Įžvalgos

Minint 26-ąsias Medininkų žudynių metines: Vytas Petruškevičius apie „žūtbūtinius“ pasirinkimus

Tiesos.lt redakcija   2017 m. liepos 31 d. 19:57

8     

    

Minint 26-ąsias Medininkų žudynių metines: Vytas Petruškevičius apie „žūtbūtinius“ pasirinkimus

Šiandien paminėjome jau 26-ąsias Medininkų žudynių metines. Sakytum, tradiciškai: išvakarėse, sekmadienį, surengtas tradicinis estafetinis bėgimas „Medininkai–Vilnius“, pirmadienį rytą Vilniaus arkikatedroje aukotos šventosios mišios, po jų – prie Medininkų pasienio posto įvyko minėjimas, o ant žuvusiųjų kapų sostinės Antakalnio kapinėse buvo padėta gėlių.

Per žiniasklaidos priemones buvo paminėtos ir tą nelemtąjį 1991 metų liepos 31-osios rytą Medininkų pasienio poste, įsikūrusiame prie sienos su Baltarusija, iššaudytų septynių Lietuvos pareigūnų pavardės: Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius. Prisimintas ir vienintelis šią tragediją išgyvenęs Tomas Šernas.

Keliais sakiniais paminėta, jog Sovietų sąjungos įsipareigojimus perėmusi Rusija atsisako bendradarbiauti su teisingumo siekiančia Lietuva ir nesutinka išduoti savo piliečių. Tad už Medininkų žudynes teismo skirtą bausmę atlieka tik 2011-ųjų pavasarį kaltu pripažintas ir iki gyvos galvos už nusikaltimą žmoniškumui įkalintas buvęs Sovietų sąjungos Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties milicijos būrio (OMON) milicininkas Konstantinas Michailovas, o buvusius omonininkus Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlinyką bei Aleksandrą Ryžovą Lietuva teisė už akių – 2016 metų spalį teismas juos pripažino kaltais ir už nusikaltimą žmoniškumui skyrė bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos.

Tą „žūtbūtinį“ laikmetį ir jo pasirinkimus siūlome prisiminti per Vyto P. Petruškevičiaus ir Daliaus Stanciko pokalbį (pirmą kartą paskelbtą 2013 metų sausio 11-ąją portale Bernardinai.lt). Du prie jaunos valstybės sienų budėti stoję Lietuvos sūnūs, „ginkluoti“ tik vėliava ir automobiliams stabdyti skirta lazdele, liudija: žmonės tikėjo savo atkurtąja valstybe ir buvo pasiryžę dirbti Lietuvai net ir itin sudėtingomis aplinkybėmis. Deja, netrukus juos pakeitė tie, kurie grįžo dirbti grupei draugų.

Dalius Stancikas. Vytas Petruškevičius apie gyvenimą ant parako: viskas galėjo sprogti vienu garu

Vytas Petras Petruškevičius šią savaitę žiniasklaidos buvo pastebėtas tik todėl, kad Medininkų bylos teismo procese pareiškė, kad tarp įrodymų nėra jo filmuotos medžiagos ir tai, kas rodoma jo vardu, – ne jo darbas. V. Petruškevičiaus filmuota medžiaga yra aukso vertės, nes jis pirmasis įamžino dar karštus istorinio nusikaltimo vaizdus ir svarbius daiktinius įrodymus. Deja, visa tai kažkur dingo, o bylos tyrimas užsitęsė du dešimtmečius…

V.Petruškevičius – ne tas žmogus, kuris braunasi į viešumą, lipa ant bačkos ir demonstruoja savo drąsą ar išmanymą. Nenoriai jis komentavo žurnalistams ir tą pradingusios medžiagos faktą: „Vaikosi sensacijų, nesigilina į esmę – nenoriu dalyvauti tokiame farse. Kur jie visi buvo prieš dvidešimt metų? Ką mūsų valdžios padarė, kad būtų nubausti Medininkų žudynių vykdytojai ir užsakovai? Kas šiandien prisimena tuos eilinius muitininkus, apgynusius Lietuvos valstybę, jos ekonomines sienas?“ – greičiau liūdnai nei piktai klausia jis.

Vytas Petruškevičius ir buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynėjas 1991-ųjų kruvinojo sausio metu, ir vienas iš trijų pirmųjų muitininkų, atsistojusių saugoti pavojingiausios Rytų Lietuvos sienos su Baltarusija, kur tuomet ne tik siautėjo gerai ginkluotas specialaus paruošimo sovietinės milicijos OMON’o būrys, bet ir supo priešiškai nusistatę gyventojai, reikalaujantys suteikti jiems autonomiją nuo Lietuvos ir grąžinti sovietinę valdžią. Vytas Petruškevičius taip pat ir pirmasis ne kartą apšaudyto ir deginto muitinės Lavoriškių posto viršininkas, pirmasis iš valstybės pareigūnų atvykęs į kraupią Medininkų žudynių vietą.

Deja, šiuo metu V. Petruškevičiaus patirtis valstybės tarnyboje nebereikalinga, tad jis augina ir ugdo sportinius žirgus. Toks tad yra šiandienis „Bernardinai.lt“ pašnekovas, kurį Sausio 13-osios proga ir paprašėme prisiminti tą žūtbūtinį laikmetį.

Istoriniai 1990–1991 metai net jų tiesioginiams dalyviams po truputį užsikloja praeitimi. Papasakokite, kaip tapote Aukščiausiosios Tarybos gynėju, kaip atėjote dirbti į muitinę?

Kažkur išgirdau, kad kuriasi muitinė, ir nutariau įsilieti į šį naują procesą, stiprinantį atsikuriančią valstybę. Atėjau į muitinę 1990 lapkričio 12-ąją, buvau 21-as asmuo šioje sistemoje. Gana greitai iš mūsų buvo sudaryta grupė, kuri pradėjo stebėti suaktyvėjusius kariškių veiksmus Vilniaus Šiaurės miestelyje. Pagrindinis postas buvo tuometės Jaunųjų technikų stoties 5 aukštas – iš jo mes matėme Šiaurės miestelį. Dar vienas postas buvo „Lietuvos“ viešbučio 22 aukšte – iš jo gerai matėsi kariškių judėjimas po miestą. Taigi, gavę iš Technikų stoties pranešimą apie kariškių judėjimą iš Šiaurės miestelio, mes per raciją (nebuvo juk jokių mobiliųjų telefonų) perduodavome žinias postui į „Lietuvos“ viešbutį, o šis apie tolesnį kariškių maršrutą perduodavo į Seimą arba Krašto apsaugos departamentą. Dirbome ištisą parą, pamainomis, tokių mūsų žvalgybininkų buvo 6–8. Taip pat dar buvo ir judantis postas – mums skirta juoda „Volga“ sekdavome sovietų kariškių mašinas.

Matyt, ne tik mes juos, bet ir jie mus sekė, nes kartą man su Robertu Petkevičiumi belaukiant kariškių mašinų prie buvusio kino teatro „Tėvynė“ staiga buvom apsupti kariškų šarvuočių, areštuoti ir nuvežti į Šiaurės miestelį.

Sulaikant mūsų nieko neklausė, nieko nepaaiškino, įsodino į šarvuotį. Man tuo metu rūpėjo tik greičiau atsikratyti tarybinio paso, kuriame buvau prirašęs sekamų kareiviškų mašinų numerių. Nutaikęs progą šarvuotyje pasą perplėšiau ir užkišau už benzino bakų, tad likau be jokių asmens dokumentų. Bet kariškiams jų ir nereikėjo.

Mes, aišku, paskelbėm bado streiką, nevalgėm, negėrėm, signataras Z. Vaišvila dėl mūsų vedė derybas su tuometiniu sovietų armijos Vilniaus įgulos vadu generolu Vladimiru Uschopčiku (šiuo metu vienas iš Sausio 13-osios žudynių bylos įtariamųjų, besislapstantis Baltarusijoje ir ten dirbęs Baltarusijos gynybos ministro pavaduotoju – red.), tai mus antrą parą paleido. Sulaikymo metu ir man teko trumpam susitikti ir Vladimiru Uschopčiku, kuris mums pagrasino ir nuėjo. Ilgiau mums priekaištavo, ko čia mes kišamės, toks lietuvis pulkininkas Antanas (pavardės nepasakė). Kai supratau, kad iš Dzūkijos, tai ir paklausiau: jei tavo mama Dzūkijoje palaiko Lietuvos neliečiamybę, tai ar važiuosi į Dzūkiją šaudyti ir savo motinos? Supyko, įstūmė mane į kamerą: „Tik tylėk“.

Įdomus momentas buvo, kai paleidus nuėjome atsiimti tarnybinės „Volgos“, stovinčios prie Šiaurės miestelio vartų. Palydėjo mus automatu ginkluotas vyresnysis leitenantas. Paklausiau jo, kodėl mašinos sparnas įlenktas, nes patys palikome sveiką automobilį. Tai jis nusikabino nuo peties automatą, užtaisė ir nukreipė į mane „Seičes ispravliu“ (tuojau pataisysiu – red.). Aišku, po to mes jau nebeturėjome jokių pretenzijų ir išvažiavom su įlenktu sparnu.

Sausio 9-ąją, kai tapo aišku, kad kariškiai pasiruošę pulti, mes, 41 muitininkas, be jokių ginklų išėjome į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. Turėjome tik muitinės striukes ir kepures. O sausio 17-osios naktį, kai mus iš ten išleido, tai iš atėjusiųjų 41 išėjome tik 11. Vadinasi, 30 žmonių kažkuriuo metu išėjo – tai nebuvo draudžiama. O padėkų gavimo sąraše buvo jau 21, dešimt kažkaip prisirašė. Pats tuometis muitinės vadovas Valerijonas Valickas nė vienos nakties nepraleido Seime kartu su muitininkais. O privalėjo kaip vadas – taip aš manau. Dėl tų negarbingų dalykų buvo nemalonu, mes su R. Petkevičiumi nutarėme nedalyvauti tame padėkų įteikime, bet moterys iš kadrų skyriaus išprašė nežlugdyti iškilmingos akimirkos, tad atstovėjome.
 
Toks jau gyvenimo dėsnis – kuo ryškesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai. O kaip prisimenat tas naktis tarp gyvenimo ir mirties?

Prisimenu kaip gyvenimą ant parako. Ten buvo tiek daug butelių su padegamuoju skysčiu, su benzinu, kad žurnalistai prašė gynėjų, poteriavo, kad tik šie nerūkytų, nes viskas galėjo sprogti.

Ieškojome, kaip gintis. Pamenu, kad Vytas Kavaliauskas su Romu Janušausku (vėliau Lavoriškių posto muitininkai) statyboje rado armatūros galų, juos sulankstė, ir taip pasiruošė gynybai. Kas atsinešė peilį, kas medžioklinį šautuvą. Mes su R. Petkevičiumi radome tokią vietą, kur desantininkams veržiantis per pirmojo aukšto langus tektų peršokti per suverstus smėlio maišus, tad buvome nusprendę po tais maišais laukti šokančių, griebti už kojų, atimti automatą ir bent kiek rimčiau pasipriešinti, pigiai neatiduoti savo gyvybės.

Stipriausias tos nakties įspūdis – tai tūkstančių žmonių, 4 ar 5 ratais apsupusių Seimo pastatą iš išorės, elgesys. Po to, kai buvo sužinota apie aukas prie televizijos bokšto, buvo pasiūlyta žmonėms trauktis, bet nė vienas nepajudėjo. Tą mačiau pro langą iš vidaus – mano grupės, kuriai vadovavau, štabas buvo antrame aukšte, signataro E. Vilko kabinete, tad gerai tai mačiau.

Tuo tarpu kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai tomis dienomis, kai tik pradėdavo temti, apie 20–21 valandą, pagal sieną nuslinkdavo ir per galinį kiemą palikdavo pastatą. Ir tokie buvo ne du ir ne trys.

Kai sužinojote apie užimtą televizijos bokštą, ar turėjote bent kiek vilties, kad nepuls Seimo?

Ne, vilties tikrai jokios neturėjome, laukėme. Kunigas Robertas Grigas davė visiems paskutinį patepimą. Buvo leista paskambinti į namus, tai pasakiau žmonai, kad rūpintųsi sūnumi ir kur sode užkasti į polietileno maišą sudėtus dokumentus. Manėme, kad jei kas ir liks gyvas, tai vis tiek bus kaip Stalino laikais – veš į Sibirą, į lagerius ir pan.

Be Sausio 13-osios, Jums ne mažiau reikšminga yra ir sausio 21-oji. Kodėl?

Sausio 21-oji turėtų būti svarbi visai valstybei, nes tuomet buvo pradėta saugoti Rytų Lietuvos ekonominė siena, ten buvo įkurtas pirmasis – Lavoriškių – postas. Tai valstybinės reikšmės įvykis todėl, kad Lietuva kaip savarankiška valstybė negalėjo visavertiškai egzistuoti tol, kol nekontroliavo savo sienų. Tai buvo ir viena iš pagrindinių sąlygų siekiant ir tarptautinio Lietuvos pripažinimo.

Iki tol Lietuva iš dalies kontroliavo tik ekonominę Vakarų sieną per Lazdijų postą, tačiau ir tai nebuvo savarankiška kontrolė, nes ten stovėjo šalia Lietuvos ir sovietų muitininkai.

Man asmeniškai ši data svarbi tuo, kad teko stovėti pirmoje pamainoje, sausio 21-ąją. Po penkių dienų buvo atidarytas ir kitas svarbus – Medininkų – postas.

Kremliaus valdžia gerai suprato, kad pradėta Rytų ekonominės sienos kontrolė labai stiprina Lietuvos savarankiškumą, todėl Lavoriškių postas buvo ne kartą apšaudytas ir tris kartus degintas. Pirmą kartą užpuolė po kelių dienų – sausio 27-ąją, kai OMON’as (specialus sovietų milicijos būrys) sumušė Vytą Kavaliauską, Romą Janušauską ir Petrą Marčiulaitį. Neturėjome jokių ryšio ir transporto priemonių, tad sumušti vyrai ėjo pėsčiomis kelis kilometrus iki Lavoriškių miestelio ir iš ten pranešė apie įvykdytą smurtą. Tačiau kitą rytą vėl stovėjo kita pamaina, trys vyrai, kurie plikomis rankomis vieni tarp laukų dieną ir naktį saugojo savo valstybę.

OMON’as buvo gerai ginkluotas, o mes teturėjome vėliavą ir lazdelę mašinoms stabdyti. Tik gerokai vėliau atsirado laidiniai telefonai ir retkarčiais Vidaus reikalų ministerija paskolindavo racijų. Kai jausdavome, kad OMON’as gali pulti, tai poste likdavo du žmonės, o vienas ar du muitininkai atsitraukdavo toliau, kad galėtų likusius prožektoriumi perspėti apie atvažiuojančias OMON’o mašinas. Taip bandėme saugoti žmones ir dokumentus.

Tačiau vyrai ne tik stovėjo, bet ir sulaikė gana rimtų dalykų. Vieną atvejį paminėsiu – buvo sulaikytas kontrabanda gabenamas paslėptas maišas Vilniaus radijo komponentų, tuomet vadinamojoje Burdenkos gamykloje pagamintų magnetofono galvučių, kurios Kijeve dedamos į sraigtasparnius. O juk sulaikymas taip pat buvo pavojingas reikalas, nes sulaikytieji galėjo vėliau prieš kelis muitininkus atsivesti visą būrį keršytojų. Gal todėl Lavoriškių postas ne kartą buvo apšaudytas iš miško medžiokliniais šautuvais.

Pavasarį pirmą kartą OMON’ui sudeginus Lavoriškių postą, muitininkams Algiui Meseckui, Vladui Česiūnui (kanojų irklavimo olimpinis ir daugkartinis pasaulio čempionas – red.) ir Žanai Liadachovič buvo sulaužyti šonkauliai, sudaužytos galvos. Tačiau po poros valandų Lavoriškių poste vėl stovėjo ne tik žmonės, bet ir naujas namelis. Toks tuomet buvo žmonių ryžtas ir pasiaukojimas. Deja, visi tie žmonės pamiršti, niekas jiems nepasakė net ačiū.

Kaip Jūs vertinate tą faktą, kad tik po pernykščio Seimo Pirmininkės kreipimosi prokuratūra pagaliau, po 21 metų, pareiškė kaltinimus Vilniaus OMON’o vadams B. Makutinovičiui ir B. Razvodovui, nors būta faktų, jog jie ne kartą paslapčiomis lankėsi Lietuvoje?

Pacituosiu tik poną Vytautą Landsbergį: reikia tyrimo, kuris ištirtų šį prokuratūros tyrimą. Reikia, kad šalia paminėtų omonininkų būtų pasodinti ir tie, kurie tyrė ar turėjo ištirti jų veiklą. Ar kas nors tyrė, kas per atstumą apšaudė Lavoriškių posto vėliavą ir posto namelį? Niekas iš prokuratūros net nebuvo atvažiavęs.

Jūsų manymu, kiek Vilniaus OMON’as galėjo prisidėti prie Medininkų žudynių?

Manau, kad jie atliko visą paruošiamąją medžiagą – kas kur stovi, kokios sąlygos ir pan. ir ją perdavė atvykusiam žudyti Rygos OMON’ui.

Vis dėlto po 21 metų Lietuva Jus prisiminė. Tiesa, ne kaip tų laikų didvyrį, bet kaip žmogų, kuris Medininkų žudynių teisme pareiškė, jog svarbi, iškart po Medininkų žudynių filmuota medžiaga, perduota prokuratūrai, dingo. Tačiau Jūs taip pat teigiate, kad toje pačioje filmavimo juostoje yra užfiksuoti Lazdijų muitininkų pokalbiai su kontrabandininkais. Tai gal čia ir yra tos juostos prapuolimo priežastis? Gal ji net buvo perduota prokuratūrai, gal ją paslėpė Muitinės departamento vadovybė?

Visko gali būti, dabar sunku pasakyti. Toje vienoje juostoje buvo ir kadrai iš Lazdijų posto, ir kadrai po Medininkų žudynių.

Filmuotą medžiagą kartu su kamera perdaviau Muitinės departamento vadovui V. Valickui. Po kurio laiko mes kartu su Medininkų posto viršininku Algiu Naraškevičiumi paprašėme dar kartą peržiūrėti tą medžiagą, norėjome atlikti savo tyrimą, tai mums atsakė, kad juosta jau pas prokurorą Algimantą Astašką.

Į Lazdijus kartu su Robertu Petkevičiumi vykau Medininkų žudynių išvakarėse su Muitinės departamento vadovybės žinia, nes buvo gauta rimtų signalų, kad ten vyksta galimi kontrabandiniai sandėriai. Radę gerą vietą, mes ten slapta nufilmavome, grįžome į Vilnių vakare, tad kamera taip ir liko pas mane. Paryčiui paskambinęs budintis pranešė, kad užpulti Medininkai, tad griebęs filmavimo kamerą iškart nuvykau ten.

Švito. Vaizdas baisus. Nors buvo dar tamsoka, viską nufilmavau. Man pasidarė įdomu, kaip jie netyčia užklupo mūsų vyrus, iš kur atėjo. Iš pradžių pamačiau, kad žudikai tykojo prie šiukšlių dėžių. Po to pastebėjau automobilio vėžes. Sekdamas tomis vėžiomis nuėjau į mišką ir ten prie eglės radau išmintą vietą – vadinasi, ilgokai stovėta – ir nugertą mineralinio butelį. Viską nufilmavau ir tą butelį parodžiau vėliau atvykusiam tyrėjui – aišku, tuomet dar DNR tyrimo nebuvo galima atlikti, bet buvo galima patikrinti bent pirštų antspaudus. Kur dabar tas butelis? Kur ta filmuota medžiaga? Gruodžio mėnesį teisme mano vardu pateiktoje filmuotoje medžiagoje nepamačiau nei kraujo klano, nei vėžių, nei to butelio. Tada ir turėjau teismui pasakyti, kad ši filmuota medžiaga ne mano.

Kada Jūs išėjote iš muitinės ir kodėl?

Išėjau iš muitinės 1993-iaisiais, kai vadovauti atėjo buvusi tarybinė prokuratūra. Išsiskyrė mūsų požiūris – mes manėme, kad muitinė turi dirbti Lietuvai, o ne grupei draugų. Tada išėjo daug gerų, gyvenimo išbandytų žmonių.

Vytai, tai Jūs taip ir negavote jokių apdovanojimų – nei kaip Aukščiausiosios Tarybos, nei kaip Lietuvos sienos gynėjas?

Neturiu jokių apdovanojimų, esu nepartinis, niekam nepriklausiau, esu tiesiog Lietuvos pilietis.

Ačiū už pokalbį ir pasiaukojimą sunkiausiu valstybės atkūrimo metu.

Bernardinai.lt

 

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

KGBešnykus saugo VALSTYBĖ       2017-08-3 18:59

Tokia ta ir valstybė valdoma nuotoliniu būdu iš Maskvos.
Daroma viskas ,kad lietuviams būtų blogiau ir jie mautų iš Tėvynės neatsisukdami.

Nieko stebėtino       2017-08-2 10:05

Juk ir Sąjūdžio vadų kaip nebuvę, nors iš tiesų mirę tik keletas jų. Liko Landsbergis ir Kerosierius – vieninteliai medaliams kabinti “timkami” veikėjai. Bet ne atsakomybei prisiimti, kad ir kaip buvusiam faktiniam…

Pikcui       2017-08-2 1:48

Protingas žmogus esate, o dar nesupratote, kad Paleckiukas yra tik politinis verslininkas ir profesionalus provokatorius? Maža ką jis kalba ir maža už ką ten jis teistas, bet Sistemai jis reikalingas. Tą parodė paskutiniai Seimo rinkimai, kai tik Paleckiuko dėka Naujojoje Vilnioje laimėjo konservatorė Monika Navickienė, nes Paleckiukas susirinko žymią dalį tomaševskininkės V.Kravčionok balsų. Nebūtų Paleckiuko, mandatą laimėtų tomaševskininkė, nes už Navickienę vargu ar balsuotų ir pilietiški normalūs žmonės, kurie buvo priversti balsuoti už bet ką, kad tik prieš Paleckiuką. Planas suveikė tobulai. smile Konservai, aišku, labai įdomiai atrodo šiame kontekste, kaip ir pats Paleckiukas. smile

vidinė okupacija       2017-08-2 1:42

Trumpai ir aiškiai.
Beje, prieštaringos reputacijos Gorienė savo laikraštuke pakankamai įtikinamai įrodinėja, kad Medininkų žudynės įvyko, nes sovietai išvežinėjo iš Lietuvos branduolinį ginklą, kurio, pagal ankstesnį susitarimą su amerikiečiais, čia jau neturėjo būti. Neva konvojuje buvo net MTLB vikšriniai vilkikai, kurių vėžės buvo atpažintos. Mūsų muitininkai ir pasieniečiai bandė sutrukdyti tam ir buvo nužudyti. Apie tai žinojęs žurnalistas Lingys vėliau irgi buvo nušautas. Sunku pasakyti. Bet, kad prokuratūra sąmoningai “nutyrė”, irgi akivaizdu, nes kažkoks aukštas AMB aplinkos veikėjas buvo išdavikas.

Tomas       2017-08-1 22:07

Užtat apdovanojimus gauna tarybiniai partizanai,žudę lietuvius, turiu omenį raudonąją smogikę Brancovskają.

Pikc       2017-08-1 20:01

Ir kaip TOKIOJE temoje be koloradikų? Suskubę pavemti, net nepasivargino pasiaiškinti, kas ten iš tikrųjų per tą Gleivico incidentą įvyko. Atmatos mano, kad, šmeiždami anonimiškai, išvengs atsakomybės (skirtingai, negu jų “bendražygis Paleckis) - bet kiek jų viltys pagrįstos? wink

Petruškevičiau       2017-08-1 9:38

sakyk tiesiai - savi šaudė į savus.Kaip Kai vokiečiai persirengę žudė, ant rubežiaus su Lenkija, savus pasieniečius, kad išprovokuot Lenkijos puolimą.

Ryt'as       2017-07-31 22:11

Pagarba V.P.Petruškevičiui . Ne tik jis , bet ir daugybė kitų gražiu ar negražiu būdu buvo pastumti į šoną , “grupė draugų” grįžo į savo pozicijas , užsiaugino jiems ištikimus paluckus , šimašius , visus masiulius ir kitokius anūkus . O maždaug 93 procentai Lietuvoje gyvenančių runkelių džiaugiasi , ploja katučių , mosikuoja vėliavėlėmis naujosios “grupės draugų” rengiamuose dekoratyviniuose renginiuose . Taip kad būkite ramūs , “žemėj Lietuvos ir toliau ąžuolai (anūkai , jakilaičiai , elektros skydininkai , masiuliai , sinkevičiai , prokurorai lauciai etc ) žaliuos .


Rekomenduojame

Prokuratūra perka slaptų liudytojų paslaugas ir dėl kainos nesidera?

Verta prisiminti. Justinas Marcinkevičius. Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje

Andrius Švarplys. Verslas žada: „Lietuva neišvengiamai taps Šveicarija“... O kol kas…

Algimantas Rusteika. Kas galėtų paneigti?

Tomas Dapkus. Kodėl ES paramos milijardai nepasiekia Lietuvos ekonomikos?

Darius Kuolys: Apie Tadą Kosciušką – tautos laisvės ir garbės gynėją

Valstybės kontrolė: užsienio investuotojų pritraukimas mažai rezultatyvus

Valdas Vasiliauskas. Mankurtų kultūros ministerija

Ir švedų moderatai*  pasisako už griežtą imigracijos politiką

Vytautas Sinica. Dar kartą apie istorijos perrašinėjimą

Izraelio Aukščiausiasis teismas: nėra pilietinės teisės į vienalytę santuoką

Raimondas Navickas. Anti-Merkel’is: Austrijos lyderiu taps konservatorius tikrąja žodžio prasme. Naujoji Vyriausybė bus griežtai antiimigracinė?

EBPO rekomendacijos Lietuvai: gerinti ugdymo ir mokytojų veiklos kokybę, konsoliduoti aukštojo mokslo įstaigas

Popiežius Pranciškus: Būkime budrūs – nežaiskime pagal velnio taisykles

Robertas Grigas. Pasąmonėje išlikęs baudžiavos genas

Kviečiame į LRT dokumentinio filmo „Alfonsas Svarinskas“ pristatymą Vilniaus karininkų ramovėje

Kastytis Braziulis. Kaip užvaldyti valstybę

Vytautas Radžvilas. Nietzsche, Vytis ir šiandienžmogio buvimo beprasmybė

Gitenis Umbrasas. Menininkai neturi kitos išeities – tik savo kūnais užlopyti slenkantį Gedimino kalną ar stotis prieš abejingumo volą

Liudvikas Jakimavičius. Rudens etiudas. Pro automobilio langą

Vidmantas Valiušaitis siūlo: „Cvirką – į Grūto parką arba į Klangius, o į jo vietą – Kosciušką“... O ką manote Jūs?

Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ sutiktuvės-konferencija

Andrius Kubilius. Žiurkių pjautynės, arba Juokiasi puodas, kad katilas juodas

Geroji Naujiena: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“

634 iš 700 prieglobsčio prašytojų Danijoje melavo apie savo pilietybę – visi išsiunčiami iš šalies

Vytautas Rubavičius. Kultūros ministrė – kaip ant delno (papildyta video)

Raimondas Navickas. Gėjų šeimų naujienos: Įvaikintojas užmušė 18 mėnesių mergytę po dviejų savaičių „tėvystės“

Danijos ministras pirmininkas: „Mes uždarysime savo sienas laimės ieškotojams“

Žilvinas Nečiūnas. Gedimino kalno naujienos

Vytautas Rubavičius. Skvernelis ir Popiežius

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.