Visuomenės pokyčių analizė

Mindaugas Sėjūnas. Ralfo pamokos

Tiesos.lt redakcija   2019 m. rugpjūčio 18 d. 0:52

14     

    

Mindaugas Sėjūnas. Ralfo pamokos

Mes, tiksliau, aš atsiprašau visų draugų – ypač tų, kurie myli Ralfą, – už suteiktą skausmą.

Taip, šiandien vežiau jį migdyti… Naktį tariausi su dviem klinikomis, kurios galėtų tai padaryti. Ralfo širdį tikrino ir neįtikėtino gerumo žmonių kardiologas, kuris darė viską, kad palengvintų Ralfo buvimą. Susisiekė net su profesoriais Maskvoje.

Naktis iš visų paskutinių buvo pati baisiausia. Gavęs spaudimą mažinančių, Ralfas užmigo. Anksti ryte pašoko, ėmė ryti orą iššiepęs burną ir krito ant žemės… Kvėpavimas buvo baisiai sunkus. Greit suleidau diuretikų ir daviau tablečių nuo spaudimo. Dantenos baltos kaip popierius…

Ir man pasirodė, kad jau nebėra, kur eiti ir ko laukti… Juk mes taip buvom daug metų mokyti: jei šuo kankinasi – reikia migdyti.

Paskambinau į kliniką, paprašiau, kad rastų gydytoją, kuris įvertintų būklę ir, jei reikia – užmigdytų. Rado.

Mašina prie vartų... Ralfas, kuris visuomet noriai lėkdavo į automobilį, įsispiria ir niekur neina… Stovi įsiręžęs kieme į žolę, tarsi sakydamas: „Tėti, nevesk manęs į aną tolimą ir nepažįstamą pievą... Aš dar noriu čia pabūt…“ Ir žiūri į akis.

Pasipila ašaros… Bėga laikas… Šuo nelaka, neėda…

Po pusvalandžio jėga įkraunamas ant galinės sėdynės… Įjungiam avarinį ir važiuojam… Lėtai lėtai…

Jo galva ant mano peties… Tyliai rieda ašaros… Žodžių ir jėgų raminti jo nebėra…

Klinikoje praneša, kad dėl mūsų atvyksta kardiologas. TIKRAS kardiologas. Tas, kuris Ralfą ištraukė iš mirties prieš keturis mėnesius.

Į kabinetą žmogus įgriūna labai susijaudinęs… Kalbam. Dvi valandas.

Taip. Migdyti galima. Daug kas taip daro. Šuo serga, gydymas brangus, kam kankinti. Užmigdai, sudegini, nusiperki naują ir toliau gyveni. Daug kam tai visiškai normalu. Medikai taip pat prie to pripratę. Juk šuo – ne žmogus..?

Tačiau pasvarstykim kitaip – kaip būna, kai žmogus serga vėžiu, turi širdies nepakankamumą, cukraligę? Kai amputuojamos kojos, atliekamos sudėtingos transplantavimo operacijos? Žmogui neskauda? Skauda. Sunku? Labai sunku. Ligoniai vemia, jiems slenka plaukai, krinta svoris… Taip, vieni miršta, o kiti išsikapsto ir gyvena. O kaip šuo? Tokio šanso neturi? Nevertas?

Taip, jo dienos suskaičiuotos, jis negyvens ilgai: yra trys variantai – migdyt, pamėgint traukt arba trečiasis – savaiminė mirtis. Jei organizmas absorbuos vaistus, nuo kurių pykina, silpna, mėto į šonus, širdies ritmas gali normalizuotis ir padvigubinus dozes galima iškopti iš duobės. Trumpam ... Garantijų nulis. Padėtis – labai sunki… Spręskit patys.

Galvoju…

Matau šuns akis ir galvoju… Aš, senas, na, apysenis diedas, Sveikatos mokslų universiteto pirmojo kurso studentas: jei nesugebėsiu dabar pamėginti padėti šuniui ieškoti sprendimo, o nueisiu lengviausiu keliu, tai koks iš manęs bus specialistas? Kaip aš padėsiu žmonėms? Padėdamas atsikratyt augintiniais? Kaip senais laikais? Jei šuo neklauso – durna veislė, nedresuojama, jei sunkiai serga – migdom, jei laksto palaidas benamis, sugaunam ir sunaikinam. Juk tai tik šuo.

„Ne, daktare, – sakau, – jūs turit reikalą ne su šunim, o su žmogum. Su žmogum, kurio dalis yra šis vos kvėpuojantis keturkojis. Užmigdęs šunį, atimsit dalį mano gyvenimo…“

Bandom. Vėl kardiograma, vėl pilnas kraujo tyrimas, vaistai nuo pykinimo, padidinta vaistų, stiprinančių širdį, dozė ir vaistai prieš tachikardiją. Neskaitant peristaltinių.

Susijaudinęs kardiologas man aiškina, kad jis viską daro visiškai suvokdamas, ką daro. Dėl Ralfo jis tariasi su profesoriais Vokietijoje, o be to, dėl širdies ligų dalyvavęs daugybėje mokymų ir seminarų. Tačiau tik toks profesionalas drįsta pasakyti garsiai: „Aš daug ko nežinau, todėl kasdien mokausi, tačiau stengiuosi surasti geriausią sprendimą“.

Ir susijaudinęs garsiai svarsto, kokias dozes geriausiai pritaikyt, ir man kaip vaikui aiškina, kaip tie vaistai veikia…

Ir mes vėl namie. Šalia. Jis nevalgo. Šiek tiek pageria. Nemiega. Bando miegot stovėdamas, krenta ant šono, vėl atsistoja. Mėginam rast poziciją, kad užmigtų, bet niekaip neišeina. Laukia sunki naktis, vaistai, kas dvi–tris valandas ir nežmoniška įtampa, kuri mus išsekino ir fiziškai, ir dvasiškai.

Neprašysiu darkart atleist, kad pasirodėm silpni ir neryžtingi… Man svarbiausia, kad atleistų Ralfas už rytą, kai palūžau ir norėjau išvest jį į kitą, jam nematytą šuniukų pievą...

Todėl dabar kiekviena valanda, kiekviena minutė mums didelė pergalė. Juk tūkstančiai gyvųjų kasdien iškeliauja planuodami gyvent amžinybę, penkiasdešimt metų, dvidešimt. O gyvena akimirką. Juk mūsų visų gyvenimas – akimirka. Tad gal yra prasmės tą vienintelę akimirką padaryti švente.

Ir dar. Matyt, įkopus į šeštą dešimtį smegenyse persivertė pusrutuliai viršu į apačią ir daug kas atrodo visai kitaip… Daug kas atrodo kur kas svarbiau, kas kadaise atrodė ne taip svarbu. Dabar, kai kasdienybe tapo patyčios, gero tonas bruožas – pažeminimai, vienas kito dergimas, o epitetai „šiukšlė, valkata, suskis, fašistas, atmata“ ir dar kelios dešimtys baisesnių pasakymų identifikuoja tariamą stiprią asmenybę, mums su Ralfu viskas atrodo kažkaip kitaip…

Mums atrodo, kad už tą dvasinį smurtą daug didesnis deficitas – paprasčiausias jautrumas, mokėjimas išgirsti, supratimas ir gebėjimas atleist. Tai sunkiausia…

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

stasys        2019-08-20 9:22

2019-08-19 10:28 .. tamsta kiek painiojasi , tema ne apie protu matuojamas išimtis ir elgesį o reiškinį iš širdies į širdį apeinant fizinio kūno formas .

malibu.       2019-08-19 14:29

nukvakimas.

atsiprašau, pasitaisau:       2019-08-19 9:30

šunys NELAKA, norėjau pasakyti (vietoj “negeria”).

Vis dėlto, mieli žmonės,       2019-08-19 9:28

nepersistenkim.
Šuo neturi “burnos”, o nasrus. Šuo “nevalgo”, “negeria”? Ne. Šuo neėda ir negeria. Sakysit, kabinėjuosi prie smulkmenų. Kalbos sąvokos ne smulkmena. Nebeadekvati kalba rodo nebeadekvatų mąstymą. Atleiskite, nieko nenorėjau įžeisti, bet žiūrėkim tiesiai: neadekvatumo čia apstu, kaip ir bendrame vis labiau plintančiame požiūryje į gyvūnus. 
Šunys sužmoginami, kone sudievinami, ir tai, mano galva, liudija apie labai rimtas mąstymo bėdas.

To G. P.       2019-08-18 20:40

O tamstos dėmesio nė nenorėčiau. O tas , anot jūsų, ponas kiekvienai gyvai būtybei vienodai jautrus. Mūsų nužmogėjusioje visuomenėje nėra nieko ištikimesnio už šunį.

Mūsų dobermanė mišrūnė       2019-08-18 20:16

tikrai mokytoja.Ji atskleidžia daug sveikatos paslapčių.Mes ją taip ir vadiunam_"mūsų gydytoja”.Pasakojime atskleista požiūrio į visa,kas gyva,esmė.Gailestingumas,kuris prasideda nuo mažiausio , galiausiai teks ir žmogui.

Nesupratau       2019-08-18 18:58

Ar čia kokia leftistinė šyza už gyvulių teises? Neskaniai persistengta. Sėjūnas apie Deimantę tiek neišstenėtų.

ah1       2019-08-18 17:43

dobermanai didieji žmonių mokytojai… jie turi sielą...sielą kuri moko žmones…

G.P.       2019-08-18 17:12

Skaičiau ir galvojau, ar ŽMOGUS sulaukia tiek dėmesio? O štai šito pono šuo - sulaukia. Nes matyt yra iš ko… Ir kardiologas prie durų ir t.t.

Gerai tai ar blogai? Nežinau. Bet žinau viena: jei šuo sulaukia tiek dėmesio, kiek nesulaukia - kitomis socialinėmis aplinkybėmis - žmogus, tai yra negerai.

Skaitytoja       2019-08-18 15:12

Ir eutanazinti, ir čipuoti pradedama nuo gyvūnų. Palengva įauginama į sąmonę kaip “norma”. Nuo mūsų pačių priklauso, ar leisim šiai mirties kultūrai įsisiūbuoti visu pajėgumu.

Pataikyta į       2019-08-18 11:49

pačią šių dienų esmę.Kai pasidaro nereikalingi ne tik vaikai,ligoniai,bet jau ir šiek tiek sergantys,pavargę,nelabai gražūs ir t.t…Simboliškas pasakojimas.

anekdotas.       2019-08-18 9:50

po sunkios ligos ir siaubingų kančių senutė su palengvėjimu palieka šį pasaulį,jau angelai rodo kelią,bet artimieji ir giminės supuolę prie lavono ir sukėlę personalą ant kojų reanimacijoj senolę atgaivina ,siela partempiama atgal ir nelaimėlė vėl pasmerkiama baisiom kančiom…

Birute       2019-08-18 9:22

Suprantu sio str.prasme..aciu

stasys        2019-08-18 6:26

iš širdies į širdį..


Rekomenduojame

Agnė Širinskienė. Apie neliečiamuosius

Audrius Bačiulis.Beprotybės kronikos: Leftistinių propagandistų miniai nepavyko parklupdyti didžiausio JAV verslo dienraščio „The Wall Street Journal“

Raimondas Navickas. Panašu, kad antisemitizmo ir etninės nesantaikos kurstytojai Lietuvoje išties kelia galvą

Andrius Švarplys. Vyksta didžiulė, giluminė, fundamentali demoralizacija

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Vytautas Sinica. Kas yra leftizmas?

Vygandas Trainys. Partizanų ir kitų Lietuvai pasiaukojusių žmonių juodintojai nusipelno platesnio komentaro

Raimondas Navickas. Rinkimų naujienos iš ateities

Vitalijus Karakorskis. Atviras laiškas advokatei Fainai Kukliansky

Karolis Venckus demaskuoja: vaikų prievartautojas, ištvirkinęs pasaulio elitą. Lietuvoje to nėra?

Algimantas Rusteika. Dar kartą apie idiotus ir idiotizmą

Neringa Venckienė. Nušautas pedofilo Džefrio Epšteino ir DEUTSCHE BANK bylą nagrinėjusios teisėjos sūnus

Arvydas Anušauskas. Prašau pagalbos – tai gali sustabdyti insinuacijomis ir iš piršto laužtais teiginiais grįstą šmeižto kampaniją

Bronius Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai?

Vytautas Sinica. Užsienio „gerąją patirtį“ reikia įvertinti iš anksto

Rinkimai Lenkijoje – kova ir pramoga

Verta prisiminti. Arvydas Šliogeris. Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa

Vytautas Radžvilas. Remti Bideną – tiesti kelią Merkel-Putino paktui

Jolanta Miškinytė. Dar viena šeima prašosi oficialaus prieglobsčio Lenkijoje

Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

240 000 žmonių pasirašė Baltųjų rūmų peticiją raginančią paskelbti George’ą Sorosą teroristu

Vytautas Radžvilas. Laisvė – tai ne teisė voliotis smėlio dėžėje ant didvyrių kaulų…

Raimondas Navickas. Prasideda…, arba „Eikite ... su savo ‘Black lives matter’ afera“

Vytautas Sinica per Marijos radiją. Ką šiandienos žmogui sako istorinės atminties ženklai: paminklai, memorialinės lentos, atminimo aikštės?

Nacionalinis susivienijimas. Apie cenzūrą ir Lukiškių aikštę

Rasa Čepaitienė. Kaltė ir įniršis

Geroji Naujiena: Palikti iki pjūties

Iš propagandos frontų. Užkalnis: pagaliau Lietuva atsiveria imigrantams. Pasitinku su gėlėmis

Raimondas Navickas. Versli moteris – kiekvieno politiko svajonė

Joana Noreikaitė. Liepos 17-toji

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.