Visuomenės pokyčių analizė

Mindaugas Sėjūnas. Ralfo pamokos

Tiesos.lt redakcija   2019 m. rugpjūčio 18 d. 0:52

14     

    

Mindaugas Sėjūnas. Ralfo pamokos

Mes, tiksliau, aš atsiprašau visų draugų – ypač tų, kurie myli Ralfą, – už suteiktą skausmą.

Taip, šiandien vežiau jį migdyti… Naktį tariausi su dviem klinikomis, kurios galėtų tai padaryti. Ralfo širdį tikrino ir neįtikėtino gerumo žmonių kardiologas, kuris darė viską, kad palengvintų Ralfo buvimą. Susisiekė net su profesoriais Maskvoje.

Naktis iš visų paskutinių buvo pati baisiausia. Gavęs spaudimą mažinančių, Ralfas užmigo. Anksti ryte pašoko, ėmė ryti orą iššiepęs burną ir krito ant žemės… Kvėpavimas buvo baisiai sunkus. Greit suleidau diuretikų ir daviau tablečių nuo spaudimo. Dantenos baltos kaip popierius…

Ir man pasirodė, kad jau nebėra, kur eiti ir ko laukti… Juk mes taip buvom daug metų mokyti: jei šuo kankinasi – reikia migdyti.

Paskambinau į kliniką, paprašiau, kad rastų gydytoją, kuris įvertintų būklę ir, jei reikia – užmigdytų. Rado.

Mašina prie vartų... Ralfas, kuris visuomet noriai lėkdavo į automobilį, įsispiria ir niekur neina… Stovi įsiręžęs kieme į žolę, tarsi sakydamas: „Tėti, nevesk manęs į aną tolimą ir nepažįstamą pievą... Aš dar noriu čia pabūt…“ Ir žiūri į akis.

Pasipila ašaros… Bėga laikas… Šuo nelaka, neėda…

Po pusvalandžio jėga įkraunamas ant galinės sėdynės… Įjungiam avarinį ir važiuojam… Lėtai lėtai…

Jo galva ant mano peties… Tyliai rieda ašaros… Žodžių ir jėgų raminti jo nebėra…

Klinikoje praneša, kad dėl mūsų atvyksta kardiologas. TIKRAS kardiologas. Tas, kuris Ralfą ištraukė iš mirties prieš keturis mėnesius.

Į kabinetą žmogus įgriūna labai susijaudinęs… Kalbam. Dvi valandas.

Taip. Migdyti galima. Daug kas taip daro. Šuo serga, gydymas brangus, kam kankinti. Užmigdai, sudegini, nusiperki naują ir toliau gyveni. Daug kam tai visiškai normalu. Medikai taip pat prie to pripratę. Juk šuo – ne žmogus..?

Tačiau pasvarstykim kitaip – kaip būna, kai žmogus serga vėžiu, turi širdies nepakankamumą, cukraligę? Kai amputuojamos kojos, atliekamos sudėtingos transplantavimo operacijos? Žmogui neskauda? Skauda. Sunku? Labai sunku. Ligoniai vemia, jiems slenka plaukai, krinta svoris… Taip, vieni miršta, o kiti išsikapsto ir gyvena. O kaip šuo? Tokio šanso neturi? Nevertas?

Taip, jo dienos suskaičiuotos, jis negyvens ilgai: yra trys variantai – migdyt, pamėgint traukt arba trečiasis – savaiminė mirtis. Jei organizmas absorbuos vaistus, nuo kurių pykina, silpna, mėto į šonus, širdies ritmas gali normalizuotis ir padvigubinus dozes galima iškopti iš duobės. Trumpam ... Garantijų nulis. Padėtis – labai sunki… Spręskit patys.

Galvoju…

Matau šuns akis ir galvoju… Aš, senas, na, apysenis diedas, Sveikatos mokslų universiteto pirmojo kurso studentas: jei nesugebėsiu dabar pamėginti padėti šuniui ieškoti sprendimo, o nueisiu lengviausiu keliu, tai koks iš manęs bus specialistas? Kaip aš padėsiu žmonėms? Padėdamas atsikratyt augintiniais? Kaip senais laikais? Jei šuo neklauso – durna veislė, nedresuojama, jei sunkiai serga – migdom, jei laksto palaidas benamis, sugaunam ir sunaikinam. Juk tai tik šuo.

„Ne, daktare, – sakau, – jūs turit reikalą ne su šunim, o su žmogum. Su žmogum, kurio dalis yra šis vos kvėpuojantis keturkojis. Užmigdęs šunį, atimsit dalį mano gyvenimo…“

Bandom. Vėl kardiograma, vėl pilnas kraujo tyrimas, vaistai nuo pykinimo, padidinta vaistų, stiprinančių širdį, dozė ir vaistai prieš tachikardiją. Neskaitant peristaltinių.

Susijaudinęs kardiologas man aiškina, kad jis viską daro visiškai suvokdamas, ką daro. Dėl Ralfo jis tariasi su profesoriais Vokietijoje, o be to, dėl širdies ligų dalyvavęs daugybėje mokymų ir seminarų. Tačiau tik toks profesionalas drįsta pasakyti garsiai: „Aš daug ko nežinau, todėl kasdien mokausi, tačiau stengiuosi surasti geriausią sprendimą“.

Ir susijaudinęs garsiai svarsto, kokias dozes geriausiai pritaikyt, ir man kaip vaikui aiškina, kaip tie vaistai veikia…

Ir mes vėl namie. Šalia. Jis nevalgo. Šiek tiek pageria. Nemiega. Bando miegot stovėdamas, krenta ant šono, vėl atsistoja. Mėginam rast poziciją, kad užmigtų, bet niekaip neišeina. Laukia sunki naktis, vaistai, kas dvi–tris valandas ir nežmoniška įtampa, kuri mus išsekino ir fiziškai, ir dvasiškai.

Neprašysiu darkart atleist, kad pasirodėm silpni ir neryžtingi… Man svarbiausia, kad atleistų Ralfas už rytą, kai palūžau ir norėjau išvest jį į kitą, jam nematytą šuniukų pievą...

Todėl dabar kiekviena valanda, kiekviena minutė mums didelė pergalė. Juk tūkstančiai gyvųjų kasdien iškeliauja planuodami gyvent amžinybę, penkiasdešimt metų, dvidešimt. O gyvena akimirką. Juk mūsų visų gyvenimas – akimirka. Tad gal yra prasmės tą vienintelę akimirką padaryti švente.

Ir dar. Matyt, įkopus į šeštą dešimtį smegenyse persivertė pusrutuliai viršu į apačią ir daug kas atrodo visai kitaip… Daug kas atrodo kur kas svarbiau, kas kadaise atrodė ne taip svarbu. Dabar, kai kasdienybe tapo patyčios, gero tonas bruožas – pažeminimai, vienas kito dergimas, o epitetai „šiukšlė, valkata, suskis, fašistas, atmata“ ir dar kelios dešimtys baisesnių pasakymų identifikuoja tariamą stiprią asmenybę, mums su Ralfu viskas atrodo kažkaip kitaip…

Mums atrodo, kad už tą dvasinį smurtą daug didesnis deficitas – paprasčiausias jautrumas, mokėjimas išgirsti, supratimas ir gebėjimas atleist. Tai sunkiausia…

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

stasys        2019-08-20 9:22

2019-08-19 10:28 .. tamsta kiek painiojasi , tema ne apie protu matuojamas išimtis ir elgesį o reiškinį iš širdies į širdį apeinant fizinio kūno formas .

malibu.       2019-08-19 14:29

nukvakimas.

atsiprašau, pasitaisau:       2019-08-19 9:30

šunys NELAKA, norėjau pasakyti (vietoj “negeria”).

Vis dėlto, mieli žmonės,       2019-08-19 9:28

nepersistenkim.
Šuo neturi “burnos”, o nasrus. Šuo “nevalgo”, “negeria”? Ne. Šuo neėda ir negeria. Sakysit, kabinėjuosi prie smulkmenų. Kalbos sąvokos ne smulkmena. Nebeadekvati kalba rodo nebeadekvatų mąstymą. Atleiskite, nieko nenorėjau įžeisti, bet žiūrėkim tiesiai: neadekvatumo čia apstu, kaip ir bendrame vis labiau plintančiame požiūryje į gyvūnus. 
Šunys sužmoginami, kone sudievinami, ir tai, mano galva, liudija apie labai rimtas mąstymo bėdas.

To G. P.       2019-08-18 20:40

O tamstos dėmesio nė nenorėčiau. O tas , anot jūsų, ponas kiekvienai gyvai būtybei vienodai jautrus. Mūsų nužmogėjusioje visuomenėje nėra nieko ištikimesnio už šunį.

Mūsų dobermanė mišrūnė       2019-08-18 20:16

tikrai mokytoja.Ji atskleidžia daug sveikatos paslapčių.Mes ją taip ir vadiunam_"mūsų gydytoja”.Pasakojime atskleista požiūrio į visa,kas gyva,esmė.Gailestingumas,kuris prasideda nuo mažiausio , galiausiai teks ir žmogui.

Nesupratau       2019-08-18 18:58

Ar čia kokia leftistinė šyza už gyvulių teises? Neskaniai persistengta. Sėjūnas apie Deimantę tiek neišstenėtų.

ah1       2019-08-18 17:43

dobermanai didieji žmonių mokytojai… jie turi sielą...sielą kuri moko žmones…

G.P.       2019-08-18 17:12

Skaičiau ir galvojau, ar ŽMOGUS sulaukia tiek dėmesio? O štai šito pono šuo - sulaukia. Nes matyt yra iš ko… Ir kardiologas prie durų ir t.t.

Gerai tai ar blogai? Nežinau. Bet žinau viena: jei šuo sulaukia tiek dėmesio, kiek nesulaukia - kitomis socialinėmis aplinkybėmis - žmogus, tai yra negerai.

Skaitytoja       2019-08-18 15:12

Ir eutanazinti, ir čipuoti pradedama nuo gyvūnų. Palengva įauginama į sąmonę kaip “norma”. Nuo mūsų pačių priklauso, ar leisim šiai mirties kultūrai įsisiūbuoti visu pajėgumu.

Pataikyta į       2019-08-18 11:49

pačią šių dienų esmę.Kai pasidaro nereikalingi ne tik vaikai,ligoniai,bet jau ir šiek tiek sergantys,pavargę,nelabai gražūs ir t.t…Simboliškas pasakojimas.

anekdotas.       2019-08-18 9:50

po sunkios ligos ir siaubingų kančių senutė su palengvėjimu palieka šį pasaulį,jau angelai rodo kelią,bet artimieji ir giminės supuolę prie lavono ir sukėlę personalą ant kojų reanimacijoj senolę atgaivina ,siela partempiama atgal ir nelaimėlė vėl pasmerkiama baisiom kančiom…

Birute       2019-08-18 9:22

Suprantu sio str.prasme..aciu

stasys        2019-08-18 6:26

iš širdies į širdį..


Rekomenduojame

Grėsmės lygių nebeliko. Įsigaliojo naujas Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas

Tomas Baranauskas. Atmintinos dienos ir Kazys Škirpa

Vincentas Vobolevičius. ES direktyvos: kas jos ir ką jos gali?

Vidas Rachlevičius. Mes vėl pralaimim neiššovę...

Advokatas Remigijus Merkevičius neįžvelgia jokio moters nusikaltimo: jos sulaikymui pagrindo nebuvo

Liudvikas Jakimavičius. Atsako belaukiant: jis bus žiaurus ir visiškai kitoks nei prognozuojama

„Meilės krantų“ autorius Gitenis Umbrasas: Jausmas, lyg kas ranką pjautų

Nuo bačkos. LRT: mums dera nulenkti galvas prieš tas jaunas policijos pareigūnes, operatyviai radusias argumentų, kodėl gi reikia sulaikyti asmenį

Algimantas Rusteika. Trys išvados

Policinės valstybės sentencijos

Tomas Baranauskas. Tokia policija – grėsmė nacionaliniam saugumui

Audriaus Bačiulio replika apie naująją tvarką „Šimašiaus okupuotame Vilniuje“

Buitinė trauma ar policininkų smurtas? arba Popierius viską pakenčia, o lietuvis?

Vygantas Malinauskas. Kai liberalizmas tampa vyraujančia ideologija

Algimantas Rusteika. Pasaka ne pasaka apie tai, kas visada skęsta, o kas tik paviršiumi plaukioja

Geroji Naujiena: Kad Dievo išmintis apsigyventų ir mūsų tautoje

Susipažinkime: Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė

Liudvikas Jakimavičius: Pagaliau supratau

Raimondas Navickas. Čia Šimašiaus Vilnius ar Sobianino Maskva?

Vytautas Radžvilas. Taip – tai dar vieno „bananų baliaus“ repeticija

Nida Vasiliauskaitė. Išsilavinusių žmonių Lietuvai nereikia

Algimantas Rusteika. Šį rytą atsibudome nebe Lietuvoj. Back in USSR

Rasa Čepaitienė. Pamiškė

Vitalijus Balkus „Iš savo varpinės“: Patyčių mokyklose aukas atims iš tėvų?

Algimantas Rusteika. Kaip jiems pinigų trūksta

Mateusz Morawiecki. Lenkija privalo apginti tiesą

Liudmila Sergejeva. Ana Achmatova ir Tomas Venclova

Verta prisiminti. Kazys Škirpa: „Laisvė Lietuvai evoliucijos keliu neateis – veltui niekas nieko neduoda“

Kauno forumas. LRT moko, kaip galima viešai pasityčioti iš prezidento

Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija (iii)

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.