Įžvalgos

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

Tiesos.lt siūlo   2017 m. liepos 12 d. 3:34

3     

    

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

Alfa.lt

„Kartais man atrodo, kad egzaminas yra kaip metafizinė bausmė vaikui, kuris dar nieko net nėra padaręs. Ir iš tiesų aš nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas“, – laisvo mąstymo mokymo iškeitimą į prisitaikėlišką „teisingą“ kritikuoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dvejus su puse metų dirbusi Elžbieta Banytė. Ji rašo intelektualiai piktą tinklaraštį, kuriame drįsta pasiūlyti griauti visą egzaminų sistemą, šaipytis iš dviprasmiškų samprotavimo temų, stoja į mokinių pusę sakydama, kad idealiausias literatūros vadovėlis būtų komiksas. O geriausia, ką galime padaryti savo švietimo sistemai, nurašančiai vaikus – ją pertvarkyti.

Vilniaus universiteto filologės, literatūros kritikės, naujosios graikų kalbos specialistės kraujyje mokykla – kaip narkotikas. Šį rugsėjį, iškeitus ją į doktorantūros studijas, kankins ilgesys. Pusmetį E. Banytė dirbo Vilniaus licėjuje, paskui dvejus metus kritiškai apie literatūrą mąstyti mokė Vilniaus Valdorfo mokyklos mokinius. Per tą laiką pajuto, kad dabartinė Z karta bendrauja kitokia kalba, kitaip skaito ir net gestikuliuoja, bet puikiai perima mokytojo susidomėjimą kūriniais, atsiliepia į jo atvirumą ir mąsto daug laisviau negu jų tėvai.

Linkčioti galvomis be klausimų nepratusiems abiturientams vietoje laisvės egzamino sukūrėme įtikimo vertintojams egzaminą. Kai egzaminus sukritikavę dvyliktokai choru išvadinami verktiniais, kurį laiką mokytoja dirbusi vilnietė atitaria – suaugusieji linkę nematyti, kad gautas kilnumo, mąstymo grynumo pamokas paskutinėse klasėse užgožia lenktynės dėl skaičių. Vienas kitas puola į depresiją, keli nusižudo, daugelis išmoksta nesakyti to, ką galvoja. O jeigu atsiranda specialių poreikių vaikas, norintis laikyti valstybinį egzaminą ir jam atkakliai besiruošiantis, institucijos trypčioja nežinodamos, kaip jam padėti.

„Kai aš susiduriu su aklu konformistiniu instrukcijų vykdymu, prisimenu tai, ką pasakė Hannah Arendt: blogis yra banalus, blogis yra aklas, nemąstantis egzistenciškai, kritiškai“, – pasibaigus posėdžiui Seimo švietimo reikalų komitete, kuriame, aptariant Nacionalinio egzaminų centro pateiktus duomenis apie šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, dalyvavo parlamentaro Gintaro Steponavičiaus kvietimu, padarė išvadą E. Banytė.

Ji pati mieliau sėdėtų bibliotekoje, negu viešai kalbėtų aštrius dalykus, bet būdama šalies patriotė sako suprantanti, kad meilė jai turi būti aktyvi ir reikli. Ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje, kurioje dabar esame. Ir čia gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė.

Pasak E. Banytės, save ryjančiu slibinu tapusioje švietimo sistemoje vienas iš būdų spręsti išgyvenimo klausimus – atsisakyti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo išklotinių, perlipti laisvę kaustantį mąstymą ir paskatinti mokytojus prisiimti asmeninę atsakomybę už rašinių vertinimą. O samprotaujamąjį rašinį apskritai bent keletui metų padėti į stalčių.

Jūs parašėte daug diskusijų sukėlusį tinklaraščio įrašą „NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių“. Kritikavote, kad duotos samprotaujamojo rašinio temos dviprasmiškos – pavyzdžiui, prašoma rašyti apie ramybę remiantis autoriais, kurių kūriniuose šios vos lašas kitas. Arba prašoma svarstyti, kodėl žmogui svarbi jo kilmė, remiantis su bajorija susijusiais autoriais. Ir vienintelė išeitis – griauti visą sistemą arba vaiką mokyti mąstyti „teisingai“, kad jis baigtų mokyklą „nubaustas“, bet išmokęs galvoti „teisingai“.

Taip, mano galva, čia yra baisi problema, mes visiškai nesame pasiruošę laisvam samprotavimui. Matyčiau tokią išeitį – išvis arba laikinai atsisakyti samprotaujamojo rašinio. Tai nereiškia, kad jis apskritai yra blogai. Kai mokiausi norėdama įgyti mokytojos kvalifikaciją, rašiau teorinį darbą apie kritinio mąstymo ugdymą lietuvių literatūros pamokose 11–12 klasėje, kaip tik šiuo kritiniu etapu, kai vaikai yra labai intelektualiai pajėgūs, o mes iš jų laisvę mąstyti tarsi atimame, nes mokome lentelei, egzaminui. Kai pasižiūri teoriškai, eseistinis mokymas, samprotaujamojo rašinio mokymas, atitinka kritinio mąstymo schemą, visus kriterijus, kurie gali būti keliami šiam mąstymui ugdyti, bet praktikoje turime situaciją, kad kaip tik jį sužlugdo.

Ir aš čia kaltinu lenteles. Geriausia – naikiname lenteles ir uždraudžiame bet kokius vertintojų vidinius susitarimus. Arba, tai skamba futuristiškai, bet galbūt būtų dar viena išeitis: taisyti darbų pasodiname uždarame akvariume juos po vieną, išleidžiame tiktai dvidešimčiai minučių kas valandą į tualetą, kavos ir sumuštinio – vertintojai nežino, kas darbus taisė prieš tai, neturi jokių lentelių ir pagalbinės medžiagos.

Kitas pasiūlymas – samprotaujamąjį rašinį penkiems, gal dešimčiai metų pasidėti į stalčių ir palikti tik literatūrinį rašinį, nes dabar situacija yra paradoksali: didžioji dalis pamokų skirtos literatūrai, skaitome publicistinius tekstus, kai nagrinėjame autorių ir jo kūrybą, skaitome nesutariančių literatūros kritikų pasisakymus, ieškome argumentų, debatuojame. Tokios užduotys yra geros, bet jos vis tiek susijusios su literatūra, sudarančia mūsų programos branduolį; tam, kad išmokytum vaikus samprotauti, reikia visai kito dalyko, filosofijos.

Prancūzų moksleiviai samprotauja laikydami filosofijos egzaminą, mūsiškiai – lietuvių kalbos ir literatūros. Pas mus šie dalykai bandomi suplakti į vieną, išeina nesąmonė. Jūs sakote, kad reikėtų įvesti privalomą filosofijos mokymą?

Mūsų literatūros egzaminas yra dvigalvis slibinas. Jis turi filosofinę dalį, samprotaujamąjį rašinį, kurią renkasi paradoksaliai 80 proc. mokinių, nepaisant to, kad filosofijos mokomasi tik kai kuriose gimnazijose. O literatūrinę dalį, kurios ir mokosi du metus, renkasi tik 20 proc. – dėl to, kad kalbėti apie literatūrą yra sudėtingiau.

Kai pakalbu su kitais lituanistais, suprantu, kad mokytojai jaučiasi įsprausti į kampą. Jie su vaikais skaito publicistinius tekstus, ...

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nepasirašysiu       2017-07-13 17:06

Lyginami lietuviai ir prancūzai. O kodėl - juk kriaušių ir obuolių niekas nelygina. Ir kriaušės iš obuolių mokytis neprivalo.
Dar viena kolonizuotai mastanti autorė. Nors kolonizacija iš vakarų, ji vistiek kolonizacija. Protas išsijungė, nors tu ką.

Papa Borgia       2017-07-13 15:23

Žinot, yra ne ką blogesnių ir kitų žmonių citatų už Hannah Arendt, pavyzdžiui, Čerčilio, kad jie paskerdė ne tą kiaulę: „We butchered the wrong pig“(Churchill, 1960), aha!

Europai pasirinkus       2017-07-13 11:07

atmesti krikščionybę,neliko atskaitos taško.Visur didėja represijų,agresijos lygis.Nežino,kaip elgtis policininkai,mokytojai,daktarai,politikai ir kiti.Prasideda persistiengimai,susireikšminimai ir kiti paklydimai,kurių tik daugės.Net sovietmečiu religija buvo tyliai pakenčiama su pasikartojančiais išsišokimais prieš ją ir kunigus.Dabar prasideda painiava ,o kas toliau, baisu pagalvoti,jei nebus atsipeikėta.


Rekomenduojame

Mihailas Neamţu. Sorosas ar Tocquevilleʾis?

Kas pagimdė medikų bruzdėjimus?

Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

Eugenija Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: Kaip bendrauti su kontroversiškais žurnalistais. Patarimai priešiškiems propagandistams ir agitatoriams

Vytautas Radžvilas. Nekalti žaidimai?

Kokį užnugarį turi Lietuvos juodintojai?

Vydas Astas. Didvyrių aikštėje nesivoliojama

Irena Vasinauskaitė. Atsitiktinumas ar sąmoningas tiesos slėpimas?

Vytautas Radžvilas. Valdo nematoma baimės ranka

Vytautas Sinica. Siūlomos Civilinio kodekso pataisos sieks uždrausti Lietuvoje lyties keitimą

Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Nevyriausybinių organizacijų konfederacija tęsia darbus

Nuo bačkos. Linas Kukuraitis: „Atverkime duris, statykime tiltus, nebijokime, priimkime vieni kitus ir visi kartu judėkime bendrystės link“

Rasa Čepaitienė. „Tvirtai į savą kultūrą įaugęs žmogus nesileis taip lengvai nupučiamas globalizacijos vėjų“

Geroji Naujiena: „Budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“

Liudvikas Jakimavičius. Apie laiko dramaturgiją

LLKS vadovas apie prokurorų sprendimą dėl Rūtos Vanagaitės: „Tai – nesuvokiama“

Vytautas Sinica: Kas atsitikę su tais žmonėmis?

Nida Vasiliauskaitė. Apie smerkimo kampanijas

Andrius Švarplys. Neleiskime politikos paversti viešaisiais ryšiais (papildyta)

Sveiki atvykę į politinio korektiškumo diktatūrą, arba R.I.T.A.: „Pone Urbšy, sėskit. 2“

Vytautas Vyšniauskas. Mieli liberalai, tai, kaip jūs tai supratote, yra idiotizmo viršūnė!

Algimantas Rusteika. Marionečių teatro kasdiena

Žinių radijas: Ką iš tiesų pasakė Povilas Urbšys ir kodėl prokurorai nekels bylos Rūtai Vanagaitei?

1917-ųjų įvykių Rusijoje vertinimai. Laurynas Kasčiūnas: kodėl taikome dvigubus standartus?

Vygantas Malinauskas apie triukšmą dėl Povilo Urbšio replikos: „Sąmoningai pateikiamas tendencingas naratyvas“

Prokuratūra: „Duomenų, kurie leistų įrodyti, kad Rūta Vanagaitė veikė tiesiogine tyčia, nėra“

Ar VGTU darbuotojų konfidencialumo sutartis neprieštarauja žmogaus teisėms? Lietuvos žmogaus teisių asociacijos atsakymas

Linas V. Medelis. Kaip tapti klasiku: patarimai jaunimui kito Mariaus Ivaškevičiaus pavyzdžiu

Vytautas Sinica. Valdžią perims teismai?

Šiandien visuomenei bus pristatytas Kalnų parko tvarkybos ir pritaikymo lankymui projektas

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.