Dienos aktualija, Visuomenės pokyčių analizė, Istorija, Demokratija ir valdymas, Piliečių akcijos ir iniciatyvos

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Tiesos.lt redakcija   2021 m. sausio 11 d. 16:53

4     

    

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Kažkaip nutariau parašyt apie tai, kas vyko prieš trisdešimt metų. Seniai norėjau, tačiau laikas kapsi, metai bėga, daug dalykų išsitrina, lieka skambūs šūkiai, frazės, perdėtas patosas. Tačiau gal bus įdomu studentams, vaikams ar tūliems tyrėjams. Kada nors…

1991-ųjų sausį anuometėje Lietuvos konservatorijoje vyko aktorinio meistriškumo ketvirto kurso žiemos sesija. Mes, Dalios Tamulevičiūtės, Remigijaus Vilkaičio ir Algirdo Latėno augintiniai, repetavome iki išnaktų ištraukas pagal Tennessee Williams, Fiodorą Dostojevskį ir jau brandinom diplominius spektaklius. Tačiau po sausio aštuntosios, kuomet jedinstvininkai įsiveržė į parlamentą, supratom, kad baigėsi saldus metas grįžinėti į „konservos benderį“ ir studentiškus kambariukus. Apsigyvenom mokomajame teatre, tiesiog ant scenos. Atsivilkom iš sporto salės čiužinius ir įsisupę į įvairiausias skrandas, rūbelius, kaip kokie paršiukai gulėjom susištabeliavę vienas šalia kito.

Mūsų pozicija buvo strategiškai pasakiška: po ranka balkonas, iš kurio karinius paradus sveikindavo Lietuvos komunistų partijos sekretoriai. Iškišę snapą matydavom, kas vyksta prie parlamento, kaip gatve rieda BTR’ai, sunkvežimiai su uždrašu „LIUDI“.
 
Pirmosios dienos buvo galima sakyti romantiškos. Eidavom prie parlamento, ten moteriškės virė arbatą ir neleisdavo ramiai praeiti: „Oi, vaikai,– ateikit greit sumuštinių, arbatos, sušilkit, pavalgykit“. Ūkininkai ir vilniečiai čia buvo suvežę neįtikėtinus kiekius maisto, taip kad mitybos klausimas buvo išspręstas. Šlapias kojas išdžiovindavom prie laužų arba sugrįžę pasidžiaudavom kojines ant špižinių mokomojo teatro radiatorių.

Sausio vienuoliktąją, kai prasidėjo pastatų grobimas ir pasipylė pirmieji šūviai, supratom, kad smagus, nors ir neramus pasisėdėjimas prie laužų baigėsi. Pradėjom patruliavimą. Intensyvėjo karinės technikos judėjimas Vilniaus centre – stovėdami prie Lenino aikštės matydavom ne tik sunkvežimius, prigrūstus siauraakių kareivėlių, bet ir šarvuočius, kurie varydavo per raudoną. Visų smulkmenų nepamenu, žmonių nevardysiu (prašysiu pasidalyti savo prisiminimais), tik puikiai įsirėžė, kad dieną prieš televizijos bokšto šturmą mes prie parlamento lakstydavom labai dažnai. Mat miesto centre pasirodė ir tankai. Mūsų būrio branduolį sudarė ketvirto ir trečio aktorinio meistriškumo kurso studentai, kolegos ir jiems prijaučiantys priklydėliai (ramus, tykus berniukas iš kaimo, kuris beveik visą laiką tylėjo).

Žinią, jog bus puolama Aukščiausioji Taryba, girdėdavom vis dažniau. Puikiai pamenu, kaip pažadino Ridas Žirgulis šaukdamas: „Tankai! Visi prie parlamento!“ Išsprogdinęs akis įlekiu į auditoriją ir matau, kaip Ridas ardo kėdes, laužo jas koja ir kiekvienam vyrui duoda po kėdės koją – lazdą, kuri dabar jau ir mūsų ginklas, gintis nuo desantininkų. Apsiginklavę pagaliais tekini skutam prie valstybės širdies.
Jausmas keistas…  jausmas toks, tarsi nevaikštai žeme, negyveni realaus gyvenimo, o kažkur skraidžioji, tarsi kažkas tave nešioja gatve, tarp pastatų, žmonių… kažkokia nejuntama, nesuvokiama jėga.

Sudėtingiausias ir svarbiausias metas buvo ta naktis. Puikiai pamenu, kaip matėme riedant tankus link televizijos ir radijo komiteto, televizijos bokšto. Kaip pasipylė šūviai. Ne tik šautuvų, bet ir galingi, duslūs. Supratome, kad šaudo tankai… daugiatūkstantinė minia nuščiuvo… aikštėje spengė tyla. Visi klausėmės. Visi supratome, kas vyksta. Staiga ėmė klykti greitųjų pagalbų sirenos ir vežti sužeistuosius. Per garsiakalbį išgirdome, kad „yra aukų ir kad gali prasidėti parlamento šturmas“. Minia stovėjo vietoje. Paskui, nepamenu kas, per garsiakalbį kreipėsi į minią, sakydamas, kad bus šturmuojama Aukščiausioji Taryba, todėl žmonės turi skirstytis arba pasitraukti per saugų atstumą, nes gali prasidėti susišaudymas su pastatą atakuojančiais kariškiais.

Minia suūžė… sušniokštė kaip uraganas ir pasigirdo garsus NEEEE! O po to – LIE TU VA LIE TU VA LIE TU VA!!! (Rašant byra ašaros smile)

Tūkstančiai žmonių, šeimų, senelių, vaikų stovėjo apsupę rūmus, niekur nesitraukė nuo savo Pilėnų. Ta skanduotė LIE TU VA, greitųjų sirenos, šūviai susimaišė į vientisą garsų laviną… ji po kurio laiko nutilo. Tada puikiai pamenu, kad iš kažkur atėjo savanoriai ir paprašė žmonių pastiprinti pastato apsaugą iš kitos pusės. Didžiojoje aikštėje prie parlamento degė laužai, susispraudę stovėjo tūkstančiai, tačiau kitoje pusėje, buvo tuštoka ir tamsu.

Ir grupelė mūsų, studentų, persidislokavome ten. Čia buvo nebe taip jauku. Tamsu ir žmonių gerokai mažiau… Rūkėme. Staiga kažkas sušuko: „Tankai“. Pribėgę uniformuoti vyrai paprašė susikabinti rankomis. Mes susikabinome, stovėjome tik kelios eilės, o gal net ir dvi. Ir pamatėm, kaip atžlega jie… staiga sustojo laikas, pasaulis apsivertė, širdis nustojo plakusi… Viskas… Įsivaizdavau, kaip per pievą, kur dabar automobilių stovėjimo aikštelė, važiuoja tankai, puola desantininkai ir šaudo… Kūnas nutirpo ir sulindo į žemę. Štai toks, vadinasi, tas mirties kvapas ir skonis. Dūmų, tabako, riaumojančių tankų ir žemės kvapas…Tomis dienomis žemė, pamenu, labai kvepėjo.

Tankai parlamento nepuolė…

Grįžkim iš emocijų į realybę. Labai gerai pamenu ir mėginimą užimti Vyriausybės pastatą (dabartinė Užsienio reikalų ministerija). Tamsų vakarą išgirdom klyksmus, automobilių signalus ir žmones, lekiančius link pastato. Mes iš paskos. Vaizdas klaikiai įdomus: iš visų pusių, nežinia iš kur, bėga žmonės, stoja automobiliai, troleibusas ir visi lekia prie durų. „Viduje užpuolikai!“. Per durų stiklą mačiau muštynes pastato viduje ir mūsiškių pergalę. Paskui kažkas sušuko: „Tik nemuškit!“ Ir tuos užpuolikus visi gražiai iškrapštėme lauk, kadangi buvo daug žmonių, tai nešte išnešėm pakėlę ant rankų, virš galvų per gatvę ir paleidom pas Leniną, o jie ir dingo į tą pusę tamsoje. Šis įvykis niekur nebuvo paminėtas.

Pamenu ir mokomojo teatro aparatinėje įrangtą „reabilitacijos punktą“, kur sugrįžusiems iš gynybos pozicijų buvo įpilama po penkiasdešimt gramų.

Taip ir gyvenom mokomajame „konservos teatre“ visą savaitę. Ir egzaminus laikėme. Apmąstant viską iš trisdešimtmečio tolių, viską užgožia labai keistas jausmas. Greičiau būsena. Iki šiol nesuprantu, kaip mes tada taip… visi, kaip vienas, neturėdami nei pinigų, nei telefonų, nei kokių kitų ryšio priemonių taip vienas kitą matėm, jautėm ir girdėjom. Kaip taip veikėm? Kaip laikrodis, kaip vieno kūno, kaip vienos arterijos kraujo kūneliai, kurie bėgo ten ir taip, kaip kažkam reikėjo. Tarsi kažkokia nematoma ranka mus visus tuomet vedė į labai aiškų tikslą. Nesinori sakyti to pernelyg dažnai sakomo žodžio… gal tokiu būdu prasiveržė mūsų genai, kuriuose įrašytas kodas verčiau mirti laisviems, negu gyventi kaip vergams. Gal…

Dabar, kai tas vienybės, dalijimosi ir meilės vienas kitam genas nebe toks veiksnus, kai mes kovojam už geresnę vietą po saule ir pergyvenam, kad negalim nuskrist į Maldyvus ir išgert šprico, kai norisi pasikart, kuomet niekas nevertina, nepagiria ir beprotiškai trūksta pinigų, pagalvokime apie saldžios arbatos puodelį nuo šalčio prie parlamento… kuris tada reiškė viską – ir laisvę, ir laimę, ir gyvenimą… nes jei prie parlamento nebeliks moterų, pilstančių tą auksinę arbatą, vadinasi, tai pabaiga.

Su pergale.

(Laukiu kolegų atsiminimų, laikui bėgant papildysiu – paliksim kruopelytę istorijos)

P. S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.

  • Google+

Parašyk komentarą 

Vardas
Tiesos.lt primena, kad už komentaro turinį atsako autorius, ir pasilieka teisę šalinti su straipsnio tema nesusijusius, asmens orumą žeminančius, apmokėtus ir propagandinius komentarus.                   
Kraunami komentarai...

Komentarai

>stasys       2021-01-13 15:23

Ant BTR’o pasivėžinti?

štaziui       2021-01-12 15:18

stasele, negaliu patikėti. Tu - žmogus? Ar tik sumaniai apsimeti…

StasysSG       2021-01-12 9:06

Gražiai Mindaugai aprašei jaunųjų aktorių nusiteikimą siekti laisvės.

stasys       2021-01-12 8:26

Man patiko smile)


Rekomenduojame

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Malda Sausio 13-ąją

Kastytis Braziulis. Bolševizmo mūsuose vis dar yra likę labai daug

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Dar kartą „vienų vieni“?

„Pagaminta Lietuvoje“: savaitės politinių įvykių apžvalga trumpai

Verta prisiminti. Naktis, sukrėtusi ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį: pirmieji žiniasklaidos balsai

Ramūnas Aušrotas. Ateina naujos ideologinės kolonizacijos laikas – apsiginsime?

Vygantas Malinauskas. Kodėl Bažnyčiai iš viso reikalingos Šv. Mišios

OpTV: išskirtinis „Kranto“ interviu su pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi – apie Ameriką ir Trumpą, Sąjūdį ir Sausio 13-ąją

Aleksandras Nemunaitis. Kaip man nebuvo leista sudalyvauti viešame Vilniaus savivaldybės Ekonomikos komiteto posėdyje

Ramūnas Aušrotas. Įdomu, ką čia Žmogaus teisių komitetas sugalvojo?

Algimantas Rusteika. Mes laimėjom

Raimondas Navickas: Mes jų nepamiršome. Papasakokime apie juos savo vaikams ir anūkams

„Iš savo varpinės“: Ar vyksta socialinių tinklų revoliucija?

Vytautas Radžvilas: Laisvės kova niekada nebaigta

OpTV: Mantas Varaška meta iššūkį iš nelaimės parazituojančiai žiniasklaidai ir kolegoms: žmonių kantrybė senka!

Laima Malinauskaitė. Sausio 13-ąją prisimenant

Moderna padvigubino savo vakcinos nuo Covid-19 kainą

Vytautas Sinica. Interneto cenzūros režimas

Ramutė Ruškytė. Valstybės ir bažnyčios santykis karantino metu

Audrys Karalius. Sausio 13-osios randas

Vaidotas A. Vaičaitis. Kas apgins Konstituciją, arba Kaip paskirti Konstitucinio Teismo teisėjus?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kviečia į virtualią parodą „1991 m. sausis Lietuvos nepriklausomybės gynėjų liudijimuose“

„Neredaguota“ pokalbis apie tautinę politiką su Liutauru Stoškumi ir Tomu Aleknavičiumi

Algimantas Rusteika: „Tai ne šiaip ženkliukas. Tai pozicija šiuolaikiniame kare už žmogiškumą“

Kunigas Robertas Grigas: Tada buvome barikadų broliai

Vytautas Radžvilas. Postdemokratija ir postAmerika

Mindaugas Sėjūnas. Mokslai 1991-ųjų sausį: egzaminai riedant tankams

Vytautas Sinica. Nepaprastosios padėties grėsmė

„Nacionalinio susivienijimo“ pareiškimas dėl Laisvės gynėjų dienos

Arūnas Dulkys raportuoja: vertinsime ir įvertinsime, sudarysime sąlygas nemokamai skambinti (skųsti?), reguliariai tikrinsime ir kontroliuosime…

Daugiau

Saitai

© 2012 tiesos.lt. Svetainės turinį galima platinti įdėjus veikiančią nuorodą.