Geroji Naujiena, Bažnyčios socialinis mokymas, Krikščionių pilietinis veikimas

Monika Morkūnaitė. Katalikybės žinia, išgirsta skirtingai

Tiesos.lt siūlo   2017 m. kovo 8 d. 21:06

10     

    

Monika Morkūnaitė. Katalikybės žinia, išgirsta skirtingai

Pro Patria

Reaguodamas į Laisvūno Šopausko tekstų seriją apie simuliakrinę filosofo Vytauto Ališausko katalikybę, Donatas Puslys straipsnyje „Simuliakrinė simuliakrinės krikščionybės kritika“ net nebando neigti pateikto V. Ališausko pažiūrų paveikslo, tačiau griežtai nesutinka, kad tokia katalikybė yra „simuliakrinė“. Norint suprasti viešumoje užsiplieskusio ginčo dėl katalikybės sampratos priežastis, būtina pažvelgti į principines konfliktuojančių stovyklų prielaidas.

Neatsitiktinai nesutariama net dėl argumentavimo formos. D. Puslys iškelia mintį, jog L. Šopausko argumentavimo metodas yra iš esmės ydingas, nes iš anksto susidarytas nuostatas mėginama patvirtinti selektyviai atrinktais pavyzdžiais. Kritikuojant tokį neva ydingą samprotavimą, buvo pasiūlyta alternatyva argumentą konstruoti keliant hipotezes, kurias būtų galima patvirtinti arba paneigti. Tačiau skirtingai nei įrodinėdamas empiriškai patikrinamas hipotezes, L. Šopauskas paprasčiausiai mėgino atsakyti į klausimą, ar V. Ališausko ir jo bendraminčių propaguojama katalikybės samprata atitinka doktrininį Romos Katalikų Bažnyčios mokymą. Todėl tai, ką D. Puslys pavadino selektyviai atrinktais faktais, logiškai yra ne kas kita kaip minėtos katalikybės sampratos bruožai. Jie arba atitinka Bažnyčios mokymą, arba ne; ir visiškai nesvarbu, ar įrodymas sukonstruotas deduktyviai, ar induktyviai. Esminga šiuo atveju yra tai, jog aptariama katalikybės samprata pasižymi Bažnyčios mokymui kardinaliai prieštaraujančiais bruožais, todėl jos negalima laikyti sutinkančia su oficialiąja doktrina, net jei dalis jos atitinka mokymą. Juk jeigu iš kvadrato atimsime porą kraštinių, kvadrato nebeliks, nors dvi kraštinės ir likusios.

Tad kas yra tie oficialiajam Bažnyčios mokymui prieštaraujantys bruožai? Vienas pagrindinių ginčų sukasi apie tolerancijos bei Dievo gailestingumo suvokimą. Minėtame tekste D. Puslys teigia, jog neegzistuoja nuodėmių, kurių Dievas negalėtų atleisti, ir kad nuoširdi atgaila per sąryšį su Bažnyčia leidžia tikinčiajam išsaugoti viltį ir tikėtis Dievo malonės. Tai suprantama ir teisinga, tačiau ignoruoja Dievo gailestingumo ir teisingumo santykį.

Šiandien, skelbiant, kad „Dievo vardas – gailestingumas“, sukuriama disproporcija gailestingumo naudai ir imama kaltinti tai parodančius oponentus. L. Šopausko įvardinta tolerancijos propaganda yra ne kas kita kaip Dievo gailestingumo iškėlimas aukščiau teisingumo, neretai paneigiant objektyvias moralines gaires. Tai itin primena po Antrojo Vatikano susirinkimo įvykusios liturginės reformos atgarsius. Kaip teigė buvęs žurnalo „The Roman Catholic“ redaktorius kun. Anthony Cekada, viena iš naujovių buvo ta, ką reformatoriai pavadino „negatyviąja teologija“: pvz., senosios advento oracijos, kuriose buvo kalbama apie bausmes, pyktį ar Dievo rūstybę bei krikščionio kaltę, buvo apšauktos kaip „nuskurdintos“, pernelyg „negatyvios“ ar per daug „moralizuojančios“. Apskritai „Susirinkimo dvasia“ nuosekliai skiepijo mintį, esą tokios doktrininės realijos tik apsunkina šiuolaikinio žmogaus savimonę ir gyvenseną, todėl yra iš esmės netinkamos modernaus žmogaus psichikai (kas, regis, rezonuoja su „Naujojo Židinio-Aidų“ pozicija katalikybės atžvilgiu). Visi „negatyviosios teologijos“ principai, kaip pažymėjo A. Cekada, yra lyg „teologiniai dinozaurai“ modernaus žmogaus pasaulyje. Šios nuostatos niekada netapo doktrinos dalimi, tačiau rado pasekėjų Bažnyčioje.

Bėda ta, kad tokia liberali katalikybės samprata ima pavojingai trinti ribą tarp pasitikėjimo Dievo gailestingumu ir krikščioniško įsipareigojimo gyventi taip, kad būtum kuo panašesnis į Jėzų Kristų. Asmeniniu požiūriu tai reiškia vengti nuodėmių, visuomeniniu – aktyviai priešintis matomam blogiui. Tuo tarpu gailestingumo suabsoliutinimas nebeleidžia pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, reikėtų drausti abortus ar tos pačios lyties asmenų santuokas, apskritai atima teisę rūpintis kitų išganymu ir dorybių skatinimu, nes atleista esą bus viskas ir visiems. Kaip tyčia pamirštama paminėti, jog tik nuoširdžiai besigailintiesiems.

Panašiai ir tolerancijos sąvoka, kurią kritikuoja L. Šopauskas, yra miglota ir pavojinga kaip tik dėl to, kad nebėra tapati klasikinei pakantumo sampratai kaip mokymui nesmerkti artimo ir pakęsti blogį. Šiuolaikinė liberali mąstysena vadovaujasi kitokia nuostata – tolerancija čia suprantama kaip abejingas pritarimas bet kuriam mąstymui ar elgesiui, kuris išvis nebevertinamas kaip geras arba blogas. Pati gėrio ir blogio skirtis paneigiama ir yra nesvarbi, kai viskas atleistina, pateisinama ir verta Dievo gailestingumo.

Disproporcija teisingumo naudai taip pat iškreiptų Bažnyčios mokymą. Dangstymasis teisuoliškumo kauke bandant įtvirtinti savo ideologiją yra smerktinas ir nepateisinamas. Tačiau egzistuoja skirtis tarp grynai asmeninio ir visuomeninio santykio. Abiem atvejais artimo smerkimas yra nekatalikiškas, tačiau katalikišku mokymu grįstas politinis veikimas ir nėra smerkimas. Šiuo atveju Bažnyčios mokymo laikymasis yra neabejotina kiekvieno kataliko pareiga, net jei dėl to tektų užimti asmeniškai kam priešišką poziciją. Politiškumui visada reikia draugo ir priešo santykio, tačiau ne asmens, o jo idėjų atžvilgiu. Pavyzdžiui, abortai nesuderinami su Bažnyčios mokymu, tad gydytojas katalikas atsisako atlikti abortą. Ar taip jis išsyk tampa smerkiančiu priešu to trokštančiai moteriai? Ne. Tačiau Bažnyčios mokymas ne tik draudžia nuodėmę, bet ir skatina gerus darbus, įskaitant priešinimąsi blogio skleidimui. Seniai žinoma, bet vis pamirštama, kad katalikas stoja prieš nuodėmę ir ją ginančias idėjas, o ne prieš asmenis, kurie jas skleidžia.

Atskiros pastabos reikia dėl „Bernardinai.lt“ skelbiamos pasenusios ir net klaidinamos informacijos apie Šv. Pijaus X broliją. Teigiama, jog „Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra katalikiška organizacija, ji nepriklauso Katalikų Bažnyčiai“. Tačiau Pranciškus 2016 m. teigė, kad Šv. Pijaus X brolija yra „katalikai kelyje į pilną bendrystę“. Jeigu brolija pripažįstama kaip katalikų, akivaizdu, jog ji – Katalikų Bažnyčios dalis. Neįmanoma būti pusiau kataliku, ir su šia brolija susijęs klausimas visai ne toks. Tai brolija, kurios kanoninis statusas nėra apibrėžtas, jiems pripažįstama teisė ne į visų sakramentų teikimą. Tačiau net ir šis neapibrėžtumas artėja prie pabaigos. Už santykių su brolija sureguliavimą atsakingos Vatikano komisijos Ecclesia Dei sekretorius arkivyskupas Guido Puzzo 2016-ųjų rudenį pareiškė, kad santykiai su brolija bus sureguliuoti nereikalaujant pripažinti Vatikano II susirinkimo dokumentų dėl ekumenizmo, religijos laisvės, tarpreliginio dialogo ir kitų atsivėrimo modernybei aspektų, nes tai nebuvo doktrininiai dokumentai, todėl nėra privalomi katalikams. Priešingai, dėl jų galima diskusija. Kol kas oficialiai nepatvirtinta informacija, jog dar šiais metais FSSPX turėtų būti suteiktas asmeninės prelatūros statusas. Lietuvoje apie šiuos procesus katalikiškoje žiniasklaidoje ne tik nerašoma, bet ir apsimetama, kad jie nevyksta. Netgi klausiama, kaip turi jaustis kunigai, publikuojami greta šios katalikų brolijos kunigų tekstų, tuo tarpu pačiuose „Bernardinuose“ publikuojami kunigai atsiduria greta protestantų ir judaistų dvasininkų tekstų. Joks ekumeninis ar tarpreliginis dialogas nepadaro jų pažiūrų artimesnių katalikybei už Pijaus X brolijos. Toks užsispyrusiai priešiškas santykis gali baigtis nemažu pasimetimu, jei brolija bus kanonizuota ir jai demonizuoti nebeliks net formalaus pagrindo. Nebent, žinoma, kritikuoti patį popiežių ir jo sprendimą.

Būtent popiežiaus kritika yra dar vienas sambūrio propatria.lt veiklos aspektas, užkliuvęs Bernardinai.lt redakcijai ir apskritai daugumai modernesnės pasaulėžiūros katalikų. Maža to, bandoma teigti, kad Katalikų Bažnyčios galvos kritika (neva „juodinimas“) yra pačios katalikybės puolimas. Tai visiškas nesusipratimas. Katalikiško tikėjimo pagrindas yra bažnytinio mokymo doktrina, arba katalikų ortodoksija, kurios „Pro Patria“ propaguojamas katalikiškumas ragina laikytis nuosekliai ir nedarant selektyvių išlygų. Tačiau savaime suprantama, jog tam tikro Bažnyčios pareigūno veiksmai ar laikysena iš principo gali nukrypti nuo oficialiosios doktrinos. Tą aiškiai liudijo neseno Šeimos sinodo diskusijos, kai daugybė hierarchų stojo prieš eretišką kardinolo Walterio Kasperio pasiūlymą, kurį galiausiai palaikė pats popiežius. Išeitų, kad bet kurio už liberaliąsias reformas pasisakiusio dvasininko, taip pat popiežiaus, kritika neva reiškia katalikybės kaip tokios menkinimą ir kad tuo masiškai užsiėmė Bažnyčios hierarchai. Tai absurdiška: priešinimasis konkrečių asmenų reformoms, paminančioms esminius doktrinos principus ar net Kristaus žodžius, kaip tik yra katalikybės gynimas nuo ją iškraipančių ir tokiu būdu silpninančių tendencijų. 

Negana to, dabartinio popiežiaus kritika iš esmės niekuo nesiskiria nuo visame Vakarų pasaulyje ir net čia pat Lenkijoje vykstančių atvirų katalikų diskusijų apie Pranciškaus Bažnyčioje sukeltus procesus ir doktrinos reformas. Didžiausia JAV katalikiška televizija EWTN rengia atviras diskusijas apie popiežiaus sprendimus ir jų suderinamumą su Bažnyčios mokymu. Tokių laidų fone itin išryškėja lietuviškos katalikiškos žiniasklaidos provincialumas ir Lietuvoje įsigalėjęs ultramontanizmas, kai bet kokiems popiežiaus sprendimams pritariama, nes tikriausiai jie teisingi tikintiesiems nesuvokiama plotme. Negalima likti kurtiems dėl šių esminių diskusijų, nes nuo jų baigties priklauso Bažnyčios ateitis. Atvirkščiai, nemažai profesorių, kunigų ir tiesiog tikinčiųjų dažnai dėkoja propatria.lt už tai, kad tik čia galima išsamiai susipažinti su visame pasaulyje vykstančiomis diskusijomis.

Liberaliosios katalikybės šalininkai taip pat kritikuoja fundamentalizmą. Apie jį savo tekste rašo ir D. Puslys, tačiau straipsnyje iškeltas klausimas yra logiškai klaidingas. Fundamentalizmas kaip reiškinys čia sutapatinamas su konkrečiu jo turiniu. Akivaizdu, jog fundamentalizmas per se, kaip nuoseklus vadovavimasis tam tikra pažiūrų sistema nedarant jokių selektyvių išlygų, yra siektina dorybė. Bloga arba neteisinga gali būti tik doktrina, kurios laikosi fundamentalistas. Tokiu atveju D. Puslio keliamas klausimas, „ar kai kurie fundamentalizmai yra leidžiami ir pateisinami“, iš principo netenka prasmės. Fundamentalizmas yra siektinas, jei jo laikomasi teisingos doktrinos pagrindu (pvz., Romos Katalikų Bažnyčios mokymu), o priešinga, nuosaiki laikysena, suvokiama kaip išlygų teisingai doktrinai darymas, iš tiesų yra ydinga ir problemiška.

Konfliktų kelia ir katalikybės bei tautiškumo santykis. D. Puslys teisus, jog L. Šopauskas kritikuoja eurofederalizmą kaip tokį, nenurodydamas Katalikų Bažnyčios principams prieštaraujančio jo modelio. Juk ir krikščioniškos ES kūrėjai, tarp jų ir popiežiai, svajojo apie federaciją. Todėl visiškai nestebina tai, jog iš tiesų būta katalikų, pasisakiusių už Europos federaciją, ir nuo to jie tikrai nenustojo būti katalikais. Tačiau, nors Bažnyčios mokymą atitinkantis federalizmas iš principo yra įmanomas (kadaise buvo svajojama apie federaciją, paremtą Šventosios Romos Imperijos modeliu), dabartinėje ES darbotvarkėje tokių realiai svarstomų modelių nebėra ir nėra prielaidų jų sugrąžinti į sekuliarios Europos diskusijas. Šiandienis eurofederalizmas remiasi katalikišką žmogaus prigimtį paneigiančia ir iš esmės individą ir visuomenę iš nieko sukurti kviečiančia „vienovės įvairovėje“ koncepcija. L. Šopausko teksto nuorodos leidžia aiškiai suprasti, apie kokią federaciją kalbama. Neatsitiktinai Europos Komisija savo prioritetu skelbia postmodernias mažumų teises. Neįmanoma, kad išsilavinę, universitetuose dėstantys liberalūs katalikai to nesuprastų. Kad dabartinė Europa net minimaliai savęs nebesieja su krikščionybe, liudija ir paprasčiausias faktas, kad ES atsisakė ją įvardinti Europą vienijančiu pamatu Lisabonos sutartyje. Bažnyčia prieštarauja tokioms idėjoms kaip abejingumu blogiui paversta tolerancija, naujo žmogaus kūrimas ar tautinių valstybių atsisakymas (Europos Komisijos vadovas apskritai nedviprasmiškai pareiškė, jog „valstybių sienos yra blogiausias kada nors sugalvotas dalykas“). Krikščionybė yra universali, bet ne kosmopolitinė religija. Peržengdamas atskirų tautų ribas, tikėjimas iš tiesų kuria vientisą žmonijos vaizdinį – bet tik transcendentiškai, tuo tarpu šiame pasaulyje egzistuojantys nacionaliniai bei kultūriniai skirtumai Bažnyčios pripažįstami prigimtiniais, o prigimties neigimas atmetamas. Šiandien plintant moksliškumu maskuojamiems mitams, kad tautos esą sukonstruotos XIX amžiuje, verta prisiminti vieną didžiausių Bažnyčios autoritetų Tomą Akvinietį, kuris dar XIII amžiuje rašė, kad „iš priklausymo tai pačiai tautai natūraliai atsiranda ypatinga meilės ir dėkingumo tėvynei pareiga“. Tačiau L. Šopausko kritikuojamas federacijos modelis atmeta tautas, jų politinę reikšmę ir europiečių pareigas savo tautoms ir tėvynėms.

Galiausiai – skirtingai suprantamas ir Bažnyčios mokymas apie socialinę bei ekonominę tvarką, ypač diskutuojant dėl laisvosios rinkos ir katalikiško socialinio mokymo principų suderinamumo. D. Puslys savo tekste mini Samuellį Greggą, Georgą Weigelį, kaip Actono institutui atstovaujančius katalikus, kurie propaguoja laisvosios rinkos doktriną visų pirma todėl, kad „labiau pasitiki žmogaus laisve spręsti, o ne valstybiniu reguliavimu, kuris, telkdamas vis didesnius reguliavimo svertus ir išteklius centrinės valdžios rankose, vestų ne tik į ekonomikos neefektyvumą, tačiau ir į augantį despotijos pavojų“. Vakaruose Actono instituto veikla yra gan gerai žinoma ir vertinama. Tačiau pats institutas daugelio katalikų atvirai vadinamas libertarizmo arba laisvosios rinkos fundamentalizmo idėjoms atstovaujančiu sambūriu. Jo tikslas – suderinti laisvosios rinkos idėjas su katalikiškojo socialinio mokymo principais. Tačiau tokia misija sunkiai įgyvendinama, nes reikalauja ignoruoti kai kuriuos socialinio mokymo principus.

Jų nepastebėti „padeda“ dažnai daromos klaidos. Pirmoji jų – laisvosios rinkos kaip sinonimo rinkos ekonomikai vartojimas. Istoriškai tokio dalyko kaip nereguliuojama laisva rinka tiesiog niekada nebuvo ir nėra iki šių dienų. Tai yra pripažinusi net ir buvusi Laisvosios rinkos instituto vadovė Rūta Vainienė, „Pasivaikščiojimų“ laidoje tvirtinusi, kad laisvoji rinka tėra „sąmonės konstruktas“ arba tikrovėje neegzistuojantis idealas. Tuo tarpu rinkos ekonomika egzistuoja tikrovėje kaip visuomenės ir jos atstovų reguliuojami santykiai, kuriuose kuriama ir tos pačios visuomenės nariams paskirstoma pridėtinė vertė. Antroji daroma klaida – nuostata, suponuojanti, kad jei esi prieš laisvą rinką, automatiškai esi prieš rinkos ekonomiką ir palaikai sovietinio stiliaus planinę ekonomiką. Tai gudrybė oponentams sumenkinti ir sutapatinti su diskredituota sovietine sistema. Laisvosios rinkos ideologija turi gan aiškiai apibrėžtą rinkos modelio sampratą. Tuo tarpu rinkos ekonomikos modelių egzistuoja daug daugiau, nei vien tik grindžiamas Austrų ekonomikos ar Čikagos ekonomikos mokyklos idėjomis, Lietuvoje ginamomis LLRI ir NŽ-A. Tarp jų yra ir socialinės rinkos ekonomikos doktrina, turinti glaudžių sąsajų su krikščioniškąją demokratija.

Tad tikrovėje yra visiškai kitaip, nei bando suprastintai vaizduoti laisvosios rinkos šalininkai: katalikiškasis socialinis mokymas nepritaria nei vienos moderniųjų ideologijų – tiek liberalizmo, tiek marksizmo (ar socializmo) – kuriamai socialinei bei ekonominei pasaulio vizijai. Nepritariama pirmiausia todėl, kad abi vizijos grindžiamos prielaidomis apie žmogaus prigimtį, kurios prieštarauja katalikiškai žmogaus sampratai. Trumpai tariant, abi ideologijos pasaulyje siekia sukurti „rojų žemėje“, kuriame kiekvienas žmogus galėtų nevaržomas realizuoti savo beribius troškimus, tokiu būdu atskleisdamas savo tampančią prigimtį, kuri abiejų ideologijų yra laikoma kintančia ir neapibrėžta. Akivaizdu, kad tokioje pasaulio vizijoje nelieka vietos tam, kas katalikiškoje doktrinoje vadinama nuodėme, ir kuri pripažįstama neatskiriama žmogaus prigimties dalimi. Kitas laisvosios rinkos ir katalikybės socialinių principų nesuderinamumas yra visuomenės išlikimą, tvarumą ir dvasinį bei ekonominį augimą laiduojančių principų skirtumas. Laisvosios rinkos ideologijoje šis visuomenės santykius ir pažangą laiduojantis principas yra konkurencija, kuriai aktyviai besireiškiant „nematoma ranka“ visus socialinius santykius ir dėl konkurencijos atsiradusius materialius laimėjimus perdėlioja ir padalina taip, kaip ir prideda teisingos visuomenės tvarkai. Tvirtinama, kad kuo daugiau visuomenėje konkurencijos, tuo daugiau socialinių laimėjimų ta visuomenė pasiekia. Tuo tarpu katalikiškasis socialinis mokymas socialinių ir ekonominių santykių valdymą patiki solidarumo ir subsidiarumo principams, kurie visų pirma reiškia visuomenės narių bendradarbiavimą ir visuomenės narių tarpusavio autonomijos užtikrinimą tiek naudojant privačią nuosavybę, tiek kuriant socialines ar ekonomines organizacijas.

Tai, kad konkurencijos principas negali grįsti visuomenės tvarkos, yra išdėstęs dar popiežius Pijus XI, socialinėje enciklikoje „Apie visuomeninės tvarkos atnaujinimą“ (Quadragesimo Anno). Jis teigė: „Kaip negalima žmonių visuomenės vienybės pagrįsti „klasių“ kova, taip lygiai ir geras ekonominis režimas neįvykdomas nevaržoma konkurencija. Iš šitos klaidingos pažiūros, kaip iš užnuodyto šaltinio, ir kilo visos individualistinės ekonomijos mokslo klaidos. Šitas mokslas, ar tai iš užmiršimo, ar tai iš nežinojimo, paneigė ekonomikos socialinį bei moralinį charakterį ir manė, kad valstybės valdžia ekonominio gyvenimo klausimais visai neturi domėtis, kad laisva nuo bet kokių varžtų, palikta pati savo sugebėjimams ekonominė sritis laisvoje rinkoje bei nevaržomoje konkurencijoje rasianti daug saugesnį savo vadovaujantį principą, negu kad vaduodamosi bet kurio žmogaus proto nurodymais. Be abejo, konkurencija – tam tikrose ribose – yra teisėta ir tikrai naudinga, tačiau ji niekada nebus tinkama normuoti ekonominiam gyvenimui. Tai pakankamai įrodė faktai, kai nelemtojo individualizmo dėsniai buvo vykdomi. Tad būtina, kad ekonomika būtų tvarkoma teisingai bei sėkmingu vadovaujančiu principu. Ekonominė diktatūra, kuri šiandien pakeitė laisvą konkurenciją, juo labiau negalės to padaryti, nes savo prigimtimi būdama nesaikinga ir prievartinga, yra reikalinga griežto suvaldymo ir protingo vadovavimo, jeigu norime, kad ji būtų naudinga žmonėms; ko negali rasti jinai pati savyje. Reikalingi tad yra aukštesni ir kilnesni principai, kurie griežtai ir pilnai tvarkytų šias ekonomines jėgas, būtent: socialinis teisingumas ir socialinė meilė.“ Šios laisvajai rinkai prieštaraujančios ištaros išliko katalikiškojo socialinio mokslo dalimi iki šių dienų ir buvo ne kartą pakartotos popiežių Jono Pauliaus II, Benedikto XVI bei dabartinio popiežiaus Pranciškaus socialinėse enciklikose.

Vadovaudamiesi būtent šiomis nuostatomis, o ne primityviu teisuoliškumo jausmu, propatria.lt portalo autoriai kartkartėmis suabejoja kai kurių visuomenėje gerbtinų katalikų aktyvaus dalyvavimo „MG Baltic“ koncerno prezidento D. Mockaus anuomet kartu su bendraminčiais įsteigto Laisvosios rinkos instituto veikloje verte. 

Minėtų skirtumų svarba ir problemiškumas liudija, jog tarp konfliktuojančių liberaliosios ir tradicinės katalikybės šalininkų esama fundamentalios perskyros. „Pro Patria“ anaiptol nesiekia priskirti sau vienintelių ir nepajudinamų tiesos nešėjų vaidmens – jo nariai paprasčiausiai laikosi įsitikinimo, kad būdami katalikai turi gilintis ir siekti įsisąmoninti tiesą ten, kur pati Bažnyčia, ilgą laiką perduodama tradiciją, yra ją suformulavusi ir išsaugojusi. Buvimas kataliku iš esmės yra neatsiejamas nuo tikėjimo, jog Bažnyčia kalbą tiesą, ir iš čia neišvengiamai atsiranda natūrali pareiga ja vadovautis.

Vienas esminių pavojų, kuriuos „Pro Patria“ regi „Naujojo Židinio-Aidų“ bei jiems pritariančių asmenų ir organizacijų laikysenoje, yra tas, kad tokia pasaulėžiūra atskleidžia pernelyg didelį katalikiškojo mokymo supasaulėjimą, pamirštant unikalią tiek paties tikėjimo, tiek Bažnyčios kaip institucijos prigimtį. Katalikams tenka pripažinti istorinę modernybės reikšmę ir atsisakyti naivaus tikėjimo, kad antikinę bei krikščionišką filosofiją įmanoma autentišku pavidalu „konvertuoti“ į šių laikų realijas. Tačiau pastaruoju atveju yra kalbama išimtinai apie šiapusinę – politinę, socialinę, ekonominę žmogaus gyvenimo dimensijas, ignoruojant, kad Bažnyčia nėra elementari institucija ar viena iš galimų pasaulėžiūrų, kaip mėgina įtikinti liberalai. Katalikų Bažnyčia visų pirma tarpsta antlaikiškumo plotmėje, ir bet koks radikalus jos „įžeminimas“ ar pritaikymas prie „laikmečio dvasios“ tik dar labiau spartina sekuliarizaciją. Politiniai bei socialinės sanklodos mechanizmai neišvengiamai turi keistis, tačiau tai negalioja pamatinėms Bažnyčios doktrinos nuostatoms. Nuoseklus katalikas, visų pirma besirūpinantis sielos išganymu, neabejotinai pritartų teiginiui, jog nuodėmingas pasaulis turi taikytis prie Bažnyčios skelbiamos žinios, – bet ne atvirkščiai.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

VaidasVDS       2017-03-11 13:01

Ui (gal ir Jotai)
Kas turi tyrą širdį, tas suvokia, kurie plėtiniai reikalingi, kurie ne…
Kas teturi baimę, dogmas ir prietarus, tam bet kurie plėtiniai yra baisūs.
Gyvenant su baime nieko gero pasiekti neįmanoma.
Negyvenkite su baime…

Vaidui VDS        2017-03-11 11:38

labai gerai, kad plačiau nesiplėsi. Kad taip kaskart plačiau nesiplėstum. Arba apskritai nebesiplėstum.

VaidasVDS       2017-03-10 18:33

Letai,
jokių urantininkų 1 amžiuje dar nebuvo, Urantijos Knyga apreikšta 1935 metais, ją leista publikuoti 1955 metais.
Urantijos Knyga tikrai nekalba apie nieką panašaus, kaip motinos kultą, ar tai būtų gnostiška Sofija ar “Mergelė Marija”, naujas kultas krikščionybėje. Tad pačiam reikėtų skaityti mažiau šmeižto Vikipedijose bei kituose pletkuose ir dar juos platinti.
O dabar paskaityk:
—-
“Kada jis atėjo į sodą, tada surinko apaštalus aplink save ir mokė juos toliau, sakydamas: “Jums sunku suvokti mano žinią, nes naują mokymą norite kurti tiesiai ant to, kas yra sena, bet aš pareiškiu, kad jūs turite gimti iš naujo. Jūs turite viską pradėti iš naujo kaip maži vaikai ir norėti pasitikėti mano mokymu ir tikėti į Dievą. Naujoji karalystės evangelija negali būti sukurta, kad derintųsi su tuo, kas yra. Jūs laikotės klaidingų sampratų apie Žmogaus Sūnų ir jo misiją žemėje. Bet nedarykite klaidos manydami, jog aš atėjau tam, kad pašalinčiau įstatymą ir pranašus; aš neatėjau griauti, bet atėjau suteikti pasitenkinimą, išplėsti ir apšviesti. Aš atėjau ne tam, kad pažeisčiau įstatymą, bet vietoje šito aš atėjau tam, kad ŠITUOS NAUJUS ĮSAKYMUS ĮRAŠYČIAU JŪSŲ ŠIRDYSE.” Urantijos Knyga, psl. 1576
—-
Tik va bėda Mt5 apie ta pasakyta gerokai kitaip dėl to ir pats iki šiol klaidžioji ir dar kitus nuolat klaidini. Juk naujoji Sandora, nuo kurios Sanhedrinas nusisuko Jėzaus laikais, taip ir liko nesudaryta, o Sanhedrinui nuteisus Jėzų senoji Sandora buvo panaikinta. Ir nori tikėk tuo ar ne, bet tai yra faktas…
Na ir šiek tiek apie tuos naujus ĮSTATYMUS:
—-
“Aš reikalauju iš jūsų tokio teisumo, kuris pranoksta teisumą tų, kurie stengiasi įgauti Tėvo palankumą išmaldos davimu, malda, ir pasninkavimu. Jeigu jūs tikrai norite įeiti į karalystę, tuomet jūs turite turėti tokį teisumą, kurį sudaro meilė, gailestingumas, ir tiesa – tas nuoširdus troškimas vykdyti manojo Tėvo danguje valią.”
    Tada tarė Simonas Petras: “Mokytojau, jeigu tu turi naują įsakymą, tai mes norėtume jį išgirsti. Apreikšk mums naująjį kelią.” Jėzus atsakė Petrui: “Jūs esate girdėję sakant tuos, kurie moko įstatymo: ‘Nežudyk; tas, kuris nužudys, bus teisiamas.’ Bet aš žiūriu, kas yra už to veiksmo, kad atskleisčiau motyvą. Aš pareiškiu jums, jog kiekvienam, kuris pyksta ant savo brolio, gresia pasmerkimas. Tam, kuris savo širdyje puoselėja neapykantą ir mintyse rengia kerštą, gresia teismas. Apie savo bičiulius jūs turite spręsti pagal jų darbus; Tėvas danguje sprendžia pagal ketinimą.
    “Jūs esate girdėję įstatymo mokytojus sakant, “Nesvetimauk.” Bet aš jums sakau, jog kiekvienas vyras, kuris žiūri į moterį turėdamas ketinimą patenkinti geidulį, jau svetimauja su ja savo širdyje. Jūs galite spręsti apie žmones tiktai iš jų veiksmų, bet manasis Tėvas žvelgia į savo vaikų širdis, ir juos teisia gailestingai sutinkamai su jų ketinimais ir tikraisiais troškimais.”
—-
Plačiau dėl vietos stokos nesiplėsiu…

Marginalas Fasadinėkrikščionybėyrai       2017-03-9 19:18

Suprantu, ką Pats nori pasakyti, tačiau skilimai yra nepaprastai būdingi visiems krikščionims, net į akis krinta palyginus su islamu (ten 2 susipriešinusios srovės, bet ir tos kartą istorijoje turėjo bendrą kalifatą) ar su tradicinių judaizmu (ten daug srovių, bet tarp jų nėra neapykantos iki noro vieniems kitus sunaikinti, nes visus jungia Senosios Sandoros įkvėpta pagarba priklausymui žydų tautai). Deja, krikščionys ne vien ugnimi ir kalaviju naikino vieni kitus, bet net ir taikos metais spontaniškai kyla muštynės, tarkim, Jeruzalėje prie bendrų šventovių, kada švenčių metas sutampa (kai skiriasi, galima nepaisyti “kieno pirmenybė”). Nagi ir pats tas švenčių skirtumas laike kelia patyčias iš aplinkinių žydų ir musulmonų: mat Kristus ir gimė dukart, ir prisikėlė dukart.
O kodėl? Atsakymą radau paprastą, o jis prasideda būtent nuo švenčių. Prasidėjo nuo D-vo ĮSAKYTOS (parašyta: “visiems laikams”) švęsti nisano 14 dienos, nes atitinkamai krikščionys turi švęsti Prisikėlimą per Pesachą nisano 16 d. Kadangi iš pradžių šitaip ir buvo, bet romėnų karo prieš Israelį metais visus, švenčiančius kartu su žydais, laikė žydais, o pasekmės būdavo nekokios, tai VAKARŲ krikščionys (Romoje, taip pat Aleksandrijoje) nutarta švęsti pirmąjį sekmadienį po pavasario pilnaties, o tai ne visada sutapdavo su nisano 14-16. Rytų krikščionys (pradedant nuo Efezo, kuriame iki pat Trajano tebegyveno šventasis Jochananas) visi (kartu su tuo apaštalu Jonu) švęsdavo, kaip ir dera, pradedant nuo nisano 14 pagal žydų mėnulio-saulės kalendorių. Tačiau romėnų priespauda darė savo, krikščionys bijojo rinktis ir per šabatus, kad po saulėlydžio, pirmajai savaitės dienai (t.y. dabar sekmadieniu vadinamai) atėjus, laužytų duoną Eucharistijai (sk. Apd apie užmigusį palangėje Eutichą). Todėl krikščionys iš pagonių, bijodami romėnų, ėmė rinktis tik pirmąją savaitės dieną (sekmadieniais). Karams pasibaigus, kada dauguma žydų, tiek priėmusių Evangeliją, tiek nepriėmusių) buvo karo išstumti iš ištuštėjusios tėvynės, jų vietą užėmė graikai kolonistai, tarp kurių krikščionybė plito savo ruožtu, atsirado graikų vyskupai buvusiuose žydų miestuose, žydų vyskupų nebebuvo (t.y. buvo tremtyje, bet tai niekam nerūpėjo, nes tradiciškai vyskupas turi atitikti geografinę vietą). Galima įsivaizduoti, kokie etniniai santykiai nuo pat karo pradžios buvo šalyje tarp žydų ir kolonistų. Tačiau po karo romėnai persekiojo ir krikščionis kolonistus. Todėl koks buvo jų nepaprastas džiaugsmas, kad pagaliau Imperatorius Konstantinas leido krikščionybę!
Be to, kadangi žydų žemėje krikščionybei nebeatstovavo nė vienas žydų vyskupas, o oficiali žydų religija, kovojusi su romėnais, Evangeliją atmetė, jau nuo pirmojo amžiaus tarp krikščionių plinta mintis, kad žydų išrinktumas perėjo pagonims. Šitai ir įtvirtino Konstantinas savo 325 m. laiške Pirmajam susirinkimui Nikėjoje: suinteresuotas imperijos vienodumu, “pasiūlė” vyskupams atsiriboti nuo “niekšų žydų, kurie D-važudžiai”, ir nedrįsti švęsti švenčių kartu su jais. Vyskupai džiugiai pakluso nekrikštui ir sutiko su tokiu prakeikimu. Rezultatas - prakeikimas pagal Pr 12:3: imta tūkstančiais varyti gerus krikščionis iš Bažnyčios už neteisingą JŲ vyskupo pasisakymą, kaip eretikus, o 1054 m. ir likusi teisingiausia Bažnyčia suskyla ir abi pusės, kurios prakeikia viena kitą. Ar dabar aišku, iš kur skilimai?

Marginalas Vaidui       2017-03-9 18:38

Pradėkim nuo to, kad katalikybė yra ne konfesijos ar tikėjimo pavadinimas, bet žodžio krikščionybė apibūdinimas, ATRIBUTAS. Šio graikiško žodžio reikšmė - “visuotinis”. Jis tapo vartojamas šimtmečiais anksčiau nei sutartinai (po 1054 m. skilimo) pritaikytas prie Romos Katalikų Bažnyčios. Mat jau pirmajame amžiuje pasipylė visa krūva įvairiausių “urantininkų”, kurie ėmė skelbti kas sau, pvz., kad Žodis kilęs iš D-viškosios Sofijos, arba kad Pats JHS tik regimybėį, bet ne tikras žmogus ir pan. Todėl pirmieji krikščionys stengėsi atsiriboti nuo “urantininkų” ir tarp savęs sutarianti dauguma, pagal savo daugumą, pavadino savo tikėjimą visuotiniu, o Bažnyčią - viena visuotine (katholikē). Pravoslavai ir dabar taiko šį terminą sau (pažiūrėk rusų internete Православная Кафолическая Церковь).
Todėl paties paaiškinimas, kas krikščionys, o kas katalikai, nei į kuolą, nei į mietą.
Koks įsakymas pagrindinis, sakei arčiau tiesos, nes tai ne Paties, bet JHS žodžiai. TAČIAU tie žodžiai pasakyti ne bet kam, ne anuometiniams kinams ar mongolams, bet tiems, kurie buvo Sinajaus Sandoroje. O ĮEINANT į tą Sandorą, reikia priimti visus 10 Įsakymų, kurių PIRMASIS (vadinas ir pagrindinis) yra AŠ ESU. Tai reiškia priimti D-vą, Kuris išvedė tave iš Egipto žemės. Visa kita tik priedas, nes jei indas tiki, kad D-vas visame kame, tai likusieji įsakymai tik bus priedas prie jo elgesio, bet nereikš jokio jo ryšio su D-vu Kūrėju (jis tokio ir nepažįsta). ANTRASIS (ne pirmasis!) įsakymas, kuris neatsiejamas nuo Pirmojo - ne tik priimti D-vą, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, bet greta Jo neturėti jokių kitų dievų, jų negarbinti, nedaryti jų atvaizdų, kad garbintum (tuos atvaizdus kaip dievus) - šioje vietoje Rytų krikščionybė, sujungusi Pirmąjį Įsakymą su Antruoju, ir vėl jį padalijo į du, išskirdama stabų gamybą į atskirą Įsakymą, o išminčiai neoprotestantai dabar tikina, neva “katalikai išmetė antrąjį įsakymą” (mat neskaitė KBK)- jų teisybė tik ta, kad norint turėti 10, vakarų krikščionys tikrai perskyrė dešimtąjį į du, nes suprato, jog niekas gojų iš Egipto neišvedė, jie ten tūnojo iki pat Kristaus atėjimo, o todėl gal geriau būtų buvę viską palikti vietose, nes tik Kristus ir išvedė gojus iš nuodėmės Egipto).
Taigi kaip besukiotum, prieš pasivadinant krikščioniu reikia įeiti į Sandorą (šiuo atveju - Naująją, sudarytą tarp D-vo ir Israelio namų bei Jehūdos namų, Jer 31:31). O jau kada įėjai, va tik tada MEILĖS įsakymas turi būti pirmojoje vietoje.

VaidasVDS       2017-03-9 12:45

Deja, katalikybė dar nėra visa krikščionybė. Jau pats katalikybės išskyrimas veda į tikėjimo susiskaldymą, nekalbant apie tai, kad pasaulyje egzistuoja ir kiti tikėjimai bei religijos.
Labai akcentuojama katalikų bažnyčios mokymai ir visokių šventųjų bei popiežių pamokymai.
Negi niekas nepastebi, kaip susikūrė tiek daug naujų dogmatų, taisyklių ir mokymų, kuriuose jau beveik niekas negali susigaudyti, ko klausyti, o ko ne, ką vykdyti, o ką ne, kas įstatymas, o kas ne, kas nuo Dievo, o kas ne. Ir visokiausių lygmenų fariziejai negali tarpusavyje niekaip susitarti.
Visa tikro tikėjimo esmė yra Pagrindiniame Dievo Įsakyme. Jis yra privalomas kiekvienam tikram tikinčiajam. Visa kita, teisinga ar ne, galima spręsti tik taikant šį Pagrindinį Dievo Įstatymą. Jei bet koks žmogaus sprendimas ir veiksmas neveda prie meilės Dievui, ir prie meilės kitam žmogui, vadinasi toks sprendimas neatitinka Dievo valios. Ir čia reiktų apmąstyti šią filosofinę nuostatą - Dievas myli nuodėmingąjį, bet neapkenčia nuodėmės. T.y. Jei žmogaus veiksmai nepagrįsti tiek meile Dievui, tiek meile kitam žmogui, tai yra Dievo įstatymo pažeidimas, ir tuo pačiu yra nuodėmė. Ir šiuo matu matuojant galite patys pamąstyti, kiek daug nuodėmių padaro įvairiausi žmonės, tiek tikintys, tiek ir visai į nieką netikintys.
Kyla klausimas, jei taip visi tokie nuodėmingi, tai kas eis į tą Dangaus Karalystę.
Atsakymas: tikrai eis tie, kas nuspręs gyventi, klausydamiesi šio Pagrindinio Dievo Įstatymo; galimai eis tie, kas norėjo klausyti Pagrindinio Dievo įstatymo, tačiau ne dėl savo asmeninės kaltės nesugebėjo kai kuriais atvejais vykdyti Pagrindinį Dievo įstatymą.
Štai jums ir visos religinės dogmos.
Dievas gali atleisti ir 70 ir dar 7 kartus, ir tai gali suklaidinti ir be abejo klaidina savanaudžius tikinčiuosius, nes tokie savanaudžiai niekada nepajėgs visa širdimi vykdyti Pagrindinį Dievo Įstatymą ir prie to labiausiai prisideda visiškai klaidingas nuodėmių atleidinėjimas - joks žmogus negali būti nei Jėzumi, nei Dievu…
Letas ir vėl kalba apie teokratiją, apie kurią visiškai nieko nenutuokia, o turi tik visiškai žemišką įsivaizdavimą. Aš suprantu, kad žydai labai norėjo savosios teokratijos. Kada Jėzus pamaitino 5000, tuomet minia iš karto kėlė Jėzų į Dovydo sostą, bet jis atsisakė, tuo nepaprastai nuliūdindamas minią, ir prarasdamas nesugebančių dvasiškai mąstyti žmonių paramą. Tam tikra teokratija pasaulyje vyksta nuolat, bet minios apie tai tikrai nieko nežino. Konkrečiai žino (ne tik apreiškimų pagalba) tik vienetai, bet jie tikrai nesireklamuoja ir net to negali daryti (aš nesu vienas iš jų). Žmogaus bandymas sukurti kažkokią žmogišką teokratiją yra apverktinai graudus ir iš anksto pasmerktas nesėkmei…

Fasadinė krikščionybė yra       2017-03-9 9:14

baisiau už ateizmą.Tai plastmasinė krikščionybė,negyva ir sėjanti klystkelius,bei šeimos,giminės,tautos,valstybės mirtį.

Marginalas       2017-03-9 2:50

Norėta pasakyti „Gal ir be apeliacijų į Rūtą Vainienę“.

Marginalas       2017-03-9 2:48

Ponia perdaug prikalbėjo - jei būtų parinkusi tik jai pačiai aiškius dalykus, gal ir apeliacijų į Rūtą Vainienę, nes iškart sumaišomi visi lygmenys. Todėl pabaigoje iškyla ir “krikščioniškoji demokratija”, o tai absurdas pagal apibėžimą. Kiekvienas valstybės valdymo modelio apibrėžimas, turintis savyje elementą -kratos “valdžios galybė”, nurodo aukščiausią valdžią, kuri krikščioniui tegali būti tik D-vas, todėl tobuliausias krikščioniškas modelis tegali būti tik teokratija arba bent tokia “kratija”, kuri numato D-vui pavaldų suvereną (pvz., monarchinė autokratija). Tačiau demas nėra asmuo, bet suma asmenų, kurie nuo pat demokratijos atsiradimą Antikoje valdo kolektyviai, be monarcho, bet neturėdami vienos galvos, natūraliai vadovaujasi susigrupavusių asmenų norais, o tai bus ne D-vo valdžia, bet žmogaus norų, net ne viso demo (“tautos”, o dar ir klausimas, kaip suprantama “tauta” - ar kaip vergvaldžiai be vergų daugumos, jokios net ir simbolinės valdžios niekad neturėjusios, ar bajorija, bet ne valstiečiai, ar gimstančiai materialistinei valdžiai pagrindžiantys kelią masonai jakobinai, balsų dauguma paskandinę savo šalį kraujyje, bet ne jų oponentai, krikščioniškos tvarkos rėmėjai, ar oligarchai, bet ne apmulkinti plebėjai su balsavimo biuleteniais rankose, ar dar kaip kitaip, nors kitaip iki šiol dar niekur nebuvo matyti ir egzistuoja tik “valstybę galinčios valdyti kiekvienos virėjos” vaizduotėje - nėra niekad buvę idiotiškos „visų valdžios“, nes revoliucinės minios valdžia daugiau metų neišsilaiko). Taigi kolektyvinė valdžia tų, kurie rankose turi valdyti leidžiančius resursus, jokiu būdu nebus D-vo valdžia, bet iš pricipo - (gero arba blogo, bet visada nuodėmingo) žmogaus valdžia, realizuojama BALSŲ DAUGUMOS principu, kuris negali būti pats iš savęs moralus, krikščioniškas ir pan., nes dauguma nenusakoma ir priklauso nuo aplinkybių. Po Antikos demokratiją vėl iškėlė virš jų nekenčiamos ir jau irstančios krikščionybės pastato tik revoliuciniai masonai. Užtat Pijaus IX ir Leono XIII enciklikos aiškiausiai nužymėjo kovos kelią už krikščionybę priešinantis valstybės nukrikščioninimui, atskyrimui nuo Bažnyčios, Bažnyčiai prieštaraujančių žodžio ir spaudos laisvei, pasaulietinei liberalistinei valdžiai, kuri nepripažįsta D-vo, kaip Pamatinio įstatymų Davėjo, socializmo mokymams - t.y. viskam, kas sutelpa į žodį demokratija. Leonas XIII, tiesa, pavartojo termina “krikščioniškoji demokratija”, bet neteikė jam politinio vadldymo reikšmės ir nesiejo su įstatymų leidimu balsų dauguma. Jo “demokratija” - raginimas, ypač kunigams, krikščioniškai dalyvauti socialinėje veikloje (Graves de communi, 1901 m.). Pirmasis apie politinę demokratiją prakalbo Pijus XII pagrįsdamas augantį polinkį į ją supranatama tautų reakcija į diktatoriškus režimus (1944 12 24). Jis priešpastatė gyvą tautą tingiai masei tikėdamasis, kad „sveika demokratija“ nugalės valstybės absoliutizmą, stos prieš korupciją (!!!) ir neleis įstatymleidžiams (t.y. demokratiškai išrinktiems?) „apgaulinga demokratijos skraiste pridengti paprastą absoliutizmo sistemą“ (!!!). Matyt, šiomis viltimis savaip pasinaudojo modernizmo skelbėjai po II Vatikano susirinkimo, padarę iš demokratijos „neliečiamą šventąjį terminą“, puikiausiai pasitarnavusį kaip totalinės despotijos skraistė (terminas ypač šventas pokomunistinėse šalyse, nes jį kalė į galvas patys bolševikai, o paskui neva paaiškėjo, kad jų demokratija „netikra“, vadinasi gali būti kažkokia tikra!
Todėl visiškai nesuprantama, kas turima galvoje, kada apie „krikščioniškąją demokratiją“ porinama dabar. Jei krikščionys vardan balsų daugumos leidžiasi būti nustumiami ir pripažįsta satanistų priimtus įstatymus, t.y. pastato virš D-vo įstatymų, kur tada demokratijoje jų krikščioniškumas? Arba D-vas, arba balsų dauguma!
Svarbu suvokti ir II Vatikano susirinkimą, kaip reakciją į I Vatikano susirinkimą bei popežiaus neklystamumo kalbant ex cathedra doktriną. Jei enciklikos ir yra tai, kas sakoma ex cathedra, kaip vėlesniųjų popiežių enciklikos gali prieštarauti ankstesniųjų enciklikoms?
Pagaliau abejoju, ar autorė žino ir supranta, kas yra tas Šventosios Romos Imperijos modelis, kurio pagrindu norėta sukurti ES? Ar prieš XI a., kada valdė teokratija, paremta Popiežiaus ir Imperatoriaus pusiasvyra (imperatorius teikia vyskupą popiežystei, bet jo karūna popiežiaus rankose, o valdžia - D-vo), ar po Europos-Bažnyčios skilimo XI a. (tada atitinkamai skilo ir Vakarai–Rytai) į plėšrias karalystes bei jų akistata su popiežiais, impereatoriui esant tik garbės figūrai?

Štai ir       2017-03-9 0:28

Paryžiaus katalikiška mokykla apgailestauja, kad mokiniams per katechezę
buvo išdalinti šeimos vertybes ginantys lankstinukai: https://www.lifesitenews.com/news/paris-catholic-school-appeases-angry-parents-after-trying-to-teach-their-ki


Rekomenduojame

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Mitingas „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Juozo Valiušaičio vaizdo įrašas)

Arūnas Gumuliauskas: „Istorinės atminties politikoje negalima įsivelti į „paminklų mainus“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.