Socialinė politika, Ekonominė politika

Monika Morkūnaitė. Ar įmanomas klestėjimas be teisingumo?

Tiesos.lt siūlo   2017 m. birželio 30 d. 15:09

27     

    

Monika Morkūnaitė. Ar įmanomas klestėjimas be teisingumo?

Pro Patria

Kritikuodamas socialinio teisingumo idėją, austrų ekonomikos mokyklos atstovas Friedrich von Hayek teigė, jog tai yra tuščia sąvoka. Anot jo, teisingumas iš principo gali būti tiktai asmeninis, o reikalauti teisingumo iš „nuasmenintų“ procesų esą paprasčiausiai iracionalu. Tai atskleidžia manymą, jog laisvos, t.y. nuo bet kokio valstybinio reguliavimo „emancipuotos“, rinkos veikimas, vieną kartą ją tinkamai užkūrus, toliau yra visiškai savaiminis, autonomiškas procesas, nereikalaująs nei menkiausio išorinio prisilietimo. Kartu bet koks apeliavimas į socialinę nelygybę ir siekį su ja kovoti sutinkamas kaip neleistinas savaiminės tvarkos trikdymas.

Patikėti laisvosios rinkos natūralumu nėra taip jau sunku, ypač ekonominės globalizacijos sąlygomis. Kaip teigė Vytautas Rubavičius, patys globalizacijos procesai, kadangi yra nepriklausomi nuo pavienio žmogaus valios, savaip palaiko natūralistinę „dėsnio“ sampratą[1]. Jie skatina manyti, jog visa, ką sunku suvokti per individualios egzistencijos perspektyvą, yra nepaveikiama ir todėl nekliudytina nelyginant šventa karvė (tai, beje, regisi ganėtinai panašu į krikščionišką Dievo valios koncepciją, skirtumas tik tas, jog liberalai tokią sakralią duotį atranda šiapusybėje). Kitaip tariant, įsivaizduojama, jog laisvosios rinkos sugeneruota sistema yra sistema „pagal nutylėjimą“, o bet kokios alternatyvos yra beveik donkichotiškas mėginimas pakeisti tai, kas natūralu. Tačiau dažnai pamirštama, jog pats laisvosios rinkos konstruktas tėra graži teorinė idealizacija, niekada neegzistavusi realybėje.

Dar klasikinis ekonomikos teoretikas Adam Smith labai aiškiai konstatavo, jog patsai rinkos veikimas viso labo tėra dirbtinėmis institucijomis – taigi, atitinkamu reguliavimu (!) – palaikoma ekonominės organizacijos forma, jokiu būdu natūraliai ir neišvengiamai „neišplaukianti“ iš žmogaus prigimties. Tokiu atveju bet koks kalbėjimas apie „nuasmenintą“, kone mistinio pobūdžio vyksmą paprasčiausiai netenka prasmės, nes akivaizdu, jog bet kuri socialinė-ekonominė santvarka visuomet yra kuriama ir reprodukuojama valingai. Be to, ir pačią laisvąją rinką A. Smith suvokė kiek kitaip nei šiandien, t.y. kaip laisvus smulkių individualių įmonių ir amatininkų mainus užtikrinančią sistemą, kur nei viena įmonė nepaveikia kainų, o ne kaip globalią,  stambiųjų korporacijų dominuojamą rinką.

Vadinasi, ir pati socialinio teisingumo idėja šiame kontekste turėtų būti suprantama ne kaip utopinė ir intervencionalistinė vizija, o kaip vienas iš būdų kurti atitinkamą socialinę-ekonominę visuomenės sąrangą. Kitais žodžiais sakant, socialiai orientuota ekonomika suvoktina ne kaip natūralaus status quo keitimas, o kaip liberalų ginamai laisvajai rinkai alternatyvi, lygiai kaip ir ši – sąmoningai ir tikslingai – kuriama sistema.

Socialinio teisingumo sampratų bei interpretacijų esama daug ir įvairių, bet bendrai galima pasakyti, jog ši sąvoka visų pirma atskleidžia svarstymą, kaip visuomenėje turėtų būti paskirstyti resursai. Mąstymas apie socialinį teisingumą neišvengiamai įveda į vadinamosios normatyvinės, konkrečiau – gerovės ekonomikos lauką, neatsiejamą nuo tam tikrų vertybinių įsitikinimų. Vis dėlto šiandien dažnai linkstama manyti, kad didžiuoju socialinių mokslų idealu tapęs vertybinis neutralumas yra ne tik įmanomas, bet ir taikytinas natūraliose visuomenės gyvenimo srityse. Kaip teigė Miltonas Friedmanas, Vakarų pasaulyje dominuoja tendencija, kada žmonės užima skirtingas pozicijas ekonominiais klausimais ne dėl savo įsitikinimų, o dėl to, kokius faktinius su tuo susijusius spėjimus galima atlikti. Todėl, anot M. Friedmano, nuomonių skirtumai šioje dimensijoje gali mažėti atitinkamai progresuojant pozityviajai (nuo vertinamųjų teiginių atsiriboti siekiančiai) ekonomikos mokslo sričiai[2].

Savaime tai nėra blogai, tačiau nesunku suprasti, kad nekontroliuojama mokslinio pozityvizmo ekspansija šioje situacijoje ilgainiui pakerta ne tik gebėjimus, bet ir apskritai poreikį mąstyti. Juk paprastai kvestionuojant ekonominės santvarkos pagrindus kaip argumentai pasitelkiami ne filosofiniai (taigi neišvengiamai vertybiniai) aspektai, o neva neutralaus, taigi ir neišvengiamai teisingo, mokslo postulatai. Šitaip pamirštama, jog pozityvioji, nuo bet kokio vertybinio šešėlio išsivaduoti mėginanti ekonomikos šaka konkrečioje visuomenėje viso labo gali pasitarnauti daugų daugiausiai kaip techninė disciplina, padedanti maksimizuoti efektyvų išteklių panaudojimą, tačiau ji nieko nepasako apie tai, kaip ta visuomenė turėtų veikti iš tiesų. Ekonomikos efektyvumas, neneigiant jo svarbos, yra tik vienas iš daugelio elementų, sudarančių sudėtingą visuomenės gyvenimo sąrangą.

Sąmoningai „ištraukiant“ ir kone sudievinant vienintelį efektyvumo elementą ilgainiui ima atrodyti, jog tai ir yra esminis bei natūralus tikslas, į kurį turėtų veržtis visuomenė, o visa kita – socialinis teisingumas, nacionaliniai interesai, kultūriniai aspektai – tėra atgyvenusios liekanos, į kurias apeliuoti gali tik reakcingas ir nepakankamai apsišvietęs protas. Kadangi liberalus požiūris į pirmąjį planą iškelia būtent gerovės maksimizavimą, nesunku suprasti, jog pozityvistinis ekonominių reiškinių traktavimas iš tiesų sukuria teisingumo iliuziją – ima atrodyti, kad vien tik efektyvumo didinimu suinteresuota ir nuo kitų visuomenei svarbių siekių atitraukta ekonomika yra toji tikroji, „nepaliesta“ tvarka, kuri, veikdama laisvai, ir sukuria geriausią įmanomą rezultatą.

Tačiau tai yra iškreiptas tikrovės vaizdas. Kaip teigė Karlas Polanyi, „šėtoniškam“ darbo jėgos, žemės ir pinigų rinkos malūnui visiškai nerūpi nei visuomenės organizacija, nei nacionaliniai interesai, nei bendra aplinka, todėl atitinkami apsauginiai mechanizmai yra neišvengiami. Pasak V. Rubavičiaus, minėtas rinkos vaizdinys paremtas supaprastintu įsitikinimu, kad pelno maksimizavimą rinkos subjektas įgyvendina tam tikroje „beorėje erdvėje“, o ne tradicijų, teisės normų ir įvairių vertybių kontekste[3]. Jokioje realiai, ne technokratiniuose brėžiniuose egzistuojančioje visuomenėje ekonomikos efektyvumas niekada negali būti vienintelis ją apibrėžiantis socialinės gerovės matas, tad akademikai, kalbantys apie socialinės nelygybės problemą, neturėtų kompleksuoti ar būti kaltinami dėl neva per menko savo „moksliškumo“.

Laisvosios rinkos, mokslinio autoriteto ir drauge teisingumo jausmo sutapatinimą Lietuvoje galima aiškinti sąsajomis su Nepriklausomybės atkūrimą lydėjusiais lūkesčiais. Šie, be jokios abejonės, apėmė ne tik orų ir pasiturintį gyvenimą, bet ir taiką, politinę laisvę bei kokybišką demokratinę sistemą. Akivaizdu, kad mąstymas apie laisvąją rinką šiuo atveju neretai sukelia savaeigę asociacijų grandinę, kur tokia rinkos sistema atrodo neišvengiamai prišlieta prie ką tik išvardintų idealų. Bet iš tiesų čia ne tik nesama būtino ryšio, bet ir randasi akivaizdūs prieštaravimai. Pavyzdžiui, demokratijos veikimui, savaime suprantama, reikalingas tam tikrų tapatybinių apibrėžčių vienijamas demosas, arba politinė tauta. Ši negali egzistuoti vien tiktai objektyviai – jos buvimui esmiškai reikalingas iš „vidaus“ kylantis savęs pačios suvokimas, pavienių visuomenės narių tapatinimasis, subjektyvus savęs priskyrimas vieningam esiniui.

Radikali laisvosios rinkos samprata šiuo atveju tampa ydinga tuo požiūriu, kad neišvengiamai implikuoja tiek metodologinį, tiek ir grynai ontologinį individualizmą, atmesdama realų struktūrinių darinių egzistavimą. Pastarieji čia suvoktini ne tik institucine, bet ir grynai normatyvine prasme, kaip tam tikra socialinė sanglauda ar kolektyvinės egzistencijos pajauta. Tačiau net ir tokie, atrodytų, demokratinio subjekto egzistencijai tiesiog būtini komponentai kaip bendrasis gėris, efektyvumo idėjos užvaldytiems biurokratams regisi kaip pramanytos iliuzinės sąvokos, apie kurias mąstyti ar juo labiau viešai kalbėti darosi paprasčiausiai gėda. Bet kaip tik tam, kad politinė tauta egzistuotų ne kaip pavienių individų, siekiančių savo „asmeninių tikslų“, agregatas, yra reikalingi subtilesni, įprastą buitinę žiūrą peržengiantys kultūriniai ir socialiniai saitai. Jei net milžinišką emigraciją Lietuvoje jau darosi madinga „nuprobleminti“ ir žiūrėti į tai kaip į natūralų „asmeninių siekių realizavimą“, tampa aišku, kad bet koks ryšys tarp ekonominės gerovės ir valstybingumo yra paprasčiausiai eliminuojamas. Apskritai, ima atrodyti, kad valstybingumo ir politinės tautos egzistavimo prasmę grindžiantys teoriniai argumentai yra taip įnirtingai diskredituojami, kad apeliavimas į juos imamas suprasti kaip sentimentalus naivumas. Ir vis dėlto neįmanoma nepastebėti elementaraus prieštaravimo tarp to, ką vadiname asmeniniu ir ekonominiu gerbūviu. Asmeniniam gerbūviui, kaip visuminiam žmogaus klestėjimui, reikalinga tiek ekonominė, tiek socialinė, tiek kultūrinė ir dvasinė gerovė, todėl „išplaunant“ iš jo savasties paskutinius tris elementus pati ekonominė gerovė paprasčiausiai netenka prasmės. Kitaip tariant, jei žmogus niekada neegzistuoja vien tik materialiai, kodėl jo, kaip visumos, laimė ir gerovė turėtų būti matuojama išimtinai ekonominiais parametrais?

Demokratijai, funkcionuojančiai realioje, taigi ne tik materialia gerove suinteresuotoje žmonių visuomenėje, yra būtini papildomi socialinę sanglaudą garantuojantys principai. Socialinis teisingumas yra vienas iš tokių mėginimų „apkarpyti“ išvešėjusį ekonominės laisvės krūmą suteikiant jam kiek įmanoma priimtinesnį pavidalą. Liberalų ir libertarų mėgstama pastaba apie tai, jog socialinis teisingumas yra itin abstraktus ir todėl tuščias ar netgi pavojingas konceptas, yra verta dėmesio tuo požiūriu, kad, jų teigimu, socialinis teisingumas nėra tapatus asmeniniam teisingumui. Bet ir pastarąjį apibrėžti yra ne ką lengviau – ypač gyvenant moralinio reliatyvizmo sąlygomis. Nepaisant to, lygiai taip pat kaip ir asmeninis, socialinis teisingumas gali būti elementari visuomenės susitarimo (nebūtinai tiesiogine prasme) išdava.

Čia svarbu suvokti ir tai, kad patsai asmeninis teisingumas savaime nurodo į tam tikrą platesnį socialinį kontekstą ir šia prasme negali būti visiškai „asmeninis“. Teisingumas ne tik yra reikalingas išimtinai visuomenėje, bet tik joje ir gali būti įsisąmonintas. Juk jei teisingumo normos kiekvieno visuomenės nario būtų suprantamos skirtingai, apie jokį teisingumą išvis nebūtų įmanoma kalbėti (vargu net ar egzistuotų ši sąvoka). Todėl panašu, kad teisingumas apskritai tegali būti mąstomas tik kaip holistinės prigimties dalykas, ir šia prasme sunku pagrįsti bet kokį pastarojo skirstymą į „asmeninį“, „socialinį“ ar kitokį. Net pervadinus „asmeninį“ teisingumą „moraliniu“ netruktų pasimatyti, jog ir tuomet, kada kalbama apie socialinį teisingumą kaip tinkamą išteklių visuomenėje paskirstymą, neišvengiamai remiamasi moraliniais įsitikinimais, todėl tai vėlgi yra iš esmės neatskiriamos sferos. Diversifikuoti teisingumo sąvoką racionalu nebent kalbant apie skirtingus kontekstus, kuriame šis reiškiasi, bet ne skirstyti pačioje teisingumo sąvokoje glūdintį turinį.

Paminėtina ir tai, kad socialinis teisingumas nebūtinai turėtų būti suprantamas kaip perskirstymas. Pastarojo kritikai neretai atkreipia dėmesį, kad atotrūkis nėra tapatus realiai skurstančiųjų padėčiai ir kad šiandienės integruotos rinkos sąlygomis net patys skurdžiausi visuomenės sluoksniai vis dėlto gyvena geriau nei ankstesnių kartų žmonės. Tačiau tuomet ir vėl tenka grįžti prie to, kad jautrumas atotrūkiui arba nelygybei yra kur kas subtilesnis aspektas ir siejasi toli gražu ne vien tiktai su materialios gerovės lygiu. Pavyzdžiui, kaip teigė esminių gebėjimų lygybės koncepciją išplėtojęs ekonomikos teoretikas Amartya Sen, net ir tuomet, kada regime, pavyzdžiui, žmogų su negalia, turintį labai mažai poreikių ir nereikalaujantį daug „resursų“, mums kažkodėl atrodo teisinga suteikti jam gėrybes, kuriomis naudojasi kiti ir kurios akivaizdžiai palengvina socialinį ir (ar) fizinį asmens egzistavimą[4]. Tai tampa dar suprantamiau žvelgiant į šią situaciją iš visuomenės perspektyvos: tokios problemos kaip alkoholizmas, nusikalstamumas ar netgi menkas pilietinis ir (ar) politinis įsitraukimas gali tapti didėjančio atotrūkio visuomenės viduje pasekmėmis. Ir tai toli gražu nėra vien tik pajamų ar turto nelygybė, į kurią, mažėjant skurstančiųjų sluoksniui, būtų galima žvelgti nuosaikiau. Visa, kas sudaro visuomenės ekonominį, socialinį, kultūrinį ir netgi politinį sąstatą, yra taip tampriai susiję, kad manyti, jog socialinė nelygybė tėra ekonominis ir ekonominėmis priemonėmis spręstinas klausimas, būtų daugiau nei trumparegiška.

Anot Boguslavo Gruževskio, progresyvumas turėtų būti tuo mažesnis, kuo platesnės šalyje esama viduriniosios klasės. Lietuva, akivaizdu, išsiskiria tuo, jog viduriniosios klasės joje esama itin nedaug. To priežastis, pasak Vytauto Radžvilo, yra ta, kad dėl ypatingu būdu vykdytos viešojo turto privatizacijos atkūrus Nepriklausomybę Lietuvoje paprasčiausiai nebūta sąlygų susiformuoti pakankamai diferencijuotai visuomenei su gausia viduriniąja klase, o to natūrali pasekmė buvo pasidalinimas į turčių ir vargšų visuomenę.  Ir vis dėlto būtent vidurinioji gyventojų klasė yra esmingai svarbi bendrai demokratijos būklei: tokio pobūdžio politinėje sistemoje ji tampa tarytum visuomenės stuburu, ženkliai prisidedančiu ne tik prie socialinio stabilumo, bet ir sveiko, politiškai diferencijuoto demoso, įgalinančio partinę konkurenciją ir atstovavimą skirtingiems gyventojų sluoksniams. Taigi mažesnis atotrūkis drauge sukuria prielaidas politinės tautos brendimui, o kartu – realiam demokratijos funkcionavimui.

Vadinasi, socialinio teisingumo reikšmė toli gražu nėra sumenkusi šiandien, dominuojant globalios rinkos sąlygoms. Priešingai, mąstymas apie socialinę nelygybę ir iš to kylančias grėsmes tapo kaip niekada aktualus ir prasmingas. Nepaisant kalbų apie augančią ekonomiką, visuomenėje tvyrantis neteisingumo jausmas toliau „sėkmingai“ aitrina susvetimėjimą, iš to kylantį nusikalstamumą bei prastėjančią demografinę situaciją. Valdžios atstovų ir kai kurių ekspertų mėginimas neigti šią problemą negali jos išspręsti ir, aiškiai kalbant, yra elementarus pasityčiojimas iš žmonių, kurie, net ir nuoširdžiai mylėdami savo šalį, neretai tampa priversti rinktis tarp emigracijos ir gyvenimo nuolatinio pažeminimo sąlygomis, kada net būtiniausi maisto produktai ilgainiui tampa nebeįperkami. Galbūt iš tiesų valdžia, nelaikanti etikos normų kosmoso sritimi ir nuoširdžiai besirūpinanti piliečių gerove, yra utopija, bet tai atrodo vienintelis būdas išspręsti susidariusią situaciją iš esmės. Efektyvumo, investicijų pritraukimo ir augančio BVP sąvokomis žongliruojantys technokratai nėra tie, kurie turėtų valdyti valstybę. Jų pečiams tai yra paprasčiausiai per sunki našta.

[1] Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas. Vilnius: Kitos knygos, 2010, 162.
[2] Milton Friedman, „The Methodology of Positive Economics.“ Kn. Milton Friedman, Essays in Positive Economics. Chicago: University of Chicago Press, 1966, 5–6.
[3] Rubavičius, 166–167.
[4] Amartya Sen, „Equality of What?“, The Tanner Lecture on Human Values, 1979, 217–218.

propatria.lt

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

ale,        2017-07-18 13:45

Geras straipsnis, aiškios mintys - be teisingumo, kaip be rankų... Bėda ta, kad praktiškai kiekvienas teisingumą įsivaizduoja vis savaip, - kaip taisyklė -  aiškina vien tik per savo asmeninės patirties subjektyvią prizmę.  Atrodo paprasta:  norime to, ko kiti turi daugiau… Tokią padėtį jaučiame/vertiname , kaip teisingumo nebuvimą.  Paradoksas yra tame, kad kai mes turime daugiau už kitus, neteisingumo apraiškų tame neieškome. Atvirkščiai, tokią padėtį visomis išgalėmis stengiamės išlaikyti.  Ir tai yra - faktas. Juk ir Kristų nužudė, kad sumaišties(?) nekeltų,-  kad ir toliau išliktų situacija, kuria išpuikėliai apsiskelbę vertesniais už kitus (dievo išrinktaisiais) jau įgudę naudotis.  Kaip gi jie - sukčiai -  galėtų toleruoti aiškumą apie teisingumą.
Kad taptų aiškiau, kaip teisingumą “tepti ant duonos”, kad būtų galima jį jau ir “valgyti”, turėtume ATSEKTI jo sąsajas su prasmingumu, ko pajutimas tik ir tegali būti sąlyga konsensusui, kaip turėtų būti privalu žmonėms elgtis tarpusavyje vienu ar kitu atveju. Todėl neišvengiamai turime žvelgti į dalykus visuotinumo aspektu, tiksliau - visą žmoniją apimančiai. -  Kitaip pamatyti neteisingumo neįmanoma.  Kokie skirtingi/fiziškai nelygūs/ mes žmonės bebūtume, vis tik esame žmonės, t.y., vienos ir tos pačios rūšies esybės.  Ir jau ta prasme - visi žmonės lygūs.
Faktas yra toks, jog atskiras žmogus niekaip negali įgyti tiek gebėjimų, kad sugebėtų vien savo individualia veikla pasigaminti pakankamai daiktų galinčių užtikrinanti jam šiuolaikinį gerbūvį bei komfortą.  Bet kiekvienas gali prigaminti vienos rūšies produktų ženkliai daugiau, nei jam vienam tokių reikia…  Iš to randasi būtinybė, o taip pat ir galimybė, apylygius gebėjimus turintiems žmonėms specializuotis ir integruotis, kad negaištant beprasmiškai laiko visiems(?) gebėjimams išsiugdyti, imti veikti siauriau, o turėti galimybę naudotis ženkliai platesnės veiklos rezultatais.  Be skirtingų specialistų integravimosi niekaip nebūtų įmanoma ir labai sudėtingų produktų gamyba.
Taigi, skirtingi žmonės neišvengiamai turi atlikinėti skirtingas operacijas - skirtingus vaidmenis.  Tiems skirtingiems vaidmenims kiekvienas tegali panaudoti tik savo žmogiškąjį resursą - ne daugiau, nei žmoguje to yra.  Nėra didelio skirtumo, ar žmogus skaičiuoja pieštukus, ar lėktuvus.  Tam ir anam protinių resursų tiek pat pakanka, ir t.t, ir pan…. Lygiai taip pat ir atlygis neturėtų skirtis milijonais kartų už daugmaž  tiek pat panaudojamų žmogiškųjų pastangų.  Deja, nusistovėjusi praktika yra visai kitokia. Egzistuoja Žemėje daugybė (septyni milijardai) skuržių , o vos procento šimtąją dalį sudarančių  turčių - kontroliuoja daugiau kaip pusę visų planetos materialinių vertybių.  Tai gi,  turčiams labiausiai ir būdinga ta psichologija - nejausti jokio neteisingumo apraiškų, kada savo rankų miklumu jie susišluoja visų žmonių kuriamą bendrąjį produktą.  Ir teisinasi jie “pozityviai”, neva,  ypatingai sudėtingų produktų masinei gamybai būtina gamybinių resursų didelė koncentracija. Didelių resursų sukoncentravimo būtinybės niekas paneigti neturi tikslo.  - Tas tikrai yra reikalinga, net gi - būtina. Pretenzijos reiškiamos dėl to, kad visuotinai kuriamos vertybės pa(si)skirstomos atsižvelgiant ne į visų jas kuriančiųjų  gyvybinius poreikius.  O tai jau yra neteisinga atžvilgiu beveik visų septynių milijardų.  Turčių piramidės viršūnėlės grėsmę  jaučia iš apačios, ir kad išsilaikytų užimamose pozicijose, vos ne visus pasisavintus resursus laiko užšaldytus, kad bet kada turėtų kuo gintis. Gintis nuo tų, kurių sukurtas vertybes ir savinasi.  Ši “pasaka” tęstųsi be galo, jei tik egzistuotų bent kas, kas gali išvengti pabaigos…
Darosi aišku, kad būtinas dialogas apačių ir viršūnėlių. Apačios jau senokai sunerimusios. Viršūnėlės vis dar “žabalą vištą” žaidžia. Tikisi kaip nors išprovokuoti karą bent kokį - pasaulinį. .. Jų nelaimė tame, kad jie nepagydomai serga “išrinktųjų” liga. Norint būti išskirtiniais, neišvengiamai masės turi likti apgaudinėjamos ir toliau (be šito “dievui” būti tiek visagaliu atrinkimais… nesigautų )  O masės jau senokai nepatenkintos, nes IT atsiradusių pagalba - praregėjo ir nebegali daugiau taikstytis su pažeminimais. Taigi, artėja momentas, kada turčiams bus jau per vėlu pradėti spręsti supuvusių santykių klausimą iš esmės…

Dzeikas       2017-07-2 18:59

Raigerdai, klausimas ne siauraipolitinis, o filosofinis.ir per FILOSOFIJA itakoja politika.
Zmonijos patirtis sako: Ne, negalima ilgalaikio klestejimo palaikyti be teisingumo. Teiginys, i kuri Lietuva NUSISPJOVE pacioje savo , dabar jau galima sakyti varganos, egzistencijos pradzioj.Tikiuosi visi prisimena kaipmus guode “pirmas milijonas visada vogtas” teisindami teisesaugos neveikluma vagiu privatizacijoje? Todel dabartines problemos ne kazkokiu blogiuku Rotschildu pinkles, o elementari valdzios visiskai nebijancios savo tautos prostitucija.
Be to tamsta darai logine klaida apversdamas situacija aukstyn kojomis.NIEKO tie Rotschildai su pasaulio banku mums nepadarytu, jeigu ne turetume keksiu valdzioj kurias patys ir isrinkome pries tai uzaugine.
Prie to: ABSOLIUTAUS teisingumo musu pasaulyje buti negali, taciau visomis jegomis siekti jo reikia.Ir to teisingumo kiekis varijuoja nuo valstybes prie valstybes.Nuvaziuok i lenkija - ten jo akivaizdziai daugiau: neblesta 2 vaizdai.Lietuvoje, Kaune ir Suwalkuose. Lygiai ta pati situacija: atvaziuoju i degaline ir uzsiimu eile.Kaune, nors ispejau darbuotuoja kad eileje stoviu buvau nuo eiles nustumtas.darbuotuojas akis sprogindamas akis “nieko nemate”.Suvalkai, - t.y. gyli Lenkijos provincija, - nepastebejes eiles bandziau privaziuot prie degalines. darbuotuojas mandagiai paaiskino, kad eiles pradzia kitoje vietoje.
Gal ir atsitiktinumas? Taciau ar ne tai paaiskina, kad Lenkijoje nepaisant zemesnio lyginamojo BVP atlyginimai ar ne 1.5 didesni negu LT.
Rotschildo as nei mates nei pazistu ir vargu bau kada sutiksiu. O kasdieni BUITINI teisinguma (Lietuvoje jo sokiruojanti deficita, visais lygiais) matau kasdien.
Kas liecia istorinius tavo pavyzdzius, tai tos imperijos ir buvo sukurtos , tikiu, del to, kad savo egzistencijos pradzioj teisingumo buvo siekiama visomis isgalemis , o zlugimas jau jo siekio praradimo pasekme imperijose. Del Egipto nezinome,taciau Romos Imperijoje is teisingumo V amz kaip Lietuvoje buvoma atvirai tyciojamasi. Todel jos gedingas zlugimas 476m ir buvo toji pasekme.

Raigerdas        2017-07-2 16:12

Tikriausiai mūsų nuskurdintai visuomenei yra sunku įsivaizduoti, kiek yra tas trilijonas. Trilijonas - tai yra tūkstantis milijardų. O milijardas - tūkstantis milijonų. O milijonas - tūkstantis tūkstančių. Reiškia trilijonas bus su dvylika nulių - 1 000 000 000 000. Pasaulio valstybių skola vienam bankui 2013 metai perkopė per 150 000 000 000 000 dolerių. Klausimas: kaip vienas privatus bankas gali turėti tokias sumas? Pasirodo, kad gali. Ko tam reikia? Tik pinigų spausdinimo mašinos. Štai jums ir visas teisingumas. Tai, apie ką jūs čia svaičiojate, mielieji? Lietuva aukso turi - 5,8 tonos, Latvija -6,6 tonos, JAV 8,1 tūkstančių tonų.
Indija – 557,7 tonos aukso, Nyderlandai – 612,5 tonos aukso,Japonija – 765,2 tonos aukso, Rusija – 936,7 tonos aukso, Šveicarija – 1040 tonos aukso, Kinija – 1054,1 tonos aukso, Prancūzija – 2435,4 tonos aukso,Italija – 2451,8 tonos aukso, Vokietija – 3395,5 tonos aukso. Trečia poziciją pasaulyje pagal turimus aukso rezervus užima Tarptautinis Valiutos fondas. Šiuo metu minimas fondas yra sukaupęs 3539 tonas aukso atsargų, kurių vertė sudaro net 118 milijardų Dolerių. Galvokite patys, palyginę šiuos skaičius.

Raigerdas        2017-07-2 15:38

Tautoje jau klesti totalinis nupušimas. Klausimas: ar įmanomas klestėjimas be teisingumo? Na, taip įmanomas. Jūs ką istorijos neskaitėte? Ar tik vakar gimėte? Į tokį klausimą gal tik stribas nesugebėtų atsakyti. Bet pasirodo, kad gali pas mus Lietuvoje baigti VU ir tapti dar kvailesniu, nei baigęs mokyklą. Taigi, paimkime Romos Imperiją. Tai buvo klestinti imperija. O kiek ten buvo to teisingumo? Egipto civilizacija egzistavo virš 3000 metų. Neklestėdama ji nebūtų ištempusi net 500 metų. O koks ten buvo teisingumas? Tai buvo vergų valstybė. Imame šios dienos realijas. 2013 metais valstybių skolos Pasaulio bakui ir TVF perkopė 150 trilijonų JAV dolerių. Norint jas grąžinti, visas pasaulis turėtų veltui darbuotis pustrečių metų. Taigi, privatūs bankininkai pavergė visą pasaulį be jokios kariuomenės, panaudodami mokslinį potencialą, žvalgybinę agentūrą ir savo samdomus agentus, kurie prilįsdavo prie bet kokios pasaulio vyriausybės, kad įtraukti bet kokią vyriausybę į skolas. Rotšildui, kuris sugalvojo tą skolinimosi metodiką (t.y., skolinti būtent aukštas pareigas valstybėje užimantiems asmenims) reikėtų duoti Nobelio premiją. Nes niekas nebuvo taip mikliai suradęs silpniausias tokio junginio vietas, kaip valstybė. Tai visiškai diskredituoja tokį dalyką, kaip valstybė. Nes tampa aišku, kad valstybė faktiškai yra gudrių žmonių praturtėjimo ir pasipelnymo šaltinis. Pažiūrėkite, kiek pasaulio tautų liko durniaus vietoje. Ištisos tautos ir net galingoji Amerika yra parklupdytos ant kelių ir moka duoklę privačiam bankui. Vytautas Didysis užkariavęs kažkokias teritorijas priversdavo mokėti duoklę. Dabar viskas paprasčiau - visas pasaulis moka duoklę vienam privačiam bankui. Tai apie kokį teisingumą jūs čia kalbate?
Lietuva, kad gauti TEISĘ PASISKOLINTI, sumokėjo AUKSU. Ne pinigais, bet AUKSU. Lansbergių partija viską padarė, kad mūsų valstybė būtų praskolinta, o atsiradus OLIGARCHINEI valdymo sistemai, po truputį visa išparduota pusvelčiui. Buvo sunaikinti smulkusis ir vidutinis verslas, kuris yra bet kokios valstybės stuburas. Sunaikinus smulkų ir vidutinį verslą, jaunoji karta palieka šalį. Tai yra pavyzdys, galima sakyti klasikinis, kaip be jokios kariuomenės, savų bukų ir valdžios bei šlovės ištroškusių politikų rankomis, galima visiškai sunaikinti valstybę, neužkariaujant jos. Tik manipuliuojant pinigais. Štai ir visas fokusas. Išdavikiškas politinis elitas, mirštantis dėl blizgančios mašinos, gražaus namo su gražia tvora, ir to užtenka, kad šita valstybę nupirkti, o ten gyvenančius žmones paversti vergais be grandinių, t.y. savanoriškais vergais, kurie retkarčiais susirenka į mažus būrelius ir vienas kitas drąsesnis šūkteli:TEISINGUMO! TEISINGUMO!   

Be komentarų (2) 11:47 Dzeikui 21:42       2017-07-1 23:12

Dzeikas sako - Dzeikas zino.
Su vėjeliu, Dzeikai!

Dzeikas       2017-07-1 22:42

Be komentarui(2):
Siulau PIRMA tvarkyti socialinius reikalus ir nors pabandyt priartinti teisinguma prie kazkokiu vidurio europos standartu.Nes jusu pasipiktinimas tautisku diakretiniu zenklu nerasymu primena menesi apatiniu baltiniu nekeitusio plikbajorio pasipiktinima kad oponento kepure be bajorisku plunksnu.
Garsai sh, ch XIX amz buvo rasomi lenkiskai sz, cz ir nieko.Ir suprasdavo, ir perskaitydavo ir patogu buvo. Nes raidynas zmonems , o ne zmones raidynui.
Tuo paciu ir puikus tautos sveikatos bukles indikatorius.Kai tautai dasus , kad uodega suniu nemojuoja gal ir reikalai su valstybe pageres.
Patinka man amerikieciu poziuris i anglu raidyna.Rasho will vietoj shall reiksdami busimaji laika ir dzyn jiems tu anglu pasaipos del ju tarmes (o dzyn todel, kad amerikieciai su XIX amz technika 1.5 km kabanti Bruklyno tilta,2 aukstu, 6 eiliu state 10 metu, o anglai 400m 2 eiliu toki pati Bristolio tilta - 30m ) . Kam ta liezuvi lauzyt, kai ir arkliui aisku, kad veiksnys pirmojo asmens ivardis.Rastvedyboje tas pats: pakeverzojai ranka rasta tegul ir su klaidom.Teisejas paskaito - suprantama ir nera dviprasmybiu - ir laiko ta rasteli oficialiu dokumentu. Prieisngai nei AMB nusispjoves i gen prokuroro saukima pokalbiui: girdi saukimas ne tos kokybes popieriaus atspausdintas. Tai man tamsta atrodai to AMB papiginta kopija su tu diakretiniu zenklu problema. O gal tycia cia superpatriota klijuoji(FSB insytruktavo?) kad nuo esmes diskusija atitraukti.

>albinai       2017-07-1 17:16

jaunieji karjeristai “teisininkai” užuodžia kas yra paklausu ES. Štai dabar keliamos bylos dėl seksualinio priekabiavimo ir video ir garso įrašai kaip įrodymai tinka. O Deimantės byloje įrašus užblokavo, leido tik keliolikos sekundžių įrašą, būrams to pakaks. Ką norim tą ir darom ....

apie teisingumą       2017-07-1 17:16

nu koks gali būti teisingumas kai žiniasklaidoje žymus socdemas skelbia žmogų kaltu nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio?  Ikiteismininkai net nerenka objektyvių įrodymų -  kaltas i tiek, taip vyksta susidorojimai su socdemų opozicija. Ir ne tik su suaugusias bet po grasinimų analogiškai ir su vaikais. Susidorojimams ir bylų fabrikavimui tarnauja LR BPK.

apie teisingumą       2017-07-1 17:08

Nu koks teisingumas kai Daktaras nuteistas už lavonus, be lavonų?  Greitai ir išsamiai įrodymai nerinkti? Lavonai nerasti?  LR BPK - pažeistas? LR BK pažeistas? Nekaltumo prezumpcija pažeista kai kiekvieną kartą prieš rinkimus buvo naudojama Daktaro korta?  Laisvę  Daktarui - nusikaltimo siudėtis objektas objektyvūs požymiai, subjektas, subjektyvūs požymiai - nesant nors vieno nėra nusikaltimo sudėties aiškina prokurorai internete o ir LAT tą patį pripažinę, objektyvių įrodymų lavonų nėra, teismo ekspertų išvadų nėra, kad Daktaras “baubas” buvo nuolat prieš rinkimus formuojama nuomonė žiniasklaidoje - ikiteismininkai net nesivargino rinkti objektyvius įrodymus - kaltas ir tiek juk žiniasklaida rašo…

albina       2017-07-1 14:54

Džiugu susipažinti su jaunos Autorės nuomone.Mano klausimas gal ne į temą:kokia reali nauda iš laisvos rinkos instituto deklaracijų ir pasiūlymų?Kiek per metus jis kainuoja valstybės biudžetui? 2.Ar pasijustume geriau,jei teisėsauga kažkaip blaiviai atsakytų visuomenei apie Deimantę Kedytę? Jeigu per normalų laiką baigtų Masiulio bylą?Ir kas yra mūsuose,kad darbo jėgos trūksta,o bedarbių pašalpos didės,reiškia,daugės valstybės išlaikomų socialiai remtinų,kurių jau antra karta sėkmingai gyvena,maitinami ir rengiami dirbančių piliečių?Ir kas dirba,gali būti,anot priežodžio,tik kuprotas,bet ne bagotas?

šiaip tai nabagėlis tas dzeikas       2017-07-1 12:58

gal jis nesugeba lietuviškai rašyti - reikia tik pagailėti Dievo nuskriaustų.

Be komentarų (2)       2017-07-1 12:47

Dzeikas kvietimą rašyti lietuviškais rašmenimis prilygina siūlymui plukdyti “burinį durnių (!) laivą, mariose pliuškenant delnais” - suprask, atgyvena 22:37,
savo siūlymo naudoti lietuviškus rašmenis bergždumą, anachronizmą.
Juokingiausia, kad Dzeikas pagal savo komentaro 23:54 logiką
pirmiausiai šio - durnių - laivo keleiviams priskyręs ir save.
Dzeikas sako - Dzeikas zino: 
kaip durnių buriniai laivai nuo pliuškenimo delnais neplaukia,
taip dzeikai savo kompiuterių lietuviškais rašmenis neteršia.
Su vėjeliu, Dzeikai!
P. S. Verta būtų išgirsti kitų emigrantų požiūrį į gimtąją kalbą,
pastangas ją išsaugoti.

Be komentarų (1)       2017-07-1 12:17

“Todel nesivarginkite mane verst lietuviska klaviatura terst kompiuterio atminti”!
- tai Dzeiko 2017-06-30 23:54 atsakymas į 22:37 komentatoriaus kvietimą
įsidiegti paprastutę programą ir, bent iš pagarbos skaitytojui
(ir Tiesos.lt svetainei), rašyti lietuviškais rašmenimis.

VaidasVDS       2017-07-1 11:25

lituanistui,
išprovokavote parašyti tai, ką apie socialinį teisingumą rašo Urantijos Knyga. Prašom:
“Jėzus visada stengėsi savo apaštalams ir mokiniams įteigti tai, kad jie turi įgyti, įtikėjimo dėka, tokį teisumą, kuris pranoktų tą vergiškų darbų teisumą, kurį kai kurie raštininkai ir fariziejai taip tuščiagarbiškai demonstravo prieš pasaulį.
  ...
    “kada yra apmąstomas Dievo atleidimo priėmimo metodas, tada atsiskleidžia karalystės teisumo pasiekimas. Įtikėjimas yra toji kaina, kurią jūs mokate už patekimą į Dievo šeimą; bet atleidimas yra toks Dievo veiksmas, kuris jūsų įtikėjimą priima kaip įsileidimo kainą. O kad karalystės tikintysis Dievo atleidimą priima, tai sudaro konkretų ir aktualų patyrimą ir apima tokius keturis žingsnius, vidinio teisumo karalystės žingsnius.   
    1. Dievo atleidimas iš tikrųjų yra padaromas prieinamas ir jį žmogus asmeniškai patiria tiek, kiek jis atleidžia savo bičiuliams.   
    2. Žmogus savo bičiuliams realiai neatleis, jeigu jų nemylės kaip paties savęs.   
    3. Šitaip mylėti savo artimą kaip save patį yra aukščiausioji etika.   
    4. Moralus elgesys, tikrasis teisumas, tampa, tuomet, tokios meilės natūralia pasekme. 
    Dėl to tai yra akivaizdu, jog karalystės tikroji ir vidinė religija būtinai ir vis labiau linksta į tai, kad pati pasireikštų visuomeninės tarnystės praktinėse srityse. Jėzus mokė tokios gyvos religijos, kuri pastūmėdavo tikinčiuosius atsiduoti kupinai meilės tarnystei. Bet Jėzus religijos nepakeitė etika. Jis mokė religijos kaip priežasties, o etikos mokė kaip pasekmės.
    Bet kokio poelgio teisumo matu turi būti jo motyvas; dėl to aukščiausi gėrio pasireiškimai yra nesąmoningi. Jėzus niekada nekreipė dėmesio nei į moralę, nei į etiką, kaip į tokias. Jis domėjosi vien tiktai ta vidine ir dvasine bičiulyste su Dievu Tėvu, kuri taip tvirtai ir tiesiai pati pasireiškia kaip išorinė ir kupina meilės tarnystė žmogui. Jis mokė, jog karalystės religija yra nuoširdus asmeninis patyrimas, kurio nė vienas žmogus negali laikyti savo paties viduje; jog ta sąmonė, kad esi tikinčiųjų šeimos narys, neišvengiamai veda į tai, kad būtų laikomasi šeimos elgesio taisyklių, į tarnystę savo broliams ir seserims, stengiantis broliją padidinti ir išplėsti.
    Karalystės religija yra asmeninė, individuali; vaisiai, rezultatai, yra šeimyniniai, visuomeniniai. Jėzus visuomet aukštindavo individo šventumą lyginant su visuomene. Bet jis taip pat suvokė ir tai, kad žmogus savo charakterį vysto nesavanaudiško tarnavimo dėka; kad savo moralinę prigimtį jis atskleidžia kupinais meilės ryšiais su savo bičiuliais.
    Mokydamas to, jog karalystė yra žmogaus viduje, išaukštindamas individą, Jėzus senajai visuomenei sudavė mirtiną smūgį tuo, kad jis paskelbė tikrojo socialinio teisingumo naująją dieviškąją tvarką. Šią naująją visuomenės tvarką pasaulis pažįsta mažai, nes taikyti dangiškosios karalystės evangelijos principus jis atsisakė. Ir kada šitas dvasinės karalystės pranašumas į žemę ateis iš tiesų, tada jis pasireikš ne vien tiktai geresnėmis visuomeninėmis ir materialiomis sąlygomis, bet vietoje šito jis pasireikš šlove tų padidintų ir praturtintų dvasinių vertybių, kurios yra būdingos artėjančiam geresnių žmogiškųjų ryšių ir išvystytų dvasinių laimėjimų amžiui.”

VaidasVDS       2017-07-1 10:23

lituanistui
autorės mintį pagauti galima, ji visai nebloga, bet iš esmės nieko naujo ar nežinomo nepasakanti. Tik pasakyta labai “blatnai”, na lai būna moksliškai arba filosofiškai. Be abejo socialinio teisingumo idėja nėra tuščia sąvoka. Gal kažkam stiprų įspūdį padarys straipsnyje paminėtas efektyvumo sudievinimas ar “šėtoniškas“ darbo jėgos, žemės ir pinigų rinkos malūnas, bet toliau, kokio nors dvasingumo kryptimi, autorė savo minčių nevystė, bet pasvarstė moksliškai, pasaulietiškai ir ekonomiškai. Pabaigė autorė straipsnį pabėdavojimu apie etikos normas. Gavosi toks pasiūlymas neetišką valdžią pakeisti etiška.
Na kas tame globaliame pasaulyje žiūri į etikos normas. Jie jas susikuria patys sau, kokios jiems patinka. Na ir kas iš to?

Dzeikas       2017-07-1 0:54

Anoniminiam lituanistui:
Na kas gi sako, kad nereikia virs S pauksciuko det zodyje sasas(shashas).
Bet matote, jeigu stumdysite vandeni mariose ir jums pavyks sukelt bangavima mariose, laivas (durniu) del to plaukt neprades.
Nes vejas sukeliantis bangavima ipucia bures ir laivas juda.Taciau bangavimas, kuri kazkokiu budu pliauskiant delais vandeni jums pavyks isiubuot, nesukels vejo. Laivas del to neplauks.
Todel nesivarginkite mane verst lietuviska klaviatura terst kompiuterio atminti. Namas ne nuo stogo statomas.

Dzeikui 20:30 ir VaiduiVDS 20:43       2017-06-30 23:37

VaiduiVDS 20:43:
Pateiktoje pastraipoje mintis suformuluota analitiškai aiškiai.
Nesupratote iškart, skaitote dar ir dar kartą, o ne paaugliškai papučiate lūputes
ir kaltinate kitą - akivaizdžiai talentingą merginą.
Šis pastebėjimas tinka ir Dzeikui 20:30, dar ir skaitytojų negerbiančiam bei iki šiol neparsisiunčiančiam programos, kad galėtų rašyti lietuviškais rašmenimis.
Apstu vertingų tekstų, parašytų taisyklinga lietuvių kalba lietuviškais rašmenimis, tai kam vargti braunantis pro dzeikiškus netaisyklingos lietuvių kalbos sąvartynus?

visų žiniai       2017-06-30 22:24

Lietuvoje kišenvagis vagia iš tašės telefoną ir kartu su prokurorais ir su teisėjais penkis metus terorizuoja apvogtąjį reiklaudami apvogtojo nekilnojamojo turto - visų žiniai

VaidasVDS       2017-06-30 21:43

Sveikuoliui 2017-06-30 17:52
Na gerai,
pakomentuokime straipsnį.
Skaitome:
“Todėl panašu, kad teisingumas apskritai tegali būti mąstomas tik kaip holistinės prigimties dalykas, ir šia prasme sunku pagrįsti bet kokį pastarojo skirstymą į „asmeninį“, „socialinį“ ar kitokį. Net pervadinus „asmeninį“ teisingumą „moraliniu“ netruktų pasimatyti, jog ir tuomet, kada kalbama apie socialinį teisingumą kaip tinkamą išteklių visuomenėje paskirstymą, neišvengiamai remiamasi moraliniais įsitikinimais, todėl tai vėlgi yra iš esmės neatskiriamos sferos. Diversifikuoti teisingumo sąvoką racionalu nebent kalbant apie skirtingus kontekstus, kuriame šis reiškiasi, bet ne skirstyti pačioje teisingumo sąvokoje glūdintį turinį.”
—-
Pirmojo sakinio minties gilumas toks didelis, kad neapsišvietęs protas jo suvokti tiesiog negali. Šio sakinio vientisumas galų gale skirstomas į asmeninį, socialinį ir dar kitokį teisingumą. Ką nors supratote?
Antro sakinio mintis yra tokia gili, kad kol ją perskaitai, ji kažkur paskęsta.
Trečias sakinys iš viso šedevras. Diversifikavimo pagrindas – prielaida, kad skirtingo turto vertė kinta priešingomis kryptimis. Reikia neeilinių gabumų diversifikuojant teisingumo sąvoką. Čia matyt paslėpta labai gili autorės mintis, kad teisingumas kainuoja, kas daugiau sumoka, ar daugiau įtakos turi, tas ir teisesnis.
—-
Apibendrinant, autorės minties gylis toks gilus, kad tik sveikuoliai gali tai suvokti…

Dzeikas       2017-06-30 21:30

Mergele parase rasineli.Iveikiau 2 pastraipas toliau vandens plakimas grustuveje.Neskaiciau.
Joks ismintingas zmogus nesigincys su sia aksioma kuri galioja tiek asmeniniame gyvenyme , tiek ekonomikoje , tiek politikoje. Jums leidus patikslinu:
ILGALAIKIS klestejimas be teisingumo - NEIMANOMAS.
Lygtais nera apie ka gincytis, ar ne?
Yra! Nes toliau mergeles rasinelis rutuliuojasi kaip ukrainieciu anekdote: “Darze seivamedis, o Kijeve dedenas.” T.y., TEISINGUMAS kaip tai nepastebimai sutapatiniamas su socialine lygybe. Tada ponai Lietuvos patriotai, kuo jums neitiko TSRS??? ten lygiai toks neviesas postulatas galioja: socialine nelygybe KLASINIS neteisingumas ir kapitalizmas draskomas priestaravimu is saves(nes soclialine nelygybe=blogis, ka svepluoadama irodineja autore) todel jo neisvengiamai laukia zlugimas ar sprogimas. Galu gale, raskite kur archyvuose tarybini politekonomijos vadoveli - ten parasyta kiek kitais zodziais ka sita mergele prikeverzojo.
Grizkime prie aptariamo teiginio, priminsiu: “Neimanomas ilgalaikis klestejimas be teisingumo”.Tiek laisvos rinkos salininkai, as juos vadinu liberalais, ir patriotizmo-idiotizmo + ivairiu rusiu totalitarizmo(bolshevikai, italu fasistai, naciai, S. Korejietiska Ciucche ideologai)  su teiginiu sutinka.
O stai toliau liberalu oponentai keicia demenys ir vel vadina juoda baltu ir priesingai. Jie siulo PRIEVARTA pasalinti socialine nelygybe, girdi tiesa reikia gristi klestejima.Kas gi gaunasi? Prievarta = tiesa.Ir sitos mergeles rasinelyje uz zodziu krusos iseina tokia isvada.
As nesiruosiu irodineti sio teiginio absurdiskuma ir melaginguma.Tragiska Rusijos XX amz istorija tai jau irode.Kai perspektyviausia pasaulio valstybe per simtmeti nusigyveno iki III pasaulio salies lygio.
Ne taip reikia daryt, o svediskai? Ta pati gausime tik ilgesniu laikotarpiu.Tokia Svedija gali sau ta leisti, nes neturi stipriu ir agresyviu kaimynu kurie juos nuteriotu ar ateitu ju “gelbeti”.Nes ir svediskai prievarta (dar karta PRIEVARTA) diegiama socialine lygybe, tik mokesciu ir ivairiu mulkinimu forma.
Socialine nelygybe NERA netiesa.
—————————-Netiesa yra socialines rotacijos, pajamu blokavimas prievarta ir LYGIU GAlIMYBIU NEUZTIKRINIMAS!————————————————————
Turi buti uztikrinama laisve zmogui veikti, zmogui ugdyti savo talentus NEPAISANT jos socialines padeties.Laisve keisti savo socialine padeti.

 

Apgailėtini plepiai       2017-06-30 19:38

o juk dar IVa. buvo parašyta ir paskelbta trumpai ir glaustai:“Valstybė be Teisingumo tai tik vagių ir plėšikų gauja” (šv.Augustinas)

"Net ir sveikieji suserga, o ligoniai pasveiksta"       2017-06-30 18:52

“Net ir teisingumo sistemose atsiranda neteisingumo,
o neteisingumo sistemose kartais netikėtai atsiranda teisingumo.”
VaidoVDS mąstymo “sistemoje” -  banalybės “skylė”.
O jei manote, kad samprotaujate dialektiškai, irgi klystate.
Abejoju, ar perskaitėte Monikos straipsnį? - Diskutuojant negalima ignoruoti teiginių konteksto, autorės pagrindimo.

Girdėjot?       2017-06-30 17:51

Antradienį seimas įsidrasino ir nubalsavo už tai, kad Lietuvos kompartija buvo nusikaltėlė ir vadovavo jiems pavaldžiai kgb nusikaltėlių armijai. Kas toliau? Kaėjimai? O gal tremtis (gyvuliniuose vagonuose) į Sibirą, ar Laptevų jūros pakrantes?
Kas galėjo pagalvoti kad viskas taip atsisuks? Nejaugi ir mes gyvensime kaip estai?

Pūlinys       2017-06-30 17:29

Kas per klausimas, aišku, kad įmanoma. Daugiau- atsikračius visokių “teisingumų” prietarų atsiveria neribotos karjeros ir gerbūvio galimybės.

VaidasVDS       2017-06-30 17:23

Klestėjimas be teisingumo ne tik įmanomas, bet ir natūraliai yra sėdintiems valdžioje, prie jos prieinantiems ir ja besinaudojantiems pasitelkiant tariamos teisingumo sistemos pagalbą.
Bet visos sistemos turi skylių. Net ir teisingumo sistemose atsiranda neteisingumo, o neteisingumo sistemose kartais netikėtai atsiranda teisingumo, kaip įvyko Perestroikos ir Sąjūdžio laikais.
Ir jei būtų Ozolo ir Radžvilo grupė laimėjusi, tai šiandien greičiausiai gyventume teisingesnėje visuomenėje, bet deja ji buvo nustumta į pakraščius. Gal kitą kartą, pribrendus situacijai, rinksimės (paremsime) išmintingiau…

nusikaltėliai be teisingumo klęsti       2017-06-30 16:23

o jeigu dar ~teisingumas~ nusikaltėlių rankose - tada VSIO ZAKONNO !!!
——-
(didžiausi nusikaltėliai, anot Dantės, tai tironai ir kolaborantai, lietuviškai šnekant - valdantys komunistai-kgbistai)

Geras klausimas       2017-06-30 16:22

Atsakant, ar įmanomas klestėjimas be teisingumo? Koks galimas klestėjimas jeigu šalyje bardakas.


Rekomenduojame

Iš propagandos frontų. Marius Ivaškevičius: „Aš asmeniškai renkuosi Tiesą“

Vladimiras Laučius. Sušimašinta Lietuva

Vytautas Radžvilas. Apie vienašališkas „dekonstrukcijas“ ir keistas Eurasia Daily bei lrt.lt sąsajas

Valdas Vasiliauskas. Ar Lietuva turi sostinę?

Linas V. Medelis. Sąmokslo teorija: kaip skęsta Lietuva

Vidmantas Valiušaitis. Kai istorikai ima bijoti faktų

Vitalijus Karakorskis: „Tai yra valstybės šantažas“

Rasa Čepaitienė. Pasaka apie vieną mažą raidelę

Robertas Grigas: „Quo vadis, Lietuva?“

Simonas Jazavita. Apie Prezidentus ir Antano Smetonos paminklą Vilniuje

Darius Alekna. Tai kas ten sakė, kad ne vieta buvo pagrindinis LEU sunaikinimo motyvas?

Andrius Švarplys. Politinis sentimentalumas yra amoralus ir antidemokratinis – jis išreiškia ne užuojautą, o politinį interesą

Geroji Naujiena. Palaiminti, kurie Jam sugrįžtant budės

Popiežiaus interviu italų dienraščiui: Europa, migracija, ekologija

Povilas Urbšys. Tai – elementarus vaivorykštinis fašizmas

Vykintas Vaitkevičius. Iš miego pakilusi Gedimino pilies kalno kariuomenė

Vidmantas Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Į laisvę“ studijų savaitgalis „Quo vadis, Lietuva?“

Robertas Grigas. Ar esame gėlininkų tauta?

Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

Reportažas iš 5-ųjų Monsinjoro Alfonso Svarinsko mirties metinių paminėjimo Partizanų parke

Tomas Baranauskas. Manote, kad bent A. Ramanauską-Vanagą jau paliko ramybėje? Manykite iš naujo…

Tiesos.lt žinia skaitytojams, kuriems šiuo metu esame nepasiekiami: mes veikiame, kliūtis žadame įveikti, lauksime Jūsų sugrįžtant

Algimantas Rusteika. Laisvės dykai niekas nedalina

Dar vienas reportažas iš mitingo „Apginkime Lietuvos Didvyrius!“ (Šarūno Valentinavičiaus vaizdo įrašas)

Prof. Alfonsas Vaišvila. Nuo „tautos suvereniteto“ praktikoje slaptai pereinama prie valdžios suvereniteto

Nuo bačkos. Aplinkos ministerija: „Nevykdant pagrindinių miškų kirtimų, miškai prarastų tvarumą“

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: Naujausia skurdo statistika neleidžia abejoti – Lietuvoje jau sėkmingai kuriame gerovės valstybę

Lietuvos žydų bendruomenių viešas pareiškimas dėl LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky veiksmų

Raimondas Navickas. Įspūdžiai iš mitingo

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.