Religija ir filosofija

Monika Morkūnaitė. Katalikiškasis fundamentalizmas kaip sielos dorybė

Tiesos.lt siūlo   2016 m. kovo 17 d. 0:29

4     

    

Monika Morkūnaitė. Katalikiškasis fundamentalizmas kaip sielos dorybė

Pro Patria

Ne paslaptis, jog daugelis filosofų yra linkę aiškiai apibrėžti svarbiausius savo samprotavimų objektus. Taip daroma ne be reikalo, ir ne tik todėl, kad šito reikalauja tvarkingo ir koncentruoto loginio mąstymo taisyklės. Viešai skleisdamas savo idėjas žmogus sąžiningai įsipareigoja nesileisti į dviprasmybes ir nesuteikti galimybės manipuliacijoms jo vartojamomis sąvokomis. Visa tai ypač aktualu kalbant apie abstrakčias idėjas, kurių daugialypis suvokimas neretai sukelia konfliktą ar nesusikalbėjimą vien dėl to, kad oponuojančios pusės, sąmoningai ar ne, kalba apie visiškai skirtingus dalykus.

Todėl kalbant apie fundamentalizmą privalu pabrėžti, kad pastaroji sąvoka išreiškia bekompromisį, nuoseklų tam tikrų principų laikymąsi, nors dėl savo abstraktumo neretai yra užteršiama klaidingomis ir jos esmės neatitinkančiomis idėjomis, leidžiančiomis konstruoti nepagrįstą kritiką pačiai fundamentalizmo koncepcijai.

Fundamentalizmas neretai yra neteisingai suvokiamas kaip neva nekritiškas ar „pažodinis“ tam tikro mokymo ar nuostatų supratimas ir praktikavimas. Kitaip tariant, manoma, jog fundamentalistas tiesiog stokoja poreikio abejoti ir kelti klausimus, užuot stengęsis atrasti tiesą, aklai įsikimba paviršutiniško štampo, šitaip susikurdamas patogų ir statišką gyvenimą. Kritiniu atveju toks fundamentalistas patampa žiauriu ir pavojingu fanatiku – žmogumi, neapkenčiančiu kitokias pažiūras ar tikėjimą išpažįstančių asmenų, taigi dėl bekompromisio tarnavimo įtikėtiems principams jis galįs imtis siaubingus padarinius sukelsiančių veiksmų.

Apie fundamentalizmą dažniausiai kalbama religiniame kontekste. Jeigu tai yra katalikiškas fundamentalizmas, bet koks samprotavimas turėtų prasidėti nuo esminių krikščionybės nuostatų konstatavimo. Viena iš jų neabejotinai yra ta, kad krikščionybė, skirtingai nei, pavyzdžiui, grynai legalistine samprata besivadovaujantis islamas, yra vienintelė pasaulio religija, besiremianti tikėjimu. Apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams teigė, jog pasaulis negali pažinti Dievo išmintimi, tačiau Dievas pasirinko išgelbėti tuos, kurie turi tikėjimą ([1] – pirmasis laiškas korintiečiams, 1, 20–21). Šis savo ruožtu yra neatsiejamas nuo netikrumo, ir kuo labiau abejojama, tuo didesnio tikėjimo yra reikalaujama. Aukščiausias tokio tikėjimo laipsnis – protu priimti tai, kas neįmanoma, todėl tikėjimas Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų reikalauja milžiniškų valios pastangų. Taigi krikščioniškas tikėjimas taip pat vadovaujasi valios principu, o tikėjimas yra vienas iš šitos valios pasireiškimų. Teiginiai, jog reikia mokėti abejoti savo tikėjimu, yra pasmerkti vidiniam prieštaravimui. Tarkime, kad žmogaus tikėjimo objektas yra priešais jį stovintis stalas, tačiau tas žmogus teigia, jog vis dėlto abejoja tam tikromis to stalo dalimis (kitaip tariant, netiki jų egzistavimu). Ar galima pasakyti, kad tas žmogus vis dar tiki stalu? Žinoma, kad ne, ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar tas stalas iš tiesų egzistuoja. Šiuo pavyzdžiu norima parodyti, jog griežtai loginiu požiūriu selektyvus tikėjimas yra iš principo neįmanomas. Kitaip tariant, jokie kompromisai tikėjimo klausimais yra negalimi. Žmogus arba tiki stalu, arba ne, ir nėra jokio tarpinio varianto.

Abejonė pačiu tikėjimo objektu, Dievu ir jo egzistavimu besiremiančiu Bažnyčios mokymu, atspindi tragišką žmogaus proto prieštarą: turėdamas įgimtą žinojimo poreikį, žmogus tiesiog negali patenkinti šio poreikio vien teoriniu mąstymu ar empiriniais duomenimis. Egzistenciniai klausimai apie Dievo, žmogaus būties tikrumą ir prasmę yra neišsprendžiami, tačiau šis proto ribotumas niekaip neprieštarauja tikėjimui. Pastarasis savo esme išeina tiek iš fizinio patyrimo, tiek iš teorinio mąstymo lauko, nes remiasi tuo, ką žmogaus protas paprastai įvardina kaip stebuklą. Protas iš principo negali to stebuklo aprėpti, taigi kartu ir (galutinai) suvokti, o juo labiau patirti fiziškai. Tačiau grynai praktinė ir todėl apčiuopiama tikėjimo išdava yra ta, kad jis suteikia tam tikras etines gaires, leidžiančias žmonių bendruomenėms taikingai organizuoti savo sugyvenimą ir laiduoja tam tikrus pamatinius principus, užtikrinančius kiek įmanoma stabilesnį žmonių, turinčių laisvą valią, elgesį. Kitais žodžiais sakant, būtent šis paralelinis stebuklo egzistavimas racionalizuoja krikščionišką moralę, nes tikėjimu apšviestą protą turįs žmogus geba aiškiai suvokti gero ir blogo elgesio prasmę ir pasekmes. 

Kokias praktines pasekmes turi klaidinga „kvestionuotino tikėjimo“ samprata? Praktikoje ji reiškia, kad nuolatos keldamas klausimus dėl savo tikėjimo principų ir jais abejodamas žmogus įgyja neribotą laisvę elgtis kaip tinkamas, nes gali lengvai nusimesti nuo pečių jį varžančius moralinius įsipareigojimus. Kita vertus, tikėjimo normomis abejojantis žmogus patenka į savotišką nelaisvę, nes pradeda abejoti ten, kur anksčiau priimdavo valingus moralės sprendinius. Selektyvus krikščioniškojo mokymo laikymasis gali būti nesunkiai įvilktas į „kritiško“ ar tiesiog savarankiško mąstymo retoriką. Bėda ta, kad tai turi labai mažai sąsajų su mąstymu – priešingai, „atsirinkti“ sau patogias ar tiesiog mažiau reikalaujančias taisykles skatina taikymasis prie laikmečio sąlygų, antikatalikiškas tikėjimas istorine moralės pažanga arba banalus psichologinis silpnumas, kuris reiškia, kad žmogus tiesiog nepajėgia savo veiksmais liudyti to, kad siekia krikščioniškos moralės diktuojamo etalono. 

Suvokiant tai, kas aptarta, kaltinti katalikišką fundamentalizmą fanatizmu ir agresija yra tiesiog nesusipratimas. Krikščionybė yra vienintelė religija, besiremianti meilės principu, kuris savo ruožtu nurodo žmogaus tobulumo idealą. Tobulas žmogus yra išugdęs savo dorybes taip, jog atsidūręs ribinėse situacijose už savo artimą geba paaukoti net gyvybę: „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ ([2] – Jn 15, 9–17). Vadinasi, ypač sunkius moralinius reikalavimus keliantis krikščionybės moralinis kodeksas remiasi samprata, kurios esminiai tikslai yra tiesiogiai prieštaringi bet kokioms agresyviojo fanatizmo formoms. Remiantis vyraujančia retorika, reikia manyti, jog ir krikščionių kankiniai, atsisakę išsižadėti savo tikėjimo, buvo ne kas kita kaip fundamentalistai, ir Katalikų Bažnyčia šiuos žmones ne veltui paskelbė šventaisiais – jų elgesys (gyvybės auka dėl Dievo ir savo artimo), sąlygotas bekompromisio tikėjimo nuostatų laikymosi, padarė įmanomą maksimalų priartėjimą prie tobulo žmogaus idealo.

Galiausiai, tikėtina, jog neteisingai suvokiamas fundamentalizmas gali lemti elementarų negebėjimą atskirti jo apraiškų skirtingų religijų viduje ir skatina klaidingai plakti į vieną visumą visas religijas, vaizduojant jas kaip iš esmės suderinamas, tačiau vienodai atgrasias savo „fundamentalistine forma“. Neapsibrėžus ir deramai neįvertinus fundamentalizmo, pamirštama, kad neretai be pagrindo gretinama krikščionybė ir islamas turi fundamentalių skirtumų. Kaip jau minėta, skirtingai nei krikščionybė, islamo religija nesiremia tikėjimu ir neturi moralės, nes ją atstojantys ir formaliai nustatantys principai ir elgesio kodeksai yra grynai legalistinio-funkcinio pobūdžio. Kitas esminis skirtumas – musulmonų turima pasaulinės islamo valstybės sukūrimo vizija. Jei krikščioniškoji žmonių vienybė yra iš esmės transcendentinė idėja, nurodanti į dvasinį, o ne politinį žmonių bendrumą, tai Muhameto mokymas labai tiesiogiai nurodo musulmonų pareigą siekti pasaulinio islamo kalifato, atsisakančius atsiversti į islamą ar jo išsižadančius asmenis bausti mirtimi, o priimti islamą atsisakiusias valstybes laikyti agresorėmis. Tai suvokiant nekyla abejonių, jog su musulmoniškojo fundamentalizmo samprata iš principo gali būti suderinamas ir fanatizmas, besireiškiantis jėga ir smurtu. Klaidinga būtų agresoriais ir fanatikais laikyti visus islamo išpažinėjus, bet būtent islamiškasis fundamentalizmas turi sąsajų su smurtu ir teroru. To neįmanoma pasakyti apie fundamentalistinį katalikybės normų laikymąsi. Akivaizdu, kad painioti katalikišką fundamentalizmą su islamišku fundamentalizmu yra šiurkšti klaida dėl visiškai skirtingo šių religijų mokymo.

Katalikų tikėjime bekompromisis mokymo principų laikymasis yra pamatinė autentiško tikėjimo sąlyga. Bet koks selektyvus šių nuostatų priėmimas ir praktikavimas yra prieštaringas tiek metafiziniu, tiek grynai praktiniu požiūriu, kada kalbame apie krikščioniškus moralės reikalavimus. Katalikiškas fundamentalizmas jokia prasme nereikalauja agresijos ar smurto, pasireiškiančių kardinaliai skirtingą mokymą išpažįstančių žmonių ar tam tikrų religinių sektų veiksmuose. Priešingai – itin aukštus moralinius standartus diktuojantis katalikų tikėjimas, įvesdamas tobulo žmogaus idealą, sukuria amžiną siekiamybę savo mintimis, žodžiais ir darbais nuolatos liudyti absoliutų gėrį ir meilę. Savaime suprantama, jog tai nėra lengva užduotis, nes nuoseklus ir nekintantis šių principų laikymasis susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, o ypač mūsų dienų moralinio reliatyvizmo sąlygomis, gali priversti kentėti ir aukotis dėl atsidavimo savo tikėjimui ir jo reikalavimams. Natūralu, jog absoliuti dauguma krikščionių nesugeba gyventi laikydamiesi šių idealų. Dėl to jie netampa blogais krikščionimis. Priešingai, Bažnyčia kiekvieną laiko klystančiu nusidėjėliu ir kiekvienam siūlo Atgailos sakramentą. Tačiau net silpnas, nuodėmingas ir laisvą valią klaidai bei nuodėmei turintis žmogus (taigi, kiekvienas iš mūsų) turi pareigą pripažinti Bažnyčios mokomą moralinį idealą ir jo siekti. Kiekvienas katalikas turi būti fundamentalistas, tai yra, tikėti bekompromisiškai, nenukrypstant nuo mokymo principų ir jų nesirenkant savo nuožiūra. Drąsa ir pastanga besąlygiškai liudyti savo tikėjimą leidžia bent jau priartėti prie tobulo žmogaus vaizdinio, o tai savo ruožtu yra natūraliausias kiekvieno kataliko dvasinis tikslas. Kartu tai – ir sielos dorybė, besiremianti lotyniškuoju fundamentum, reiškiančiu pamatą, o jo prasmė katalikams yra ne kas kita, kaip pats Kristus.

[1] Pirmasis laiškas korintiečiams.
[2] Evangelija pagal Joną.

propatria.lt

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Dzeikas       2016-03-17 21:51

Isdestyta prasme fundamentalizmas gerai.
Blogai tik kai sakoma “as pirmoj eileje katalikas(provoslavas,baptistas,adventistas whatever), o poto krikscionis.Tokie greiciausiai NE krikacionys apskritai.Ir tokiu fundamentalizmas latentinis fanatizmas,arba pereinas i toki timkamomis aplinkybemis.
Galu gale,visa tai gerai su salyga kai to fundamentalizmo reikalaujama is saves..O kai is kitu…gaunasi kaip filme “12 kedziu” scenoje kur tevas Fiodoras smaugdamas Kisa Vorobjaninova reikalauja: “kur padejai savo nuzudytos uosves turtus?Prisipazink, nusidejeli!”

Letas Palmaitis       2016-03-17 15:33

Tarp kitko, aukščiausias KB autoritetas neseniai pareiškė, kad “bet koks fundamentalizmas yra blogai”.

Raigerdas>puikiam straipsniui       2016-03-17 12:15

Jūs čia ironizuojate tai, ką parašė autorė? Štai jūsų ironija, bet ar taip elgtis yra padoru?
fundamentalistas krikščionis meldžiasi už:
- žydus ir rusus,
- komunistus ir kgbistus,
- pederastus už pedodfilus,
- teisėjus ir prokurorus,
- kolaborantus ir okupantus,
ir linki jiems sėkmės ir prašo, kad Dievulis jų pagailėtų, o Šventoji Dvasia nuskaidrintų jų varganas sielas ir menkus protelius. Amen.
Ar žydai iš tikro turi varganas sielas ir menkus protus? Ar rusai taip pat? Tu, ką krikščionis-rasistas, o gal fašistas?

puikus straipsnis       2016-03-17 7:30

fundamentalistas krikščionis meldžiasi už:
- žydus ir rusus,
- komunistus ir kgbistus,
- pederastus už pedodfilus,
- teisėjus ir prokurorus,
- kolaborantus ir okupantus,
ir linki jiems sėkmės ir prašo, kad Dievulis jų pagailėtų, o Šventoji Dvasia nuskaidrintų jų varganas sielas ir menkus protelius. Amen.


Rekomenduojame

Tomas Baranauskas. Jei prireikė logikos, tai gal ir įveskite ją kaip discipliną mokyklose

Algimantas Rusteika. Politikai meluoja geriau

Kastytis Antanaitis. Ne gyvenimui, o matematikai mokome

Rasa Čepaitienė. Šliaužianti reabilitacija

Algimantas Rusteika. Tai ką – Apokalipsės raiteliai jau šį savaitgalį?

Vytautas Matulevičius. Liūnas

Rastas 1920 m. Mickevičiaus-Kapsuko laiškas atskleidžia Rusijos tikslus Lietuvoje

Ramūnas Aušrotas. Liūdna, nes juk ES pradžia buvo visai kitokia

Raymond Ibrahim. Hagia Sophia: Turkų pasakos prieš istorinius faktus

Algimantas Matulevičius. Lietuvoje galima išgyvendinti skurdą

Nida Vasiliauskaitė. Žmonija progresuoja. Iš kur žinome?

Algimantas Rusteika. Lempučių filosofija

Neringa Venckienė informuoja

Algirdas Endriukaitis. Kas laukia nacijos, jei jos politikams nerūpi valstybės egzistencinis likimas?

Nuo bačkos. Majauskas: Su Ingrida už Lietuvą!

Audrius Bačiulis. Beprotybės kronikos: kas yra moteris

Tomas Čyvas. Įdomu, kada radikaliai kairioji minia uždraus Bulgakovą?

Algimantas Rusteika. Ar turi teisę atbuvę tremtį žinoti savo skundikus?

Geroji Naujiena: Padauginame tik dalydamiesi

Rasa Čepaitienė. Verygos paradoksas

Raimondas Navickas. Tai NE fontanas, tai kitaip vadinasi!

Liudvikas Jakimavičius. Covido simptomas: „Aplink nosį vaikšto šeškas – nieko neužuodžiu“

Vytautas Sinica. Siūlyčiau, priešingai, Lietuvai pagaliau viešai ir deramai pagerbti LAF’ą

Alvydas Jokubaitis. Noras panaikinti visus prietarus yra pats didžiausias prietaras

Arvydas Anušauskas Fainai Kukliansky: „Tai jau su J.Lukša-Daumantu viskas gerai?“

Audrius Bačiulis. Lukašenka žodžių tuščiai nešvaisto…

Skaitiniai. Vidmantas Valiušaitis rekomenduoja: „Svarbus aukščiausio JAV diplomato pareiškimas ir svari politinė parama Baltijos valstybėms“

Algimantas Rusteika. Pakelkim, pakelkime taurę kvailybės, kad Lietuvai būtų geriau!

Nuo bačkos. F. Kukliansky: kultūringas, inteligentiškas, nieko neįžeidžiantis, bendradarbiavimą skatinantis laiškas iššaukė minios protestą

Nikolajus Nielsenas. Rinkimai Baltarusijoje: Lukašenka prieš COVID-19

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.