanauninkai Pranas Penkauskas ir Stanislovas Jakubauskis (16). Galima tik spėlioti, ką reiškia „neapleisti lietuviškos dirvos“? Galbūt jiems atrodė, kad vysk. Teofilius rūpinasi vien tik Rusija, o paskyrimas į lietuvišką Kaišiadorių vyskupiją jį sugrąžins į realybę.

Teofiliaus paskyrimas Kaišiadorių vyskupu neatšaldė misijų įkarščio. Perėmęs Kaišiadorių vyskupijos valdymą Teofilius rašo padėkos laišką popiežiui. Laiško pabaigoje Teofilius taip dėsto: „Tavo Šventenybės valia buvau priverstas atsisveikinti su asmeniniu apaštalavimu Rusijoje ir pagal kanonus jau perėmiau man patikėtos vyskupijos valdymą, tačiau vis dėlto neatsisakau kiekvieną akmenį išjudinti, žadindamas misionierišką veiklą mano vyskupijoje“ (17).

Kaišiadorių katedroje yra vysk. Teofiliaus sukaupti liturginiai reikmenys misijoms Rusijoje. Kai kurie iš jų turi savo įrašus, pvz., „Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos pradinės mokyklos Anykščiuose mokiniai Rusijos katalikams. 1941-22-VI“,„Lietuvos katalikai – broliams katalikams Rusijoje. 1942.VI.6.

Matydamas, kad karo audros į Lietuvą atginė daug nuo karo bėgančių rusų, jis imasi juos globoti. Kaišiadorių vyskupijos kurijoje yra išlikusi prasminga dovana vysk. Teofiliui nuo graikų apeigų katalikų rusų. Jie Teofiliui padovanojo Dievo Motinos ikoną su įrašu:

Глубокоуважаемому Архипастырю Феофилу от благодарных русских христиан греко – восточного вероисповедания за материалъную и моралъную поддержку в годы их скиталъческой жизъни в Литве 1942–44.

Кошедары 23 Августа 1944 г.

Икона Божией Матери „Одигитрия“
Из домовой церкви г. Кошедары

~~~

Didžiai gerbiamam Arkiganytojui Teofiliui nuo dėkingų rusų graikų apeigų (Rytų) krikščioniškojo tikėjimo išpažinėjų už materialinį ir moralinį palaikymą klajokliško gyvenimo Lietuvoje 1942–1944 metais.

Kaišiadorys, 1944 m. rugpjūčio 23 d.

Dievo Motinos „Odigitrijos“ ikona
Iš Kaišiadorių miesto namų bažnyčios

Naujasis Kaišiadorių vyskupas Teofilius pastebi, jog vyskupijos teritorijoje atsiranda vis daugiau rusų tautybės pabėgėlių, todėl 1944 m. sausio 14 d. išleidžia labai įdomų aplinkraštį kunigams, kuriame jis nori į misijinę veiklą rusų atžvilgiu įtraukti ir vyskupijos kunigus. Aplinkraštyje taip rašoma:

„Karo audra paskutiniaisiais mėnesiais atbloškė į mūsų tarpą nemažą skaičių tremtinių iš Rytų, tarp kurių pasitaiko ir katalikų: lietuvių, lenkų, gudų. Tačiau daugiausia yra rusai, daugelį metų kentę daug dvasinio ir medžiaginio skurdo. Daugelis jų, ypač senesnių, nepaisant skaudžiausių bandymų, yra išlaikę krikščionių tikėjimą; už tai jie yra verti dėmesio ir pagarbos. Dievo Apvaizda panorėjo, kad tuo tarpu jie savo ištrėmimo dienas vargtų mūsų Lietuvoje“ (18).

Vyskupą buvo pasiekusios žinios, kad mirę rusai nepriimami laidoti į kapines, o jei ir laidojami, tai pačioje nepagarbiausioje vietoje, todėl jis kunigams duoda tiems laikams labai neįprastą nuorodą: „Visus mirusius rusus tremtinius leidžiama laidoti mūsų kapinėse, jeigu tik jie buvo krikštyti; geriau yra jiems paskirti atskirą pagarbią vietą (tik ne už griovio, kur laidojami pakaruokliai). Ant jų kapų gali būti statomi Rytų stiliaus kryžiai – su dviem ar trimis skersiniais“ (19).

Aplinkraštyje vyskupas ragina kunigus aktyviai apaštalauti tarp atklydėlių rusų ir, atsižvelgdamas į karo sąlygas, atleidžia nuo pareigos informuoti vyskupą apie kiekvieną suaugusiųjų krikštą, kaip tai numato 744 kanonas (CIC 1917) (20).

Dauguma kunigų menkai temokėjo rusų kalbą, todėl vysk. Teofilius pasistengia, kad kiekvienas pagal savo galimybes apaštalautų tarp atklydėlių rusų: „Kunigai, mokantieji rusų kalbą, turėtų nors retkarčiais sukviesti apylinkės rusus tremtinius į bažnyčią ir mokyti juos pagrindinių tikėjimo tiesų: apie Dievą, Kristų Išganytoją, Švč. Mariją, Kristaus Visuotinę Bažnyčią ir t. t. Būtų gera parūpinti jiems kryželių ar bent medalikėlių, maldų tekstų jų kalba ir pan.“ (21). Prie šio aplinkraščio kunigams vyskupas prideda rusų kalba metodinę katechetinę medžiagą: Professio Fidei rusų kalba, katekizmą, paveikslėlį su maldomis, brošiūrėlę.

Kad Teofilius, tapęs Kaišiadorių vyskupu, neatsisako misijų Rusijoje planų, matome iš to, jog, rusams reokupavus Lietuvą, 1944 m. vysk. Teofilius rašo prašymą LRSR Komisarų tarybos pirmininkui, kuriame išdėsto varganą Rusijos katalikų padėtį: „Jau beveik ketveri metai, kaip jie neturi galimybės – kaip matosi iš gaunamų laiškų – aprūpinti savo dvasinių reikalų“ (22). Vyskupas prašo „leisti vienam arba dviem lietuvių kunigams su palydovais – zakristijonu bei vargonininku nuvykti į tas vietas SSSR teritorijoje, kur yra apsigyvenęs didesnis lietuvių skaičius, kad vietoje būtų galima aprūpinti jų dvasinius reikalus“ (23). Tokio leidimo jam niekas nesuteikia.

IX. Kodėl Teofilius veržėsi į misijas Rusijoje?

Susipažinę su vysk. Teofiliaus misijiniu užsidegimu galime savęs klausti, kas gi skatino jį taip elgtis. Pasvarstykime keletą priežasčių:

a) Ganytojo pareiga. Slapta konsekruotas vyskupu Rusijai, o konkrečiau – Leningrado apaštališkajam vikariatui, Teofilius tą pareigą priėmė labai atsakingai. Galėtume teigti, jog jis – pareigos žmogus, tačiau ne tai buvo svarbiausia. Tapęs Kaišiadorių vyskupu, jis buvo nuo tos pareigos atleistas, nes jam buvo patikėta kita kaimenė – Kaišiadorių vyskupija, tačiau jis pats jau kaip savanoris ir toliau kiek pajėgdamas rūpinosi Rusijos tikinčiaisiais. Taigi ne tiek pareiga, kiek kiti dalykai jį tam skatino.

b) Noras padėti žmonėms. Iš vysk. Teofiliaus pasisakymų tiek lietuviškoje, tiek išeivijos spaudoje ryškus užuojautos kenčiantiems Rusijos žmonėms motyvas. Jis mini be tikrų idealų auklėjamą Rusijos jaunimą, su kuriuo nei tėvai, nei mokytojai nebegali susitvarkyti, jam gaila kolūkyje vargstančių ir net pragyvenimui neuždirbančių žmonių... Teofilius tiki, kad Evangelijos skelbimas pozityviai keičia žmonių mąstymą, o per tai ir visuomenę.

c) Kovoti prieš totalitarizmą. Tarp Teofiliaus pagrindinių motyvų galime įžvelgti ir kovą prieš žmogaus orumą žeminantį totalitarizmą. Ta kova vykdoma ne materialiniais, bet dvasiniais ginklais.

d) Fatimos žinia ir raginimas melstis už Rusiją. 1944 m. vasario 2 d. vysk. Teofilius paskelbia ganytojiškąjį laišką, kuriame pristato Švč. M. Marijos apsireiškimus Fatimoje ir ragina pasiaukoti Nekalčiausiajai Mergelės Marijos Širdžiai. Fatimos žinią vysk. Teofilius priima kaip savo visų misijinių ir evangelizacinių siekių patvirtinimą iš dangaus.

Evangelijos skelbimo ir krikščioniškojo mokslo platinimo Rusijoje tikslas – kad Viešpats išgelbėtų Rusiją (Salvator mundi, salva Russiam!), tačiau tai tik tarpinis tikslas, nes Fatimoje nuskamba žinia, jog Rusija paskleis savo klaidas visame pasaulyje. Tad Rusijos išganingas gelbėjimas yra ir pasaulio gelbėjimas, todėl vysk. Teofilius maldoje ragina kreiptis į Pasaulio Išganytoją (Salvator mundi).

X. Misijų Rusijoje globėja

Kaip galinga dvasinė vysk. Teofiliaus globėja pasirodo šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė. Ji pasirodo maldų už Rusiją kontekste 1934 metais išleistame paveikslėlyje. Pas vysk. Teofilių Kaune besilankantys žurnalistai 1937 metais tarp kitų šventųjų atranda ir šv. Teresėlės paveikslą: „Vidury kambario, prie sofos apvalus staliukas, kėdėmis apstatytas. Ant sienos kabo iš Jeruzalės atsivežtas kryžius. Prie lango rašomasis stalas, ant jo lietuviškas kryžius, nedidelis Rūpintojėlis. Marijos, don Bosco, Teresėlės, popiežiaus paveikslai“ (24).

Šv. Teresėlė norėjo būti misioniere, kankine, bet… gyveno vienuolyno klauzūroje. Taip ji tapo neišsipildžiusių Teofiliaus lūkesčių globėja, be to, buvo jo amžininkė. Stebėtinas sutapimas: abu jie gimė 1873 metais, o motinų neteko 1877 metais. Šv. Teresėlės paveikslėlis su relikvija lydėjo vysk. Teofilių Vladimiro kalėjime, o Potmos invalidų namuose Teofilius išdrožė labai įdomų altorėlį – slapuką. Jo apačioje kryžius, o viršuje – šv. Teresėlės paveikslėlis. Kad prižiūrėtojai neaptiktų, šventi atvaizdai buvo paslėpti po artimųjų nuotraukomis.

Užsklanda

Arkivyskupas Teofilius Matulionis mokėjo mąstyti globaliai ir veikti lokaliai, todėl jo sielovadiniame akiratyje visuomet buvo įvairių tautų tikintieji. Ypatingo dėmesio susilaukė Rusijos žmonės. Nepaisant komunistinio totalitarizmo ir gausybės trukdymų, arkivyskupas Teofilius įvairiais būdais stengėsi ne tik dvasiškai bei materialiai padėti Rusijos žmonėms, bet ir siekė, kad į misijų Rusijoje organizavimą įsitrauktų ir jas remtų kuo daugiau Lietuvos žmonių. Šiame kontekste naujai suspindi misijų globėjos šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės užtarimas. Šiandieninių politinių grėsmių akivaizdoje verta prisiminti arkivyskupo Teofiliaus kovos prieš totalitarinę sistemą metodiką ir ja pasinaudoti.

Nuorodos:

(1) XX amžius 1937, X. 30, Nr. 248.
(2) Plg. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Vilnius 2008, 34.
(3) Šaltinis 1933, Nr. 50.
(4) Ten pat.
(5) XX amžius 1937, XII. 11, Nr. 282.
(6) Lietuva ir Šventasis Sostas (1922–1938): Slaptojo Vatikano archyvo dokumentai / sudarė Arūnas Streikus, Vilnius 2010, 472.
(7) Plg. Šv. Pranciškaus varpelis 1934/06, 31.
(8) Plg. Teofiliaus Matulionio laiškas, 1938 m. kovo 19 d.
(9) Teofiliaus Matulionio laiškas Rytų krašto generalkomisarui.
(10) Ten pat. (11) Ten pat.
(12) Vysk. K. Paltaroko laiškas vysk. T. Matulioniui, 1941 m. lapkričio 12 d.
(13) Plg. Vysk. K. Paltaroko laiškas vysk. T. Matulioniui, 1942 m. liepos 21 d.
(14) Kan. V. Vizgirdos laiškas vysk. T. Matulioniui, 1941 m. gruodžio 3 d.
(15) Vysk. T. Matulionio laiškas Vilnijai remti komitetui, 1942 m. liepos 13 d.
(16) Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas.
(17) Vysk. T. Matulionio laiškas popiežiui, 1943 m. birželio 4 d.
(18) Bendraraštis Kaišiadorių vyskupijos gerb. dvasiškijai, 1944 m. sausio 14 d.
(19) Ten pat. (20) Plg. ten pat.
(21) Ten pat.
(22) Vysk. T. Matulionio laiškas LRSR Komisarų tarybos Pirmininkui, 1944 m. lapkričio 18 d.
(23) Ten pat.
(24) XX amžius 1937, XII. 11, Nr. 282

baznycioszinios.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Marginalas Tam,kadT.Matulionisbūtųkanonizuotui       2017-06-26 13:45

Netiesa, KANKINIUI to NEREIKIA! O jis pripažintas KANKINIU.

Marginalas       2017-06-26 13:43

Palaimintasis gyveno dar senomis Vakarų vertybėmis, o Peterburge bendravo su bendratikiais ir vietos intelektualais. Kadangi tas miestas nebuvo rusiškas (sk. http://www.sanctpeter.com), bet Gotorpų dinastijos į baltišką Ingrijos žemę įstatytas Vakarų kultūros filialas, iš kurio buvo valdoma Maskolijos kolonija, jis negalėjo suprasti ir “rusijos” (vardas pavogtas iš Kijevo) fenomeno.
“Rusijos žmonės” - neaiški sąvoka. Aišku, kad tokios tautos niekad nebūta, nes tai nutautintų finougrų ir tiurkų konglomeratas, vėžinis navikas, egzistuojantis tik plitimu kaimynų sąskaita.
Klaidingai čia rašo Al., neva “bolševikams pavyko ištvirkinti ir nuo D-vo atitraukti jaunuomenę”. Bolševikai gavo finansinę paramą iš Vokietijos, suinteresuotos karo neutralizavimu ir žlugimu, bei iš Jacobo Shifto, kuris kaip ir atvirai buvo perspėjęs carinę vadovybę, smogė už žydų pogromus. Gavę tokią paramą, bolševikai paprasčiausiai užgrobė valdžią ir (dar ir Vokietijos laivyno remiami) nuo pat pradžių pradėjo terorą, kuris laikui bėgant tik stiprėjo, bet prasigėrusi masė džiaugėsi “lygybe” skurde.
Patareiu paskaityti Buničo “Zoloto partii”.

Al.       2017-06-26 1:28

„Per didelę propagandą bolševikams pavyko ištvirkinti ir nuo Dievo atitraukti jaunuomenę. Ji, sako, taip pasileidusi, kad jos nebegali suvaldyti nei mokytojai, nei tėvai. Nieko jai nėra švento. Viskas, mano ji, yra leista. Gal tokių baisių rezultatų nebūtų pasiekta, jei nebūtų buvę pavartota tiek visokių priemonių. Daugiausia čia prisidėjo organizacijos ir spauda“. Kaip į vandenį žiūrėjo.

1946 metais vysk. T.Matulionis       2017-06-25 13:20

parašė kreipimąsi į jaunimą, kuriame paragino šį atmesti sovietinio režimo viliones ir likti tikinčiaisiais bei savo šalies patriotais. Jis pamatė, kad dalis jaunimo patiki pažadais, leidžiasi kvailinami, stoja į komjaunimo organizacijas ir parašė išaiškinimą, kad tikinčiam jaunimui nedera stoti į tokias organizacijas, nes jos yra priešingos tikėjimui. Kai šis laiškas buvo perskaitytas Kaišiadorių katedroje, tai dalis jaunuolių nuėjo ir atidavė savo komjaunuolių bilietus, pareikšdami, kad išstoja iš organizacijos ir nenori su ja turėti nieko bendro.
Kaip lengvabūdiškai ir gan daug ideologiškai apdoroto šiuolaikinio jaunimo įsitraukia į Dievui ir Tėvynei įsipareigojimus atmetančias organizacijas, judėjimus!
Gal arkiv. Teofilio Matulionio beatifikacija pažadins Lietuvos jaunimą ir tautą,
bus daugiau teisingumo ir atgims valstybė?

Tam, kad T. Matulionis būtų kanonizuotas        2017-06-25 12:54

– paskelbtas šventuoju, reikėtų įrodyti stebuklus, nutikusius per jį prašant Dievo malonių. Apie tokius stebuklus jau yra pranešimų:
Buvo patirtos malonės saugant šeimą, patirtos malonės apsisprendžiant dėl gyvybės, patirtos malonės vaduojantis iš priklausomybių nuo psichotropinių medžiagų.
Vienas labai gražus liudijimas jaunos šeimos – galbūt tai bus kanonizacijos pradžia: vaikelis, kuriam medikai nustatė smegenyse krešulį ar kažką, buvo nuspręsta, jog tą vaikelį reikės operuoti, skelti jo galvelę, žodžiu, laukė labai rimta operacija, pasak tų tėvelių, kurie meldėsi į Teofilių Matulionį, po mėnesio susirinkęs medikų konsiliumas nustatė, kad tas vaikutis sveikas.

jo, nabagėliai tie rusiukai       2017-06-25 10:38

gaila tų susireikšminųsių, vodkos ir putino gerbėjų - sergančių neapykanta viskam, kas gražu ir tauru - visai vakariečių krikščioniškai civilizacijai.
——
visa laimė, kad Lietuva jiems suteikė labai daug privilegijų: atidavė uostą, energetiką ir kitas pelningiausias sritis - kad jų mašos ir natašos galėtų važinėti geriausiais brangiausiais visureigiais ir pan.


Rekomenduojame

Vytautas Sinica. Telkianti istorinės atminties politika

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga: švietimo problemos ne tik kad nebuvo išspręstos, bet dar ir pagilėjo

Valdas Vižinis. Lietuvos valdžios elito karas prieš visuomenę tęsiasi

Verta prisiminti. Kun. Marius Talutis. Daugiau negu sutapimai…

Kaip nusišalinant nenusišalinti? Rūtos Visocnik replika apie Kauno miesto „vieningųjų“ diegiamą savivaldos modelį

Ką popiežius Pranciškus sveikindamas pasakė kardinolui Sigitui?

Andrius Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Rūta Visocnik. Ar gali „vaiko teisės“ kviesti tėvus į posėdžius nenurodydamos aiškios priežasties?

Vidmanto Valiušaičio knygos „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“ pristatymas (video)

Algimantas Rusteika. Jei direktoriumi būčiau aš

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: pasakyk bankui „sudie“

Nuo bačkos. Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti

Jurga Lago: Mes iš Lietuvos

Lietuvoje nutylėta Europos Parlamento istorinė rezoliucija „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“ –  dar vienas smūgis R. Šimašiui

Vytautas Sinica. Apie ministro Kukuraičio kovą su skurdu ir socialine atskirtimi

Eurofederalistai kviečia į diskusiją: „Kalbėkime apie klimatą“

Vytautas Radžvilas. Lukiškių aikštėje – paneuropinio konflikto aidas

Kviečiame į konferenciją Kaune spalio 5 dieną!

Vytautas Sinica. Pasikartojanti klaida diskusijose apie tautiškumą

Marijus Kaukėnas‎: Apie turą po Labanoro girios kirtavietes, arba Ir vėl apie teisėtumą, prasilenkiantį su teisingumu

Susipažinkite: Labanoro dykros

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Ar reikia Kauno rajoną prijungti prie Kauno?

Gintautas Vaitoška. Dievui ir Tėvynei!

Andrius Švarplys. Kažkas atsitiko Vakarų žmogui

Algimantas Zolubas. Mero Šimašiaus didelis viešosios tvarkos pažeidimas

Vytautas Sinica. „Nausėda labai skiriasi nuo Grybauskaitės“

Kiečiame į tarptautinę konferenciją „Antikomunistinis pasipriešinimas Centrinėje ir Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo“

Liutauras Stoškus. Jaunimo eitynės už ateitį

Irena Vasinauskaitė. Miesto Medžių išvarymas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.