Įžvalgos

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

Tiesos.lt siūlo   2017 m. liepos 12 d. 3:34

3     

    

Mokytojos kritika lietuvių kalbos egzaminui: nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas

Alfa.lt

„Kartais man atrodo, kad egzaminas yra kaip metafizinė bausmė vaikui, kuris dar nieko net nėra padaręs. Ir iš tiesų aš nesuprantu, kodėl žmogus turi baigti mokyklą nubaustas“, – laisvo mąstymo mokymo iškeitimą į prisitaikėlišką „teisingą“ kritikuoja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja dvejus su puse metų dirbusi Elžbieta Banytė. Ji rašo intelektualiai piktą tinklaraštį, kuriame drįsta pasiūlyti griauti visą egzaminų sistemą, šaipytis iš dviprasmiškų samprotavimo temų, stoja į mokinių pusę sakydama, kad idealiausias literatūros vadovėlis būtų komiksas. O geriausia, ką galime padaryti savo švietimo sistemai, nurašančiai vaikus – ją pertvarkyti.

Vilniaus universiteto filologės, literatūros kritikės, naujosios graikų kalbos specialistės kraujyje mokykla – kaip narkotikas. Šį rugsėjį, iškeitus ją į doktorantūros studijas, kankins ilgesys. Pusmetį E. Banytė dirbo Vilniaus licėjuje, paskui dvejus metus kritiškai apie literatūrą mąstyti mokė Vilniaus Valdorfo mokyklos mokinius. Per tą laiką pajuto, kad dabartinė Z karta bendrauja kitokia kalba, kitaip skaito ir net gestikuliuoja, bet puikiai perima mokytojo susidomėjimą kūriniais, atsiliepia į jo atvirumą ir mąsto daug laisviau negu jų tėvai.

Linkčioti galvomis be klausimų nepratusiems abiturientams vietoje laisvės egzamino sukūrėme įtikimo vertintojams egzaminą. Kai egzaminus sukritikavę dvyliktokai choru išvadinami verktiniais, kurį laiką mokytoja dirbusi vilnietė atitaria – suaugusieji linkę nematyti, kad gautas kilnumo, mąstymo grynumo pamokas paskutinėse klasėse užgožia lenktynės dėl skaičių. Vienas kitas puola į depresiją, keli nusižudo, daugelis išmoksta nesakyti to, ką galvoja. O jeigu atsiranda specialių poreikių vaikas, norintis laikyti valstybinį egzaminą ir jam atkakliai besiruošiantis, institucijos trypčioja nežinodamos, kaip jam padėti.

„Kai aš susiduriu su aklu konformistiniu instrukcijų vykdymu, prisimenu tai, ką pasakė Hannah Arendt: blogis yra banalus, blogis yra aklas, nemąstantis egzistenciškai, kritiškai“, – pasibaigus posėdžiui Seimo švietimo reikalų komitete, kuriame, aptariant Nacionalinio egzaminų centro pateiktus duomenis apie šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, dalyvavo parlamentaro Gintaro Steponavičiaus kvietimu, padarė išvadą E. Banytė.

Ji pati mieliau sėdėtų bibliotekoje, negu viešai kalbėtų aštrius dalykus, bet būdama šalies patriotė sako suprantanti, kad meilė jai turi būti aktyvi ir reikli. Ne rūtelių, darželių, žirgelių, seserėlių, mergelių garbstymas, linkčiojimas galvele autoritetui, o bandymas gyventi labai įtemptoje, keistoje situacijoje, kurioje dabar esame. Ir čia gali padėti tiktai mąstymas savo galva, laisvė ir vidinė nepriklausomybė.

Pasak E. Banytės, save ryjančiu slibinu tapusioje švietimo sistemoje vienas iš būdų spręsti išgyvenimo klausimus – atsisakyti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo išklotinių, perlipti laisvę kaustantį mąstymą ir paskatinti mokytojus prisiimti asmeninę atsakomybę už rašinių vertinimą. O samprotaujamąjį rašinį apskritai bent keletui metų padėti į stalčių.

Jūs parašėte daug diskusijų sukėlusį tinklaraščio įrašą „NEC yra bukapročiai ir man gaila mokinių“. Kritikavote, kad duotos samprotaujamojo rašinio temos dviprasmiškos – pavyzdžiui, prašoma rašyti apie ramybę remiantis autoriais, kurių kūriniuose šios vos lašas kitas. Arba prašoma svarstyti, kodėl žmogui svarbi jo kilmė, remiantis su bajorija susijusiais autoriais. Ir vienintelė išeitis – griauti visą sistemą arba vaiką mokyti mąstyti „teisingai“, kad jis baigtų mokyklą „nubaustas“, bet išmokęs galvoti „teisingai“.

Taip, mano galva, čia yra baisi problema, mes visiškai nesame pasiruošę laisvam samprotavimui. Matyčiau tokią išeitį – išvis arba laikinai atsisakyti samprotaujamojo rašinio. Tai nereiškia, kad jis apskritai yra blogai. Kai mokiausi norėdama įgyti mokytojos kvalifikaciją, rašiau teorinį darbą apie kritinio mąstymo ugdymą lietuvių literatūros pamokose 11–12 klasėje, kaip tik šiuo kritiniu etapu, kai vaikai yra labai intelektualiai pajėgūs, o mes iš jų laisvę mąstyti tarsi atimame, nes mokome lentelei, egzaminui. Kai pasižiūri teoriškai, eseistinis mokymas, samprotaujamojo rašinio mokymas, atitinka kritinio mąstymo schemą, visus kriterijus, kurie gali būti keliami šiam mąstymui ugdyti, bet praktikoje turime situaciją, kad kaip tik jį sužlugdo.

Ir aš čia kaltinu lenteles. Geriausia – naikiname lenteles ir uždraudžiame bet kokius vertintojų vidinius susitarimus. Arba, tai skamba futuristiškai, bet galbūt būtų dar viena išeitis: taisyti darbų pasodiname uždarame akvariume juos po vieną, išleidžiame tiktai dvidešimčiai minučių kas valandą į tualetą, kavos ir sumuštinio – vertintojai nežino, kas darbus taisė prieš tai, neturi jokių lentelių ir pagalbinės medžiagos.

Kitas pasiūlymas – samprotaujamąjį rašinį penkiems, gal dešimčiai metų pasidėti į stalčių ir palikti tik literatūrinį rašinį, nes dabar situacija yra paradoksali: didžioji dalis pamokų skirtos literatūrai, skaitome publicistinius tekstus, kai nagrinėjame autorių ir jo kūrybą, skaitome nesutariančių literatūros kritikų pasisakymus, ieškome argumentų, debatuojame. Tokios užduotys yra geros, bet jos vis tiek susijusios su literatūra, sudarančia mūsų programos branduolį; tam, kad išmokytum vaikus samprotauti, reikia visai kito dalyko, filosofijos.

Prancūzų moksleiviai samprotauja laikydami filosofijos egzaminą, mūsiškiai – lietuvių kalbos ir literatūros. Pas mus šie dalykai bandomi suplakti į vieną, išeina nesąmonė. Jūs sakote, kad reikėtų įvesti privalomą filosofijos mokymą?

Mūsų literatūros egzaminas yra dvigalvis slibinas. Jis turi filosofinę dalį, samprotaujamąjį rašinį, kurią renkasi paradoksaliai 80 proc. mokinių, nepaisant to, kad filosofijos mokomasi tik kai kuriose gimnazijose. O literatūrinę dalį, kurios ir mokosi du metus, renkasi tik 20 proc. – dėl to, kad kalbėti apie literatūrą yra sudėtingiau.

Kai pakalbu su kitais lituanistais, suprantu, kad mokytojai jaučiasi įsprausti į kampą. Jie su vaikais skaito publicistinius tekstus, ...

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

Nepasirašysiu       2017-07-13 17:06

Lyginami lietuviai ir prancūzai. O kodėl - juk kriaušių ir obuolių niekas nelygina. Ir kriaušės iš obuolių mokytis neprivalo.
Dar viena kolonizuotai mastanti autorė. Nors kolonizacija iš vakarų, ji vistiek kolonizacija. Protas išsijungė, nors tu ką.

Papa Borgia       2017-07-13 15:23

Žinot, yra ne ką blogesnių ir kitų žmonių citatų už Hannah Arendt, pavyzdžiui, Čerčilio, kad jie paskerdė ne tą kiaulę: „We butchered the wrong pig“(Churchill, 1960), aha!

Europai pasirinkus       2017-07-13 11:07

atmesti krikščionybę,neliko atskaitos taško.Visur didėja represijų,agresijos lygis.Nežino,kaip elgtis policininkai,mokytojai,daktarai,politikai ir kiti.Prasideda persistiengimai,susireikšminimai ir kiti paklydimai,kurių tik daugės.Net sovietmečiu religija buvo tyliai pakenčiama su pasikartojančiais išsišokimais prieš ją ir kunigus.Dabar prasideda painiava ,o kas toliau, baisu pagalvoti,jei nebus atsipeikėta.


Rekomenduojame

Dr. Vaidotas Vaičaitis: teisingumo jausmą reikia ne tik turėti, bet ir mokytis jį atpažinti

Algimantas Zolubas. Žirgelis Lietuvoje

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (III)

Vytautas Leščinskas. Medžiai, pasmerkti sušaudyti, arba pasivaikščiojimas su žurnalistu ir rašytoju Romu Sadausku po slaunų Vilniaus miestą

Rumunijos piliečių iniciatyva surengti referendumą dėl santuokos apibrėžimo (video)

Valdas Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Verta prisiminti. Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Nuo bačkos. Premjeras Saulius Skvernelis raportuoja: „Pasiekėme istorinių rezultatų“

Dalia Staponkutė. O medžiai buvo dideli…

Romualdas Ozolas. Išsivadavimas: jėgų struktūra ir sąveika (I)

Siūlome prisiminti. Viktoras Orbanas Lietuvoje: 2012-ųjų kalbos ir tyla 2018-aisiais

Nuo bačkos. Nerijus Mačiulis: „Lietuva pamažu atsikrato nelaimių šleifo ir patenka tarp ketvirtadalio laimingiausių valstybių pasaulyje“

Kam partijos ištaškė beveik 7 milijonus

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (II)

Justas Mundeikis. Sąžiningo atlyginimo skaičiuoklė

Viktoro Orbano partija rinkimuose užsitikrino konstitucinę daugumą

Kreipimasis į piliečius dėl ES lėšomis masiškai naikinamo miesto medžių paveldo Lietuvoje – ruošiamas kolektyvinis ieškinys (renkama informacija)

Vytautas Sinica. Apie genderizmą (ilgas)

Vytautas Rubavičius. Lukiškių aikštės ateitis jau seniai buvo nulemta?

Algimantas Rusteika. Durniasklaida

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Vytautas Vyšniauskas. „Konservatoriai“ – antivalstybininkai? R. Juknevičienė ir A. Kubilius – Lietuvos išdavikai?

Povilas Aleksandravičius. Nekontroliuojamos fantazijos. Atsakymas Vytautui Radžvilui

Romualdas Ozolas. Tauta kryžkelėje

Gintaras Songaila. Nuo vasario 16-osios į birželio 3-iąją ir visados

Vytautas Radžvilas. Išdavusieji laisvę (I)

Algis Krupavičius. Kartų ir vertybių pokyčiai: žvilgsnis per Europos socialinio tyrimo prizmę

Vytautas Radžvilas: „Žaidimas baigtas“

Girininkas Petras Budvytis. Kaip sunkiasvorė skandinaviška miškų kirtimo technika „mala“ Lietuvos miškus

Buvęs translytis:  „Lyties keitimas – absoliučiai melaginga procedūra“

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.